Jautri skrybėlė ponui Pitonui

post on spalio 3rd, 2017
Posted in avietynas, avietynas: uogienės

Pavadinimas visai nekeistas iš tikrųjų.

Senokai nieko nedariau su avietynu- vasara, kelionės, drugelių gaudymai gėlėtose pievose ir panašiai 🙂 Bet orai eina šaltyn ir norisi kažką veikt viduj, todėl pasidomėjau, ką gero ir naujo interneto prekyvietės siūlo avietynui ir nenusivyliau- turbūt Raspberry Pi metų naujiena- plokštė Sense Hat, sukurta Astro Pi misijai, kurios metu kelios avietės su skrybėlaitėm buvo išsiųstos į TKS mokslo populiarinimo tikslais. Tai kas gi yra toji skrybėlė? ogi sensorių rinkinys su 64 led diodais, išdėstytais 8×8 kvadratu.

Sense Hat

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

inertial measurement unit (IMU) , pasiskaitykit nuorodoj patys, kas tas yra, aš per kvailas meškiukas, kad sudėliot sklandžiai 🙂 akselerometras, gyroskopas, magnetoskopas, drėgnumo, temperatūros ir slėgio sensoriai.

Ir kas gi iš to? Ypatingai nieko, bet galima pasižaist su sensoriais. Visų pirma, jei nenorim kurt atskiro failo, tiesiog einam į Python ir sumetam, tarkim, oro drėgnumo kodą-

from sense_hat import SenseHat

sense = SenseHat()

humidity = sense.get_humidity()

print(„Humidity: %s %%rH“ % humidity) # alternatives print(sense.humidity)

gal galima išvestį atvaizduot dioduose, kol kas neišsiaiškinau.

analogiškai temperatūra

from sense_hat

import SenseHat

sense = SenseHat() temp = sense.get_temperature()

print(„Temperature: %s C“ % temp)

# alternatives

print(sense.temp)

print(sense.temperature)

kvailumas tame, kad temperatūros sensorius yra toje pačioje plokštėje kartu su kaistančia elektronika, kur kosmose gal būtų kitaip, pas mane ant stalo temperatūrų skirtumas tarp kambarinio termometro ir skrybėlės- 5 laipsniai Celsijaus.

na ir slėgio kodas

from sense_hat import SenseHat

sense = SenseHat()

pressure = sense.get_pressure()

print(„Pressure: %s Millibars“ % pressure)

# alternatives

print(sense.pressure)

norint pasibovyt su magnetometru, aka kompasu, sumetam šitas komandas

sudo apt-get install octave -y

cd

cp /usr/share/librtimulib-utils/RTEllipsoidFit ./ -a

cd RTEllipsoidFit

RTIMULibCal

atsidariusiame meniu galima rinktis magnetometro kalibraciją ir mojuot aviete ore. man visas smagumas buvo stebėt terminale besikeičiančius skaičiukus..

Čia buvo nuobodžioji dalis. linksmoji yra ta, kad galima bovytis su 64 RGB led’ais ir blykčiot visom kalėdinėm spalvom 🙂 jei, pvz., noriu bėgančio užrašo (sėdėjau minutes 5 ką parašyt ir nesugalvojau, tai įrašau beleką, nes švepluot nesinori, o lietuviškos abėcėlės arba nemoku padaryt arba negalima) „asilas pritvojo vynuogyne“

from sense_hat import SenseHat
sense = SenseHat()

sense.show_message(„asilas pritvojo vynuogyne“)

žinutę galima sukustomaizint, kaip nori, pvz:

from sense_hat import SenseHat

sense = SenseHat()

yellow = (255, 255, 0) # spalvos kodas
blue = (0, 0, 255) # spalvos kodas

message = "Asilas pritvojo vynuogyne"

speed = 0.05 # skrolinimo greitis

sense.show_message(message, speed, text_colour=yellow, back_colour=blue)

jei norim žinutę leist infinity loopu, metam sekantį kodo šmotą pitonui

from sense_hat import SenseHat

sense = SenseHat()

yellow = (255, 255, 0)
blue = (0, 0, 255)

message = „asilas pritvojo vynuogyne“

speed = 0.05

while True:
sense.show_message(message, speed, text_colour=yellow, back_colour=blue)

pabodus stabdom su Ctrl+C ir išvalom komanda sense.clear()



štai, išguglinau, kaip LEDai parodo temperatūrą, slėgį ir oro drėgnumą:

#!/usr/bin/python 
from sense_hat 
import SenseHat import time

ap = SenseHat() 
temp = ap.get_temperature() 
humidity = ap.get_humidity() 
pressure = ap.get_pressure()

print("Temp: %s C" % temp) # Show temp on console
print("Humidity: %s %%rH" % humidity) # Show humidity on console
print("Pressure: %s Millibars" % pressure) # Show pressure on console

ap.set_rotation(180) # Set LED matrix to scroll from right to left

ap.show_message("%.1f C" % temp, scroll_speed=0.10, text_colour=[0, 255, 0])

time.sleep(1) # Wait 1 second

ap.show_message("%.1f %%rH" % humidity, scroll_speed=0.10, text_colour=[255, 0, 0]) 

time.sleep(1) # Wait 1 second

ap.show_message("%.1f Millibars" % humidity, scroll_speed=0.10, text_colour=[0, 0, 255])

ap.clear() # Clear LED matrix

o dar ant plokštės yra mažytis džoistikutis, kurio pagalba galima, pvz., stumdyt pikseliuką po matricą sekančio kodo pagalba-

from sense_hat import SenseHat, ACTION_PRESSED, ACTION_HELD, ACTION_RELEASED
from signal import pause

x = 3
y = 3
sense = SenseHat()

def clamp(value, min_value=0, max_value=7):
return min(max_value, max(min_value, value))

def pushed_up(event):
global y
if event.action != ACTION_RELEASED:
y = clamp(y – 1)

def pushed_down(event):
global y
if event.action != ACTION_RELEASED:
y = clamp(y + 1)

def pushed_left(event):
global x
if event.action != ACTION_RELEASED:
x = clamp(x – 1)

def pushed_right(event):
global x
if event.action != ACTION_RELEASED:
x = clamp(x + 1)

def refresh():
sense.clear()
sense.set_pixel(x, y, 255, 255, 255)

sense.stick.direction_up = pushed_up
sense.stick.direction_down = pushed_down
sense.stick.direction_left = pushed_left
sense.stick.direction_right = pushed_right
sense.stick.direction_any = refresh
refresh()
pause()



tam kartui tiek, bėgu žaist 🙂 visus kodo gabalus galima išsaugot failuose su plėtiniu *.py, kad kiekvieną kartą nekopypeistint. 

 

 

 

atgarsiai iš praeities

post on rugpjūčio 18th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Internetas tai ne šiukšlių dėžė jum. Tai greičiau kaip seifas, kur ką jau padėjai to neišmesi. Neaiškiuose archyvuose radau savo seną visiškai nebeveikiantį houmpeidžą su keliais pasakojimais iš šen bei ten– gal netyčia kam bus įdomu.

Kelios akimirkos iš kelionės Ukrainon

post on rugpjūčio 5th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Taip gavosi, kad šiemet į VORAI MC national run’ą išvykau vienas, mat buvo likus savaitė atostogų o ir atstumas laukė nemažas- tūsas nusimatė Ukrainoj, West Wind’17, kurį dvyliktus metus iš eilės organizavo LIONS MC, anonsuojamas kaip didžiausias motosambūris visoj vakarų Ukrainoj. Kadangi renginys buvo net keturių dienų trukmės, tai startavau jau pirmadienį, pliaupiant gaiviai vasarinei liūčiai. Pirmi kilometrai Karlskronos link davėsi sunkiai- akiniai rasojo, lietus pylė, yriausi priekin su kebabine it laivas. Bet po keliasdešimt km orai prasiblaivė ir keltą pasiekiau be didesnių nuotykių.

Ryte, Gdynioj, orai irgi nežadėjo nieko labai gero, bet nuo lietaus pavyko pabėgt. Šiai dienai nakvynė buvo suplanuota pakeliui į Liubliną netoli Treblinkos, idant tuo pačiu apžiūrėt ir konclagerį- approx 400 km visokiais keliais- ir magistraliniais, ir remontuojamais. Vietos adresas sunkiai ištariamas-Nienałty Szymany 23b,  Zaręby Kościelne. Sunkiai suvokiama ir tai, kuriem galam vidury nieko išstatyti tokie palociai- aplink nei didesnio miesto nei didesnio kelio- apsukęs kelis ratus po apylinkes, radau kūdrą, sugriuvusias fermas, bažnyčią ir krautuvėlę Groszek, nuo kurios laiptų man mojavo vietinių budulių šaika. Aplink tik javų laukai ir žabynai.

Mane, kaip vienintelį svečią, aptarnavo vienintelė registratorė, kuri, o stebukle, mokėjo angliškai ir dar tuo pačiu buvo virėja, tai užsisakiau jautienos kepsnį, kol įsikursiu. Bare paaiškėjo, jog čia nelabai laukiami rusai

bevalgant susinepatoginus registratorė-virėja paklausė, ko norėčiau vakarienei, mat aplink per daug km nebuvo nei vienos užkandinės, o ją pakeisianti nelabai moka nelenkiškai. Ilgai negalvodamas, išsirinkau jautienos tartarą, mat jau buvau valgęs Bratislavoj ir visai patiko. Vakare gi nauja stora virėjėlė atnešė man… keptą lašišą su ryžiais- paskutinį patiekalą, kurio būčiau norėjęs per visą Lenkiją. Tiek to, nesibariau.

Kitą dieną laukė tik nepilni du šimtu km iki kaimo, keistu pavadinimu Kock, kur buvo suplanuota nakvynė pagrindinės brolių grupės, tą dieną išjudėjusios iš Lietuvos. Išvažinėjant lynojo. Nuo gonkelių mojavo storoji šeimininkėlė ir dar kokia tai babytė. Kaip sakoma, durnas mokosi iš savo klaidų, protingas- iš svetimų. Visai durni nesimoko išvis. Taip ir aš- eilinį kartą nusprendžiau, kad kam čia temptis tuos neperšlampamus rūbus, jei palis 5 min ir nustos. Po km 50 stot jau nebebuvo prasmės. O pralijo visus 100. Treblinkos memorialas liko neaplankytas, nes nuo kelio nesimatė, o blūdyt per lietų tiesiog nebesinorėjo. Per sekantį 100 km spėjau apdžiūt, atvykau vieton ir įsikūriau vietiniam kaimo pliaže prie upės su kryžium anapus kranto, o už kelių valandų atvyko ir broliai. Neilgas vakaras su minimaliai alko ir miegot. Pasirodo, palapinę pasiėmiau, o pusę meškerių palikau namie, nekalbant apie kuoliukus. Tai vos ne vos sugebėjau pastatyt, šleivą kreivą, prikergęs konstrukcijų iš šalimais augančių žilvičių ir kišeniuj rastų šniūrų. Ten su ja ir atsisveikinau.

Ryte laukė saulė ir 200 km iki Lenkijos- Ukrainos sienos, apie kuriuos nėra ką daug kalbėt. O va apie muitinę yra ką kalbėt- kelių km eilė, kepanti po +30 ir gliaudanti semkes. Dėjom skersą ir nuvažiavom be eilės- lenkų muitininkai pasirodė visai sukalbami ir net be eilės praleido mūsų suportinį busą, strigusį bendroj eilėj. Ir net taip, atseit be eilės, visos grupės prasimuitinimas užėmė geras tris valandas- įleidžia tik po 5 motociklus, surenka visų dokumentus ir kažkur dingsta minučių 15. Tada eini prie vieno kiosko, kur gali būt eilė prie langelio, ten vėl paduodi dokumentus- pasų kontrolė. Tada eini prie kito kiosko, kur kažkas apie muitinę. Vėl paduodi pasus. Ir tada reiktų stot į kitą eilę link ukrainiečių postų, bet, pralindus be eilės, ukrainiečių pareigūnas išduoda talonėlį. Tuomet eini prie vieno kiosko vėl, paskui prie kito. Paskui eini priduot talonėlį ir jau gali važiuot. Ir čia tiem, kas važiuoja žaliuoju eurokoridorium- suprask, pagreitintai. Kiek laiko užima sienos kirtimas be supaprastinimų, sužinot nenorėčiau. Kol laukėm vieni kitų, gulinėjom pievoj prie vietinės kolonkės- benzas approx 7-8 kr, labai nebloga kaina. Kol kovojau su neveikiančiu kuro pistoletu, priėjo diedelis ir paaiškino, kad čia jums jokia ne Europa ir benzo į priekį niekas neduoda- eini pas kasininkę, ta atsiunčia diedelį, tas pripila ir tada jau susimoki, niekur nenueidamas. Pajutau, kad kalba nuo rusų gerokai skiriasi- pirmą dieną susikalbėt sekėsi sunkiai, bet kuro gavau.

Susibūrę nusprendėm, kad darom kelių valandų pauzę Lvovo centre, mat renginys, turėjęs vykt netoli miesto, persikėlė į Karpatus- dar 150 km gilyn. Iškart nustebino du dalykai- visiškai normalūs europinio lygio keliai ir tarybinės pakelės- babytės su karvėm, palaidi šunes, žąsų būrys vidury kelio su piemeniu, po pakelės obelim gliaudančiu semkes. Į Ukrainą verta nuvažiuot vien jau dėl to, kad pamatytum, kiek Lietuva pažengė per savo nepriklausomybės metus- pas mus jau nepamatysi pakelėse žmonių, prekiaujančių kaliošais, šluotom, kašikais ar daržo gėrybėm. O juk buvo laikai, kai Grigiškėse prie autostrados stovėdavo tipai su šikpopieriu ar nekarpytom cigaretėm..

Autoparkas daugumoj irgi iš tų laikų- zilai, mazai, žiguliukai ir moskvičiai, dauguma supuvę ir riedantys tikriausiai su šventos dvasios pagalba. Arba oligarchiniai Lexus džipai. Apylinkės irgi atrodė liūdnokai- apgriuvę trobelės, apleistos gamyklos, gaila jog važiuojant motociklų kolonoj nesustosi pafotkint. Užtat mes galėjom jaustis, it kino aktoriai- fotografavo, filmavo, mojavo, pypsėjo ir senas ir jaunas- įspūdis, jog žmones pirmąkart matė motociklų koloną. Net išsišiepę mentai, užsmauktom ant pakaušių kiepkom su kozirkom iš krūmų mojavo ir rodė tipo gazuokit 🙂

Pavakary pasiekėm Lvovą, pleškinant saulei ir išsivaikščiojom centre kas kur užkąst ar šiaip pasišliurinėt. Pats miestas sudarė visai tvarkingą bet kurio didesnio Europos miesto įspūdį- nesijuto jokios tarybų sąjungos. Po valandos pusantros prisėdom centrinės alėjos pavėsy su Pumba, kur įvyko trumpas dialogas:

-žinai ką?

-jo. Bobos.

-aha.

Ir vėl giliamintiškai įsispoksojom į praeives. Tikrai, absoliuti dauguma buvo gražios. Gražių moterų koncentracija. Net ir tos negražios buvo kaip ir gražios. Grįžę prie motociklų supratom, kad taip pasirodė ne tik mum keliem. Kraipydami galvas, išjudėjom karpatų link ir vietą kalnuose- slidinėjimo kurortą Zachar Berkut pasiekėm jau visiškoj tamsoj, kalnuose, kaip žinia, temsta staigiai ir palauk nėra. LIONS MC buvo informuoti, jog atvykstam ir pasitiko tvarkingai- buvom pakviesti į VIP zoną, privaišinti degtine ir pachliopke, bet ilgas vakaras nesigavo, nes buvom gerokai nuvargę o ir dar tik ketvirtadienis, įsirengt stovyklą ir miegot.

Penktadienį pamatėm, jog veikia keltuvas- pasirodo, jog vasarą, kai nėra sniego, čia įrengtos kalnų dviračių trasos ir žmonių netrūksta, vietiniai rekomendavo būtinai užsikelt. O kalnas nemažas- pasikėlimas užtrunka apie 40 minučių ir bilietas kainuoja apie 25 kr. Užsikėlus pasitikėjimo nekeliančiu girgždančiu ir trūkčiojančiu keltuvu, atsivėrė graži Karpatų panorama į visas puses ir aikštelė su babytėm, prekiaunačiom lašiniais, šašlykais, horilkom ir kitais neįmantriais dalykais. Jei kas nors gyrėsi, kad atostogavo ten, kur pigu- tai jis nebuvo Ukrainoj. Va čia tai piguma. Šašlas- 25 kr. Alaus bokalas- 7 kr. Visokie karbonadai ir pan- 10 kr. Ir jau tikrai be jokių dažiklių ar konservantų. Naktis viešbuty- 70 kr. Alio, 70 kr naktis viešbuty su euroremontu! Pas kožną babytę buvo pristatyta apmusijusių butelių nuo bet ko su įvairiausiom užpiltinėm ir visos siūlė paragaut. Jei neatsisakinėt, tai prie paskutinės būtų reikėję jau kiek prigult man įsiūlė kažkokią, kur labai gerai vyram. Paėmė iš šiukšlių dėžės fantos buteliuką, praskalavo ir pripylus padavė- kokia problema, horilka gi išdezinfekuos Vyram gal ji ir tiko, bet gomuriui nelabai- teko paskui paragaut ir išmest- visvien nieko nekainavo beveik.

Nusileidę apačion puolėm pirtin, kuri irgi buvo pusvelčiui, net nepasakysiu, kiek. Bet vietinė kavinė, pajutus milijonierių antplūdį, pykšt ir padidino kainas- kava pašoko nuo 15 iki 25 grivivinų, brangiau už alų, kuris tebekainavo 20. O bet ir kas, nes aplinkui buvo gausu ir kitų prekiautojų viskuo- nuo peilių iki kaljanų, motomėgėjų į penktadienio vakarą irgi priplūdo gausiai. Žmonės- draugiški, galima eit nuo vienų prie kitų ir bendraut, nors dauguma buvo iš Ukrainos, bet matėsi ir lenkiškų bei baltarusiškų spalvų. Vienas buvo atsigrūdęs net iš Naujosios Zelandijos, tiesa, nepasiteiravau, kokiais vėjais. Vakaras praėjo prie scenos, kur finale sugroję ac\dc projektas pavarė taip kietai, kad teko kratyt kudlas, kaip senais laikais

Ryte prasivėdinimui vėl užsikėlėm ant kalno, bet ilgai neužsibuvom, mat perpiet laukė kolonos startas į miestelį Slavsk.  Tokiu pavadinimu, turbūt, pavadinti dar du tūkstančiai bažnytkaimių, kaip pas mus kokios dieveniškės. Praivažiavom, visu būriu nusifotkinom prie Banderos paminklo, ukrainiečiai atskandavo patriotinius šūkius- vakarų Ukrainoj su politiniu požiūriu viskas ok.

Vakaras, žinant, jog ryt laukia daugybė km, buvo suplanuotas ramus ir net galvojau eit miegot kokią pusę dešimt. Bet čia į sceną išėjo grupė TATUXI, ir aš iškart patapau jų fanu

Paskui buvo ugnies šou. Paskui visokie striptizai ir vėl liuks bliuzo grupė. Kai pusę pirmos ant scenos dar ėmė ropštis kažkas, supratau, kad arba einu miegot, arba ryt bus ragas. Striptizas mūsų laikais yra toks niekas, kai spoksai į sceną, kur raivosi atsigulus kokia tai boba, kurios nematai per iškeltus telefonus ir kolonėles ir kuriai niekas net neploja, nes nepastebi, kad ji dingo. Visi žiūri į telefonus.

