Author Archive

ΧΑΙΡΕΤΙΣΜΑΤΑ απο την ΕΛΛΑΔΑ!

andraika post on rugpjūčio 27th, 2018
Posted in pasivalkatavimai

Dar niekad neplanavom šiltų atostogų taip spontaniškai. Orai ir Švedijoj lepino tropiniais karščiais, tad ruoštis kažkur toliau paskatino vien tai, kad kepant namuose visvien daug neprisiilsėsi, tai daržą palaistyt, tai kokį paveikslą pakabint o ir naujos aplinkos bent laikinai norėtųsi.

Susėdus prie kompų ir vartant paskutinės minutės variantus, pasirinkimų mūsų planuotam biudžetui nebuvo daug- approx 90% Graikija, 8% Turkija ir 2% visa kita šušara kaip antai bulgarijos ir pan. Išskridimo variantai- rytoj arba už kelių dienų. Reikalavimai- jokių. Kad būtų geras oras ir būtų pasibaigę gaisrai. Na ir teigiamos turistų recenzijos. Iš maždaug 10 variantų laimėjo Kreta su miesteliu Agias Marinas ir viešbučiu Epimenidis. Visumą lėmė kaina, atstumas iki oro uosto, atskridimas priešpiet ir išskridimas vėlai vakare, kas, lyginant su kitais variantais, davė papildomą saulės dieną. Apie Kretą, kaip ir apie kiekvieną naują atostogų tikslą, žinojau praktiškai tik kad ji kažkur Viduržemio jūroj ir priklauso Graikijai. Viskas. Pasirodo, jog Kretą skalauja net 4 jūros- Libijos, Egėjo, Jonijos ir Kretos. Uf. Visa tai sudaro Viduržemio jūrą, galvojau, kad ir čia susimoviau. Sostinė- Heraklionas. Gal ir buvau kur viena ausim girdėjęs. O gal ir ne. Ilgis apie 260 km, plotis svyruoja nuo 12 iki 60 km.

Kelionė priekin aprašymo nelabai verta- greitkelis, Danija, Kastrupas. Atvykom 40 minučių anksčiau, nes o maža kas. Atsisėdus prie įlaipinimo vartų, visąlaik apninka egzistencinės mintys, kad dauguma lietuvių vis dar rytų europiečiai. Čia atėjus laipinimo laikui visi tiesiog atsistojo ir, pypsėdami ties įlaipinimo turniketu, suėjo vidun. Kai koks nors lėktuvas skrenda iš Europos Lietuvon, tradiciškai didžiąją keleivių dalį sudaro tautiečiai, kurie, dar gerokai prieš pradedant laipint, rūsčiais veidais išsirikiuoja laukimo salėj į Didžiąją Kinų Sieną, tikėdamiesi.. tikėdamiesi ką?.. bala žino. Greičiau įlipt? Išskrist? Geresnę vietą užsiimt? Tilpt, ba nebeliks vietų? Jie patys nežino. Čia greičiausiai atėję su genais iš sovietinės praeities, kai reikdavo tokiose eilėse stovėt prie šnapso ar bananų ir nebūtinai gaut.

Pirmi kilometrai Kretoje nuomotu auto- nusiperdusiu Opel Corsa dyzeliuku, kurio turbina ryškiai gyvena paskutines dienas, važiuojant palei regiono sostinę Chania, paliko gana slogų įspūdį- pageltę žabynai prasto kelio pakraščiuose, šiukšlės, palaikiai pastatai, suklypęs autoparkas, chaotiškas eismas- viskas lyg ir matyta, kaip ir kitur tokiose platumose, bet lyg ir prasčiau, labiau apleista, vietinių veidai tamsesni, liūdnesni. Gal pirmas toks įspūdis, Lietuvoj palei keltą ar oro uostą peizažai irgi nepribloškia.

Artėjant prie mūsų būsimų namų miestely Agias Marinas reikalai ėmė taisytis, visgi rekreacines zonas jie stengiasi prižiūrėt tvarkingai. Atvykus viešbutin Epimenidis paaiškėjo, jog kambariai dar neparuošti ir galim prie baseino atsigaivint welcome drinkais. Atsigaivinom rakija. Alum. Dar rakija ir dar alum Oras kaip ir visur Švedijoj- apie pliustrisdešimt, tai terminio šoko negavom. O dviejų kambarių butuką su balkonu gavom antram aukšte su vaizdu į jūrą ir kiemo prūdą, jei nori, arba su vaizdu į kaimyno trobą

buvo padarytos nuotraukos bet nuskendo drauge su telefonu

Pasiklausiau, ar galima statyt ant gatvės nuomotą mašiną registratūroj. Nou nou ser, praivat parking araud ze korner handred mytrz. Metrų gavos gerokai daugiau, o praivat parking vertas atkiros foto

nuskendo

Reiks tikrint, ar kas nevagia naktim saliarkos…

Prasikūrę sugriuvom baseinan su arbatos šiltumo skaidriu vandeniu, visgi tai pirmos atostogos, kai Julius gali pilnavertiškai patirt vandens teikiamus malonumus. Ir panašu, kad jis atsiims už visus tuos dykai praleistus metus- kiekvieną kartą iš vandens teko traukt it iš motinos įsčių- pykstantį, pamėlusį, besispardantį ir rėkiantį, kad daaaar plaukia skersai išilgai visai neblogai, padėjo plaukimo mokyklėlė vasarą, su kauke be baimės neria pasiekt dugną į 3 m gylį, man dar reikia tam pasiryžt einant atgal ko tai sukruto dvi prie baseino drybsoję azijietės ir akurat- atsisukęs užčiupau, kad eina iš paskos ir išpūstom akim filmuoja telefonu

Vėliau apšliurinėjom centrinę miestelio gatvę, niekuo nesiskiriančią nuo tūkstančio kitų kurortinių gatvelių- arba knaipė arba lariokas su tapkėm ir magnetukais. Skaniai pavalgėm. Graikai moka gamint. Pabraidžiojom pajūriu- siautė didžiulės bangos be vėjo, net keista, ar čia visada taip ar kokia audra praūžė, bet sausų pliažų buvo vos keli metrai, visai pagal šaligatvius, patikrinsim ryt. Vanduo, o dievai, toks pat, kaip ir baseine- apie trisdešimt. Reiks dabot Julių..

Vakare nusipirkom šio bei to pusryčiam, konstatavę, kad čia gerokai brangiau, nei Švedijoj ir vėl nuėjom maudytis iki kol visai sutemo. Pusė velnio ta pirma diena, ilga tik, beveik 20 valandų. Graikų vaikigaliai važinėja labai blerbiančiais mopedais ir turbūt įsivaizduoja, kad taip daryt yra kieta. Ką darysi, tarybiniais laikais aš irgi triukšmaudavau su su įvairiais motodrandalietais, neturiu moralinės teisės pykt

Sekmadienio rytas prasidėjo su nerimu, kaip čia bus prabudus Juliui- ar reiks bartis ir kažką bus galima veikt, ar reiks eit maudytis Bartis neteko, bet po pusryčių maudytis teko. Valandą ar pusantros. Paskui nusprendėm važiuot iškyšulin link Menies paplūdimio, kur gal bus gražu. Kelias buvo gražus. Vingiuotas. Siauras. Status. Per nušiurusius kaimus kol.. pasibaigė. Tiksliau pasibaigė asfaltas ir toliau 17 km būtų tekę važiuot apie 2 valandas. molio šunkeliu serpantinais. Tik ne su paliegusiu dyzeliuku, kuriuo į statersnį kalniuką tenka ropštis pirmu bėgiu. Šiaip ne taip apsisukom ir nuvažiavom link sekančio iškyšulio pliažo, pavadinimu Balos, kur jau sako, kad labai gražu. Privažiavom uostą ir ką. Ir vėl toks pat kalnų kelias, kur jei ne džipo, tai bent jau aukštesnės mašinos labai reiktų. Galimaplaukt keltu. Bala nematė, dar liko, ką pažiūrėt. Pasukom vakarine pakrante link Sfinari, tiesiog, kad važiuot į kažkur. Turbūt jau tapom išponėję, nes užuot aikčioję kokie serpantinai, uolos, pakrantės ir spalvos ėmėm niurzgėt, kad norim valgyt. Ir stojam pirmoj pasitaikiusioj knaipėj. Pirma ir pasitaikė tame Sfinari, Ta Aderfia taverna. Ant uolos pakriaušio. Barmenas paspaudė rankas, nulydėjo prie staliuko. Babytės, skutančios bulves, šiaip pamojavo. Sužinojom, kad čia pats vakariausias salos taškas. Apačioj kaip ir matėsi kiek vakariau, bet bala nematė. Barmenas buvo aukštumoj. Graikiški delikatesai, šviežia žuvis, rakija ir alus. Net nebuvo labai gaila 60 pinigų, brangu, bet pats kvailas, reikia žiūrėt į meniu. Paskui tiesiog namo, bet kad ne per atgal, tai pro kaimą Vathi ir nuo jo irgi kaimo keliais, kurie, ačiū dievui, buvo asfaltuoti, nes buvo įkalnių, kur matės tik mašinos kapotas ir žydras dangus, opeliuko pirmas bėgis visai ok, dirba. Užsukom į kapinaites ant kalvos. Baltos, antkapiuose nabašnykų nuotraukos. Šalia užrakinta bažnyčia, bet raktas duryse, aišku, atsirakinom. Viduj viskas, kaip priklauso- ikonos, šventi paveikslai, knygos- viskas, niekas nepakavota, eik ir laikyk mišias, kad nori. Užrakinom vėl ir net varpu nepaskambinom, nors galėjom. Vienoj vietoj serpantine papuolėm į žvangančių ožkų bandą- buvo panašu, kad žiopli turistai jiem ne naujiena vakaras prabėgo viešbučio baseine, Juliui garantuotai išsivystys žiaunos į atostogų galą. Išvargina mus abu paeiliui ir dar paskui reikia su barniais išsivest. Sutarėm anksti eit gult, mat ryt visai dienai važiuosim į Elafonisi– garsiausią Kretos paplūdimį, Europos Maldyvus.

Ryte sukrutom anksti. Apie aštuonias. Susivyniojom ir išvirinom. Graikiškas trafikas užknisa, kaip ir bet kurios barmalėjų šalies- lyg europiečiai, lyg krikščionys bet vairuoja kaip turkai, tik nepypina. Į trečią dieną supratau, jog dviguba ištisinė linija tiesiog žymi kelio vidurį. Stop ženklai tiesiog gražu. Perėjų nereikia, nes visi ir taip eina, kur nori. Į vakarą, kaip tikras graikas, lenkiau lenkiantį pakelėj išvažiavęs prieš eismą, 5 juostos, kur turėtų būt dvi niekas nepypina ir net dar nematėm avarijų.

Artėjant link Elafonisi ėmė kankint bloga nuojauta- kelias tik į vienur, o mašinų srautas nenutrūkstantis. Privažiavom. Parkingas kopose, nemokamas. Vietos daug, mašinų dvigubai tiek. Dulkės. Karšta. Nuotaika krenta. Šiaip ne taip radom kur įspraust savo opelinį guzelį ir nužygiavom link vandens. Ką ten nužygiavom, nukėblinom, apsikarstę lastais, dronais, rankšluosčiais, alum ir užkandžiais. Vardan 15 minučių. Taip, vandens spalva graži, seklu, smėlis. Ir žmones. Tūkstančiai. Dešimtys tūkstančių, susigrūdę keliuose kvadratiniuose kilometruose. Smėlis jo, ružavokas toks. Bet čia greičiausiai iš tos sparnuotos tarybinės istorijos, kur pasakodavo, kad nuvažiavo russo turisto į Berlyną ir myžtelėjo viešan baseinan ir pasimatė raudona ir buvo sarmata. Tai čia ne sarmata, kai ta minia neturi kur nueit ne tik ant mažo bet ir ant didelio, užtatai tas smėlis ir toks ružavas. Įbridau ligi kelių ir pabirbinau droną. Julius pasitaškė, Virga tūptelėjo vandenin. Susirinkom manatkes ir mynėm lauk. jei kažkam daro įspūdį Palanga sezono metu ar Kaziuko mugė tai prašom, atvažiuokit ten, priešingu atveju nelinkėčiau ir priešui. Tas pats paplūdimys, kaip kur nors Kanaruose, Maltoj, Turkijoj ar dar bet kur tam regione tik košė žmonių. Išvažinėjant darėsi gaila vis dar link ten plūstančios mašinų lavinos.

lavinos nuotrauka yra bet nuskendo

Mes gi pasukom link namų, nes keliasdešimt kilometrų reiškia ne vieną valandą blogo kelio. Už mažiau, nei 10 km radom puikų pliažą be nuostabaus vaizdo ir ružavo smėlio ir be šurmuliuojančios minios. Akmenys, ne smėlis, nu ir ką? Vanduo tas pats, smaragdinis. Nežinau, kolei kas Kreta palieka įspūdį atostogų, kurių nenorėčiau pakartot. Grįždami užkandom pas Aleksandrą, family restaurant, stifado ir saganaki buvo kaip ir priklauso, patinka, kad jei užsisakai mėsos tai ir gauni mėsos, o ne raitūzus su vino balsamico, triufelio spirą ir mėsos kąsnelį, gėdingai prisidengusį figos lapeliu. Bet tai ir viskas šiai dienai. Kelios valandos viešbučio prūde ir miegot. Būtų keliolika minučių, bet yra vienas šeimoj, ką sunku iškrapštyt iš vandens bala, žino, ką veiksim ryt.

Ryte pasiguglinus susiplanavom netolimų kaimų vizitaciją- dviejuose-  Alikianos ir Vatolakos turėjo būt gražūs tiltai, ir šiaip gražus kaimas Meskla su V a. statyta bažnyčia ir Therissou kanjonas, skambiu pavadinimu Grand Canyon. Vieno kaimo vizitacija atpuolė iškart, nes tiltas tiesiog buvo geležinkelio tiltas su geležinėm atramom. Tiesiog senas surūdijęs tiltas, tegul patys tokia istorija džiaugiasi. Antrasis buvo siauras senas tiltas per išdžiūvusią upę- žabų griovį apačioj. Jei ne šalimais stūkstantis kalėjimas, tikslas būtų visiškai nevykęs. Virga vidury kaimo nuo medžio ėmė vogt avokadus. Tai paskui ir aš ėmiau raškyt laimus, citrinas ir apelsinus, daug turi, nepasiges Toliau patraukėm link kaimo Meskla, garsėjančia dar ir vyndariais. Apylinkės, iš skurdaus molyno, pavirto į žaliuojančių vaismedžių tarpeklį, vingiuojantį Baltųjų kalnų papėdėj. Sustojom prie apelsinmedžio, apkibusio vaisiais, ant kurio kabėjo kartonas su pakeverzojimu, jog vaismedžiai purkšti pesticidais. Haha, ką norit apgaut, nevykėliai? Bažnyčia nebuvo labai įspūdinga, iš dviejų dalių- viena aptrupėjus balta troba kur bizantinė, kita- jau naujoviška, su maišu šventos duonos išmargintos vietiniais kringeliais, paliktos kepėjo kunigui. Gal čia ją vietoj komunijos kanda visi iš kepalo? Pabirbinau kiek dronu. Platanų paunksmėj aptikom šeimyninę taverną, kurią, panašu, užlaikė dievo tarnai- skambėjo vietinis Marijos radijas, barzdotas diedas išvis nesiartino prie tatuiruoto velniais turisto ir šmirinėjo pakampiais, virėja ir užsakymų priėmėja su oficiantu, turbūt sūnum, dvelkė dangiška ramybe Kaip ir meniu- šiandien avienos ragu. Ir troškintos daržovės su bulvėm. Viskas. Tai ir užsisakėm. Dar aš alaus, Virga vietinio vyno o Julius negavo burbulų- tik šviežiai spaustos apelsinų sultys iš sodo. Nuostabu. Ir sąlyginai nebrangu- 32 eur už tris gėrimus ir 2,5 patiekalo. Po visko, tradiciškai Graikijoj, gavom bliūdą arbūzų ir moliūgų ir ropinukę rakijos- ne po taurelę, kaip kitur, o visą grafinėlį. Kad jau niekas neskubėjo su sąskaita, tai ir išdažėm iki beveik dugno išjudėjom tolyn gerokai apkaušę- be diržų, niūniuodami graikiškas melodijas, duobėtu serpantinu be jokių apsauginių tvorelių link kaimo Therissou, kuriame prasideda kanjonas, apie kurį iš anksto turėjom susidarę skeptišką nuomonę dėl skambaus pavadinimo. Jei kam bus įdomu, būtinai rinkitės kelią iš Meskla pro kaimą Zorva– pasieksit kanjoną kalnų viršukalnėm iš kitos pusės lydimi pribloškiančių vaizdų, nesigailėsit tikrai. Pats Therissou kaimas buvo perkimštas turistų ir tavernų, kas įpareigojo pravažiuot nesustojant. Ir visgi kelias kanjonu buvo vertas wow šūkaliojimų- vingiavom džiunglėm po aukštai kabančiom ir pasitikėjimo nekeliančiom uolom, spoksodami daugiau į viršų, negu priekin. Verta. Tikrai labai gražu ir verta, kolei kas gražiausias čia važiuotas kelias.

Grįžinėdami sustojom tuščiam paplūdimy trumpom maudynėm prie Iguana beach netoli namų. Pirmąkart gyvenime stovėjom ant tokio karšto smėlio- tiksliau, strikinėjom, nes basam neįmanoma ir nepriprantama, peršti netgi dabar, kitą dieną. Vandeny vėl gi- slidūs akmenys, ant kurių ir šiaip neišstovėtum, o kur dar bangos… pasimaudymas gavos toks čerez nemogu. Reiks pirkt maudymosi batelius. Avalynė išvis yra gėris, žmonijos progresas ir vienas didžiausių visų laikų išradimų, kaip kad elektra, automobilis ar telefonas. Basi tegul dyžia varguoliai, hipiai ir kita ekošušara. Man patinka batai. Vakare tradiciškai turškėmęs viešbučio baseine. Filmavau šokinėjantį Julių po vandeniu. Su savo nauju IP68 standartą atitinkančiu išmaniuoju. Gale maudynių standartas prigėrė drauge su telefonu ir dabar esu likęs visai be ryšio, tik su planšete. Ir be jokių nuotraukų, gali būt, kad aprašyman guls tik iš drono ir Virgos telefono. Tokia va nevykus dienos pabaiga su namie išsikepta eiline nuostabia žuvim. Lidlas yra gėris. Tavernoj paruošta šviežia žuvis kainuoja approx 45 eur kg. Sveria nedarinėtą. Lidle analogiškas žuveliokas kainuoja 4- 7 eur. Išdarinėtas ir nuvalytas. Nešaldytas. Štai jum ir skirtumas. Taurė vietinio pušų samagono su mastika (yra čia ir toks) ir labanakt.

Ryte papusryčiavus išjudėjom link Kourna ežero, bene rimčiausio visoj saloj. Aišku, buvo apgultas poilsiautojų, bet ne taip bjauriai, kaip Elofonissi, kol šeima maudėsi ir važinėjos vandens dviračiais, aš, akacijų paunksmėj ant suoliuko, saugojau daiktus ir skrebenau kelionės blogą. Vėliau patraukėm į pietinę salos dalį, link Aradainos tilto, kurį rekomendavo internetiniai gidai. Naujas neblogas kelias nuvingiavo iki pirmos kaimo tavernos, kur puotavom vieni nemažoj menėj, jei neskaičiuot šuniuko ir dviejų paliegusių kačių. Bandžiau užsisakyt gyros, bet nesusikalbėjau su babyte, kokia dienos mėsa, tai numojau ir užsisakiau avienos. Aviena Graikijoj visada yra variantas be nusivylimų, dar neteko ragaut neskanios. Virga gi užsisakė graikiškų salotų, pasiteiravus, kokio dydžio porcija. Porcija normal, nuramino babytė. Ir atnešė bliūdą, kokį mes statom svečiam ant stalo užbaigimui negavom rakijos! Bet gavom meduj išmirkyto meliono, kas man pasirodė visai ir gardu.

Privažiavus kitą salos pusę ir ėmus leistis serpantinu atsivėrė pasakiški vaizdai

Po to teko taip pat užkilt kitu serpantinu į sekantį kalną, apvažinėjant atsipūtusias ožkytes, keli priplėkę kaimai ir tiltas per tarpeklį. Įspūdingi. Ir tiltas ir tarpeklis, tikrai verta nuvažiuot. Drūtesniem yra skirti pasivaikščiojimo ar pasikarstymo takai bet prie tokių karščių tai bala nematė. Tilto metalinės konstrukcijos laiko nepritvirtintas lentas, kurios važiuojant automobiliui bilda taip, jog rodos, kad artėja traukinys. Kažin kaip ten su tuo saugumu, mano koja vos neprasmuko kiaurai užlipus ant vienos supuvusios. Kažin ar būtų smagu dribt virš 130 metrų žemyn.. kelionė atgal užtruko kur kas trumpiau, gal kad kelias buvo jau žinomas.

Vakare grilintas aštuonkojis, saganaki su krevetėm, alus, vynas ir lova, nelabai yra ką ir pridėt, brangoka, bet viskas gerai. Tik iš baseino iškrapštė 8 vakaro motyvuodami, kad keis vandenį.

Ryte pagaliau išpildėm Juliaus svajonę- iškart ėjom prie viešbučio baseino. Julius, tik šiemet pirmąkart per 9 metus gavęs galimybę maudytis, daro neįtikėtiną progresą, iš vandens neištrauksi- plaukioja su lastais ir be, su kauke, akinukais, be nieko. Dabar susigalvojo žaidimą- meta stiklinį rutuliuką į 3 metrų gylį ir panėręs ne tik ieško bet ir randa. Čia jau ir tūlam suaugusiam iššūkis. Bet tai gerai, bus užvadėlis senatvėj, kai kur ilsėsimės šiltuose kraštuose tai galės iš jūros dugno pragyvenimui perlus rankiot

Įšokęs pastebėjau, kad prie glaudžių prisegta kažkas kieto. Ir akurat- nešiausi mažą Drift Compass kamerytę, kad gal ką nufilmuosiu, jei jau telefono nebėra. Ir užmiršau nusisegt.. dar vienas elektroninis nuostolis o diena taip ir prabėgo besimaudant, net ir valgėm prie baseino. Vakare išsimaudėm jūroj, prieš lipdamas vandenin pastebėjau, jog iškritinėja vienas Seiko chronografo mygtukas, su kuriuo visad ne tik maudydavaus bet ir nardydavau. Tai laiku nusiėmiau. Toks įspūdis, jog aplink griūna visas elektroninis pasaulis, planšetė suskilo per kelionę motociklu prieš Kretą. Dar beliko, kad dronas nukristų kur jūron, tpfu tpfu..

Vakaras su tradiciniu žuvies kepimu ir valgymu balkone, žiūrint į prie baseino kriokiančias vienvakares karaoke žvaigždes. Iš baseino vėl iškrapštė prieš aštuonias, nes atseit, kažkokius chemikalus turėjo pilt. Meluoja,nervuojam mes juos, taškydami ant baro chloruoto vandens purslus 🙂

Sekančią dieną vėl nusprendėm nieko stresovo nedaryt- pasivažinėjom po aplinkinius kaimus, neatradom nieko ypatingo, dar vienas neįspūdingas tarpeklis, keli serpantinai, naujai atrastas privatus paplūdimys Falassarna su tulpėm ir iš palečių sukurptais staliuku, kėdėm suolais ir sūpynėm, vanduo +30, oras +32 ir nė gyvos dvasios aplink. Tobula. Priežastis- aštriom geldelėm apaugę akmenys vandeny. Raktas į privatumą- 6 eur kainuojančios banglentės tapkės. Must to have sekančiom atostogom. Visai šeimai.

Vakarinis nežinomos žuvies kepimas ir valgymas su alum jau tampa bene laukiamiausia dienos dalimi. Ryt atsisveikinam.

 

Kad jau paskutinė diena tai sukilom anksčiau ir dar visi nulėkėm į baseiną, Švedijoj lyja, reikia išsimėgaut iki galo 🙂

išsičekinę nuvažiavom pasižmonėt po Chaniją- regiono ar rajono centrą-uostamiestį. Susirašiau visą must to see popiergalį bet dėl alinančio karščio apmaklinėjom tik senąjį uostą- įspūdingas tikrai ir kelias gatveles aplink, po to prisėdom tavernoj. Meniu pasiūlė naujovių- pamačiau sepijų. Beveik užsisakius pastebėjau, jog yra… jūros ežių! Pasiprašiau. Padavėjas/šeimininkas pažiūrėjo susidomėjęs ir pažymėjo, jog jie švieži, salotos. Jausdamas artėjančią grėsmę, palinksėjau galva kad tiek jau to, duok čia. Padavėjo žvilgsnis tapo pagarbesnis, iš virtuvės ėmė kyščiot galvą personalas, diedelis prie gretimo stalo susidomėjo irgi. Vardan drąsos išmaukiau bokalą alaus ir užsisakiau dar vieną. Virga pasiėmė graikiškų salotų, visuomet jas renkasi, kai nežino, ko nori ir niekad neprašauna. Čia tik aš pastoviai susigalvoju įvairių kulinarinių iššūkių.

Atnešė.

Nedidukė lėkštelė skysčio, su plūduriuojančiais morkavais minkštais mažais šūdeliais. Vaizdas apetito nekėlė. Kvapas irgi. Užsidėjau ant duonos, visi aplink sulaikė kvapą. Ir, ėmus kramtyt, pajutau, kad visai ir nešlykštu- sūrumas, pereinantis į karstelnantį saldumą ir kreminė konsistencija. Virga pabandė ir užskaitė irgi. Apsidžiaugė tiek tavernos personalas, tiek diedelis prie sekančio stalo- piršais paaiškino, jog čia jis tuos ežius ir atvežė sugaudęs. Šeimininkas paporino, kad čia tas pats, kaip ir austrės- patiekalas,leidžiantis pajust jūros skonį. Šviežiai išlukštenti ežiai su alyvuogių aliejum ir citrina. Užsisakyčiau dar. Pasirodo, jog vienai kelių valgomų šaukštų porcijai reikia apie 20 ežiukų. Būtinai dar ragausiu šio graikiško gurmaniško meze dar kartą, jei tik pasitaikys galimybė.

Toliau nuvažiavom aplankyt įžymios kapavietės Venizellos. Atvykus paaiškėjo, kad čia karių memorialas,būtų visiškai neįdomu, jei ne pasakiškas vaizdas į Chaniją ir aplinkinius pajūrius. Vienam kampe riogsojo į krūvą suversta antikinė skulptūra. Ar tingi atstatyt, ar ko trūksta- taip ir nesupratom. Kadangi skrydis vėlai vakare,tai nusibeldėm pabraidyt į netoliese esantį Stavros paplūdimį pasibraidyt paskutinį kartą. Pasibraidėm. Užsukom į bungaloo bariuką po alaus ir ledų- čia man patiko. Mielai būčiau likęs iki tamsos- aibė neaiškių žmogystų, jokių kortelių ar kvitų, šurmulys, nesuprasi, kas personalas o kas svečiai ir išvis ką čia patiekinėja. Virtuvė- už baro pristumtas pageltęs kemperis. Dirba, anot lentelės, nuo ryto iki belekada 🙂 taip ir turi būt pajūry per atostogas. Bene vienintelis baras, kurį buvo gaila palikt.

Žemėlapy netoliese aptikom Katholikou Cave ant jūros kranto. Nuvažiavus paaiškėjo, jog tai senas veikiantis vienuolynas ant pakriaušio, fotografuot ir pan. negalima. Ar vertėjo užsukt? Taip, jei esat netoliese. Papėdėj, už kokių 3 km, aptikom dar vieną, dar didesnį vienuolyną, kur prie įėjimo kieman, Virgai liepė prisidengt nepadoriai gražias kojas idant nesėtų barzdotų vienuolių galvose nuodėmingų minčių 🙂

Likusią vakaro dalį nenutiko nieko ypatinga- kažkur pavalgėm, pridavėm auto ir jau skrendam namo. Mintys gana dvilypos- net nežinau, ar norėsiu čia sugrįžt. Skrendant priekin galvojau, kad čia kiekvienas metras alsuos didinga antika, kaip kad, tarkim, Malta alsavo viduramžiais, dangum vaikščios dievai ir po žydinčiais laurų medžiais tekės aliejaus ir ouzu upės. Galbūt tos tos salos dalies nespėjom apžiūrėt, mat apžiojom vos ketvirtadalį. Galbūt. Mum gi pasirodė viskas perdėm sukomercialiazuota ir pateikta turistam už brangiai. Bet tik nusukus kur labiau šonan iškart pasimato aibė netvarkos, šiukšlės, prasti keliai ir suvargę diedeliai. Susidarė įspūdis, jog Lietuva, bendrai paėmus, laikosi kur kas geriau ir tvarkingiau, nei Graikija. Tegul ir be saulėtų salų. Visgi bet kuriuo atveju laukia dar ne viena diena, gyvenant šiltais ir saulėtais prisiminimais, skrist ir pažint buvo verta.

