Category Archive:pasivalkatavimai

atgarsiai iš praeities

andraika post on rugpjūčio 18th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Internetas tai ne šiukšlių dėžė jum. Tai greičiau kaip seifas, kur ką jau padėjai to neišmesi. Neaiškiuose archyvuose radau savo seną visiškai nebeveikiantį houmpeidžą su keliais pasakojimais iš šen bei ten– gal netyčia kam bus įdomu.

Kelios akimirkos iš kelionės Ukrainon

andraika post on rugpjūčio 5th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Taip gavosi, kad šiemet į VORAI MC national run’ą išvykau vienas, mat buvo likus savaitė atostogų o ir atstumas laukė nemažas- tūsas nusimatė Ukrainoj, West Wind’17, kurį dvyliktus metus iš eilės organizavo LIONS MC, anonsuojamas kaip didžiausias motosambūris visoj vakarų Ukrainoj. Kadangi renginys buvo net keturių dienų trukmės, tai startavau jau pirmadienį, pliaupiant gaiviai vasarinei liūčiai. Pirmi kilometrai Karlskronos link davėsi sunkiai- akiniai rasojo, lietus pylė, yriausi priekin su kebabine it laivas. Bet po keliasdešimt km orai prasiblaivė ir keltą pasiekiau be didesnių nuotykių.

Ryte, Gdynioj, orai irgi nežadėjo nieko labai gero, bet nuo lietaus pavyko pabėgt. Šiai dienai nakvynė buvo suplanuota pakeliui į Liubliną netoli Treblinkos, idant tuo pačiu apžiūrėt ir konclagerį- approx 400 km visokiais keliais- ir magistraliniais, ir remontuojamais. Vietos adresas sunkiai ištariamas-Nienałty Szymany 23b,  Zaręby Kościelne. Sunkiai suvokiama ir tai, kuriem galam vidury nieko išstatyti tokie palociai- aplink nei didesnio miesto nei didesnio kelio- apsukęs kelis ratus po apylinkes, radau kūdrą, sugriuvusias fermas, bažnyčią ir krautuvėlę Groszek, nuo kurios laiptų man mojavo vietinių budulių šaika. Aplink tik javų laukai ir žabynai.

Mane, kaip vienintelį svečią, aptarnavo vienintelė registratorė, kuri, o stebukle, mokėjo angliškai ir dar tuo pačiu buvo virėja, tai užsisakiau jautienos kepsnį, kol įsikursiu. Bare paaiškėjo, jog čia nelabai laukiami rusai

bevalgant susinepatoginus registratorė-virėja paklausė, ko norėčiau vakarienei, mat aplink per daug km nebuvo nei vienos užkandinės, o ją pakeisianti nelabai moka nelenkiškai. Ilgai negalvodamas, išsirinkau jautienos tartarą, mat jau buvau valgęs Bratislavoj ir visai patiko. Vakare gi nauja stora virėjėlė atnešė man… keptą lašišą su ryžiais- paskutinį patiekalą, kurio būčiau norėjęs per visą Lenkiją. Tiek to, nesibariau.

Kitą dieną laukė tik nepilni du šimtu km iki kaimo, keistu pavadinimu Kock, kur buvo suplanuota nakvynė pagrindinės brolių grupės, tą dieną išjudėjusios iš Lietuvos. Išvažinėjant lynojo. Nuo gonkelių mojavo storoji šeimininkėlė ir dar kokia tai babytė. Kaip sakoma, durnas mokosi iš savo klaidų, protingas- iš svetimų. Visai durni nesimoko išvis. Taip ir aš- eilinį kartą nusprendžiau, kad kam čia temptis tuos neperšlampamus rūbus, jei palis 5 min ir nustos. Po km 50 stot jau nebebuvo prasmės. O pralijo visus 100. Treblinkos memorialas liko neaplankytas, nes nuo kelio nesimatė, o blūdyt per lietų tiesiog nebesinorėjo. Per sekantį 100 km spėjau apdžiūt, atvykau vieton ir įsikūriau vietiniam kaimo pliaže prie upės su kryžium anapus kranto, o už kelių valandų atvyko ir broliai. Neilgas vakaras su minimaliai alko ir miegot. Pasirodo, palapinę pasiėmiau, o pusę meškerių palikau namie, nekalbant apie kuoliukus. Tai vos ne vos sugebėjau pastatyt, šleivą kreivą, prikergęs konstrukcijų iš šalimais augančių žilvičių ir kišeniuj rastų šniūrų. Ten su ja ir atsisveikinau.

Ryte laukė saulė ir 200 km iki Lenkijos- Ukrainos sienos, apie kuriuos nėra ką daug kalbėt. O va apie muitinę yra ką kalbėt- kelių km eilė, kepanti po +30 ir gliaudanti semkes. Dėjom skersą ir nuvažiavom be eilės- lenkų muitininkai pasirodė visai sukalbami ir net be eilės praleido mūsų suportinį busą, strigusį bendroj eilėj. Ir net taip, atseit be eilės, visos grupės prasimuitinimas užėmė geras tris valandas- įleidžia tik po 5 motociklus, surenka visų dokumentus ir kažkur dingsta minučių 15. Tada eini prie vieno kiosko, kur gali būt eilė prie langelio, ten vėl paduodi dokumentus- pasų kontrolė. Tada eini prie kito kiosko, kur kažkas apie muitinę. Vėl paduodi pasus. Ir tada reiktų stot į kitą eilę link ukrainiečių postų, bet, pralindus be eilės, ukrainiečių pareigūnas išduoda talonėlį. Tuomet eini prie vieno kiosko vėl, paskui prie kito. Paskui eini priduot talonėlį ir jau gali važiuot. Ir čia tiem, kas važiuoja žaliuoju eurokoridorium- suprask, pagreitintai. Kiek laiko užima sienos kirtimas be supaprastinimų, sužinot nenorėčiau. Kol laukėm vieni kitų, gulinėjom pievoj prie vietinės kolonkės- benzas approx 7-8 kr, labai nebloga kaina. Kol kovojau su neveikiančiu kuro pistoletu, priėjo diedelis ir paaiškino, kad čia jums jokia ne Europa ir benzo į priekį niekas neduoda- eini pas kasininkę, ta atsiunčia diedelį, tas pripila ir tada jau susimoki, niekur nenueidamas. Pajutau, kad kalba nuo rusų gerokai skiriasi- pirmą dieną susikalbėt sekėsi sunkiai, bet kuro gavau.

Susibūrę nusprendėm, kad darom kelių valandų pauzę Lvovo centre, mat renginys, turėjęs vykt netoli miesto, persikėlė į Karpatus- dar 150 km gilyn. Iškart nustebino du dalykai- visiškai normalūs europinio lygio keliai ir tarybinės pakelės- babytės su karvėm, palaidi šunes, žąsų būrys vidury kelio su piemeniu, po pakelės obelim gliaudančiu semkes. Į Ukrainą verta nuvažiuot vien jau dėl to, kad pamatytum, kiek Lietuva pažengė per savo nepriklausomybės metus- pas mus jau nepamatysi pakelėse žmonių, prekiaujančių kaliošais, šluotom, kašikais ar daržo gėrybėm. O juk buvo laikai, kai Grigiškėse prie autostrados stovėdavo tipai su šikpopieriu ar nekarpytom cigaretėm..

Autoparkas daugumoj irgi iš tų laikų- zilai, mazai, žiguliukai ir moskvičiai, dauguma supuvę ir riedantys tikriausiai su šventos dvasios pagalba. Arba oligarchiniai Lexus džipai. Apylinkės irgi atrodė liūdnokai- apgriuvę trobelės, apleistos gamyklos, gaila jog važiuojant motociklų kolonoj nesustosi pafotkint. Užtat mes galėjom jaustis, it kino aktoriai- fotografavo, filmavo, mojavo, pypsėjo ir senas ir jaunas- įspūdis, jog žmones pirmąkart matė motociklų koloną. Net išsišiepę mentai, užsmauktom ant pakaušių kiepkom su kozirkom iš krūmų mojavo ir rodė tipo gazuokit 🙂

Pavakary pasiekėm Lvovą, pleškinant saulei ir išsivaikščiojom centre kas kur užkąst ar šiaip pasišliurinėt. Pats miestas sudarė visai tvarkingą bet kurio didesnio Europos miesto įspūdį- nesijuto jokios tarybų sąjungos. Po valandos pusantros prisėdom centrinės alėjos pavėsy su Pumba, kur įvyko trumpas dialogas:

-žinai ką?

-jo. Bobos.

-aha.

Ir vėl giliamintiškai įsispoksojom į praeives. Tikrai, absoliuti dauguma buvo gražios. Gražių moterų koncentracija. Net ir tos negražios buvo kaip ir gražios. Grįžę prie motociklų supratom, kad taip pasirodė ne tik mum keliem. Kraipydami galvas, išjudėjom karpatų link ir vietą kalnuose- slidinėjimo kurortą Zachar Berkut pasiekėm jau visiškoj tamsoj, kalnuose, kaip žinia, temsta staigiai ir palauk nėra. LIONS MC buvo informuoti, jog atvykstam ir pasitiko tvarkingai- buvom pakviesti į VIP zoną, privaišinti degtine ir pachliopke, bet ilgas vakaras nesigavo, nes buvom gerokai nuvargę o ir dar tik ketvirtadienis, įsirengt stovyklą ir miegot.

Penktadienį pamatėm, jog veikia keltuvas- pasirodo, jog vasarą, kai nėra sniego, čia įrengtos kalnų dviračių trasos ir žmonių netrūksta, vietiniai rekomendavo būtinai užsikelt. O kalnas nemažas- pasikėlimas užtrunka apie 40 minučių ir bilietas kainuoja apie 25 kr. Užsikėlus pasitikėjimo nekeliančiu girgždančiu ir trūkčiojančiu keltuvu, atsivėrė graži Karpatų panorama į visas puses ir aikštelė su babytėm, prekiaunačiom lašiniais, šašlykais, horilkom ir kitais neįmantriais dalykais. Jei kas nors gyrėsi, kad atostogavo ten, kur pigu- tai jis nebuvo Ukrainoj. Va čia tai piguma. Šašlas- 25 kr. Alaus bokalas- 7 kr. Visokie karbonadai ir pan- 10 kr. Ir jau tikrai be jokių dažiklių ar konservantų. Naktis viešbuty- 70 kr. Alio, 70 kr naktis viešbuty su euroremontu! Pas kožną babytę buvo pristatyta apmusijusių butelių nuo bet ko su įvairiausiom užpiltinėm ir visos siūlė paragaut. Jei neatsisakinėt, tai prie paskutinės būtų reikėję jau kiek prigult man įsiūlė kažkokią, kur labai gerai vyram. Paėmė iš šiukšlių dėžės fantos buteliuką, praskalavo ir pripylus padavė- kokia problema, horilka gi išdezinfekuos Vyram gal ji ir tiko, bet gomuriui nelabai- teko paskui paragaut ir išmest- visvien nieko nekainavo beveik.

Nusileidę apačion puolėm pirtin, kuri irgi buvo pusvelčiui, net nepasakysiu, kiek. Bet vietinė kavinė, pajutus milijonierių antplūdį, pykšt ir padidino kainas- kava pašoko nuo 15 iki 25 grivivinų, brangiau už alų, kuris tebekainavo 20. O bet ir kas, nes aplinkui buvo gausu ir kitų prekiautojų viskuo- nuo peilių iki kaljanų, motomėgėjų į penktadienio vakarą irgi priplūdo gausiai. Žmonės- draugiški, galima eit nuo vienų prie kitų ir bendraut, nors dauguma buvo iš Ukrainos, bet matėsi ir lenkiškų bei baltarusiškų spalvų. Vienas buvo atsigrūdęs net iš Naujosios Zelandijos, tiesa, nepasiteiravau, kokiais vėjais. Vakaras praėjo prie scenos, kur finale sugroję ac\dc projektas pavarė taip kietai, kad teko kratyt kudlas, kaip senais laikais

Ryte prasivėdinimui vėl užsikėlėm ant kalno, bet ilgai neužsibuvom, mat perpiet laukė kolonos startas į miestelį Slavsk.  Tokiu pavadinimu, turbūt, pavadinti dar du tūkstančiai bažnytkaimių, kaip pas mus kokios dieveniškės. Praivažiavom, visu būriu nusifotkinom prie Banderos paminklo, ukrainiečiai atskandavo patriotinius šūkius- vakarų Ukrainoj su politiniu požiūriu viskas ok.

Vakaras, žinant, jog ryt laukia daugybė km, buvo suplanuotas ramus ir net galvojau eit miegot kokią pusę dešimt. Bet čia į sceną išėjo grupė TATUXI, ir aš iškart patapau jų fanu

Paskui buvo ugnies šou. Paskui visokie striptizai ir vėl liuks bliuzo grupė. Kai pusę pirmos ant scenos dar ėmė ropštis kažkas, supratau, kad arba einu miegot, arba ryt bus ragas. Striptizas mūsų laikais yra toks niekas, kai spoksai į sceną, kur raivosi atsigulus kokia tai boba, kurios nematai per iškeltus telefonus ir kolonėles ir kuriai niekas net neploja, nes nepastebi, kad ji dingo. Visi žiūri į telefonus.

Startavau 7 ryto vienas, mat broliai nusprendė sukt namo per Slovakiją. Kelionė iki Lvovo praėjo be nuotykių, tikėjausi, jog bus ženklai link pasienio, bet nė velnio. Tada pasiklydau Lvove, braižiausi centre, kovojau su neveikiančiu GPS, kurio prieš tai neišbandžiau, kol, su gerų žmonių pagalba pavyko išsprukt iš miesto sienos link. Pataikiau į kitą muitinę- gerokai mažesnę, kas išėjo į naudą- pralindau be eilės ir susitvarkiau viską per nepilną valandą. Toliau- nesibaigiantys šimtai Lenkijos keliais, laimė, daugumoj geros, nors ir kažkiek mokamos, autostrados. Batareikos baigėsi ties kažkokiu Swiebodzyn, sukorus beveik 1000 km. Daug. Iš trečio karto radau laisvą motelį ir griuvau paslikas., bandžiau prisiglaust piligrimų užeigoj, šalia gigantiškos statulos it Kristaus iš Rio bet niekas neįleido vidun. Gal buvau per suodinas.

Paskutinė kelionės diena, pirmadienis, nebuvo kuo nors ypatinga- 260 km iki kelto Swinojuščė- Ystadas ir štai- už valandos jau išsilaipinu žuvėdų žemėj. Nors kelionė užtruko lygiai savaitę bet atrodo, jog viskas truko vos kelias dienas. Ir vis tiek tai buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių šiemet. Ačiū visiem, buvusiem drauge.

Opa opa pilnu skilviu per Europą

andraika post on liepos 17th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Dar nė vienais metais taip ryžtingai neplanavom atostogų. Neplanavom visai- ilgą laiką ore draikstėsi tik idėjos, kad gal biškį ten o gal kitur. Lyg nutarėm, kad pasižiūrim, kaip atrodo Lenkija. Pailsim kur pajūry ir va tokios bus tos atostogos. Paskui toptelėjo, kad niekad nebuvom Krokuvoj, o kodėl gi jos neapžiūrėjus, juk visi taip giria?.. Apžiūrėjus žemėlapį paaiškėjo, kad Krokuva randasi pačioj šlėktų šalies apačioj, kur ranka paduot Slovakija? Slovėnija? Taip, dabar žinau, kad Slovakija, bet tą įsikaliau galvon tik visai paskutinėm dienom. O ten jau ir Vengrija ir Kroatija ir Austrija ir Čekija šalimais. Ir tas garsusis lenkų kurortas Zakopanė. Kur iš pradžių užsisakėm nakvynes o paskui pasižiūrėjom orų prognozes, kad kaip tik tuo metu pliaups lietus. Taigi šiai dienai, plaukiant keltu Karlskrona- Gdynė, turim tokią atostogų pradžią- dvi naktys Krokuvoj ir dvi Zakopanėj. Krokuvoj ir aplink norėtųs pamatyt senamiestį, druskos kasyklas ir Aušvicą, Zakopanėj- Morski Oko ežerą kalnuose, kur nėra kaip privažiuot ir reikia kulniuot pėstute.

Apie lenkus turėjau du stereotipus- blogi keliai ir kad jie labai daug valgo. Dėl maisto visiškai neklydau- įleido keltan vienus pirmųjų, kol pasidėjom daiktus ir nukėblinom ligi užkandinių denio, atsidūrėm pačioj eilių uodegoj su išstatytis rašteliais, jog laisvų vietų šiam vakarui nebėra. Net prapuolė apetitas. Taigi pasiėmėm po karštą sumuštinį bare, alaus su šnypščiančiu lenkišku užvadinimu ir tiesiog ramiai praleidom vakarą prie vaikų žaidimų kambario- kitokio dienos užbaigimo ir nesitikėjom.

Rytas prasidėjo šeštą su I am sailing meliodija, sklindančia iš valdiškų garsiakalbių ir simbolizuojančia žadintuvą. Atsiminę vakarykštę alkanų lenkų minią nusprendėm, kad tiek to, pavalgysim kur išvažiavę. O išvažiavom į pliuskeliolika, kamštį ir lietų. Ėmėm šaipytis, kad atostogos bus vėsios. Už keliasdešimt km sustojom degalinėj, kur restauracja dar tik plovėsi grindis, tad vėl liūdnai teko kimšt karštą sumuštinį, godojant didžkukulines godas. Po dar kelių šimtų, ties Lodze, pasitaisė oras ir viso ekipažo nuotaika, kurią gadino orai ir kvaili lenkų šoferiai, lekiantys virš pusantro šimto ir prisisegantys kelių metrų atstumu prie mašinos galo. Kaip įrodymus matėm nemažai avarijų. Taip pat teko sugriaut stereotipą apie blogus Lenkijos kelius- bent iki Lodzės vedantis greitkelis tikrai buvo europinio lygio su maksimaliu 140 kmh leistinu greičiu. Už Lodzės nusukom į regioninį kelią ir stereotipas atgijo su griausmais- pirmas nebe magistralinis kelias priminė pirmųjų Nepriklausomybės metų kelius, išlikusius aplink išformuotus kolhozus- lopas ant lopo, duobė ant guzo, pagalvojau, kad jei taip reikės sukart paskutinius kelis šimtus km tai prisieis imt nakvynę kažkur pakeliui. Bet per tuos kelis šimtus, vingiuojančius nuo kaimo iki bažnyčios ir nuo bažnyčios iki fermų ir kooperatyvų pasimatė, kad keliai Lenkijoj yra labai skirtingi- nuo vakarietiškų stiklo lygumo iki primenančių tankų poligonus. Kelionę gerokai skaidrino besibarančios navigacijų moterėlės- dedikuota Garmin nuvi, iš Gdynios net nesugebėjus surast kelio Krokuvon ir prisijungus tik gerokai per vidurį kelio, Sygic telefone ir native googlemaps planšetėj- ačiū dievui, internetas veikė. Važiavom kaimais it kokie Dakaro ralio dalyviai su trim besipykstančiom sistemom- buvo atvejų, kai sankryžoj ar žiede visos trys liepė sukt skirtingom kryptim bet pasirinkom tikėt google ir nenusivylėm. Prasčiausiai sekėsi Sygic, kuri vis nykiai dudeno apsisukt, pasukt, nusukt, kol buvo nutildyta, kai nuo kitų navigacijų ėmė atsilikt 80 km ir papildoma valanda kelio. 