Startavau 7 ryto vienas, mat broliai nusprendė sukt namo per Slovakiją. Kelionė iki Lvovo praėjo be nuotykių, tikėjausi, jog bus ženklai link pasienio, bet nė velnio. Tada pasiklydau Lvove, braižiausi centre, kovojau su neveikiančiu GPS, kurio prieš tai neišbandžiau, kol, su gerų žmonių pagalba pavyko išsprukt iš miesto sienos link. Pataikiau į kitą muitinę- gerokai mažesnę, kas išėjo į naudą- pralindau be eilės ir susitvarkiau viską per nepilną valandą. Toliau- nesibaigiantys šimtai Lenkijos keliais, laimė, daugumoj geros, nors ir kažkiek mokamos, autostrados. Batareikos baigėsi ties kažkokiu Swiebodzyn, sukorus beveik 1000 km. Daug. Iš trečio karto radau laisvą motelį ir griuvau paslikas., bandžiau prisiglaust piligrimų užeigoj, šalia gigantiškos statulos it Kristaus iš Rio bet niekas neįleido vidun. Gal buvau per suodinas.

Paskutinė kelionės diena, pirmadienis, nebuvo kuo nors ypatinga- 260 km iki kelto Swinojuščė- Ystadas ir štai- už valandos jau išsilaipinu žuvėdų žemėj. Nors kelionė užtruko lygiai savaitę bet atrodo, jog viskas truko vos kelias dienas. Ir vis tiek tai buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių šiemet. Ačiū visiem, buvusiem drauge.

Opa opa pilnu skilviu per Europą

post on liepos 17th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Dar nė vienais metais taip ryžtingai neplanavom atostogų. Neplanavom visai- ilgą laiką ore draikstėsi tik idėjos, kad gal biškį ten o gal kitur. Lyg nutarėm, kad pasižiūrim, kaip atrodo Lenkija. Pailsim kur pajūry ir va tokios bus tos atostogos. Paskui toptelėjo, kad niekad nebuvom Krokuvoj, o kodėl gi jos neapžiūrėjus, juk visi taip giria?.. Apžiūrėjus žemėlapį paaiškėjo, kad Krokuva randasi pačioj šlėktų šalies apačioj, kur ranka paduot Slovakija? Slovėnija? Taip, dabar žinau, kad Slovakija, bet tą įsikaliau galvon tik visai paskutinėm dienom. O ten jau ir Vengrija ir Kroatija ir Austrija ir Čekija šalimais. Ir tas garsusis lenkų kurortas Zakopanė. Kur iš pradžių užsisakėm nakvynes o paskui pasižiūrėjom orų prognozes, kad kaip tik tuo metu pliaups lietus. Taigi šiai dienai, plaukiant keltu Karlskrona- Gdynė, turim tokią atostogų pradžią- dvi naktys Krokuvoj ir dvi Zakopanėj. Krokuvoj ir aplink norėtųs pamatyt senamiestį, druskos kasyklas ir Aušvicą, Zakopanėj- Morski Oko ežerą kalnuose, kur nėra kaip privažiuot ir reikia kulniuot pėstute.

Apie lenkus turėjau du stereotipus- blogi keliai ir kad jie labai daug valgo. Dėl maisto visiškai neklydau- įleido keltan vienus pirmųjų, kol pasidėjom daiktus ir nukėblinom ligi užkandinių denio, atsidūrėm pačioj eilių uodegoj su išstatytis rašteliais, jog laisvų vietų šiam vakarui nebėra. Net prapuolė apetitas. Taigi pasiėmėm po karštą sumuštinį bare, alaus su šnypščiančiu lenkišku užvadinimu ir tiesiog ramiai praleidom vakarą prie vaikų žaidimų kambario- kitokio dienos užbaigimo ir nesitikėjom.

Rytas prasidėjo šeštą su I am sailing meliodija, sklindančia iš valdiškų garsiakalbių ir simbolizuojančia žadintuvą. Atsiminę vakarykštę alkanų lenkų minią nusprendėm, kad tiek to, pavalgysim kur išvažiavę. O išvažiavom į pliuskeliolika, kamštį ir lietų. Ėmėm šaipytis, kad atostogos bus vėsios. Už keliasdešimt km sustojom degalinėj, kur restauracja dar tik plovėsi grindis, tad vėl liūdnai teko kimšt karštą sumuštinį, godojant didžkukulines godas. Po dar kelių šimtų, ties Lodze, pasitaisė oras ir viso ekipažo nuotaika, kurią gadino orai ir kvaili lenkų šoferiai, lekiantys virš pusantro šimto ir prisisegantys kelių metrų atstumu prie mašinos galo. Kaip įrodymus matėm nemažai avarijų. Taip pat teko sugriaut stereotipą apie blogus Lenkijos kelius- bent iki Lodzės vedantis greitkelis tikrai buvo europinio lygio su maksimaliu 140 kmh leistinu greičiu. Už Lodzės nusukom į regioninį kelią ir stereotipas atgijo su griausmais- pirmas nebe magistralinis kelias priminė pirmųjų Nepriklausomybės metų kelius, išlikusius aplink išformuotus kolhozus- lopas ant lopo, duobė ant guzo, pagalvojau, kad jei taip reikės sukart paskutinius kelis šimtus km tai prisieis imt nakvynę kažkur pakeliui. Bet per tuos kelis šimtus, vingiuojančius nuo kaimo iki bažnyčios ir nuo bažnyčios iki fermų ir kooperatyvų pasimatė, kad keliai Lenkijoj yra labai skirtingi- nuo vakarietiškų stiklo lygumo iki primenančių tankų poligonus. Kelionę gerokai skaidrino besibarančios navigacijų moterėlės- dedikuota Garmin nuvi, iš Gdynios net nesugebėjus surast kelio Krokuvon ir prisijungus tik gerokai per vidurį kelio, Sygic telefone ir native googlemaps planšetėj- ačiū dievui, internetas veikė. Važiavom kaimais it kokie Dakaro ralio dalyviai su trim besipykstančiom sistemom- buvo atvejų, kai sankryžoj ar žiede visos trys liepė sukt skirtingom kryptim bet pasirinkom tikėt google ir nenusivylėm. Prasčiausiai sekėsi Sygic, kuri vis nykiai dudeno apsisukt, pasukt, nusukt, kol buvo nutildyta, kai nuo kitų navigacijų ėmė atsilikt 80 km ir papildoma valanda kelio. 

Priešais Krokuvą stojom pagaliau pavalgyt, kažkokiam kaime, aikštėj, pamatę lauko kavinę. Kurioj buvo tik alus ir sultys. Ir kebabai. Didžkepsnio sapnas vėl ėmė sklaidytis. Reikalą išgelbėjo parkingo rinkliavinė babytė, mokėjus kiek vokiškai ir itališkai ir paskui dar rusiškai, nes du zlotu už valandą išsireikalaut tai reikia Nupasakojo, kad už kampo yra restauracja, kur yra visko. Ir akurat, už kampo, kur niekad nebūtume sugalvoję pažiūrėt patys, radom restauracją su lenkišku meniu ir lenkiška padavėja. Šiaip ne taip užsisakėm pagaliau kažko tikro- Virga vištos krūtinėlę su daržovėm užkeptą sūriu, Julius bulvyčių, o aš troškintą su daržovėm upėtakį, išdavęs didžkepsnio svajas Porcijos buvo didelės, sočios, skanios ir už viską- dar ir su gėrimais- approx 120 kr- galima valgyt triskart dienoj ir palikinėt ant arbatos, o jei dar meniu angliškus turėtų.. Bet pačioj apačioj užrašą pavyko perskaityt ir originalo kalba- “šnapso neduodam nei bargan nei už užstatą”

Toliau kelionė iki tikslo neprailgo- keliasdešimt km ir Krokuvoj sugužėjom viešbutin ir išskubėjom į senamiestį, kur vyko Krokuvos kultūros dienos, kažkas su futbolu, nes malėsi lenkų, anglų ir ispanų sirgaliai, rėkaudami skanduotes, bažnyčios buvo kupinos žmonių, suklaupusių net už tvorų- kiek supratau, buvo Fatimos mergelės šimtmečio jubiliejus- kas ta mergelė, nors ir kažkur girdėta, prisimint nesugebėjau, bet lenkų pamaldumas nustebino. Oras pasitaikė labai turistinis- apie dvimpenkis, nevėjuota, giedra. It pagal užsakymą. Turbūt taip pat atrodė ir visiem kitiem, užplūdusiems miesto centrą. Šiaip Krokuvos senamiestis- kiek mes jo pamatėm- nebaisiai skiriasi nuo bet kurio pagyvenusio Europos didmiesčio senamiesčio. Gal tik nemačiau kitur baltų puošnių karietų, kurias galima išsinuomot, kad pravežtų keliom gatvėm, sudarant už savęs nemenkus kamščius. Įtariu, kad sukorėm kokius 10 km visai ne ten, kur reikėjo nueit iš tikrųjų, bet čia mum jau tipiška, gal rytoj Nusipirkom Petro ir Povilo supermarkete šio bei to- aš pagalvojau, kad vietiniai Piotras su Pavelu suka bizniuką, Virga laikėsi nuomonės, kad čia apaštalų garbei. Prie visko paėmėm keisto skaidraus sūrio, kurį prakandę išmetėm- turbūt tokio skonio ir konsistencijos yra pasterizuotas ūkinis muilas.

Kad įsitikint, bandžiau ragaut tris kartus su pertraukom. Fee. Prie kasų dar nučiupau dailią trijų buteliukų pakuotę Desperados. Paskui apsižiūrėjau, kad ten alaus kokteilis su..tekila. Kaip skamba toks ir skonis. Priminė poblokadinę jaunystę, 

kai iš taupumo magišką kristalą mieždavom medininkų alum, tik koncentracija čia papuolė silpnesnė- vos 6 laipsniai. Vakare numery dar paplanavom (padiskutavom) ką veikiam ryt ir kur išvis važiuojam paskui. Klausimas taip ir liko atviras- Bratislava? Budapeštas? Kas toliau? Sutarėm, kad ryt lyg Aušvicas o poryt lyg Slaveko ar Mireko seniausios pasauly druskos kasyklos, pakeliui į Zakopanę. Kur vis dar blogas oras..

Rytas prasidėjo šauniais lenkiškais pusryčiais su balta mišraine ir raugintais agurkais prie visų tradicinių sūrių, sasyskų ir sausų pusryčių. Visgi nusprendėm imt (gal čia ir nelabai tinkamas žodis) Aušvicą. Kuris dar vadinasi Oswiencym lenkiškai ir dar kažkodėl Birkenau. 70 km nuo mūsų viešbučio. Net pačiose prieigose  iki vietos buvo sunku patikėt, kad prieš keliasdešimt metų šiose apylinkėse, kur mirgamarga hand made skelbimai ant vielinių tvorų- szpzedam ubitky, uboj bydlo ir novy opony, buvo išžudyti šimtai tūkstančių žmonių iš visos Europos. Kažkaip tikėjaus, kad jau artėjant, kaip link kokios postapokaliptinės zonos, nustos suokt paukščiai, sunyks augmenija ir pakelėse matysis ne sotūs lenkai ką tik iš resturacijų, bet baikščios praeities pamėklės, fone skambant arkangelų giesmėm ir žvangant grandinėm.

 

Tikrovė gi pasirodė kur kas pragmatiškesnė- važiuojant eilinio lenkiško kaimo gatvėm, kur navigacija jau rodė tuoj tuoj tikslas už kampo iš tikrųjų Aušvico koncentracijos stovykla pasirodė už sankryžos kampo. Niūri betoninė siena, apraizgyta spygliuota viela- tiesiog atskirta teritorija miestely. Buvau šventai įsitikinęs, kad tokios teritorijos randasi tiktai kažkur dykynėse, kur aplink per daug kilometrų nerasi gyvos dvasios. Antras momentinis įspūdis- o ji ne tokia jau ir didelė. Jei reiktų palygint teritoriją vizualiai- lyginčiau su, khm, keliais futbolo stadionais, gal kiek daugiau. Trim. Tik įsukus į reikiamą gatvę, paslaugus berniukas užbilietuoja parkingą- susimokėjus pasirodo, kad čia tokių paslaugių daug ir kažin ar tas parkingas kainuoja išvis, bet bala nematė tų kelių zlotų, visvien viskas pigu.

Einant artyn link įėjimo sąvoka “Holokausto industrija” ima įgaut kūną- minios turistų iš viso pasaulio, taksistai, dešimtys autobusų, suvenyrų krautuvėlė- vėliau pasigailėjau, kad neužsukau, įdomu, kuo jie ten prekiauja- krematoriumų modeliukais, zyklon b dezodorantais o gal kalinių guzikais ar dantim?.. Aš suprantu, kad iš žmonių mirčių šaipytis nevalia, bet žoskai kalt iš to babkes irgi amoralu. Nusiperkam bilietus ir prisijungiam prie anglakalbių grupės, mat nei lietuviškų nei skandinaviškų nėra- gaunam po ausines ir radijo imtuvą, kad girdėtume gidą. Tada praeinam patikrą, kruopštesnę, nei oro uoste- rentgenai, metalo detektoriai, tašytės tik 30x20x10 cm, rankinukai. Julius nabagas eina dukart, mat kišeniuj pamiršo mašinytę. Kurią padėjęs, vėl eina per rentgeną, o mašinytę rankose vartalioja lenkas esesininkas, kitaip tokio griežtumo apsaugininko muziejuj, kur net nėra ką nušvilpt, nepavadinsi. Net toptelėjo mintis, kad gal darbuotojų anūkai perėmė senelių tradicijas ir tęsia giminės veiklą, prisitaikę prie nūdienos vėjų

Išėjus laukan ir prisidėjus prie savo grupės (savistoviai bilieto pirktis negalima ir vėl neaišku, kodėl) kažkodėl ima trūkinėt gidės balsas ausinėse. Ir vis labiau. Kol susigraibom, kad pametėm savo grupę ir prisijungėm prie kažkurių kitų ir klausom ne tos bangos, kuri kalba išvis kita kalba. Kadangi grupių vienu metu teritorijoj kelios dešimtys ir net neturim supratimo, kuri mūsiškė, tai tiesiog bindzinėjam ratais, šmirinėjam, fotkinam. Aš jau imu galvot, kad tuoj atbėgs apsauga ir uždarys kur dujų kameron, kaip mes čia išdrįsom savivaliaut. Galop vėl prisišliejam prie anglakalbės grupės ir po valandos nusišliejam sau- gidė nepasako nieko naujo, tiesiog dauguma dalykų žinomi iš bendro išsilavinimo o statistinių duomenų dabar, vakare, nebpamenu ir taip. Dalis turistų- studenčiokai iš Anglijos- kremta čipsus ir krizena, nesusivokdami, kur randasi, dalis diedukų vaikšto pakampiais, ramstydami sienas susigraudinusiais veidais- ir čia tik kelių valandų įspūdžiai. Sunku įsivaizduot, kiek visko prisižiūri gidai.

Po Aušvico nusprendėm grįžt Krokuvon bet kokiu kitu keliu pakeliui pavalgant ir vėl pasibūnant senamiesty. Kadangi Sygic buvo jau išmestas, o planšetė kuprinėj bagažinėj, kliovėmės Garminu. Iki kol atvedė prie perkėlos, visiškai nepanašios į veikiančią, pilant gaiviai vasariškai liūčiai. Užprotestavus išdidžiai nunavigavo apsauginio potvynio pylimo viršum, kur būtų buvę neįmanoma prasilenkt net ir su dviračiu. Greičiausiai nesam buvę kelionėj su savo ar nuomota mašina, kur nereiktų išsižiojus stovėt ir galvot, kur čia papuolėm ir ką daryt.

Po dar nemažos atkarpos raizgymosi mažais keleliais pagaliau išsprūdom į didesnį kelią, vedantį link Krokuvos. Pakeliui radom restauracją, jei pamenu lietuviškai, Sidabrinis Kalnas, prašmatnų restoraną su euroremontu kur padavėja mokėjo angliškai Julius tradiciškai ėmė bulvyčių, Virga kokį tai prašmatnų blyną o aš stvėriau zraz po polski ir neprašoviau- du zrazai raivės grybų padaže, apsupti keptų šviežių bulvių- buvo ne tik skanu ir sotu, buvo ir įdomu stebėt, kaip storulis pan prie gretimo staliuko doroja karbonadą sulig picos dydžiu. Neperdedu. Būtent tokio dydžio. Virga sakė, kad dar turėjo bliūdą su garnyru, aš nepastebėjau. Atėjo vėliau už mus ir išėjo anksčiau susimokėjom vėl kažkiek juokingai- ar ne 140 kr už visus sukonvertavus. Paskui atvažiavo vestuvės su autobusais ir limuzinai, tai teko juos palikt prie stalų, su išraitytom besibučiuojančiom gulbėm iš rankšluosčių.

Nusprendėm nuvažiuot pasižiūrėt, kaip atrodo garsusis Kazimiero žydų kvartalas ir senoji sinagoga- šiaip ne taip radom parkingą, paskui radom sinagogą ir kvartalą. Tiesiog senamiestis. Tik kad daug jidiš kalba pripeckiota. Ir, matyt, papuolėm, kai jiem toj sinagogoj baigėsi pamaldos ar kas ten būna- teko irtis prieš srovę visom pasaulio kalbom bendraujančių jaunų žydukų su jarmulkom ir prilipdytais peisais. Paskui susigraibėm, kad nebežinom, kur mūsų mašina. Kol kuitėmės telefonuose, pristojo elektrinis turistinis tuk-tukas, siūlantis sajdsyingą vienam ar kitam rajone. Pagalvoję, kad ai bala nematė, visvien nieko nerasim patys, paėmėm Getą. Nes po žydų kvartalą jau vaikščiojom, senamiesty buvom vakar o kur tas getas nė nežinojom. Tai pavėžino gerą pusvalandį šen bei ten, nuvežė prie Šindlerio fabriko, pasirodo, anas yra ten iš tikrųjų ir ten žydai, kuriuos Šindleris gelbėjo, gamino emaliuotus bliūdelius, puodus, uzbonus ir gal net šikpuodžius.

Po to, kadangi buvo šilta, nusprendėm dar kiek pamaklinėt po senamiestį, privažiuojant kuo arčiau, kad nereiktų pavargt. Ir privažiavom. Taip privažiavom, ačiū navigacijai, kad atsidūrėm centrinėj miesto aikštėj, kur eismas uždraustas išvis. Žmonių ir arklių minios. Įsivaizduokit save Katedros aikštėj už vairo per Kaziuko mugę, tik keliskart didesnę. Neperdedu. Visur arba plytos arba eismas draudžiamas arba laikinai uždarytas. Pamatęs kažkokį laisvą skersgatvį puoliau sukt, bet pamačiau policijos ekipažą ir vėl susiliejau su minia. Už nugaros rūmuose išgirdom gaudžiančias fanfaras- matyt, prasidėjo kažkoks ar renginys ar sargybos pasikeitimai- neturėjau laiko ir noro spoksot, gerai tai, kad visi turistai pasisuko veidu į mus ir buvo lengviau tept iš ten slides. Ir net pro vieną užkaborį pavyko pasprukt, tiesa, pažeidžiant kažkiek “eismas draudžiamas” ženklų. Po tokio prasivažiavimo noras vaikštinėt dingo galutinai. Šiaip ne taip parsibeldėm viešbutin, užkandom ir miegot. Gal ryt bus geriau, nors Zakopanėj vis dar lyja..