Misija- Marsas

andraika post on gruodžio 15th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Pirmoji Apollo misija 1969 metais sėkmingai nusileido Mėnulyje. Viena paskutinių Apollo misijų 2017 metų rudenį mus sėkmingai išlaipino žemėje esančiame Mėnulyje- Fuerteventūroje. Šiais laikais Apollo yra tiesiog švedų bendrovė, skraidinanti tingius turistus visom įmanomom šiltom kryptim kiaurus metus.

Lėktuvas kiek vėlavo, bet nebaisiai, nėr ką burbėt, didesnis sukrėtimas visų keleivių laukė jau pakilus, kai paaiškėjo, jog buvo pamiršta/nespėta pakraut gėrimų ir ilgas skrydžio valandas prisieis siurbčiot tik kavas ir sultis. Alio, atostoginis skrydis be rytinio viskio ar alaus??? Kas nors yra taip skridęs? Aš tai ne. Dar kažkodėl nutūpėm Portugalijoj užsipilt kuro. Iš lėktuvo neišleido, bet dabar galėsim kinkuot galvom, kad Portugalijoj tai jau buvom, aišku 🙂

Dar beveik dvi valandos ir leidžiamės, rodos, Dievo pamirštoj žemėj- Fuerteventūroj, vienoje iš Kanarų salų. Esam buvę tik Tenerifėj, kur visai ir patiko o čia tai bala žino- tikrai kaip koks Mėnulis- sustingus lava, praktiškai jokios augmenijos ir, bent iš pirmo žvilgsnio, jokių mažesnių kelių- įspūdis, jog eina vienas plentas o toliau- žvyrkeliai į visas puses be ženklų ar kokių kvailų apsauginių tvorelių. Gerai, kad iškart nesinuomavom jokios mašinos, nes paprastai imam kompaktiškas špygas o čia, panašu, kad jau reikės visureigio, nieko nebus- tokie įspūdžiai susidarė riedant valdišku autobusu link – OrigoMare. Autobuso vairuotojas, pakeliui išsodinėdamas turistus, parodė dar vieną svarbią pamoką, už kurią išlipant gavo du eurus arbatai- kaip negalima parkuotis ten, kur negalima- vienoj aikštelėj, negalėdamas privažiuot prie viešbučio per visiškai kvailai numestą naują golfą, ilgai tūtavo. Koliojosi. Mojavo rankom. Tūtavo. Bandė pralįst. Dar tūtavo. Tada atsiprašinėdamas išleido turistus, kurie gavo paeit papildomą 100 metrų ir, švelniai, kad neapgadint autobuso, su priekiniu ratu specialiai sugrūdo pakibenimat priekinį golfuko sparną ir išvažiavo atbulas 🙂

Atvykę į OrigoMare turistinį kompleksą supratom, kad tikrai esam paleisti vidury nieko- aplink kalvos, dykuma ir lava, už kelių km- Atlantas ir. Ir viskas. Ir kotedžų kaimelis su viena parduotuve (brangia), vienu restoranu, kur su vaikais nėr ką veikt (brangus ir angliškai nuobodus) ir bankomatu, kuris vapa blėnis ispaniškai ir neima kortelių, nors kišom keturias skirtingas. Dar yra vandens atrakcionų parkas. Nemokamas, bet su Julium nelabai aktualu. Namuką gavom suporuotą iš dviejų, bet kaimynų nėra. Per du aukštus, du sanmazgai, lovos, sofos- reikalui esant išsitektų kokie 8 žmones laisvai, indaplovė, skalbimo mašina- praktiškai galima normaliai gyvent ilgą laiką. Tokia va įdomi pirma diena, gerbiamieji. Matysim, kaip čia ryt. Ai oras, nes visi tikisi, kad tie, kurie išvažiavo, turės blogą orą. Tai oras pusė velnio- maloniai šilta, maloniai debesuota ir maloniai vėjuota. Nei per daug nei per mažai. Lagom, taip sakant.

Antra atostogų diena turbūt bus mažiausiai aprašyta visų mūsų atostogų diena. Didžioji dienos dalis- saulės absorbavimas prie viešbučio kūdrų. Čia jų daug. Ir Akvaparke ir po visą kompleksą išsimėčiusių bene keliolika. Plius dvidešimtkažkiek, Virga deginosi, mes su Julium braižėmės pavėsiais. Užsibukinom transportą rytojui – Citroen Cactus C4. Paskui nukėblinom šiaip ne taip iki jūros, kadangi tiesioginio tako nėra tai teko žygiuot sustingusios/sutrupėjusios lavos laukais, netoli, apie kilometrą, bet ir tai buvo iššūkis. Pargriūtum kur, tai jau reiktų ne pleistro, bet siūlų. Visoj saloj nemažai buvusių bet žlugusių bandymų ją paverst patraukliai civilizuota- pradėti statyt ir jau griūnantys kompleksai, plačiausi keliai, vedantys į niekur ir pasibaigiantys su tvora to be continued, apleistos statybų aikštelės- tą patį pastebėjom ir Tenerifėj, bet ne tokiais dideliais mąstais. Galų gale jūra pasitiko keistais akmenėliais ir banglentininkais. Pabirbinau naują kišeninį droną DJI Spark- ne stebuklai, šalia typhoon H ir nestovėjo, bet vardan mobilumo turėt verta. Ir viskas. Kelias per kopas namo, vakarienė, miegot. Šilta. Ryt bus dar geriau.

Rytas prasidėjo lengva panika pastebėjus, kad ant gautų popierių išvykimo data po savaitės o ne po dviejų. Papusryčiavę puolėm pro duris registratūron, kur nuramino, kad klaida. Tada nemokamas autobusas iki Corralejo, kur šoferis pasakė, kad iš ten veža 6 autobusas tokią tai valandą į oro uostą, kur buvo mūsų auto nuoma Autoreisen, ačiū bičiuliui Edvardui už jo blogą, pasibeždžioniavom atvažiavo 161 autobusas. Su vairuotoju susikalbėjau tiek, kad trečia stotelė yra oro uostas. Bet trečia stotelė buvo dykuma ir dvi storos bobos, visai nepanašios į oro uostą. Ketvirta, penkta.. jokio oro uosto. Kažkurioj įlipo negras su žiemine kepure, striuke ir šortais. Gaila, kad nebuvo kaip nupaveiksluot, matyt, nabagas, ligotas galva. Galų gale autobusas išleido visus autobusų stoty ir visai ne oro uoste. Toptelėjo mintis pasieškot autobuso nr.3 ir akurat- tai jis važiuoja oro uostan su trim persėdimais approx 35 km kelionė užtruko pusantros valandos.
Formalumai oro uoste, paimtas pilnas draudimas (plius 40 pinigų ir nors su plaktuku per langus) ir pagaliau nesam neįgalūs- išriedam su naujutėlaičiu kaktusu. Visąlaik buvau skeptiškas prancūziškų automobilių atžvilgiu- ką gero gali sukurt tauta, valganti varles?.. Bet pirmi įspūdžiai visai ir neblogi- išskirtinis dizainas, aukšta, integruotas GPS (gaidinis, kaip paaiškėjo), erdvokas ir šiuolaikiškas- visokie bliūtūfai, USB jungtys ir pan. Kas nuvylė, tai 1,2 tūrio benzininis variklis. Kokiam golfukui būtų gal ir OK, bet SUV klasės automobiliui tai atsiprašau, traukos trūkumas tragiškas, nenustebčiau net, jei variklis atmosferinis.

Tuo pačiu pasiblūdinėjom po Fuerteventūros sostinę Puerto del Rosario, nepasirodė, kad uostamiestis būtų kuo nors įdomus turistams. Tiesiog. Uostamiestis ir tiek. Sustojom pavalgyt artimiausiam pasitaikiusiam restorane Fado Rock ir, kas ten bus, tegul eina, giedodamas hosanas ir pritardamas sau arfa- jei reiktų dalint žvaigždutes, tai duočiau viedrą o gal ir karutį žvaigždučių. Patiko viskas- švara, puikus interjeras, krūva padavėjų- ar ne 4 lakstė aplink. Paklausėm apie žuvį, ką gi dar- padavėjas rekomendavo negirdėtą žuvį kot. Nu gerai, kot tai kot. Paguglinau pagal kot tai radau tik batuotą katiną. Dar klustelėjau apie seafood, bet arba mano arba padavėjų anglų kalbos žinios šleivojo, tai pasakiau, kad me too tas kot. Meniu buvo tik vietine kalba. Vėliau išsigraibėm, kad užsisakėm codd– menkę. Bene nuobodžiausią švedišką žuvį. Padūsavom, kad taip daugiau neapdairiai nedarysim, bet buvom neteisūs- orkaitėj kepta menkė buvo skaniausia, kada nors ragauta gyvenime. Ir tai ne momentinis įspūdis, buvo žiauriai skanu. Ir visgi menkės mes gavom tik vieną didelę porciją, aš, pasirodo, užsisakiau, pats to nesuprasdamas, keptų karališkų krevečių ir keptų ne bet kaip- šefas, privažiavęs su visa virtuve ant ratelių prie stalo, leido ugnis ir dūmus keptuvėj iki lubų, makalavo, barstė ir pasakojo, ką daro. Ir rezultatas vėl pranoko visus lūkesčius. Dvi didelės porcijos nuostabaus maisto, vynas ir Juliaus bulvytės su limonadais kainavo 44 pinigus. Ne veltui, bet nebuvo gaila nei vieno euro anei arbatpinigių.

Pavalgę patraukėm namų link, pakeliui sustojom prieš Corallejo esančiose smėlio kopose. Kaip kad Nidos kopose negalima nieko, tai čia galima viskas- nors su džipu važinėk, jei sugebėsi 🙂 Radau keistų kažko. Virga sugalvojo, kad čia kažkieno šūdai, bet aš iš bendro išsilavinimo neprisiminiau, kad kas šiktų tuščiaviduriais šūdais ir sugalvojau, kad čia koralai. Paukščių sunešti dykumon. Tonom. Skamba kaip paskutinės blėnys, bet kokie specialistai, tokios ir išvados 🙂 Dar sustojom Corralejo paplūdimy- bandėm bekele naglai davažiuot iki vandens, bet ant biraus smėlio mūsų parketinis kaktusas ėmė patogiai raivytis, it laidare įsitaisanti kiaulė, nusigandę vos ne vos išvairavom atbuli, saiką visgi turėt reikia 🙂 Pasipležinom, užsukom į Corralejo esantį ką? Teisingai, kolegos vakariečiai, prekybcentrį. Ir visai neblogą, teko rast neprastų ir šortų ir maikių, užskaityta. Vakarienę nusprendėm gamintis patys iš to, ką Dievas davė SPAR. O Dievas tokiuose kraštuose duoda daug ir gausiai. Kiekvieną kartą, užėjęs į šviežios žuvies skyrių, braukiu šykščias vyriškas džiaugsmo ašaras ir maldau norą nusipirkt visas tas jūrų bjaurybes, riogsančias ledukuose. Šį kart išsirinkom tokią baidyklę. Iš Mauritanijos. Ir čia jum ne tarybinė krautuvė, kur įvynios lavonėlį į pilką sutižusį popierių ir žinokis, nee, čia išfiliuoja, pagal pageidavimą nurėžia skūrą, supakuoja indelin- viskas aukščiausiam lygy. Ir tikrai, kai kepėm žuvį namie su kokiom tai kanarietiškom žolelėm ir užsigėrinėjom vietiniu alumi beigi vynu- tai buvo dienos grande finale.

Sekantis rytas prasidėjo su mintim- važiuot važiuot važiuot. Kur? Bekele! Nusigrūdom į pajūrį pro Majanicho 5 namų kaimą link El Cotillo. Kelias pravažiuojamas ir su maža špyga, bet labai niekur nenusuksi, o mes nusukinėjom prie keliauninkų trobelių
Pradžioj lyginau Fuerteventūrą ( vėlgi nusibeždžioniavau nuo bičiulio Edvardo) su Mėnuliu bet visgi ne, čia gal labiau Marsas- check the pictures

Kaip kvailys pirkau druską, o jos čia galima tiesiog prisidėt ir neštis namo iš… ee.. norėjau parašyt- pajūrio. Čia gaunasi kas? Pavandenynas? Vienžo, uolose, kur buna potvyniai ir atoslugiai, lieka sūraus vandens, kuris išgaruoja o druska lieka. Tada vėl potvynis ir vėl vanduo išgaruoja o druska lieka. Gilesniuose plyšiuose galima kabint šaukštu. Niekad nepirkčiau druskos čia gyvendamas- sukrapštyta ir sūri ir su savitu prieskoniu, prisikrapštysiu, skrisdamas namo. Nuriedėjom su aibe sustojimų iki švyturio, kurio pavadinimo nepamenu ir nereikia, nes visiškai neįdomus.

Toliau- užkandinė pauzė El Cotillo ir tolyn, kiek spėsim. La Oliva (alijošių plantacijos ir sveikatingumo centras) Virgos piniginę patuštino triženkliu skaičium. Man visvien neatrodo, kad puslitris alijošiaus sulčių vertas ar ne 40 pinigų. Na bet tiek to.
Tada kaimais Tindaya, Tefia iki Los Molinos (ačiū už tipsus žinot, kas). Padūkom bangose kelias valandas- buvo visai baugoka- gilėja staigiai, gelbėtojų nėr , bangos didžiulės ir 10 trobų, iš kurių dvi restoranai. Praeidamas mestelėjau žvilgsnį- kažkas kainavo 35 eur. Daugoka. Tada buvom sugalvoję nuvažiuot iki Aqua Verde, kas gražiai skamba o realiai yra viešbučių kompleksas,tai, jei ten negyveni, nėr ko ir važiuot. Diena ritosi pabaigon, Julius pamatė kupranugarį- jo, čia jiem, matyt, tinka, ne pirmas jau matytas, ir buvo visai laimingas. Nelaimingi buvo nevalgę tėvai. Stojom kur tik buvo pirma užkandinė- papuolė Tefia, valgykla viena ant kaimo. Ir net padavėja kalbėjo angliškai ir meniu buvo angliškas. Aš pasakiau, pasakiau dar ir pabadžiau pirštu, kad noriu grilinto aštuonkojo. Atnešė kažkokią žuvį. Tebūnie. Gal pas mane tikrai šlubuoja kalba ir motorika, jei nesugebu pirštu parodyt ir išlement, ko noriu. Bet buvo skanu. Paprasta, bet skanu- turbūt taip vakarienę ruošia babytė diedeliui, išeinančiam ganyt ožkų. Vietinės bulbikės, cukinija ant pomidoro ir žuvies du šliosai. Kažkokios. Užskaičiau. Begėdė Virga po deserto (sūris ten sumedum ir kitos velniavos) užsisakė krevečių su česnakais.. atnešė kunkuliuojančius aliejuj. Namo ir miegot. Čia nuostabu. Labanakt.

Rytas visiškai nepranašavo žadėto blogo oro. Ta proga patraukėm į pliažą šalia Corralejo su užvadinimu Playa del Burro. Kopos- per kelią, vanduo beveik oro temperatūros. Ko dar reikia? Gal kiek mažiau lietuvių, nes atvažiavo visa minia mokytis su bangletėm, lyg mūsų ir ne tiek daug, keli milijonai, o kur per pasaulį nepasisuksi- visur lietuvišką šnektą išgirsi. Trejetas valandų prabėgo nepastebimai ir trys virti vėžiai išvyko valgyt kur akys veda Betancuria kryptimi. Akys atvedė iki pirmo žiedo ir restorano Don Pepe. Donas Pepė mus vaišino ant grilio keptu aštuonkoju ir ožkiena. Niekad nebuvom ragavę ožkienos ir labai užskaitėm- troškinys buvo toks, kad tikrai dar bandysim. Toliau iki Valle de Santa Ines ir nuo ten turbūt gražiausiu Fuerteventūros keliu iki Pajara.

Pakeliui sutojom pasifotkint aikštelėj, kurios pakampėse braižėsi pulkai voverių. Keista taip, kaip voverės gyvena išvis be medžių. Buvo ženklai, kad šert negalima, bet šėrė visi, kas ten buvo ir net su mumis pagyvenus ispanė pasidalino sūdytom semkėm. Šalia šėrė ir lietuvis berniukas, kuris pabandė pasibovyt su vovere ir tas jam kainavo plėštinę žaizdą pirštuke. Aš švystelėjau obuolio graužtuką, bet čia į areną išskrido senas kranklys ir voveraitėm teko slėptis po akmenim. Ar Švedijoj varna lestų obuolį? Nepastebėjau. O čia lesė it kokį delikatesą. Nenuostabu, nes šiaip paprastą dieną meniu yra paprastas- pusryčiam- akmenys ir molis, pietum- molis ir akmenys, vakarienei- smėlis ir lava.

sdr

Toliau pakeliui esanti Pajara pribloškė žaluma- didžiuliai medžiai, visas centras paunksmėj, toks vaizdas, jog papuolėm į kažkur visai kitur, keistas jausmas. Sekančioj gražaus vaizdo aikštelėj gavau komplimentą nuo kitos turistų grupės, kad atrodau kietai ir kiek pasimečiau, bet iškėliau nykštį ir kietu žingsniu nuėjau fotografuot rolėjum. Tie, kur kietai, fotografavo mane 🙂 Dieną užvainikavo Ajuy. Sulaukėm nuostabaus saulėlydžio. Kompaktiškas juodo smėlio paplūdimys uolų apsuptyje, didžiulės lūžtančios bangos ir saulėlydis prie 26 laipsnių šilumos lapkričio gale. Reikia būt ligotu, kad tuo nesidžiaugt. Mr. Spark dronas parodė save iš visai geros pusės kaip tokiai špygai- pučiant net stipresniam, nei vidutinis, vėjui, tvarkėsi kaip suaugęs, vienintelis minusas- mažas gimbalo pasvirimo kampas, pučiant stipriam šoniniam vėjui- nuotraukose horizontas kiek kreivas, bet kišeniniam selfie devaisui tas atleistina. Ir niekas nekreipia dėmesio, nes nepastebi, su yuneec typhoon H gargaru toks pokštas nepavyktų. Pasibuvom ilgai- iki saulėlydžio. Ir namo, kept karališkas krevetes, šaudyt šampaną ir miegot. Lauke naktį labai garsiai girdis bangų mūša, čia gal tas potvynis skaitosi. Imsiu ir nuvažiuosiu kada.

Sekantis rytas prasidėjo nedidele ūkana bet vėl šiltai, nusprendėm judėt pietų link iki kur nors. Pirmiausia sustojom Pozo Negro- nežinau, kodėl, bet žemėlapy buvau pasižymėjęs, gal kad pavadinimas užkliuvo? Jaukus nuošalus pliažas su keliom trobelėm ir knaipe be užvadinimo ir iškabų. Netoli tamsaus smėlio paplūdimio triūse nemaža žmonių komanda palapinėse- sugalvojom, kad čia bus didelės vestuvės turbūt. Aš kiek palaigiau su dronu. Visgi pasimatė, kad čia filmuojamas kažkoks filmas, nes labai jau profesionaliai komanda atrodė ir dar galų gale paleido savo droną foteliuko dydžio, neįžiūrėjau, bet buvo panašus į Yuneec Tornado, kur kainos prasideda ar ne nuo 75K SEK. Paslėpiau savo mažylį nuo pikto oranžinio monstro. Užėjom kavinėn nusipirkt mineralinio. Tai aišku, kad likom ir pavalgyt neplanuotai. Aš užsisakiau nežinau, ko o Virga- salotų su vietiniu sūriu. Gavo su tunu. O aš gavau midijų. Irgi gerai. Kainos kabakuose čia nebaisiai skiriasi nuo švediškų- pavalgymas dviem su puse su užsigėrimu- man mineraliniu o Virgai vynu kainuoja approx 35- 45 pinigai ir arbata. Juliui tradiciškai bulvytės ir limonadas. Jei ne atostogos, tai zirsčiau, kad brungu.

Toliau pagalvojom, kad nenuvažiuosim į pasaulio kraštą per dieną ir riedam link Gran Tarajal o ten bus matyt. Žemėlapis rodė, kad galima dalį kelio nuvažiuot šunkeliu, ką ir pasirinkom, juk mašina tam skirta. Apsivertę dulkių kamuoliais kepėstavom vis blogėjančiu keliu iki asfalto, kuris buvo atitvertas tvora. Nuvažiavom palei tvorą vienon pusėn, kur pasibaigė šunkelis. Apsisukom. Kitoj pusėj šunkelis baiginėjosi ties telekomunikacijos bokšteliu, prisiėjo kelt dulkes atgalios, iš kur atvažiavom, pakeliui prasilenkėm su nabagu diedeliu, nediduku fiatuku pūškuojančiu į niekur. Galvojau pasakyt, kad nereikia ten važiuot, bet tokiu išdidžiu prakaituotu veidu pravažiavo pro šoną, kad pagalvojau nu ir tegul. Išrėplioję ant asfalto tą patį fiatuką pamatėm dūsaujantį ir apsisukinėjantį kitoj pusėj tvoros 🙂

Gran Tarajal paliko labai neblogą įspūdį- vidutinio dydžio miestukas, apspaustas kalnų su erdviu tamsiai pilko smėlio paplūdimiu ir jaukia marina. Išskirtinis bruožas- gražūs ir kokybiški grafičiai ant sienų. Palaigiau kiek su dronu. Vaizdą eilinį kartą gadino sušikti turbūt vokiečių nudistai, svilinantys savo iškęžusias genitalijas. Viena mane paslapčia fotografavo ar filmavo muiline, nežinau, ar kad aš labai gražus ar kad su dronu virš jos gėdos praskridau, net nepamenu, ar kamera įjungta buvo.

Atskirą žodį galima tart apie radijo stotis. Manau, kad esu aplankęs kiek daugiau šalių nei statistinis lietuvis ar švedas bet niekur nėra tokio blogo radio stočių tinklo, kaip Švedijoj, kur visos kelios radijo stotys transliuoja tą patį keliolikos dainų setuką kiaurus metus. Fuerteventūroj, galvojau, bus valstybinis radijus ir koks vienas būmčikinis (aktualu vairuojant), o visgi ne- radijas Ispanijoj bene labiausiai pavykęs iš visų, kiek teko klausyt- ir džiazas, ir basanova, ir pankrokas ispaniškas ir liaudies meliodijos- atgaiva ausim ir sielai anava islandė Bjork dažnai transliuojama. Kas kada Skandinavijoj girdėjo kraštietę Bjork per vietinį radijų? Niekas. O va visokius despacito ir Julius niūniuoja mintinai. Klausau ir grįžęs namo- Radio 3 stotis.  Nauji mano atostogų favoritai- quinteto alegria.

Toliau nebevažiavom, grįžom į Corralejo, nes Black Friday, o centrinė miesto gatvė- tai nesibaigiančios krautuvėlės įvairiausiom temom- nuo GoPro iki kinietiškų Louis Vutton- taip rašosi tos terbos už kvailus pinigus? Ir daug drožtinių įvairaus dydžio pimpalų. Kas antroj suvenyrų krautuvėj. Gal čia pagyvenusių poniučių rojus?.. Bandžiau ieškot terbelės Sparkui, bet buvo arba mažos arba nedailios. Tai taip papirkinėjom šūdniekių, pavalgėm meksikietiškam restorane ir namo. Grįžęs tamsoj dar nusibeldžiau iki vandenyno, tamsoj, apie 10 vakaro- akurat, potvynis, visas pliažas, kur vaikščiojom, užlietas. Bet nieko įspūdingo, nes tamPsu. Dobranoc. čia daug lenkiškų meniu kavinėse kažkodėl. Populiari kryptis, matyt. Kartais prieš miegą aplanko keistos mintys.

Sekantis rytas pažadino… lietaus barbenimu į langą. Nu kas čia dabar, pagalvojau. Švedija kokia? Bet kol išsikerėblinom iš lovų, lietus baigėsi o vėjas baigė išvaikyt debesis ir suvaikyt į krantą gigantiškas bangas- po pusryčių lėkėm daryt fotosesijos paplūdimy, bet joks fotoaparatas neperteiks tos Atlanto bangų didybės, tą reikia pamatyt.

Kažkodėl buvom sugalvoję, kad šeštadienis- turgaus diena čia kur nors kasdien, tik netingėk panaršyt internete 🙂 Nusibeldėm į Puerto del Rosario ūkinykų turgų naujai suręstam paviljone. Galvojom, kad bus kaip kokioj Turkijoj, kur balaganas, rėkavimai ir minios žmonių o čia ne. viskas suskirstyta akuratnai, žmonių nedaug, pardavėjų irgi. Pagrindinės prekės irgi labai negausios- vienas kioskas prekiavo jūros gėrybėm ir vienas- gėlėm. O daugiau pas visus panašiai- daržovės, sūriai, kepiniai. Daržovių skyriuj nustebino pardavinėjami (ir, kaip mačiau, perkami) kažkokie lapai. Ar ropių ar griežčių ar salierų gal kokių. Bala žino, ką ten su jais daro. O ir daržovių buvo negausiai, tik pagrindinės. Kas čia augs ant to molio ir pemzos.. Užsipirkom pomidorų ir citrusinių ir nuklebėjom link centrinio miesto pliažo, esančio šalia pat pagrindinio salos uosto. Žmonių tebuvo vienas- kitas, nes buvo baisiai šalta, gal tik kokie 25 o vanduo tai išvis gal 22. Pabirbinau virš pliažo droną. Nežinau, ką ten kliedi DJI apie no fly zonas. Pliažas stūkso kaip tik po besileidžiančiais oro uostan lėktuvais- kas kelios minutės po lainerį puskilometrio aukšty. Jokių problemų dronui pakilt nekilo, o taip būt neturėtų. Apdairiai nekilau labai aukštai, brūžinaus pažeme. Turbūt vėl kadruose bus tie sukrušti nudistai 🙂

Praalkę nusprendėm užsukt į tą patį gardų Fado Rock restoraną, bet užprotestavo Julius, mat jam ten nepatiko bulvytės. Ta proga didžioji šeimos dalis apsikirpo šalimai esančioj kirpykloj, po ko nužygiavom į dar vieną restoraną toj pačioj gatvėj Fusion 75. Meniu buvo kreidelėm ant sienos ir tuoj prisitatė padavėja su blonknotėliu. Anei krepšt angliškai. Meniu irgi tik ispaniškai. Prakeiktas internetas užstrigo. Barmenas už prekystalio su draugų kompanija tik kinkavo galvom, kad no senjor, jokios anglų kalbos. Virga numojo ranka ir dūrė į kažką. Kaip kažkodėl supratom, kad visi patikalai čia tik iš aštuonkojų. Kodėl taip supratom tai ir nesupratau, nes paskui kitiem nešė visokius patiekalus 🙂 aš numojau ranka ir dūriau į beleką, bet čia padavėja iš virtuvės išžvejojo jauną rubuilį bernaitį, kuris truputį mokėjo angliškai. Ėmęs aiškint, kur kokie aštuonkojai greitai susivėlė ir abu tapom restorano dėmesio centru- mostaguojantys, badantys pirštais į meniu, veblenantys vienas per kitą svetimų kalbų žodžius. Pavargęs aiškintis paklausiau, ką imtų jis pats. Parodė. Pasakiau, kad gerai ir, kadangi vairuoju, tai tradiciškai noriu gazuoto mineralinio vandens. No no, senjor, atsakė berniukas, mineral water with octopus is not good for your health. Pasmalsavau, kas gi yra good for health. Vynas arba alus, paaiškino 🙂  Toks jaunas ir toks išmintingas. Paėmiau alaus. Virga netyčia užsisakė visą butelį vyno. Neblogai, kaip pietum.

Gavom įmantriai patiektų kroketų. Ar su aštuonkoju? Bala žino. Dar gavom kažkaip įmantriai grilintą aštuonkojį. Prisiprogom ir apgirtom. Pusės vyno butelio išsinešt atsiprašinėdami neleido. Išdidžiai ir palikom 🙂  Tualete kabojo prezervatyvų automatas, dovanojantis ramų rytojų už vieną pinigą. Visa tauta čia išmintinga.