Priešais Krokuvą stojom pagaliau pavalgyt, kažkokiam kaime, aikštėj, pamatę lauko kavinę. Kurioj buvo tik alus ir sultys. Ir kebabai. Didžkepsnio sapnas vėl ėmė sklaidytis. Reikalą išgelbėjo parkingo rinkliavinė babytė, mokėjus kiek vokiškai ir itališkai ir paskui dar rusiškai, nes du zlotu už valandą išsireikalaut tai reikia Nupasakojo, kad už kampo yra restauracja, kur yra visko. Ir akurat, už kampo, kur niekad nebūtume sugalvoję pažiūrėt patys, radom restauracją su lenkišku meniu ir lenkiška padavėja. Šiaip ne taip užsisakėm pagaliau kažko tikro- Virga vištos krūtinėlę su daržovėm užkeptą sūriu, Julius bulvyčių, o aš troškintą su daržovėm upėtakį, išdavęs didžkepsnio svajas Porcijos buvo didelės, sočios, skanios ir už viską- dar ir su gėrimais- approx 120 kr- galima valgyt triskart dienoj ir palikinėt ant arbatos, o jei dar meniu angliškus turėtų.. Bet pačioj apačioj užrašą pavyko perskaityt ir originalo kalba- “šnapso neduodam nei bargan nei už užstatą”

Toliau kelionė iki tikslo neprailgo- keliasdešimt km ir Krokuvoj sugužėjom viešbutin ir išskubėjom į senamiestį, kur vyko Krokuvos kultūros dienos, kažkas su futbolu, nes malėsi lenkų, anglų ir ispanų sirgaliai, rėkaudami skanduotes, bažnyčios buvo kupinos žmonių, suklaupusių net už tvorų- kiek supratau, buvo Fatimos mergelės šimtmečio jubiliejus- kas ta mergelė, nors ir kažkur girdėta, prisimint nesugebėjau, bet lenkų pamaldumas nustebino. Oras pasitaikė labai turistinis- apie dvimpenkis, nevėjuota, giedra. It pagal užsakymą. Turbūt taip pat atrodė ir visiem kitiem, užplūdusiems miesto centrą. Šiaip Krokuvos senamiestis- kiek mes jo pamatėm- nebaisiai skiriasi nuo bet kurio pagyvenusio Europos didmiesčio senamiesčio. Gal tik nemačiau kitur baltų puošnių karietų, kurias galima išsinuomot, kad pravežtų keliom gatvėm, sudarant už savęs nemenkus kamščius. Įtariu, kad sukorėm kokius 10 km visai ne ten, kur reikėjo nueit iš tikrųjų, bet čia mum jau tipiška, gal rytoj Nusipirkom Petro ir Povilo supermarkete šio bei to- aš pagalvojau, kad vietiniai Piotras su Pavelu suka bizniuką, Virga laikėsi nuomonės, kad čia apaštalų garbei. Prie visko paėmėm keisto skaidraus sūrio, kurį prakandę išmetėm- turbūt tokio skonio ir konsistencijos yra pasterizuotas ūkinis muilas.

Kad įsitikint, bandžiau ragaut tris kartus su pertraukom. Fee. Prie kasų dar nučiupau dailią trijų buteliukų pakuotę Desperados. Paskui apsižiūrėjau, kad ten alaus kokteilis su..tekila. Kaip skamba toks ir skonis. Priminė poblokadinę jaunystę, 

kai iš taupumo magišką kristalą mieždavom medininkų alum, tik koncentracija čia papuolė silpnesnė- vos 6 laipsniai. Vakare numery dar paplanavom (padiskutavom) ką veikiam ryt ir kur išvis važiuojam paskui. Klausimas taip ir liko atviras- Bratislava? Budapeštas? Kas toliau? Sutarėm, kad ryt lyg Aušvicas o poryt lyg Slaveko ar Mireko seniausios pasauly druskos kasyklos, pakeliui į Zakopanę. Kur vis dar blogas oras..

Rytas prasidėjo šauniais lenkiškais pusryčiais su balta mišraine ir raugintais agurkais prie visų tradicinių sūrių, sasyskų ir sausų pusryčių. Visgi nusprendėm imt (gal čia ir nelabai tinkamas žodis) Aušvicą. Kuris dar vadinasi Oswiencym lenkiškai ir dar kažkodėl Birkenau. 70 km nuo mūsų viešbučio. Net pačiose prieigose  iki vietos buvo sunku patikėt, kad prieš keliasdešimt metų šiose apylinkėse, kur mirgamarga hand made skelbimai ant vielinių tvorų- szpzedam ubitky, uboj bydlo ir novy opony, buvo išžudyti šimtai tūkstančių žmonių iš visos Europos. Kažkaip tikėjaus, kad jau artėjant, kaip link kokios postapokaliptinės zonos, nustos suokt paukščiai, sunyks augmenija ir pakelėse matysis ne sotūs lenkai ką tik iš resturacijų, bet baikščios praeities pamėklės, fone skambant arkangelų giesmėm ir žvangant grandinėm.

 

Tikrovė gi pasirodė kur kas pragmatiškesnė- važiuojant eilinio lenkiško kaimo gatvėm, kur navigacija jau rodė tuoj tuoj tikslas už kampo iš tikrųjų Aušvico koncentracijos stovykla pasirodė už sankryžos kampo. Niūri betoninė siena, apraizgyta spygliuota viela- tiesiog atskirta teritorija miestely. Buvau šventai įsitikinęs, kad tokios teritorijos randasi tiktai kažkur dykynėse, kur aplink per daug kilometrų nerasi gyvos dvasios. Antras momentinis įspūdis- o ji ne tokia jau ir didelė. Jei reiktų palygint teritoriją vizualiai- lyginčiau su, khm, keliais futbolo stadionais, gal kiek daugiau. Trim. Tik įsukus į reikiamą gatvę, paslaugus berniukas užbilietuoja parkingą- susimokėjus pasirodo, kad čia tokių paslaugių daug ir kažin ar tas parkingas kainuoja išvis, bet bala nematė tų kelių zlotų, visvien viskas pigu.

Einant artyn link įėjimo sąvoka “Holokausto industrija” ima įgaut kūną- minios turistų iš viso pasaulio, taksistai, dešimtys autobusų, suvenyrų krautuvėlė- vėliau pasigailėjau, kad neužsukau, įdomu, kuo jie ten prekiauja- krematoriumų modeliukais, zyklon b dezodorantais o gal kalinių guzikais ar dantim?.. Aš suprantu, kad iš žmonių mirčių šaipytis nevalia, bet žoskai kalt iš to babkes irgi amoralu. Nusiperkam bilietus ir prisijungiam prie anglakalbių grupės, mat nei lietuviškų nei skandinaviškų nėra- gaunam po ausines ir radijo imtuvą, kad girdėtume gidą. Tada praeinam patikrą, kruopštesnę, nei oro uoste- rentgenai, metalo detektoriai, tašytės tik 30x20x10 cm, rankinukai. Julius nabagas eina dukart, mat kišeniuj pamiršo mašinytę. Kurią padėjęs, vėl eina per rentgeną, o mašinytę rankose vartalioja lenkas esesininkas, kitaip tokio griežtumo apsaugininko muziejuj, kur net nėra ką nušvilpt, nepavadinsi. Net toptelėjo mintis, kad gal darbuotojų anūkai perėmė senelių tradicijas ir tęsia giminės veiklą, prisitaikę prie nūdienos vėjų

Išėjus laukan ir prisidėjus prie savo grupės (savistoviai bilieto pirktis negalima ir vėl neaišku, kodėl) kažkodėl ima trūkinėt gidės balsas ausinėse. Ir vis labiau. Kol susigraibom, kad pametėm savo grupę ir prisijungėm prie kažkurių kitų ir klausom ne tos bangos, kuri kalba išvis kita kalba. Kadangi grupių vienu metu teritorijoj kelios dešimtys ir net neturim supratimo, kuri mūsiškė, tai tiesiog bindzinėjam ratais, šmirinėjam, fotkinam. Aš jau imu galvot, kad tuoj atbėgs apsauga ir uždarys kur dujų kameron, kaip mes čia išdrįsom savivaliaut. Galop vėl prisišliejam prie anglakalbės grupės ir po valandos nusišliejam sau- gidė nepasako nieko naujo, tiesiog dauguma dalykų žinomi iš bendro išsilavinimo o statistinių duomenų dabar, vakare, nebpamenu ir taip. Dalis turistų- studenčiokai iš Anglijos- kremta čipsus ir krizena, nesusivokdami, kur randasi, dalis diedukų vaikšto pakampiais, ramstydami sienas susigraudinusiais veidais- ir čia tik kelių valandų įspūdžiai. Sunku įsivaizduot, kiek visko prisižiūri gidai.

Po Aušvico nusprendėm grįžt Krokuvon bet kokiu kitu keliu pakeliui pavalgant ir vėl pasibūnant senamiesty. Kadangi Sygic buvo jau išmestas, o planšetė kuprinėj bagažinėj, kliovėmės Garminu. Iki kol atvedė prie perkėlos, visiškai nepanašios į veikiančią, pilant gaiviai vasariškai liūčiai. Užprotestavus išdidžiai nunavigavo apsauginio potvynio pylimo viršum, kur būtų buvę neįmanoma prasilenkt net ir su dviračiu. Greičiausiai nesam buvę kelionėj su savo ar nuomota mašina, kur nereiktų išsižiojus stovėt ir galvot, kur čia papuolėm ir ką daryt.

Po dar nemažos atkarpos raizgymosi mažais keleliais pagaliau išsprūdom į didesnį kelią, vedantį link Krokuvos. Pakeliui radom restauracją, jei pamenu lietuviškai, Sidabrinis Kalnas, prašmatnų restoraną su euroremontu kur padavėja mokėjo angliškai Julius tradiciškai ėmė bulvyčių, Virga kokį tai prašmatnų blyną o aš stvėriau zraz po polski ir neprašoviau- du zrazai raivės grybų padaže, apsupti keptų šviežių bulvių- buvo ne tik skanu ir sotu, buvo ir įdomu stebėt, kaip storulis pan prie gretimo staliuko doroja karbonadą sulig picos dydžiu. Neperdedu. Būtent tokio dydžio. Virga sakė, kad dar turėjo bliūdą su garnyru, aš nepastebėjau. Atėjo vėliau už mus ir išėjo anksčiau susimokėjom vėl kažkiek juokingai- ar ne 140 kr už visus sukonvertavus. Paskui atvažiavo vestuvės su autobusais ir limuzinai, tai teko juos palikt prie stalų, su išraitytom besibučiuojančiom gulbėm iš rankšluosčių.

Nusprendėm nuvažiuot pasižiūrėt, kaip atrodo garsusis Kazimiero žydų kvartalas ir senoji sinagoga- šiaip ne taip radom parkingą, paskui radom sinagogą ir kvartalą. Tiesiog senamiestis. Tik kad daug jidiš kalba pripeckiota. Ir, matyt, papuolėm, kai jiem toj sinagogoj baigėsi pamaldos ar kas ten būna- teko irtis prieš srovę visom pasaulio kalbom bendraujančių jaunų žydukų su jarmulkom ir prilipdytais peisais. Paskui susigraibėm, kad nebežinom, kur mūsų mašina. Kol kuitėmės telefonuose, pristojo elektrinis turistinis tuk-tukas, siūlantis sajdsyingą vienam ar kitam rajone. Pagalvoję, kad ai bala nematė, visvien nieko nerasim patys, paėmėm Getą. Nes po žydų kvartalą jau vaikščiojom, senamiesty buvom vakar o kur tas getas nė nežinojom. Tai pavėžino gerą pusvalandį šen bei ten, nuvežė prie Šindlerio fabriko, pasirodo, anas yra ten iš tikrųjų ir ten žydai, kuriuos Šindleris gelbėjo, gamino emaliuotus bliūdelius, puodus, uzbonus ir gal net šikpuodžius.

Po to, kadangi buvo šilta, nusprendėm dar kiek pamaklinėt po senamiestį, privažiuojant kuo arčiau, kad nereiktų pavargt. Ir privažiavom. Taip privažiavom, ačiū navigacijai, kad atsidūrėm centrinėj miesto aikštėj, kur eismas uždraustas išvis. Žmonių ir arklių minios. Įsivaizduokit save Katedros aikštėj už vairo per Kaziuko mugę, tik keliskart didesnę. Neperdedu. Visur arba plytos arba eismas draudžiamas arba laikinai uždarytas. Pamatęs kažkokį laisvą skersgatvį puoliau sukt, bet pamačiau policijos ekipažą ir vėl susiliejau su minia. Už nugaros rūmuose išgirdom gaudžiančias fanfaras- matyt, prasidėjo kažkoks ar renginys ar sargybos pasikeitimai- neturėjau laiko ir noro spoksot, gerai tai, kad visi turistai pasisuko veidu į mus ir buvo lengviau tept iš ten slides. Ir net pro vieną užkaborį pavyko pasprukt, tiesa, pažeidžiant kažkiek “eismas draudžiamas” ženklų. Po tokio prasivažiavimo noras vaikštinėt dingo galutinai. Šiaip ne taip parsibeldėm viešbutin, užkandom ir miegot. Gal ryt bus geriau, nors Zakopanėj vis dar lyja..

 

Rytiniai pusryčiai viešbutyje nustebino savo vakarykštiškumu- štai kokį žodį išraičiau Ant bufe stalo puikavosi viskas, kas liko nuo vakar, net nepasivarginus perdėliot ar perstumdyt mišrainių bliūdeliuose- kaip palikau vinigretą dubnėly taip kitą dieną ir radau. Ir nebuvo nieko karšto, greičiausiai taip ir būtume likę tik su sumuštiniais, bet panowie prie gretimo stalo pakėlė vėją ir mikliai virtuvėj ėmė barškint keptuvėm ir nešt ką tik iškeptus asmeninius omletus

Susipakavom daiktus Zakopanėn- kur dar lyja- ir pasukom link tų įžymiųjų Veličkos (štai kaip jos vadinas) druskos kasyklų, kurios randasi praktiškai dar pačioj Krokuvoj, tik kad pakrašty. Parkingo siūlytojai, aišku, prasidėjo dar prieš kokį kilometrą iki tikslo, energingai mosikuodami vėliavėlėm, bet mes, kaip jau vėtyti, nuvažiavom iki pat vietos ir pasistatėm mašiną pas bičą, kuris ramiai stypsojo, rymodamas prie stulpo, matyt, jau buvo suvokęs, kad jei turistai prasibrovė pro pirmas užkardas, tai jis jau nieko neprivilios net ir stovėdamas ant galvos- užsuks tai užsuks Iškart įsiliejom į šurmuoliuojančią turistų minią, kuri turbūt yra vienoda visam pasauly- zirziantys vaikai, klebantys diedukai, smalsūs azijiečiai et cetera et cetera. Galvojom, kad eisim be gidų bet kur tau. Teko šlietis ir mokėt dvigubai, nei moka lenkai- tiem kasa už kampo ir gidas lenkas, o mum galima rinktis iš keleto kalbų todėl jau brangiau. Ėmėm, kas buvo arčiausia laike- papuolė rusų. Susibūriavom ir nugarmėjom link įėjimo, kur laukė ilgas kelias žemyn- sraigtiniais laiptais ar ne 64 metrai. Siaurais, senoviškais. Į galą lipimo jau ėmė darytis nebejuokinga, kad dar neprasidėjus ekskursijai jau noris pailsėt. Ir paskui nesibaigiantys koridoriai po žeme vis gilyn ir gilyn, pro druskos ežeriukus, motyvus istorinėm temom, religinėm, netgi tarybinėm, kur šachtininkai kuria šviesų rytojų. Užmojai galingi- tunelių ilgis siekia apie 300 km, gylis, jei pamenu, iki 800 m, tiesa, turistus leidžia tik iki 135 metrų bet ir tai, kai pagalvoji, jau ohoho. Ir visvien verslūs žmogeliai tie lenkai- nori fotkint- atskiras bilietukas. Suvenyrų kioskai ėjo irgi barikadom- pirma buvo gatvėj prieš muziejų, antra- muziejuj.

Trečia- pačiam dugne, išskaptuotoj salėj. Ketvirta- prie restorano, irgi tam pačiam gyly, penkta- prie lifto, keliančio viršun ir šešta jau liftui užkėlus, sunku nieko nenusipirkt, galų gale palūžom ir mes Parbėgant kiek atgal- įspūdingiausia kasyklų vieta- dugne esanti ar bažnyčia ar koplyčia ar kaip ta vieta vadinasi. Ir turėk, žmogus, kantrybės tiek visko išgremžt. Ir dar koncertų salę kaip priedą… Retoranėlio irgi nepabrokijom, pigu čia, Lenkijoj, tik augink pilvą ir džiaukis. Kopūstų troškinys su mėsa ir bulvėm buvo rūgštokas bet sotus. Ir sutaupytas maisto sustojimas pakeliui į Zakopanę. Toliau tiesiog kelionė lenkiškais keliais į lenkišką kurortą- kelios valandos mašinoj, apie kurias nėra daug ką rašyt.

 

Zakopanė pasitiko purvinu dangum, su perspektyva į ką geresnio ir su pliuspenkiolika. Garmin navigacija nuvedė į pliurzę užmiesty- statybos, laukai, mėšlinas kelias ir kažkur žabynuose troba. Ir dar liepė sukt per dirvonus į niekur. Ėmė atrodyt, kad gyvensim pas babą, kur durys užsikabina kabliu, o šikt reiks į kibirą būdelėj už namo ir prie durų stovės turistiniai valdiški čebatai, kad nueit švariai iki miesto. Virgos ajfonas gi nurodė priešingą kryptį, kuria važiuojant, mūsų Villa Regina atsidūrė kažkur pusiaukelėj ir buvo užfiksuota vizualinio kontakto metu. Dėl viso pikto nuvažiavom iki kur rodė telefas, bet vėl nieko doro neradom, grįžom ten, kur užmatėm vizualiai ir technologijos patyrė gėdingą pralaimėjimą prieš žmogaus proto galias

Duris atvėrė krizenanti mergaitė, kalbanti telefonu, užvedė į ketvirtą aukštą (jo, čia namai po tiek ir daugiau aukštų, privatūs) ir ėmė atsiprašinėt, kad kambarys tai dvivietis, tik booking.com jį rodo kaip trivietį, nežino, kodėl čia taip gaunas. Bet kad jau buvo sustumtos dvi viengulės į vieną dvigubą tai numojom ranka, visvien Julius daug vietos neužima. Kaimynų durys simbolizavo įdomų architektūrinį sprendimą 🙂

Besinešdami daiktus kaptelėjom vietos žemėlapį vestibiuly- aptikom, kad galima su funikulierium užsikelt į kažkokią Gubalowka- ar tai kaimas, ar tai party place, neišsiaiškinom- nuvažiavę užkilom, potyris smagus, ypač Juliui, o viršuj pasitiko plati gatvė su užsidariusiais kioskais, atrakcionais ir smuklėm. Ir kalnais šiukšlių, kas bylojo, kad savaitgalis turbūt pavyko, mes gi atsibeldėm vėlų sekmadienio vakarą o ir temperatūra buvo tik pliustrylika. Bet vėl nusileidom apačion, į centrinį Zakopanės turgų, belaukiantį paskutinių lankytojų, iš kur nušliurinėjom į pagrindinę kurorto gatvę, besidriekiančią pušynu palei sraunią kalnų upę. Iš tikrųjų, Palangoj nebuvau metų 20 mažiausiai o gal ir daugiau, bet turbūt ją sukergus su Druskininkais, atėmus jūrą ir pridėjus kalnus, gautųsi kažkas tokio, kaip Zakopanė. Kabakas ant kabako, kioskai su gintarais, drožtais šaukštais, veltinėm šliurėm, treninguoti pilvūzai su radioaktyviu makiažu pasidabinusiom tos dienos draugėm, sveikatingumo kompleksai ir koplyčios. Lenkų pamaldumas stebino vėl- kažin, ar pastačius bažnyčią Basanavičiaus gatvėj Palangoj, sekmadienio vakare, visi norintys vos tilptų šventoriuj. Bet visa tai buvo ant tiek nyku, jog nupėdinę puskilometrį su visa minia vienon pusėn, apsisukom atgal, tas pseudomugės šurmulys įkyrėjo mikliai.

Grįžę nupėdinom į artimiausią prie namų karčemą- Zajazd Furmanski.

Megadydžio rąstų troba- restoranas, su popfolko elementais interjere ir gyvu orkestrėliu, tęvais balseliais traukiančiu lenkų liaudies dainas, pritariant armonikai ir skripkelėm. Ėmiau elnienos guliašą ir, aišku, neprašoviau, Lenkijoj neįmanoma prašaut su maistu, viskas skanu ir visko daug Virga čiupo kepto vietinio sūrio su šonine. Juliaus meniu tradiciškai iškaltas granitinėj uoloj- bulvytės fri ir kas nors atsigert. Kainos nepamenu, bet juokinga, lyginant tiek su Švedija, tiek ir su Lietuva. Ai, 91 zlotas. 2 alaus, du patiekalai viena sultis ir bulvytės. Ir čia jau prašmatnaus restorano įkainiai. Pilvai naktį nebegurgs Užsibukinom dvi naktis Budapešte nuo poryt. Jei kas nežinojot, kaip angliškai yra vištienos krūtinėlė, tai galiu jus apšviest- chicken tits Radom meniu.