 

Rytiniai pusryčiai viešbutyje nustebino savo vakarykštiškumu- štai kokį žodį išraičiau Ant bufe stalo puikavosi viskas, kas liko nuo vakar, net nepasivarginus perdėliot ar perstumdyt mišrainių bliūdeliuose- kaip palikau vinigretą dubnėly taip kitą dieną ir radau. Ir nebuvo nieko karšto, greičiausiai taip ir būtume likę tik su sumuštiniais, bet panowie prie gretimo stalo pakėlė vėją ir mikliai virtuvėj ėmė barškint keptuvėm ir nešt ką tik iškeptus asmeninius omletus

Susipakavom daiktus Zakopanėn- kur dar lyja- ir pasukom link tų įžymiųjų Veličkos (štai kaip jos vadinas) druskos kasyklų, kurios randasi praktiškai dar pačioj Krokuvoj, tik kad pakrašty. Parkingo siūlytojai, aišku, prasidėjo dar prieš kokį kilometrą iki tikslo, energingai mosikuodami vėliavėlėm, bet mes, kaip jau vėtyti, nuvažiavom iki pat vietos ir pasistatėm mašiną pas bičą, kuris ramiai stypsojo, rymodamas prie stulpo, matyt, jau buvo suvokęs, kad jei turistai prasibrovė pro pirmas užkardas, tai jis jau nieko neprivilios net ir stovėdamas ant galvos- užsuks tai užsuks Iškart įsiliejom į šurmuoliuojančią turistų minią, kuri turbūt yra vienoda visam pasauly- zirziantys vaikai, klebantys diedukai, smalsūs azijiečiai et cetera et cetera. Galvojom, kad eisim be gidų bet kur tau. Teko šlietis ir mokėt dvigubai, nei moka lenkai- tiem kasa už kampo ir gidas lenkas, o mum galima rinktis iš keleto kalbų todėl jau brangiau. Ėmėm, kas buvo arčiausia laike- papuolė rusų. Susibūriavom ir nugarmėjom link įėjimo, kur laukė ilgas kelias žemyn- sraigtiniais laiptais ar ne 64 metrai. Siaurais, senoviškais. Į galą lipimo jau ėmė darytis nebejuokinga, kad dar neprasidėjus ekskursijai jau noris pailsėt. Ir paskui nesibaigiantys koridoriai po žeme vis gilyn ir gilyn, pro druskos ežeriukus, motyvus istorinėm temom, religinėm, netgi tarybinėm, kur šachtininkai kuria šviesų rytojų. Užmojai galingi- tunelių ilgis siekia apie 300 km, gylis, jei pamenu, iki 800 m, tiesa, turistus leidžia tik iki 135 metrų bet ir tai, kai pagalvoji, jau ohoho. Ir visvien verslūs žmogeliai tie lenkai- nori fotkint- atskiras bilietukas. Suvenyrų kioskai ėjo irgi barikadom- pirma buvo gatvėj prieš muziejų, antra- muziejuj.

Trečia- pačiam dugne, išskaptuotoj salėj. Ketvirta- prie restorano, irgi tam pačiam gyly, penkta- prie lifto, keliančio viršun ir šešta jau liftui užkėlus, sunku nieko nenusipirkt, galų gale palūžom ir mes Parbėgant kiek atgal- įspūdingiausia kasyklų vieta- dugne esanti ar bažnyčia ar koplyčia ar kaip ta vieta vadinasi. Ir turėk, žmogus, kantrybės tiek visko išgremžt. Ir dar koncertų salę kaip priedą… Retoranėlio irgi nepabrokijom, pigu čia, Lenkijoj, tik augink pilvą ir džiaukis. Kopūstų troškinys su mėsa ir bulvėm buvo rūgštokas bet sotus. Ir sutaupytas maisto sustojimas pakeliui į Zakopanę. Toliau tiesiog kelionė lenkiškais keliais į lenkišką kurortą- kelios valandos mašinoj, apie kurias nėra daug ką rašyt.

 

Zakopanė pasitiko purvinu dangum, su perspektyva į ką geresnio ir su pliuspenkiolika. Garmin navigacija nuvedė į pliurzę užmiesty- statybos, laukai, mėšlinas kelias ir kažkur žabynuose troba. Ir dar liepė sukt per dirvonus į niekur. Ėmė atrodyt, kad gyvensim pas babą, kur durys užsikabina kabliu, o šikt reiks į kibirą būdelėj už namo ir prie durų stovės turistiniai valdiški čebatai, kad nueit švariai iki miesto. Virgos ajfonas gi nurodė priešingą kryptį, kuria važiuojant, mūsų Villa Regina atsidūrė kažkur pusiaukelėj ir buvo užfiksuota vizualinio kontakto metu. Dėl viso pikto nuvažiavom iki kur rodė telefas, bet vėl nieko doro neradom, grįžom ten, kur užmatėm vizualiai ir technologijos patyrė gėdingą pralaimėjimą prieš žmogaus proto galias

Duris atvėrė krizenanti mergaitė, kalbanti telefonu, užvedė į ketvirtą aukštą (jo, čia namai po tiek ir daugiau aukštų, privatūs) ir ėmė atsiprašinėt, kad kambarys tai dvivietis, tik booking.com jį rodo kaip trivietį, nežino, kodėl čia taip gaunas. Bet kad jau buvo sustumtos dvi viengulės į vieną dvigubą tai numojom ranka, visvien Julius daug vietos neužima. Kaimynų durys simbolizavo įdomų architektūrinį sprendimą 🙂

Besinešdami daiktus kaptelėjom vietos žemėlapį vestibiuly- aptikom, kad galima su funikulierium užsikelt į kažkokią Gubalowka- ar tai kaimas, ar tai party place, neišsiaiškinom- nuvažiavę užkilom, potyris smagus, ypač Juliui, o viršuj pasitiko plati gatvė su užsidariusiais kioskais, atrakcionais ir smuklėm. Ir kalnais šiukšlių, kas bylojo, kad savaitgalis turbūt pavyko, mes gi atsibeldėm vėlų sekmadienio vakarą o ir temperatūra buvo tik pliustrylika. Bet vėl nusileidom apačion, į centrinį Zakopanės turgų, belaukiantį paskutinių lankytojų, iš kur nušliurinėjom į pagrindinę kurorto gatvę, besidriekiančią pušynu palei sraunią kalnų upę. Iš tikrųjų, Palangoj nebuvau metų 20 mažiausiai o gal ir daugiau, bet turbūt ją sukergus su Druskininkais, atėmus jūrą ir pridėjus kalnus, gautųsi kažkas tokio, kaip Zakopanė. Kabakas ant kabako, kioskai su gintarais, drožtais šaukštais, veltinėm šliurėm, treninguoti pilvūzai su radioaktyviu makiažu pasidabinusiom tos dienos draugėm, sveikatingumo kompleksai ir koplyčios. Lenkų pamaldumas stebino vėl- kažin, ar pastačius bažnyčią Basanavičiaus gatvėj Palangoj, sekmadienio vakare, visi norintys vos tilptų šventoriuj. Bet visa tai buvo ant tiek nyku, jog nupėdinę puskilometrį su visa minia vienon pusėn, apsisukom atgal, tas pseudomugės šurmulys įkyrėjo mikliai.

Grįžę nupėdinom į artimiausią prie namų karčemą- Zajazd Furmanski.

Megadydžio rąstų troba- restoranas, su popfolko elementais interjere ir gyvu orkestrėliu, tęvais balseliais traukiančiu lenkų liaudies dainas, pritariant armonikai ir skripkelėm. Ėmiau elnienos guliašą ir, aišku, neprašoviau, Lenkijoj neįmanoma prašaut su maistu, viskas skanu ir visko daug Virga čiupo kepto vietinio sūrio su šonine. Juliaus meniu tradiciškai iškaltas granitinėj uoloj- bulvytės fri ir kas nors atsigert. Kainos nepamenu, bet juokinga, lyginant tiek su Švedija, tiek ir su Lietuva. Ai, 91 zlotas. 2 alaus, du patiekalai viena sultis ir bulvytės. Ir čia jau prašmatnaus restorano įkainiai. Pilvai naktį nebegurgs Užsibukinom dvi naktis Budapešte nuo poryt. Jei kas nežinojot, kaip angliškai yra vištienos krūtinėlė, tai galiu jus apšviest- chicken tits Radom meniu.

Ryte įtariai ruošėmės pusryčiaut- po dvilypų pusryčių Krokuvoj nelabai žinojom, ko čia besitikėt Bet pusryčiai buvo liuks- su mišrainėm, dešrom, mėsom, pikantiškom salotom ir t.t.- nebūtų gėda tiek patiekt ir pietų stalui. Prisibubinę pilvus, patraukėm link Morski Oko– kalnų ežero Tatruose, Zakopanės perlo. Atvykus dar teko pastovėt puskilometrinėj mašinų eilėj į parkingą, autobusai pro šalį važiavo be eilės. Ėmė kamuot nuojauta, kad čia labai smagu nebus. Prisiparkavom. 25 pinigai. Įėjom su minia teritorijon, dar 12 pinigų ir rodyklė, kad reiks žygiuot 9 km. Bet šalimais stovėjo daug bričkų su važnyčiotojais- pasiklausiau kainos- 50 pinigų asmeniui. Su taksi už tiek turbūt nuvažiuotum per pusę Lenkijos! Spjovėm ir nutursenom pėsčiom. Kėblinom, sėdinėjom, bėgiojom, barėmės, krizenom su minia, slenkančia aukštyn, burbėjom, dūsavom, vėl ėjom, priėjom vietą, kur baigiasi arklių takas, kabokėly užkirtom didžkepsnių ir susigraibėm, kad čia dar ne kelio galas- dar keli km pėsčiom su nepavargusiais išrinktaisiais, suvežtais bričkutėm. O aš dar su didžiausia drono kuprine ant nugaros, nes kaip gi nenufilmuosi to Zakopanės perlo. Pagaliau. Pagaliau pasimatė finišo aikštelė, eilinio restorano trobesiai ir.. ir.. IR!!! Sumautas ežerėlis, tyvuliuojantis kalnų papėdėj, kur įmanoma, nutūptas susižavėjusių besifotografuojančių lenkų taip, kaip lietuviai nutupia maksimos kasas piko valandom. Ir aš vėl neperdedu. Sutinku, kad jei žmogus visą gyvenimą sunkiai dirbo kokiu šaltkalviu, turėjo kolektyvinį sodą, yra buvęs prie jūros ir šiaip geriausi prisiminimai tai su draugais kept šašlyką kaime pas močiutę prie kūdros, tuomet taip- wow, nerealu, žiū, vanduo kalnuose, ten dar purvino sniego lopas, ohoho. Nežinau, ar sustočiau, pamatęs tokį vaizdą šalikelėj, važiuojant automobiliu. Nea, su tiek lenkų vienoj vietoj nesustočiau tikrai. Jei čia ir perlas, tai padirbtas, gerbiamieji. Na gerai, nepadirbtas, bet pernelyg nykus tokiems ditirmbams, kokie suokiami internetuose. Viskas ok tiem, kas mėgsta trekingą, miškus, padilusias senas uolas, eglynus, bet jei noris pamatyt kažką įdomesnio- yra kur kas vertesnių gamtos kūrinių. Atgal spjovėm ir pardardėjom brička už pigiau- 30 pinigų galvai. Numetėm kažkiek svorio. Aš kiek daugiau, nes tampiau sunkų droną, kurio taip ir nepakėliau, visiškai nebuvo nė vienos tam tinkamos vietos. Ar diena nepavyko? Negalim taip sakyt. Nueitas ilgas sveikatingumo takas, užsidėtas pliusas, kad buvom, Kas dar? Nieko, lenkai lupikai, net tualetus apmokestinę. Bet miškai ten dideli. Eilinė pamoka, kad masinio turistų susibūrimo vietų reikia vengt. Aptartos amžinos filosofinės temos, kad lenkų diedai nekažką, o moterys visai gražios Ai dar buvo pakeliui kažkoks neva krioklys, bet toks neįspūdingas, kad net tingėjau traukt telefoną, nekalbant apie juostos gadinimą. Tikriausiai išlepom per gyvenimą nuo įspūdžių ir tiek.

Vakaras gi šauniai baigėsi Furmanskio Zajazde su kvietiniu alum ir keptu upėtakiu, sūriais, šoninėm, raugintais kopūstais ir kažkokiais prašmatniais desertais griežiant kapelai, o Juliui siuntant vaikų kambary. Nuostabus sprendimas- po karčema įrengt vaikų žaidimų patalpą, kurios vaizdą transliuoja monitorius pagrindinėj salėj- ir puotauji ir vaikas uždabotas Kulinarinę Lenkiją myliu iš visos širdies. Ai, vis dar negavau tradicinės fliaki– skrandukų- sriubos. Tam Zajazde paklausęs, ar turi, gavau daug kartų “nene, ne ne ne”- turbūt reikėjo suprast, kad čia kažkas baisiai prasto ir mužikiško, gal, jei būtume pasakę, kad mes chamai mužikai iš Lietuvos, būtų suradę putros bliūdelį

Rytas prasidėjo tvarkingais pusryčiais- Villa Regina nepasišiukšlino ir pusryčių stalas vėl buvo nukrautas vaišėm, bet mes jau gyvenom ratų nuotaika- op op maisto ir pro duris. Kelias Budapeštan veda per Tatrų vieną arba kitą pusę, važiuojant iš viršaus, mes susigalvojom, kad nusileidžiam viena puse, per Štrbske Pleso ir važiuojam palei aukštuosius Tatrus iki Ružumberoko Slovakijoj, o paskui jau duriam apačion iki Budapešto. Išjudėjom iš Zakopanės vėlgi Morski Oko kryptim ir net papuolėm į kilometrinį kamštį, judantį link to kvailo ežero, kol gavom nusukt link Slovakijos- keli šimtai metrų ir mes kitoj šaly. Pirmas įspūdis- paprasčiau. Daug paprasčiau- tiesog trobos, skardiniai, šiferiniai, čerpiniai stogai, kaimai ėmė primint Lietuvos provinciją bet vėliau teko atsiprašyt Tėvynės už palyginimus, nes Slovakija, bent ten, kur važiavom, atrodo gerokai prasčiau už Lietuvą- žabynai, lūšnynai, apleistos industrinės zonos, turbūt daug čigonų, nes pastebėjom, kad vieni tiesiog balti europiečiai, kur neiškristų iš konteksto bet kurioj kitoj šaly, kiti gi labai čigoniškos išvaizdos ir daugumoj besikuičiantys prie molinių palaikių trobų, paramstytų pagaliais. Eilinį kartą pavedė Garmin navigacija- užuot vedus palei Tatrus, nuvijo kažkur apačion ir buvo vėl gėdingai padėta į bardačioką, estafetę perdavėm Guglui. Bandėm ieškot, kur sustot pavalgyt, bet taip ir neradom nei vienos kavinės, kur ant durų būtų parašyta, kad priima korteles. Bankomato irgi neradom, nors pravažiavom eilę bažnytkaimių centrinėm gatvėm. Gal neturi jie jų išvis periferijoj? Vienintelis dalykas, kuris sužavėjo- saulėgražų laukai.

Pasijutom it Kusturicos filme, tik buvo keista, kad jos tokios mažos- įsivaizdavau, jog ta galva turėtų būt apimama abiem rankom, o čia tokios kumštelės geltonais žiedlapiais pasidabinusios. Bet labai gražu. Pramovėm dar kažkokį mokamą kelią, bet taip ir nesupratom, kur ir kaip susimokėt. Žmonės negražūs, nei vyrai, nei moterys. Gavom užsipilt kuro iš cisternos po šiferiniu stogu ir net priėmė kortelę.

Keli šimtai km ir mes jau Vengrijoj, kapitono Tenkešo tėvynėj. Pirmas įspūdis- baisokoka. Nei vieno suprantamo užrašo. Viskas kaip ir lotyniškai, bet absoliutus kosmosas- jei Lenkijoj dar galėjai bent approx sugraibyt, kas kur ir kaip, tai Vengrija nubraukė raudonu brūkšniu visus supratimus. Apie Vengriją žinojau tris dalykus- autobusus Ikarus, žirnelius Globus ir kapitono Tenkešo serialą, kurio mokyklos laikais per atostogas visi laukdavom. Air ir dar kad jie kietai fechtuojasi, mat pats kažkada badžiau špaga į dangų. Už keliasdešimt km, visi peralkę apsidžiaugėm, pamatę užrašą angliškai mažom raidėm, kad guest house ir galima pavalgyt. Kiek pablūdijom palei fermas, bet užsispyrę radom, nes jei būtume numoję ranka tai ir. Restoranas buvo visai prašmatnus, popfolk style, su visokiom vežėčiom, spragilais, neapmusijęs ir su anglišku meniu. Stvėriau upėtakį su daržovėm ir voveruškom, o Virga netyčia gavo dvi žasies šlaunis, nors tikėjos vienos. Julius tradiciškai bulvyčių, viskas su gėrimais kainavo apie 220 kr, pigiau grybo už tokį prašmatnumą.

Prisprogę užsiropštėm ant greitkelio, mokamo, ir net pražioplinom punktą, kur susimokėt. A, nubaus tai nubaus. Vengrai irgi gazuotojai. Virina, kiek eina, net ir su lupatinėm mašinom, taip netrukom pasiekt ir Budapeštą, kuris pasitiko aibe tiltų virš greitkelio su nuobodžiaujančiais policininkais- Virga net ėmė galvot, kad gal jie žiūri, kas nesusimokėjo. Navigacija vedė vis giliau miestan, mat viešbutis stūksojo pačiam centre, kol atsirėmėm į policininką, reguliuojantį eismą dryžuota lazdele. Kas iš mūsų atsimena tuos tarybinius makalavimus? Niekas. Vengrai irgi neatsiminė. Geriausiai suveikė akių kontaktas ir mosikavimas lazdele- varyyykblee, nestovėk. Vos nesuvažinėjus dviratininko ir vos nepadarius avarijos, kur pats būčiau kaltas, pagaliau pribuvom į viešbutį Matyas, kuris buvo taip centre, kad centriau jau neįmanoma. Dar sugebėjau įvažiuot į didžiulę sankryžą degant raudonai ir strigt, kol visi mandagiai apeidinėjo ir apvažinėjo. Šalimais stovėjo policija, kuriai į tai buvo visiškai nusišvilpt Ir tik tada ėmiau pagaliau atsipalaiduot ir imt dairytis aplink. Budapeštas, kaip žinia, sudarytas iš dviejų dalių, kurias skiria Dunojus- Budos ir Pešto, mes gi apsistojom Pešte, prie pat upės, susinešėm daiktus ir peržegnojom mašiną parkinge dviem dienom, nusprendę vairavimais neužsiimt. Vengrijos sostinė iškart užkariavo mūsų širdis net sunku paaiškint, kuo. Viskuo? Jaučiamės matę nemažai pasaulio, lyginant su statistiniu tautiečiu, bet tokios įspūdingos architektūros sankaupos vienam mieste dar neteko matyt- didžiuliam senamiesty kiekvienas be išimties pastatas vertas nuotraukos. Ir čia neperdedant- kiekvienas. Budos senamiestis yra sąlyginai nedidelis ir gal kiek primena Vilnių su Senamiesčiu ir Užupiu išskyrus tik Karalių Rūmus. Atvykę gerokai popiet dar spėjom pašmirinėt kiek po pėsčiųjų gatvę Pešte, tiltu nusigaut iki Budos ir karalių rūmuose aptikt, kad pagrindinė aikštė pilna kostiumuotų ponų ir ponių ir visus įėjimus stropiai saugo šabloniniai kostiumuoti pliki apsaugininkai, su iš ausies kyšančiais senovinio telefono laidais. Pasirodo, jog kaip tik tuo metu Budapešte vyko Vyšegrado Ketveriukės susitikimas su Egipto prezidentu- tai ir paaiškino visą kilusio mieste erzelio priežastį. Ta proga ponam net buvo atplukdyta barža- scena Dunojuj, kur naktį vyko koncertas, bet mes, kaip ne ponai, pažiūrėt nėjom. Bet ėjom pasisukt su Budapest Eye apžvalgos ratu, kuris labai labai mažesnis už London Eye ir sukasi daug mikliau, bet užtatai suka visus penkis ratus, taigi ir paspoksot ir pafotografuot laiko per akis. Rekomenduoju tik naktį. Dieną nepasimatys nieko įspūdingo ir dar reikės šust kabinoj. Pamiršau paminėt, kad atvykus temperatūra buvo maloniai 28 O ir sutemus laikydavosi gerokai virš 20. Parke, kur sukomės ratu- jis tikriausiai turi pavadinimą- visos pievutės buvo nugultos jaunimo, kuris- o karbauverygos siaube- gėrė! Viešai! Ir ne tik alų, o bet ką- vyną, viskį, šnapsą. Nesislėpdami! Antradienį! Ir, nors buvo jau vėlus metas, nesimatė nei vieno šlitinėjančio, rėkaujančio ar ieškančio, kas jį uvažajet. Toks jausmas, kad XXI a. urbanistinis Vudstokas, kur visi švenčia, bet niekas nežino, ką- toks jaunatviškas siautulys, kokį panašiai, tik mažesniais mąstais ir kiek piktesnį, turėjom Vilniuj, Sereikiškėse gūdžiais devyniasdešimtais.