Sugalvojau, kad reikia dronu nufilmuot, kaip rūkstam bekele ir pasirinkom žemėlapy artimiausią šunkelį tarp kaimų La Matilla ir El Time. Nuvažiavom. Nė velnio- gražiausias naujas asfaltuotas kelias, vingiuojantis viršukalnėn iš niekur į niekur raudono molio kopom. Turbūt mes vieninteliai, kurie juo šiemet pravažiavom. Bet vardan spalvų ir formų buvo verta ir kitiem siūlom. Tradiciškai pabirbinau droną.

Vėliau vėl į Corralejo pratęst Black Friday šopingo ir kažką vakarienei. Vakarienei buvo patiekta žuvis povinė stauridė. Skamba gardžiau, nei yra, bet nebloga. Rašyt ir labanakt.

Atsikėlus pirmas pusdienis praėjo beieškant, kur nepučia vėjas. Nes pūtė taip, kad smėlis sūkuriais ritosi pliažais ir kopom, jokio šanso atsigult, gal ir gerai, nes nuobodu. Pagal vėjo kryptį pagalvojom, kad mažiausiai tubūt pūs pačioj šiaurėj ir neklydom- prie švyturio Faro de Toston pūtė tik truputį. Tai taip ir prabėgo antras pusdienis- braidant po jūrą ir birbinant droną. Vienu metu kiek nusigandau, nes nuskridau kažkur toli ir distancinis pranešė, kad signal lost. Paspaudžiau return to home bet gavau atsakymą, kad komandos įvykdyt negalima nes lost contact with aircraft. Jau galvojau, kad parūkysiu, bet visgi išgirdau zvimbimą virš galvos- mažylis kažkokiu būdu priėmė kvietimą ir grįžo savistoviai. Reikia perkalibruot kompasą, nes vis ignoruoju perspėjimą. Kaip ir kažkokį kitokį, susijusį su wifi. Gal pjaunas su kažkokiu vietiniu tinklu, mat traukia vos puskilometrį vietoj žadėtų dviejų.

Šią popietę išsiaiškinau du dalykus- kodėl vyksta potvyniai ir atoslūgiai ir velniam visoj saloj priręsta šimtai, jei ne tūkstančiai, gardelių iš pemzos. Atsakymą į pirmą klausimą pasufleravo šalimais sugulus ir po to nuėjus pliuškentis nesveikai nutukusių anglų šeima. Tokiem, sulipus į Kauno marias, miestą ištiktų tvanas. Aiškaus atsakymo į antrą klausimą taip ir nesugraibiau, bet faktas, kad tuos gardelius surentė žmones, vedami antgamtinių jėgų- Julius, tik nuvestas į kopas, ėmė ręst savajį 🙂

Vėliau važiavom į Lajares maisto prekių krautuvę, kuri buvo uždaryta. Bet buvo pripučiama pilis, kuri Juliui suteikė daug džiaugsmo 🙂 Vakarienei Corralejo nupirkau kiaulienos su dažovėm vėrinukų, užsinorėjo kažko egzotiško, o tai vis kasdieniai aštuonkojai ir karališkos krevetės 🙂

Sekančią dieną skyrėm pietinei salos daliai ir pirmąkart kėlėmės, kaip kokie varguoliai, 7 ryto. Pora valandų ir mes Morro Jable, kai kas šias apylinkes lygina su europietiškais Havajais- didžiuliai paplūdimiai, skaidrus vanduo ir žaluma vidury nieko, gausiai laistoma komunaliniu vandeniu. Buvo supalnuotas aplankyt Cofete paplūdimys. Už Morro Jable įpuolėm į 20 km žvyrkelį, vinguojantį serpantinais be jokių apsauginių tvorelių ar kelio ženklų. Nebuvo baisiai jauku, bet kai daugmaž jauti mašiną tai streso kaip ir nėra. Persiritus per Jandia nacionalinį parką pasitiko uraganinis vėjas- pradžioj galvojom, kad čia taip tik viršukalnėj, o iš tikrųjų nė velnio- apačioj siautė tikra smėlio audra. Kartu su gigantiškom smaragdinio žydrumo bangom vaizdas buvo pritrenkiantis. Iki šiol gražiausias mano matytas paplūdimys buvo Santa Barbaroj, Kalifornijoj. Bet Cofete dėjo barborą į dėžutę ir stūmė po lova. Vien dėl to vaizdo- tiek nuo viršukalnių, tiek pačiam paplūdimy- verta atskrist Fuerteventūron. Dėl uraganinio Anatolijaus drono net nekėliau, būtų nabagas nupūstas iki Antarktidos o gaila, nes kadrai būtų gavęsi fantastiniai. Pasiturškėm kiek jūroj ir valgyt vietiniam restorane, neimančiam kreditinių kortelių. Ir teisingai, kokios kortelės ir koks internetinis ryšys gali būt pasaulio pakrašty. Ėmėm ožkienos troškinius. Gavom daug. Patiektos ūkiškai- greičiausiai ožkelė nukrito kur nuo uolos ir, kaip nukrito, buvo sugrūsta puodan. Tai bliūde ir sanarys, ir kepenų guzas ir žarnigaliai kažkokie tarp kaulų nuolaužų. Pasaulio pakraščiuose gyvena rūstūs žmones ir maitinasi atitinkamai.

Grįždami dar užsukom link švyturio Puerto de la Cruz kaime, pačiam piečiausiam salos taške. Švyturys kaip švyturys, apačioj, ties skardžiais, dailiai atrodė vandenyno dugnas atoslūgio metu. Dronas vėl atliko savo pareigą. Anksčiau niekaip negalėdavau suprast, velniam žmones moka visai ir nemažus pinigus už landing padus, atrodė mandravonė. O nė velnio, kai aplink niekur nėra nieko kieto ir lygaus ir lakstai su kokiu rankšluosčiu, kurį nupučia vėjas, tai spec. kilimukas labai realiai užima must to have vietą būsimam šopingliste. Morro Jable susigalvojom nusiplaut mašiną plovykloj. Įvažiavom, sumaigiau kodą, įšokau atgal. Besisukant šepečiam, už permatomos sienos prisitatė mostaguojantis rankom diedas. Paskui įsibruko vidun, šepečiam nuslinkus link mašinos galo. Rodė, kad prasidaryčiau langą. Prasidariau kiek. Su dideliu entuziazmu, man kartojant, kad nesuprantu, ispaniškai aiškino kažką, rankom darydamas keistus judesius. Turbūt turėjom išlipt plovimo metu. Galvojau, kad koks darbuotojas ir tuoj sustabdys, bet ne, tiesiog pašalietis, šepečiams artėjant atgal, atsilabino ir išvažiavo. Geri žmones tie ispanai, gal kada ir kalbą išmoksiu. Toliau tas ilgas kelias namo, apsipirkimas HyperDino- tikrai, jūros gėrybės ima pabost- ėmėm kimštų grilio dešrelių ir viskas. Tiek to vakaro. Sustoję patamsy prie parduotuvės, esant 25 laipsniam šilumos, zirzėm, kad šalta. Kas bus, kai grįšim?.. Čia atseit žiedas, kurio niekas nepaiso.

Kitą dieną galvojom plaukt Lanzarotėn. Nes šalia. Ir persigalvojom, kai pasižiūrėjom, kad 45 min kelto bilietas kainuoja apie 140 pinigų- klausykit, Skandinavijoj kainos mažesnės, ubagais neišeitume, bet pasirodė labai negražu. Atidėjom geresniem laikam. Ir išvažiavom link El Cotillo pasipliažint. Dardėjom prastais keliais ligi Playa del Kažkokia. Skardžiai ir dieviško smėlio paplūdimiai apačioj, tik nusileist va bėda buvo nedidelė- keliasdešimt metrų palaikiais konkistadorų laikais betonuotais laiptais be jokių apsaugų, turėklų ir garantijos, kad nenugarmėsim velniop kartu su jais. Nenugarmėjom ir nenuslydom, nors buvo gerokai apnešti smėliu. Įsitaisėm ir visą dieną nieko neveikėm, tiesiog pliažinomės, darėm pamokėles, skraidžiau dronu. Vėliau buvau Hemingvėjaus Senis ir Jūra- per astoslūgį nuėjau ir nuo uolų pririnkau gerą puskilogramį midijų- šeima nebebadaus 🙂 Pietus valgėm Lajares, užeigoj La Piratas. Skanu? Taip. Pigu? Niekur čia niekas nepigu. Vakare paruošt jas visai ir buvo reikalų, galvojau, bliūde paverdi ir vualia. Aha, kurgi ne. Ir prieskoniai visokie ir troškint vyne ir dar su visokiais pakratymo ritualais. Kvepėjo skaniai. Kur kas skaniau, nei pasirodė esą iš tikrųjų pusė “midijų” buvo kažkokios kitos balkšvos ir gaižios geldelės, savo bjaurumu sumovę likusias tikras midijas. Kiek paknaibėm ir lindom šaldytuvan žiūrėt, ko dar likę nuo vakar 🙂

Kadangi saloj viskas apžiūrėta, o temperatūra kiekvieną dieną aukštesnė, nei 25 tai belieka kas? Pliažas, kas čia nėra blogiausias variantas. Ryte Virga išvažiavo masažo, mes su Julium prigulėm prie baseino. Paskui- prie Toston švyturio, pačioj šiaurėj. Idealiai tinkantis vaikams- negilu, įlankėlėse nėra bangų, esant vėjui nesunku susirast užuovėją. Stebėjom atoslūgį visam gražume- ten, kur braidėm vos ne iki bambos, telkšojo tik balutės, lygis nukrito 130 cm. Prisiskrebenau stiklainį skanios druskos, prisikaupusios vandenyno skalaujamose uolose. Gyvendamas čia druskos nepirkčiau, jau minėjau. Ir rozmarino. Ir gal ožkų su avim, nes ir tos ir anos ganosi laisvai dykumose. Ką jos geria tai bala žino, gal prisotina drėgme skabydamos nusususius sukulentus ar agavas? Kitos neprisisotina niekuo ir nustimpa. Radom ir griaučių, parsivežiau mažą kauliuką 🙂

Vakarienės vėl į Lajares. Ar šitas kaimas strategiškai geroj vietoj ar šiaip verslus, taip ir liko paslaptim. Kitur per visą kaimą nerasi nė sumautos užkandinės o čia turbūt daugiau barų, krautuvėlių ir serfingo mokyklų negu gyvenamų namų. Sustojom pirmoj knaipėj užvadinimu FuerteVida ir neapsirikom. Visiškai atsipūtusių serfingistų užeiga, išpuošta, ką dievas davė- ten karutis, ten serfingo lenta, ten plūdurai ar koks paveikslėlis. Baldai- kas atliko nuo draugų, kurie kraustėsi kur nors kitur ir metė lauk senus baldus. Aptriušę sofutės, foteliukai, krėslai, hamakai. Užeiga, kur gali valgyt, kojas užsikėlęs ant stalo ir trinktelt su barmenu high five. Meniu irgi jaunuoliškas ir nebaisiai gudrus- nachos, hamburgeriai, buritos ir pan. Virga ėmė hamburgerį, sakė, kad skanus. Aš- buritos ir neapsirikau. Kur kas skanesnis, nei buvau gavęs pusryčiam Kalifornijoj. Ir ne toks gigantiškas. Barmenas klausė, ar mes žinom tokią grupę Roxette ir kad Virga panaši į tą, kur dainuoja. Jo, žinom ir grupę ir kad panaši, orginalumu nesublizgėjo. Kadangi buvo dar ir sūpynės, tai turėjom retą progą padrybsot ant sofkučių, spoksant į mėnulį. Visai pavykus diena.

Rytas pasitiko atslenkančiu pietum ir mintim, kad atostogos kaip ir į pabaigą. Gerai būtų dar savaitė ar dvi, bet. Bet bet. Nuo lietaus pabėgom į Corralejo centrinį prospektą, kur buvo neįdomu. Susiguglinau nardymo centrą, kur visiškai nevykusiai vedė integruota kaktuso navigacinė sistema. Visgi varliaėdžiai nedadirbo, blogesnės navigacijos išbandinėt neteko- ir prieš eismą grūda ir kelius pameta ir adresų neranda. Šūdas paskutinis. Centro, aišku, nerado. Atnavigavo į niekur. Centrą radom patys, ieškodami, kur pasistatyt automobilį, nes Julius užsimanė valgyt o šias retas progas reikia išnaudot. Fado Rock restoranas ir vėl pasirodė aukščiausiam lygy o aš užsibukinau rytojui du nėrimus. Viena ausis kiek užgulus, bet gal kaip nors. Popietė prabėgo miesto playas grandas iki apniuko. Grįždami SPARe užsipirkom vakarienei šio bei to ir, žinoma, šviežios žuvies, kurią darinėdamas pardavėjas paporino, kad ji labiausiai tinka žuvienei, kuri vakare gavosi nuostabi. Žuvis ispaniškai užsivadino Bocanegra. Kaip lietuviškai tai bala žino, nes nėra jos pas mus. Taurė sangrijos ir miegot, rytoj sudėtinga diena laukia.

Pažadino lietus. Kaip trū narui tai jokio skirtumo. Atvykęs centran sužinojau, kad nersiu vienas su instruktore babyte. Tas nuteikė pozityviai, nes mes, vyrai, tai tep lep, o moterys į smulkmenas žiūri atsakingiau. Pasiruošimo rutinos, kelionė marinon. Sužavėjo ispanų paprastas požiūris į gyvenimą- įvažiavimas marinon buvo užtvertas įbetonuotais į grindinį kuoleliais. Tai instruktorė išlipo privažiavus, ir.. plasatikinį kuoliuką tiesiog ištraukė iš grindinio ir po to įstatė atgal. Vietiniai žino, o prašalaitis ir nesugalvotų 🙂 Išplaukėm trise- aš ir dvi moterėlės Lanzarotės kryptim link, nepamenu kokio, rifo. Atplaukėm. Bangavimas nemažas. Šokant iš katerio jūron pamečiau lastą. Puoliau ieškot, paleidęs nusileidimo lyną. Ėmė šaukt, kad neišsidirbinėčiau ir tuoj suras. Kaukė leido vandenį, bangos išmušė iš burnos reguliatorių, druska graužė akis. Pradžia buvo tokia baisi, kad net apėmė panika, kuri yra aplankius dukart prieš tai- gyvuliška nekontroliuojama baimė, kai tiesiog noris į krantą bet kokia kaina. Vandens įkvėpiau ir prigėriau tiek, kad turbūt salos gyventojai nusistebėjo neplanuotu atoslūgiu. Tada paaiškėjo, kad turiu per mažai svorio, nes užkabino tik 10 kg o man reikia 14. Įkišo likusius per nugarą kažkur. Panėrėm. Ausis prasipūtinėt reikia, o kompas rodo 0,0 m. Galvojau, gal vėl kapanojuos paviršiuj, bet jau ėmė matytis dugnas, kuris turėjo būt approx 18 m ir žemėt iki 26. O tai reiškė, kad kompas išėjo poilsin, o aš galiu išeit anapilin, nes nebežinau nei gylio, nei laiko, nei dekompresinių pauzių. Visa laimė, kad instruktorė turėjo ekstra kompiuterį, matyt, tokių žioplių pasitaiko ne vienas. Tokiu mačo įėjau pro duris su divemaster licencija, o toks viščiukiškas nėrimas, kad paskui, atlėgus stresui, visą sekantį laiką prakrizenau pats iš savęs 🙂 O dugne buvo gražu. Teko pamatyt ir rają ir angelshark- plekšnę- ryklį ir nemažai įvairių žuvų, kuriom mes buvom ne mažiau įdomūs- atsisukus buvo galima matyt, kaip smalsūs pulkai seka du kerėplas. Toliau kilimas, safety stopas, grįžimas, balionų pasikeitimas ir įgula pasipildė žalia vokietka, taigi antras nėrimas apsiribojo iki 20 metrų, realiai tai buvo 12- 16, tiek ir su triūbele galima, netoli Lobos salos. Taip įdomu nebuvo jau- rifas nedidukas, žuvų mažiau o dar ir oras baigės pirmam eilinį kartą- kai moterim užtenka valandai tai aš trunku vos pusvalandį. Bet ok, nes ilgiau jau būtų buvę nuobodu. Važiuojant namo teko stebėt, kaip mokiniai baigia pamokas- policija pilnai užtveria eismą abiem kryptim gatvėj, kol vaikų srautas sumažėja ir, jei kur vėluoji, tai ir pavėluosi, niekam labai neįdomu.

Vakare žaidėm minigolfą. Šitas tragiškai neįdomus niekalas pasirodė visai ir nieko laiko prastūmimas, kai nėra ką veikt. Laimėjo žinia, senas minigolfo veteranas tėtukas. Julius susirado švediškų draugų ir gerą laiko tarpą pralakstė pėdaliniu kartingu, bet liko tik 1 pilna diena. Galėtų būt dar bent savaitė.  Vakarienei kepėm žuvį, panašią į plekšnę, pirktą Spare pas tą patį draugišką pardavėją, kuris nepraleidžia progos papasakot, kaip reikia elgtis su žuvim ir dar kažką daug pasakot ispaniškai.

Paskutinė atostogų diena (skrydžio dienos jau ir neskaičiuoju) pasitiko saule ir, daug negalvoję, išrūkom pliažan prie El Cotillo gert paskutinių saulės spindulių, kur ir prasivoliojom didžiąją dienos dalį, mat pagal prognozes šiaurinėj salos daly tądien buvo geriausias oras. Vėlyvi pietūs vietinėj jaukioj knaipėj, kur Virga apdairiai pasiėmė krevečių starterį o aš ūkiškai dienos pietus iš trijų dalių. Pasisotinau jau nuo kanarietiškos tirštos sriubos. Paskui atnešė ožkienos troškinį su bulvytėm ir avinžirniais, kurio teįveikiau mažiau, nei pusę. Ir dar desertą, kurio pavadinimo nepamenu. Per duris išėjau skersas, dūsaudamas ir vaitodamas. Saulė jau leidos vakarop, tai, ilgai negalvoję, pas tą patį šaunų žuvų pardavėją pasiėmėm žuvį  fula hondura ir viskas.

Kitąryt čemodanų pakavimas, atsisveikinimas su jūra, oro uostas ir paskines eilutes skrebenu jau lėktuve. Dvi savaitės atostogų eilinį kartą prabėgo kaip trys dienos. Tai reiškia, kad atostogos pavyko. Grįžus reiks kažkaip išmokt laikytis eismo taisyklių, nes čia stop ženklai, ištisinės linijos ir šviesoforai, ypač kaimo vietovėse, yra tik butaforijos, į kurias neprivalu kreipt dėmesį. Antroj atostogų pusėj net žiede prie namų ėmėm važiuot, kaip vietiniai- iškart kairėn prieš eismą ir tiek reikalų, kam ten brūžintis ratu, jei eismas neintensyvus 🙂 Kol kas netelpa galvoj, kad namie šalta, tamsu ir lyja. Galima čia būtų gyvent, bent jau kurį laiką- nusipirkai banglentę, krosinį motociklą, kad būtų ką veikt, ir sėdi sau ant uolos, nukabinęs kojas nuo pasaulio krašto, vėjui kedenant plaukus..

P.S. Pabaigai įspūdžiai iš paukščio skrydžio, ačiū Sparkui.

FUERTEVENTURA from Andraika on Vimeo.

Jautri skrybėlė ponui Pitonui

andraika post on spalio 3rd, 2017
Posted in avietynas, avietynas: uogienės

Pavadinimas visai nekeistas iš tikrųjų.

Senokai nieko nedariau su avietynu- vasara, kelionės, drugelių gaudymai gėlėtose pievose ir panašiai 🙂 Bet orai eina šaltyn ir norisi kažką veikt viduj, todėl pasidomėjau, ką gero ir naujo interneto prekyvietės siūlo avietynui ir nenusivyliau- turbūt Raspberry Pi metų naujiena- plokštė Sense Hat, sukurta Astro Pi misijai, kurios metu kelios avietės su skrybėlaitėm buvo išsiųstos į TKS mokslo populiarinimo tikslais. Tai kas gi yra toji skrybėlė? ogi sensorių rinkinys su 64 led diodais, išdėstytais 8×8 kvadratu.

Sense Hat

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

inertial measurement unit (IMU) , pasiskaitykit nuorodoj patys, kas tas yra, aš per kvailas meškiukas, kad sudėliot sklandžiai 🙂 akselerometras, gyroskopas, magnetoskopas, drėgnumo, temperatūros ir slėgio sensoriai.

Ir kas gi iš to? Ypatingai nieko, bet galima pasižaist su sensoriais. Visų pirma, jei nenorim kurt atskiro failo, tiesiog einam į Python ir sumetam, tarkim, oro drėgnumo kodą-

from sense_hat import SenseHat

sense = SenseHat()

humidity = sense.get_humidity()

print(„Humidity: %s %%rH“ % humidity) # alternatives print(sense.humidity)

gal galima išvestį atvaizduot dioduose, kol kas neišsiaiškinau.

analogiškai temperatūra

from sense_hat

import SenseHat

sense = SenseHat() temp = sense.get_temperature()

print(„Temperature: %s C“ % temp)

# alternatives

print(sense.temp)

print(sense.temperature)

kvailumas tame, kad temperatūros sensorius yra toje pačioje plokštėje kartu su kaistančia elektronika, kur kosmose gal būtų kitaip, pas mane ant stalo temperatūrų skirtumas tarp kambarinio termometro ir skrybėlės- 5 laipsniai Celsijaus.

na ir slėgio kodas

from sense_hat import SenseHat

sense = SenseHat()

pressure = sense.get_pressure()

print(„Pressure: %s Millibars“ % pressure)

# alternatives

print(sense.pressure)

norint pasibovyt su magnetometru, aka kompasu, sumetam šitas komandas

sudo apt-get install octave -y

cd

cp /usr/share/librtimulib-utils/RTEllipsoidFit ./ -a

cd RTEllipsoidFit

RTIMULibCal

atsidariusiame meniu galima rinktis magnetometro kalibraciją ir mojuot aviete ore. man visas smagumas buvo stebėt terminale besikeičiančius skaičiukus..

Čia buvo nuobodžioji dalis. linksmoji yra ta, kad galima bovytis su 64 RGB led’ais ir blykčiot visom kalėdinėm spalvom 🙂 jei, pvz., noriu bėgančio užrašo (sėdėjau minutes 5 ką parašyt ir nesugalvojau, tai įrašau beleką, nes švepluot nesinori, o lietuviškos abėcėlės arba nemoku padaryt arba negalima) „asilas pritvojo vynuogyne“

from sense_hat import SenseHat
sense = SenseHat()

sense.show_message(„asilas pritvojo vynuogyne“)

žinutę galima sukustomaizint, kaip nori, pvz:

from sense_hat import SenseHat

sense = SenseHat()

yellow = (255, 255, 0) # spalvos kodas
blue = (0, 0, 255) # spalvos kodas

message = "Asilas pritvojo vynuogyne"

speed = 0.05 # skrolinimo greitis

sense.show_message(message, speed, text_colour=yellow, back_colour=blue)

jei norim žinutę leist infinity loopu, metam sekantį kodo šmotą pitonui

from sense_hat import SenseHat

sense = SenseHat()

yellow = (255, 255, 0)
blue = (0, 0, 255)

message = „asilas pritvojo vynuogyne“

speed = 0.05

while True:
sense.show_message(message, speed, text_colour=yellow, back_colour=blue)

pabodus stabdom su Ctrl+C ir išvalom komanda sense.clear()



štai, išguglinau, kaip LEDai parodo temperatūrą, slėgį ir oro drėgnumą:

#!/usr/bin/python 
from sense_hat 
import SenseHat import time

ap = SenseHat() 
temp = ap.get_temperature() 
humidity = ap.get_humidity() 
pressure = ap.get_pressure()

print("Temp: %s C" % temp) # Show temp on console
print("Humidity: %s %%rH" % humidity) # Show humidity on console
print("Pressure: %s Millibars" % pressure) # Show pressure on console

ap.set_rotation(180) # Set LED matrix to scroll from right to left

ap.show_message("%.1f C" % temp, scroll_speed=0.10, text_colour=[0, 255, 0])

time.sleep(1) # Wait 1 second

ap.show_message("%.1f %%rH" % humidity, scroll_speed=0.10, text_colour=[255, 0, 0]) 

time.sleep(1) # Wait 1 second

ap.show_message("%.1f Millibars" % humidity, scroll_speed=0.10, text_colour=[0, 0, 255])

ap.clear() # Clear LED matrix

o dar ant plokštės yra mažytis džoistikutis, kurio pagalba galima, pvz., stumdyt pikseliuką po matricą sekančio kodo pagalba-

from sense_hat import SenseHat, ACTION_PRESSED, ACTION_HELD, ACTION_RELEASED
from signal import pause

x = 3
y = 3
sense = SenseHat()

def clamp(value, min_value=0, max_value=7):
return min(max_value, max(min_value, value))

def pushed_up(event):
global y
if event.action != ACTION_RELEASED:
y = clamp(y – 1)

def pushed_down(event):
global y
if event.action != ACTION_RELEASED:
y = clamp(y + 1)

def pushed_left(event):
global x
if event.action != ACTION_RELEASED:
x = clamp(x – 1)

def pushed_right(event):
global x
if event.action != ACTION_RELEASED:
x = clamp(x + 1)

def refresh():
sense.clear()
sense.set_pixel(x, y, 255, 255, 255)

sense.stick.direction_up = pushed_up
sense.stick.direction_down = pushed_down
sense.stick.direction_left = pushed_left
sense.stick.direction_right = pushed_right
sense.stick.direction_any = refresh
refresh()
pause()



tam kartui tiek, bėgu žaist 🙂 visus kodo gabalus galima išsaugot failuose su plėtiniu *.py, kad kiekvieną kartą nekopypeistint. 

 

 

 

atgarsiai iš praeities

andraika post on rugpjūčio 18th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Internetas tai ne šiukšlių dėžė jum. Tai greičiau kaip seifas, kur ką jau padėjai to neišmesi. Neaiškiuose archyvuose radau savo seną visiškai nebeveikiantį houmpeidžą su keliais pasakojimais iš šen bei ten– gal netyčia kam bus įdomu.

Kelios akimirkos iš kelionės Ukrainon

andraika post on rugpjūčio 5th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Taip gavosi, kad šiemet į VORAI MC national run’ą išvykau vienas, mat buvo likus savaitė atostogų o ir atstumas laukė nemažas- tūsas nusimatė Ukrainoj, West Wind’17, kurį dvyliktus metus iš eilės organizavo LIONS MC, anonsuojamas kaip didžiausias motosambūris visoj vakarų Ukrainoj. Kadangi renginys buvo net keturių dienų trukmės, tai startavau jau pirmadienį, pliaupiant gaiviai vasarinei liūčiai. Pirmi kilometrai Karlskronos link davėsi sunkiai- akiniai rasojo, lietus pylė, yriausi priekin su kebabine it laivas. Bet po keliasdešimt km orai prasiblaivė ir keltą pasiekiau be didesnių nuotykių.

Ryte, Gdynioj, orai irgi nežadėjo nieko labai gero, bet nuo lietaus pavyko pabėgt. Šiai dienai nakvynė buvo suplanuota pakeliui į Liubliną netoli Treblinkos, idant tuo pačiu apžiūrėt ir konclagerį- approx 400 km visokiais keliais- ir magistraliniais, ir remontuojamais. Vietos adresas sunkiai ištariamas-Nienałty Szymany 23b,  Zaręby Kościelne. Sunkiai suvokiama ir tai, kuriem galam vidury nieko išstatyti tokie palociai- aplink nei didesnio miesto nei didesnio kelio- apsukęs kelis ratus po apylinkes, radau kūdrą, sugriuvusias fermas, bažnyčią ir krautuvėlę Groszek, nuo kurios laiptų man mojavo vietinių budulių šaika. Aplink tik javų laukai ir žabynai.

Mane, kaip vienintelį svečią, aptarnavo vienintelė registratorė, kuri, o stebukle, mokėjo angliškai ir dar tuo pačiu buvo virėja, tai užsisakiau jautienos kepsnį, kol įsikursiu. Bare paaiškėjo, jog čia nelabai laukiami rusai

bevalgant susinepatoginus registratorė-virėja paklausė, ko norėčiau vakarienei, mat aplink per daug km nebuvo nei vienos užkandinės, o ją pakeisianti nelabai moka nelenkiškai. Ilgai negalvodamas, išsirinkau jautienos tartarą, mat jau buvau valgęs Bratislavoj ir visai patiko. Vakare gi nauja stora virėjėlė atnešė man… keptą lašišą su ryžiais- paskutinį patiekalą, kurio būčiau norėjęs per visą Lenkiją. Tiek to, nesibariau.