Ryte įtariai ruošėmės pusryčiaut- po dvilypų pusryčių Krokuvoj nelabai žinojom, ko čia besitikėt Bet pusryčiai buvo liuks- su mišrainėm, dešrom, mėsom, pikantiškom salotom ir t.t.- nebūtų gėda tiek patiekt ir pietų stalui. Prisibubinę pilvus, patraukėm link Morski Oko– kalnų ežero Tatruose, Zakopanės perlo. Atvykus dar teko pastovėt puskilometrinėj mašinų eilėj į parkingą, autobusai pro šalį važiavo be eilės. Ėmė kamuot nuojauta, kad čia labai smagu nebus. Prisiparkavom. 25 pinigai. Įėjom su minia teritorijon, dar 12 pinigų ir rodyklė, kad reiks žygiuot 9 km. Bet šalimais stovėjo daug bričkų su važnyčiotojais- pasiklausiau kainos- 50 pinigų asmeniui. Su taksi už tiek turbūt nuvažiuotum per pusę Lenkijos! Spjovėm ir nutursenom pėsčiom. Kėblinom, sėdinėjom, bėgiojom, barėmės, krizenom su minia, slenkančia aukštyn, burbėjom, dūsavom, vėl ėjom, priėjom vietą, kur baigiasi arklių takas, kabokėly užkirtom didžkepsnių ir susigraibėm, kad čia dar ne kelio galas- dar keli km pėsčiom su nepavargusiais išrinktaisiais, suvežtais bričkutėm. O aš dar su didžiausia drono kuprine ant nugaros, nes kaip gi nenufilmuosi to Zakopanės perlo. Pagaliau. Pagaliau pasimatė finišo aikštelė, eilinio restorano trobesiai ir.. ir.. IR!!! Sumautas ežerėlis, tyvuliuojantis kalnų papėdėj, kur įmanoma, nutūptas susižavėjusių besifotografuojančių lenkų taip, kaip lietuviai nutupia maksimos kasas piko valandom. Ir aš vėl neperdedu. Sutinku, kad jei žmogus visą gyvenimą sunkiai dirbo kokiu šaltkalviu, turėjo kolektyvinį sodą, yra buvęs prie jūros ir šiaip geriausi prisiminimai tai su draugais kept šašlyką kaime pas močiutę prie kūdros, tuomet taip- wow, nerealu, žiū, vanduo kalnuose, ten dar purvino sniego lopas, ohoho. Nežinau, ar sustočiau, pamatęs tokį vaizdą šalikelėj, važiuojant automobiliu. Nea, su tiek lenkų vienoj vietoj nesustočiau tikrai. Jei čia ir perlas, tai padirbtas, gerbiamieji. Na gerai, nepadirbtas, bet pernelyg nykus tokiems ditirmbams, kokie suokiami internetuose. Viskas ok tiem, kas mėgsta trekingą, miškus, padilusias senas uolas, eglynus, bet jei noris pamatyt kažką įdomesnio- yra kur kas vertesnių gamtos kūrinių. Atgal spjovėm ir pardardėjom brička už pigiau- 30 pinigų galvai. Numetėm kažkiek svorio. Aš kiek daugiau, nes tampiau sunkų droną, kurio taip ir nepakėliau, visiškai nebuvo nė vienos tam tinkamos vietos. Ar diena nepavyko? Negalim taip sakyt. Nueitas ilgas sveikatingumo takas, užsidėtas pliusas, kad buvom, Kas dar? Nieko, lenkai lupikai, net tualetus apmokestinę. Bet miškai ten dideli. Eilinė pamoka, kad masinio turistų susibūrimo vietų reikia vengt. Aptartos amžinos filosofinės temos, kad lenkų diedai nekažką, o moterys visai gražios Ai dar buvo pakeliui kažkoks neva krioklys, bet toks neįspūdingas, kad net tingėjau traukt telefoną, nekalbant apie juostos gadinimą. Tikriausiai išlepom per gyvenimą nuo įspūdžių ir tiek.

Vakaras gi šauniai baigėsi Furmanskio Zajazde su kvietiniu alum ir keptu upėtakiu, sūriais, šoninėm, raugintais kopūstais ir kažkokiais prašmatniais desertais griežiant kapelai, o Juliui siuntant vaikų kambary. Nuostabus sprendimas- po karčema įrengt vaikų žaidimų patalpą, kurios vaizdą transliuoja monitorius pagrindinėj salėj- ir puotauji ir vaikas uždabotas Kulinarinę Lenkiją myliu iš visos širdies. Ai, vis dar negavau tradicinės fliaki– skrandukų- sriubos. Tam Zajazde paklausęs, ar turi, gavau daug kartų “nene, ne ne ne”- turbūt reikėjo suprast, kad čia kažkas baisiai prasto ir mužikiško, gal, jei būtume pasakę, kad mes chamai mužikai iš Lietuvos, būtų suradę putros bliūdelį

Rytas prasidėjo tvarkingais pusryčiais- Villa Regina nepasišiukšlino ir pusryčių stalas vėl buvo nukrautas vaišėm, bet mes jau gyvenom ratų nuotaika- op op maisto ir pro duris. Kelias Budapeštan veda per Tatrų vieną arba kitą pusę, važiuojant iš viršaus, mes susigalvojom, kad nusileidžiam viena puse, per Štrbske Pleso ir važiuojam palei aukštuosius Tatrus iki Ružumberoko Slovakijoj, o paskui jau duriam apačion iki Budapešto. Išjudėjom iš Zakopanės vėlgi Morski Oko kryptim ir net papuolėm į kilometrinį kamštį, judantį link to kvailo ežero, kol gavom nusukt link Slovakijos- keli šimtai metrų ir mes kitoj šaly. Pirmas įspūdis- paprasčiau. Daug paprasčiau- tiesog trobos, skardiniai, šiferiniai, čerpiniai stogai, kaimai ėmė primint Lietuvos provinciją bet vėliau teko atsiprašyt Tėvynės už palyginimus, nes Slovakija, bent ten, kur važiavom, atrodo gerokai prasčiau už Lietuvą- žabynai, lūšnynai, apleistos industrinės zonos, turbūt daug čigonų, nes pastebėjom, kad vieni tiesiog balti europiečiai, kur neiškristų iš konteksto bet kurioj kitoj šaly, kiti gi labai čigoniškos išvaizdos ir daugumoj besikuičiantys prie molinių palaikių trobų, paramstytų pagaliais. Eilinį kartą pavedė Garmin navigacija- užuot vedus palei Tatrus, nuvijo kažkur apačion ir buvo vėl gėdingai padėta į bardačioką, estafetę perdavėm Guglui. Bandėm ieškot, kur sustot pavalgyt, bet taip ir neradom nei vienos kavinės, kur ant durų būtų parašyta, kad priima korteles. Bankomato irgi neradom, nors pravažiavom eilę bažnytkaimių centrinėm gatvėm. Gal neturi jie jų išvis periferijoj? Vienintelis dalykas, kuris sužavėjo- saulėgražų laukai.

Pasijutom it Kusturicos filme, tik buvo keista, kad jos tokios mažos- įsivaizdavau, jog ta galva turėtų būt apimama abiem rankom, o čia tokios kumštelės geltonais žiedlapiais pasidabinusios. Bet labai gražu. Pramovėm dar kažkokį mokamą kelią, bet taip ir nesupratom, kur ir kaip susimokėt. Žmonės negražūs, nei vyrai, nei moterys. Gavom užsipilt kuro iš cisternos po šiferiniu stogu ir net priėmė kortelę.

Keli šimtai km ir mes jau Vengrijoj, kapitono Tenkešo tėvynėj. Pirmas įspūdis- baisokoka. Nei vieno suprantamo užrašo. Viskas kaip ir lotyniškai, bet absoliutus kosmosas- jei Lenkijoj dar galėjai bent approx sugraibyt, kas kur ir kaip, tai Vengrija nubraukė raudonu brūkšniu visus supratimus. Apie Vengriją žinojau tris dalykus- autobusus Ikarus, žirnelius Globus ir kapitono Tenkešo serialą, kurio mokyklos laikais per atostogas visi laukdavom. Air ir dar kad jie kietai fechtuojasi, mat pats kažkada badžiau špaga į dangų. Už keliasdešimt km, visi peralkę apsidžiaugėm, pamatę užrašą angliškai mažom raidėm, kad guest house ir galima pavalgyt. Kiek pablūdijom palei fermas, bet užsispyrę radom, nes jei būtume numoję ranka tai ir. Restoranas buvo visai prašmatnus, popfolk style, su visokiom vežėčiom, spragilais, neapmusijęs ir su anglišku meniu. Stvėriau upėtakį su daržovėm ir voveruškom, o Virga netyčia gavo dvi žasies šlaunis, nors tikėjos vienos. Julius tradiciškai bulvyčių, viskas su gėrimais kainavo apie 220 kr, pigiau grybo už tokį prašmatnumą.

Prisprogę užsiropštėm ant greitkelio, mokamo, ir net pražioplinom punktą, kur susimokėt. A, nubaus tai nubaus. Vengrai irgi gazuotojai. Virina, kiek eina, net ir su lupatinėm mašinom, taip netrukom pasiekt ir Budapeštą, kuris pasitiko aibe tiltų virš greitkelio su nuobodžiaujančiais policininkais- Virga net ėmė galvot, kad gal jie žiūri, kas nesusimokėjo. Navigacija vedė vis giliau miestan, mat viešbutis stūksojo pačiam centre, kol atsirėmėm į policininką, reguliuojantį eismą dryžuota lazdele. Kas iš mūsų atsimena tuos tarybinius makalavimus? Niekas. Vengrai irgi neatsiminė. Geriausiai suveikė akių kontaktas ir mosikavimas lazdele- varyyykblee, nestovėk. Vos nesuvažinėjus dviratininko ir vos nepadarius avarijos, kur pats būčiau kaltas, pagaliau pribuvom į viešbutį Matyas, kuris buvo taip centre, kad centriau jau neįmanoma. Dar sugebėjau įvažiuot į didžiulę sankryžą degant raudonai ir strigt, kol visi mandagiai apeidinėjo ir apvažinėjo. Šalimais stovėjo policija, kuriai į tai buvo visiškai nusišvilpt Ir tik tada ėmiau pagaliau atsipalaiduot ir imt dairytis aplink. Budapeštas, kaip žinia, sudarytas iš dviejų dalių, kurias skiria Dunojus- Budos ir Pešto, mes gi apsistojom Pešte, prie pat upės, susinešėm daiktus ir peržegnojom mašiną parkinge dviem dienom, nusprendę vairavimais neužsiimt. Vengrijos sostinė iškart užkariavo mūsų širdis net sunku paaiškint, kuo. Viskuo? Jaučiamės matę nemažai pasaulio, lyginant su statistiniu tautiečiu, bet tokios įspūdingos architektūros sankaupos vienam mieste dar neteko matyt- didžiuliam senamiesty kiekvienas be išimties pastatas vertas nuotraukos. Ir čia neperdedant- kiekvienas. Budos senamiestis yra sąlyginai nedidelis ir gal kiek primena Vilnių su Senamiesčiu ir Užupiu išskyrus tik Karalių Rūmus. Atvykę gerokai popiet dar spėjom pašmirinėt kiek po pėsčiųjų gatvę Pešte, tiltu nusigaut iki Budos ir karalių rūmuose aptikt, kad pagrindinė aikštė pilna kostiumuotų ponų ir ponių ir visus įėjimus stropiai saugo šabloniniai kostiumuoti pliki apsaugininkai, su iš ausies kyšančiais senovinio telefono laidais. Pasirodo, jog kaip tik tuo metu Budapešte vyko Vyšegrado Ketveriukės susitikimas su Egipto prezidentu- tai ir paaiškino visą kilusio mieste erzelio priežastį. Ta proga ponam net buvo atplukdyta barža- scena Dunojuj, kur naktį vyko koncertas, bet mes, kaip ne ponai, pažiūrėt nėjom. Bet ėjom pasisukt su Budapest Eye apžvalgos ratu, kuris labai labai mažesnis už London Eye ir sukasi daug mikliau, bet užtatai suka visus penkis ratus, taigi ir paspoksot ir pafotografuot laiko per akis. Rekomenduoju tik naktį. Dieną nepasimatys nieko įspūdingo ir dar reikės šust kabinoj. Pamiršau paminėt, kad atvykus temperatūra buvo maloniai 28 O ir sutemus laikydavosi gerokai virš 20. Parke, kur sukomės ratu- jis tikriausiai turi pavadinimą- visos pievutės buvo nugultos jaunimo, kuris- o karbauverygos siaube- gėrė! Viešai! Ir ne tik alų, o bet ką- vyną, viskį, šnapsą. Nesislėpdami! Antradienį! Ir, nors buvo jau vėlus metas, nesimatė nei vieno šlitinėjančio, rėkaujančio ar ieškančio, kas jį uvažajet. Toks jausmas, kad XXI a. urbanistinis Vudstokas, kur visi švenčia, bet niekas nežino, ką- toks jaunatviškas siautulys, kokį panašiai, tik mažesniais mąstais ir kiek piktesnį, turėjom Vilniuj, Sereikiškėse gūdžiais devyniasdešimtais.

Vienas didesnių Vengrijos minusų- jų valiuta forintas, kuris grubiai konvertuojas 300:1 su euru, tai jiem jau normalu, kad turistai, sustoję prie kavinių meniu, maigo telefonuose kalkuliatorius, idant susivokt, kas kiek kainuoja. Išmanesni verslininkai kainas rašo iškart abiem valiutom. Prisėdom pačioj senamiesčio širdy kažko užvalgyt naktipiečiam ir maloniai nustebino padavėjas, kurio paklausiau, ar turi ką nors native hungarian- pažiūrėkit, sako, į meniu, mažu netiks? Kitas gi būtų vijęs į kėdes iškart. Radau guliašo, kas dar gali būt vengriškiau? Virga ėmė keptą keptą ožkos sūrį su levandų ledais ir čili. Skamba kaleidoskopiškai, bet iš tikrųjų visai skanu. Kadangi papuolėm dar ir vynotekon, tai Virga išsirinko tokių tai metų tokį tai vyną, aš gi ėmiau vietinio alaus. Paskui dar desertui stvėrėm- nepasakysiu pavadinimų- aš kažko čigoniško su vyšniom ir kur rūgštu pavadinime, Virga kažko visai kitko ir vietoj kažko įdomaus gavom po taurę samagono, kurios skyrėsi gal vienu potėpiu kvapų gamoj o skoniu nesiskyrė išvis kaip jau galima suprast, vakaras tuo ir baigėsi. Niekad neteko gert samagono iš taurės.

Rytas prasidėjo pusryčių laukimu- kiekviena nauja šalis pateikia netikėtumų, nenuvylė ir vengrai- meniu tai buvo tipiškas viešbutinis, nebuvo tik majonezo ir buvo vengriška, primenanti chorizzo dešra, bet ne tai svarbiausia, svarbiausia- patalpa. Menė. Toks va žodis ir kitokiam nesiverčia liežuvis- paprastą maistą valgėm menėj, su vitražiniais langais, freskom ant sienų, ornamentais ant grindų ir drožiniais lubose. Ir matės, kad tai nėra šviežias kičas o tiesiog. Gal kažkada buvęs prabangus restoranas, gal tikrai kokio dvarponio virtuvė, nesuprasi, užrašai lotyniškom raidėm, bet visiškai nesuvokiami. Toliau dienos bėgy metėm mandrumus šonan ir nusprendėm, kad sightseeing turas su hop-off hop-on yra tai, ko mums reikia. Taip, galima linksėt galva, kad boohoo, turistų avinėlių zabova, tikri keliautojai taip nedaro et cetera, bet tiesa yra ta, kad gali būt pats kiečiausias pasaulio keliauninkas, bet savo dviem kojom ar dar blogiau- automobiliu- dideliam mieste visko, kas verta dėmesio, nepamatysi. Argumentai paprasti- prasinervuosi kamščiuose, kai busai važiuoja savo laisvom linijom, ieškosi/mokėsi už parkingus, nežinosi, kur važiuot, kas verta dėmesio ir dar pastoviai stresuosi. Gyvenu labai šviežiais Krokuvos atsiminimais Apžvalginiai autobusai yra įvairių spalvų, priklausomai nuo maršruto. Galvojom imt žalią. Nes ilgiausias. Atėjo tarškantis agentas ir įsiūlė bilietą ant visų linijų. Su garlaivio pasiplaukiojimu. Netgi su dviem. Nemokam derėtis. Iš tikrųjų tai gal ir gerai, nes pamatėm tikrai daugiau, nei buvom suplanavę.

Vėl ir vėl būtų galima suokt ditirambus Budapešto architektams- Austrijos- Vengrijos Imperija visgi mokėjo mūryt. Ir liet paminklus. Daug paminklų. Greičiausiai visi, kas ką nor gero padarė valstybei, yra nulietas iš bronzos ir stūkso kokiam nors Budapešto skverely. Aš sužinojau, kad Ferensas Listas buvo vengras ir autobuse per palaikes ausines pabirzgino jo uvertiūrą. Ot žodį atsiminiau, gal jis čia visai ir ne vietoj. Prasilenkėm su kiekvino tikro vyro svajonių transportu- alubariu, varomu pedalais. Taip taip. Bariukas su stogeliu, kranu ir statine, primontuotas prie baro stalo, kur susėdę iš abijų piusių aštuoni pijokai mina pedalus, riedėdami Budapešto gatvėm, kol barmenas (nepastebėjau, ar mynė), pilsto jiems alų Iššokę iš autobuso, smukom link garlaivio, kepinant kokiem trimkeliem, pavyko pasistvert paskines tris kėdes viršutiniam deny, nepasisekė dešrelių pardavėjai, kuri pabandė Virgos 10 000 kupiūrą priimt kaip 1000, gavo murmėdama duot grąžos. Tarp vengrų, pasirodo, yra sukčių. Plaukiojimas užėmė apie pusantros valandos, iš kurios dėmesio verti buvo praktiškai tik Parlamento rūmai. Lygintini su pačiais gražiausiais valstybiniais pastatais pasauly. Jei ne patys gražiausi. Plaukt verta vien dėl vaizdo į juos. Jei Lietuvos seimūnai pamatytų, kaip posėdžiauja jų kolegos, veikiausiai verkdami išnešiotų Seimo pastatą po plytą, atsiskėlę plaktukėliais, kad nebedaryt architektūrinės gėdos ir išeitų į tyrus skelbt valstybinių parėdymų nuo bačkų.

Paskui užsukom į pirmą pasitaikiusią knaipę pavalgyt- padavėja buvo Daša. Apsidairius pasimatė, kad papuolėm pas rusų išeiviją- diedas patamsy su akiniais nuo saulės klavesinu grojo pamaskvio vakarus, ant sienos kabėjo medinis kalašnikovas, po klavesinu- carinė patranka iš papjė- mašė, virš galvų antram aukšte- manekenė, aprėdyta neva poniškais rūbais. Ėmėm alaus ir guliašinės sriubos. Restoranas vadinosi kažkaip imperatoriškai, neatgraibysiu, bet prisistatė ir pats imperatorius- apkežęs diedas, mokantis rusiškai, bet ryškiai vietinis. Tai jam patiekalus nešė uždengtus su tuo tokiu sidabriniu gaubtu su bumbulu, kur paskui nudengdavo panosėj. Valgė lauke, kad visi matytų, nors buvo karšta stipriai. Dar pametė po savim auksinį parkelį ir nepastebėjo, bet kažkaip britku buvo eit ir rodyt. Knaipė paliko slogų liūdną įspūdį, tikiuos, kad tos jaunos mergaitės padavėjos ras gyvenime ką geresnio.