Vienas didesnių Vengrijos minusų- jų valiuta forintas, kuris grubiai konvertuojas 300:1 su euru, tai jiem jau normalu, kad turistai, sustoję prie kavinių meniu, maigo telefonuose kalkuliatorius, idant susivokt, kas kiek kainuoja. Išmanesni verslininkai kainas rašo iškart abiem valiutom. Prisėdom pačioj senamiesčio širdy kažko užvalgyt naktipiečiam ir maloniai nustebino padavėjas, kurio paklausiau, ar turi ką nors native hungarian- pažiūrėkit, sako, į meniu, mažu netiks? Kitas gi būtų vijęs į kėdes iškart. Radau guliašo, kas dar gali būt vengriškiau? Virga ėmė keptą keptą ožkos sūrį su levandų ledais ir čili. Skamba kaleidoskopiškai, bet iš tikrųjų visai skanu. Kadangi papuolėm dar ir vynotekon, tai Virga išsirinko tokių tai metų tokį tai vyną, aš gi ėmiau vietinio alaus. Paskui dar desertui stvėrėm- nepasakysiu pavadinimų- aš kažko čigoniško su vyšniom ir kur rūgštu pavadinime, Virga kažko visai kitko ir vietoj kažko įdomaus gavom po taurę samagono, kurios skyrėsi gal vienu potėpiu kvapų gamoj o skoniu nesiskyrė išvis kaip jau galima suprast, vakaras tuo ir baigėsi. Niekad neteko gert samagono iš taurės.

Rytas prasidėjo pusryčių laukimu- kiekviena nauja šalis pateikia netikėtumų, nenuvylė ir vengrai- meniu tai buvo tipiškas viešbutinis, nebuvo tik majonezo ir buvo vengriška, primenanti chorizzo dešra, bet ne tai svarbiausia, svarbiausia- patalpa. Menė. Toks va žodis ir kitokiam nesiverčia liežuvis- paprastą maistą valgėm menėj, su vitražiniais langais, freskom ant sienų, ornamentais ant grindų ir drožiniais lubose. Ir matės, kad tai nėra šviežias kičas o tiesiog. Gal kažkada buvęs prabangus restoranas, gal tikrai kokio dvarponio virtuvė, nesuprasi, užrašai lotyniškom raidėm, bet visiškai nesuvokiami. Toliau dienos bėgy metėm mandrumus šonan ir nusprendėm, kad sightseeing turas su hop-off hop-on yra tai, ko mums reikia. Taip, galima linksėt galva, kad boohoo, turistų avinėlių zabova, tikri keliautojai taip nedaro et cetera, bet tiesa yra ta, kad gali būt pats kiečiausias pasaulio keliauninkas, bet savo dviem kojom ar dar blogiau- automobiliu- dideliam mieste visko, kas verta dėmesio, nepamatysi. Argumentai paprasti- prasinervuosi kamščiuose, kai busai važiuoja savo laisvom linijom, ieškosi/mokėsi už parkingus, nežinosi, kur važiuot, kas verta dėmesio ir dar pastoviai stresuosi. Gyvenu labai šviežiais Krokuvos atsiminimais Apžvalginiai autobusai yra įvairių spalvų, priklausomai nuo maršruto. Galvojom imt žalią. Nes ilgiausias. Atėjo tarškantis agentas ir įsiūlė bilietą ant visų linijų. Su garlaivio pasiplaukiojimu. Netgi su dviem. Nemokam derėtis. Iš tikrųjų tai gal ir gerai, nes pamatėm tikrai daugiau, nei buvom suplanavę.

Vėl ir vėl būtų galima suokt ditirambus Budapešto architektams- Austrijos- Vengrijos Imperija visgi mokėjo mūryt. Ir liet paminklus. Daug paminklų. Greičiausiai visi, kas ką nor gero padarė valstybei, yra nulietas iš bronzos ir stūkso kokiam nors Budapešto skverely. Aš sužinojau, kad Ferensas Listas buvo vengras ir autobuse per palaikes ausines pabirzgino jo uvertiūrą. Ot žodį atsiminiau, gal jis čia visai ir ne vietoj. Prasilenkėm su kiekvino tikro vyro svajonių transportu- alubariu, varomu pedalais. Taip taip. Bariukas su stogeliu, kranu ir statine, primontuotas prie baro stalo, kur susėdę iš abijų piusių aštuoni pijokai mina pedalus, riedėdami Budapešto gatvėm, kol barmenas (nepastebėjau, ar mynė), pilsto jiems alų Iššokę iš autobuso, smukom link garlaivio, kepinant kokiem trimkeliem, pavyko pasistvert paskines tris kėdes viršutiniam deny, nepasisekė dešrelių pardavėjai, kuri pabandė Virgos 10 000 kupiūrą priimt kaip 1000, gavo murmėdama duot grąžos. Tarp vengrų, pasirodo, yra sukčių. Plaukiojimas užėmė apie pusantros valandos, iš kurios dėmesio verti buvo praktiškai tik Parlamento rūmai. Lygintini su pačiais gražiausiais valstybiniais pastatais pasauly. Jei ne patys gražiausi. Plaukt verta vien dėl vaizdo į juos. Jei Lietuvos seimūnai pamatytų, kaip posėdžiauja jų kolegos, veikiausiai verkdami išnešiotų Seimo pastatą po plytą, atsiskėlę plaktukėliais, kad nebedaryt architektūrinės gėdos ir išeitų į tyrus skelbt valstybinių parėdymų nuo bačkų.

Paskui užsukom į pirmą pasitaikiusią knaipę pavalgyt- padavėja buvo Daša. Apsidairius pasimatė, kad papuolėm pas rusų išeiviją- diedas patamsy su akiniais nuo saulės klavesinu grojo pamaskvio vakarus, ant sienos kabėjo medinis kalašnikovas, po klavesinu- carinė patranka iš papjė- mašė, virš galvų antram aukšte- manekenė, aprėdyta neva poniškais rūbais. Ėmėm alaus ir guliašinės sriubos. Restoranas vadinosi kažkaip imperatoriškai, neatgraibysiu, bet prisistatė ir pats imperatorius- apkežęs diedas, mokantis rusiškai, bet ryškiai vietinis. Tai jam patiekalus nešė uždengtus su tuo tokiu sidabriniu gaubtu su bumbulu, kur paskui nudengdavo panosėj. Valgė lauke, kad visi matytų, nors buvo karšta stipriai. Dar pametė po savim auksinį parkelį ir nepastebėjo, bet kažkaip britku buvo eit ir rodyt. Knaipė paliko slogų liūdną įspūdį, tikiuos, kad tos jaunos mergaitės padavėjos ras gyvenime ką geresnio.

Toliau vakarą praleidom tiesiog slampinėdami skersgatviais, apėjom kelis tiltus virš Dunojaus- nors kabėjo lentelės, jog ant tilto konstrukcijų sėdėt draudžiama, visur, kur tik buvo galima pasiekt savo dviem, buvo nutūpta jaunimo- po vieną, po du, po dešimt. Įspūdis, jog Budapeštas švenčia kiaurą parą be išeiginių

Kitąryt patraukėm link Balatono. Ežero, kurio vidutinis gylis 3 metrai, plotas approx 600 kv. kilometrų ir kurį vengrai vadina savo jūra. Pajudėjus iš Budapešto atsiminiau, jog telefe dar yra toks neteisėti pamirštas navigacinis appsas Waze. Iš miesto išnavigavo tvarkingai, rodė, kur policija ir kliūtys keliuose, o labiausiai sužavėjo tai, jog prieky greitkely, nutikus avarijai, pats be jokių klausimų nunavigavo aplink didžiulį kamštį, kai guglas rodė tik kad eismo įvykis ir tiek. Netikėtai radom naują favoritą šturmaną. Kadangi kelias vėl buvo mokamas, tai nepatingėjom ir sustojom nusipirkt kelių vinjetės, bala žino, kaip ten su tom baudom. Sprendžiant iš to, kad įstaigėlėj prie kolonėlės niekas nekalbėjo angliškai ir nelabai suprato, ką aš čia veikiu, vinjetės nėra labai populiarios tarp užsieniečių, o ir tegavom tik kelis lapus, prirašytus paukščių kalba, jokio lipduko. Sustojau su dronu skrystelt virš saulėgražų lauko

 

Dvi su puse valandos ir mes jau vietoj. Pačioj Balatono apačioj, miestely Kezthely. Gal vėl būtų galima lygint su kokiu mūsų Birštonu ar Druskininkais- aibė pensionų, parkų, senamiestukas, poniškas dvaras ir ežeras. Vanduo žalias, bet nei smaragdinis, nei žydintis. Toks. Drumstai žalias. Pats ežeras vadinamas Vengrijos jūra ir vengrai juo baisiai džiaugiasi, nes daugiau, be Dunojaus, nelabai ką šlapio ir turi. Anot legendų, ežero dugne stūkso bažnyčia, prie kurios verkia mergelė ir kol ji verks, tol vanduo ežere nesibaigs. Bet kai toks gylis, tai baisiai menka ta bažnytėlė turėtų būt. Įsikūrėm gesthauze Moritz- approx 10 min ėjimo iki parko, kuris ribojas su paplūdimiu, kažkiek kapeikų mokamu, mat visos ežero pakrantės yra meldai, akmenys arba šiaip brūzgynai, taigi maudytis galima tik sukultūrintose vietose. Dugnas, panašu, jog irgi iš privežtinio smėlio, nes, nuėjus giliau, pėdos ima jaust žoles, akmenis, dumblą. O paeit reikia nemažai, su Julium ant pečių, bridau gerą šimtą metrų, kol vanduo pasiekė krūtinę. Juokingai atrodo plūdurai, žymintys 120 cm gylį, bet atostogom su vaikais paplūdimys idealus, tik labai jau ankštas- dienos vidury pliažas atrodo it sardinių skardinė ir nėra kur nueit nuošaliau. Aplink ir žaidimų aikštelė ir aibė visokių barų, kavinių ir nedidukas molas, nuo kurio plaukia garlaivis su apžvalginiais turais, bet tiek to per tokius karščius- pavėsy 32. Restoranėly užsisakėm prancūziškos svogūnų sriubos su rūkytu sūriu, kepto starkio ir kepto sūrio. Lašinių rinkės palei pilvus griaudėjo fanfarom ir žvangino cimbolais iš laimės. Vakaras tiesiog praėjo berašant, pasivaikštant molu, pabirbinus droną virš ežero. Ramiai smagu čia. Ant molo klarnetu dailiai dūdavo diedukas, nusisukęs ežeran, nekreipdamas dėmesio į praeivius. Susidarė įspūdis, kad Vengrijoj apstu talentingų muzikantų, kurie neturi ką veikt- Budapešto skverely kitas diedelis griežė smuiku ir išmanė savo darbą, šalia vieno iš Budapešto tiltų kitas barškino šaukštais į vandens pripildytas stiklines ir barškino tokias simfonijas, kad nori- nenori, teko įmest kepurėn.

Rytas prasidėjo tradiciškai smalsiai, kaip gi čia bus su pusryčiais. O jie buvo bene geriausi, iš visų ragautų- petelnėj kepta kiaušinienė, ne omletas iš bambalio, keptos faršo dešrelės be dažiklių, kiekvienam stalui termosas su kava ir arbata, vaisiai gal net iš to paties kiemo. Jei kas paprašys įvertint pensioną- duodu aukščiausią balą ir rekomenduoju kitiem. Ir labai prikolnas savininkas, kiek kalbantis angliškai, kiek žvairas ir neieškantis žodžio kišeniuj- net nubėgau pažiūrėt įstaigos pavadinimo darkart.

Kol neįdienojo ir kol dar esam Vengrijoj, nupypinom iki artimiausios krautuvės apsipirkt vengriškų lauktuvių- vynų ir šampanų. Nors sąskaita atrodė baugiai, 18 000 pinigų, bet išvertus tai tebuvo approx 60 eurų už du maišus, kuriuos praktiškai reikėjo vilkt žeme. Pirkom stiklinę bonką brangaus mineralinio, kainavo kaip dvi vyno. Bjaurastis dar ta- negazuota, smirdi ir skoniu turbūt primena paplavų duobę. Ir krapų skonio semkių pakuotę. Keistos, it čipsai.

Toliau nusprendėm braukt keliom dienom Bratislavon, Slovakijos sostinėn, susižiūrėjom viešbutį ir iškulniavom link ežero, pakeliui strigę žaidimų aikštelėj ir dar labiau strigę lauko restoranėly- Virga ėmė graikiškų salotų ir blynų su cinamonais, o aš ėmiau kitą tradicinį vengrišką patiekalą- paniruotą heką. Tai ir atnešė tokį paniruotą dilbį lėkštėj. Įveikiau jau beveik kominės būsenos, tokio dydžio porcijas reikia draust įstatymu, nes kenkia sveikatai.

Toliau neveikėm nieko- vaikštinėjom paežere, kol Julius dūko internacionale su vaikais žaidimų aikštelėj, blūdinėjom po po miestą, sėdinėjom parkuose. Eidami namo, sutarėm užsukt į knaipę pakeliui ko nors lengvo- visgi buvo jau po devynių vakaro. Tai finale Virga ėmė čigonišką kepsnį- trys mėsos blynai su kepta lašinių paltim ant viršaus, o aš- šefo rekomendaciją- karbonadą, įdarytą dešra, paprika, lašiniais, svogūnais ir dar bala žino, kuo. Tūžmingai kovojau, pasitelkęs kelis bokalus alaus, bet pralaimėjau nelygioj kovoj, bene pirmąkart atostogose teko pripažint, kad nebeįveikiu porcijos ir namo reiks ridentis šonu Siaubingai sočios atostogos. Maisto dienoraštis kažkoks.

Rytas prasidėjo tvankuma, pusryčiais, daiktų pakavimu ir atsisveikinimu su svetingu Moritz šeimininku. Ar norėsis čia sugrįžt? Tikrai taip. Ir ne dėl garsiojo Balatono ežero, kuris yra tiesiog šiltas, drumzlinas, seklus ežeras, nevertas tokio atstumo iš Skandinavijos. Norėsis grįžt dėl jaukumo ten, kur gyvenom, nors ir nebuvo jokių super puper sąlygų. Tiesiog tai buvo labai pozityvi vieta.

Toliau ekipažo šturmanas Waze nunavigavo įdomiai mažais keliais link Bratislavos- tai įšokdavom į didelį, gerą kelią, tai vėl nusukdavom ant lopytų, perlopytų, jau ėmiau abejot softo puikumu Kiek pafotkinom ir paskraidžiau virš saulėgražų laukų ir įvažiavom į Slovakiją. Per gremėzdišką, bet free to go muitinę, kur kažkodėl buvo fūrų eilės į Vengrijos pusę, bet mes įvažiavom ir nuvažiavom nesustodami. Buvo ženklai, kad keliai mokami, bet taip ir nesusigraibėm, ką kur kam mokėt. Ateis bauda tai ateis.

Bratislavą pasiekėm už keliolikos km ir Waze antrąkart pavedė su tiksliu adresu- nugrybino porą šimtų metrų ir dar prieš eismą, persijungtas guglas parodė teisingai. Radom viešbutį Max Inn, papuolėm tiesiai į banketą viešbučio foje Ponaujo nuobodaus pastato foje buvo sustumti stalai, prie kurių puotavo keliasdešimt garbaus amžiaus ponų, aplink lakstant patarnautojams- kiek priminė tarybinių laikų baliukus, kuriuos mačiau būdamas vaiku. Įėjus skambėjo tostai, lydimi plojimais ir taurių barškinimais. Numery (labai geram, galim pasakyt, numery, su kondicionierium ir prašmatnia vonia) prasitrynėm valandos pusantros su pasigulinėjimais, kol išsiruošėm miestan, senjorai foje vis dar atsistoję tvojo tostus

Administratorė iškvietė taksi iki centro, kurio šoferis nežinojo, kur yra bankomatas. Tai stovėjo centrinėj aikštėj, kol aš bėgiojau. Nukurnėjau puskilometrį pagal navigaciją, kuri rodė, kad bankomatas yra ten, kur stovėjo tik biotualetas. Galbūt bankomatas ir slypėjo viduj, bet susinervinęs nepradariau durų, ba smirdėjo. Bankomatą gi radau dvidešimt metrų už takso, žioplys galėtų tokius dalykus žinot. 15 min važiavimo kainavo 22 eur arba 25 su arbata- niekas grąžos čia nesiūlo.

Važiuodami krizenom, kad po Budapešto bet kuris kitas miestas bus besimaivant nurašytas, kaip neįdomus. Ir tikrai, kaip bebūtų pikta, Braislavos senamiestis pasirodė kompaktiškas, ganėtinai lietuviškas, niekuo nenustebinęs bet gana jaukus. Kalbant apie kulinarines patirtis, knaipėj Virga ėmė pirogi arba koldūnų su brinza ir krapais, aš gi ėmiau totorišką tartarą ir kažką- neatsimenu pavadinimo- tokie bulviniai kirmėliukai su spirgais ir raugintais kopūstais skaptuotam mediniam dubenėly. Fy, teko paknaibyt ir palikt. O kas yra tartaras tai sužinojau, kai padėklas atgulė prieš nosį. Va toks.

Nusigandau pradžioj klaikiai, bet kai sumalakavau visą tą indelių turinį su faršu, išskyrus garstyčias ir kečiupą, košė pasirodė visai ir nieko, juolab kad buvo patiekta česnako galvučių ir 5 drūtos keptos duonos riekės. 5 sumuštiniai su storai teptu faršu yra more than enough. Kol alum skalavom gerkles, atlalėjo anglų sirgalių šaika su idiotiškais perukais ir užtūpė pusę kaboko, kitą pusę užtūpė provincijos bibliotekininkės, pirmąkart autobusu atvežtos į sostinę, kur viskas įdomu ir biškį galima kalbėt garsiau. Atsiskaitėm su padavėja, kuri irgi atrodė kiek susirūpinus, ir movėm lauk. Dabar, po gerų penkių valandų piešiasi du scenarijai kavinėj, kur vakarieniavom. Pirmas- po devynių mėnesių bus senyvų mamų, kurios nežinos, kas jų vaikų tėvai, antras, trumpas ir neskausmingas- personalas dabar žadina bibliotekininkes ir anglus ir prašo visus eit namo, bet nei vienas neatsimena, kur reiktų eit, o pusė nesupranta, ko iš jų norima. Pats mačiau, kokias gėrimų be užkandos piramides nešė padavėjos, duok dieve visiem sveikatos

Kiek pašliaužiojom senamiesčio gatvelėm, užkopėm pilin, nuo kurios pasimatė, kad į visa puse plyti tik industriniai arba miegamieji rajonai. Atskiro dėmesio nusipelno street artas ir suvenyrų kautuvėlės. Labai jaukūs ir šilti darbai, jokio kičo ir tas kurmis dalyvauja, kurio filmukų laukdavom per labanakt vaikučiai Pablūdijom ir viešbutin su pirmu pasitaikiusiu taksi. 8 eur ir iš toliau. Užrodė bravorą, sakė, labai geras, kitapus gatvės, kur gyvenam, net ir valgyt duoda. Pirmasis taksi ryškiai pasitaikė aerouosto sukčius ir bala žino, kaip išvengt, kai kalbos nemoki. Anyway, šiai dienai viskas, o ryt galvosim, į kurią pusę važiuojam tolyn ir ką čia veikt toj Bratislavoj, kai per vakarą savom dviem apėjom beveik viską.