Kitą dieną laukė tik nepilni du šimtu km iki kaimo, keistu pavadinimu Kock, kur buvo suplanuota nakvynė pagrindinės brolių grupės, tą dieną išjudėjusios iš Lietuvos. Išvažinėjant lynojo. Nuo gonkelių mojavo storoji šeimininkėlė ir dar kokia tai babytė. Kaip sakoma, durnas mokosi iš savo klaidų, protingas- iš svetimų. Visai durni nesimoko išvis. Taip ir aš- eilinį kartą nusprendžiau, kad kam čia temptis tuos neperšlampamus rūbus, jei palis 5 min ir nustos. Po km 50 stot jau nebebuvo prasmės. O pralijo visus 100. Treblinkos memorialas liko neaplankytas, nes nuo kelio nesimatė, o blūdyt per lietų tiesiog nebesinorėjo. Per sekantį 100 km spėjau apdžiūt, atvykau vieton ir įsikūriau vietiniam kaimo pliaže prie upės su kryžium anapus kranto, o už kelių valandų atvyko ir broliai. Neilgas vakaras su minimaliai alko ir miegot. Pasirodo, palapinę pasiėmiau, o pusę meškerių palikau namie, nekalbant apie kuoliukus. Tai vos ne vos sugebėjau pastatyt, šleivą kreivą, prikergęs konstrukcijų iš šalimais augančių žilvičių ir kišeniuj rastų šniūrų. Ten su ja ir atsisveikinau.

Ryte laukė saulė ir 200 km iki Lenkijos- Ukrainos sienos, apie kuriuos nėra ką daug kalbėt. O va apie muitinę yra ką kalbėt- kelių km eilė, kepanti po +30 ir gliaudanti semkes. Dėjom skersą ir nuvažiavom be eilės- lenkų muitininkai pasirodė visai sukalbami ir net be eilės praleido mūsų suportinį busą, strigusį bendroj eilėj. Ir net taip, atseit be eilės, visos grupės prasimuitinimas užėmė geras tris valandas- įleidžia tik po 5 motociklus, surenka visų dokumentus ir kažkur dingsta minučių 15. Tada eini prie vieno kiosko, kur gali būt eilė prie langelio, ten vėl paduodi dokumentus- pasų kontrolė. Tada eini prie kito kiosko, kur kažkas apie muitinę. Vėl paduodi pasus. Ir tada reiktų stot į kitą eilę link ukrainiečių postų, bet, pralindus be eilės, ukrainiečių pareigūnas išduoda talonėlį. Tuomet eini prie vieno kiosko vėl, paskui prie kito. Paskui eini priduot talonėlį ir jau gali važiuot. Ir čia tiem, kas važiuoja žaliuoju eurokoridorium- suprask, pagreitintai. Kiek laiko užima sienos kirtimas be supaprastinimų, sužinot nenorėčiau. Kol laukėm vieni kitų, gulinėjom pievoj prie vietinės kolonkės- benzas approx 7-8 kr, labai nebloga kaina. Kol kovojau su neveikiančiu kuro pistoletu, priėjo diedelis ir paaiškino, kad čia jums jokia ne Europa ir benzo į priekį niekas neduoda- eini pas kasininkę, ta atsiunčia diedelį, tas pripila ir tada jau susimoki, niekur nenueidamas. Pajutau, kad kalba nuo rusų gerokai skiriasi- pirmą dieną susikalbėt sekėsi sunkiai, bet kuro gavau.

Susibūrę nusprendėm, kad darom kelių valandų pauzę Lvovo centre, mat renginys, turėjęs vykt netoli miesto, persikėlė į Karpatus- dar 150 km gilyn. Iškart nustebino du dalykai- visiškai normalūs europinio lygio keliai ir tarybinės pakelės- babytės su karvėm, palaidi šunes, žąsų būrys vidury kelio su piemeniu, po pakelės obelim gliaudančiu semkes. Į Ukrainą verta nuvažiuot vien jau dėl to, kad pamatytum, kiek Lietuva pažengė per savo nepriklausomybės metus- pas mus jau nepamatysi pakelėse žmonių, prekiaujančių kaliošais, šluotom, kašikais ar daržo gėrybėm. O juk buvo laikai, kai Grigiškėse prie autostrados stovėdavo tipai su šikpopieriu ar nekarpytom cigaretėm..

Autoparkas daugumoj irgi iš tų laikų- zilai, mazai, žiguliukai ir moskvičiai, dauguma supuvę ir riedantys tikriausiai su šventos dvasios pagalba. Arba oligarchiniai Lexus džipai. Apylinkės irgi atrodė liūdnokai- apgriuvę trobelės, apleistos gamyklos, gaila jog važiuojant motociklų kolonoj nesustosi pafotkint. Užtat mes galėjom jaustis, it kino aktoriai- fotografavo, filmavo, mojavo, pypsėjo ir senas ir jaunas- įspūdis, jog žmones pirmąkart matė motociklų koloną. Net išsišiepę mentai, užsmauktom ant pakaušių kiepkom su kozirkom iš krūmų mojavo ir rodė tipo gazuokit 🙂

Pavakary pasiekėm Lvovą, pleškinant saulei ir išsivaikščiojom centre kas kur užkąst ar šiaip pasišliurinėt. Pats miestas sudarė visai tvarkingą bet kurio didesnio Europos miesto įspūdį- nesijuto jokios tarybų sąjungos. Po valandos pusantros prisėdom centrinės alėjos pavėsy su Pumba, kur įvyko trumpas dialogas:

-žinai ką?

-jo. Bobos.

-aha.

Ir vėl giliamintiškai įsispoksojom į praeives. Tikrai, absoliuti dauguma buvo gražios. Gražių moterų koncentracija. Net ir tos negražios buvo kaip ir gražios. Grįžę prie motociklų supratom, kad taip pasirodė ne tik mum keliem. Kraipydami galvas, išjudėjom karpatų link ir vietą kalnuose- slidinėjimo kurortą Zachar Berkut pasiekėm jau visiškoj tamsoj, kalnuose, kaip žinia, temsta staigiai ir palauk nėra. LIONS MC buvo informuoti, jog atvykstam ir pasitiko tvarkingai- buvom pakviesti į VIP zoną, privaišinti degtine ir pachliopke, bet ilgas vakaras nesigavo, nes buvom gerokai nuvargę o ir dar tik ketvirtadienis, įsirengt stovyklą ir miegot.

Penktadienį pamatėm, jog veikia keltuvas- pasirodo, jog vasarą, kai nėra sniego, čia įrengtos kalnų dviračių trasos ir žmonių netrūksta, vietiniai rekomendavo būtinai užsikelt. O kalnas nemažas- pasikėlimas užtrunka apie 40 minučių ir bilietas kainuoja apie 25 kr. Užsikėlus pasitikėjimo nekeliančiu girgždančiu ir trūkčiojančiu keltuvu, atsivėrė graži Karpatų panorama į visas puses ir aikštelė su babytėm, prekiaunačiom lašiniais, šašlykais, horilkom ir kitais neįmantriais dalykais. Jei kas nors gyrėsi, kad atostogavo ten, kur pigu- tai jis nebuvo Ukrainoj. Va čia tai piguma. Šašlas- 25 kr. Alaus bokalas- 7 kr. Visokie karbonadai ir pan- 10 kr. Ir jau tikrai be jokių dažiklių ar konservantų. Naktis viešbuty- 70 kr. Alio, 70 kr naktis viešbuty su euroremontu! Pas kožną babytę buvo pristatyta apmusijusių butelių nuo bet ko su įvairiausiom užpiltinėm ir visos siūlė paragaut. Jei neatsisakinėt, tai prie paskutinės būtų reikėję jau kiek prigult man įsiūlė kažkokią, kur labai gerai vyram. Paėmė iš šiukšlių dėžės fantos buteliuką, praskalavo ir pripylus padavė- kokia problema, horilka gi išdezinfekuos Vyram gal ji ir tiko, bet gomuriui nelabai- teko paskui paragaut ir išmest- visvien nieko nekainavo beveik.

Nusileidę apačion puolėm pirtin, kuri irgi buvo pusvelčiui, net nepasakysiu, kiek. Bet vietinė kavinė, pajutus milijonierių antplūdį, pykšt ir padidino kainas- kava pašoko nuo 15 iki 25 grivivinų, brangiau už alų, kuris tebekainavo 20. O bet ir kas, nes aplinkui buvo gausu ir kitų prekiautojų viskuo- nuo peilių iki kaljanų, motomėgėjų į penktadienio vakarą irgi priplūdo gausiai. Žmonės- draugiški, galima eit nuo vienų prie kitų ir bendraut, nors dauguma buvo iš Ukrainos, bet matėsi ir lenkiškų bei baltarusiškų spalvų. Vienas buvo atsigrūdęs net iš Naujosios Zelandijos, tiesa, nepasiteiravau, kokiais vėjais. Vakaras praėjo prie scenos, kur finale sugroję ac\dc projektas pavarė taip kietai, kad teko kratyt kudlas, kaip senais laikais

Ryte prasivėdinimui vėl užsikėlėm ant kalno, bet ilgai neužsibuvom, mat perpiet laukė kolonos startas į miestelį Slavsk.  Tokiu pavadinimu, turbūt, pavadinti dar du tūkstančiai bažnytkaimių, kaip pas mus kokios dieveniškės. Praivažiavom, visu būriu nusifotkinom prie Banderos paminklo, ukrainiečiai atskandavo patriotinius šūkius- vakarų Ukrainoj su politiniu požiūriu viskas ok.

Vakaras, žinant, jog ryt laukia daugybė km, buvo suplanuotas ramus ir net galvojau eit miegot kokią pusę dešimt. Bet čia į sceną išėjo grupė TATUXI, ir aš iškart patapau jų fanu

Paskui buvo ugnies šou. Paskui visokie striptizai ir vėl liuks bliuzo grupė. Kai pusę pirmos ant scenos dar ėmė ropštis kažkas, supratau, kad arba einu miegot, arba ryt bus ragas. Striptizas mūsų laikais yra toks niekas, kai spoksai į sceną, kur raivosi atsigulus kokia tai boba, kurios nematai per iškeltus telefonus ir kolonėles ir kuriai niekas net neploja, nes nepastebi, kad ji dingo. Visi žiūri į telefonus.

Startavau 7 ryto vienas, mat broliai nusprendė sukt namo per Slovakiją. Kelionė iki Lvovo praėjo be nuotykių, tikėjausi, jog bus ženklai link pasienio, bet nė velnio. Tada pasiklydau Lvove, braižiausi centre, kovojau su neveikiančiu GPS, kurio prieš tai neišbandžiau, kol, su gerų žmonių pagalba pavyko išsprukt iš miesto sienos link. Pataikiau į kitą muitinę- gerokai mažesnę, kas išėjo į naudą- pralindau be eilės ir susitvarkiau viską per nepilną valandą. Toliau- nesibaigiantys šimtai Lenkijos keliais, laimė, daugumoj geros, nors ir kažkiek mokamos, autostrados. Batareikos baigėsi ties kažkokiu Swiebodzyn, sukorus beveik 1000 km. Daug. Iš trečio karto radau laisvą motelį ir griuvau paslikas., bandžiau prisiglaust piligrimų užeigoj, šalia gigantiškos statulos it Kristaus iš Rio bet niekas neįleido vidun. Gal buvau per suodinas.

Paskutinė kelionės diena, pirmadienis, nebuvo kuo nors ypatinga- 260 km iki kelto Swinojuščė- Ystadas ir štai- už valandos jau išsilaipinu žuvėdų žemėj. Nors kelionė užtruko lygiai savaitę bet atrodo, jog viskas truko vos kelias dienas. Ir vis tiek tai buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių šiemet. Ačiū visiem, buvusiem drauge.

Opa opa pilnu skilviu per Europą

andraika post on liepos 17th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Dar nė vienais metais taip ryžtingai neplanavom atostogų. Neplanavom visai- ilgą laiką ore draikstėsi tik idėjos, kad gal biškį ten o gal kitur. Lyg nutarėm, kad pasižiūrim, kaip atrodo Lenkija. Pailsim kur pajūry ir va tokios bus tos atostogos. Paskui toptelėjo, kad niekad nebuvom Krokuvoj, o kodėl gi jos neapžiūrėjus, juk visi taip giria?.. Apžiūrėjus žemėlapį paaiškėjo, kad Krokuva randasi pačioj šlėktų šalies apačioj, kur ranka paduot Slovakija? Slovėnija? Taip, dabar žinau, kad Slovakija, bet tą įsikaliau galvon tik visai paskutinėm dienom. O ten jau ir Vengrija ir Kroatija ir Austrija ir Čekija šalimais. Ir tas garsusis lenkų kurortas Zakopanė. Kur iš pradžių užsisakėm nakvynes o paskui pasižiūrėjom orų prognozes, kad kaip tik tuo metu pliaups lietus. Taigi šiai dienai, plaukiant keltu Karlskrona- Gdynė, turim tokią atostogų pradžią- dvi naktys Krokuvoj ir dvi Zakopanėj. Krokuvoj ir aplink norėtųs pamatyt senamiestį, druskos kasyklas ir Aušvicą, Zakopanėj- Morski Oko ežerą kalnuose, kur nėra kaip privažiuot ir reikia kulniuot pėstute.

Apie lenkus turėjau du stereotipus- blogi keliai ir kad jie labai daug valgo. Dėl maisto visiškai neklydau- įleido keltan vienus pirmųjų, kol pasidėjom daiktus ir nukėblinom ligi užkandinių denio, atsidūrėm pačioj eilių uodegoj su išstatytis rašteliais, jog laisvų vietų šiam vakarui nebėra. Net prapuolė apetitas. Taigi pasiėmėm po karštą sumuštinį bare, alaus su šnypščiančiu lenkišku užvadinimu ir tiesiog ramiai praleidom vakarą prie vaikų žaidimų kambario- kitokio dienos užbaigimo ir nesitikėjom.

Rytas prasidėjo šeštą su I am sailing meliodija, sklindančia iš valdiškų garsiakalbių ir simbolizuojančia žadintuvą. Atsiminę vakarykštę alkanų lenkų minią nusprendėm, kad tiek to, pavalgysim kur išvažiavę. O išvažiavom į pliuskeliolika, kamštį ir lietų. Ėmėm šaipytis, kad atostogos bus vėsios. Už keliasdešimt km sustojom degalinėj, kur restauracja dar tik plovėsi grindis, tad vėl liūdnai teko kimšt karštą sumuštinį, godojant didžkukulines godas. Po dar kelių šimtų, ties Lodze, pasitaisė oras ir viso ekipažo nuotaika, kurią gadino orai ir kvaili lenkų šoferiai, lekiantys virš pusantro šimto ir prisisegantys kelių metrų atstumu prie mašinos galo. Kaip įrodymus matėm nemažai avarijų. Taip pat teko sugriaut stereotipą apie blogus Lenkijos kelius- bent iki Lodzės vedantis greitkelis tikrai buvo europinio lygio su maksimaliu 140 kmh leistinu greičiu. Už Lodzės nusukom į regioninį kelią ir stereotipas atgijo su griausmais- pirmas nebe magistralinis kelias priminė pirmųjų Nepriklausomybės metų kelius, išlikusius aplink išformuotus kolhozus- lopas ant lopo, duobė ant guzo, pagalvojau, kad jei taip reikės sukart paskutinius kelis šimtus km tai prisieis imt nakvynę kažkur pakeliui. Bet per tuos kelis šimtus, vingiuojančius nuo kaimo iki bažnyčios ir nuo bažnyčios iki fermų ir kooperatyvų pasimatė, kad keliai Lenkijoj yra labai skirtingi- nuo vakarietiškų stiklo lygumo iki primenančių tankų poligonus. Kelionę gerokai skaidrino besibarančios navigacijų moterėlės- dedikuota Garmin nuvi, iš Gdynios net nesugebėjus surast kelio Krokuvon ir prisijungus tik gerokai per vidurį kelio, Sygic telefone ir native googlemaps planšetėj- ačiū dievui, internetas veikė. Važiavom kaimais it kokie Dakaro ralio dalyviai su trim besipykstančiom sistemom- buvo atvejų, kai sankryžoj ar žiede visos trys liepė sukt skirtingom kryptim bet pasirinkom tikėt google ir nenusivylėm. Prasčiausiai sekėsi Sygic, kuri vis nykiai dudeno apsisukt, pasukt, nusukt, kol buvo nutildyta, kai nuo kitų navigacijų ėmė atsilikt 80 km ir papildoma valanda kelio. 

Priešais Krokuvą stojom pagaliau pavalgyt, kažkokiam kaime, aikštėj, pamatę lauko kavinę. Kurioj buvo tik alus ir sultys. Ir kebabai. Didžkepsnio sapnas vėl ėmė sklaidytis. Reikalą išgelbėjo parkingo rinkliavinė babytė, mokėjus kiek vokiškai ir itališkai ir paskui dar rusiškai, nes du zlotu už valandą išsireikalaut tai reikia Nupasakojo, kad už kampo yra restauracja, kur yra visko. Ir akurat, už kampo, kur niekad nebūtume sugalvoję pažiūrėt patys, radom restauracją su lenkišku meniu ir lenkiška padavėja. Šiaip ne taip užsisakėm pagaliau kažko tikro- Virga vištos krūtinėlę su daržovėm užkeptą sūriu, Julius bulvyčių, o aš troškintą su daržovėm upėtakį, išdavęs didžkepsnio svajas Porcijos buvo didelės, sočios, skanios ir už viską- dar ir su gėrimais- approx 120 kr- galima valgyt triskart dienoj ir palikinėt ant arbatos, o jei dar meniu angliškus turėtų.. Bet pačioj apačioj užrašą pavyko perskaityt ir originalo kalba- “šnapso neduodam nei bargan nei už užstatą”

Toliau kelionė iki tikslo neprailgo- keliasdešimt km ir Krokuvoj sugužėjom viešbutin ir išskubėjom į senamiestį, kur vyko Krokuvos kultūros dienos, kažkas su futbolu, nes malėsi lenkų, anglų ir ispanų sirgaliai, rėkaudami skanduotes, bažnyčios buvo kupinos žmonių, suklaupusių net už tvorų- kiek supratau, buvo Fatimos mergelės šimtmečio jubiliejus- kas ta mergelė, nors ir kažkur girdėta, prisimint nesugebėjau, bet lenkų pamaldumas nustebino. Oras pasitaikė labai turistinis- apie dvimpenkis, nevėjuota, giedra. It pagal užsakymą. Turbūt taip pat atrodė ir visiem kitiem, užplūdusiems miesto centrą. Šiaip Krokuvos senamiestis- kiek mes jo pamatėm- nebaisiai skiriasi nuo bet kurio pagyvenusio Europos didmiesčio senamiesčio. Gal tik nemačiau kitur baltų puošnių karietų, kurias galima išsinuomot, kad pravežtų keliom gatvėm, sudarant už savęs nemenkus kamščius. Įtariu, kad sukorėm kokius 10 km visai ne ten, kur reikėjo nueit iš tikrųjų, bet čia mum jau tipiška, gal rytoj Nusipirkom Petro ir Povilo supermarkete šio bei to- aš pagalvojau, kad vietiniai Piotras su Pavelu suka bizniuką, Virga laikėsi nuomonės, kad čia apaštalų garbei. Prie visko paėmėm keisto skaidraus sūrio, kurį prakandę išmetėm- turbūt tokio skonio ir konsistencijos yra pasterizuotas ūkinis muilas.

Kad įsitikint, bandžiau ragaut tris kartus su pertraukom. Fee. Prie kasų dar nučiupau dailią trijų buteliukų pakuotę Desperados. Paskui apsižiūrėjau, kad ten alaus kokteilis su..tekila. Kaip skamba toks ir skonis. Priminė poblokadinę jaunystę, 

kai iš taupumo magišką kristalą mieždavom medininkų alum, tik koncentracija čia papuolė silpnesnė- vos 6 laipsniai. Vakare numery dar paplanavom (padiskutavom) ką veikiam ryt ir kur išvis važiuojam paskui. Klausimas taip ir liko atviras- Bratislava? Budapeštas? Kas toliau? Sutarėm, kad ryt lyg Aušvicas o poryt lyg Slaveko ar Mireko seniausios pasauly druskos kasyklos, pakeliui į Zakopanę. Kur vis dar blogas oras..

Rytas prasidėjo šauniais lenkiškais pusryčiais su balta mišraine ir raugintais agurkais prie visų tradicinių sūrių, sasyskų ir sausų pusryčių. Visgi nusprendėm imt (gal čia ir nelabai tinkamas žodis) Aušvicą. Kuris dar vadinasi Oswiencym lenkiškai ir dar kažkodėl Birkenau. 70 km nuo mūsų viešbučio. Net pačiose prieigose  iki vietos buvo sunku patikėt, kad prieš keliasdešimt metų šiose apylinkėse, kur mirgamarga hand made skelbimai ant vielinių tvorų- szpzedam ubitky, uboj bydlo ir novy opony, buvo išžudyti šimtai tūkstančių žmonių iš visos Europos. Kažkaip tikėjaus, kad jau artėjant, kaip link kokios postapokaliptinės zonos, nustos suokt paukščiai, sunyks augmenija ir pakelėse matysis ne sotūs lenkai ką tik iš resturacijų, bet baikščios praeities pamėklės, fone skambant arkangelų giesmėm ir žvangant grandinėm.

 

Tikrovė gi pasirodė kur kas pragmatiškesnė- važiuojant eilinio lenkiško kaimo gatvėm, kur navigacija jau rodė tuoj tuoj tikslas už kampo iš tikrųjų Aušvico koncentracijos stovykla pasirodė už sankryžos kampo. Niūri betoninė siena, apraizgyta spygliuota viela- tiesiog atskirta teritorija miestely. Buvau šventai įsitikinęs, kad tokios teritorijos randasi tiktai kažkur dykynėse, kur aplink per daug kilometrų nerasi gyvos dvasios. Antras momentinis įspūdis- o ji ne tokia jau ir didelė. Jei reiktų palygint teritoriją vizualiai- lyginčiau su, khm, keliais futbolo stadionais, gal kiek daugiau. Trim. Tik įsukus į reikiamą gatvę, paslaugus berniukas užbilietuoja parkingą- susimokėjus pasirodo, kad čia tokių paslaugių daug ir kažin ar tas parkingas kainuoja išvis, bet bala nematė tų kelių zlotų, visvien viskas pigu.

Einant artyn link įėjimo sąvoka “Holokausto industrija” ima įgaut kūną- minios turistų iš viso pasaulio, taksistai, dešimtys autobusų, suvenyrų krautuvėlė- vėliau pasigailėjau, kad neužsukau, įdomu, kuo jie ten prekiauja- krematoriumų modeliukais, zyklon b dezodorantais o gal kalinių guzikais ar dantim?.. Aš suprantu, kad iš žmonių mirčių šaipytis nevalia, bet žoskai kalt iš to babkes irgi amoralu. Nusiperkam bilietus ir prisijungiam prie anglakalbių grupės, mat nei lietuviškų nei skandinaviškų nėra- gaunam po ausines ir radijo imtuvą, kad girdėtume gidą. Tada praeinam patikrą, kruopštesnę, nei oro uoste- rentgenai, metalo detektoriai, tašytės tik 30x20x10 cm, rankinukai. Julius nabagas eina dukart, mat kišeniuj pamiršo mašinytę. Kurią padėjęs, vėl eina per rentgeną, o mašinytę rankose vartalioja lenkas esesininkas, kitaip tokio griežtumo apsaugininko muziejuj, kur net nėra ką nušvilpt, nepavadinsi. Net toptelėjo mintis, kad gal darbuotojų anūkai perėmė senelių tradicijas ir tęsia giminės veiklą, prisitaikę prie nūdienos vėjų

Išėjus laukan ir prisidėjus prie savo grupės (savistoviai bilieto pirktis negalima ir vėl neaišku, kodėl) kažkodėl ima trūkinėt gidės balsas ausinėse. Ir vis labiau. Kol susigraibom, kad pametėm savo grupę ir prisijungėm prie kažkurių kitų ir klausom ne tos bangos, kuri kalba išvis kita kalba. Kadangi grupių vienu metu teritorijoj kelios dešimtys ir net neturim supratimo, kuri mūsiškė, tai tiesiog bindzinėjam ratais, šmirinėjam, fotkinam. Aš jau imu galvot, kad tuoj atbėgs apsauga ir uždarys kur dujų kameron, kaip mes čia išdrįsom savivaliaut. Galop vėl prisišliejam prie anglakalbės grupės ir po valandos nusišliejam sau- gidė nepasako nieko naujo, tiesiog dauguma dalykų žinomi iš bendro išsilavinimo o statistinių duomenų dabar, vakare, nebpamenu ir taip. Dalis turistų- studenčiokai iš Anglijos- kremta čipsus ir krizena, nesusivokdami, kur randasi, dalis diedukų vaikšto pakampiais, ramstydami sienas susigraudinusiais veidais- ir čia tik kelių valandų įspūdžiai. Sunku įsivaizduot, kiek visko prisižiūri gidai.

Po Aušvico nusprendėm grįžt Krokuvon bet kokiu kitu keliu pakeliui pavalgant ir vėl pasibūnant senamiesty. Kadangi Sygic buvo jau išmestas, o planšetė kuprinėj bagažinėj, kliovėmės Garminu. Iki kol atvedė prie perkėlos, visiškai nepanašios į veikiančią, pilant gaiviai vasariškai liūčiai. Užprotestavus išdidžiai nunavigavo apsauginio potvynio pylimo viršum, kur būtų buvę neįmanoma prasilenkt net ir su dviračiu. Greičiausiai nesam buvę kelionėj su savo ar nuomota mašina, kur nereiktų išsižiojus stovėt ir galvot, kur čia papuolėm ir ką daryt.

Po dar nemažos atkarpos raizgymosi mažais keleliais pagaliau išsprūdom į didesnį kelią, vedantį link Krokuvos. Pakeliui radom restauracją, jei pamenu lietuviškai, Sidabrinis Kalnas, prašmatnų restoraną su euroremontu kur padavėja mokėjo angliškai Julius tradiciškai ėmė bulvyčių, Virga kokį tai prašmatnų blyną o aš stvėriau zraz po polski ir neprašoviau- du zrazai raivės grybų padaže, apsupti keptų šviežių bulvių- buvo ne tik skanu ir sotu, buvo ir įdomu stebėt, kaip storulis pan prie gretimo staliuko doroja karbonadą sulig picos dydžiu. Neperdedu. Būtent tokio dydžio. Virga sakė, kad dar turėjo bliūdą su garnyru, aš nepastebėjau. Atėjo vėliau už mus ir išėjo anksčiau susimokėjom vėl kažkiek juokingai- ar ne 140 kr už visus sukonvertavus. Paskui atvažiavo vestuvės su autobusais ir limuzinai, tai teko juos palikt prie stalų, su išraitytom besibučiuojančiom gulbėm iš rankšluosčių.

Nusprendėm nuvažiuot pasižiūrėt, kaip atrodo garsusis Kazimiero žydų kvartalas ir senoji sinagoga- šiaip ne taip radom parkingą, paskui radom sinagogą ir kvartalą. Tiesiog senamiestis. Tik kad daug jidiš kalba pripeckiota. Ir, matyt, papuolėm, kai jiem toj sinagogoj baigėsi pamaldos ar kas ten būna- teko irtis prieš srovę visom pasaulio kalbom bendraujančių jaunų žydukų su jarmulkom ir prilipdytais peisais. Paskui susigraibėm, kad nebežinom, kur mūsų mašina. Kol kuitėmės telefonuose, pristojo elektrinis turistinis tuk-tukas, siūlantis sajdsyingą vienam ar kitam rajone. Pagalvoję, kad ai bala nematė, visvien nieko nerasim patys, paėmėm Getą. Nes po žydų kvartalą jau vaikščiojom, senamiesty buvom vakar o kur tas getas nė nežinojom. Tai pavėžino gerą pusvalandį šen bei ten, nuvežė prie Šindlerio fabriko, pasirodo, anas yra ten iš tikrųjų ir ten žydai, kuriuos Šindleris gelbėjo, gamino emaliuotus bliūdelius, puodus, uzbonus ir gal net šikpuodžius.