Toliau vakarą praleidom tiesiog slampinėdami skersgatviais, apėjom kelis tiltus virš Dunojaus- nors kabėjo lentelės, jog ant tilto konstrukcijų sėdėt draudžiama, visur, kur tik buvo galima pasiekt savo dviem, buvo nutūpta jaunimo- po vieną, po du, po dešimt. Įspūdis, jog Budapeštas švenčia kiaurą parą be išeiginių

Kitąryt patraukėm link Balatono. Ežero, kurio vidutinis gylis 3 metrai, plotas approx 600 kv. kilometrų ir kurį vengrai vadina savo jūra. Pajudėjus iš Budapešto atsiminiau, jog telefe dar yra toks neteisėti pamirštas navigacinis appsas Waze. Iš miesto išnavigavo tvarkingai, rodė, kur policija ir kliūtys keliuose, o labiausiai sužavėjo tai, jog prieky greitkely, nutikus avarijai, pats be jokių klausimų nunavigavo aplink didžiulį kamštį, kai guglas rodė tik kad eismo įvykis ir tiek. Netikėtai radom naują favoritą šturmaną. Kadangi kelias vėl buvo mokamas, tai nepatingėjom ir sustojom nusipirkt kelių vinjetės, bala žino, kaip ten su tom baudom. Sprendžiant iš to, kad įstaigėlėj prie kolonėlės niekas nekalbėjo angliškai ir nelabai suprato, ką aš čia veikiu, vinjetės nėra labai populiarios tarp užsieniečių, o ir tegavom tik kelis lapus, prirašytus paukščių kalba, jokio lipduko. Sustojau su dronu skrystelt virš saulėgražų lauko

 

Dvi su puse valandos ir mes jau vietoj. Pačioj Balatono apačioj, miestely Kezthely. Gal vėl būtų galima lygint su kokiu mūsų Birštonu ar Druskininkais- aibė pensionų, parkų, senamiestukas, poniškas dvaras ir ežeras. Vanduo žalias, bet nei smaragdinis, nei žydintis. Toks. Drumstai žalias. Pats ežeras vadinamas Vengrijos jūra ir vengrai juo baisiai džiaugiasi, nes daugiau, be Dunojaus, nelabai ką šlapio ir turi. Anot legendų, ežero dugne stūkso bažnyčia, prie kurios verkia mergelė ir kol ji verks, tol vanduo ežere nesibaigs. Bet kai toks gylis, tai baisiai menka ta bažnytėlė turėtų būt. Įsikūrėm gesthauze Moritz- approx 10 min ėjimo iki parko, kuris ribojas su paplūdimiu, kažkiek kapeikų mokamu, mat visos ežero pakrantės yra meldai, akmenys arba šiaip brūzgynai, taigi maudytis galima tik sukultūrintose vietose. Dugnas, panašu, jog irgi iš privežtinio smėlio, nes, nuėjus giliau, pėdos ima jaust žoles, akmenis, dumblą. O paeit reikia nemažai, su Julium ant pečių, bridau gerą šimtą metrų, kol vanduo pasiekė krūtinę. Juokingai atrodo plūdurai, žymintys 120 cm gylį, bet atostogom su vaikais paplūdimys idealus, tik labai jau ankštas- dienos vidury pliažas atrodo it sardinių skardinė ir nėra kur nueit nuošaliau. Aplink ir žaidimų aikštelė ir aibė visokių barų, kavinių ir nedidukas molas, nuo kurio plaukia garlaivis su apžvalginiais turais, bet tiek to per tokius karščius- pavėsy 32. Restoranėly užsisakėm prancūziškos svogūnų sriubos su rūkytu sūriu, kepto starkio ir kepto sūrio. Lašinių rinkės palei pilvus griaudėjo fanfarom ir žvangino cimbolais iš laimės. Vakaras tiesiog praėjo berašant, pasivaikštant molu, pabirbinus droną virš ežero. Ramiai smagu čia. Ant molo klarnetu dailiai dūdavo diedukas, nusisukęs ežeran, nekreipdamas dėmesio į praeivius. Susidarė įspūdis, kad Vengrijoj apstu talentingų muzikantų, kurie neturi ką veikt- Budapešto skverely kitas diedelis griežė smuiku ir išmanė savo darbą, šalia vieno iš Budapešto tiltų kitas barškino šaukštais į vandens pripildytas stiklines ir barškino tokias simfonijas, kad nori- nenori, teko įmest kepurėn.

Rytas prasidėjo tradiciškai smalsiai, kaip gi čia bus su pusryčiais. O jie buvo bene geriausi, iš visų ragautų- petelnėj kepta kiaušinienė, ne omletas iš bambalio, keptos faršo dešrelės be dažiklių, kiekvienam stalui termosas su kava ir arbata, vaisiai gal net iš to paties kiemo. Jei kas paprašys įvertint pensioną- duodu aukščiausią balą ir rekomenduoju kitiem. Ir labai prikolnas savininkas, kiek kalbantis angliškai, kiek žvairas ir neieškantis žodžio kišeniuj- net nubėgau pažiūrėt įstaigos pavadinimo darkart.

Kol neįdienojo ir kol dar esam Vengrijoj, nupypinom iki artimiausios krautuvės apsipirkt vengriškų lauktuvių- vynų ir šampanų. Nors sąskaita atrodė baugiai, 18 000 pinigų, bet išvertus tai tebuvo approx 60 eurų už du maišus, kuriuos praktiškai reikėjo vilkt žeme. Pirkom stiklinę bonką brangaus mineralinio, kainavo kaip dvi vyno. Bjaurastis dar ta- negazuota, smirdi ir skoniu turbūt primena paplavų duobę. Ir krapų skonio semkių pakuotę. Keistos, it čipsai.

Toliau nusprendėm braukt keliom dienom Bratislavon, Slovakijos sostinėn, susižiūrėjom viešbutį ir iškulniavom link ežero, pakeliui strigę žaidimų aikštelėj ir dar labiau strigę lauko restoranėly- Virga ėmė graikiškų salotų ir blynų su cinamonais, o aš ėmiau kitą tradicinį vengrišką patiekalą- paniruotą heką. Tai ir atnešė tokį paniruotą dilbį lėkštėj. Įveikiau jau beveik kominės būsenos, tokio dydžio porcijas reikia draust įstatymu, nes kenkia sveikatai.

Toliau neveikėm nieko- vaikštinėjom paežere, kol Julius dūko internacionale su vaikais žaidimų aikštelėj, blūdinėjom po po miestą, sėdinėjom parkuose. Eidami namo, sutarėm užsukt į knaipę pakeliui ko nors lengvo- visgi buvo jau po devynių vakaro. Tai finale Virga ėmė čigonišką kepsnį- trys mėsos blynai su kepta lašinių paltim ant viršaus, o aš- šefo rekomendaciją- karbonadą, įdarytą dešra, paprika, lašiniais, svogūnais ir dar bala žino, kuo. Tūžmingai kovojau, pasitelkęs kelis bokalus alaus, bet pralaimėjau nelygioj kovoj, bene pirmąkart atostogose teko pripažint, kad nebeįveikiu porcijos ir namo reiks ridentis šonu Siaubingai sočios atostogos. Maisto dienoraštis kažkoks.

Rytas prasidėjo tvankuma, pusryčiais, daiktų pakavimu ir atsisveikinimu su svetingu Moritz šeimininku. Ar norėsis čia sugrįžt? Tikrai taip. Ir ne dėl garsiojo Balatono ežero, kuris yra tiesiog šiltas, drumzlinas, seklus ežeras, nevertas tokio atstumo iš Skandinavijos. Norėsis grįžt dėl jaukumo ten, kur gyvenom, nors ir nebuvo jokių super puper sąlygų. Tiesiog tai buvo labai pozityvi vieta.

Toliau ekipažo šturmanas Waze nunavigavo įdomiai mažais keliais link Bratislavos- tai įšokdavom į didelį, gerą kelią, tai vėl nusukdavom ant lopytų, perlopytų, jau ėmiau abejot softo puikumu Kiek pafotkinom ir paskraidžiau virš saulėgražų laukų ir įvažiavom į Slovakiją. Per gremėzdišką, bet free to go muitinę, kur kažkodėl buvo fūrų eilės į Vengrijos pusę, bet mes įvažiavom ir nuvažiavom nesustodami. Buvo ženklai, kad keliai mokami, bet taip ir nesusigraibėm, ką kur kam mokėt. Ateis bauda tai ateis.

Bratislavą pasiekėm už keliolikos km ir Waze antrąkart pavedė su tiksliu adresu- nugrybino porą šimtų metrų ir dar prieš eismą, persijungtas guglas parodė teisingai. Radom viešbutį Max Inn, papuolėm tiesiai į banketą viešbučio foje Ponaujo nuobodaus pastato foje buvo sustumti stalai, prie kurių puotavo keliasdešimt garbaus amžiaus ponų, aplink lakstant patarnautojams- kiek priminė tarybinių laikų baliukus, kuriuos mačiau būdamas vaiku. Įėjus skambėjo tostai, lydimi plojimais ir taurių barškinimais. Numery (labai geram, galim pasakyt, numery, su kondicionierium ir prašmatnia vonia) prasitrynėm valandos pusantros su pasigulinėjimais, kol išsiruošėm miestan, senjorai foje vis dar atsistoję tvojo tostus

Administratorė iškvietė taksi iki centro, kurio šoferis nežinojo, kur yra bankomatas. Tai stovėjo centrinėj aikštėj, kol aš bėgiojau. Nukurnėjau puskilometrį pagal navigaciją, kuri rodė, kad bankomatas yra ten, kur stovėjo tik biotualetas. Galbūt bankomatas ir slypėjo viduj, bet susinervinęs nepradariau durų, ba smirdėjo. Bankomatą gi radau dvidešimt metrų už takso, žioplys galėtų tokius dalykus žinot. 15 min važiavimo kainavo 22 eur arba 25 su arbata- niekas grąžos čia nesiūlo.

Važiuodami krizenom, kad po Budapešto bet kuris kitas miestas bus besimaivant nurašytas, kaip neįdomus. Ir tikrai, kaip bebūtų pikta, Braislavos senamiestis pasirodė kompaktiškas, ganėtinai lietuviškas, niekuo nenustebinęs bet gana jaukus. Kalbant apie kulinarines patirtis, knaipėj Virga ėmė pirogi arba koldūnų su brinza ir krapais, aš gi ėmiau totorišką tartarą ir kažką- neatsimenu pavadinimo- tokie bulviniai kirmėliukai su spirgais ir raugintais kopūstais skaptuotam mediniam dubenėly. Fy, teko paknaibyt ir palikt. O kas yra tartaras tai sužinojau, kai padėklas atgulė prieš nosį. Va toks.

Nusigandau pradžioj klaikiai, bet kai sumalakavau visą tą indelių turinį su faršu, išskyrus garstyčias ir kečiupą, košė pasirodė visai ir nieko, juolab kad buvo patiekta česnako galvučių ir 5 drūtos keptos duonos riekės. 5 sumuštiniai su storai teptu faršu yra more than enough. Kol alum skalavom gerkles, atlalėjo anglų sirgalių šaika su idiotiškais perukais ir užtūpė pusę kaboko, kitą pusę užtūpė provincijos bibliotekininkės, pirmąkart autobusu atvežtos į sostinę, kur viskas įdomu ir biškį galima kalbėt garsiau. Atsiskaitėm su padavėja, kuri irgi atrodė kiek susirūpinus, ir movėm lauk. Dabar, po gerų penkių valandų piešiasi du scenarijai kavinėj, kur vakarieniavom. Pirmas- po devynių mėnesių bus senyvų mamų, kurios nežinos, kas jų vaikų tėvai, antras, trumpas ir neskausmingas- personalas dabar žadina bibliotekininkes ir anglus ir prašo visus eit namo, bet nei vienas neatsimena, kur reiktų eit, o pusė nesupranta, ko iš jų norima. Pats mačiau, kokias gėrimų be užkandos piramides nešė padavėjos, duok dieve visiem sveikatos

Kiek pašliaužiojom senamiesčio gatvelėm, užkopėm pilin, nuo kurios pasimatė, kad į visa puse plyti tik industriniai arba miegamieji rajonai. Atskiro dėmesio nusipelno street artas ir suvenyrų kautuvėlės. Labai jaukūs ir šilti darbai, jokio kičo ir tas kurmis dalyvauja, kurio filmukų laukdavom per labanakt vaikučiai Pablūdijom ir viešbutin su pirmu pasitaikiusiu taksi. 8 eur ir iš toliau. Užrodė bravorą, sakė, labai geras, kitapus gatvės, kur gyvenam, net ir valgyt duoda. Pirmasis taksi ryškiai pasitaikė aerouosto sukčius ir bala žino, kaip išvengt, kai kalbos nemoki. Anyway, šiai dienai viskas, o ryt galvosim, į kurią pusę važiuojam tolyn ir ką čia veikt toj Bratislavoj, kai per vakarą savom dviem apėjom beveik viską.

Diena prasidėjo pusryčių laukimu- kad jau tokios ėdrios atostogos, tai kiekvienąkart įdomu, kokia šalis kuo nustebins. Slovakija labai stipriai nenustebino, bet pamalonino angliškais pusryčiais- pupelės, šoninė, kiaušinienė ir dešrelės. Pats tas tokiam serui, kaip aš. Dar atsisiunčiau apsą hopintaxi taksi išsikvietimui. Labai patogu- matai, kur atimiausios mašinos, savo vietą, įrašius kelionės tikslą- ir kainą. Rodo vairuotojo duomenis, mašinos modelį ir numerį, approx atvykimo laiką. Ir jokių registracijų. Į miestą nuvykom už 5 eur. Apsidžiaugęs palikau arbatpinigių šoferiui ir išgirdau, kad esu osom

Toliau- šliurinėjimas po senamiestį šen bei ten, pavalgymas (ėrienos kepsniai su žolelėm ir bulvėm, labai skanu, nors, aišku, užėjom tik užkąst), nusipirkom emaliuotą puoduką su multiplikaciniu kurmiu, kurį žino visi mūsų kartos ir vyresni- panašu, jog tai buvo būtent slovakų o ne čekų personažas. Prišokus moterytė ėmė sakyt ou maj god ir parodė tattoo ant rankos, kurioje puikavosi mano rolleiflex’as, kuriuo kaip tik gaudžiau praeivius- kelias sekundes pasidžiaugėm vienas kitu Senamiestis yra pilnas specializuotų alaus užeigėlių įmantriais pavadinimais ir interjerais- jei kas norėtų pasidaryt sau alaus gurkšnojimą labiau sofistikuotu ir už nebrangiai- Bratislava tam labai tinka. Vėlyvą popietę užklupo staigi liūtis- išsikvietėm taksą programėle ir už 4 eur grįžom namo Porą valandų pagulinėję, pagal taksisto rekomendacijas, išsiruošėm į vietinio bravoro aludę kitapus gatvės- Patronskij Pivovar. Virga ėmė anties kepenėles su mandrais padažais o aš- šonkauliukus. Ir, be abejo, vietinio alaus, kurio jie turėjo tris rūšis. Neminiu, ką kur valgė Julius, nes visur be išimties valgo tik gruzdintas bulvytes, galės būt gruzdintų bulvyčių ekspertas. Kai atnešė šonkauliukus, ėmiau krapštytis galvą. Medinė lenta su kepta duona, daržovėm ir paklode šonkauliukų. Po to tik pasižiūrėjau, kad 600 gr. Ir kainos nesikandžioja- sumokėjom apie 300 kr už du patiekalus, bulvytes, desertą, ledus, 4 bokalus alaus ir dar kokteilį. Pūkščiau, stenėjau, dūsavau bet laimėjau kovą plikom rankom, ką jau ten šakutės, į pagalbą pasitelkiau tik 3 bokalus skirtingo jų alaus. Toliau skersi namo ir miegot, ryt laukia Brno- susiplanavom vieną nakvynę ten, nes Prahoj, kur vyksim paskui, lyja.

Palikom Bratislavą po pusryčių ir net nepastebėjom, kurioj vietoj kirtom Čekijos sieną- šiai dienai buvo suplanuota tik 130 km. Tik apsižiūrėjom, kad vėl pakelėse parėdymai nusipirkt kelių vinjetes, kurių Slovakijoj taip ir neradom. Sustojom pirmoj kolonėlėj ir už 17 eur gavom lipduką 10 dienų. Į Brno atvykom be nuotykių, nusimetėm mašiną ir iškulniavom apžiūrėt miesto beigi pavalgyt viskas, ką žinojom apie Brno- tai kad toks miestas yra kažkur Čekijoj. Ir nieko daugiau. Jei reiktų palygint- sakyčiau, kad gal kokio Kauno dydžio? Daug remonto keliuose, daug tramvajų, pradžioj painoka susigaudyt, kur eit. Bet senamiestis labai gražus- traukčiau drąsiai į lankytinų vietų sąrašą, jei viešėčiau netoliese. Ko verta vien Petro ir Povilo katedra, stūksanti ant kalno. Prisėdom centrinėj aikštėj pavalgyt Viduramžių Karčemoj su viduramžių padavėju- buvo panašu, kad su laiko mašina atgabeno autentišką jaunuolį, iškratė iš vyžų ir kiek pramokė angliškai. Gaila, kad nepadariau paslapčia foto- tikrai nepagadintų istorinio filmo, bet mes čia apie maistą Užsisakėm. Aš- vištienos sparnelių, Virga- iškaulintą kiaulės kulniuką su knedlikais. Vėl gavau ant medinės lentos ir vėl kibau be jokių stalo įrankių, bala nematė tų poniškų mandrybių, kai pilvas gurgia viskas buvo skanu išskyrus knedlikus- bjauri pavirta ar pakepta masė iš bulvių, miltų ir dar kažko. Varguolių maistas. Pirmą alų ėmiau tradiciškai- vietinį, net nesidomiu, kokio atneša, tiesiog sakau- local one, please. Antrą gi, anot meniu, labai true ir spešl iš tų laikų, pasiėmiau ponišką Korma. Anot meniu- medieval beer mixed with mead a very strong. Very strong, sakyčiau, nesiekė ir 6%, nes galvoj arba nesijautė arba adaptavomės prie sriubčiojimo nuo ankstyvos popietės. Bet skonis buvo keistas- nežinau, ką reiškia mead bet susidarė įspūdis, kad dėta medaus ir dar bala žino, ko. Virgai buvo skanu. Man gi kvapas priminė tuos laikus, kai šviesaus atminimo močiutė kartais vesdavosi mane į sekmadienines mišias ir ten kvepėdavo taip šleikščiai saldžiai ir būdavo kiek bloga ir labai nuobodu bet žinodavau, kad paskui gausiu gaidelį ant pagaliuko. Pavalgę dar kiek paslampinėjom ir nusprendėm, kad laikas eit namo siestos- visgi pastovus karštis virš 30 ir atostogų aktyvumas duoda savo, baterijos ne amžinos. Grįžom namo ir pačiu laiku- dangus žaibais plyšo pusiau ir miestą užklupo vasaros liūtis. Pati tikriausia, ne kur 10 minučių papliaupia ir vėl saulė, bet kur duoda kelias geras valandas, kiek yra sveikatos- buvau kyštelėjęs nosį gatvėn- viskas plaukė. Po liūties išėjom apsižvlgyt po vakarinį senamiestį. Prie vienos bažnyčios, praktiškai šventoriuj, aptikom ružavą seną rusišką tanką. Ką jis turėjo ten simbolizuot, taip ir nesupratom, bet į meną panašu buvo menkai.

Iš tolo pastebėjom žmonių tumulus, besibūriuojančius tai prie vienų, tai prie kitų durų, pradžioj pagalvojom, kad gal į kiną kur spraudžiasi ar šiaip kokioj eilėj stovi, ogi nė velnio- visos miesto aludės buvo užtūptos- vietų nebuvo ne tik prie stovimų staliukų lauke bet ir ant bordiūrų- ir viskas nutūpta ne kokių kandžiūlnykų o tiesiog paprastų įvairaus amžiaus žmonių, leidžiančių laiką su geru alumi- viduje, baruose, matėsi aibės skirtingo alaus kranų bei butelių- gaila, kad į tokias vietas su mažamečiais nelabai dera eit. Apsukę kelis skersgatvius susigraibėm, kad jie čia nelabai vakarais valgo- gal keli ir turėjo kokias užkandėles bet pagrinde tai cigaretė ir bokalas. Numoję ranka sėdom, kur papuolė o papuolė nebaisiai kaip, todėl ir buvo vietų. Patiekalų tik vienas- kitas, alaus išvis tik viena rūšis, kainos kaip Stokholme o ir vaizdas į linksmai tolimiau šurmuliuojančią aludę. Aš pasiėmiau carpaccio, o Virga pomidorų salotų su mozarella. Carpaccio buvo 80 g meniu ir tiek ir atnešė, dar patarkavę sūrio ir uždrėbę saują rukolos. Virga irgi gavo supjaustyto pusantro pomidoro su keliais sūrio gabalėliais ir baziliku. Plius bulvytės ir po gėrimą gavosi 300 SEK ir labai kuklus pavalgymas. To kabako neužskaičiau. Bet alaus turistui aplink būtų rojus. Dar ir todėl, kad absoliuti dauguma alų nesiekia 5%, taigi yra puiki proga išragaut daug daugiau rūšių, o alų čekai virt moka skanų ir kiekvienam skoniui, to neatimsi. Aišku, yra ir vietinis tradicinis alus- Starobrno. Neblogas tikrai- su ryškiu apynių kartumu, jokio rūgštumo ir miltelinių prieskonių. Kyštelėjom nosį vietinėn maisto krautuvėn- be nuobodybių aptikom vyno savitarną- įvairaus dydžio bambalių ir kraneliai pagal vyno rūšis už grąšius- litras kainuoja keliolika kronų. Bala žino, ar čia kandžiulnykam ar vietinių ūkinykų produkcija- pabandymui pasiėmėm litrą balto sauso. Virgai nepatiko, man vynas ir vynas, nelabai aš ekspertas.