Diena prasidėjo pusryčių laukimu- kad jau tokios ėdrios atostogos, tai kiekvienąkart įdomu, kokia šalis kuo nustebins. Slovakija labai stipriai nenustebino, bet pamalonino angliškais pusryčiais- pupelės, šoninė, kiaušinienė ir dešrelės. Pats tas tokiam serui, kaip aš. Dar atsisiunčiau apsą hopintaxi taksi išsikvietimui. Labai patogu- matai, kur atimiausios mašinos, savo vietą, įrašius kelionės tikslą- ir kainą. Rodo vairuotojo duomenis, mašinos modelį ir numerį, approx atvykimo laiką. Ir jokių registracijų. Į miestą nuvykom už 5 eur. Apsidžiaugęs palikau arbatpinigių šoferiui ir išgirdau, kad esu osom

Toliau- šliurinėjimas po senamiestį šen bei ten, pavalgymas (ėrienos kepsniai su žolelėm ir bulvėm, labai skanu, nors, aišku, užėjom tik užkąst), nusipirkom emaliuotą puoduką su multiplikaciniu kurmiu, kurį žino visi mūsų kartos ir vyresni- panašu, jog tai buvo būtent slovakų o ne čekų personažas. Prišokus moterytė ėmė sakyt ou maj god ir parodė tattoo ant rankos, kurioje puikavosi mano rolleiflex’as, kuriuo kaip tik gaudžiau praeivius- kelias sekundes pasidžiaugėm vienas kitu Senamiestis yra pilnas specializuotų alaus užeigėlių įmantriais pavadinimais ir interjerais- jei kas norėtų pasidaryt sau alaus gurkšnojimą labiau sofistikuotu ir už nebrangiai- Bratislava tam labai tinka. Vėlyvą popietę užklupo staigi liūtis- išsikvietėm taksą programėle ir už 4 eur grįžom namo Porą valandų pagulinėję, pagal taksisto rekomendacijas, išsiruošėm į vietinio bravoro aludę kitapus gatvės- Patronskij Pivovar. Virga ėmė anties kepenėles su mandrais padažais o aš- šonkauliukus. Ir, be abejo, vietinio alaus, kurio jie turėjo tris rūšis. Neminiu, ką kur valgė Julius, nes visur be išimties valgo tik gruzdintas bulvytes, galės būt gruzdintų bulvyčių ekspertas. Kai atnešė šonkauliukus, ėmiau krapštytis galvą. Medinė lenta su kepta duona, daržovėm ir paklode šonkauliukų. Po to tik pasižiūrėjau, kad 600 gr. Ir kainos nesikandžioja- sumokėjom apie 300 kr už du patiekalus, bulvytes, desertą, ledus, 4 bokalus alaus ir dar kokteilį. Pūkščiau, stenėjau, dūsavau bet laimėjau kovą plikom rankom, ką jau ten šakutės, į pagalbą pasitelkiau tik 3 bokalus skirtingo jų alaus. Toliau skersi namo ir miegot, ryt laukia Brno- susiplanavom vieną nakvynę ten, nes Prahoj, kur vyksim paskui, lyja.

Palikom Bratislavą po pusryčių ir net nepastebėjom, kurioj vietoj kirtom Čekijos sieną- šiai dienai buvo suplanuota tik 130 km. Tik apsižiūrėjom, kad vėl pakelėse parėdymai nusipirkt kelių vinjetes, kurių Slovakijoj taip ir neradom. Sustojom pirmoj kolonėlėj ir už 17 eur gavom lipduką 10 dienų. Į Brno atvykom be nuotykių, nusimetėm mašiną ir iškulniavom apžiūrėt miesto beigi pavalgyt viskas, ką žinojom apie Brno- tai kad toks miestas yra kažkur Čekijoj. Ir nieko daugiau. Jei reiktų palygint- sakyčiau, kad gal kokio Kauno dydžio? Daug remonto keliuose, daug tramvajų, pradžioj painoka susigaudyt, kur eit. Bet senamiestis labai gražus- traukčiau drąsiai į lankytinų vietų sąrašą, jei viešėčiau netoliese. Ko verta vien Petro ir Povilo katedra, stūksanti ant kalno. Prisėdom centrinėj aikštėj pavalgyt Viduramžių Karčemoj su viduramžių padavėju- buvo panašu, kad su laiko mašina atgabeno autentišką jaunuolį, iškratė iš vyžų ir kiek pramokė angliškai. Gaila, kad nepadariau paslapčia foto- tikrai nepagadintų istorinio filmo, bet mes čia apie maistą Užsisakėm. Aš- vištienos sparnelių, Virga- iškaulintą kiaulės kulniuką su knedlikais. Vėl gavau ant medinės lentos ir vėl kibau be jokių stalo įrankių, bala nematė tų poniškų mandrybių, kai pilvas gurgia viskas buvo skanu išskyrus knedlikus- bjauri pavirta ar pakepta masė iš bulvių, miltų ir dar kažko. Varguolių maistas. Pirmą alų ėmiau tradiciškai- vietinį, net nesidomiu, kokio atneša, tiesiog sakau- local one, please. Antrą gi, anot meniu, labai true ir spešl iš tų laikų, pasiėmiau ponišką Korma. Anot meniu- medieval beer mixed with mead a very strong. Very strong, sakyčiau, nesiekė ir 6%, nes galvoj arba nesijautė arba adaptavomės prie sriubčiojimo nuo ankstyvos popietės. Bet skonis buvo keistas- nežinau, ką reiškia mead bet susidarė įspūdis, kad dėta medaus ir dar bala žino, ko. Virgai buvo skanu. Man gi kvapas priminė tuos laikus, kai šviesaus atminimo močiutė kartais vesdavosi mane į sekmadienines mišias ir ten kvepėdavo taip šleikščiai saldžiai ir būdavo kiek bloga ir labai nuobodu bet žinodavau, kad paskui gausiu gaidelį ant pagaliuko. Pavalgę dar kiek paslampinėjom ir nusprendėm, kad laikas eit namo siestos- visgi pastovus karštis virš 30 ir atostogų aktyvumas duoda savo, baterijos ne amžinos. Grįžom namo ir pačiu laiku- dangus žaibais plyšo pusiau ir miestą užklupo vasaros liūtis. Pati tikriausia, ne kur 10 minučių papliaupia ir vėl saulė, bet kur duoda kelias geras valandas, kiek yra sveikatos- buvau kyštelėjęs nosį gatvėn- viskas plaukė. Po liūties išėjom apsižvlgyt po vakarinį senamiestį. Prie vienos bažnyčios, praktiškai šventoriuj, aptikom ružavą seną rusišką tanką. Ką jis turėjo ten simbolizuot, taip ir nesupratom, bet į meną panašu buvo menkai.

Iš tolo pastebėjom žmonių tumulus, besibūriuojančius tai prie vienų, tai prie kitų durų, pradžioj pagalvojom, kad gal į kiną kur spraudžiasi ar šiaip kokioj eilėj stovi, ogi nė velnio- visos miesto aludės buvo užtūptos- vietų nebuvo ne tik prie stovimų staliukų lauke bet ir ant bordiūrų- ir viskas nutūpta ne kokių kandžiūlnykų o tiesiog paprastų įvairaus amžiaus žmonių, leidžiančių laiką su geru alumi- viduje, baruose, matėsi aibės skirtingo alaus kranų bei butelių- gaila, kad į tokias vietas su mažamečiais nelabai dera eit. Apsukę kelis skersgatvius susigraibėm, kad jie čia nelabai vakarais valgo- gal keli ir turėjo kokias užkandėles bet pagrinde tai cigaretė ir bokalas. Numoję ranka sėdom, kur papuolė o papuolė nebaisiai kaip, todėl ir buvo vietų. Patiekalų tik vienas- kitas, alaus išvis tik viena rūšis, kainos kaip Stokholme o ir vaizdas į linksmai tolimiau šurmuliuojančią aludę. Aš pasiėmiau carpaccio, o Virga pomidorų salotų su mozarella. Carpaccio buvo 80 g meniu ir tiek ir atnešė, dar patarkavę sūrio ir uždrėbę saują rukolos. Virga irgi gavo supjaustyto pusantro pomidoro su keliais sūrio gabalėliais ir baziliku. Plius bulvytės ir po gėrimą gavosi 300 SEK ir labai kuklus pavalgymas. To kabako neužskaičiau. Bet alaus turistui aplink būtų rojus. Dar ir todėl, kad absoliuti dauguma alų nesiekia 5%, taigi yra puiki proga išragaut daug daugiau rūšių, o alų čekai virt moka skanų ir kiekvienam skoniui, to neatimsi. Aišku, yra ir vietinis tradicinis alus- Starobrno. Neblogas tikrai- su ryškiu apynių kartumu, jokio rūgštumo ir miltelinių prieskonių. Kyštelėjom nosį vietinėn maisto krautuvėn- be nuobodybių aptikom vyno savitarną- įvairaus dydžio bambalių ir kraneliai pagal vyno rūšis už grąšius- litras kainuoja keliolika kronų. Bala žino, ar čia kandžiulnykam ar vietinių ūkinykų produkcija- pabandymui pasiėmėm litrą balto sauso. Virgai nepatiko, man vynas ir vynas, nelabai aš ekspertas.

Atvykdami galvojom, kad čia jau gal euras o, pasirodo, nė velnio- čekai vis dar naudoja savo kroną. Panašu, jog į atostogų galą abu virsim vaikščiojančiais valiutiniais kalkuliatoriais. Prikimšę skilvius ir kėblindami namo užklydom prie holografinio vandens fontano. Gal kam tai pasirodys kičas ir ne menas ir ne technologijos, bet stovėjom išsižioję minučių 10 tikrai. Nebuvau to matęs dar niekur gyvai, nors principinė schema neturėtų būt labai sudėtinga. Paspoksoję parkurnėjom namo pro ošiančias aludes- net ir toliau nuo centro- pamojavom iš už durų vėl bepasipilančiam lietui ir liūlia. Ryt laukia Praha. Mąstau dabar, ar Vilnius turi kokį nors veikiantį miesto fontaną?..

Pirmas atostogų rytas be įskaičiuotų pusryčių skambėjo baugiai. Bet nepakankamai baugiai, mat apsižiūrėjom iš vakaro, jog apsistojom bute šalia kavinės durų, kuri duris atveria 8 ryto, taigi badu mirt neturėtume. Bet, kaip sakoma, žmogis planuoja, o Dievas juokiasi. Kavinėlė veikė tikrai, bet neturėjo nieko valgomo, tik visa ko įmanomo geriamo. Nuo aštuonių ryto. Antradienį. Net ne visai centre. Čekų kultūra visgi turi savo paslapčių. Nusprendėm važiuot ir sustot kur papuls, pakeliui. Papuolė iškart už Brno, tik iššokus ant greitkelio. Ir net ne šiaip nususus degalinė su hotdogais, o fūristų parkingas su tarybinio tipo savitarnos valgykla. Lėkštėn pusryčiam atgulė didžkepsnis su bulvėm ir raugintais agurkais, likusi šeimos dalis pasitenkino kuklesniais pusryčiais

Atskiro paminėjimo vertas ir Brno- Praha greitkelis (esantis mokamų kategorijoj) – 200 km prailgsta į begalybę dėl visur besitęsiančių kelio remontų- didesnę kelio dalį teko važiuot kelkraščiu, didžiulio fūrų srauto arba tragiškai senos ir išsidėvėjusios betoninės kelio dangos- priminė kelionę Austrijon 2005 metais, kai netyčia papuolėm ant Berlyno betonkės, statytos dar dėdulės Adolio ir neremontuotos.

Anyway, pusę dviejų jau dėliojomės lagaminus Prahos viešbuty ir net į centrą, didžiam Juliaus džiaugsmui, važiuojam tramvajum. Pasiciekavijau registratūroj apie taksi kainas- švediškos. Tiek to. Atvažiavus senamiestin pribloškė turistų gausa. Minia. Srautas. Nesibaigianti Kaziuko mugė visom kryptim. Atėjus iki garsiojo Karlo tilto net nėjom artyn- būtų reikėję grūstis, nusūkuriavom su turistų minia žemyn, į senamiestį. Kiek liūdna, kai tikrai tikrai gražus ir įspūdingas miestas taip “nuturistėja”- nykiai vienodos knaipės ir suvenyrų krautuvėlės, lapukų dalintojai, išsižioję, kaip mes, turistai. Tokiais momentais pagalvoji, kad daugiau įspūdžių paliko apgriuvęs Slovakijos kaimas su čigonais pakelėse..

Reikalą pataisė aptiktas žaislų muziejus- nedidukas, bet vertas dėmesio, jau esam matę tris- Vilniuj, Valetoj ir Prahoj- įdomu palygint, kaip vystėsi žaislų industrija skirtingose šalyse. Vienas diedelis sukėlė gana dviprasmiškų minčių- žr foto

Toliau, vos už kelių skersgatvių ir kaip tik ėmus lynot, aptikom.. šikpuodžių ir šikinykų muziejų. Per du aukštus. Praplėtėm savo akiratį šioj svarbioj srity ir net gavom nuolaidą į lego muziejų, kur reiks papult rytoj. Kai kurie indai buvo dvejopos paskirties. Kiti- su vestuvinėm foto. Fajansinis naktipuodis su vestuvine foto- kaip miela. Visai šalimais aptikom ir sekso mašinų (tiesioginis vertimas) muziejų, kur prieigose barškėdami sukosi ganėtinai keisti agregatai, bet buvom su Julium, tai nusprendėm netraumuot jaunos sielos, norės- atvažiuos pats  

Centrinėj (?) aikštėj vyko džiazo festivalis, gal ar ryšium su tuo buvo žmonių pagausėjimas, prasmukom šonu į kitus skersgatvius. Susidarė įspūdis, jog visas turistų srautas teka tik pagrindinėm senamiesčio venom- pakanka keliskart nusukt kur nors ne į temą ir tu jau vienas visoj siauroj gatvelėj. Tik susirask žemėlapy ką lankytino- ir tave jau vėl neša minia. Aikštėj susirinkus minia, sulaikius kvėpavimą, laukė, kol svarbus miesto laikrodis muš valandas ir puolė filmuot. Kiek įspūdingiau, nei babytės laikrodis su gegute, bet skirtumas ne per didžiausias. Po visko keli glušai net bandė plot. Laikrodžiui. Čia jau blogiau, nei plot lėktuvui nusileidus. 

Galų gale prasibrovėm per tą įmantrų tiltą (tikrai gražus, tikrai, bet ne tokioj minioj, kurios dalis buvom ir mes), įpuolėm pavalgyt pirmon pasitaikiusion knaipėn (guliašinė sriuba ir guliašas duonos kepalėliuose, skanu) ir tramvajum namo miegot. Pajutom, kad bunkam nuo įspūdžių. Ir pavargom jau. Dienos vidurkis- apie 10 nueitų km kasdien. Su kabalduojančiais fotikais per karščius beveik pensijinio amžiaus šeimai tai jau šis tas

Rytas prasidėjo nykiausiais pusryčiais per visas atostogas- skurdesnius teko valgyt tik Amerikoj :\ Paknaibę šio bei to, išmynėm tramvajum į centrą, dienos tikslas buvo Lego muziejus ir Auksinė gatvelė. Atvykę stryktelėjom į kelias parduotuves, mat per tas kelias savaites pirkom tik maistą ir tai tik keliskart, tada pasijautėm išalkę ir vienam centro prekybcentry aptikom azijietišką buffe už 109 jųjų kronas. Kimšk, kiek lenda ir pusvlčiui. Tai ir kimšom Lego muziejus, po Bilundo, nors ir per kelis aukštus, niekuo nenustebino, džiaugės tik Julius. Paskui- vėl šmirinėjimas tuda siuda tos paauksuotos gatvelės link, kur ar juvelyrai anksčiau susibūrę buvo ar kažkas panašaus. Kringeliais atropoję iki tos gatvelės aptikom, kad įėjimas į ją mokamas. 250 pinigų nuo galvos. Kad pasivaikščiot gatve, kur neaišku, ar yra į ką pažiūrėt, galų gale buvo gaila ne pinigų, bet pikta dėl lupikavimo lygioj vietoj. Užtai šalimais atradom Prahos rūmus ir gražią miesto katedrą. Net nesupratom, ar prasmukom netyčia, ar tikrai buvo nemokamai- kažkokie barjerai buvo, bet atėjom iš priešingos pusės, nei visas turistų srautas tai gali būt, kad įsmukom per išėjimą 🙂  Netoliese aptikom žalvarinę pliko jaunuolio skulptūrą su iki žvilgesio nuzulintu pimpalu. Turbūt tai irgi tam tikro turistinio ritualo dalis, bet nesigilinom.

Apsidairius aplink ir begalvojant, ką daryt toliau, ėmė krapnot, tai galvojimas baigėsi smukimu į restoranėlį. Artimiausias nugąsdino kosminėm kainom, kyštelėjom nosį į dar kelis ir apsistojom Kabančioj kavinėj- čekiškai būtų U zavešenyho kafe, kur ėmėm po kiaulės kulniuką ir alaus už labai padorią kainą. Kad kavinė ne iš prastų, rodę ir klintonų Bilo fotografija, kybanti ant sienos, kur anas sėdėjo pastarojoj kavinėj su bičiuliu. Meniu buvo priaršyta kažkokių blėnių, kodėl ji taip vadinasi, bet realiai tai kavinė iš tikrųjų kybanti aukštai šlaite su vaizdu į Prahos centrą iš paukščio skrydžio. Muzika- neįkyrus chill jazz, vakarais gyva muzika, interjeras mielas. Vienas išskirtinių bruožų- Kampe sukrauti tazikai ir vandens čiaupas- karštą dieną siūloma, geriant alų, vėsint kojas šaltam vandeny

Pavalgę ir prakutę nudundėjom tramvajum namo, tada nušliaužėm iki šalimais esančio Kaufland- visad galvojau, kad ten statybinės prekės, o ten gi didžiulė maisto krautuvė ir už pigiai. Tai kažko pirkom ir miegot, ryt 500 km iki Ščecino.

Rytas vėl prasidėjo blogais pusryčiais, daiktų pakavimu ir neskausmingu atsisveikinimu su Praha. Nemanau, kad kada nors norėsis čia grįžt. Bratislava, Budapeštas ir ta pati Krokuva paliko kur kas geresnius ir gaivesnius įspūdžius. Praha priminė išdailintą didžiulį suvenyrų kioską užkeltom kainom, sausakimšą turistų.

Kodėl paskinei nakčiai pasirinkom būtent Ščeciną? Sąlyginai netoli kelto, kurio bilietus turėjom penktadieniui, sąlyginai nebrangu, lyginant su Vokietija. Tiesiog tarpinė stotelė. Apsistojom hostely Grif, kuris buvo sąlyginai geras už atitinkamą kainą ir išėjom kur? Teisingai, pavalgyt Lenkijos negalima nemylėt dėl mažų kainų- brangiausias patiekalas centrinėj pėsčiųjų gatvėj esančioj kavinėj- 24 zlotai. Alus- 7- 9 zlotai ir kavinių aibės, niekas nebankrutuoja. Dar vienas akmuo į godžių lietuviškų verslininkėlių daržą. Vėliau, sukdami ratus, aptikom garsiąją Biedronką. Krizendami ir besibaksėdami įėjom vidun ir…išėjom, vos patempdami maišus ne be reikalo tautiečiai šturmuoja šį tinklą, tikrai pigu.