Po to, kadangi buvo šilta, nusprendėm dar kiek pamaklinėt po senamiestį, privažiuojant kuo arčiau, kad nereiktų pavargt. Ir privažiavom. Taip privažiavom, ačiū navigacijai, kad atsidūrėm centrinėj miesto aikštėj, kur eismas uždraustas išvis. Žmonių ir arklių minios. Įsivaizduokit save Katedros aikštėj už vairo per Kaziuko mugę, tik keliskart didesnę. Neperdedu. Visur arba plytos arba eismas draudžiamas arba laikinai uždarytas. Pamatęs kažkokį laisvą skersgatvį puoliau sukt, bet pamačiau policijos ekipažą ir vėl susiliejau su minia. Už nugaros rūmuose išgirdom gaudžiančias fanfaras- matyt, prasidėjo kažkoks ar renginys ar sargybos pasikeitimai- neturėjau laiko ir noro spoksot, gerai tai, kad visi turistai pasisuko veidu į mus ir buvo lengviau tept iš ten slides. Ir net pro vieną užkaborį pavyko pasprukt, tiesa, pažeidžiant kažkiek “eismas draudžiamas” ženklų. Po tokio prasivažiavimo noras vaikštinėt dingo galutinai. Šiaip ne taip parsibeldėm viešbutin, užkandom ir miegot. Gal ryt bus geriau, nors Zakopanėj vis dar lyja..

 

Rytiniai pusryčiai viešbutyje nustebino savo vakarykštiškumu- štai kokį žodį išraičiau Ant bufe stalo puikavosi viskas, kas liko nuo vakar, net nepasivarginus perdėliot ar perstumdyt mišrainių bliūdeliuose- kaip palikau vinigretą dubnėly taip kitą dieną ir radau. Ir nebuvo nieko karšto, greičiausiai taip ir būtume likę tik su sumuštiniais, bet panowie prie gretimo stalo pakėlė vėją ir mikliai virtuvėj ėmė barškint keptuvėm ir nešt ką tik iškeptus asmeninius omletus

Susipakavom daiktus Zakopanėn- kur dar lyja- ir pasukom link tų įžymiųjų Veličkos (štai kaip jos vadinas) druskos kasyklų, kurios randasi praktiškai dar pačioj Krokuvoj, tik kad pakrašty. Parkingo siūlytojai, aišku, prasidėjo dar prieš kokį kilometrą iki tikslo, energingai mosikuodami vėliavėlėm, bet mes, kaip jau vėtyti, nuvažiavom iki pat vietos ir pasistatėm mašiną pas bičą, kuris ramiai stypsojo, rymodamas prie stulpo, matyt, jau buvo suvokęs, kad jei turistai prasibrovė pro pirmas užkardas, tai jis jau nieko neprivilios net ir stovėdamas ant galvos- užsuks tai užsuks Iškart įsiliejom į šurmuoliuojančią turistų minią, kuri turbūt yra vienoda visam pasauly- zirziantys vaikai, klebantys diedukai, smalsūs azijiečiai et cetera et cetera. Galvojom, kad eisim be gidų bet kur tau. Teko šlietis ir mokėt dvigubai, nei moka lenkai- tiem kasa už kampo ir gidas lenkas, o mum galima rinktis iš keleto kalbų todėl jau brangiau. Ėmėm, kas buvo arčiausia laike- papuolė rusų. Susibūriavom ir nugarmėjom link įėjimo, kur laukė ilgas kelias žemyn- sraigtiniais laiptais ar ne 64 metrai. Siaurais, senoviškais. Į galą lipimo jau ėmė darytis nebejuokinga, kad dar neprasidėjus ekskursijai jau noris pailsėt. Ir paskui nesibaigiantys koridoriai po žeme vis gilyn ir gilyn, pro druskos ežeriukus, motyvus istorinėm temom, religinėm, netgi tarybinėm, kur šachtininkai kuria šviesų rytojų. Užmojai galingi- tunelių ilgis siekia apie 300 km, gylis, jei pamenu, iki 800 m, tiesa, turistus leidžia tik iki 135 metrų bet ir tai, kai pagalvoji, jau ohoho. Ir visvien verslūs žmogeliai tie lenkai- nori fotkint- atskiras bilietukas. Suvenyrų kioskai ėjo irgi barikadom- pirma buvo gatvėj prieš muziejų, antra- muziejuj.

Trečia- pačiam dugne, išskaptuotoj salėj. Ketvirta- prie restorano, irgi tam pačiam gyly, penkta- prie lifto, keliančio viršun ir šešta jau liftui užkėlus, sunku nieko nenusipirkt, galų gale palūžom ir mes Parbėgant kiek atgal- įspūdingiausia kasyklų vieta- dugne esanti ar bažnyčia ar koplyčia ar kaip ta vieta vadinasi. Ir turėk, žmogus, kantrybės tiek visko išgremžt. Ir dar koncertų salę kaip priedą… Retoranėlio irgi nepabrokijom, pigu čia, Lenkijoj, tik augink pilvą ir džiaukis. Kopūstų troškinys su mėsa ir bulvėm buvo rūgštokas bet sotus. Ir sutaupytas maisto sustojimas pakeliui į Zakopanę. Toliau tiesiog kelionė lenkiškais keliais į lenkišką kurortą- kelios valandos mašinoj, apie kurias nėra daug ką rašyt.

 

Zakopanė pasitiko purvinu dangum, su perspektyva į ką geresnio ir su pliuspenkiolika. Garmin navigacija nuvedė į pliurzę užmiesty- statybos, laukai, mėšlinas kelias ir kažkur žabynuose troba. Ir dar liepė sukt per dirvonus į niekur. Ėmė atrodyt, kad gyvensim pas babą, kur durys užsikabina kabliu, o šikt reiks į kibirą būdelėj už namo ir prie durų stovės turistiniai valdiški čebatai, kad nueit švariai iki miesto. Virgos ajfonas gi nurodė priešingą kryptį, kuria važiuojant, mūsų Villa Regina atsidūrė kažkur pusiaukelėj ir buvo užfiksuota vizualinio kontakto metu. Dėl viso pikto nuvažiavom iki kur rodė telefas, bet vėl nieko doro neradom, grįžom ten, kur užmatėm vizualiai ir technologijos patyrė gėdingą pralaimėjimą prieš žmogaus proto galias

Duris atvėrė krizenanti mergaitė, kalbanti telefonu, užvedė į ketvirtą aukštą (jo, čia namai po tiek ir daugiau aukštų, privatūs) ir ėmė atsiprašinėt, kad kambarys tai dvivietis, tik booking.com jį rodo kaip trivietį, nežino, kodėl čia taip gaunas. Bet kad jau buvo sustumtos dvi viengulės į vieną dvigubą tai numojom ranka, visvien Julius daug vietos neužima. Kaimynų durys simbolizavo įdomų architektūrinį sprendimą 🙂

Besinešdami daiktus kaptelėjom vietos žemėlapį vestibiuly- aptikom, kad galima su funikulierium užsikelt į kažkokią Gubalowka- ar tai kaimas, ar tai party place, neišsiaiškinom- nuvažiavę užkilom, potyris smagus, ypač Juliui, o viršuj pasitiko plati gatvė su užsidariusiais kioskais, atrakcionais ir smuklėm. Ir kalnais šiukšlių, kas bylojo, kad savaitgalis turbūt pavyko, mes gi atsibeldėm vėlų sekmadienio vakarą o ir temperatūra buvo tik pliustrylika. Bet vėl nusileidom apačion, į centrinį Zakopanės turgų, belaukiantį paskutinių lankytojų, iš kur nušliurinėjom į pagrindinę kurorto gatvę, besidriekiančią pušynu palei sraunią kalnų upę. Iš tikrųjų, Palangoj nebuvau metų 20 mažiausiai o gal ir daugiau, bet turbūt ją sukergus su Druskininkais, atėmus jūrą ir pridėjus kalnus, gautųsi kažkas tokio, kaip Zakopanė. Kabakas ant kabako, kioskai su gintarais, drožtais šaukštais, veltinėm šliurėm, treninguoti pilvūzai su radioaktyviu makiažu pasidabinusiom tos dienos draugėm, sveikatingumo kompleksai ir koplyčios. Lenkų pamaldumas stebino vėl- kažin, ar pastačius bažnyčią Basanavičiaus gatvėj Palangoj, sekmadienio vakare, visi norintys vos tilptų šventoriuj. Bet visa tai buvo ant tiek nyku, jog nupėdinę puskilometrį su visa minia vienon pusėn, apsisukom atgal, tas pseudomugės šurmulys įkyrėjo mikliai.

Grįžę nupėdinom į artimiausią prie namų karčemą- Zajazd Furmanski.

Megadydžio rąstų troba- restoranas, su popfolko elementais interjere ir gyvu orkestrėliu, tęvais balseliais traukiančiu lenkų liaudies dainas, pritariant armonikai ir skripkelėm. Ėmiau elnienos guliašą ir, aišku, neprašoviau, Lenkijoj neįmanoma prašaut su maistu, viskas skanu ir visko daug Virga čiupo kepto vietinio sūrio su šonine. Juliaus meniu tradiciškai iškaltas granitinėj uoloj- bulvytės fri ir kas nors atsigert. Kainos nepamenu, bet juokinga, lyginant tiek su Švedija, tiek ir su Lietuva. Ai, 91 zlotas. 2 alaus, du patiekalai viena sultis ir bulvytės. Ir čia jau prašmatnaus restorano įkainiai. Pilvai naktį nebegurgs Užsibukinom dvi naktis Budapešte nuo poryt. Jei kas nežinojot, kaip angliškai yra vištienos krūtinėlė, tai galiu jus apšviest- chicken tits Radom meniu.

Ryte įtariai ruošėmės pusryčiaut- po dvilypų pusryčių Krokuvoj nelabai žinojom, ko čia besitikėt Bet pusryčiai buvo liuks- su mišrainėm, dešrom, mėsom, pikantiškom salotom ir t.t.- nebūtų gėda tiek patiekt ir pietų stalui. Prisibubinę pilvus, patraukėm link Morski Oko– kalnų ežero Tatruose, Zakopanės perlo. Atvykus dar teko pastovėt puskilometrinėj mašinų eilėj į parkingą, autobusai pro šalį važiavo be eilės. Ėmė kamuot nuojauta, kad čia labai smagu nebus. Prisiparkavom. 25 pinigai. Įėjom su minia teritorijon, dar 12 pinigų ir rodyklė, kad reiks žygiuot 9 km. Bet šalimais stovėjo daug bričkų su važnyčiotojais- pasiklausiau kainos- 50 pinigų asmeniui. Su taksi už tiek turbūt nuvažiuotum per pusę Lenkijos! Spjovėm ir nutursenom pėsčiom. Kėblinom, sėdinėjom, bėgiojom, barėmės, krizenom su minia, slenkančia aukštyn, burbėjom, dūsavom, vėl ėjom, priėjom vietą, kur baigiasi arklių takas, kabokėly užkirtom didžkepsnių ir susigraibėm, kad čia dar ne kelio galas- dar keli km pėsčiom su nepavargusiais išrinktaisiais, suvežtais bričkutėm. O aš dar su didžiausia drono kuprine ant nugaros, nes kaip gi nenufilmuosi to Zakopanės perlo. Pagaliau. Pagaliau pasimatė finišo aikštelė, eilinio restorano trobesiai ir.. ir.. IR!!! Sumautas ežerėlis, tyvuliuojantis kalnų papėdėj, kur įmanoma, nutūptas susižavėjusių besifotografuojančių lenkų taip, kaip lietuviai nutupia maksimos kasas piko valandom. Ir aš vėl neperdedu. Sutinku, kad jei žmogus visą gyvenimą sunkiai dirbo kokiu šaltkalviu, turėjo kolektyvinį sodą, yra buvęs prie jūros ir šiaip geriausi prisiminimai tai su draugais kept šašlyką kaime pas močiutę prie kūdros, tuomet taip- wow, nerealu, žiū, vanduo kalnuose, ten dar purvino sniego lopas, ohoho. Nežinau, ar sustočiau, pamatęs tokį vaizdą šalikelėj, važiuojant automobiliu. Nea, su tiek lenkų vienoj vietoj nesustočiau tikrai. Jei čia ir perlas, tai padirbtas, gerbiamieji. Na gerai, nepadirbtas, bet pernelyg nykus tokiems ditirmbams, kokie suokiami internetuose. Viskas ok tiem, kas mėgsta trekingą, miškus, padilusias senas uolas, eglynus, bet jei noris pamatyt kažką įdomesnio- yra kur kas vertesnių gamtos kūrinių. Atgal spjovėm ir pardardėjom brička už pigiau- 30 pinigų galvai. Numetėm kažkiek svorio. Aš kiek daugiau, nes tampiau sunkų droną, kurio taip ir nepakėliau, visiškai nebuvo nė vienos tam tinkamos vietos. Ar diena nepavyko? Negalim taip sakyt. Nueitas ilgas sveikatingumo takas, užsidėtas pliusas, kad buvom, Kas dar? Nieko, lenkai lupikai, net tualetus apmokestinę. Bet miškai ten dideli. Eilinė pamoka, kad masinio turistų susibūrimo vietų reikia vengt. Aptartos amžinos filosofinės temos, kad lenkų diedai nekažką, o moterys visai gražios Ai dar buvo pakeliui kažkoks neva krioklys, bet toks neįspūdingas, kad net tingėjau traukt telefoną, nekalbant apie juostos gadinimą. Tikriausiai išlepom per gyvenimą nuo įspūdžių ir tiek.

Vakaras gi šauniai baigėsi Furmanskio Zajazde su kvietiniu alum ir keptu upėtakiu, sūriais, šoninėm, raugintais kopūstais ir kažkokiais prašmatniais desertais griežiant kapelai, o Juliui siuntant vaikų kambary. Nuostabus sprendimas- po karčema įrengt vaikų žaidimų patalpą, kurios vaizdą transliuoja monitorius pagrindinėj salėj- ir puotauji ir vaikas uždabotas Kulinarinę Lenkiją myliu iš visos širdies. Ai, vis dar negavau tradicinės fliaki– skrandukų- sriubos. Tam Zajazde paklausęs, ar turi, gavau daug kartų “nene, ne ne ne”- turbūt reikėjo suprast, kad čia kažkas baisiai prasto ir mužikiško, gal, jei būtume pasakę, kad mes chamai mužikai iš Lietuvos, būtų suradę putros bliūdelį

Rytas prasidėjo tvarkingais pusryčiais- Villa Regina nepasišiukšlino ir pusryčių stalas vėl buvo nukrautas vaišėm, bet mes jau gyvenom ratų nuotaika- op op maisto ir pro duris. Kelias Budapeštan veda per Tatrų vieną arba kitą pusę, važiuojant iš viršaus, mes susigalvojom, kad nusileidžiam viena puse, per Štrbske Pleso ir važiuojam palei aukštuosius Tatrus iki Ružumberoko Slovakijoj, o paskui jau duriam apačion iki Budapešto. Išjudėjom iš Zakopanės vėlgi Morski Oko kryptim ir net papuolėm į kilometrinį kamštį, judantį link to kvailo ežero, kol gavom nusukt link Slovakijos- keli šimtai metrų ir mes kitoj šaly. Pirmas įspūdis- paprasčiau. Daug paprasčiau- tiesog trobos, skardiniai, šiferiniai, čerpiniai stogai, kaimai ėmė primint Lietuvos provinciją bet vėliau teko atsiprašyt Tėvynės už palyginimus, nes Slovakija, bent ten, kur važiavom, atrodo gerokai prasčiau už Lietuvą- žabynai, lūšnynai, apleistos industrinės zonos, turbūt daug čigonų, nes pastebėjom, kad vieni tiesiog balti europiečiai, kur neiškristų iš konteksto bet kurioj kitoj šaly, kiti gi labai čigoniškos išvaizdos ir daugumoj besikuičiantys prie molinių palaikių trobų, paramstytų pagaliais. Eilinį kartą pavedė Garmin navigacija- užuot vedus palei Tatrus, nuvijo kažkur apačion ir buvo vėl gėdingai padėta į bardačioką, estafetę perdavėm Guglui. Bandėm ieškot, kur sustot pavalgyt, bet taip ir neradom nei vienos kavinės, kur ant durų būtų parašyta, kad priima korteles. Bankomato irgi neradom, nors pravažiavom eilę bažnytkaimių centrinėm gatvėm. Gal neturi jie jų išvis periferijoj? Vienintelis dalykas, kuris sužavėjo- saulėgražų laukai.

Pasijutom it Kusturicos filme, tik buvo keista, kad jos tokios mažos- įsivaizdavau, jog ta galva turėtų būt apimama abiem rankom, o čia tokios kumštelės geltonais žiedlapiais pasidabinusios. Bet labai gražu. Pramovėm dar kažkokį mokamą kelią, bet taip ir nesupratom, kur ir kaip susimokėt. Žmonės negražūs, nei vyrai, nei moterys. Gavom užsipilt kuro iš cisternos po šiferiniu stogu ir net priėmė kortelę.

Keli šimtai km ir mes jau Vengrijoj, kapitono Tenkešo tėvynėj. Pirmas įspūdis- baisokoka. Nei vieno suprantamo užrašo. Viskas kaip ir lotyniškai, bet absoliutus kosmosas- jei Lenkijoj dar galėjai bent approx sugraibyt, kas kur ir kaip, tai Vengrija nubraukė raudonu brūkšniu visus supratimus. Apie Vengriją žinojau tris dalykus- autobusus Ikarus, žirnelius Globus ir kapitono Tenkešo serialą, kurio mokyklos laikais per atostogas visi laukdavom. Air ir dar kad jie kietai fechtuojasi, mat pats kažkada badžiau špaga į dangų. Už keliasdešimt km, visi peralkę apsidžiaugėm, pamatę užrašą angliškai mažom raidėm, kad guest house ir galima pavalgyt. Kiek pablūdijom palei fermas, bet užsispyrę radom, nes jei būtume numoję ranka tai ir. Restoranas buvo visai prašmatnus, popfolk style, su visokiom vežėčiom, spragilais, neapmusijęs ir su anglišku meniu. Stvėriau upėtakį su daržovėm ir voveruškom, o Virga netyčia gavo dvi žasies šlaunis, nors tikėjos vienos. Julius tradiciškai bulvyčių, viskas su gėrimais kainavo apie 220 kr, pigiau grybo už tokį prašmatnumą.

Prisprogę užsiropštėm ant greitkelio, mokamo, ir net pražioplinom punktą, kur susimokėt. A, nubaus tai nubaus. Vengrai irgi gazuotojai. Virina, kiek eina, net ir su lupatinėm mašinom, taip netrukom pasiekt ir Budapeštą, kuris pasitiko aibe tiltų virš greitkelio su nuobodžiaujančiais policininkais- Virga net ėmė galvot, kad gal jie žiūri, kas nesusimokėjo. Navigacija vedė vis giliau miestan, mat viešbutis stūksojo pačiam centre, kol atsirėmėm į policininką, reguliuojantį eismą dryžuota lazdele. Kas iš mūsų atsimena tuos tarybinius makalavimus? Niekas. Vengrai irgi neatsiminė. Geriausiai suveikė akių kontaktas ir mosikavimas lazdele- varyyykblee, nestovėk. Vos nesuvažinėjus dviratininko ir vos nepadarius avarijos, kur pats būčiau kaltas, pagaliau pribuvom į viešbutį Matyas, kuris buvo taip centre, kad centriau jau neįmanoma. Dar sugebėjau įvažiuot į didžiulę sankryžą degant raudonai ir strigt, kol visi mandagiai apeidinėjo ir apvažinėjo. Šalimais stovėjo policija, kuriai į tai buvo visiškai nusišvilpt Ir tik tada ėmiau pagaliau atsipalaiduot ir imt dairytis aplink. Budapeštas, kaip žinia, sudarytas iš dviejų dalių, kurias skiria Dunojus- Budos ir Pešto, mes gi apsistojom Pešte, prie pat upės, susinešėm daiktus ir peržegnojom mašiną parkinge dviem dienom, nusprendę vairavimais neužsiimt. Vengrijos sostinė iškart užkariavo mūsų širdis net sunku paaiškint, kuo. Viskuo? Jaučiamės matę nemažai pasaulio, lyginant su statistiniu tautiečiu, bet tokios įspūdingos architektūros sankaupos vienam mieste dar neteko matyt- didžiuliam senamiesty kiekvienas be išimties pastatas vertas nuotraukos. Ir čia neperdedant- kiekvienas. Budos senamiestis yra sąlyginai nedidelis ir gal kiek primena Vilnių su Senamiesčiu ir Užupiu išskyrus tik Karalių Rūmus. Atvykę gerokai popiet dar spėjom pašmirinėt kiek po pėsčiųjų gatvę Pešte, tiltu nusigaut iki Budos ir karalių rūmuose aptikt, kad pagrindinė aikštė pilna kostiumuotų ponų ir ponių ir visus įėjimus stropiai saugo šabloniniai kostiumuoti pliki apsaugininkai, su iš ausies kyšančiais senovinio telefono laidais. Pasirodo, jog kaip tik tuo metu Budapešte vyko Vyšegrado Ketveriukės susitikimas su Egipto prezidentu- tai ir paaiškino visą kilusio mieste erzelio priežastį. Ta proga ponam net buvo atplukdyta barža- scena Dunojuj, kur naktį vyko koncertas, bet mes, kaip ne ponai, pažiūrėt nėjom. Bet ėjom pasisukt su Budapest Eye apžvalgos ratu, kuris labai labai mažesnis už London Eye ir sukasi daug mikliau, bet užtatai suka visus penkis ratus, taigi ir paspoksot ir pafotografuot laiko per akis. Rekomenduoju tik naktį. Dieną nepasimatys nieko įspūdingo ir dar reikės šust kabinoj. Pamiršau paminėt, kad atvykus temperatūra buvo maloniai 28 O ir sutemus laikydavosi gerokai virš 20. Parke, kur sukomės ratu- jis tikriausiai turi pavadinimą- visos pievutės buvo nugultos jaunimo, kuris- o karbauverygos siaube- gėrė! Viešai! Ir ne tik alų, o bet ką- vyną, viskį, šnapsą. Nesislėpdami! Antradienį! Ir, nors buvo jau vėlus metas, nesimatė nei vieno šlitinėjančio, rėkaujančio ar ieškančio, kas jį uvažajet. Toks jausmas, kad XXI a. urbanistinis Vudstokas, kur visi švenčia, bet niekas nežino, ką- toks jaunatviškas siautulys, kokį panašiai, tik mažesniais mąstais ir kiek piktesnį, turėjom Vilniuj, Sereikiškėse gūdžiais devyniasdešimtais.

Vienas didesnių Vengrijos minusų- jų valiuta forintas, kuris grubiai konvertuojas 300:1 su euru, tai jiem jau normalu, kad turistai, sustoję prie kavinių meniu, maigo telefonuose kalkuliatorius, idant susivokt, kas kiek kainuoja. Išmanesni verslininkai kainas rašo iškart abiem valiutom. Prisėdom pačioj senamiesčio širdy kažko užvalgyt naktipiečiam ir maloniai nustebino padavėjas, kurio paklausiau, ar turi ką nors native hungarian- pažiūrėkit, sako, į meniu, mažu netiks? Kitas gi būtų vijęs į kėdes iškart. Radau guliašo, kas dar gali būt vengriškiau? Virga ėmė keptą keptą ožkos sūrį su levandų ledais ir čili. Skamba kaleidoskopiškai, bet iš tikrųjų visai skanu. Kadangi papuolėm dar ir vynotekon, tai Virga išsirinko tokių tai metų tokį tai vyną, aš gi ėmiau vietinio alaus. Paskui dar desertui stvėrėm- nepasakysiu pavadinimų- aš kažko čigoniško su vyšniom ir kur rūgštu pavadinime, Virga kažko visai kitko ir vietoj kažko įdomaus gavom po taurę samagono, kurios skyrėsi gal vienu potėpiu kvapų gamoj o skoniu nesiskyrė išvis kaip jau galima suprast, vakaras tuo ir baigėsi. Niekad neteko gert samagono iš taurės.

Rytas prasidėjo pusryčių laukimu- kiekviena nauja šalis pateikia netikėtumų, nenuvylė ir vengrai- meniu tai buvo tipiškas viešbutinis, nebuvo tik majonezo ir buvo vengriška, primenanti chorizzo dešra, bet ne tai svarbiausia, svarbiausia- patalpa. Menė. Toks va žodis ir kitokiam nesiverčia liežuvis- paprastą maistą valgėm menėj, su vitražiniais langais, freskom ant sienų, ornamentais ant grindų ir drožiniais lubose. Ir matės, kad tai nėra šviežias kičas o tiesiog. Gal kažkada buvęs prabangus restoranas, gal tikrai kokio dvarponio virtuvė, nesuprasi, užrašai lotyniškom raidėm, bet visiškai nesuvokiami. Toliau dienos bėgy metėm mandrumus šonan ir nusprendėm, kad sightseeing turas su hop-off hop-on yra tai, ko mums reikia. Taip, galima linksėt galva, kad boohoo, turistų avinėlių zabova, tikri keliautojai taip nedaro et cetera, bet tiesa yra ta, kad gali būt pats kiečiausias pasaulio keliauninkas, bet savo dviem kojom ar dar blogiau- automobiliu- dideliam mieste visko, kas verta dėmesio, nepamatysi. Argumentai paprasti- prasinervuosi kamščiuose, kai busai važiuoja savo laisvom linijom, ieškosi/mokėsi už parkingus, nežinosi, kur važiuot, kas verta dėmesio ir dar pastoviai stresuosi. Gyvenu labai šviežiais Krokuvos atsiminimais Apžvalginiai autobusai yra įvairių spalvų, priklausomai nuo maršruto. Galvojom imt žalią. Nes ilgiausias. Atėjo tarškantis agentas ir įsiūlė bilietą ant visų linijų. Su garlaivio pasiplaukiojimu. Netgi su dviem. Nemokam derėtis. Iš tikrųjų tai gal ir gerai, nes pamatėm tikrai daugiau, nei buvom suplanavę.

Vėl ir vėl būtų galima suokt ditirambus Budapešto architektams- Austrijos- Vengrijos Imperija visgi mokėjo mūryt. Ir liet paminklus. Daug paminklų. Greičiausiai visi, kas ką nor gero padarė valstybei, yra nulietas iš bronzos ir stūkso kokiam nors Budapešto skverely. Aš sužinojau, kad Ferensas Listas buvo vengras ir autobuse per palaikes ausines pabirzgino jo uvertiūrą. Ot žodį atsiminiau, gal jis čia visai ir ne vietoj. Prasilenkėm su kiekvino tikro vyro svajonių transportu- alubariu, varomu pedalais. Taip taip. Bariukas su stogeliu, kranu ir statine, primontuotas prie baro stalo, kur susėdę iš abijų piusių aštuoni pijokai mina pedalus, riedėdami Budapešto gatvėm, kol barmenas (nepastebėjau, ar mynė), pilsto jiems alų Iššokę iš autobuso, smukom link garlaivio, kepinant kokiem trimkeliem, pavyko pasistvert paskines tris kėdes viršutiniam deny, nepasisekė dešrelių pardavėjai, kuri pabandė Virgos 10 000 kupiūrą priimt kaip 1000, gavo murmėdama duot grąžos. Tarp vengrų, pasirodo, yra sukčių. Plaukiojimas užėmė apie pusantros valandos, iš kurios dėmesio verti buvo praktiškai tik Parlamento rūmai. Lygintini su pačiais gražiausiais valstybiniais pastatais pasauly. Jei ne patys gražiausi. Plaukt verta vien dėl vaizdo į juos. Jei Lietuvos seimūnai pamatytų, kaip posėdžiauja jų kolegos, veikiausiai verkdami išnešiotų Seimo pastatą po plytą, atsiskėlę plaktukėliais, kad nebedaryt architektūrinės gėdos ir išeitų į tyrus skelbt valstybinių parėdymų nuo bačkų.

Paskui užsukom į pirmą pasitaikiusią knaipę pavalgyt- padavėja buvo Daša. Apsidairius pasimatė, kad papuolėm pas rusų išeiviją- diedas patamsy su akiniais nuo saulės klavesinu grojo pamaskvio vakarus, ant sienos kabėjo medinis kalašnikovas, po klavesinu- carinė patranka iš papjė- mašė, virš galvų antram aukšte- manekenė, aprėdyta neva poniškais rūbais. Ėmėm alaus ir guliašinės sriubos. Restoranas vadinosi kažkaip imperatoriškai, neatgraibysiu, bet prisistatė ir pats imperatorius- apkežęs diedas, mokantis rusiškai, bet ryškiai vietinis. Tai jam patiekalus nešė uždengtus su tuo tokiu sidabriniu gaubtu su bumbulu, kur paskui nudengdavo panosėj. Valgė lauke, kad visi matytų, nors buvo karšta stipriai. Dar pametė po savim auksinį parkelį ir nepastebėjo, bet kažkaip britku buvo eit ir rodyt. Knaipė paliko slogų liūdną įspūdį, tikiuos, kad tos jaunos mergaitės padavėjos ras gyvenime ką geresnio.