Atvykdami galvojom, kad čia jau gal euras o, pasirodo, nė velnio- čekai vis dar naudoja savo kroną. Panašu, jog į atostogų galą abu virsim vaikščiojančiais valiutiniais kalkuliatoriais. Prikimšę skilvius ir kėblindami namo užklydom prie holografinio vandens fontano. Gal kam tai pasirodys kičas ir ne menas ir ne technologijos, bet stovėjom išsižioję minučių 10 tikrai. Nebuvau to matęs dar niekur gyvai, nors principinė schema neturėtų būt labai sudėtinga. Paspoksoję parkurnėjom namo pro ošiančias aludes- net ir toliau nuo centro- pamojavom iš už durų vėl bepasipilančiam lietui ir liūlia. Ryt laukia Praha. Mąstau dabar, ar Vilnius turi kokį nors veikiantį miesto fontaną?..

Pirmas atostogų rytas be įskaičiuotų pusryčių skambėjo baugiai. Bet nepakankamai baugiai, mat apsižiūrėjom iš vakaro, jog apsistojom bute šalia kavinės durų, kuri duris atveria 8 ryto, taigi badu mirt neturėtume. Bet, kaip sakoma, žmogis planuoja, o Dievas juokiasi. Kavinėlė veikė tikrai, bet neturėjo nieko valgomo, tik visa ko įmanomo geriamo. Nuo aštuonių ryto. Antradienį. Net ne visai centre. Čekų kultūra visgi turi savo paslapčių. Nusprendėm važiuot ir sustot kur papuls, pakeliui. Papuolė iškart už Brno, tik iššokus ant greitkelio. Ir net ne šiaip nususus degalinė su hotdogais, o fūristų parkingas su tarybinio tipo savitarnos valgykla. Lėkštėn pusryčiam atgulė didžkepsnis su bulvėm ir raugintais agurkais, likusi šeimos dalis pasitenkino kuklesniais pusryčiais

Atskiro paminėjimo vertas ir Brno- Praha greitkelis (esantis mokamų kategorijoj) – 200 km prailgsta į begalybę dėl visur besitęsiančių kelio remontų- didesnę kelio dalį teko važiuot kelkraščiu, didžiulio fūrų srauto arba tragiškai senos ir išsidėvėjusios betoninės kelio dangos- priminė kelionę Austrijon 2005 metais, kai netyčia papuolėm ant Berlyno betonkės, statytos dar dėdulės Adolio ir neremontuotos.

Anyway, pusę dviejų jau dėliojomės lagaminus Prahos viešbuty ir net į centrą, didžiam Juliaus džiaugsmui, važiuojam tramvajum. Pasiciekavijau registratūroj apie taksi kainas- švediškos. Tiek to. Atvažiavus senamiestin pribloškė turistų gausa. Minia. Srautas. Nesibaigianti Kaziuko mugė visom kryptim. Atėjus iki garsiojo Karlo tilto net nėjom artyn- būtų reikėję grūstis, nusūkuriavom su turistų minia žemyn, į senamiestį. Kiek liūdna, kai tikrai tikrai gražus ir įspūdingas miestas taip “nuturistėja”- nykiai vienodos knaipės ir suvenyrų krautuvėlės, lapukų dalintojai, išsižioję, kaip mes, turistai. Tokiais momentais pagalvoji, kad daugiau įspūdžių paliko apgriuvęs Slovakijos kaimas su čigonais pakelėse..

Reikalą pataisė aptiktas žaislų muziejus- nedidukas, bet vertas dėmesio, jau esam matę tris- Vilniuj, Valetoj ir Prahoj- įdomu palygint, kaip vystėsi žaislų industrija skirtingose šalyse. Vienas diedelis sukėlė gana dviprasmiškų minčių- žr foto

Toliau, vos už kelių skersgatvių ir kaip tik ėmus lynot, aptikom.. šikpuodžių ir šikinykų muziejų. Per du aukštus. Praplėtėm savo akiratį šioj svarbioj srity ir net gavom nuolaidą į lego muziejų, kur reiks papult rytoj. Kai kurie indai buvo dvejopos paskirties. Kiti- su vestuvinėm foto. Fajansinis naktipuodis su vestuvine foto- kaip miela. Visai šalimais aptikom ir sekso mašinų (tiesioginis vertimas) muziejų, kur prieigose barškėdami sukosi ganėtinai keisti agregatai, bet buvom su Julium, tai nusprendėm netraumuot jaunos sielos, norės- atvažiuos pats  

Centrinėj (?) aikštėj vyko džiazo festivalis, gal ar ryšium su tuo buvo žmonių pagausėjimas, prasmukom šonu į kitus skersgatvius. Susidarė įspūdis, jog visas turistų srautas teka tik pagrindinėm senamiesčio venom- pakanka keliskart nusukt kur nors ne į temą ir tu jau vienas visoj siauroj gatvelėj. Tik susirask žemėlapy ką lankytino- ir tave jau vėl neša minia. Aikštėj susirinkus minia, sulaikius kvėpavimą, laukė, kol svarbus miesto laikrodis muš valandas ir puolė filmuot. Kiek įspūdingiau, nei babytės laikrodis su gegute, bet skirtumas ne per didžiausias. Po visko keli glušai net bandė plot. Laikrodžiui. Čia jau blogiau, nei plot lėktuvui nusileidus. 

Galų gale prasibrovėm per tą įmantrų tiltą (tikrai gražus, tikrai, bet ne tokioj minioj, kurios dalis buvom ir mes), įpuolėm pavalgyt pirmon pasitaikiusion knaipėn (guliašinė sriuba ir guliašas duonos kepalėliuose, skanu) ir tramvajum namo miegot. Pajutom, kad bunkam nuo įspūdžių. Ir pavargom jau. Dienos vidurkis- apie 10 nueitų km kasdien. Su kabalduojančiais fotikais per karščius beveik pensijinio amžiaus šeimai tai jau šis tas

Rytas prasidėjo nykiausiais pusryčiais per visas atostogas- skurdesnius teko valgyt tik Amerikoj :\ Paknaibę šio bei to, išmynėm tramvajum į centrą, dienos tikslas buvo Lego muziejus ir Auksinė gatvelė. Atvykę stryktelėjom į kelias parduotuves, mat per tas kelias savaites pirkom tik maistą ir tai tik keliskart, tada pasijautėm išalkę ir vienam centro prekybcentry aptikom azijietišką buffe už 109 jųjų kronas. Kimšk, kiek lenda ir pusvlčiui. Tai ir kimšom Lego muziejus, po Bilundo, nors ir per kelis aukštus, niekuo nenustebino, džiaugės tik Julius. Paskui- vėl šmirinėjimas tuda siuda tos paauksuotos gatvelės link, kur ar juvelyrai anksčiau susibūrę buvo ar kažkas panašaus. Kringeliais atropoję iki tos gatvelės aptikom, kad įėjimas į ją mokamas. 250 pinigų nuo galvos. Kad pasivaikščiot gatve, kur neaišku, ar yra į ką pažiūrėt, galų gale buvo gaila ne pinigų, bet pikta dėl lupikavimo lygioj vietoj. Užtai šalimais atradom Prahos rūmus ir gražią miesto katedrą. Net nesupratom, ar prasmukom netyčia, ar tikrai buvo nemokamai- kažkokie barjerai buvo, bet atėjom iš priešingos pusės, nei visas turistų srautas tai gali būt, kad įsmukom per išėjimą 🙂  Netoliese aptikom žalvarinę pliko jaunuolio skulptūrą su iki žvilgesio nuzulintu pimpalu. Turbūt tai irgi tam tikro turistinio ritualo dalis, bet nesigilinom.

Apsidairius aplink ir begalvojant, ką daryt toliau, ėmė krapnot, tai galvojimas baigėsi smukimu į restoranėlį. Artimiausias nugąsdino kosminėm kainom, kyštelėjom nosį į dar kelis ir apsistojom Kabančioj kavinėj- čekiškai būtų U zavešenyho kafe, kur ėmėm po kiaulės kulniuką ir alaus už labai padorią kainą. Kad kavinė ne iš prastų, rodę ir klintonų Bilo fotografija, kybanti ant sienos, kur anas sėdėjo pastarojoj kavinėj su bičiuliu. Meniu buvo priaršyta kažkokių blėnių, kodėl ji taip vadinasi, bet realiai tai kavinė iš tikrųjų kybanti aukštai šlaite su vaizdu į Prahos centrą iš paukščio skrydžio. Muzika- neįkyrus chill jazz, vakarais gyva muzika, interjeras mielas. Vienas išskirtinių bruožų- Kampe sukrauti tazikai ir vandens čiaupas- karštą dieną siūloma, geriant alų, vėsint kojas šaltam vandeny

Pavalgę ir prakutę nudundėjom tramvajum namo, tada nušliaužėm iki šalimais esančio Kaufland- visad galvojau, kad ten statybinės prekės, o ten gi didžiulė maisto krautuvė ir už pigiai. Tai kažko pirkom ir miegot, ryt 500 km iki Ščecino.

Rytas vėl prasidėjo blogais pusryčiais, daiktų pakavimu ir neskausmingu atsisveikinimu su Praha. Nemanau, kad kada nors norėsis čia grįžt. Bratislava, Budapeštas ir ta pati Krokuva paliko kur kas geresnius ir gaivesnius įspūdžius. Praha priminė išdailintą didžiulį suvenyrų kioską užkeltom kainom, sausakimšą turistų.

Kodėl paskinei nakčiai pasirinkom būtent Ščeciną? Sąlyginai netoli kelto, kurio bilietus turėjom penktadieniui, sąlyginai nebrangu, lyginant su Vokietija. Tiesiog tarpinė stotelė. Apsistojom hostely Grif, kuris buvo sąlyginai geras už atitinkamą kainą ir išėjom kur? Teisingai, pavalgyt Lenkijos negalima nemylėt dėl mažų kainų- brangiausias patiekalas centrinėj pėsčiųjų gatvėj esančioj kavinėj- 24 zlotai. Alus- 7- 9 zlotai ir kavinių aibės, niekas nebankrutuoja. Dar vienas akmuo į godžių lietuviškų verslininkėlių daržą. Vėliau, sukdami ratus, aptikom garsiąją Biedronką. Krizendami ir besibaksėdami įėjom vidun ir…išėjom, vos patempdami maišus ne be reikalo tautiečiai šturmuoja šį tinklą, tikrai pigu.

Vėliau pasiguglinom, ką verta pamatyt Ščecine. Pirmose vietose rodė centrines miesto kapines. Už 3 km. Bedūsaudami nuvilkom pilvus per pusę miesto ir betemstant pasiekėm kapines. Tiesiog dideles kapines parke, miesto centre. Vidury buvo betoninis balvonas ir karių kapinės. Kodėl jas rekomenduoja aplankyt, taip ir liko paslaptim. Vos gyvi parsivilkom atgal ir miegot miegot miegot.

Apie paskinę dieną labai daug nėra ką ir plėstis- kuklūs pusryčiai ir 240 km iki Sassnitz kelto, borderšopas. Apibendrinant galima pasakyt, kad kelionė labai pavykus, gal tik kiek per intensyvi, dabar rinktumėmės mažiau lėkt. Jei norėčiau tiesiog pašmirinėt po nuostabų miestą- rinkčiaus Budapeštą. Jei norėčiau pasidaryt alaus savaitgalį- rinkčiaus Bratislavą. Nu o jei norėčiau nutukt už nebrangiai, tai rinkčiaus bet kurią restauraciją Lenkijoj Ir jau kažkiek noris namo., nors ten ir lyja.

P.S. Kai išryškinsiu krūvą spalvotų juostų- būtinai pasidalinsiu, jei bus verta dėmesio.

…and I feel yellow… 

andraika post on spalio 15th, 2016
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , , ,

Nėra kažkokios popdainos su tokiu priedainio sakiniu? Skamba galvoj su visa meliodija. Sudainuosiu, kada, jei nėra, ir visas pasaulis verks iš laimės, girdėdamas naujai užgimusį tūkstanmečio dainių 🙂 Malta. Kodėl Malta? Ogi todėl, kad Agnė ir Gintarė. Ir dar todėl, kad čia šilta, o namie šalta. Apie kelionę nėr ką daug ir pasakot – atsisėdi ir atskrendi per tris valandas, kaip kad autobusu iš Vilniaus Klaipėdon nudardėt, pakeliui  besnaudžiant ir jau net tingis žiūrėt pro langą, kas gi ten apačioj.

_dsc9888Pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo vėlyvą vakarą – drėgna. Šilta ir drėgna. Drabužiai, it švelniai pertepti aliejum, iškart prilimpa prie kūno ir imi jaustis kiek nevalyvas. Viliamės, kad mūsų visas lėktuvas jaučiasi identiškai ir, kadangi esam tik su rankiniu bagažu, vieni pirmųjų paliekam passengers area ir puolam glėbesčiuotis su Agne, pasiimt išnuomotą mašiną ir. Ir ir ir. Eismas atvirkščias, kaip Anglijoj, po perkūnais. Kad vairas kitoj pusėj, tai jau buvau susitaikęs, bet nepagalvojau, kad ir bėgių svirtis kitoj. Ačiū anglams, kad bent pedalų vietom nesukaitaliojo. Gavom Kia piccanto, ar kažkokią panašią apgraužtą žydrą špygą. Iš vietos neužgesęs pajudėjau tikrai ne iš pirmo ir antro karto ir šiaip ne taip parvairavau 9 km iki namų – bene sunkiausius ir ilgiausius savo gyvenimo 9 km. Jei ne Agnė, belekiek kartų būčiau išlindęs į priešingą eismo juostą (ir taip išlindau), riedėjau, gesau, keikiausi, pavydėjau autobusų keleiviams, trūkčiojau ne tuo bėgiu. Iš kur kairei rankai žinot, koks kada bėgis toj sumautoj angliškoj mašinoj. Maltos keliai turi dvi ypatybes – neskaitant atvirkščio eismo, jie yra šūdinos kokybės ir siauri. Ant tiek siauri, kad nudaužyti veidrodėliai ir aplamdyti sparnai kas antroje mašinoje yra normalu. Kaip ir kad visas autoparkas – mažiukai azijietiški viedriukai, nes su didele mašina čia jausies kaip dramblys porceliano krautuvėj. Ai, pamiršau trečią ypatybę – čia nėra horizontalių kelių – visi arba viršun arba apačion. Jei ne stačiai, tai labai stačiai. Laukt įvažiuot iš šalutinio kelio į pagrindinį esant intensyviam eismui beveik vertikalioj padėty yra visai normalu. Kas, kad užpakaly pypina visa šutvė besinervinančių vietinių. Ir nerasit kur pastatyt mašiną. Laisvos vietos čia aukso vertės – jau sėdant automobilin už nugaros atsiranda kas nors besidžiaugiantis, kad rado, kur sustot. Anyway, atvykom be didesnių nuotykių, radom kur sustot ir iškurnėjom link marinos pavalgyt kažko vengriško kur labai skanu. Kažkur apačion, kažkur, kur siaura, geltona, kur kampas ant kampo, kompaktiška iki begalybės, mašinos beveik lipa šaligatvių bordiūrais, kurie, turbūt dėl vietos stokos, irgi išlipdyti pusantro žmogaus pločio ir tai kitur net ir tų nėra. O kai yra, tai vietiniai vis naravijasi eidami prasilenkt ta išvirkščia puse ir prisieina mandagiai trypčiot, vieni kitus praleidžiant. Vienžo, visiškas refleksinis-kultūrinis šokas 🙂

Atėjus marinon paaiškėjo, jog maistas (visuose kabakuose gatvėj!) gaminamas iki vienuolikos vakaro, o paskui jau tik alkolaikas ir vengrai išvis išjoję pas kapitoną Tenkešą su savo virtinukais. Ką gi, šovėm į artimiausią barą su dešimt skirtingų telikų ir dešimt skirtingų futobolo varžybų ekranuose, bliaunant kažkokiam bumčikui fone, jau net nepamenu, kokiu pavadinimu, ir mikliai visko užsisakėm. Aš pasiėmiau kažkokį grill fish mix ir žiūrėdamas, kaip kolektyvas taršo jau atneštus main dish dydžio starterius, ėmiau kontempliuot, ką jau čia man atneš, bet nestipriai liūdėdamas, mat turėjau dvi pintas vietinio alaus Cisk – lager ir excel. Antras buvo geresnis, ba netoks rūgštus. Tada dingo elektra. Visur. Keliom sekundėm. Dar kažkas bildėjo ir dužo virtuvėj. Paskui prisistatė padavėjas ir ėmė dūsaut, kad ryšium su elektros dingimu mano bliūdas vėluos ir vajėzusmarija gal nenorėsiu, ba plius dešimc min reiks laukt. Kad jau esu kilniaširdis tai sutikau, už ką man buvo atsidėkota – belaukiant gavau duonų, dešrų, sūrių papjaustytų. Įnikęs ėmiau dūmot, kad gal jau ir bala nematė to fish mix, esu sotus ir noriu miegot, ir ten apačioj dužo mano porcija 🙂 Ir atnešė. Jejum jejum. Fish mix sudarė: tunas, lašiša, kardžuvė ir tarybinės sardelės dydžio krevetė. Lašiša buvo tvarkingai skani kaip ir Skandinavijoj, kardžuvė tokia pat sausa, kaip ir kitur ragauta, sardelinė krevetė irgi tvarkinga tik kad per abu žandus, didžiulė ir ne vieno kąsnio. Viską apvainikavo tunas – tokio skanumo žuvies tikriausiai nebuvau ragavęs, nors tunas gi gana įprastas mūsų racionuose: ir konservai, ir sušiai, ir pats esu kepęs. Dudki, tovarišči. Tikras, gerai paruoštas tunas primena jautienos pjausnį, tirpstantį burnoje, pradžioj net nesupratau, mėsa čia ar žuvis, receptoriai metė tik pozityvius error 🙂 Net dabar, po paros, bėga seilė tik pagalvojus.
Einant atgal pro begalinius barus, Agnė paaiškino, kad tos gausios trumpasijonės mergaitės ant kablų su maskvietiškais makijažais yra ne prostitutės iš Rytų, o tiesiog vietinės merginos, kurioms taip atrodo gražu. Ei, Maltos mergaitės, jei kuri mokat lietuviškai, atsiprašau už tokį savo pagalvojimą ir viskas tvarkoj ten, marširuokit, diedams patinka 🙂

Kita diena prasidėjo vietine krautuvėle pusryčiams: sūris, kalmarai, bandelės, česnakinis sviestas, vaisiai – taip, kaip ir turi būt per atostogas, išskyrus alų, mat vėl laukė pikantiška Kia su vairu kitoj pusėj. Vaizdas pro langą buvo štai toks

image-2-4_dsc9732Maltoj gulintys policininkai ant kelių yra visai ne tam, kad mašinos prieš juos pristabdytų. Bent po balkonu esantis buvo tam, kad pragaro sunkvežimiai per juos šokinėtų, žvangindami gelžgaliais ir nervuotų romius turistus. Ką jie ten išvežioja kokią penktą ryto – bala žino. Gal šarvus ir kardus tamplierių ordino riteriams po namus prieš darbo dieną. Šiandienos programa – koks nors prekybcentris ir Mdina (tariasi Emdina) apylinkės. Keliolika kilometrų nusidriekė į begalybę: arba aš totalus kietakaktis, arba eismas Maltoj tikrai tragiškas. Galų gale stojau belekur laukuose pastovėt ir nusivalyt prakaito. Nepamenu, kada turėjau tokį stresinį vairavimą, net gigantiški LA viadukai Kalifornijoj atrodė visiškas niekis. Atvykę nuostabiai greit radom vietą automobiliui centre. Gal per 10 minučių, kas, anot Agnės, buvo tikras stebuklas.