Vėliau pasiguglinom, ką verta pamatyt Ščecine. Pirmose vietose rodė centrines miesto kapines. Už 3 km. Bedūsaudami nuvilkom pilvus per pusę miesto ir betemstant pasiekėm kapines. Tiesiog dideles kapines parke, miesto centre. Vidury buvo betoninis balvonas ir karių kapinės. Kodėl jas rekomenduoja aplankyt, taip ir liko paslaptim. Vos gyvi parsivilkom atgal ir miegot miegot miegot.

Apie paskinę dieną labai daug nėra ką ir plėstis- kuklūs pusryčiai ir 240 km iki Sassnitz kelto, borderšopas. Apibendrinant galima pasakyt, kad kelionė labai pavykus, gal tik kiek per intensyvi, dabar rinktumėmės mažiau lėkt. Jei norėčiau tiesiog pašmirinėt po nuostabų miestą- rinkčiaus Budapeštą. Jei norėčiau pasidaryt alaus savaitgalį- rinkčiaus Bratislavą. Nu o jei norėčiau nutukt už nebrangiai, tai rinkčiaus bet kurią restauraciją Lenkijoj Ir jau kažkiek noris namo., nors ten ir lyja.

P.S. Kai išryškinsiu krūvą spalvotų juostų- būtinai pasidalinsiu, jei bus verta dėmesio.

Darželis plečiasi

post on vasario 18th, 2017
Posted in avietynas, avietynas: uogienės

Taip jau gavos, kad palėpėj kaimui transliuojanti balabaikas avietė su samopalna antena greičiausiai ir liks ten dedikuotai, tai, bekuičiant stalčius ir spoksant, kiek visko dar neišbandyto, kaip antai TFT ekranėlis , kažkodėl 4 sonarai  ir du motoriukai , o kur dar aibė jungčių, laidų, perjungėjų ir tt susibrandino mintis, kad nieko nebus, reikia plėst daržą. Pasakyta- padaryta, juolab kad kainos fizinėse ir internetinėse parduotuvėse skiriasi ant tiek mažai, kad neverta ir terliotis.

Taigi- Raspberry Pi 3 B modelis , naujoves galit peržvelgt, užsukę į nuorodą. Pagaliau integruoti wifi ir bluetooth moduliai, micro SD vietoj didelės, kas pradžiugino ir čia noriu tiesiog brūkštelt kaip pats sau tą initial setup , nes kožną kartą sėdžiu ir guglinėju sulig eiliniu perinstaliavimu.

Pirmiausia- raspbian imidžas ir windousinis įrankis Win32DiskImager iškepa kortelę mikliai ir be jokių hemorojų, nebelikę eilės operacijų su formatavimais, boot sektoriais ir ta visa nuobodžia xernia, miela ir paprasta 🙂

Sekantis žingsnis- pajungt prie avietės klavą, pelę ir moniką arba tv ir per GUI aktyvuot SSH, tuo pačiu susitvarkant per raspi-conf lokales, klavą ir tt. Viskas, reboot, klavą, pelę ir teliką- sandėliukan 🙂 Sekantis žingsnis- pajungt prie namų interneto laidu, nes su wifi pradžioj nieko nebus, pajungus prasiskanuot tinklą ir įsilogint su defoltiniais pi:raspbian. Pasikeist slaptažodį komandos passwd pagalba. Susikurt root acc su komanda sudo passwd root . Internetuose, žinia, vis dar apstu grėsmingų dudenimų, kad kam tau tas root, yra sudo, taip nedaryyyyk nes pavojinga, sugadinsi et cetera, atrodo, kad kožna avietė kontroliuoja balistinių raketų paleidimo įtaisą kaip minimum. Noriu ir darau, sugadinsiu tai perinstaliuosiu.

Toliau susitvarkom wi-fi modulį paprastai- readaguojam

 sudo nano /etc/wpa_supplicant/wpa_supplicant.conf

ir gale dalipdom

network={
    ssid="namų tinklas"
    psk="slaptažodis"
}

kabutės lieka. pasitikrinam su komanda ifconfig wlan0, jei prie eilutės inet addr yra adresas- voila, viskas veikia, jei ne- pamėginkit perkraut, ištraukę kabelį. Po perkrovimo IP adresas vėl pasikeis, taigi praskanuojam tinklą ir pasidarom statinį IP, kaip jį padaryt, esu rašęs anksčiau ir pasirodo, jog naujausioj Jessie distroj anas receptas neveikia, prisiėjo ieškot naujo.

ir pabaigai viską suapdeitinam sekančiom komandom-

paketai

sudo apt-get update && sudo apt-get upgrade

branduolys

sudo apt-get update && sudo apt-get -y dist-upgrade

ir firmwaras

sudo rpi-update

reboot ir dirva eksperimentam paruošta, stay tuned 🙂

…and I feel yellow… 

post on spalio 15th, 2016
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , , ,

Nėra kažkokios popdainos su tokiu priedainio sakiniu? Skamba galvoj su visa meliodija. Sudainuosiu, kada, jei nėra, ir visas pasaulis verks iš laimės, girdėdamas naujai užgimusį tūkstanmečio dainių 🙂 Malta. Kodėl Malta? Ogi todėl, kad Agnė ir Gintarė. Ir dar todėl, kad čia šilta, o namie šalta. Apie kelionę nėr ką daug ir pasakot – atsisėdi ir atskrendi per tris valandas, kaip kad autobusu iš Vilniaus Klaipėdon nudardėt, pakeliui  besnaudžiant ir jau net tingis žiūrėt pro langą, kas gi ten apačioj.

_dsc9888Pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo vėlyvą vakarą – drėgna. Šilta ir drėgna. Drabužiai, it švelniai pertepti aliejum, iškart prilimpa prie kūno ir imi jaustis kiek nevalyvas. Viliamės, kad mūsų visas lėktuvas jaučiasi identiškai ir, kadangi esam tik su rankiniu bagažu, vieni pirmųjų paliekam passengers area ir puolam glėbesčiuotis su Agne, pasiimt išnuomotą mašiną ir. Ir ir ir. Eismas atvirkščias, kaip Anglijoj, po perkūnais. Kad vairas kitoj pusėj, tai jau buvau susitaikęs, bet nepagalvojau, kad ir bėgių svirtis kitoj. Ačiū anglams, kad bent pedalų vietom nesukaitaliojo. Gavom Kia piccanto, ar kažkokią panašią apgraužtą žydrą špygą. Iš vietos neužgesęs pajudėjau tikrai ne iš pirmo ir antro karto ir šiaip ne taip parvairavau 9 km iki namų – bene sunkiausius ir ilgiausius savo gyvenimo 9 km. Jei ne Agnė, belekiek kartų būčiau išlindęs į priešingą eismo juostą (ir taip išlindau), riedėjau, gesau, keikiausi, pavydėjau autobusų keleiviams, trūkčiojau ne tuo bėgiu. Iš kur kairei rankai žinot, koks kada bėgis toj sumautoj angliškoj mašinoj. Maltos keliai turi dvi ypatybes – neskaitant atvirkščio eismo, jie yra šūdinos kokybės ir siauri. Ant tiek siauri, kad nudaužyti veidrodėliai ir aplamdyti sparnai kas antroje mašinoje yra normalu. Kaip ir kad visas autoparkas – mažiukai azijietiški viedriukai, nes su didele mašina čia jausies kaip dramblys porceliano krautuvėj. Ai, pamiršau trečią ypatybę – čia nėra horizontalių kelių – visi arba viršun arba apačion. Jei ne stačiai, tai labai stačiai. Laukt įvažiuot iš šalutinio kelio į pagrindinį esant intensyviam eismui beveik vertikalioj padėty yra visai normalu. Kas, kad užpakaly pypina visa šutvė besinervinančių vietinių. Ir nerasit kur pastatyt mašiną. Laisvos vietos čia aukso vertės – jau sėdant automobilin už nugaros atsiranda kas nors besidžiaugiantis, kad rado, kur sustot. Anyway, atvykom be didesnių nuotykių, radom kur sustot ir iškurnėjom link marinos pavalgyt kažko vengriško kur labai skanu. Kažkur apačion, kažkur, kur siaura, geltona, kur kampas ant kampo, kompaktiška iki begalybės, mašinos beveik lipa šaligatvių bordiūrais, kurie, turbūt dėl vietos stokos, irgi išlipdyti pusantro žmogaus pločio ir tai kitur net ir tų nėra. O kai yra, tai vietiniai vis naravijasi eidami prasilenkt ta išvirkščia puse ir prisieina mandagiai trypčiot, vieni kitus praleidžiant. Vienžo, visiškas refleksinis-kultūrinis šokas 🙂

Atėjus marinon paaiškėjo, jog maistas (visuose kabakuose gatvėj!) gaminamas iki vienuolikos vakaro, o paskui jau tik alkolaikas ir vengrai išvis išjoję pas kapitoną Tenkešą su savo virtinukais. Ką gi, šovėm į artimiausią barą su dešimt skirtingų telikų ir dešimt skirtingų futobolo varžybų ekranuose, bliaunant kažkokiam bumčikui fone, jau net nepamenu, kokiu pavadinimu, ir mikliai visko užsisakėm. Aš pasiėmiau kažkokį grill fish mix ir žiūrėdamas, kaip kolektyvas taršo jau atneštus main dish dydžio starterius, ėmiau kontempliuot, ką jau čia man atneš, bet nestipriai liūdėdamas, mat turėjau dvi pintas vietinio alaus Cisk – lager ir excel. Antras buvo geresnis, ba netoks rūgštus. Tada dingo elektra. Visur. Keliom sekundėm. Dar kažkas bildėjo ir dužo virtuvėj. Paskui prisistatė padavėjas ir ėmė dūsaut, kad ryšium su elektros dingimu mano bliūdas vėluos ir vajėzusmarija gal nenorėsiu, ba plius dešimc min reiks laukt. Kad jau esu kilniaširdis tai sutikau, už ką man buvo atsidėkota – belaukiant gavau duonų, dešrų, sūrių papjaustytų. Įnikęs ėmiau dūmot, kad gal jau ir bala nematė to fish mix, esu sotus ir noriu miegot, ir ten apačioj dužo mano porcija 🙂 Ir atnešė. Jejum jejum. Fish mix sudarė: tunas, lašiša, kardžuvė ir tarybinės sardelės dydžio krevetė. Lašiša buvo tvarkingai skani kaip ir Skandinavijoj, kardžuvė tokia pat sausa, kaip ir kitur ragauta, sardelinė krevetė irgi tvarkinga tik kad per abu žandus, didžiulė ir ne vieno kąsnio. Viską apvainikavo tunas – tokio skanumo žuvies tikriausiai nebuvau ragavęs, nors tunas gi gana įprastas mūsų racionuose: ir konservai, ir sušiai, ir pats esu kepęs. Dudki, tovarišči. Tikras, gerai paruoštas tunas primena jautienos pjausnį, tirpstantį burnoje, pradžioj net nesupratau, mėsa čia ar žuvis, receptoriai metė tik pozityvius error 🙂 Net dabar, po paros, bėga seilė tik pagalvojus.
Einant atgal pro begalinius barus, Agnė paaiškino, kad tos gausios trumpasijonės mergaitės ant kablų su maskvietiškais makijažais yra ne prostitutės iš Rytų, o tiesiog vietinės merginos, kurioms taip atrodo gražu. Ei, Maltos mergaitės, jei kuri mokat lietuviškai, atsiprašau už tokį savo pagalvojimą ir viskas tvarkoj ten, marširuokit, diedams patinka 🙂

Kita diena prasidėjo vietine krautuvėle pusryčiams: sūris, kalmarai, bandelės, česnakinis sviestas, vaisiai – taip, kaip ir turi būt per atostogas, išskyrus alų, mat vėl laukė pikantiška Kia su vairu kitoj pusėj. Vaizdas pro langą buvo štai toks

image-2-4_dsc9732Maltoj gulintys policininkai ant kelių yra visai ne tam, kad mašinos prieš juos pristabdytų. Bent po balkonu esantis buvo tam, kad pragaro sunkvežimiai per juos šokinėtų, žvangindami gelžgaliais ir nervuotų romius turistus. Ką jie ten išvežioja kokią penktą ryto – bala žino. Gal šarvus ir kardus tamplierių ordino riteriams po namus prieš darbo dieną. Šiandienos programa – koks nors prekybcentris ir Mdina (tariasi Emdina) apylinkės. Keliolika kilometrų nusidriekė į begalybę: arba aš totalus kietakaktis, arba eismas Maltoj tikrai tragiškas. Galų gale stojau belekur laukuose pastovėt ir nusivalyt prakaito. Nepamenu, kada turėjau tokį stresinį vairavimą, net gigantiški LA viadukai Kalifornijoj atrodė visiškas niekis. Atvykę nuostabiai greit radom vietą automobiliui centre. Gal per 10 minučių, kas, anot Agnės, buvo tikras stebuklas.

Bet atostogos juk tam ir yra, kad vyktų stebuklai. 🙂  Mdina kažkuo priminė Rodą – miestą-tvirtovę. Aišku, ką man dar gali primint, kai daugiau jokioj Viduržemio jūros saloj nesu buvęs. Papozavau kažkokiam turistui, katras norėjo mane papaveiksluot. Kadangi tai man nutinka ant kas antro kampo kasdien po daug kartų, tai seniai esu nebeišpuikęs ir leidžiuos fotografuojamas nebesibrangindamas. Pietums prisėdom tiesiog po kojom pasitaikiusioj tavernoj ko nors krimstelėt. Beef carpaccio buvo tiesiog nuostabus. Iš kalbos išėjo, kad Maltoj galima vairuot net ir su 0,79 promilės. Atsiprašau, padavėjas, one pint of local beer, please ir diena iškart įgavo naujų atspalvių. 🙂

Kiekvienąkart, atvykęs į anglakalbę šalį, aš galvoju, kad visai neblogai moku angliškai. Ir kaskart tas galvojimas išgaruoja dūmu po pirmo pokalbio. Kainos? Kainos Maltoj gana nemažos: parduotuvėse kiek mažesnės, negu Švedijoj, o kabakuose kiek didesnės – gal kaip Danijoj. Išvažiuojant navigacija nunavigavo į tokias gatvytes, jog du dviračiai vargiai prasilenktų. Iki posūkio, kur atsisakiau sukt, nes būtume strigę kaip konservų dėžutėj, nei durų atsidaryt nei kur pajudėt. Per laiko gabalą šiaip ne taip pavyko apsisukt ir pasprukt iš ten. Net su savo 25 metrų sunkvežimiu nebuvau papuolęs taip ankštai, eina švilpt.

Popiet prasukom pro Mosta baziliką, garsią tuo, jog per WWII du sviediniai, paleisti iš laivų, nuo jos tiesiog atšoko, o trečias, statinės dydžio, pramušęs stogą, dribtelėjo altoriuj ir nesprogo ir iki dabar ten eksponuojamas – pabarbenau praeidamas. Ir vietinį supermarketą Pama – kainos kaip kainos, prekės kaip prekės, bet ooo.. žuvies skyrius oooo.. buvo galima stovėt nutįsusia seile visą dieną. Ir ko tik ten nebuvo: ir file, ir pamarinuotos, ir gražios, ir baisios, ir didelės, ir mažos, rodos, dar gyvos, kyšančios iš ledukų. To nenupasakosi – reikia pamatyt. Stvėriau dvi labai vietines lampuki (vėliau paaiškino, kad jos paskui išauga į Lietuvoj parduodamas doradas) ir dar dvi raudonas. Ir dar dvi dryžuotas, kaip zebrai – taip ir aiškinau pardavėjui: – duokit tas, kur panašios į zebrus. Nesuprato, prisiėjo badyt pirštu persisvėrus. Parašyti buvo pavadinimai bet, aišku, neprisiminiau paskui nė velnio. Dar prisipirkom aibę geriamo vandens – pasirodo, jog Maltoj vanduo iš krano visiškai negeriamas, paragausi – oželiu pavirsi. O ir iš to pačio krano srovė, švelniai tariant, nekokia. Iš mano paties krano po alaus geresnė. 🙂

Malta – labai geltona sala. Nori nenori niūniuoji mintyse bitlų yellow submarine ir tą patį kažkieno priedainį ..and I feel yellow.
Visi pastatai, sienos, tvoros – viskas geltona. Žemė irgi geltona dykynė, kurioj gali augt tik. Tik. Niekas negali. Sukultūrintuose lopinėliuose matėm kelis kopūstus, granatus, citrusinius. Ai, kaktusai gali, didžiuliai, tie, kur vaisiai parduodami, bet nelabai skanūs. Maltiečiai, matyt, statybininkai jau genuose – belekur prilipdyta tvorelių, būdelių, šūdelių – visiškai nesuprantamos paskirties statinių, kurie užmiesčiuose sudaro visiškai apleistos apgriuvusios dykynės įspūdį. Šiaip žmonės malonūs, gražūs, neįkyrūs. Vakarais tuščios gatvelės nekelia nesaugumo jausmo, niekas nestveria už skverno ir netempia tavernon.

Vakaras tiesiog šliurinėjant po Gzira mariną ir siauras gatveles. Be mašinos visai ir miela. Užtikom du dieduku, išsinešusius gatvėn sofą ir staliuką su gėrimais, užkaiščiuotais laikraščiais – sėdi gatvėj ir socializuojasi. Po kelių valandų diedukų, butelių ir net babyčių buvo gerokai geriau, o ir nuotaika jautėsi pakilesnė. 🙂 Sukorėm gal kokius 4 km, kas į kalną ir pakalnėn visai nemažai. Toliau – skani vakarienė iš žuvų, alaus, vyno, kelios eilutės įspūdžių ir miegot.

Lazy sekmadienis buvo toks, kad dardėjom į Ghajn Tuffieha paplūdimį tiesiog pabūt, pasitaškyt, paplūduriuot. Susikomplektavom ir perpiet iškūrėm. Pastebėjau, jog ėmiau kiek geriau graibytis šitam visam išvirkščiam eisme, nors be Agnės riktelėjimų dar keliskart buvau besukąs į žmonišką eismo pusę 🙂 Atvykom. Šiaip ne taip prisiparkavom. Pafotografavom ir nugarmėjom paplūdimin. Daug nėra ką ir rašyt: smėlis, vanduo, šilta. Pasnorkelinau. Daug visko po vandeniu mačiau: ir ežių, ir krabų, ir skanių žuvų. Vakarop kėlėm sparnus iki Qawra (tariasi aura) irgi tokio miestelio, kad pavalgytume. Ocean Basket – nuostabus restoranas su vaizdu. Tiesiog su vaizdu, nes čia bet kuri atvira erdvė yra su vaizdu. Nusikrovėm stalą jūros gėrybėm beigi sušiais, o Gintarė dar išprovokavo ir austrių dubeniui, iki kurio vakarienė buvo nuostabi. Austrės, mhm. Nu jo, kriauklės su ten tom. Austrėm. Ledukuose. Su šampanu. Mhm. Emm. Virgai patiko. Agnė protingai iškeitė austres į šokoladinį pyragą. Gintarė buvo sužavėta kaip visada, o aš. Mhm. Ne. Feeee. Ne man. Jūros dvelksmą galiu pajust ir kitaip, nei prisisiurbęs snarglių su dumblo prieskoniu. 🙂

Tada kelionė namo su sustojimu Buggiba marinoj. Pasakot nėr labai ką. Šilta, daug žmonių, kabakai ir krautuvėlės, atostoginis šurmulys toks, kaip ir priklauso kurortui. Grįžus pagaliau pajutom, ką reiškia parkintis Maltoj- vietų nėra. Niekur. Sukom ratus gerą pusvalandį, kol radom kur įspraust ir dar toli nuo namų. Labanakt, žinokit. Noriu džintoniko ir miegot.