Toliau vakarą praleidom tiesiog slampinėdami skersgatviais, apėjom kelis tiltus virš Dunojaus- nors kabėjo lentelės, jog ant tilto konstrukcijų sėdėt draudžiama, visur, kur tik buvo galima pasiekt savo dviem, buvo nutūpta jaunimo- po vieną, po du, po dešimt. Įspūdis, jog Budapeštas švenčia kiaurą parą be išeiginių

Kitąryt patraukėm link Balatono. Ežero, kurio vidutinis gylis 3 metrai, plotas approx 600 kv. kilometrų ir kurį vengrai vadina savo jūra. Pajudėjus iš Budapešto atsiminiau, jog telefe dar yra toks neteisėti pamirštas navigacinis appsas Waze. Iš miesto išnavigavo tvarkingai, rodė, kur policija ir kliūtys keliuose, o labiausiai sužavėjo tai, jog prieky greitkely, nutikus avarijai, pats be jokių klausimų nunavigavo aplink didžiulį kamštį, kai guglas rodė tik kad eismo įvykis ir tiek. Netikėtai radom naują favoritą šturmaną. Kadangi kelias vėl buvo mokamas, tai nepatingėjom ir sustojom nusipirkt kelių vinjetės, bala žino, kaip ten su tom baudom. Sprendžiant iš to, kad įstaigėlėj prie kolonėlės niekas nekalbėjo angliškai ir nelabai suprato, ką aš čia veikiu, vinjetės nėra labai populiarios tarp užsieniečių, o ir tegavom tik kelis lapus, prirašytus paukščių kalba, jokio lipduko. Sustojau su dronu skrystelt virš saulėgražų lauko

 

Dvi su puse valandos ir mes jau vietoj. Pačioj Balatono apačioj, miestely Kezthely. Gal vėl būtų galima lygint su kokiu mūsų Birštonu ar Druskininkais- aibė pensionų, parkų, senamiestukas, poniškas dvaras ir ežeras. Vanduo žalias, bet nei smaragdinis, nei žydintis. Toks. Drumstai žalias. Pats ežeras vadinamas Vengrijos jūra ir vengrai juo baisiai džiaugiasi, nes daugiau, be Dunojaus, nelabai ką šlapio ir turi. Anot legendų, ežero dugne stūkso bažnyčia, prie kurios verkia mergelė ir kol ji verks, tol vanduo ežere nesibaigs. Bet kai toks gylis, tai baisiai menka ta bažnytėlė turėtų būt. Įsikūrėm gesthauze Moritz- approx 10 min ėjimo iki parko, kuris ribojas su paplūdimiu, kažkiek kapeikų mokamu, mat visos ežero pakrantės yra meldai, akmenys arba šiaip brūzgynai, taigi maudytis galima tik sukultūrintose vietose. Dugnas, panašu, jog irgi iš privežtinio smėlio, nes, nuėjus giliau, pėdos ima jaust žoles, akmenis, dumblą. O paeit reikia nemažai, su Julium ant pečių, bridau gerą šimtą metrų, kol vanduo pasiekė krūtinę. Juokingai atrodo plūdurai, žymintys 120 cm gylį, bet atostogom su vaikais paplūdimys idealus, tik labai jau ankštas- dienos vidury pliažas atrodo it sardinių skardinė ir nėra kur nueit nuošaliau. Aplink ir žaidimų aikštelė ir aibė visokių barų, kavinių ir nedidukas molas, nuo kurio plaukia garlaivis su apžvalginiais turais, bet tiek to per tokius karščius- pavėsy 32. Restoranėly užsisakėm prancūziškos svogūnų sriubos su rūkytu sūriu, kepto starkio ir kepto sūrio. Lašinių rinkės palei pilvus griaudėjo fanfarom ir žvangino cimbolais iš laimės. Vakaras tiesiog praėjo berašant, pasivaikštant molu, pabirbinus droną virš ežero. Ramiai smagu čia. Ant molo klarnetu dailiai dūdavo diedukas, nusisukęs ežeran, nekreipdamas dėmesio į praeivius. Susidarė įspūdis, kad Vengrijoj apstu talentingų muzikantų, kurie neturi ką veikt- Budapešto skverely kitas diedelis griežė smuiku ir išmanė savo darbą, šalia vieno iš Budapešto tiltų kitas barškino šaukštais į vandens pripildytas stiklines ir barškino tokias simfonijas, kad nori- nenori, teko įmest kepurėn.

Rytas prasidėjo tradiciškai smalsiai, kaip gi čia bus su pusryčiais. O jie buvo bene geriausi, iš visų ragautų- petelnėj kepta kiaušinienė, ne omletas iš bambalio, keptos faršo dešrelės be dažiklių, kiekvienam stalui termosas su kava ir arbata, vaisiai gal net iš to paties kiemo. Jei kas paprašys įvertint pensioną- duodu aukščiausią balą ir rekomenduoju kitiem. Ir labai prikolnas savininkas, kiek kalbantis angliškai, kiek žvairas ir neieškantis žodžio kišeniuj- net nubėgau pažiūrėt įstaigos pavadinimo darkart.

Kol neįdienojo ir kol dar esam Vengrijoj, nupypinom iki artimiausios krautuvės apsipirkt vengriškų lauktuvių- vynų ir šampanų. Nors sąskaita atrodė baugiai, 18 000 pinigų, bet išvertus tai tebuvo approx 60 eurų už du maišus, kuriuos praktiškai reikėjo vilkt žeme. Pirkom stiklinę bonką brangaus mineralinio, kainavo kaip dvi vyno. Bjaurastis dar ta- negazuota, smirdi ir skoniu turbūt primena paplavų duobę. Ir krapų skonio semkių pakuotę. Keistos, it čipsai.

Toliau nusprendėm braukt keliom dienom Bratislavon, Slovakijos sostinėn, susižiūrėjom viešbutį ir iškulniavom link ežero, pakeliui strigę žaidimų aikštelėj ir dar labiau strigę lauko restoranėly- Virga ėmė graikiškų salotų ir blynų su cinamonais, o aš ėmiau kitą tradicinį vengrišką patiekalą- paniruotą heką. Tai ir atnešė tokį paniruotą dilbį lėkštėj. Įveikiau jau beveik kominės būsenos, tokio dydžio porcijas reikia draust įstatymu, nes kenkia sveikatai.

Toliau neveikėm nieko- vaikštinėjom paežere, kol Julius dūko internacionale su vaikais žaidimų aikštelėj, blūdinėjom po po miestą, sėdinėjom parkuose. Eidami namo, sutarėm užsukt į knaipę pakeliui ko nors lengvo- visgi buvo jau po devynių vakaro. Tai finale Virga ėmė čigonišką kepsnį- trys mėsos blynai su kepta lašinių paltim ant viršaus, o aš- šefo rekomendaciją- karbonadą, įdarytą dešra, paprika, lašiniais, svogūnais ir dar bala žino, kuo. Tūžmingai kovojau, pasitelkęs kelis bokalus alaus, bet pralaimėjau nelygioj kovoj, bene pirmąkart atostogose teko pripažint, kad nebeįveikiu porcijos ir namo reiks ridentis šonu Siaubingai sočios atostogos. Maisto dienoraštis kažkoks.

Rytas prasidėjo tvankuma, pusryčiais, daiktų pakavimu ir atsisveikinimu su svetingu Moritz šeimininku. Ar norėsis čia sugrįžt? Tikrai taip. Ir ne dėl garsiojo Balatono ežero, kuris yra tiesiog šiltas, drumzlinas, seklus ežeras, nevertas tokio atstumo iš Skandinavijos. Norėsis grįžt dėl jaukumo ten, kur gyvenom, nors ir nebuvo jokių super puper sąlygų. Tiesiog tai buvo labai pozityvi vieta.

Toliau ekipažo šturmanas Waze nunavigavo įdomiai mažais keliais link Bratislavos- tai įšokdavom į didelį, gerą kelią, tai vėl nusukdavom ant lopytų, perlopytų, jau ėmiau abejot softo puikumu Kiek pafotkinom ir paskraidžiau virš saulėgražų laukų ir įvažiavom į Slovakiją. Per gremėzdišką, bet free to go muitinę, kur kažkodėl buvo fūrų eilės į Vengrijos pusę, bet mes įvažiavom ir nuvažiavom nesustodami. Buvo ženklai, kad keliai mokami, bet taip ir nesusigraibėm, ką kur kam mokėt. Ateis bauda tai ateis.

Bratislavą pasiekėm už keliolikos km ir Waze antrąkart pavedė su tiksliu adresu- nugrybino porą šimtų metrų ir dar prieš eismą, persijungtas guglas parodė teisingai. Radom viešbutį Max Inn, papuolėm tiesiai į banketą viešbučio foje Ponaujo nuobodaus pastato foje buvo sustumti stalai, prie kurių puotavo keliasdešimt garbaus amžiaus ponų, aplink lakstant patarnautojams- kiek priminė tarybinių laikų baliukus, kuriuos mačiau būdamas vaiku. Įėjus skambėjo tostai, lydimi plojimais ir taurių barškinimais. Numery (labai geram, galim pasakyt, numery, su kondicionierium ir prašmatnia vonia) prasitrynėm valandos pusantros su pasigulinėjimais, kol išsiruošėm miestan, senjorai foje vis dar atsistoję tvojo tostus

Administratorė iškvietė taksi iki centro, kurio šoferis nežinojo, kur yra bankomatas. Tai stovėjo centrinėj aikštėj, kol aš bėgiojau. Nukurnėjau puskilometrį pagal navigaciją, kuri rodė, kad bankomatas yra ten, kur stovėjo tik biotualetas. Galbūt bankomatas ir slypėjo viduj, bet susinervinęs nepradariau durų, ba smirdėjo. Bankomatą gi radau dvidešimt metrų už takso, žioplys galėtų tokius dalykus žinot. 15 min važiavimo kainavo 22 eur arba 25 su arbata- niekas grąžos čia nesiūlo.

Važiuodami krizenom, kad po Budapešto bet kuris kitas miestas bus besimaivant nurašytas, kaip neįdomus. Ir tikrai, kaip bebūtų pikta, Braislavos senamiestis pasirodė kompaktiškas, ganėtinai lietuviškas, niekuo nenustebinęs bet gana jaukus. Kalbant apie kulinarines patirtis, knaipėj Virga ėmė pirogi arba koldūnų su brinza ir krapais, aš gi ėmiau totorišką tartarą ir kažką- neatsimenu pavadinimo- tokie bulviniai kirmėliukai su spirgais ir raugintais kopūstais skaptuotam mediniam dubenėly. Fy, teko paknaibyt ir palikt. O kas yra tartaras tai sužinojau, kai padėklas atgulė prieš nosį. Va toks.

Nusigandau pradžioj klaikiai, bet kai sumalakavau visą tą indelių turinį su faršu, išskyrus garstyčias ir kečiupą, košė pasirodė visai ir nieko, juolab kad buvo patiekta česnako galvučių ir 5 drūtos keptos duonos riekės. 5 sumuštiniai su storai teptu faršu yra more than enough. Kol alum skalavom gerkles, atlalėjo anglų sirgalių šaika su idiotiškais perukais ir užtūpė pusę kaboko, kitą pusę užtūpė provincijos bibliotekininkės, pirmąkart autobusu atvežtos į sostinę, kur viskas įdomu ir biškį galima kalbėt garsiau. Atsiskaitėm su padavėja, kuri irgi atrodė kiek susirūpinus, ir movėm lauk. Dabar, po gerų penkių valandų piešiasi du scenarijai kavinėj, kur vakarieniavom. Pirmas- po devynių mėnesių bus senyvų mamų, kurios nežinos, kas jų vaikų tėvai, antras, trumpas ir neskausmingas- personalas dabar žadina bibliotekininkes ir anglus ir prašo visus eit namo, bet nei vienas neatsimena, kur reiktų eit, o pusė nesupranta, ko iš jų norima. Pats mačiau, kokias gėrimų be užkandos piramides nešė padavėjos, duok dieve visiem sveikatos

Kiek pašliaužiojom senamiesčio gatvelėm, užkopėm pilin, nuo kurios pasimatė, kad į visa puse plyti tik industriniai arba miegamieji rajonai. Atskiro dėmesio nusipelno street artas ir suvenyrų kautuvėlės. Labai jaukūs ir šilti darbai, jokio kičo ir tas kurmis dalyvauja, kurio filmukų laukdavom per labanakt vaikučiai Pablūdijom ir viešbutin su pirmu pasitaikiusiu taksi. 8 eur ir iš toliau. Užrodė bravorą, sakė, labai geras, kitapus gatvės, kur gyvenam, net ir valgyt duoda. Pirmasis taksi ryškiai pasitaikė aerouosto sukčius ir bala žino, kaip išvengt, kai kalbos nemoki. Anyway, šiai dienai viskas, o ryt galvosim, į kurią pusę važiuojam tolyn ir ką čia veikt toj Bratislavoj, kai per vakarą savom dviem apėjom beveik viską.

Diena prasidėjo pusryčių laukimu- kad jau tokios ėdrios atostogos, tai kiekvienąkart įdomu, kokia šalis kuo nustebins. Slovakija labai stipriai nenustebino, bet pamalonino angliškais pusryčiais- pupelės, šoninė, kiaušinienė ir dešrelės. Pats tas tokiam serui, kaip aš. Dar atsisiunčiau apsą hopintaxi taksi išsikvietimui. Labai patogu- matai, kur atimiausios mašinos, savo vietą, įrašius kelionės tikslą- ir kainą. Rodo vairuotojo duomenis, mašinos modelį ir numerį, approx atvykimo laiką. Ir jokių registracijų. Į miestą nuvykom už 5 eur. Apsidžiaugęs palikau arbatpinigių šoferiui ir išgirdau, kad esu osom

Toliau- šliurinėjimas po senamiestį šen bei ten, pavalgymas (ėrienos kepsniai su žolelėm ir bulvėm, labai skanu, nors, aišku, užėjom tik užkąst), nusipirkom emaliuotą puoduką su multiplikaciniu kurmiu, kurį žino visi mūsų kartos ir vyresni- panašu, jog tai buvo būtent slovakų o ne čekų personažas. Prišokus moterytė ėmė sakyt ou maj god ir parodė tattoo ant rankos, kurioje puikavosi mano rolleiflex’as, kuriuo kaip tik gaudžiau praeivius- kelias sekundes pasidžiaugėm vienas kitu Senamiestis yra pilnas specializuotų alaus užeigėlių įmantriais pavadinimais ir interjerais- jei kas norėtų pasidaryt sau alaus gurkšnojimą labiau sofistikuotu ir už nebrangiai- Bratislava tam labai tinka. Vėlyvą popietę užklupo staigi liūtis- išsikvietėm taksą programėle ir už 4 eur grįžom namo Porą valandų pagulinėję, pagal taksisto rekomendacijas, išsiruošėm į vietinio bravoro aludę kitapus gatvės- Patronskij Pivovar. Virga ėmė anties kepenėles su mandrais padažais o aš- šonkauliukus. Ir, be abejo, vietinio alaus, kurio jie turėjo tris rūšis. Neminiu, ką kur valgė Julius, nes visur be išimties valgo tik gruzdintas bulvytes, galės būt gruzdintų bulvyčių ekspertas. Kai atnešė šonkauliukus, ėmiau krapštytis galvą. Medinė lenta su kepta duona, daržovėm ir paklode šonkauliukų. Po to tik pasižiūrėjau, kad 600 gr. Ir kainos nesikandžioja- sumokėjom apie 300 kr už du patiekalus, bulvytes, desertą, ledus, 4 bokalus alaus ir dar kokteilį. Pūkščiau, stenėjau, dūsavau bet laimėjau kovą plikom rankom, ką jau ten šakutės, į pagalbą pasitelkiau tik 3 bokalus skirtingo jų alaus. Toliau skersi namo ir miegot, ryt laukia Brno- susiplanavom vieną nakvynę ten, nes Prahoj, kur vyksim paskui, lyja.

Palikom Bratislavą po pusryčių ir net nepastebėjom, kurioj vietoj kirtom Čekijos sieną- šiai dienai buvo suplanuota tik 130 km. Tik apsižiūrėjom, kad vėl pakelėse parėdymai nusipirkt kelių vinjetes, kurių Slovakijoj taip ir neradom. Sustojom pirmoj kolonėlėj ir už 17 eur gavom lipduką 10 dienų. Į Brno atvykom be nuotykių, nusimetėm mašiną ir iškulniavom apžiūrėt miesto beigi pavalgyt viskas, ką žinojom apie Brno- tai kad toks miestas yra kažkur Čekijoj. Ir nieko daugiau. Jei reiktų palygint- sakyčiau, kad gal kokio Kauno dydžio? Daug remonto keliuose, daug tramvajų, pradžioj painoka susigaudyt, kur eit. Bet senamiestis labai gražus- traukčiau drąsiai į lankytinų vietų sąrašą, jei viešėčiau netoliese. Ko verta vien Petro ir Povilo katedra, stūksanti ant kalno. Prisėdom centrinėj aikštėj pavalgyt Viduramžių Karčemoj su viduramžių padavėju- buvo panašu, kad su laiko mašina atgabeno autentišką jaunuolį, iškratė iš vyžų ir kiek pramokė angliškai. Gaila, kad nepadariau paslapčia foto- tikrai nepagadintų istorinio filmo, bet mes čia apie maistą Užsisakėm. Aš- vištienos sparnelių, Virga- iškaulintą kiaulės kulniuką su knedlikais. Vėl gavau ant medinės lentos ir vėl kibau be jokių stalo įrankių, bala nematė tų poniškų mandrybių, kai pilvas gurgia viskas buvo skanu išskyrus knedlikus- bjauri pavirta ar pakepta masė iš bulvių, miltų ir dar kažko. Varguolių maistas. Pirmą alų ėmiau tradiciškai- vietinį, net nesidomiu, kokio atneša, tiesiog sakau- local one, please. Antrą gi, anot meniu, labai true ir spešl iš tų laikų, pasiėmiau ponišką Korma. Anot meniu- medieval beer mixed with mead a very strong. Very strong, sakyčiau, nesiekė ir 6%, nes galvoj arba nesijautė arba adaptavomės prie sriubčiojimo nuo ankstyvos popietės. Bet skonis buvo keistas- nežinau, ką reiškia mead bet susidarė įspūdis, kad dėta medaus ir dar bala žino, ko. Virgai buvo skanu. Man gi kvapas priminė tuos laikus, kai šviesaus atminimo močiutė kartais vesdavosi mane į sekmadienines mišias ir ten kvepėdavo taip šleikščiai saldžiai ir būdavo kiek bloga ir labai nuobodu bet žinodavau, kad paskui gausiu gaidelį ant pagaliuko. Pavalgę dar kiek paslampinėjom ir nusprendėm, kad laikas eit namo siestos- visgi pastovus karštis virš 30 ir atostogų aktyvumas duoda savo, baterijos ne amžinos. Grįžom namo ir pačiu laiku- dangus žaibais plyšo pusiau ir miestą užklupo vasaros liūtis. Pati tikriausia, ne kur 10 minučių papliaupia ir vėl saulė, bet kur duoda kelias geras valandas, kiek yra sveikatos- buvau kyštelėjęs nosį gatvėn- viskas plaukė. Po liūties išėjom apsižvlgyt po vakarinį senamiestį. Prie vienos bažnyčios, praktiškai šventoriuj, aptikom ružavą seną rusišką tanką. Ką jis turėjo ten simbolizuot, taip ir nesupratom, bet į meną panašu buvo menkai.

Iš tolo pastebėjom žmonių tumulus, besibūriuojančius tai prie vienų, tai prie kitų durų, pradžioj pagalvojom, kad gal į kiną kur spraudžiasi ar šiaip kokioj eilėj stovi, ogi nė velnio- visos miesto aludės buvo užtūptos- vietų nebuvo ne tik prie stovimų staliukų lauke bet ir ant bordiūrų- ir viskas nutūpta ne kokių kandžiūlnykų o tiesiog paprastų įvairaus amžiaus žmonių, leidžiančių laiką su geru alumi- viduje, baruose, matėsi aibės skirtingo alaus kranų bei butelių- gaila, kad į tokias vietas su mažamečiais nelabai dera eit. Apsukę kelis skersgatvius susigraibėm, kad jie čia nelabai vakarais valgo- gal keli ir turėjo kokias užkandėles bet pagrinde tai cigaretė ir bokalas. Numoję ranka sėdom, kur papuolė o papuolė nebaisiai kaip, todėl ir buvo vietų. Patiekalų tik vienas- kitas, alaus išvis tik viena rūšis, kainos kaip Stokholme o ir vaizdas į linksmai tolimiau šurmuliuojančią aludę. Aš pasiėmiau carpaccio, o Virga pomidorų salotų su mozarella. Carpaccio buvo 80 g meniu ir tiek ir atnešė, dar patarkavę sūrio ir uždrėbę saują rukolos. Virga irgi gavo supjaustyto pusantro pomidoro su keliais sūrio gabalėliais ir baziliku. Plius bulvytės ir po gėrimą gavosi 300 SEK ir labai kuklus pavalgymas. To kabako neužskaičiau. Bet alaus turistui aplink būtų rojus. Dar ir todėl, kad absoliuti dauguma alų nesiekia 5%, taigi yra puiki proga išragaut daug daugiau rūšių, o alų čekai virt moka skanų ir kiekvienam skoniui, to neatimsi. Aišku, yra ir vietinis tradicinis alus- Starobrno. Neblogas tikrai- su ryškiu apynių kartumu, jokio rūgštumo ir miltelinių prieskonių. Kyštelėjom nosį vietinėn maisto krautuvėn- be nuobodybių aptikom vyno savitarną- įvairaus dydžio bambalių ir kraneliai pagal vyno rūšis už grąšius- litras kainuoja keliolika kronų. Bala žino, ar čia kandžiulnykam ar vietinių ūkinykų produkcija- pabandymui pasiėmėm litrą balto sauso. Virgai nepatiko, man vynas ir vynas, nelabai aš ekspertas.

Atvykdami galvojom, kad čia jau gal euras o, pasirodo, nė velnio- čekai vis dar naudoja savo kroną. Panašu, jog į atostogų galą abu virsim vaikščiojančiais valiutiniais kalkuliatoriais. Prikimšę skilvius ir kėblindami namo užklydom prie holografinio vandens fontano. Gal kam tai pasirodys kičas ir ne menas ir ne technologijos, bet stovėjom išsižioję minučių 10 tikrai. Nebuvau to matęs dar niekur gyvai, nors principinė schema neturėtų būt labai sudėtinga. Paspoksoję parkurnėjom namo pro ošiančias aludes- net ir toliau nuo centro- pamojavom iš už durų vėl bepasipilančiam lietui ir liūlia. Ryt laukia Praha. Mąstau dabar, ar Vilnius turi kokį nors veikiantį miesto fontaną?..

Pirmas atostogų rytas be įskaičiuotų pusryčių skambėjo baugiai. Bet nepakankamai baugiai, mat apsižiūrėjom iš vakaro, jog apsistojom bute šalia kavinės durų, kuri duris atveria 8 ryto, taigi badu mirt neturėtume. Bet, kaip sakoma, žmogis planuoja, o Dievas juokiasi. Kavinėlė veikė tikrai, bet neturėjo nieko valgomo, tik visa ko įmanomo geriamo. Nuo aštuonių ryto. Antradienį. Net ne visai centre. Čekų kultūra visgi turi savo paslapčių. Nusprendėm važiuot ir sustot kur papuls, pakeliui. Papuolė iškart už Brno, tik iššokus ant greitkelio. Ir net ne šiaip nususus degalinė su hotdogais, o fūristų parkingas su tarybinio tipo savitarnos valgykla. Lėkštėn pusryčiam atgulė didžkepsnis su bulvėm ir raugintais agurkais, likusi šeimos dalis pasitenkino kuklesniais pusryčiais

Atskiro paminėjimo vertas ir Brno- Praha greitkelis (esantis mokamų kategorijoj) – 200 km prailgsta į begalybę dėl visur besitęsiančių kelio remontų- didesnę kelio dalį teko važiuot kelkraščiu, didžiulio fūrų srauto arba tragiškai senos ir išsidėvėjusios betoninės kelio dangos- priminė kelionę Austrijon 2005 metais, kai netyčia papuolėm ant Berlyno betonkės, statytos dar dėdulės Adolio ir neremontuotos.

Anyway, pusę dviejų jau dėliojomės lagaminus Prahos viešbuty ir net į centrą, didžiam Juliaus džiaugsmui, važiuojam tramvajum. Pasiciekavijau registratūroj apie taksi kainas- švediškos. Tiek to. Atvažiavus senamiestin pribloškė turistų gausa. Minia. Srautas. Nesibaigianti Kaziuko mugė visom kryptim. Atėjus iki garsiojo Karlo tilto net nėjom artyn- būtų reikėję grūstis, nusūkuriavom su turistų minia žemyn, į senamiestį. Kiek liūdna, kai tikrai tikrai gražus ir įspūdingas miestas taip “nuturistėja”- nykiai vienodos knaipės ir suvenyrų krautuvėlės, lapukų dalintojai, išsižioję, kaip mes, turistai. Tokiais momentais pagalvoji, kad daugiau įspūdžių paliko apgriuvęs Slovakijos kaimas su čigonais pakelėse..

Reikalą pataisė aptiktas žaislų muziejus- nedidukas, bet vertas dėmesio, jau esam matę tris- Vilniuj, Valetoj ir Prahoj- įdomu palygint, kaip vystėsi žaislų industrija skirtingose šalyse. Vienas diedelis sukėlė gana dviprasmiškų minčių- žr foto

Toliau, vos už kelių skersgatvių ir kaip tik ėmus lynot, aptikom.. šikpuodžių ir šikinykų muziejų. Per du aukštus. Praplėtėm savo akiratį šioj svarbioj srity ir net gavom nuolaidą į lego muziejų, kur reiks papult rytoj. Kai kurie indai buvo dvejopos paskirties. Kiti- su vestuvinėm foto. Fajansinis naktipuodis su vestuvine foto- kaip miela. Visai šalimais aptikom ir sekso mašinų (tiesioginis vertimas) muziejų, kur prieigose barškėdami sukosi ganėtinai keisti agregatai, bet buvom su Julium, tai nusprendėm netraumuot jaunos sielos, norės- atvažiuos pats  

Centrinėj (?) aikštėj vyko džiazo festivalis, gal ar ryšium su tuo buvo žmonių pagausėjimas, prasmukom šonu į kitus skersgatvius. Susidarė įspūdis, jog visas turistų srautas teka tik pagrindinėm senamiesčio venom- pakanka keliskart nusukt kur nors ne į temą ir tu jau vienas visoj siauroj gatvelėj. Tik susirask žemėlapy ką lankytino- ir tave jau vėl neša minia. Aikštėj susirinkus minia, sulaikius kvėpavimą, laukė, kol svarbus miesto laikrodis muš valandas ir puolė filmuot. Kiek įspūdingiau, nei babytės laikrodis su gegute, bet skirtumas ne per didžiausias. Po visko keli glušai net bandė plot. Laikrodžiui. Čia jau blogiau, nei plot lėktuvui nusileidus. 