Bet atostogos juk tam ir yra, kad vyktų stebuklai. 🙂  Mdina kažkuo priminė Rodą – miestą-tvirtovę. Aišku, ką man dar gali primint, kai daugiau jokioj Viduržemio jūros saloj nesu buvęs. Papozavau kažkokiam turistui, katras norėjo mane papaveiksluot. Kadangi tai man nutinka ant kas antro kampo kasdien po daug kartų, tai seniai esu nebeišpuikęs ir leidžiuos fotografuojamas nebesibrangindamas. Pietums prisėdom tiesiog po kojom pasitaikiusioj tavernoj ko nors krimstelėt. Beef carpaccio buvo tiesiog nuostabus. Iš kalbos išėjo, kad Maltoj galima vairuot net ir su 0,79 promilės. Atsiprašau, padavėjas, one pint of local beer, please ir diena iškart įgavo naujų atspalvių. 🙂

Kiekvienąkart, atvykęs į anglakalbę šalį, aš galvoju, kad visai neblogai moku angliškai. Ir kaskart tas galvojimas išgaruoja dūmu po pirmo pokalbio. Kainos? Kainos Maltoj gana nemažos: parduotuvėse kiek mažesnės, negu Švedijoj, o kabakuose kiek didesnės – gal kaip Danijoj. Išvažiuojant navigacija nunavigavo į tokias gatvytes, jog du dviračiai vargiai prasilenktų. Iki posūkio, kur atsisakiau sukt, nes būtume strigę kaip konservų dėžutėj, nei durų atsidaryt nei kur pajudėt. Per laiko gabalą šiaip ne taip pavyko apsisukt ir pasprukt iš ten. Net su savo 25 metrų sunkvežimiu nebuvau papuolęs taip ankštai, eina švilpt.

Popiet prasukom pro Mosta baziliką, garsią tuo, jog per WWII du sviediniai, paleisti iš laivų, nuo jos tiesiog atšoko, o trečias, statinės dydžio, pramušęs stogą, dribtelėjo altoriuj ir nesprogo ir iki dabar ten eksponuojamas – pabarbenau praeidamas. Ir vietinį supermarketą Pama – kainos kaip kainos, prekės kaip prekės, bet ooo.. žuvies skyrius oooo.. buvo galima stovėt nutįsusia seile visą dieną. Ir ko tik ten nebuvo: ir file, ir pamarinuotos, ir gražios, ir baisios, ir didelės, ir mažos, rodos, dar gyvos, kyšančios iš ledukų. To nenupasakosi – reikia pamatyt. Stvėriau dvi labai vietines lampuki (vėliau paaiškino, kad jos paskui išauga į Lietuvoj parduodamas doradas) ir dar dvi raudonas. Ir dar dvi dryžuotas, kaip zebrai – taip ir aiškinau pardavėjui: – duokit tas, kur panašios į zebrus. Nesuprato, prisiėjo badyt pirštu persisvėrus. Parašyti buvo pavadinimai bet, aišku, neprisiminiau paskui nė velnio. Dar prisipirkom aibę geriamo vandens – pasirodo, jog Maltoj vanduo iš krano visiškai negeriamas, paragausi – oželiu pavirsi. O ir iš to pačio krano srovė, švelniai tariant, nekokia. Iš mano paties krano po alaus geresnė. 🙂

Malta – labai geltona sala. Nori nenori niūniuoji mintyse bitlų yellow submarine ir tą patį kažkieno priedainį ..and I feel yellow.
Visi pastatai, sienos, tvoros – viskas geltona. Žemė irgi geltona dykynė, kurioj gali augt tik. Tik. Niekas negali. Sukultūrintuose lopinėliuose matėm kelis kopūstus, granatus, citrusinius. Ai, kaktusai gali, didžiuliai, tie, kur vaisiai parduodami, bet nelabai skanūs. Maltiečiai, matyt, statybininkai jau genuose – belekur prilipdyta tvorelių, būdelių, šūdelių – visiškai nesuprantamos paskirties statinių, kurie užmiesčiuose sudaro visiškai apleistos apgriuvusios dykynės įspūdį. Šiaip žmonės malonūs, gražūs, neįkyrūs. Vakarais tuščios gatvelės nekelia nesaugumo jausmo, niekas nestveria už skverno ir netempia tavernon.

Vakaras tiesiog šliurinėjant po Gzira mariną ir siauras gatveles. Be mašinos visai ir miela. Užtikom du dieduku, išsinešusius gatvėn sofą ir staliuką su gėrimais, užkaiščiuotais laikraščiais – sėdi gatvėj ir socializuojasi. Po kelių valandų diedukų, butelių ir net babyčių buvo gerokai geriau, o ir nuotaika jautėsi pakilesnė. 🙂 Sukorėm gal kokius 4 km, kas į kalną ir pakalnėn visai nemažai. Toliau – skani vakarienė iš žuvų, alaus, vyno, kelios eilutės įspūdžių ir miegot.

Lazy sekmadienis buvo toks, kad dardėjom į Ghajn Tuffieha paplūdimį tiesiog pabūt, pasitaškyt, paplūduriuot. Susikomplektavom ir perpiet iškūrėm. Pastebėjau, jog ėmiau kiek geriau graibytis šitam visam išvirkščiam eisme, nors be Agnės riktelėjimų dar keliskart buvau besukąs į žmonišką eismo pusę 🙂 Atvykom. Šiaip ne taip prisiparkavom. Pafotografavom ir nugarmėjom paplūdimin. Daug nėra ką ir rašyt: smėlis, vanduo, šilta. Pasnorkelinau. Daug visko po vandeniu mačiau: ir ežių, ir krabų, ir skanių žuvų. Vakarop kėlėm sparnus iki Qawra (tariasi aura) irgi tokio miestelio, kad pavalgytume. Ocean Basket – nuostabus restoranas su vaizdu. Tiesiog su vaizdu, nes čia bet kuri atvira erdvė yra su vaizdu. Nusikrovėm stalą jūros gėrybėm beigi sušiais, o Gintarė dar išprovokavo ir austrių dubeniui, iki kurio vakarienė buvo nuostabi. Austrės, mhm. Nu jo, kriauklės su ten tom. Austrėm. Ledukuose. Su šampanu. Mhm. Emm. Virgai patiko. Agnė protingai iškeitė austres į šokoladinį pyragą. Gintarė buvo sužavėta kaip visada, o aš. Mhm. Ne. Feeee. Ne man. Jūros dvelksmą galiu pajust ir kitaip, nei prisisiurbęs snarglių su dumblo prieskoniu. 🙂

Tada kelionė namo su sustojimu Buggiba marinoj. Pasakot nėr labai ką. Šilta, daug žmonių, kabakai ir krautuvėlės, atostoginis šurmulys toks, kaip ir priklauso kurortui. Grįžus pagaliau pajutom, ką reiškia parkintis Maltoj- vietų nėra. Niekur. Sukom ratus gerą pusvalandį, kol radom kur įspraust ir dar toli nuo namų. Labanakt, žinokit. Noriu džintoniko ir miegot.

Ot taip ir atsiliepė kitą rytą spraust kažkur toli nuo namų – eini ir ieškai, kad o gal čia, o gal kitur, niekas neatsimena. 🙂 Nieko, radom sąlyginai greitai ir išdundėjom ligi blue grott- net nepasakosiu, kaip pirmą valandą koliojau maps.me programėlę, nusukdamas vis ne ten, turėjo jie net žiaugčiot ten, kol maliausi žiedais žiedeliais pirmyn ir atgal, užpypintas vietinių ir vos nestukteltas dešimtis kartų. Už miesto ta sumauta maps.me visgi nepavedė ir nunavigavo iki blue grott kaip priguli- gražu.

Vėliau sukom iki Dingli cliffs per Ghar Lapsi – tiek viena tiek kita vieta gražios paspoksot- uolos, jūra, geltona, karšta. Pasikarstyt gal būtų ir nieko, bet tik pasiruošus ir kai vėsiau. Konteineriai su jūros gėrybių atliekom prie užkandinių trenkia baisiai tokioj atokaitoj taipogi. Vėliau sukom link Red Tower- bene vienintelio raudono pastato visoj saloj, gal todėl ir lankytino objekto, mat aplink ir taip apstu kur kas įspūdingesnių statinių. Navigacija nuvedė per laukus, žabynus, šabakštynus ir velniai žino kokius dievo pamirštus užkampius- keliai baisūs iki negalėjimo, bet buvo įdomu pasižvalgyt po tą nenušlifuotą turistų salos dalį, pakeliui sustojom kažkokioj vietinėj ūkinyko krautuvėlėj ir prisipirkom pilną medinę dėžę žalumynų beigi vyno.
Paskui radom visai neblogą paradise bay ir popietė prabėgo besiturškiant vandeny valgant gigantiškas pocijas ravioli ir viščiukų sparnelių, pašeriant šutvę ryžų
kačių, dar šmurkšelėjom pakeliui namo į Mira bay- bet prasibrovus pro žabynus paaiškėjo, kad ten labai nekažkas, skirta vietiniams poilsiautojams- Julius net patingėjo lipt iš mašinos.  vakare prasukom pro supermarketo žuvies skyrių, kur stvėriau pamarinuoto tuno kepsniams ir kažkokios sūdytos-vytintos žuvies, kurią supakavus, su pardavėju išsiaiškinau, jog greičiausiai nsipirkau tos sumautos norvegiškos lutfisk- sūdyta ir džiovinta menkė, kurią paskui numirko ir kepta būna bjauriai neskani. Grįžtant navigacija pavedė tragiškai- prie vienos sankryžos, suvedus tą patį adresą, du telefonai rodė sukt į skirtingas puses, galų gale strigom kamščiuose ir darėm tai, ką daro kiekviena tradicinė šeima, strigus automobilių spūstyse- ėmėm rietis 🙂 tada vilkomės paskui šiukšliavežę, aplipusią negrais, kurie rankiojo maišus pakelėj, kraudami priekabon, siauroj gatvėj, kuriai buvo nė motais tūtuojanti autokolona iš paskos- šiukšlių išvežimas uber alles. Tada Julius dar įkišo pirštą į saugos diržo sagtį ir nebegalėjo ištraukt, ėmė verkt, kad skauda, pirštas ėmė tint, teko stot belekur belekaip, įjungus avarines. Galų gale radom namus, išlipant iš mašinos lūžo dovanotos medinės dėžės rankena ir visi žalumynai plojosi žemėn. Net nebebuvo pikta. Tuno kepsniai vakarienei buvo dieviški, o menkė liko mirkt kitai dienai, su buto kaimynu Oliveriu išsiaiškinom, jog abu mėgstam nardyt ir pažadėjo man suorganizuot wreck nėrimą prie Blue Grott, kas pataisė nuotaiką, mat jau abejojau, ar susiruošiu o tuo pačiu ir pasižiūrėsim, ar maltiečiai laikosi prie bokalo duoto pažado 🙂 dar dingo namie vanduo, tai girtoki korėmės ant stogo tikrint rezervuaro- plastmasinio kubilo, uždengto su dangčiu, kuriame vandens padavimą reguliuoja plūdė kaip tarybiniuose unitazuose. Nieko nepataisėm. Santechnikas pažadėjo ateit rytoj popiet. Kubilas buvo priaugęs žalių dumblių, bet Oliveris numojo ranka, kad čia nieko tokio 🙂

Sekančią dieną Agnei buvo išeiginė, tai nusprendėm apšmirinėt salos pietus ir garsiausią tų kraštų žvejų miestelį, kuris tariasi Marsašlok o rašosi.. tą reikia susiguglint. Marsaxlokk. Keista baisiai ta jų kalba ir raidės. Šaunus geltonas miestelis su įlanka, kupina įvairiausių spalvotų žvejų laivelių, turgelis ir aibė kabakų, siūlančių dienos pietus su vietine žuvim ir sardelių dydžio krevetėm. Pavalgėm- porcijos čia ohoho, protas visąlaik liepia imt vieną ant dviejų, bet godumas pastoviai nugali- paskui prisieina prakaituot, kemšant kiek telpa ir palikt lėkštėj vistiek. Kitoj gatvės pusėj vyko kažkoks politinių ponų susitikimas- aibė prašmatnių limuzinų su vėliavytėm ir dar daugiau policijos, kuriai šmirinėjant aplink, ramiai išgurkšnojau savo pintą alaus 🙂 Tada dar keli km iki pretty bay- kiek to pretty pasakyt negaliu, bet spoksant į šalimais besišvartuojančius gigantiškus konteinerinius laivus kelios
valandos prabėgo mikliai ir net be tepalo dėmių ant vandens. Toliau- jau įprastu tampantis supermarketas, įprastu tampantis vietinis cisk alus ir namo. Dar teko užmatyt du nusususius ir suvargusius satanistus, juodai padažytaisplaukučiais. Mintyse jų pagailėjau- kai aplink tokia koncentracija bažnyčių, katedrų ir bazilikų, o visokių gvadelupių mergelių, primūrytų sienose, išvis tūkstančiai, tai galima suprast, kad velnio garbintojams Malta yra viena prasčiausių vietų gyvent šiapusiniame pasaulyje 🙂 Nudizmo pasekėjams irgi nekas- dažnam pliaže kabo parėdymas, kad boobs not allowed – jokių vokietkų su savo iškęžusiom genitalijom- katalikiška šalis yra katalikiška 🙂

Prabudę išsiruošėm į Gozą- šalimais esančią salą su visam pasauly garsiu Azure Window. Maltą perskrodėm automobiliu išilgai kaip tikri maltiečiai- žybt ir jau. Kažkokiam mieste, iš kur plaukia keltas į Gozą, eik, žmogus,
atsimink kiekvieną pavadinimą. Persikėlėm. Pirmas įspūdis- labai geltona. Bet kitaip. Net nesugebu papasakot, kaip kitaip- naujau gal? Tvarkingiau? Ramiau? Kitaip ir tiek. Pakeliui radom didelį karjerą- akmenų skaldyklą, iš kur, matyt, ir skaptuoja tuos milijonus geltonų blokų. Azure Window padarė įspūdį, jei ne kadre besimakaluojantis diedas- turbūt tą dieną iš turistų sulaukė tūkstančių prakeiksmų 🙂
tada dar užsikorėm ant viršaus, suignoravę visus draudžiamus ženklus- šalimais prasukęs policijos ekipažas ir suignoravo mūsų viešosios tvarkos pažeidimą 🙂 toliau tiesiog bakstelėjom žemėlapin, kad pravažiuojam tuo va pajūrio keliuku iki artimiausio kaimo ir stojam pavalgyt. Keliukas prastėjo iki begalybės, kol transformavosi į žvyrkelį, bet buvo vertas pravažiuot- vaizdai kalba patys už save o ir pamatėm, kaip atrodo druskos sodrinimo baseinėliai. Pirmampasitaikiusiam kaime stojom pavalgyt, užsisakėm avienos ir vietinio triušio troškinio, vairuotojas įžūliai pasiėmė dvi pintas alaus 🙂 Toliau. Toliau suplanavom aplankyt San Blas bay su keistu tamsiai geltonu smėliu, kurį parekomendavo Oliveris. O toliau navigacija parodė patižusiems turistams, kokiais keliais važinėja trū maltiečiai- kelias siaurėjo, prastėjo, vingiavo kol ėmė statėt. Tiesiogine prasme. Statėt, kol ėmė prasisukinėt ratai ir smirdėt sankaba. Ir kol sustojom taip, kad per kapotą nesimatė sutrūkinėjusio irištrupėjusio betono, kas čionai vadinasi keliu. Dešinėj- uola. Kairėj- žabynai ir nusiridenimas pakibenimat, užpakaly- staigus posūkis ir siena, prieky tik dangaus mėlynė ir kapotas. Moteriškoj kolektyvo pusėj prasidėjo panika,  Juliui buvo smagu aš ką,
nuriedėjau atbulas įkalnėn, apsisukom ir tiek reikalų, labai baisu nebuvo. Tada pro žabynus šiaip ne taip prasibrovėm iki žmoniško kelio ir, apsukę tris ar keturis ratus per tą patį miestelį, galų gale aptikom pliažą. Tikrai su tamsiai geltonu keistu smėliu ir labai stačioj nuokalnėj, visa laimė, kad automobilį, ką tik pasimokę, apdairiai palikom viršuj, antraip tikrai būčiau važiavęs ir po to ką? Turbūt būčiau kvietęs pagalbą, kad ištrauktų. Nuokalnė buvo gero kilometro ilgio ir apsukrus vietinis suko bizniuką – 2 Eur nuo žmogaus ir su palaikiu džipuku užbogina 6 išlepusius tinginius viršun per kelias minutes. Po maudynių Juliui tai buvo linksmiausia dienos dalis. 🙂 Toliau – namai, salotos iš vakarykščio tuno, alus ir miegot, nes kita diena turėjo prasidėt be pagirių, mat grūsimės į nejuokingus gylius, o aš dar ir wreck diving licencijos neturiu. Agnė telefonu pasibarė su taip ir neatėjusiu santechniku ir tas, darydamas savo my best, atsivilko apie devynias ir konstatavo, kad neturi reikiamos detalės ir ateis rytoj. 🙂

Sutarėm važiuot su Oliverio mašina, mat, nors esu baisiai geras ir šaunus vairuotojas, įtariau, jog atsiliksiu beviltiškai. Ir neprašoviau – Oliveris pasirodė besąs įdomus ir kalbus pašnekovas, pripasakojęs apie salą visokių įdomybių. Tarkim, prie Stop ženklo sustot neprivaloma, jei nenori. Baus tik tuo atveju, jei padarysi avariją. Diržai užpakaly ir vaiko kėdutės čia išvis kosmosas, o vairavimas po gero vakarėlio kaip ir norma, tik vairuok tvarkingai. Pasirodo, jog maltiečių kalba, skambanti labai keistai ir kitaip, yra visų Viduržemio jūros regiono kalbų mišinys. Kad didžiausias įžeidimas maltiečiui pavadint jį turku. Kad senų žmonių default keiksmas bet kokioj situacijoj – „sumautas turkas“ – rusiško bliat ar lenkiško kurwa atitikmuo. 🙂 Kad darbą susirast labai paprasta, kad klesti korupcija, kad maltiečiai naciai ir rasistai ir to neslepia. Jei tu koks musulmonas, ar negras – tai ir pašol von. Ir ką? Tai veikia – jokių sumautų multikultūrinių getų. Dar maltiečiai labai ginkluoti. Šautuvus turi praktiškai visi, tiesa, ne kovinius, bet medžioklinius. Ir tikrai, vieną vakarą besimaudant, kažkas pyškino netoliese į valias. Maisto kultūra panaši į lietuvių. Jei jau kvieties į svečius, tai stalas turi būt nukrautas vaišėmis labai gausiai ir su kokiu šaltu buterbrodu neišsisuksi. 🙂 Išsinuomavom Oliverio klubo parduotuvėj visą ekipiruotę. Jau galvojau, kaip išdidžiai rodysiu savo divemasterio kortelę ir.. niekam jos nereikėjo. 😀 Viską gavom. Aš paskutinį momentą dar pasigriebiau 15 l vietoj pradžioj galvotų 12 l, kas išgelbėjo nėrimą. Visgi reikėjo imt 18 l, na bet apie viską iš eilės. Išleidę familiją ganytis prie Blue grott ėmėm ruoštis nėrimui. Atvyko Oliverio draugas Saimonas – visiškas chill out maltietis, kuriam viskas take it easy, bro. Ant tiek ramus, kad jei šalia būtų dribtelėjęs koks asteroidas, tai greičiausiai būtų pasukęs galvą ir ramiai pasakęs – it’s nothing, everything ok 🙂

Nerimavau stipriai dėl kelių dalykų: naujos kaukės, kurios neišbandžiau, wrecko, nes nebuvau niekad lindęs į nieką panašaus ir… ryklių. Aha. Jų. Oliveris entuziastingai pasakojo, jog vakar jie čia buvo pastebėti ir dar dideli: ir baltieji, ir kūjagalviai, ir kaip pasiseks, jei pamatysim. Aš savo ruožtu godojau, kad geriau tegul nepasiseka ir nepamatom. 🙂 Nėrimas iki wrecko – buvo tiesiog multilevel gilėjimas iki 34 metrų, kol prieky ėmė ryškėt kažkas didelio ir tamsaus- akims ėmus fokusuot vaizdą, pasimatė gigantiškas sraigtas ir tolumoj jūros mėliuose ištirpstantys bortai, aplipę jūros ežiais, besidilginančiais vikšrais, koralais ir kita povandenine velniava. Praplaukę tarp sraigto ir vairo užkilom aukštyn, iki galinio denio ir įsiropštėm vidun. Šalta nebuvo, kaukė neleido, nebuvo ir labai baisu, praplaukėm pro kažkokias tamsias patalpas, gal motorų skyrių ir per kaminą išplaukėm lauk, nes pastebėjau, jog man liko tik 100 barų ir reikia skubiai vyniotis viršun, taigi apžiūrėjom tik pusę wrecko, pastebėjau tik, jog priekiniam deny žioji didžiulė sprogimo išplėšta praraja. 50 barų. Virš galvos dar 20 metrų. 20 barų, metrų dar 15, multilevelinis kilimas, stebiu kompą, kilimo greitis ties raudona riba, pasikviečiu Oliverį ženklais, kad baigiasi oras, pasiimu jo oktopusą į saują ir jaučiu, kaip darosi sunku kvėpuot – balionas praktiškai tuščias, viršuj dar 12 metrų. Iš paskutiniųjų priprerdžiu BCD ir šaunu viršun, paleidęs Oliverio oktopusą – bala nematė tų safety stopų, bliaunančio ir mirksinčio kompo, gyvent noris labiau – tokiais momentais oras įgauna skonį tiesiogine prasme, kaip kad ir vanduo troškulio iškamuotam. Kaip išgadinu tą orą tai nesuprantu – pas Oliverį viršuj dar buvo likę 50, o pas Saimoną ir visas 100 barų, o juk mano ir balionas buvo 3 litrais didesnis. Suverčiau kaltę prastiems plaukmenims ir kad buvo kiek baisu 🙂 Dar durnai plaukiau gilėjant palei dugną, o reikėjo laikytis kuo aukščiau. Dekompresijos, panašu, jog sėkmingai išvengiau, nors plaštakos kitą dieną kiek dilgčiojo. Oliveris pasiėmė GoPro, tai įdedu kiek pakarpytą vaizdą, turėjau ir savo kamerą, kuri prieš kelionę veikė, o atskridus kažkodėl nebe. Dar turėjau povandeninį dėklą savo Nikon D90, bet, kaip pusgalvis, įsidėjau tik teleobjektyvą, o stokinis liko namie, dėklas, savaime suprantama, netiko. Klipuko pradžioj pasivaidena Oliveris, aš kadruose su mėlynais plaukmenim, su geltonais- Saimonas.