Ot taip ir atsiliepė kitą rytą spraust kažkur toli nuo namų – eini ir ieškai, kad o gal čia, o gal kitur, niekas neatsimena. 🙂 Nieko, radom sąlyginai greitai ir išdundėjom ligi blue grott- net nepasakosiu, kaip pirmą valandą koliojau maps.me programėlę, nusukdamas vis ne ten, turėjo jie net žiaugčiot ten, kol maliausi žiedais žiedeliais pirmyn ir atgal, užpypintas vietinių ir vos nestukteltas dešimtis kartų. Už miesto ta sumauta maps.me visgi nepavedė ir nunavigavo iki blue grott kaip priguli- gražu.

Vėliau sukom iki Dingli cliffs per Ghar Lapsi – tiek viena tiek kita vieta gražios paspoksot- uolos, jūra, geltona, karšta. Pasikarstyt gal būtų ir nieko, bet tik pasiruošus ir kai vėsiau. Konteineriai su jūros gėrybių atliekom prie užkandinių trenkia baisiai tokioj atokaitoj taipogi. Vėliau sukom link Red Tower- bene vienintelio raudono pastato visoj saloj, gal todėl ir lankytino objekto, mat aplink ir taip apstu kur kas įspūdingesnių statinių. Navigacija nuvedė per laukus, žabynus, šabakštynus ir velniai žino kokius dievo pamirštus užkampius- keliai baisūs iki negalėjimo, bet buvo įdomu pasižvalgyt po tą nenušlifuotą turistų salos dalį, pakeliui sustojom kažkokioj vietinėj ūkinyko krautuvėlėj ir prisipirkom pilną medinę dėžę žalumynų beigi vyno.
Paskui radom visai neblogą paradise bay ir popietė prabėgo besiturškiant vandeny valgant gigantiškas pocijas ravioli ir viščiukų sparnelių, pašeriant šutvę ryžų
kačių, dar šmurkšelėjom pakeliui namo į Mira bay- bet prasibrovus pro žabynus paaiškėjo, kad ten labai nekažkas, skirta vietiniams poilsiautojams- Julius net patingėjo lipt iš mašinos.  vakare prasukom pro supermarketo žuvies skyrių, kur stvėriau pamarinuoto tuno kepsniams ir kažkokios sūdytos-vytintos žuvies, kurią supakavus, su pardavėju išsiaiškinau, jog greičiausiai nsipirkau tos sumautos norvegiškos lutfisk- sūdyta ir džiovinta menkė, kurią paskui numirko ir kepta būna bjauriai neskani. Grįžtant navigacija pavedė tragiškai- prie vienos sankryžos, suvedus tą patį adresą, du telefonai rodė sukt į skirtingas puses, galų gale strigom kamščiuose ir darėm tai, ką daro kiekviena tradicinė šeima, strigus automobilių spūstyse- ėmėm rietis 🙂 tada vilkomės paskui šiukšliavežę, aplipusią negrais, kurie rankiojo maišus pakelėj, kraudami priekabon, siauroj gatvėj, kuriai buvo nė motais tūtuojanti autokolona iš paskos- šiukšlių išvežimas uber alles. Tada Julius dar įkišo pirštą į saugos diržo sagtį ir nebegalėjo ištraukt, ėmė verkt, kad skauda, pirštas ėmė tint, teko stot belekur belekaip, įjungus avarines. Galų gale radom namus, išlipant iš mašinos lūžo dovanotos medinės dėžės rankena ir visi žalumynai plojosi žemėn. Net nebebuvo pikta. Tuno kepsniai vakarienei buvo dieviški, o menkė liko mirkt kitai dienai, su buto kaimynu Oliveriu išsiaiškinom, jog abu mėgstam nardyt ir pažadėjo man suorganizuot wreck nėrimą prie Blue Grott, kas pataisė nuotaiką, mat jau abejojau, ar susiruošiu o tuo pačiu ir pasižiūrėsim, ar maltiečiai laikosi prie bokalo duoto pažado 🙂 dar dingo namie vanduo, tai girtoki korėmės ant stogo tikrint rezervuaro- plastmasinio kubilo, uždengto su dangčiu, kuriame vandens padavimą reguliuoja plūdė kaip tarybiniuose unitazuose. Nieko nepataisėm. Santechnikas pažadėjo ateit rytoj popiet. Kubilas buvo priaugęs žalių dumblių, bet Oliveris numojo ranka, kad čia nieko tokio 🙂

Sekančią dieną Agnei buvo išeiginė, tai nusprendėm apšmirinėt salos pietus ir garsiausią tų kraštų žvejų miestelį, kuris tariasi Marsašlok o rašosi.. tą reikia susiguglint. Marsaxlokk. Keista baisiai ta jų kalba ir raidės. Šaunus geltonas miestelis su įlanka, kupina įvairiausių spalvotų žvejų laivelių, turgelis ir aibė kabakų, siūlančių dienos pietus su vietine žuvim ir sardelių dydžio krevetėm. Pavalgėm- porcijos čia ohoho, protas visąlaik liepia imt vieną ant dviejų, bet godumas pastoviai nugali- paskui prisieina prakaituot, kemšant kiek telpa ir palikt lėkštėj vistiek. Kitoj gatvės pusėj vyko kažkoks politinių ponų susitikimas- aibė prašmatnių limuzinų su vėliavytėm ir dar daugiau policijos, kuriai šmirinėjant aplink, ramiai išgurkšnojau savo pintą alaus 🙂 Tada dar keli km iki pretty bay- kiek to pretty pasakyt negaliu, bet spoksant į šalimais besišvartuojančius gigantiškus konteinerinius laivus kelios
valandos prabėgo mikliai ir net be tepalo dėmių ant vandens. Toliau- jau įprastu tampantis supermarketas, įprastu tampantis vietinis cisk alus ir namo. Dar teko užmatyt du nusususius ir suvargusius satanistus, juodai padažytaisplaukučiais. Mintyse jų pagailėjau- kai aplink tokia koncentracija bažnyčių, katedrų ir bazilikų, o visokių gvadelupių mergelių, primūrytų sienose, išvis tūkstančiai, tai galima suprast, kad velnio garbintojams Malta yra viena prasčiausių vietų gyvent šiapusiniame pasaulyje 🙂 Nudizmo pasekėjams irgi nekas- dažnam pliaže kabo parėdymas, kad boobs not allowed – jokių vokietkų su savo iškęžusiom genitalijom- katalikiška šalis yra katalikiška 🙂

Prabudę išsiruošėm į Gozą- šalimais esančią salą su visam pasauly garsiu Azure Window. Maltą perskrodėm automobiliu išilgai kaip tikri maltiečiai- žybt ir jau. Kažkokiam mieste, iš kur plaukia keltas į Gozą, eik, žmogus,
atsimink kiekvieną pavadinimą. Persikėlėm. Pirmas įspūdis- labai geltona. Bet kitaip. Net nesugebu papasakot, kaip kitaip- naujau gal? Tvarkingiau? Ramiau? Kitaip ir tiek. Pakeliui radom didelį karjerą- akmenų skaldyklą, iš kur, matyt, ir skaptuoja tuos milijonus geltonų blokų. Azure Window padarė įspūdį, jei ne kadre besimakaluojantis diedas- turbūt tą dieną iš turistų sulaukė tūkstančių prakeiksmų 🙂
tada dar užsikorėm ant viršaus, suignoravę visus draudžiamus ženklus- šalimais prasukęs policijos ekipažas ir suignoravo mūsų viešosios tvarkos pažeidimą 🙂 toliau tiesiog bakstelėjom žemėlapin, kad pravažiuojam tuo va pajūrio keliuku iki artimiausio kaimo ir stojam pavalgyt. Keliukas prastėjo iki begalybės, kol transformavosi į žvyrkelį, bet buvo vertas pravažiuot- vaizdai kalba patys už save o ir pamatėm, kaip atrodo druskos sodrinimo baseinėliai. Pirmampasitaikiusiam kaime stojom pavalgyt, užsisakėm avienos ir vietinio triušio troškinio, vairuotojas įžūliai pasiėmė dvi pintas alaus 🙂 Toliau. Toliau suplanavom aplankyt San Blas bay su keistu tamsiai geltonu smėliu, kurį parekomendavo Oliveris. O toliau navigacija parodė patižusiems turistams, kokiais keliais važinėja trū maltiečiai- kelias siaurėjo, prastėjo, vingiavo kol ėmė statėt. Tiesiogine prasme. Statėt, kol ėmė prasisukinėt ratai ir smirdėt sankaba. Ir kol sustojom taip, kad per kapotą nesimatė sutrūkinėjusio irištrupėjusio betono, kas čionai vadinasi keliu. Dešinėj- uola. Kairėj- žabynai ir nusiridenimas pakibenimat, užpakaly- staigus posūkis ir siena, prieky tik dangaus mėlynė ir kapotas. Moteriškoj kolektyvo pusėj prasidėjo panika,  Juliui buvo smagu aš ką,
nuriedėjau atbulas įkalnėn, apsisukom ir tiek reikalų, labai baisu nebuvo. Tada pro žabynus šiaip ne taip prasibrovėm iki žmoniško kelio ir, apsukę tris ar keturis ratus per tą patį miestelį, galų gale aptikom pliažą. Tikrai su tamsiai geltonu keistu smėliu ir labai stačioj nuokalnėj, visa laimė, kad automobilį, ką tik pasimokę, apdairiai palikom viršuj, antraip tikrai būčiau važiavęs ir po to ką? Turbūt būčiau kvietęs pagalbą, kad ištrauktų. Nuokalnė buvo gero kilometro ilgio ir apsukrus vietinis suko bizniuką – 2 Eur nuo žmogaus ir su palaikiu džipuku užbogina 6 išlepusius tinginius viršun per kelias minutes. Po maudynių Juliui tai buvo linksmiausia dienos dalis. 🙂 Toliau – namai, salotos iš vakarykščio tuno, alus ir miegot, nes kita diena turėjo prasidėt be pagirių, mat grūsimės į nejuokingus gylius, o aš dar ir wreck diving licencijos neturiu. Agnė telefonu pasibarė su taip ir neatėjusiu santechniku ir tas, darydamas savo my best, atsivilko apie devynias ir konstatavo, kad neturi reikiamos detalės ir ateis rytoj. 🙂

Sutarėm važiuot su Oliverio mašina, mat, nors esu baisiai geras ir šaunus vairuotojas, įtariau, jog atsiliksiu beviltiškai. Ir neprašoviau – Oliveris pasirodė besąs įdomus ir kalbus pašnekovas, pripasakojęs apie salą visokių įdomybių. Tarkim, prie Stop ženklo sustot neprivaloma, jei nenori. Baus tik tuo atveju, jei padarysi avariją. Diržai užpakaly ir vaiko kėdutės čia išvis kosmosas, o vairavimas po gero vakarėlio kaip ir norma, tik vairuok tvarkingai. Pasirodo, jog maltiečių kalba, skambanti labai keistai ir kitaip, yra visų Viduržemio jūros regiono kalbų mišinys. Kad didžiausias įžeidimas maltiečiui pavadint jį turku. Kad senų žmonių default keiksmas bet kokioj situacijoj – „sumautas turkas“ – rusiško bliat ar lenkiško kurwa atitikmuo. 🙂 Kad darbą susirast labai paprasta, kad klesti korupcija, kad maltiečiai naciai ir rasistai ir to neslepia. Jei tu koks musulmonas, ar negras – tai ir pašol von. Ir ką? Tai veikia – jokių sumautų multikultūrinių getų. Dar maltiečiai labai ginkluoti. Šautuvus turi praktiškai visi, tiesa, ne kovinius, bet medžioklinius. Ir tikrai, vieną vakarą besimaudant, kažkas pyškino netoliese į valias. Maisto kultūra panaši į lietuvių. Jei jau kvieties į svečius, tai stalas turi būt nukrautas vaišėmis labai gausiai ir su kokiu šaltu buterbrodu neišsisuksi. 🙂 Išsinuomavom Oliverio klubo parduotuvėj visą ekipiruotę. Jau galvojau, kaip išdidžiai rodysiu savo divemasterio kortelę ir.. niekam jos nereikėjo. 😀 Viską gavom. Aš paskutinį momentą dar pasigriebiau 15 l vietoj pradžioj galvotų 12 l, kas išgelbėjo nėrimą. Visgi reikėjo imt 18 l, na bet apie viską iš eilės. Išleidę familiją ganytis prie Blue grott ėmėm ruoštis nėrimui. Atvyko Oliverio draugas Saimonas – visiškas chill out maltietis, kuriam viskas take it easy, bro. Ant tiek ramus, kad jei šalia būtų dribtelėjęs koks asteroidas, tai greičiausiai būtų pasukęs galvą ir ramiai pasakęs – it’s nothing, everything ok 🙂

Nerimavau stipriai dėl kelių dalykų: naujos kaukės, kurios neišbandžiau, wrecko, nes nebuvau niekad lindęs į nieką panašaus ir… ryklių. Aha. Jų. Oliveris entuziastingai pasakojo, jog vakar jie čia buvo pastebėti ir dar dideli: ir baltieji, ir kūjagalviai, ir kaip pasiseks, jei pamatysim. Aš savo ruožtu godojau, kad geriau tegul nepasiseka ir nepamatom. 🙂 Nėrimas iki wrecko – buvo tiesiog multilevel gilėjimas iki 34 metrų, kol prieky ėmė ryškėt kažkas didelio ir tamsaus- akims ėmus fokusuot vaizdą, pasimatė gigantiškas sraigtas ir tolumoj jūros mėliuose ištirpstantys bortai, aplipę jūros ežiais, besidilginančiais vikšrais, koralais ir kita povandenine velniava. Praplaukę tarp sraigto ir vairo užkilom aukštyn, iki galinio denio ir įsiropštėm vidun. Šalta nebuvo, kaukė neleido, nebuvo ir labai baisu, praplaukėm pro kažkokias tamsias patalpas, gal motorų skyrių ir per kaminą išplaukėm lauk, nes pastebėjau, jog man liko tik 100 barų ir reikia skubiai vyniotis viršun, taigi apžiūrėjom tik pusę wrecko, pastebėjau tik, jog priekiniam deny žioji didžiulė sprogimo išplėšta praraja. 50 barų. Virš galvos dar 20 metrų. 20 barų, metrų dar 15, multilevelinis kilimas, stebiu kompą, kilimo greitis ties raudona riba, pasikviečiu Oliverį ženklais, kad baigiasi oras, pasiimu jo oktopusą į saują ir jaučiu, kaip darosi sunku kvėpuot – balionas praktiškai tuščias, viršuj dar 12 metrų. Iš paskutiniųjų priprerdžiu BCD ir šaunu viršun, paleidęs Oliverio oktopusą – bala nematė tų safety stopų, bliaunančio ir mirksinčio kompo, gyvent noris labiau – tokiais momentais oras įgauna skonį tiesiogine prasme, kaip kad ir vanduo troškulio iškamuotam. Kaip išgadinu tą orą tai nesuprantu – pas Oliverį viršuj dar buvo likę 50, o pas Saimoną ir visas 100 barų, o juk mano ir balionas buvo 3 litrais didesnis. Suverčiau kaltę prastiems plaukmenims ir kad buvo kiek baisu 🙂 Dar durnai plaukiau gilėjant palei dugną, o reikėjo laikytis kuo aukščiau. Dekompresijos, panašu, jog sėkmingai išvengiau, nors plaštakos kitą dieną kiek dilgčiojo. Oliveris pasiėmė GoPro, tai įdedu kiek pakarpytą vaizdą, turėjau ir savo kamerą, kuri prieš kelionę veikė, o atskridus kažkodėl nebe. Dar turėjau povandeninį dėklą savo Nikon D90, bet, kaip pusgalvis, įsidėjau tik teleobjektyvą, o stokinis liko namie, dėklas, savaime suprantama, netiko. Klipuko pradžioj pasivaidena Oliveris, aš kadruose su mėlynais plaukmenim, su geltonais- Saimonas.

Virga su Julium pasiplaukiojo po mėlynąją grotą laiveliu, paskui visi įkalėm alaus, Julius sulčių, tada dar alaus ir paprašėm Oliverio, kad užrodytų kokį trū kabaką, kur skanu, daug ir ne turistams. Tai prasukom pro kelis ir apsistojom pajūrio restorane Surfside, kur, kaip paaiškėjo paskui, aptarnavo lietuvė. Ant stalo: aštuonkojai, kalmarai, vynas ir alus. Oliveris nusprendė, kad, jei jau ryte nenuėjo darban, tai po pietų nėra ko ten ir vaidentis. 🙂

_dsc9858Gerokai numigom, visgi nėrimas atima nemažai jėgų. Vakare išsiruošėm į Birgu Candle festival – vienas seniausių miestų visoj Maltoj turi savo metų šventę. Išjungiamas visas elektrinis apšvietimas ir šviečia tik tūkstančiai žvakių, sukabintų į sietynus, išdėliotų languose ir kiekvienoj įmanomoj vietoj. Deja, papuolėm tik į pasiruošimą festivaliui bei apžiūrėjom labai gražų miestelį-tvirtovę. Toliau – namai ir atsisveikinimo vakaras su vynu bei džinu. Tiesa, pasirodė santechnikas ir paleido vandenį, aleliuja. 🙂

_dsc9860

Paskutinei dienai pasilikom sostinę Valetą. Apie ją kalbėt kaip ir nelabai yra ką. Reikia pamatyt. Įspūdinga geltona architektūra, siauros ir gilios, it šuliniai, gatvelės. Kepinant alinančiai kaitrai net ėmiau galvot, kad gal pastatus specialiai lipdė tokius aukštus, kad būtų kuo daugiau šešėlio. Pastebėjom, jog namų langinės keistai atsidaro iš vidaus- uždarytos matosi už stiklų, šiaip žmones savo privataus gyvenimo labai neslepia- balkonuose, kad ir labai jau istorinėsevietose, plevėsuoja džiūstančios paklodės, siaurose gatvelėse, kur vos išsitenka viena mašina, daug kur praviri langai ir durys tiesiai į vietinių gyvenimą. Koridoriai čia prabanga – matos, kaip žmones valgo, krapštosi, guli su cigaretėm ir žiūri TV. Pietietiškai taip 🙂 Radom ir aplankėm žaislų muziejų, dieduko įrengtą trijų aukštų bute – babytės nebuvo, tai nebuvo ir lėlių su pliušiniais katiniukais – lentynos su blėkiniais tankais, kareiviais ir mašinom parodė, jog tarybinė ir maltietiškos vaikystės buvo kiek panašios. Asortimentas skirtingas, bet kurpalis daugmaž vienodas.

Užkandom itališkoj picerijoj su alum ir vynu. Itališka pica su jūros gėrybėmis ir maltietiška, su jų kimštom dešrelėm, faršu ir chorizzo – aišku, abu nesuvalgėm, nors gausiai užsigėrinėjom vynu ir alumi. Juliaus racionas per visą kelionę išliko nepakitęs – skrudintos bulvytės ir kibirai kečiupo. Keistas vaikas, nieko nepasakysi, bet pigus užlaikyt 🙂 Pasiėmėm mašiną ir beklaidžiodami pasiekėm oro uostą, kuriame skrydis vėlavo tris valandas. Taip būtume spėję dar ir į tą žvakių festivalį suspėt..

Reportaže nėra jokių parėdymų, kaip kad „jei jau būsit ten, tai būtinai užsukit ir ten“- savaitės Maltai ryškiai per mažai. Norint aplėkt, kad įsirašyt pliusiuką – pakanka ir kelių dienų, tačiau bent paviršutiniškai susipažint su tūkstantmečiais kauptu istoriniu ir kultūriniu paveldu reikėtų turbūt mėnesių. Labai norėtųs čia sugrįžt dar bent kartą.