Galų gale prasibrovėm per tą įmantrų tiltą (tikrai gražus, tikrai, bet ne tokioj minioj, kurios dalis buvom ir mes), įpuolėm pavalgyt pirmon pasitaikiusion knaipėn (guliašinė sriuba ir guliašas duonos kepalėliuose, skanu) ir tramvajum namo miegot. Pajutom, kad bunkam nuo įspūdžių. Ir pavargom jau. Dienos vidurkis- apie 10 nueitų km kasdien. Su kabalduojančiais fotikais per karščius beveik pensijinio amžiaus šeimai tai jau šis tas

Rytas prasidėjo nykiausiais pusryčiais per visas atostogas- skurdesnius teko valgyt tik Amerikoj :\ Paknaibę šio bei to, išmynėm tramvajum į centrą, dienos tikslas buvo Lego muziejus ir Auksinė gatvelė. Atvykę stryktelėjom į kelias parduotuves, mat per tas kelias savaites pirkom tik maistą ir tai tik keliskart, tada pasijautėm išalkę ir vienam centro prekybcentry aptikom azijietišką buffe už 109 jųjų kronas. Kimšk, kiek lenda ir pusvlčiui. Tai ir kimšom Lego muziejus, po Bilundo, nors ir per kelis aukštus, niekuo nenustebino, džiaugės tik Julius. Paskui- vėl šmirinėjimas tuda siuda tos paauksuotos gatvelės link, kur ar juvelyrai anksčiau susibūrę buvo ar kažkas panašaus. Kringeliais atropoję iki tos gatvelės aptikom, kad įėjimas į ją mokamas. 250 pinigų nuo galvos. Kad pasivaikščiot gatve, kur neaišku, ar yra į ką pažiūrėt, galų gale buvo gaila ne pinigų, bet pikta dėl lupikavimo lygioj vietoj. Užtai šalimais atradom Prahos rūmus ir gražią miesto katedrą. Net nesupratom, ar prasmukom netyčia, ar tikrai buvo nemokamai- kažkokie barjerai buvo, bet atėjom iš priešingos pusės, nei visas turistų srautas tai gali būt, kad įsmukom per išėjimą 🙂  Netoliese aptikom žalvarinę pliko jaunuolio skulptūrą su iki žvilgesio nuzulintu pimpalu. Turbūt tai irgi tam tikro turistinio ritualo dalis, bet nesigilinom.

Apsidairius aplink ir begalvojant, ką daryt toliau, ėmė krapnot, tai galvojimas baigėsi smukimu į restoranėlį. Artimiausias nugąsdino kosminėm kainom, kyštelėjom nosį į dar kelis ir apsistojom Kabančioj kavinėj- čekiškai būtų U zavešenyho kafe, kur ėmėm po kiaulės kulniuką ir alaus už labai padorią kainą. Kad kavinė ne iš prastų, rodę ir klintonų Bilo fotografija, kybanti ant sienos, kur anas sėdėjo pastarojoj kavinėj su bičiuliu. Meniu buvo priaršyta kažkokių blėnių, kodėl ji taip vadinasi, bet realiai tai kavinė iš tikrųjų kybanti aukštai šlaite su vaizdu į Prahos centrą iš paukščio skrydžio. Muzika- neįkyrus chill jazz, vakarais gyva muzika, interjeras mielas. Vienas išskirtinių bruožų- Kampe sukrauti tazikai ir vandens čiaupas- karštą dieną siūloma, geriant alų, vėsint kojas šaltam vandeny

Pavalgę ir prakutę nudundėjom tramvajum namo, tada nušliaužėm iki šalimais esančio Kaufland- visad galvojau, kad ten statybinės prekės, o ten gi didžiulė maisto krautuvė ir už pigiai. Tai kažko pirkom ir miegot, ryt 500 km iki Ščecino.

Rytas vėl prasidėjo blogais pusryčiais, daiktų pakavimu ir neskausmingu atsisveikinimu su Praha. Nemanau, kad kada nors norėsis čia grįžt. Bratislava, Budapeštas ir ta pati Krokuva paliko kur kas geresnius ir gaivesnius įspūdžius. Praha priminė išdailintą didžiulį suvenyrų kioską užkeltom kainom, sausakimšą turistų.

Kodėl paskinei nakčiai pasirinkom būtent Ščeciną? Sąlyginai netoli kelto, kurio bilietus turėjom penktadieniui, sąlyginai nebrangu, lyginant su Vokietija. Tiesiog tarpinė stotelė. Apsistojom hostely Grif, kuris buvo sąlyginai geras už atitinkamą kainą ir išėjom kur? Teisingai, pavalgyt Lenkijos negalima nemylėt dėl mažų kainų- brangiausias patiekalas centrinėj pėsčiųjų gatvėj esančioj kavinėj- 24 zlotai. Alus- 7- 9 zlotai ir kavinių aibės, niekas nebankrutuoja. Dar vienas akmuo į godžių lietuviškų verslininkėlių daržą. Vėliau, sukdami ratus, aptikom garsiąją Biedronką. Krizendami ir besibaksėdami įėjom vidun ir…išėjom, vos patempdami maišus ne be reikalo tautiečiai šturmuoja šį tinklą, tikrai pigu.

Vėliau pasiguglinom, ką verta pamatyt Ščecine. Pirmose vietose rodė centrines miesto kapines. Už 3 km. Bedūsaudami nuvilkom pilvus per pusę miesto ir betemstant pasiekėm kapines. Tiesiog dideles kapines parke, miesto centre. Vidury buvo betoninis balvonas ir karių kapinės. Kodėl jas rekomenduoja aplankyt, taip ir liko paslaptim. Vos gyvi parsivilkom atgal ir miegot miegot miegot.

Apie paskinę dieną labai daug nėra ką ir plėstis- kuklūs pusryčiai ir 240 km iki Sassnitz kelto, borderšopas. Apibendrinant galima pasakyt, kad kelionė labai pavykus, gal tik kiek per intensyvi, dabar rinktumėmės mažiau lėkt. Jei norėčiau tiesiog pašmirinėt po nuostabų miestą- rinkčiaus Budapeštą. Jei norėčiau pasidaryt alaus savaitgalį- rinkčiaus Bratislavą. Nu o jei norėčiau nutukt už nebrangiai, tai rinkčiaus bet kurią restauraciją Lenkijoj Ir jau kažkiek noris namo., nors ten ir lyja.

P.S. Kai išryškinsiu krūvą spalvotų juostų- būtinai pasidalinsiu, jei bus verta dėmesio.

Darželis plečiasi

andraika post on vasario 18th, 2017
Posted in avietynas, avietynas: uogienės

Taip jau gavos, kad palėpėj kaimui transliuojanti balabaikas avietė su samopalna antena greičiausiai ir liks ten dedikuotai, tai, bekuičiant stalčius ir spoksant, kiek visko dar neišbandyto, kaip antai TFT ekranėlis , kažkodėl 4 sonarai  ir du motoriukai , o kur dar aibė jungčių, laidų, perjungėjų ir tt susibrandino mintis, kad nieko nebus, reikia plėst daržą. Pasakyta- padaryta, juolab kad kainos fizinėse ir internetinėse parduotuvėse skiriasi ant tiek mažai, kad neverta ir terliotis.

Taigi- Raspberry Pi 3 B modelis , naujoves galit peržvelgt, užsukę į nuorodą. Pagaliau integruoti wifi ir bluetooth moduliai, micro SD vietoj didelės, kas pradžiugino ir čia noriu tiesiog brūkštelt kaip pats sau tą initial setup , nes kožną kartą sėdžiu ir guglinėju sulig eiliniu perinstaliavimu.

Pirmiausia- raspbian imidžas ir windousinis įrankis Win32DiskImager iškepa kortelę mikliai ir be jokių hemorojų, nebelikę eilės operacijų su formatavimais, boot sektoriais ir ta visa nuobodžia xernia, miela ir paprasta 🙂

Sekantis žingsnis- pajungt prie avietės klavą, pelę ir moniką arba tv ir per GUI aktyvuot SSH, tuo pačiu susitvarkant per raspi-conf lokales, klavą ir tt. Viskas, reboot, klavą, pelę ir teliką- sandėliukan 🙂 Sekantis žingsnis- pajungt prie namų interneto laidu, nes su wifi pradžioj nieko nebus, pajungus prasiskanuot tinklą ir įsilogint su defoltiniais pi:raspbian. Pasikeist slaptažodį komandos passwd pagalba. Susikurt root acc su komanda sudo passwd root . Internetuose, žinia, vis dar apstu grėsmingų dudenimų, kad kam tau tas root, yra sudo, taip nedaryyyyk nes pavojinga, sugadinsi et cetera, atrodo, kad kožna avietė kontroliuoja balistinių raketų paleidimo įtaisą kaip minimum. Noriu ir darau, sugadinsiu tai perinstaliuosiu.

Toliau susitvarkom wi-fi modulį paprastai- readaguojam

 sudo nano /etc/wpa_supplicant/wpa_supplicant.conf

ir gale dalipdom

network={
    ssid="namų tinklas"
    psk="slaptažodis"
}

kabutės lieka. pasitikrinam su komanda ifconfig wlan0, jei prie eilutės inet addr yra adresas- voila, viskas veikia, jei ne- pamėginkit perkraut, ištraukę kabelį. Po perkrovimo IP adresas vėl pasikeis, taigi praskanuojam tinklą ir pasidarom statinį IP, kaip jį padaryt, esu rašęs anksčiau ir pasirodo, jog naujausioj Jessie distroj anas receptas neveikia, prisiėjo ieškot naujo.

ir pabaigai viską suapdeitinam sekančiom komandom-

paketai

sudo apt-get update && sudo apt-get upgrade

branduolys

sudo apt-get update && sudo apt-get -y dist-upgrade

ir firmwaras

sudo rpi-update

reboot ir dirva eksperimentam paruošta, stay tuned 🙂

…and I feel yellow… 

andraika post on spalio 15th, 2016
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , , ,

Nėra kažkokios popdainos su tokiu priedainio sakiniu? Skamba galvoj su visa meliodija. Sudainuosiu, kada, jei nėra, ir visas pasaulis verks iš laimės, girdėdamas naujai užgimusį tūkstanmečio dainių 🙂 Malta. Kodėl Malta? Ogi todėl, kad Agnė ir Gintarė. Ir dar todėl, kad čia šilta, o namie šalta. Apie kelionę nėr ką daug ir pasakot – atsisėdi ir atskrendi per tris valandas, kaip kad autobusu iš Vilniaus Klaipėdon nudardėt, pakeliui  besnaudžiant ir jau net tingis žiūrėt pro langą, kas gi ten apačioj.

_dsc9888Pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo vėlyvą vakarą – drėgna. Šilta ir drėgna. Drabužiai, it švelniai pertepti aliejum, iškart prilimpa prie kūno ir imi jaustis kiek nevalyvas. Viliamės, kad mūsų visas lėktuvas jaučiasi identiškai ir, kadangi esam tik su rankiniu bagažu, vieni pirmųjų paliekam passengers area ir puolam glėbesčiuotis su Agne, pasiimt išnuomotą mašiną ir. Ir ir ir. Eismas atvirkščias, kaip Anglijoj, po perkūnais. Kad vairas kitoj pusėj, tai jau buvau susitaikęs, bet nepagalvojau, kad ir bėgių svirtis kitoj. Ačiū anglams, kad bent pedalų vietom nesukaitaliojo. Gavom Kia piccanto, ar kažkokią panašią apgraužtą žydrą špygą. Iš vietos neužgesęs pajudėjau tikrai ne iš pirmo ir antro karto ir šiaip ne taip parvairavau 9 km iki namų – bene sunkiausius ir ilgiausius savo gyvenimo 9 km. Jei ne Agnė, belekiek kartų būčiau išlindęs į priešingą eismo juostą (ir taip išlindau), riedėjau, gesau, keikiausi, pavydėjau autobusų keleiviams, trūkčiojau ne tuo bėgiu. Iš kur kairei rankai žinot, koks kada bėgis toj sumautoj angliškoj mašinoj. Maltos keliai turi dvi ypatybes – neskaitant atvirkščio eismo, jie yra šūdinos kokybės ir siauri. Ant tiek siauri, kad nudaužyti veidrodėliai ir aplamdyti sparnai kas antroje mašinoje yra normalu. Kaip ir kad visas autoparkas – mažiukai azijietiški viedriukai, nes su didele mašina čia jausies kaip dramblys porceliano krautuvėj. Ai, pamiršau trečią ypatybę – čia nėra horizontalių kelių – visi arba viršun arba apačion. Jei ne stačiai, tai labai stačiai. Laukt įvažiuot iš šalutinio kelio į pagrindinį esant intensyviam eismui beveik vertikalioj padėty yra visai normalu. Kas, kad užpakaly pypina visa šutvė besinervinančių vietinių. Ir nerasit kur pastatyt mašiną. Laisvos vietos čia aukso vertės – jau sėdant automobilin už nugaros atsiranda kas nors besidžiaugiantis, kad rado, kur sustot. Anyway, atvykom be didesnių nuotykių, radom kur sustot ir iškurnėjom link marinos pavalgyt kažko vengriško kur labai skanu. Kažkur apačion, kažkur, kur siaura, geltona, kur kampas ant kampo, kompaktiška iki begalybės, mašinos beveik lipa šaligatvių bordiūrais, kurie, turbūt dėl vietos stokos, irgi išlipdyti pusantro žmogaus pločio ir tai kitur net ir tų nėra. O kai yra, tai vietiniai vis naravijasi eidami prasilenkt ta išvirkščia puse ir prisieina mandagiai trypčiot, vieni kitus praleidžiant. Vienžo, visiškas refleksinis-kultūrinis šokas 🙂

Atėjus marinon paaiškėjo, jog maistas (visuose kabakuose gatvėj!) gaminamas iki vienuolikos vakaro, o paskui jau tik alkolaikas ir vengrai išvis išjoję pas kapitoną Tenkešą su savo virtinukais. Ką gi, šovėm į artimiausią barą su dešimt skirtingų telikų ir dešimt skirtingų futobolo varžybų ekranuose, bliaunant kažkokiam bumčikui fone, jau net nepamenu, kokiu pavadinimu, ir mikliai visko užsisakėm. Aš pasiėmiau kažkokį grill fish mix ir žiūrėdamas, kaip kolektyvas taršo jau atneštus main dish dydžio starterius, ėmiau kontempliuot, ką jau čia man atneš, bet nestipriai liūdėdamas, mat turėjau dvi pintas vietinio alaus Cisk – lager ir excel. Antras buvo geresnis, ba netoks rūgštus. Tada dingo elektra. Visur. Keliom sekundėm. Dar kažkas bildėjo ir dužo virtuvėj. Paskui prisistatė padavėjas ir ėmė dūsaut, kad ryšium su elektros dingimu mano bliūdas vėluos ir vajėzusmarija gal nenorėsiu, ba plius dešimc min reiks laukt. Kad jau esu kilniaširdis tai sutikau, už ką man buvo atsidėkota – belaukiant gavau duonų, dešrų, sūrių papjaustytų. Įnikęs ėmiau dūmot, kad gal jau ir bala nematė to fish mix, esu sotus ir noriu miegot, ir ten apačioj dužo mano porcija 🙂 Ir atnešė. Jejum jejum. Fish mix sudarė: tunas, lašiša, kardžuvė ir tarybinės sardelės dydžio krevetė. Lašiša buvo tvarkingai skani kaip ir Skandinavijoj, kardžuvė tokia pat sausa, kaip ir kitur ragauta, sardelinė krevetė irgi tvarkinga tik kad per abu žandus, didžiulė ir ne vieno kąsnio. Viską apvainikavo tunas – tokio skanumo žuvies tikriausiai nebuvau ragavęs, nors tunas gi gana įprastas mūsų racionuose: ir konservai, ir sušiai, ir pats esu kepęs. Dudki, tovarišči. Tikras, gerai paruoštas tunas primena jautienos pjausnį, tirpstantį burnoje, pradžioj net nesupratau, mėsa čia ar žuvis, receptoriai metė tik pozityvius error 🙂 Net dabar, po paros, bėga seilė tik pagalvojus.
Einant atgal pro begalinius barus, Agnė paaiškino, kad tos gausios trumpasijonės mergaitės ant kablų su maskvietiškais makijažais yra ne prostitutės iš Rytų, o tiesiog vietinės merginos, kurioms taip atrodo gražu. Ei, Maltos mergaitės, jei kuri mokat lietuviškai, atsiprašau už tokį savo pagalvojimą ir viskas tvarkoj ten, marširuokit, diedams patinka 🙂

Kita diena prasidėjo vietine krautuvėle pusryčiams: sūris, kalmarai, bandelės, česnakinis sviestas, vaisiai – taip, kaip ir turi būt per atostogas, išskyrus alų, mat vėl laukė pikantiška Kia su vairu kitoj pusėj. Vaizdas pro langą buvo štai toks

image-2-4_dsc9732Maltoj gulintys policininkai ant kelių yra visai ne tam, kad mašinos prieš juos pristabdytų. Bent po balkonu esantis buvo tam, kad pragaro sunkvežimiai per juos šokinėtų, žvangindami gelžgaliais ir nervuotų romius turistus. Ką jie ten išvežioja kokią penktą ryto – bala žino. Gal šarvus ir kardus tamplierių ordino riteriams po namus prieš darbo dieną. Šiandienos programa – koks nors prekybcentris ir Mdina (tariasi Emdina) apylinkės. Keliolika kilometrų nusidriekė į begalybę: arba aš totalus kietakaktis, arba eismas Maltoj tikrai tragiškas. Galų gale stojau belekur laukuose pastovėt ir nusivalyt prakaito. Nepamenu, kada turėjau tokį stresinį vairavimą, net gigantiški LA viadukai Kalifornijoj atrodė visiškas niekis. Atvykę nuostabiai greit radom vietą automobiliui centre. Gal per 10 minučių, kas, anot Agnės, buvo tikras stebuklas.

Bet atostogos juk tam ir yra, kad vyktų stebuklai. 🙂  Mdina kažkuo priminė Rodą – miestą-tvirtovę. Aišku, ką man dar gali primint, kai daugiau jokioj Viduržemio jūros saloj nesu buvęs. Papozavau kažkokiam turistui, katras norėjo mane papaveiksluot. Kadangi tai man nutinka ant kas antro kampo kasdien po daug kartų, tai seniai esu nebeišpuikęs ir leidžiuos fotografuojamas nebesibrangindamas. Pietums prisėdom tiesiog po kojom pasitaikiusioj tavernoj ko nors krimstelėt. Beef carpaccio buvo tiesiog nuostabus. Iš kalbos išėjo, kad Maltoj galima vairuot net ir su 0,79 promilės. Atsiprašau, padavėjas, one pint of local beer, please ir diena iškart įgavo naujų atspalvių. 🙂

Kiekvienąkart, atvykęs į anglakalbę šalį, aš galvoju, kad visai neblogai moku angliškai. Ir kaskart tas galvojimas išgaruoja dūmu po pirmo pokalbio. Kainos? Kainos Maltoj gana nemažos: parduotuvėse kiek mažesnės, negu Švedijoj, o kabakuose kiek didesnės – gal kaip Danijoj. Išvažiuojant navigacija nunavigavo į tokias gatvytes, jog du dviračiai vargiai prasilenktų. Iki posūkio, kur atsisakiau sukt, nes būtume strigę kaip konservų dėžutėj, nei durų atsidaryt nei kur pajudėt. Per laiko gabalą šiaip ne taip pavyko apsisukt ir pasprukt iš ten. Net su savo 25 metrų sunkvežimiu nebuvau papuolęs taip ankštai, eina švilpt.

Popiet prasukom pro Mosta baziliką, garsią tuo, jog per WWII du sviediniai, paleisti iš laivų, nuo jos tiesiog atšoko, o trečias, statinės dydžio, pramušęs stogą, dribtelėjo altoriuj ir nesprogo ir iki dabar ten eksponuojamas – pabarbenau praeidamas. Ir vietinį supermarketą Pama – kainos kaip kainos, prekės kaip prekės, bet ooo.. žuvies skyrius oooo.. buvo galima stovėt nutįsusia seile visą dieną. Ir ko tik ten nebuvo: ir file, ir pamarinuotos, ir gražios, ir baisios, ir didelės, ir mažos, rodos, dar gyvos, kyšančios iš ledukų. To nenupasakosi – reikia pamatyt. Stvėriau dvi labai vietines lampuki (vėliau paaiškino, kad jos paskui išauga į Lietuvoj parduodamas doradas) ir dar dvi raudonas. Ir dar dvi dryžuotas, kaip zebrai – taip ir aiškinau pardavėjui: – duokit tas, kur panašios į zebrus. Nesuprato, prisiėjo badyt pirštu persisvėrus. Parašyti buvo pavadinimai bet, aišku, neprisiminiau paskui nė velnio. Dar prisipirkom aibę geriamo vandens – pasirodo, jog Maltoj vanduo iš krano visiškai negeriamas, paragausi – oželiu pavirsi. O ir iš to pačio krano srovė, švelniai tariant, nekokia. Iš mano paties krano po alaus geresnė. 🙂

Malta – labai geltona sala. Nori nenori niūniuoji mintyse bitlų yellow submarine ir tą patį kažkieno priedainį ..and I feel yellow.
Visi pastatai, sienos, tvoros – viskas geltona. Žemė irgi geltona dykynė, kurioj gali augt tik. Tik. Niekas negali. Sukultūrintuose lopinėliuose matėm kelis kopūstus, granatus, citrusinius. Ai, kaktusai gali, didžiuliai, tie, kur vaisiai parduodami, bet nelabai skanūs. Maltiečiai, matyt, statybininkai jau genuose – belekur prilipdyta tvorelių, būdelių, šūdelių – visiškai nesuprantamos paskirties statinių, kurie užmiesčiuose sudaro visiškai apleistos apgriuvusios dykynės įspūdį. Šiaip žmonės malonūs, gražūs, neįkyrūs. Vakarais tuščios gatvelės nekelia nesaugumo jausmo, niekas nestveria už skverno ir netempia tavernon.

Vakaras tiesiog šliurinėjant po Gzira mariną ir siauras gatveles. Be mašinos visai ir miela. Užtikom du dieduku, išsinešusius gatvėn sofą ir staliuką su gėrimais, užkaiščiuotais laikraščiais – sėdi gatvėj ir socializuojasi. Po kelių valandų diedukų, butelių ir net babyčių buvo gerokai geriau, o ir nuotaika jautėsi pakilesnė. 🙂 Sukorėm gal kokius 4 km, kas į kalną ir pakalnėn visai nemažai. Toliau – skani vakarienė iš žuvų, alaus, vyno, kelios eilutės įspūdžių ir miegot.

Lazy sekmadienis buvo toks, kad dardėjom į Ghajn Tuffieha paplūdimį tiesiog pabūt, pasitaškyt, paplūduriuot. Susikomplektavom ir perpiet iškūrėm. Pastebėjau, jog ėmiau kiek geriau graibytis šitam visam išvirkščiam eisme, nors be Agnės riktelėjimų dar keliskart buvau besukąs į žmonišką eismo pusę 🙂 Atvykom. Šiaip ne taip prisiparkavom. Pafotografavom ir nugarmėjom paplūdimin. Daug nėra ką ir rašyt: smėlis, vanduo, šilta. Pasnorkelinau. Daug visko po vandeniu mačiau: ir ežių, ir krabų, ir skanių žuvų. Vakarop kėlėm sparnus iki Qawra (tariasi aura) irgi tokio miestelio, kad pavalgytume. Ocean Basket – nuostabus restoranas su vaizdu. Tiesiog su vaizdu, nes čia bet kuri atvira erdvė yra su vaizdu. Nusikrovėm stalą jūros gėrybėm beigi sušiais, o Gintarė dar išprovokavo ir austrių dubeniui, iki kurio vakarienė buvo nuostabi. Austrės, mhm. Nu jo, kriauklės su ten tom. Austrėm. Ledukuose. Su šampanu. Mhm. Emm. Virgai patiko. Agnė protingai iškeitė austres į šokoladinį pyragą. Gintarė buvo sužavėta kaip visada, o aš. Mhm. Ne. Feeee. Ne man. Jūros dvelksmą galiu pajust ir kitaip, nei prisisiurbęs snarglių su dumblo prieskoniu. 🙂

Tada kelionė namo su sustojimu Buggiba marinoj. Pasakot nėr labai ką. Šilta, daug žmonių, kabakai ir krautuvėlės, atostoginis šurmulys toks, kaip ir priklauso kurortui. Grįžus pagaliau pajutom, ką reiškia parkintis Maltoj- vietų nėra. Niekur. Sukom ratus gerą pusvalandį, kol radom kur įspraust ir dar toli nuo namų. Labanakt, žinokit. Noriu džintoniko ir miegot.

Ot taip ir atsiliepė kitą rytą spraust kažkur toli nuo namų – eini ir ieškai, kad o gal čia, o gal kitur, niekas neatsimena. 🙂 Nieko, radom sąlyginai greitai ir išdundėjom ligi blue grott- net nepasakosiu, kaip pirmą valandą koliojau maps.me programėlę, nusukdamas vis ne ten, turėjo jie net žiaugčiot ten, kol maliausi žiedais žiedeliais pirmyn ir atgal, užpypintas vietinių ir vos nestukteltas dešimtis kartų. Už miesto ta sumauta maps.me visgi nepavedė ir nunavigavo iki blue grott kaip priguli- gražu.