Virga su Julium pasiplaukiojo po mėlynąją grotą laiveliu, paskui visi įkalėm alaus, Julius sulčių, tada dar alaus ir paprašėm Oliverio, kad užrodytų kokį trū kabaką, kur skanu, daug ir ne turistams. Tai prasukom pro kelis ir apsistojom pajūrio restorane Surfside, kur, kaip paaiškėjo paskui, aptarnavo lietuvė. Ant stalo: aštuonkojai, kalmarai, vynas ir alus. Oliveris nusprendė, kad, jei jau ryte nenuėjo darban, tai po pietų nėra ko ten ir vaidentis. 🙂

_dsc9858Gerokai numigom, visgi nėrimas atima nemažai jėgų. Vakare išsiruošėm į Birgu Candle festival – vienas seniausių miestų visoj Maltoj turi savo metų šventę. Išjungiamas visas elektrinis apšvietimas ir šviečia tik tūkstančiai žvakių, sukabintų į sietynus, išdėliotų languose ir kiekvienoj įmanomoj vietoj. Deja, papuolėm tik į pasiruošimą festivaliui bei apžiūrėjom labai gražų miestelį-tvirtovę. Toliau – namai ir atsisveikinimo vakaras su vynu bei džinu. Tiesa, pasirodė santechnikas ir paleido vandenį, aleliuja. 🙂

_dsc9860

Paskutinei dienai pasilikom sostinę Valetą. Apie ją kalbėt kaip ir nelabai yra ką. Reikia pamatyt. Įspūdinga geltona architektūra, siauros ir gilios, it šuliniai, gatvelės. Kepinant alinančiai kaitrai net ėmiau galvot, kad gal pastatus specialiai lipdė tokius aukštus, kad būtų kuo daugiau šešėlio. Pastebėjom, jog namų langinės keistai atsidaro iš vidaus- uždarytos matosi už stiklų, šiaip žmones savo privataus gyvenimo labai neslepia- balkonuose, kad ir labai jau istorinėsevietose, plevėsuoja džiūstančios paklodės, siaurose gatvelėse, kur vos išsitenka viena mašina, daug kur praviri langai ir durys tiesiai į vietinių gyvenimą. Koridoriai čia prabanga – matos, kaip žmones valgo, krapštosi, guli su cigaretėm ir žiūri TV. Pietietiškai taip 🙂 Radom ir aplankėm žaislų muziejų, dieduko įrengtą trijų aukštų bute – babytės nebuvo, tai nebuvo ir lėlių su pliušiniais katiniukais – lentynos su blėkiniais tankais, kareiviais ir mašinom parodė, jog tarybinė ir maltietiškos vaikystės buvo kiek panašios. Asortimentas skirtingas, bet kurpalis daugmaž vienodas.

Užkandom itališkoj picerijoj su alum ir vynu. Itališka pica su jūros gėrybėmis ir maltietiška, su jų kimštom dešrelėm, faršu ir chorizzo – aišku, abu nesuvalgėm, nors gausiai užsigėrinėjom vynu ir alumi. Juliaus racionas per visą kelionę išliko nepakitęs – skrudintos bulvytės ir kibirai kečiupo. Keistas vaikas, nieko nepasakysi, bet pigus užlaikyt 🙂 Pasiėmėm mašiną ir beklaidžiodami pasiekėm oro uostą, kuriame skrydis vėlavo tris valandas. Taip būtume spėję dar ir į tą žvakių festivalį suspėt..

Reportaže nėra jokių parėdymų, kaip kad „jei jau būsit ten, tai būtinai užsukit ir ten“- savaitės Maltai ryškiai per mažai. Norint aplėkt, kad įsirašyt pliusiuką – pakanka ir kelių dienų, tačiau bent paviršutiniškai susipažint su tūkstantmečiais kauptu istoriniu ir kultūriniu paveldu reikėtų turbūt mėnesių. Labai norėtųs čia sugrįžt dar bent kartą.

Už lango vėjas, danguj – pilka purvina kaldra, termometras rodo +6, o viduj šilta ir geltonageltona 🙂

P.S. Kodėl įdėjau pirmą nuotrauką su ta susukta balta špyga? Ogi todėl, kad Valeta paskelbta 2018 metų kultūros sostine ir tas šūdelis suraitytas ant aprūdijusios kaladės priešais miesto rotušę šia proga. Atsiminiau mūsų vamBzdį ir pajutau pareigą pasidalint kultūriniais mainais.

 

Kelionė į Žemę Pažadėtąją

andraika post on gruodžio 1st, 2014
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

O, kad taip būtų kas pasakęs prieš metų keliolika, kad anava štai, tiesiog beveik spontaniškai, skrisim atostogų Amerikon.. Nė už ką nebūčiau patikėjęs. Ir ne bet kur, o į Los Angeles, kur ne tik Holivudas, bet praktiškai visiems pažįstamos televizinės apylinkės, kaip antai Beverli Hilsai, Santa Barbaros, Tvinpyksai, Melrouzai, Malibu paplūdimiai ir Mulholland draivai. Beje, besivažinėjant aplink atėjo nušvitimas, kad iš tikrųjų Holivudo režisieriai yra baisūs loderiai, tingintys panešt savo subines kiek toliau nuo namų, filmuojantys tik tai, ką mato aplink ir net nepervadinantys vietovių 🙂

Skrydis. Skrydis truko virš dešimties valandų, bet buvo tiesioginis iš Kopenhagos į Los Angeles su prašmatniu Norvegian Airlines boingu Dreamliner 787Rollsroisu tarp lėktuvų, kaip jie patys didžiuojasi ir nebaisiai meluoja – traukos agregatus tikrai gamina RR kompanija. Nors skaitoma, kad Norvegian Airlines yra pigių skrydžių bendrovė, bet pagal Jurgį ir kepurė – kai vienoj šaly pigius skrydžius vykdo ant išklerusių taburečių su izoliacija privyniotais sparnais ir propeleriu, tai norvegai nepasišiko ir kartelę mestelėjo į dangoraižių aukštumas. Ko verti vien elektroniškai tonuojami langai (noooriu tokių saulės akiniųųųų), ar personalinė kiekvienam įmontuota kėdės atlošan planšetė, streaminanti pasaulio žemėlapy skrydžio trajektoriją, duomenis bei talpinanti savy aibę muzikos, filmų ir kitų zabovų. Pakilom debesuosna, tai perdaug plėstis ir nėra kur. Pirma pusė kelionės praėjo čiaumojant, tyrinėjant lėktuvą, aplinkinius, tašes, ar nieko nepamiršom ir ruošimąsi miegot, kas pavyko tik Juliui. Kažkaip galvojau, kad skrisim per Europą ir Atlantą, bet pasirodo, jog lėktuvai, dėl turbulencijų ir dar ten kažko, renkasi tolimesnį ir saugesnį kelią per viršų – skrydžio linija driekėsi per kampą Norvegijos (nesimatė), Islandiją (nesimatė), Grenlandiją (nesimatė) ir Kanadą. Iš pradžių galvojau, kad apačioj tik debesys, bet paskui supratau, kad ten tik nesibaigiantys sniegynai be jokio tamsesnio taškelio, išskyrus vandens properšas kur ne kur. Pagaliau pamažu priskridom Saulę. Kaip kitaip išsireikšt, taip ir nesugalvojau, mat išskridom šeštadienį popiet, skridom 10 valandų, sutemo, prašvito ir atskridom tos pačios dienos vakare jau sutemus. Kokios dar laiko mašinos? Jūs lėktuvais paskraidykit. 🙂
Kai išskridom iš sniego, apačioj ėmė rodytis kalnagūbriai, plynės, miškai – civilizacijos nesimatė anei ženklelio. Pagal žemėlapį priskridom Rocky Mountains ir apačioj, anot planšetės, pasimatė Amerika. Ir vėlgi tik kalnai, kalnai, kalnai ir dykynės kažkokios – landšaftas priminė negyvenamą planetą. Tik jau gerokai įskridus šalin, ėmė rodytis pirmieji civilizacijos ženklai – keliai. Maži, ploni, vieniši siūleliai, besidriekiantys per, kaip atrodė pro iliuminatorių, visiškai nieką – anei kaimo, anei pastatėlio įžiūrimesnio. Grįžęs būtinai pasiimsiu žemėlapį pastudijavimui, negi ten tikrai taip dyka?.. Praskridom Big Salt Lake. Panašu, jog pavadinimas atitinka tikrovę – matės druskos sodrinimo užtvankėlės ir pan. Vėliau apačioje ėmė matytis keisti apvalūs dariniai. Gaila, kad nepavyko nufotografuoti. Spėčiau, kad tai turėtų būt dirbami laukai, bet, po velnių, o kodėl apvalūs? Rutuliai, pusmėnuliai, iškandžioti kiti, it koks sūris, net ėmėm svarstyt, kad gal čia kokių ufonautų darbas. 🙂

Pagaliau pasimatė Los Angeles – didžiulis daugiamilijoninis miestas, besidriekiantis daugybę mylių (taip taip, mato vienetai, panašu, kad bus imperiniai kelias ateinančias savaites – kvailos pėdos, farenheitai ir panašios uncijos). Miestas ir iš Labai Aukštai atrodė didžiulis. Keistai didžiulis – prisiplojęs prie žemės ir nusidriekęs į visas puses, kiek užmato akys – it koks žibančių kaladėlių kilimas su mažu dangoraižių spuogeliu vidury.

Nusileidom ir, užpildę kažkokius imigracinius lapukus, baugiai nuklebėjom su turistinių aviniukų minia muitinės link, mat buvom prisiklausę gąsdinančių istorijų apie rūsčius muitinės pareigūnus, tempiančius pasimetusius nabagus turistus į tardymo vienutes, rėkiančius, žeminančius ir išspiriančius atgal. Nuo pat pirmų minučių į akis krito aibė aptarnaujančio personalo, kuris pas mus būtų pakeistas tiesiog lentelėmis ar rodyklėmis. Mostaguojantys ir rėkaujantys meksikiečiai, rodantys, kur nueit, kur atsistot ir į ką žiūrėt. Pirmas pareigūnas po begalės koridorių ir eskalatorių. Pritipenam. Baisu. Kalba draugiškai ir nerėkia. 🙂 Kadangi pirmąkart Valstijose, skanuojami pirštų antspaudai, fotografuojami snukučiai ir panašiai. Pokalbis vyniojasi apie orą ir bites, bet, kaip supratau, tik tam, kad reikia kažkaip užpildyt laiką, kol mūsų duomenys tikrinasi duombazėj. Ir viskas. Ačiū, viso gero, šekit antspaudėlius pasuosna. Vėl nesibaigiantys koridoriai iki bagažo kontrolės kur, kaip rodė lėktuvo filmuke, negalima to, to ir ano ir pareigūnai gali nusivest kažkur į kambarėlį nuodugnesniam patikrinimui. Didžiaūsis pareigūnas pamoja piršteliu, pristumiu kalną lagaminų, paduodu pasus, žvilgteli viršelin – „Sweden? Have a nice time, sir“. Ir viskas. Jokio streso, nieko negatyvaus, kitąkart iš Lietuvos Švedijon įvažiavimas užima daugiau laiko ir nuteikia nemaloniau.

Pirmas įspūdis –  karšta, nors jau sutemę ir išvis čia vėlyvas ruduo, nes lapkritis. Lauke dvimpenki šilumos, žmonės su ilgom kelnėm ir rankovėm, o mes iš savo pliusseptynių su lietum iškart imam šust. Pasitinka Miglė su Efka. Labas labas, štai ir mes – sutupdomi mašinon ir riedam į L. A. priemiestį Encino, kur ir viešėsim kelias ateinančias savaites. Laikrodžiai rodo šešias vakaro. Lietuvoj gi tuo metu yra šešios ryto. Biologinis laikrodis susivėlęs galutinai – jausmas, lyg būtų vėlokas vakaras. Nesijaučia, kad jau para kaip nemiegota. Prisukamas Julius tarškia, besimaldamas ant sėdynės. Atvykstam, įsikuriam ir iškurnam su Migle vietinėn maisto krautuvėn Ralph’s, kur aš galutinai užstringu prie milžiniškos alaus lentynos. Akys raibsta nuo nematytų brandų gausos. Dauguma vietinių, europietiškų aptinku vos kelis tik. Šiaip labai dailiai alus pateikiamas kartoninėse pakuotėse – visai kitokia alinė estetika, besiskirianti nuo mūsiškės kaip diena ir naktis. Pasimetęs kapteliu šio bei to, dar ko reikia vakarienei ir tapenam namo, kur vakaras vainikuojasi barščiais, vynu ir alumi. Pavalgius organizmas pagaliau taria stop ir priverstine tvarka apie dešimtą vakaro vietiniu laiku veja miegot. Prieš miegą vonios kambary suglumęs ilgokai tyrinėju unitazo bakelį, ieškodamas, kaip nuleist vandenį ir mąstau, kad va yra visokios pažintintinės kulinarinės kelionės, vyno, kultūros, gamtos kelionės ir pan., bet viena niša visiškai tuščia – santechninės pažintinės kelionės, mat kožnoj šaly visi šie padargai paslaptingai kitokie. Čia, pvz., bakelio rankeną atrandu kažkur užslėptą šone, kriauklės čiaupas reguliuojamas dviem traukinio stop-kranais, o dušo kabinoj iš sienos pūpso trys didžiuliai vienodi bumbulai. Tokie, kad kiekvienu laisvai užmuštum žmogų. Va taip va. Visiem labanakt.

Man kartais būna, kad prabundu vidury nakties ir ilgas valandas negaliu užmigt be jokios apčiuopiamos priežasties. Taip nutiko ir šįkart. Prabudau plieskiant mėnuliui. Laikrodis rodė keturias. Miegota šešias valandas, ne taip ir daug po paros nemiego. Nieko per daug keisto, mat naminiu laiku buvo antra valanda dienos. Tuo pačiu prabudo ir visiškai žvalus Julius, ėmęs garsiai komentuot tolumoj kaukiančias sirenas. Po pusvalandžio supratau, kad nieko čia nebebus ir reikia keltis, nors ir paryčiai. Gerokai vėliau sukilo ir visi kiti. Pusryčiai ir iškurnam vėl į tą patį supermarketą šio bei to. Apsižiūrim, kad papuolėm į visišką žydų rajoną – aplink aibė košerinių kavinių, parduotuvių, shalom vaistinių ir pan. Atitinkamai juokingi ir kaimynai su jarmulkom, peisais ir skrybėlėm 🙂

Įdienojus nusprendėm, kad moterys eina pasiskuduraut su Julium, o vyrai su Dominyka važiuoja šaudyklon pasizabovyt. Jeee, sušokam mašinon ir nuvažiuojam į Oaktree šaudyklą (– www.oaktreegunclub.com. Jeigu važiuosit pro šoną, užsukit būtinai). Efka konstatuoja, kad šiandien kaip niekad daug žmonių ir jų tikrai daug – kaip kokioj Maksimoj savaitgalio pavakary. Eilės prie nuomos stalo, pačioj šaudykloj beveik grūstis, žmonės stovi vienas šalia kito, triukšmas kaip per karą. Pyška šautuvai, lekia gilzės, nors išdavė ausines, bet vis vien norisi prisidengt dar labiau. Tratina visi kaip pasiutę ir žodis „visi“ čia yra parašytas tiesiogine prasme: vyrai, moterys, mergaitės, vaikai. Įspūdis, kad minia žmonių linksmintųsi su kokiais kamuoliukais, o ne pleškintų iš visų įmanomų ginklų, braidydama ir slidinėdama ant kalnų gilzių, nespėjamų nušluot latakan. Pasiėmėm 9 mm Gloką ir ar ne pusantro šimto šovinių. Tyliai pagalvojau, kad blem gal daugoka, bet pasirodė paskui, kad labai net nedaugoka. Išpleškinom viską trise turbūt mažiau nei per valandą, pyškindami į šiaudų kūlius,  prismaigstytus taikinius su blėkiniais žvėriukais ir kitokiais kabalduojančiais cimbolais. Pradžioj buvau stipriai nusivylęs savo šaulio sugebėjimais, o ir praktikos nebuvo daug metų, bet į galą paaiškėjo, kad pistoletas greičiausiai reikalauja kapitalinio remonto. Strigdavo kiekvienoj apkaboj bent po kartą, o ir taikiklis buvo nusimušęs žostkai. Ant galo įsigudrinom taikyt į niekur, kad pataikyt į ten, kur reiktų. Ir keistas saugumo jausmas. Kažkaip visai nebaisu, kad va nutiks kažkas netikėto, kad kas nors supsichuos ar netyčia pykštelės į šoną. Keistas jausmas, lyg visi būtų viena komanda, veikianti individualiai, nors kaimynų gilzės rikošetais laksto aplink, pataikydamos į galvą, rankas ar naravindamos kišeniun, kitos net karštos. Turbūt galima pasakyt, kad būtent tada pajaučiau, kad va štai čia yra ta tikroji Amerika be jokio retušo.

Pridavę ginklą, nusprendėm išbandyt S’n’W Magnum 500 – pistoleto tipo rankinę patranką, kuria greičiausiai galima nudobt tris dramblius vienu šūviu su sąlyga, kad jie stovės vienas už kito. Paaiškėjo, kad tam gigantui yra vos vienas šovinys, tai apsiribojom mažyliu broliu – Magnum 460, kurį pamačius iš arčiau, apačioj pilvo ėmė nesmagiai ir įkyriai kirzyt, kad gal ir tiek to, gal jau pašaudėm, ką čia dar terliotis, žmonių daug, brangi amunicija – keturi pinigai už kulipką. Kai pardavėjas prinešė gigantiško dydžio revolverį, ūpas nupuolė kaip rublis dolerio atžvilgiu. Abejones sustiprino ir pažerti panosėj šoviniai, dydžiu viršijantys kalašnikovo. Viską apvainikavo staiga labai ir surimtėjęs pardavėjas, be perstojo kartojantis, kad tai nebe žaislas (suprask, anksčiau tai su šūdais pleškinom), kad juokai baigti ir viskas labai rimta, neduokdie, nesidėt kelių šovinių būgnan, idant išvengt atsitiktinių šūvių nuo atatrankos, laikyt tik abiem rankom ir taip, kad neapdegintų pirštų. Kai paklausė, kiek norėtume šovinių (būgnan telpa penki ir sukas prieš laikrodžio rodyklę), ėmiau kažką tyliai veblent, kad gal užteks po kelis, bet Efka pasakė dešimt. Mintyse susiėmiau už galvos ir puoliau ant kelių 🙂 Galų gale buvom nuvyti į kitą šaudyklos galą, mat blėkines rupūžes būtume išromiję nepataisomai su tokiu kalibru. Iš to strioko pamiršau savo kuprinę su fotiku, pinigine ir puse gyvenimo. Ačiū Dominykai, kad priminė, antraip būčiau prisiminęs bala žino kada, nors nemanau, kad daiktai būtų prapuolę. Ore keistai tvyrojo pasitikėjimo atmosfera, atmiežta gausiu parako tvaiku.