Už lango vėjas, danguj – pilka purvina kaldra, termometras rodo +6, o viduj šilta ir geltonageltona 🙂

P.S. Kodėl įdėjau pirmą nuotrauką su ta susukta balta špyga? Ogi todėl, kad Valeta paskelbta 2018 metų kultūros sostine ir tas šūdelis suraitytas ant aprūdijusios kaladės priešais miesto rotušę šia proga. Atsiminiau mūsų vamBzdį ir pajutau pareigą pasidalint kultūriniais mainais.

 

Reikėėjoo berniuuukaams…

post on liepos 16th, 2016
Posted in hobiai

Seniai berašiau apie dronus, daug vandens nuo to laiko nubėgo. Naudoju daugiskaitą, taip taip taip. Dronai. Ne vienas ir ne du. Paskiniam poste rašiau ir fotografavau kvailus apkapotus pirštus- po beveik metų vis dar jautrūs ir skauda- mažu būsiu kokį nervą nusikirtęs. Bet visų pirma noriu pasidalint baisiai gera daina

Paskui, kaip visada atvirkščiai, pradėjau nuo logiško starto- už kelis eurus nusipirkau kambarinį šūdelį eachine H8 , kuris nebijo trankytis į sienas, nedūžta, neskauda (beveik) kai įskrenda kur į ranką. Su juo pasidėjau solidžius skraidymo pamatus, pakeliui apgreidindamas savo Eachine 250 racerį- pakeičiau pagrindinę plokštę į revolution nano su integruotu gps, telemetrija ir dar mase navarotų- antenų ant drono dabar daugiau, nei ant kokio televizijos bokšto Vilniuj. Juokingiausia tai, kad norėjau įdėt dabar nuotrauką, bet radau tik va tokią, tai tokie va rezultatai. GPS antenos net nesimato, nulėkus nebūtin, kaip ir papildoma kamera, kuri ir dabar pūpso kažkur pievoj aplink sklypą prifilmavus drono viražų, eik, žmogus, rask. Tie visi stabilizavimai taip ir neįsijungė, o jei ir įsijungė, tai buvo nieko verti. Perpykęs dėl gendančių baterijų (na negali gi trys iš eilės sugest nes kinietiškos) nusipirkau OCDAY DP6 pakrovėją, išmetęs visus xaliavinius stockinius, kurių susidarė visas maišelis, batareikos daugiau nebegedo, bet, pasirodo, jam reikėjo srovės šaltinio, kuris kainavo antra tiek, tai srovę tiekiu su senu automobilinių akumuliatorių pakrovėju. Vienžo, pasiruošimas skrydžiui iš šono kožną kartą atrodė turbūt neprasčiau, nei koks Trinity eksperimentas.

IMG-1464809588566-V

Na bet kuriuo atveju ši nuotrauka nereiškia, kad taip ir likau tragišku bezdarium, mat visai ir išmokau laigyt dronu kieme, čia eilinis rezultatas iš mandravojimų, kai norisi pasirodyt pačiam prieš save. Spintutėj prikrauta aibė papildomų propelerių, batareikų, rankų ar whatever kaip vadinasi tos ataugos, kojas turėjau bet nulaužiau visas, bet kai nebuvo bazinėj komplektacijoj tai ir nereikia, propelerių apsaugų (nuotraukoj momentas, kai jos buvo pasibaigę), maišas laidų, imtuvas, akiniai, ekranas, visko net nefotkinu ir nevardinu, gera batų dėžė chlamo, kuris turėtų veikt, bet o tačiau. FPV taip ir neužkūriau. kodėl? Nežinau. Nesugebėjau. Ar imtuvo dažniai gal neatitinka, nors pagal aprašymus gal ir atitinka. Pavargau kuistis ir galvot, kodėl kažkas kažkur vėl neveikia ar nulūžo ar dar reikia kažką dapirkt.

Todėl tadaaaam!!! Po begalinių guglinimų ir recenzijų skaitymo, taupyklės krapštymo ir tarimosi su su nesunkiai sukalbama sąžine, fanfaros daiktui, veikinačiam out of the box- Yuneec Typhoon H- heksakopteriui, apie kurį po kelių dienų galiu suokt tik ditirambus- viskas just works. Aprašymų pilni internetai, įmetu tik reklaminį filmuką

po dviejų dienų skraidymo įspūdžiai kuo geriausi- valdymas, net esant stipriam vėjui, ne tai, kad paprastas, bet paprasčiausias- iš angle mode, kai priekis yra priekis, galima persijungt į smart mode, kiti vadina headless, kai priekis yra ten, kur galvoji, kad jis yra, judindamas valdymo svirteles- jei dronas kabo žonu, o tu galvoji, kad ten priekis tai ten ir bus priekis 🙂 Blogiausiu atveju (arba jei tingi), įjungi home return ir gali su alum žiovaudamas stebėt, kaip dronas grįžta namo pats. Dizainas su foldable arms vertas tik pagyrų- jokių su chamutais darištų esc po pažastim, gimbal’o darbas nepriekaištingas- dronui besitabaluojant atrodo, jog kamera padangėse stovi ant štatyvo, nors vėjas pūtė stiprus, kokybė, kaip mėgėjų klasei- pavydėtina. Šekit, pasižiūrėkit, virgin fly virš namo. Pakėlus mygtuku landing gear, kamera gali suktis ratu ir niekas neužstoja vaizdo, dar dovanų gavau kažkokį wizard stick, kaip teliko distancinį, kur nežinau, ką daryt su juo, pagal aprašymą tai tipo valdai droną su juo, o jau su pagrindiniu pultu dirba žmogus tik kaip operatorius. Ai, pamiršau paminėt, kad pulte įmontuota tapšnojama planšetė, taigi fpv transliuojas tiesiai ten ir dar kur panorėjus, mat yra hdmi išvestis ir dar gyvas velnias nustatymų.

 

Tiesa, yra kažkokios amerikoniškos FAA kontoros aukščio apribojimas iki 120 metrų. Atsisiunčiau pc softą ir leido pakeist iki 1000 metrų. Kilsiu? Neiškęsiu. Baisu? Taip. Jūtūbėj yra filmukų, kaip heksakopteriai drimba iš aukštai, neapskaičiavę vėjo stiprumo/temperatūros et cetera, ko pasekoje išsikrauna baterija ir prapuola. Bet visgi kaip įdomu. Šeši sraigtai duoda puikų payload ir saugumą, kaip sako gamintojas, net nusikrušus dviem iš šešių, aparatas pajėgus grįžt namo. Vienžo, panašu, jog vienvaldis DJI su savo durnom kainom ir pederastiniu baltu dizainu turi rimtą konkurentą. Šeši geriau, nei keturi. Just geriau. Verta paminėt ir saugumo aspektus- priekyje stovi du sonarai, kuriuos aktyvavus, dronas automatiškai sustoja prieš didesnę kliūtį- į namo sieną įskrist niekaip nesugebėjau. Už papildomą pinigą galima nusipirkt RealSense modulį, kuris suteikia dronui gebėjimą judėt iš paskos kad ir labirintu, išvengiant kliūčių, kažkas panašaus į tas kamerytes, kur dedasi ant telikų su PS ar iksboksais. Kolei kas tas neaktualu, įdomiau sulaukt kokio modulio su fiziniu plėtiniu, kad spustelėjus mygtuką būtų galima tekštelt kiaušinį kaimynui ant stalo ar alaus atskraidint 🙂

Praktinis panaudojimas? nuskridau iki kaimynų pasižiūrėt, ką veikia Julius. galima įsispirt klumpėsna ir nueit, bet visgi ant kalendoriaus 2016, alio 🙂 Taip pat žinau, ką veikia kaimynai savo vidiniuose kiemuose ir kieno veja gražiausiai prižiūrėta. Dar pravaikiau ir varnų būrį. Tiek tam kartui, niežti nagai skrist 🙂

Na ir ką. Bandžiau kilt aukštai. 120 metrų barjerą dronas įveikė be problemų, užsižiopsojau viršun ir post factum displėjuj pamačiau, kad aukštis strigo ties 199,9 m. Ir ne tik aukštis, susidarė įspūdis, jog strigo ir drono valdymas o viršuj slenkantys debesys sudarė įspūdį, kad mano ženkli suma eurų skrenda pakibenimat 🙂 visa laimė, kad svirtelės pozicija „jukš namo“ suveikė ir dronas saugiai grįžo pas tėtuką. Kadangi buvau tokiai situacijai nepasiruošęs, tai mintyse modeliuoju kelis scenarijus- arba dronas tikrai turi firmwarinį barjerą ties 200 m, virš kurių prasideda civilinės aviacijos aukštis, arba tikrai nusikrušo valdymas kažkodėl arba telemetrija neberodė kilimo ir užstrigo ties 200 m. bandysiu dar kartą ir būsiu atidesnis. video prisegu žemiau

 

LIŪDNAS PAPILDYMAS

Štai tokiom nuotraukom tegaliu pasidalint. kodėl? Todėl, kad nuo durnumo neapsaugos jokie super-duper sonarai ir kitos mandrybės.

DSC_0047 DSC_0049

Kaip tai nutiko? kaip visada su manim- idiotiškai. Slampinėjom bukų miške Kopparhattan draustinyje (kur, kaip paaiškėjo vėliau, skraidyt išvis uždrausta) ir pagalvojau, kad bus gražu pafilmuot iš viršaus ir tikrai buvo gražu. Po to sugalvojau, kad priskrisiu arčiau ir mus nufotografuosiu. Aišku, žiūrėjau daugiau ekranėlin negu į droną ir atbulas įskridau kažkur aukštai į buko lają. Išgirdęs, kad sraigtai kapoja mažas šakeles, padariau dar durnesnį dalyką- kažkodėl nusprendžiau, kad ten jau pati viršūnė ir, jei duosiu ciongo, dronas šaus viršun, šienaudamas lapus, it kokia giltinė su dalgele. Mhm. kurgi ne. matyt iki viršūnės dar buvo geras gabalas kelio tarp storų šakų, taigi pasigirdo tik blogi garsai ir paskui long way down su finaliniu šleptelėjimu į suplūktą žemę. Post factum susižiūrėjau, kad ir sonarai buvo deaktyvuoti- pamiršau įjungt. Vienžo. Detalės jau keliauja internetu o kamera keliauja remontui Estijon. Mintyse dievagojuos pats sau, kad jau dabar tai būsiu toks atsargus, kad jejum jejum. Pabaigai prisegu finalinį filmuką, it kokią gulbės giesmę 🙂

Hello, world!

post on gegužės 13th, 2016
Posted in avietynas, avietynas: uogienės Tags: , ,

Vienas iš nelabai sėkmingų spontaniškų pirkinių avietei buvo visiškai nereikalingas tačskrynas, kurį bebandant įinstaliuot, avietė nuvyto nebeatgaivinamai, ko pasekoje paaiškėjo, kad beveik nepamenu, kaip viską padaryt iš naujo ir, negana to, niekur to nesudokumentavau, o galvojau, kad viską aprašęs kažkur čia. Gėda pelėda.

Teko besiguglinant viską perinstaliuot su kokiu tai raspbian imidžu, kur to screeno palaikymas yra by default, bet visvien niekas nieko nerodė ir bala jo nematė, tekstas visai ne apie tai. Tekstas apie tai, kaip pagaliau Gulielmas Markonis guglo tiltais įžengė į mano kuklų gyvenimą 🙂

Visiškai netikėtai pačiam sau be didesnių vargų užsikūriau naminę radijo stotį, kurios pagalba galiu transliuot ką panorėjęs kokio kilometro spinduliu ir viskas paprasčiau, nei du pirštai, jei kam įdomu, pagal va šitą va paprastutę instrukciją . Paskui, norint leist savo failus, teko kiek pasižaist su sumestų savo mp3 permissions ir štai jums prašom- Johnny Rebel beigi Eric Bibb kuo puikiausiai sutaria etery, pamiršę, kad vienas kukulksklanininkas o kitas negras, taigi rasizmų man čia nekaišiokit ir išvis aš nemoku angliškai 🙂 anteną atstoja pusmetrinė viela, pajungta prie pin 4 arba GPIO 7 kitaip.

Įdomu tai, kad default dažnis yra 91,3, bet laisvai galima pakeist į bet kurį norimą, išeinant už komercinio radijaus ribų 1 mhz- 250 mhz diapazone (komerciniai dažniai yra 87.5MHz–107.9MHz ) arba, tarkim, pašposijant kaimynam permušt kokias sporto varžybas kritiniu momentu 🙂 Minusas tas, kad radijas veikia tik kai komanda aktyvuota atidarytame terminale kompe, telefe, planšetėj ar dar kur nors, bet šiuolaikiniais visuotinio internetizmo laikais tai ne taip ir baisu. Baisiau galvot apie teisinius tokio šposo aspektus, bet kaimynas visai patenkintas 🙂

P.S. ką tik prichimyčinau rimtą anteną nuo besimėtančios shinwa P700 radijaus stotelės, smalsu, koks dabar veikimo spindulys.

Papildyta

Užboginau avietę palėpėn, pakabinau anteną ant cveko ir dar pridariau iš vielos tokių spygliukų į šonus, kad būtų panašiau į tikrą siųstuvo anteną ir ką jūs sau manot??? signalas dengia visą kaimą- mašinoj girdėjosi už kelių km, tiesa, be trukdžių gal tik kilometras bet visvien ohoho. padengimo plotas išaugo iki kokių 4 km. Ta proga muziką pakeičiau į neutralesnius Rebel Son ir dabar, montuodamas kieme šiltnamį, beveik į taktą bliaunu bury me in southern ground . Palaukit, pasiraitosiu rankoves ir vieną dieną užgrosiu per jūsų seną dieduko VEF’ą, čia jum ne kokie yzy ir legalūs internetiniai fiti-miti 🙂

 

 

Patvorinio Ciolkovskio užrašai. 3 dalis

post on balandžio 3rd, 2016
Posted in hobiai

Kaip sakoma, per darbymetį ir akmuo kruta, taigi, saulei vėl budinant svietą, sukrutau su savo Auštaru- nukrapščiau voratinklius, keliskart pykštelėjau į dausas, patamsy atrodė va taip va nelabai vykusiai, bet matos blyksnis, kaip variklio reversas iššauna parašiutą.

2016_R2 from Andraika on Vimeo.

 

Kurį, nors mandrą ir nedegų nailoninį, nusipirkau per mažą, ko pasekoje lėkiau tekinas paskui besileidžiančią ant asfalto raketą, kad ana nesubyrėtų į gabalus

 

R1-2016 from Andraika on Vimeo.

Bet smagiausia buvo paskui, aišku, nesitikėjau, kad bus taip smagu, tai nefilmavau. Vėl susigalvojau pasidaryt cukrinį avinėlį, tpfu, variklėlį. Susiguglinau proporcijas- 65% KNO3, 35% cukraus pudros, 15% sodos sulėtint reakcijai ir 1% Fe2O3 kažkam. Viską sumaišyt ir išlydyt ant elektrinės viryklės maišant. Gerai, kad internete kažkur užžiūrėjau kažkokį nuo to apsvilusį vaikiščią, tai apdairiai lydžiau skardinėj lauke, bet ant dujinio primuso, ba kitokio neturėjau. Dar, kaip caca, dėvėjau balistinius akinius beigi termopirštines. viskas su strioku užsivainikavo kelių metrų ugnies ir dūmų stulpu be jokių materialinių ar dvasinių nuostolių. Visgi reikės ieškotis elektrinės viryklės ir kokio storapadžio indo. No pasaran!

 

bus pildoma

 

o jūs, vaikai, nedarykit, kaip tėvelis daro

post on lapkričio 11th, 2015
Posted in hobiai

drone_pilot_1719505Pats sau netikėtai sugalvojau įšokt į dar nenuvažiuojantį, bet jau visu greičiu dundantį traukinį- įsireikė drono. Na kaip, seniai jo norėjau, bet vis kamavo ta pati amžina problema- mažo niekalo nesinori o geram gaila pinigų arba išvis neįperkama. Tai vis padūsaudavau, spoksodamas filmukus ar reklamas ir vildamasis, kad vieną dieną geri daiktai atpigs 🙂 Ir buvau išgirstas!

už labai prieinamą kainą per kelis mėnesius iš tolimųjų rytų atkeliavo Eachine 250 racer FPV – nuorodoje išsami drono apžvalga, ten pat ir įsigijau. Tiesa, parsiduoda tik ARF versija, bet namai ir taip pilni įvairiausių siųstuvų beigi imtuvų, pasirinkau man gerokai per navatną FlySky FS-I6. Kas tingit atsidaryt nuorodą, tai trumpai brūkštelėsiu, kad tai lenktyninis dronas su tiesioginės vaizdo transliacijos kamera, todėl ir ta kvaila grybo formos antena viršuje kurios, anot internetų, nuiminėt negalima, nes kažkas ten viduj tada perkais ir sudegs.

Tada laukė kelios beviltiškos savaitės priešokų prie guglinimo ir laidelių junginėjimo, dronas pypsėjo, mirksėjo bet ne daugiau. Tuomet atradau, kad jį galima pajungt prie kompo USB jungtim ir ėmiau domėtis, kas tas, pasirodo, jog privalu sukonfigūruot kažkokį ten čipą su spec. programa, bumbėdamas, kad mano laikais pakakdavo įdėt batareikas ir viskas iškart veikdavo, atsisiunčiau OpenPilot GCS nemokamą softą, kamavau save ir droną kartodamas tuos pačius veiksmus, rastus štai čia, niekas nejudėjo iš vietos. Galiausiai neapsikentęs parašiau gamintojams ir gavau atsakymą, kad veikiausiai aktyvuotas motor lock, kurį galima išjungt, greičio svirtį pasukus žemyn+kairėn arba dešinėn. Ir o džiaugsme, suveikė 🙂 pirmo veikimo neužprotokoluotas rezultatas- apibintuotas delnas, nes nezgrabnai laikiau kalibruodamas- kaip tik ta vieta, kur siauraakiai dėdės daro karate skaldydami plytas. čia pirmas nedrąsus skrydis 🙂 kamera, beje, nuo raketos, pritvirtinta gumyte, kaip veikia native integruota dar neišsiaiškinau.

eachine 250 racer from Andraika on Vimeo.

tuomet, kažkurią vėjuotą dieną, bedūzginant ant grindų namuose, kirzijo įkyri mintis, kaip čia pamatuot drono kėlimo jėgą, nes iš rankų plėšė gana stipriai ir tada atėjo kvailiausia metų idėja- prikabint lagamino svarstykles apačioje ir pažiūrėt, kiek ištrauks. prikabinau. daviau pilną ciongą. dronas, kaip dabar jau ir durniui aišku, puolė blaškytis, it pasiutęs šuo, rezultatas žemiau, bet dabar suvokiu, kad galėjo baigtis kur kas blogiau

dronas

tuomet atėjo nykus eilinis suvokimas, kad reikėjo pradėt nuo kokios kišeninės špygos, kurią būčiau galėjęs dūzgint kambary, kol būčiau išmokęs valdymo principų. Bet likau ištikimas sau ir griebiau iškart, kaip koks patyręs profesionalas 🙂

 

 

dar po kelių dienų pavyko paskrist lauke kiek daugiau, štai taip išrodė skrydis

d2 from Andraika on Vimeo.

iš tikrųjų tai trajektorija ir aukštis nebuvo planuoti, galvojau tik kiek pabirzgint kieme, bet lengvai dvelkiantis vėjelis padarė savo ir teko tūpt belekur avariniu būdu, nes nusigandau, kad kitaip pirmas didesnis skrydis taps ir paskutiniu. viskas baigės laimingai abiems- man ir dronui. Tam kartui tiek, apdeitinsiu, kai nutiks kas nors naujo bei įstabaus 🙂