Vėliau sukom iki Dingli cliffs per Ghar Lapsi – tiek viena tiek kita vieta gražios paspoksot- uolos, jūra, geltona, karšta. Pasikarstyt gal būtų ir nieko, bet tik pasiruošus ir kai vėsiau. Konteineriai su jūros gėrybių atliekom prie užkandinių trenkia baisiai tokioj atokaitoj taipogi. Vėliau sukom link Red Tower- bene vienintelio raudono pastato visoj saloj, gal todėl ir lankytino objekto, mat aplink ir taip apstu kur kas įspūdingesnių statinių. Navigacija nuvedė per laukus, žabynus, šabakštynus ir velniai žino kokius dievo pamirštus užkampius- keliai baisūs iki negalėjimo, bet buvo įdomu pasižvalgyt po tą nenušlifuotą turistų salos dalį, pakeliui sustojom kažkokioj vietinėj ūkinyko krautuvėlėj ir prisipirkom pilną medinę dėžę žalumynų beigi vyno.
Paskui radom visai neblogą paradise bay ir popietė prabėgo besiturškiant vandeny valgant gigantiškas pocijas ravioli ir viščiukų sparnelių, pašeriant šutvę ryžų
kačių, dar šmurkšelėjom pakeliui namo į Mira bay- bet prasibrovus pro žabynus paaiškėjo, kad ten labai nekažkas, skirta vietiniams poilsiautojams- Julius net patingėjo lipt iš mašinos.  vakare prasukom pro supermarketo žuvies skyrių, kur stvėriau pamarinuoto tuno kepsniams ir kažkokios sūdytos-vytintos žuvies, kurią supakavus, su pardavėju išsiaiškinau, jog greičiausiai nsipirkau tos sumautos norvegiškos lutfisk- sūdyta ir džiovinta menkė, kurią paskui numirko ir kepta būna bjauriai neskani. Grįžtant navigacija pavedė tragiškai- prie vienos sankryžos, suvedus tą patį adresą, du telefonai rodė sukt į skirtingas puses, galų gale strigom kamščiuose ir darėm tai, ką daro kiekviena tradicinė šeima, strigus automobilių spūstyse- ėmėm rietis 🙂 tada vilkomės paskui šiukšliavežę, aplipusią negrais, kurie rankiojo maišus pakelėj, kraudami priekabon, siauroj gatvėj, kuriai buvo nė motais tūtuojanti autokolona iš paskos- šiukšlių išvežimas uber alles. Tada Julius dar įkišo pirštą į saugos diržo sagtį ir nebegalėjo ištraukt, ėmė verkt, kad skauda, pirštas ėmė tint, teko stot belekur belekaip, įjungus avarines. Galų gale radom namus, išlipant iš mašinos lūžo dovanotos medinės dėžės rankena ir visi žalumynai plojosi žemėn. Net nebebuvo pikta. Tuno kepsniai vakarienei buvo dieviški, o menkė liko mirkt kitai dienai, su buto kaimynu Oliveriu išsiaiškinom, jog abu mėgstam nardyt ir pažadėjo man suorganizuot wreck nėrimą prie Blue Grott, kas pataisė nuotaiką, mat jau abejojau, ar susiruošiu o tuo pačiu ir pasižiūrėsim, ar maltiečiai laikosi prie bokalo duoto pažado 🙂 dar dingo namie vanduo, tai girtoki korėmės ant stogo tikrint rezervuaro- plastmasinio kubilo, uždengto su dangčiu, kuriame vandens padavimą reguliuoja plūdė kaip tarybiniuose unitazuose. Nieko nepataisėm. Santechnikas pažadėjo ateit rytoj popiet. Kubilas buvo priaugęs žalių dumblių, bet Oliveris numojo ranka, kad čia nieko tokio 🙂

Sekančią dieną Agnei buvo išeiginė, tai nusprendėm apšmirinėt salos pietus ir garsiausią tų kraštų žvejų miestelį, kuris tariasi Marsašlok o rašosi.. tą reikia susiguglint. Marsaxlokk. Keista baisiai ta jų kalba ir raidės. Šaunus geltonas miestelis su įlanka, kupina įvairiausių spalvotų žvejų laivelių, turgelis ir aibė kabakų, siūlančių dienos pietus su vietine žuvim ir sardelių dydžio krevetėm. Pavalgėm- porcijos čia ohoho, protas visąlaik liepia imt vieną ant dviejų, bet godumas pastoviai nugali- paskui prisieina prakaituot, kemšant kiek telpa ir palikt lėkštėj vistiek. Kitoj gatvės pusėj vyko kažkoks politinių ponų susitikimas- aibė prašmatnių limuzinų su vėliavytėm ir dar daugiau policijos, kuriai šmirinėjant aplink, ramiai išgurkšnojau savo pintą alaus 🙂 Tada dar keli km iki pretty bay- kiek to pretty pasakyt negaliu, bet spoksant į šalimais besišvartuojančius gigantiškus konteinerinius laivus kelios
valandos prabėgo mikliai ir net be tepalo dėmių ant vandens. Toliau- jau įprastu tampantis supermarketas, įprastu tampantis vietinis cisk alus ir namo. Dar teko užmatyt du nusususius ir suvargusius satanistus, juodai padažytaisplaukučiais. Mintyse jų pagailėjau- kai aplink tokia koncentracija bažnyčių, katedrų ir bazilikų, o visokių gvadelupių mergelių, primūrytų sienose, išvis tūkstančiai, tai galima suprast, kad velnio garbintojams Malta yra viena prasčiausių vietų gyvent šiapusiniame pasaulyje 🙂 Nudizmo pasekėjams irgi nekas- dažnam pliaže kabo parėdymas, kad boobs not allowed – jokių vokietkų su savo iškęžusiom genitalijom- katalikiška šalis yra katalikiška 🙂

Prabudę išsiruošėm į Gozą- šalimais esančią salą su visam pasauly garsiu Azure Window. Maltą perskrodėm automobiliu išilgai kaip tikri maltiečiai- žybt ir jau. Kažkokiam mieste, iš kur plaukia keltas į Gozą, eik, žmogus,
atsimink kiekvieną pavadinimą. Persikėlėm. Pirmas įspūdis- labai geltona. Bet kitaip. Net nesugebu papasakot, kaip kitaip- naujau gal? Tvarkingiau? Ramiau? Kitaip ir tiek. Pakeliui radom didelį karjerą- akmenų skaldyklą, iš kur, matyt, ir skaptuoja tuos milijonus geltonų blokų. Azure Window padarė įspūdį, jei ne kadre besimakaluojantis diedas- turbūt tą dieną iš turistų sulaukė tūkstančių prakeiksmų 🙂
tada dar užsikorėm ant viršaus, suignoravę visus draudžiamus ženklus- šalimais prasukęs policijos ekipažas ir suignoravo mūsų viešosios tvarkos pažeidimą 🙂 toliau tiesiog bakstelėjom žemėlapin, kad pravažiuojam tuo va pajūrio keliuku iki artimiausio kaimo ir stojam pavalgyt. Keliukas prastėjo iki begalybės, kol transformavosi į žvyrkelį, bet buvo vertas pravažiuot- vaizdai kalba patys už save o ir pamatėm, kaip atrodo druskos sodrinimo baseinėliai. Pirmampasitaikiusiam kaime stojom pavalgyt, užsisakėm avienos ir vietinio triušio troškinio, vairuotojas įžūliai pasiėmė dvi pintas alaus 🙂 Toliau. Toliau suplanavom aplankyt San Blas bay su keistu tamsiai geltonu smėliu, kurį parekomendavo Oliveris. O toliau navigacija parodė patižusiems turistams, kokiais keliais važinėja trū maltiečiai- kelias siaurėjo, prastėjo, vingiavo kol ėmė statėt. Tiesiogine prasme. Statėt, kol ėmė prasisukinėt ratai ir smirdėt sankaba. Ir kol sustojom taip, kad per kapotą nesimatė sutrūkinėjusio irištrupėjusio betono, kas čionai vadinasi keliu. Dešinėj- uola. Kairėj- žabynai ir nusiridenimas pakibenimat, užpakaly- staigus posūkis ir siena, prieky tik dangaus mėlynė ir kapotas. Moteriškoj kolektyvo pusėj prasidėjo panika,  Juliui buvo smagu aš ką,
nuriedėjau atbulas įkalnėn, apsisukom ir tiek reikalų, labai baisu nebuvo. Tada pro žabynus šiaip ne taip prasibrovėm iki žmoniško kelio ir, apsukę tris ar keturis ratus per tą patį miestelį, galų gale aptikom pliažą. Tikrai su tamsiai geltonu keistu smėliu ir labai stačioj nuokalnėj, visa laimė, kad automobilį, ką tik pasimokę, apdairiai palikom viršuj, antraip tikrai būčiau važiavęs ir po to ką? Turbūt būčiau kvietęs pagalbą, kad ištrauktų. Nuokalnė buvo gero kilometro ilgio ir apsukrus vietinis suko bizniuką – 2 Eur nuo žmogaus ir su palaikiu džipuku užbogina 6 išlepusius tinginius viršun per kelias minutes. Po maudynių Juliui tai buvo linksmiausia dienos dalis. 🙂 Toliau – namai, salotos iš vakarykščio tuno, alus ir miegot, nes kita diena turėjo prasidėt be pagirių, mat grūsimės į nejuokingus gylius, o aš dar ir wreck diving licencijos neturiu. Agnė telefonu pasibarė su taip ir neatėjusiu santechniku ir tas, darydamas savo my best, atsivilko apie devynias ir konstatavo, kad neturi reikiamos detalės ir ateis rytoj. 🙂

Sutarėm važiuot su Oliverio mašina, mat, nors esu baisiai geras ir šaunus vairuotojas, įtariau, jog atsiliksiu beviltiškai. Ir neprašoviau – Oliveris pasirodė besąs įdomus ir kalbus pašnekovas, pripasakojęs apie salą visokių įdomybių. Tarkim, prie Stop ženklo sustot neprivaloma, jei nenori. Baus tik tuo atveju, jei padarysi avariją. Diržai užpakaly ir vaiko kėdutės čia išvis kosmosas, o vairavimas po gero vakarėlio kaip ir norma, tik vairuok tvarkingai. Pasirodo, jog maltiečių kalba, skambanti labai keistai ir kitaip, yra visų Viduržemio jūros regiono kalbų mišinys. Kad didžiausias įžeidimas maltiečiui pavadint jį turku. Kad senų žmonių default keiksmas bet kokioj situacijoj – „sumautas turkas“ – rusiško bliat ar lenkiško kurwa atitikmuo. 🙂 Kad darbą susirast labai paprasta, kad klesti korupcija, kad maltiečiai naciai ir rasistai ir to neslepia. Jei tu koks musulmonas, ar negras – tai ir pašol von. Ir ką? Tai veikia – jokių sumautų multikultūrinių getų. Dar maltiečiai labai ginkluoti. Šautuvus turi praktiškai visi, tiesa, ne kovinius, bet medžioklinius. Ir tikrai, vieną vakarą besimaudant, kažkas pyškino netoliese į valias. Maisto kultūra panaši į lietuvių. Jei jau kvieties į svečius, tai stalas turi būt nukrautas vaišėmis labai gausiai ir su kokiu šaltu buterbrodu neišsisuksi. 🙂 Išsinuomavom Oliverio klubo parduotuvėj visą ekipiruotę. Jau galvojau, kaip išdidžiai rodysiu savo divemasterio kortelę ir.. niekam jos nereikėjo. 😀 Viską gavom. Aš paskutinį momentą dar pasigriebiau 15 l vietoj pradžioj galvotų 12 l, kas išgelbėjo nėrimą. Visgi reikėjo imt 18 l, na bet apie viską iš eilės. Išleidę familiją ganytis prie Blue grott ėmėm ruoštis nėrimui. Atvyko Oliverio draugas Saimonas – visiškas chill out maltietis, kuriam viskas take it easy, bro. Ant tiek ramus, kad jei šalia būtų dribtelėjęs koks asteroidas, tai greičiausiai būtų pasukęs galvą ir ramiai pasakęs – it’s nothing, everything ok 🙂

Nerimavau stipriai dėl kelių dalykų: naujos kaukės, kurios neišbandžiau, wrecko, nes nebuvau niekad lindęs į nieką panašaus ir… ryklių. Aha. Jų. Oliveris entuziastingai pasakojo, jog vakar jie čia buvo pastebėti ir dar dideli: ir baltieji, ir kūjagalviai, ir kaip pasiseks, jei pamatysim. Aš savo ruožtu godojau, kad geriau tegul nepasiseka ir nepamatom. 🙂 Nėrimas iki wrecko – buvo tiesiog multilevel gilėjimas iki 34 metrų, kol prieky ėmė ryškėt kažkas didelio ir tamsaus- akims ėmus fokusuot vaizdą, pasimatė gigantiškas sraigtas ir tolumoj jūros mėliuose ištirpstantys bortai, aplipę jūros ežiais, besidilginančiais vikšrais, koralais ir kita povandenine velniava. Praplaukę tarp sraigto ir vairo užkilom aukštyn, iki galinio denio ir įsiropštėm vidun. Šalta nebuvo, kaukė neleido, nebuvo ir labai baisu, praplaukėm pro kažkokias tamsias patalpas, gal motorų skyrių ir per kaminą išplaukėm lauk, nes pastebėjau, jog man liko tik 100 barų ir reikia skubiai vyniotis viršun, taigi apžiūrėjom tik pusę wrecko, pastebėjau tik, jog priekiniam deny žioji didžiulė sprogimo išplėšta praraja. 50 barų. Virš galvos dar 20 metrų. 20 barų, metrų dar 15, multilevelinis kilimas, stebiu kompą, kilimo greitis ties raudona riba, pasikviečiu Oliverį ženklais, kad baigiasi oras, pasiimu jo oktopusą į saują ir jaučiu, kaip darosi sunku kvėpuot – balionas praktiškai tuščias, viršuj dar 12 metrų. Iš paskutiniųjų priprerdžiu BCD ir šaunu viršun, paleidęs Oliverio oktopusą – bala nematė tų safety stopų, bliaunančio ir mirksinčio kompo, gyvent noris labiau – tokiais momentais oras įgauna skonį tiesiogine prasme, kaip kad ir vanduo troškulio iškamuotam. Kaip išgadinu tą orą tai nesuprantu – pas Oliverį viršuj dar buvo likę 50, o pas Saimoną ir visas 100 barų, o juk mano ir balionas buvo 3 litrais didesnis. Suverčiau kaltę prastiems plaukmenims ir kad buvo kiek baisu 🙂 Dar durnai plaukiau gilėjant palei dugną, o reikėjo laikytis kuo aukščiau. Dekompresijos, panašu, jog sėkmingai išvengiau, nors plaštakos kitą dieną kiek dilgčiojo. Oliveris pasiėmė GoPro, tai įdedu kiek pakarpytą vaizdą, turėjau ir savo kamerą, kuri prieš kelionę veikė, o atskridus kažkodėl nebe. Dar turėjau povandeninį dėklą savo Nikon D90, bet, kaip pusgalvis, įsidėjau tik teleobjektyvą, o stokinis liko namie, dėklas, savaime suprantama, netiko. Klipuko pradžioj pasivaidena Oliveris, aš kadruose su mėlynais plaukmenim, su geltonais- Saimonas.

Virga su Julium pasiplaukiojo po mėlynąją grotą laiveliu, paskui visi įkalėm alaus, Julius sulčių, tada dar alaus ir paprašėm Oliverio, kad užrodytų kokį trū kabaką, kur skanu, daug ir ne turistams. Tai prasukom pro kelis ir apsistojom pajūrio restorane Surfside, kur, kaip paaiškėjo paskui, aptarnavo lietuvė. Ant stalo: aštuonkojai, kalmarai, vynas ir alus. Oliveris nusprendė, kad, jei jau ryte nenuėjo darban, tai po pietų nėra ko ten ir vaidentis. 🙂

_dsc9858Gerokai numigom, visgi nėrimas atima nemažai jėgų. Vakare išsiruošėm į Birgu Candle festival – vienas seniausių miestų visoj Maltoj turi savo metų šventę. Išjungiamas visas elektrinis apšvietimas ir šviečia tik tūkstančiai žvakių, sukabintų į sietynus, išdėliotų languose ir kiekvienoj įmanomoj vietoj. Deja, papuolėm tik į pasiruošimą festivaliui bei apžiūrėjom labai gražų miestelį-tvirtovę. Toliau – namai ir atsisveikinimo vakaras su vynu bei džinu. Tiesa, pasirodė santechnikas ir paleido vandenį, aleliuja. 🙂

_dsc9860

Paskutinei dienai pasilikom sostinę Valetą. Apie ją kalbėt kaip ir nelabai yra ką. Reikia pamatyt. Įspūdinga geltona architektūra, siauros ir gilios, it šuliniai, gatvelės. Kepinant alinančiai kaitrai net ėmiau galvot, kad gal pastatus specialiai lipdė tokius aukštus, kad būtų kuo daugiau šešėlio. Pastebėjom, jog namų langinės keistai atsidaro iš vidaus- uždarytos matosi už stiklų, šiaip žmones savo privataus gyvenimo labai neslepia- balkonuose, kad ir labai jau istorinėsevietose, plevėsuoja džiūstančios paklodės, siaurose gatvelėse, kur vos išsitenka viena mašina, daug kur praviri langai ir durys tiesiai į vietinių gyvenimą. Koridoriai čia prabanga – matos, kaip žmones valgo, krapštosi, guli su cigaretėm ir žiūri TV. Pietietiškai taip 🙂 Radom ir aplankėm žaislų muziejų, dieduko įrengtą trijų aukštų bute – babytės nebuvo, tai nebuvo ir lėlių su pliušiniais katiniukais – lentynos su blėkiniais tankais, kareiviais ir mašinom parodė, jog tarybinė ir maltietiškos vaikystės buvo kiek panašios. Asortimentas skirtingas, bet kurpalis daugmaž vienodas.

Užkandom itališkoj picerijoj su alum ir vynu. Itališka pica su jūros gėrybėmis ir maltietiška, su jų kimštom dešrelėm, faršu ir chorizzo – aišku, abu nesuvalgėm, nors gausiai užsigėrinėjom vynu ir alumi. Juliaus racionas per visą kelionę išliko nepakitęs – skrudintos bulvytės ir kibirai kečiupo. Keistas vaikas, nieko nepasakysi, bet pigus užlaikyt 🙂 Pasiėmėm mašiną ir beklaidžiodami pasiekėm oro uostą, kuriame skrydis vėlavo tris valandas. Taip būtume spėję dar ir į tą žvakių festivalį suspėt..

Reportaže nėra jokių parėdymų, kaip kad „jei jau būsit ten, tai būtinai užsukit ir ten“- savaitės Maltai ryškiai per mažai. Norint aplėkt, kad įsirašyt pliusiuką – pakanka ir kelių dienų, tačiau bent paviršutiniškai susipažint su tūkstantmečiais kauptu istoriniu ir kultūriniu paveldu reikėtų turbūt mėnesių. Labai norėtųs čia sugrįžt dar bent kartą.

Už lango vėjas, danguj – pilka purvina kaldra, termometras rodo +6, o viduj šilta ir geltonageltona 🙂

P.S. Kodėl įdėjau pirmą nuotrauką su ta susukta balta špyga? Ogi todėl, kad Valeta paskelbta 2018 metų kultūros sostine ir tas šūdelis suraitytas ant aprūdijusios kaladės priešais miesto rotušę šia proga. Atsiminiau mūsų vamBzdį ir pajutau pareigą pasidalint kultūriniais mainais.

 

Reikėėjoo berniuuukaams…

andraika post on liepos 16th, 2016
Posted in hobiai

Seniai berašiau apie dronus, daug vandens nuo to laiko nubėgo. Naudoju daugiskaitą, taip taip taip. Dronai. Ne vienas ir ne du. Paskiniam poste rašiau ir fotografavau kvailus apkapotus pirštus- po beveik metų vis dar jautrūs ir skauda- mažu būsiu kokį nervą nusikirtęs. Bet visų pirma noriu pasidalint baisiai gera daina

Paskui, kaip visada atvirkščiai, pradėjau nuo logiško starto- už kelis eurus nusipirkau kambarinį šūdelį eachine H8 , kuris nebijo trankytis į sienas, nedūžta, neskauda (beveik) kai įskrenda kur į ranką. Su juo pasidėjau solidžius skraidymo pamatus, pakeliui apgreidindamas savo Eachine 250 racerį- pakeičiau pagrindinę plokštę į revolution nano su integruotu gps, telemetrija ir dar mase navarotų- antenų ant drono dabar daugiau, nei ant kokio televizijos bokšto Vilniuj. Juokingiausia tai, kad norėjau įdėt dabar nuotrauką, bet radau tik va tokią, tai tokie va rezultatai. GPS antenos net nesimato, nulėkus nebūtin, kaip ir papildoma kamera, kuri ir dabar pūpso kažkur pievoj aplink sklypą prifilmavus drono viražų, eik, žmogus, rask. Tie visi stabilizavimai taip ir neįsijungė, o jei ir įsijungė, tai buvo nieko verti. Perpykęs dėl gendančių baterijų (na negali gi trys iš eilės sugest nes kinietiškos) nusipirkau OCDAY DP6 pakrovėją, išmetęs visus xaliavinius stockinius, kurių susidarė visas maišelis, batareikos daugiau nebegedo, bet, pasirodo, jam reikėjo srovės šaltinio, kuris kainavo antra tiek, tai srovę tiekiu su senu automobilinių akumuliatorių pakrovėju. Vienžo, pasiruošimas skrydžiui iš šono kožną kartą atrodė turbūt neprasčiau, nei koks Trinity eksperimentas.

IMG-1464809588566-V

Na bet kuriuo atveju ši nuotrauka nereiškia, kad taip ir likau tragišku bezdarium, mat visai ir išmokau laigyt dronu kieme, čia eilinis rezultatas iš mandravojimų, kai norisi pasirodyt pačiam prieš save. Spintutėj prikrauta aibė papildomų propelerių, batareikų, rankų ar whatever kaip vadinasi tos ataugos, kojas turėjau bet nulaužiau visas, bet kai nebuvo bazinėj komplektacijoj tai ir nereikia, propelerių apsaugų (nuotraukoj momentas, kai jos buvo pasibaigę), maišas laidų, imtuvas, akiniai, ekranas, visko net nefotkinu ir nevardinu, gera batų dėžė chlamo, kuris turėtų veikt, bet o tačiau. FPV taip ir neužkūriau. kodėl? Nežinau. Nesugebėjau. Ar imtuvo dažniai gal neatitinka, nors pagal aprašymus gal ir atitinka. Pavargau kuistis ir galvot, kodėl kažkas kažkur vėl neveikia ar nulūžo ar dar reikia kažką dapirkt.

Todėl tadaaaam!!! Po begalinių guglinimų ir recenzijų skaitymo, taupyklės krapštymo ir tarimosi su su nesunkiai sukalbama sąžine, fanfaros daiktui, veikinačiam out of the box- Yuneec Typhoon H- heksakopteriui, apie kurį po kelių dienų galiu suokt tik ditirambus- viskas just works. Aprašymų pilni internetai, įmetu tik reklaminį filmuką

po dviejų dienų skraidymo įspūdžiai kuo geriausi- valdymas, net esant stipriam vėjui, ne tai, kad paprastas, bet paprasčiausias- iš angle mode, kai priekis yra priekis, galima persijungt į smart mode, kiti vadina headless, kai priekis yra ten, kur galvoji, kad jis yra, judindamas valdymo svirteles- jei dronas kabo žonu, o tu galvoji, kad ten priekis tai ten ir bus priekis 🙂 Blogiausiu atveju (arba jei tingi), įjungi home return ir gali su alum žiovaudamas stebėt, kaip dronas grįžta namo pats. Dizainas su foldable arms vertas tik pagyrų- jokių su chamutais darištų esc po pažastim, gimbal’o darbas nepriekaištingas- dronui besitabaluojant atrodo, jog kamera padangėse stovi ant štatyvo, nors vėjas pūtė stiprus, kokybė, kaip mėgėjų klasei- pavydėtina. Šekit, pasižiūrėkit, virgin fly virš namo. Pakėlus mygtuku landing gear, kamera gali suktis ratu ir niekas neužstoja vaizdo, dar dovanų gavau kažkokį wizard stick, kaip teliko distancinį, kur nežinau, ką daryt su juo, pagal aprašymą tai tipo valdai droną su juo, o jau su pagrindiniu pultu dirba žmogus tik kaip operatorius. Ai, pamiršau paminėt, kad pulte įmontuota tapšnojama planšetė, taigi fpv transliuojas tiesiai ten ir dar kur panorėjus, mat yra hdmi išvestis ir dar gyvas velnias nustatymų.

 

Tiesa, yra kažkokios amerikoniškos FAA kontoros aukščio apribojimas iki 120 metrų. Atsisiunčiau pc softą ir leido pakeist iki 1000 metrų. Kilsiu? Neiškęsiu. Baisu? Taip. Jūtūbėj yra filmukų, kaip heksakopteriai drimba iš aukštai, neapskaičiavę vėjo stiprumo/temperatūros et cetera, ko pasekoje išsikrauna baterija ir prapuola. Bet visgi kaip įdomu. Šeši sraigtai duoda puikų payload ir saugumą, kaip sako gamintojas, net nusikrušus dviem iš šešių, aparatas pajėgus grįžt namo. Vienžo, panašu, jog vienvaldis DJI su savo durnom kainom ir pederastiniu baltu dizainu turi rimtą konkurentą. Šeši geriau, nei keturi. Just geriau. Verta paminėt ir saugumo aspektus- priekyje stovi du sonarai, kuriuos aktyvavus, dronas automatiškai sustoja prieš didesnę kliūtį- į namo sieną įskrist niekaip nesugebėjau. Už papildomą pinigą galima nusipirkt RealSense modulį, kuris suteikia dronui gebėjimą judėt iš paskos kad ir labirintu, išvengiant kliūčių, kažkas panašaus į tas kamerytes, kur dedasi ant telikų su PS ar iksboksais. Kolei kas tas neaktualu, įdomiau sulaukt kokio modulio su fiziniu plėtiniu, kad spustelėjus mygtuką būtų galima tekštelt kiaušinį kaimynui ant stalo ar alaus atskraidint 🙂

Praktinis panaudojimas? nuskridau iki kaimynų pasižiūrėt, ką veikia Julius. galima įsispirt klumpėsna ir nueit, bet visgi ant kalendoriaus 2016, alio 🙂 Taip pat žinau, ką veikia kaimynai savo vidiniuose kiemuose ir kieno veja gražiausiai prižiūrėta. Dar pravaikiau ir varnų būrį. Tiek tam kartui, niežti nagai skrist 🙂

Na ir ką. Bandžiau kilt aukštai. 120 metrų barjerą dronas įveikė be problemų, užsižiopsojau viršun ir post factum displėjuj pamačiau, kad aukštis strigo ties 199,9 m. Ir ne tik aukštis, susidarė įspūdis, jog strigo ir drono valdymas o viršuj slenkantys debesys sudarė įspūdį, kad mano ženkli suma eurų skrenda pakibenimat 🙂 visa laimė, kad svirtelės pozicija „jukš namo“ suveikė ir dronas saugiai grįžo pas tėtuką. Kadangi buvau tokiai situacijai nepasiruošęs, tai mintyse modeliuoju kelis scenarijus- arba dronas tikrai turi firmwarinį barjerą ties 200 m, virš kurių prasideda civilinės aviacijos aukštis, arba tikrai nusikrušo valdymas kažkodėl arba telemetrija neberodė kilimo ir užstrigo ties 200 m. bandysiu dar kartą ir būsiu atidesnis. video prisegu žemiau

 

LIŪDNAS PAPILDYMAS

Štai tokiom nuotraukom tegaliu pasidalint. kodėl? Todėl, kad nuo durnumo neapsaugos jokie super-duper sonarai ir kitos mandrybės.

DSC_0047 DSC_0049

Kaip tai nutiko? kaip visada su manim- idiotiškai. Slampinėjom bukų miške Kopparhattan draustinyje (kur, kaip paaiškėjo vėliau, skraidyt išvis uždrausta) ir pagalvojau, kad bus gražu pafilmuot iš viršaus ir tikrai buvo gražu. Po to sugalvojau, kad priskrisiu arčiau ir mus nufotografuosiu. Aišku, žiūrėjau daugiau ekranėlin negu į droną ir atbulas įskridau kažkur aukštai į buko lają. Išgirdęs, kad sraigtai kapoja mažas šakeles, padariau dar durnesnį dalyką- kažkodėl nusprendžiau, kad ten jau pati viršūnė ir, jei duosiu ciongo, dronas šaus viršun, šienaudamas lapus, it kokia giltinė su dalgele. Mhm. kurgi ne. matyt iki viršūnės dar buvo geras gabalas kelio tarp storų šakų, taigi pasigirdo tik blogi garsai ir paskui long way down su finaliniu šleptelėjimu į suplūktą žemę. Post factum susižiūrėjau, kad ir sonarai buvo deaktyvuoti- pamiršau įjungt. Vienžo. Detalės jau keliauja internetu o kamera keliauja remontui Estijon. Mintyse dievagojuos pats sau, kad jau dabar tai būsiu toks atsargus, kad jejum jejum. Pabaigai prisegu finalinį filmuką, it kokią gulbės giesmę 🙂

Hello, world!

andraika post on gegužės 13th, 2016
Posted in avietynas, avietynas: uogienės Tags: , ,

Vienas iš nelabai sėkmingų spontaniškų pirkinių avietei buvo visiškai nereikalingas tačskrynas, kurį bebandant įinstaliuot, avietė nuvyto nebeatgaivinamai, ko pasekoje paaiškėjo, kad beveik nepamenu, kaip viską padaryt iš naujo ir, negana to, niekur to nesudokumentavau, o galvojau, kad viską aprašęs kažkur čia. Gėda pelėda.

Teko besiguglinant viską perinstaliuot su kokiu tai raspbian imidžu, kur to screeno palaikymas yra by default, bet visvien niekas nieko nerodė ir bala jo nematė, tekstas visai ne apie tai. Tekstas apie tai, kaip pagaliau Gulielmas Markonis guglo tiltais įžengė į mano kuklų gyvenimą 🙂

Visiškai netikėtai pačiam sau be didesnių vargų užsikūriau naminę radijo stotį, kurios pagalba galiu transliuot ką panorėjęs kokio kilometro spinduliu ir viskas paprasčiau, nei du pirštai, jei kam įdomu, pagal va šitą va paprastutę instrukciją . Paskui, norint leist savo failus, teko kiek pasižaist su sumestų savo mp3 permissions ir štai jums prašom- Johnny Rebel beigi Eric Bibb kuo puikiausiai sutaria etery, pamiršę, kad vienas kukulksklanininkas o kitas negras, taigi rasizmų man čia nekaišiokit ir išvis aš nemoku angliškai 🙂 anteną atstoja pusmetrinė viela, pajungta prie pin 4 arba GPIO 7 kitaip.

Įdomu tai, kad default dažnis yra 91,3, bet laisvai galima pakeist į bet kurį norimą, išeinant už komercinio radijaus ribų 1 mhz- 250 mhz diapazone (komerciniai dažniai yra 87.5MHz–107.9MHz ) arba, tarkim, pašposijant kaimynam permušt kokias sporto varžybas kritiniu momentu 🙂 Minusas tas, kad radijas veikia tik kai komanda aktyvuota atidarytame terminale kompe, telefe, planšetėj ar dar kur nors, bet šiuolaikiniais visuotinio internetizmo laikais tai ne taip ir baisu. Baisiau galvot apie teisinius tokio šposo aspektus, bet kaimynas visai patenkintas 🙂

P.S. ką tik prichimyčinau rimtą anteną nuo besimėtančios shinwa P700 radijaus stotelės, smalsu, koks dabar veikimo spindulys.

Papildyta

Užboginau avietę palėpėn, pakabinau anteną ant cveko ir dar pridariau iš vielos tokių spygliukų į šonus, kad būtų panašiau į tikrą siųstuvo anteną ir ką jūs sau manot??? signalas dengia visą kaimą- mašinoj girdėjosi už kelių km, tiesa, be trukdžių gal tik kilometras bet visvien ohoho. padengimo plotas išaugo iki kokių 4 km. Ta proga muziką pakeičiau į neutralesnius Rebel Son ir dabar, montuodamas kieme šiltnamį, beveik į taktą bliaunu bury me in southern ground . Palaukit, pasiraitosiu rankoves ir vieną dieną užgrosiu per jūsų seną dieduko VEF’ą, čia jum ne kokie yzy ir legalūs internetiniai fiti-miti 🙂