Grįžęs su terba pasidžiaugiau, kad Efka jau užsitaisė braunyką ir kad ne man reikės pirmam 🙂 Aplink ėmė būriuotis smalsuoliai, nujausdami būsimą atrakciją iš dviejų žioplių. Turbūt panašiai vypso kaubojai per kokį rodeo, kai ant neprajodinėto eržilo sugalvoja užsiropšt koks apgirtęs miesčionis 🙂 Pasiruošt, dėmesio, BUBUM!!!!!! Kamuolys dūmų ir ugnies, perkūno griausmas ir aplinkinių ovacijos, nepaisant apstulbusių mūsų veidų ir šūvio, paleisto kažkur dievui į langus. Mano eilė. Užsitaisau, bailiai prisitaikau – BUBUM. Su kuo palygint net nežinau – visi anksčiau bandyti medžiokliniai, karabinai, automatai nublanko kaip kokie vaikiški orinukai nepaisant to, kad esant tokiam milžiniškam svoriui ir atatrankai nepataikiau į kvadratinio metro stendą, esantį už kokių 10 metrų. Rankenos smūgis saujon buvo kaip su golfo lazda, neabejojau, jog po visko apturėsiu dailią mėlynę, bet revolveris iš rankų neišlėkė, kaip kad paskui internete matytam video, gerai, kad žiūrėtam jau post factum 🙂 Atkreipkit dėmesį į šovinius – šalimais padėjau 6 mm pistoletuko gilzę. 🙂

Vienžo, iššaudyt po pilną apkabą tokiu revolveriu tikrai buvo verta – kolei kas tai buvo didžiausias įspūdis Amerikoj. Adrenalinas tiesiog fontanu tryško per abi ausis. Kai vaikystėj žaisdavau half-life niekaip nesuprasdavau, kaip, gavęs kažkokį nutriušusį magnum revolverį, galėdavau vienu šūviu nukaut belekokią pabaisą greičiau, nei bet kokiu kitu moderniu ginklu. Dabar suprantu net labai. Vienintelė problema pataikyt, nors iš 5 šūvių pataikiau į taikinį dukart. Vienąkart netgi idealiai į centrą, kas, kad į tuščią vietą tarp keturių taikinių 🙂 Panašu, jog po tokių pataikymų sužeistų nebūna. Pataikius korpusan greičiausiai rankos kojos ir galva tiesiog nukristų ant žemės 🙂 Nors ginklas tikrai neskirtas dvikovom. Kol tokį gremėzdą išsitrauksi, prisitaikysi ir nuspausi gaiduką, priešininkas spės pribėgt ir kaukštelėt su rankena pakaušin 🙂 Kaip vėliau radau vienoj iš reklamų, lapkričio devintąją Amerika švenčia Veteranų Dieną. Tai paaiškino žmonių antplūdį šaudykloj. Anyway, jei gyvenčiau ten, šitas revolveris mikliai atgultų pirkinių krepšelin. Ginklą Kalifornijoj (nesidomėjau, kaip kitose valstijose) gali turėt bet koks pilnametis su išrašu iš policijos, kad nesi bandziūga ar debilas. Nei kokius kursus praeit, nei seifas namie būtinas. Amunicijos apskaitos nėra išvis kaipo tokios – išsinuomavai ką nori, nusipirkai tūkstantį šovinių, pykštelėjai lauke kartelį ir eik su maišu į visas devynias puses, niekam neįdomu. Ir ginklo nuoma tokia simple – padavei teises su užpildytu blanku ir tiek reikalų, eik. Turbūt nepasigestų, jei išvažiuotum kur, nušautum ką nors ir priduotum ligi dienos galo.

Grįžom namo pavalgyt, apsikuist ir išėjom visa familija pasivaikščiot su Migle į Encino, pamiršę, kad kėlėm su Julium ketvirtą ryto. Nemiegoję, išvarginti karščių ir įspūdžių, nusprendėm nukėblint ligi kažkokio outleto, esančio už (kaip paaiškėjo paskui) 4 km. Nepaisėm Juliaus perspėjimų, kad nori namo, tai šmikis užsiprašė pusiaukelėj priekin ant sprando, o finale parduotuvėj užmigo. Kadangi visi buvom gerokai išvargę, kelias namo priminė ilgą kelionę per kopas sukandus dantis. Nors grįžom sąlyginai anksti, bet akyse jau tavaravo iš nuovargio, greitai pavalgyt ir miegot miegot miegot. Laila tov.

Sekantis rytas prasidėjo penktą vėl Juliaus tradiciniais „vandenukooo“ ir „kiantis“. Atsikėlėm. Vis ilgiau pamiegota, nei vakar. Apsirengiau, higiena, o kai atėjo laikas Juliui rengtis rūbus, staiga šmikis pareiškė, kad dar nori pamiegot ir nušutino, palikęs tėtuką, it musę kandusį 🙂 Štai taip prasidėjo rytas.

Ne už ilgo sukilo ir visi kiti. Paaiškėjo, kad Efkos filmavimas prasideda diena anksčiau ir už kelių valandų išskrenda Pensilvanijon ir nebeaišku, kaip ir kada pasimatysim ir ar išvis dar susitiksim. Diena praėjo gana ramiai. Nuo sekančios dienos savaitei buvom nusprendę nuomotis automobilį, tai kuitėmės ties žemėlapiais, internetais ir panašiais niekučiais. Vakarienei išviriau jūros gėrybių troškinį su Sapporo alum ir miegot. Velnias, vis dar neišeina persivest į pilnavertį ritmą – prabundu paryčiais visas pailsėjęs, o vakarais nuo pusės aštuonių jau imu leipėt nuo noro miegot..

Kitą dieną ryte numynėm su Migle išsinuomot automobilio, prieš tai užsukdami bankomatan. Mano kortelės čia krautuvėse piktybiškai neima ir nesuprantu, kas ne taip. Bankomatas davė – ačiū ir už tai. Nuomos punkte paskaičiavo 236 pinigus už savaitę (pamiršau paminėt, kad tiek prekių tiek paslaugų kainos čia visur pateikiamos be PVM, kas, mano manymu, kvaila, bet ne man čia gyvent). Išsirinkau naują chevy kažkątaiten – vienatūrį nediduką šeimyninį automobilį (tiksliau dūriau pirštu į buvusį arčiausiai). Susimoviau bepildant popierius – reikėjo kortelės duomenų, adresų ir t.t. Paskui sako, koks tavo pinas. Nifigasibie paslauga, galvoju. Nu bet gal Amerikoj kitaip. Pasakiau. Netinka. Dar pasakiau. Netinka. Po šimts, ėmiau erzintis, bet staiga supratau, kad jis klausia ne pin, o zip kodo 😀 Pakrizenom abu. Zipkodas tiko. Kam jis, bala zino, bet Miglė paaiškino, kad pašto kodas čia it koks viešas slaptažodis kas antroj įstaigoj. Taigi, tuoj pat susiruošėm. Pasikabinom vietoj pirktą GPS ir išlėkėm į Sekvojų girios šturmą. „Išlėkėm“ skamba kiek prašmatniai, nes į reikalingą kelią pataikiau gal iš penkto karto, į kitas mašinas nepataikęs tik pasitraukusių vairuotojų dėka. Dvylikos juostų greitkeliai, persipynę Gordijaus mazgais ir užpildyti milžinišku mašinų srautu dar iššūkis atlėpausiui vairuotojui iš švediškos provincijos. Gerai, kad pasiėmiau pilną automobilio draudimą. O kur dar taisyklė, leidžianti sukt dešinėn per raudoną, jei nėra atskiro perspėjimo, kad negalima, kuris gali kabėt keli metrai virš šviesoforo ir kokios reklamos? O kur šviesoforai su penkiom ar šešiom lempom išilgai ar trim ir trim šalia? Kur raudona ir vis vis vien suka kairėn? Kur lygiareikšmės sankryžos taisyklė, kad pirmenybę turi tas, kuris pirmas privažiavo? Nu vienžo. Šiaip ne taip išjudėjom reikiama kryptim – link Nacionalinio Parko. Pradžioj buvo kiek nedrąsu jaustis spuogeliu tarp milžiniškų sunkvežimių, tų tokių gražių, didžiulių, blizgančių kaip filmuose, bet gana greitai apsipratau. Amerikos vairuotojai gana kultūringi, lyginant net ir su Švedija, o lietuviam ligi jų dar temptis ir temptis. Žinia, pasitaikė vienas kitas glušas gazuotojas, bet, kaip taisyklė, tik koks negras su idiotiškai bumsinčia didele mašina, o ir tie trinas tik aplink didmiesčius.

Persiritom per visiškai plikas dideles kalvas serpantinu, taip ir nesupratę, ar čia per mažai lyja, ar čia žemė prasta. Augmenija visa sudžiūvus ir prie žemės, jokio medelio ar krūmokšnio. Milžiniški plotai visiškai nepanaudotų teritorijų. Tikra tiesa, kad Amerikoj viskas milžiniška. Jei jau daryt, tai iš peties, jei jau statyt, tai kad ir kitiem užtektų, jei jau dykuma – tai šekit, žvilgsniu neaprėpsit. Kur, persiropštę per, kaip išsiaiškinom, šv. Gabrieliaus kalnus, ir papuolėm. Tūlam amerikiečiui besidriekiančios aplink dykynės turbūt įvaro depresiją ir žiovulį, bet mums atrodė viskas taip nauja ir taip kitaip, kad paskaudo sprandai nuo sukaliojimo. Tiesa, galima paburbėt dėl kelių būklės. Daug kur, kad ir labai platūs, bet nebaisiai skiriasi nuo Savanorių prospekto Kaune, o kitur ir dar blogesni. O pakelės nevalomos turbūt išvis arba visi šiukšlina susirietę, nors stovi ženklai, kad už šiukšlinimą štuka usd bauda. Ypač daug visokių padangų liekanų. Net ėmiau bijot, kad koks sunkvežimis tuoj užčiuoš skersas ant mūsų ir dar tie perekati pole – kaip jie lietuviškai? Išdžiūvusių krūmokšnių besiritantys kūliai, susipietę kaugėm palei visas kelio užtvaras.

Dykumoj ėmė rodytis naftos gręžiniai – vienas, paskui kitas. Paskui keli kiti. Paskui aibė visur aplink. Tie gigantiški pinigus pompuojantys metronomai turi savy kažką magiško. Turbūt būtų galima pasistatyt fotelį ir sposot į juos, pakolei atsidurtum astrale. Kadangi esu pakankamai Mažo Protelio Meškiukas, man niekaip nesuprantama, kad ir kiek visko čia daug, kaip ta nafta nesibaigia, kai gigatiškais keliais ritasi tokia masė milžiniškų automobilių..

Pamažu pakelėse ėmė rodytis plantacijos. Alyvmedžiai, citrusiniai, granatų giraitės, vynuogienojai. Kokio dydžio? Na argi reikia pasakot, kad tiek, kiek akys užmato į visas puses ir tiesiogine prasme. Įstabu, ką gali žmogus plynoj dykynėj. Čia jum ne ekodarželį po palange su kiauru duršlioku ryte perliet – čia nesuskaičiuojami kilometrai vaismedžių, susodintų tvarkingai, su drėkinimo sistemom, vėjo ir saulės jėgainėm ir… darbščiais meksikiečiais 🙂 O, čia jų visur apstu ir tokių, kaip ir įsivaizdavom – ūsai, skrybėlės, paliegę automobiliai su iš lentų sukaltom priekabėlėm, prikrautom įvairiausio šlamštelio: kastuvukų, grėblių ir kitokių niekų. Susiradom meksikietišką radijo stotį, kurios muzikėlė nuteikė taip, kad Meksikoj viskas tik nuostabu ir kitaip negali būt. 🙂 Po kelių valandų kelionės magistraliniu keliu nusukom į vietinės reikšmės keliukus pro nesibaigiančias plantacijas, darbininkų lūšneles, šlamšto kalnelius ir neaiškias užeigėles, kurias būtų visai miela patyrinėt, jei tik nespaustų laikas. O jis spaudė. Priešaky dar laukė Sekvojų miškas kalnuose, toli prieky skendintis migloje, serpantinai ir užsakyta nakvynė Fresno miesto kažkokiam motely.

Pagaliau ima rodytis pirmieji medžiai, žabynai. Ieškau akimis, kur tos sekvojos. Nematau, nervuojuos, niunka. Jau popietė, viršuj kybo debesis. Privažiuojam įvažiavimo punktą – dvidešimt pinigų. Kišu, neima. Veteranų dieną nemokamai. Vėl ta Veteranų diena. Na ir gerai, bile chaliavai. 🙂 Įvažiuojam, užkandam, riedam debesy, rūke, drėgna. Niūriai galvojam, kad va tiek va ir tepamatysim. Pagaliau pirmos sekvojos! Jeee, puolam iš mašinos fotkint, čiupinėt. Man visai neatrodo, kad jos gigantiškos, tiesiog spygliuotis ir tiek. Imam galvot, kad gal čia irgi reklamų išpūstas triukas, kopiam aukštyn kol išlendam virš debesies, kur vėl diena, šviečia saulutė ir viskas nuostabu. Ir privažiuojam pirmąsias dideles sekvojas. Jos didelės. Didelės. LABAI DIDELĖS. Jos gigantiškos. Nėra tokio šrifto, kuriuo būtų galima apibūdint šituos kolosus. Gal kiek pavyks perteikt fotografijose, nors ir tai tebus tik blankus atspindys. Radom sniego, paskui dar daugiau sniego. Nors besmegenius ridenk, bet matės, kad netyčia (nors ženklai patarė turėt grandines visais metų laikais). Ženklai, raginantys nepalikinėt maisto lokiams, drąsos neįkvėpė. 🙂

Važiavom, stojom, fotografavom, vėl važiavom, vėl stojom ir taip iki begalybės, kol vėl panirom temstant į debesį pakeliui žemyn. Bet į tokią košę, kad nesimatė toliau nosies, riedėjom vos vos, įsijungę avarines, kad kas neįvairuotų, kol nusileidom. Sutemo visai. Privažiavom tą Fresno. Navigacija nuvedė gūdžiu industriniu rajonu link motelio, tokio, kokie ir būna per filmus – pasagos formos dviejų aukštų pastatas, mirksintis paliegusiom neoninėm reklamom prie kelio su keliomis palmėmis per vidurį. Prie kelių atidarytų kambarių lauke rūkydamos leido laiką nelabai suvaržyto elgesio mergaitės, ratus suko neaiškios žmogystos didžiuliais pikapais. Apimti negeros nuojautos, suskliaudę ausis, sugarmėjom kambarin. Kambarys kaip kambarys: sena lova, seni baldai, paliegus vonia, sąntykinai švaru, internetas. Paaiškėjo, kad motely nėra kur pavalgyt ir reikia važiuot iki netoliese esančios tapas užkandinės. Išvažiavom. Pamatęs tamsoj svirduliuojančias dvi žmogystas patvory su maišais nusprendžiau, kad tiek to, važiuojam krautuvėn maisto ir pavalgysime numery. Nunavigavom iki artimiausios parduotuvės, kuri grotuotais langais kūpsojo tarp kalnų šiukšlių ir sulūžusių baldų, išmestų tiesiai gatvėn. Bbrr, susivedžiau sekantį grocery store adresą, cheap alko, tabakas, picerija, tamsios žmogystos. Nesustoję atnaviguojam į trečią vietą kažkur miegamųjų namų rajone, kur prekyba išvis nė nekvepėjo. Tada toptelėjo suvest navigacijon „shopping center“ ir buvom už rankutės palydėti iki didelio prekybcetrio pavadinimu Vallarta ir dar kažkas ispaniškai. Įėję supratom, kad pavadinimas toks ne be reikalo – native meksikietiškas Akropolis su nematytais produktais ir išimtinai pietietiška liaudim. Na bet bent jau buvo šioks toks saugumo jausmas, nepaisant nustebusių aplinkinių žvilgsnių ir jausmo, kad esam totaliai out of context. Viduj buvo vietinė knaipė, kur ant akių buvo gaminama visa meksikietiška virtuvė. Užsidegiau, kad imsim take away iš čia. Išsirinkom kažką su su beef ir kažką su chicken, virėjui badžiau pirštu į etiketes, ant kurių buvo parašyta La Cuicine su vištiena ir La Cuicine su jautiena. Virėjas paaiškino, kad La Cuicine tai jų kabako, o ne patiekalų pavadinimas ir paaiškino, kaip jie vadinas meksikietiškai. Atsiprašiau, kad esu iš Europos ir nelabai susigaudau. Nuėjau prie kasos. Kaip vėliau paaiškėjo, turėjau nueit, pasakyt, ką užsisakiau, ateit su čekiu ir gaut užsakymą. Po kurio laiko kiurksojimo atėjo neapsikentęs virėjas ir sudėliojo taškus ant „i“ 🙂 Gavom kelias dėželes, dar parduotuvėj įsimetėm šio bei to, kelias pintas nematyto meksikietiško alaus ir motelin, naudodami paskutinius energijos rezervus.

Numery išsipakavom maistus, kurių estetinė išvaizda vertė stipriai abejot, ar verta prasidėt. Folijon suvyniotos beskonės tortiljos (gerai, kad mačiau, kad jas minko ir kepa vietoj,) trydos spavos pliurzė su pluta, kaip paaiškėjo, trintos pupelės ir kapota? pjaustyta? sukramtyta ir išspjauta? jautiena su vėl trydos spalvos padažu bei ryžiai. Ryžiai buvo kaip ryžiai. Virga gavo analogišką porciją, tik su vištiena, troškina, turbūt, citrinoj – nuo rūgštumo traukė veido raumenis. Įveikėm po labai nedaug maisto, pabandę užsigert nematytu alum. Prieš atidarydamas perskaičiau, kad tai įstabaus skonio alus su pomidorų, laimo ir druskos prieskoniu. Dilgtelėjo negera nuojauta. Taip ir buvo. Sumaišykit švyturio gintarinį su pomidorų sultim ir va gausit tokį brudą. Prieštvaninis TV transliavo tūkstančio metų bajevyką su Melu Gibsonu. Velniop, miegot, ryt gal bus geriau. Good night.

Užsigesinę šviesą, tolumoj išgirdom atidundant visus devynis pragaro ratus, griaudžiančius varinėm puolusių arkangelų triūbom. Susivokėm, kad šalimais geležinkelis. Prekinis. Julius apsidžiaugė, tiesa, vienintelis visam kolektyve. Užmigom. Prabudom. Pralydėjom traukinį keiksnodami. Šiuos du sakinius galima būtų pakartot kokį tūkstantį kartų, pagardinant kitoj pusėj motelio greitkeliu skriejančiom fūrom. Galutinai išsibudinau pusę keturių, koliodamas tuos velnio trimitus ir svarstydamas, ką gali vežt tie begaliniai ešelonai. Citrinas? Skaldą? Važinėjas tušti, nuodydami gyvenimus?.. Tą naktį prakeikiau visus pasaulio mašinistus 🙂 Buvo mintis nueit pažiopsot traukinių, bet panūdau susipažint su miestu internete ir iškart užkibau ant pirmos nuorodos – http://www.neighborhoodscout.com/ca/fresno/crime/ – paaiškėjo, kad pusmilijoninis miestas murkdosi pačiam kriminaliniam dugne – iš šimto saugumo balų gavęs tik penkis. Panašiai balų daviau ir meksikietiškai virtuvei, vijusiai į WC periodiškais laiko tarpais ir kėlusiai įvairius nepatogumus. Taigi nusprendžiau tamsoj nekišt nosies lauk ir trys spynos ant durų juokingai nebeatrodė. Dar atradom, kad motelis vienos žvaigždutės, bus mum ekspromtai..

Šiaip ne taip sulaukėm septintos valandos pusryčių, kurie turėjo vykt… registratūroj 🙂 Duris atidarė apsnudęs ir susivėlęs indas, nušlepsėjęs už prekystalio savo kambarin toliau žiūrėt TV. Pusryčius sudarė kava, kurios Virga nė neragavo, mat buvo permatoma ligi pat dugno. Aš paragavau mažytį gurkšnelį. Dar buvo duonos, konsistencija primenančia džiovintą medūzą, daugkartinio apterlioto sviesto, kelios bandelės, apelsinų sulčių ir dribsnių senoviniuose dozavimo aparatuose. Aš apsiribojau bandele ir sulčių stikline, Virga su Julium bandė kažką skrudintis prieštvaniniam autoklave, kol indas tyliai niūriu veidu žiopsojo į niekur pro apmusijusį ir niekad nevalytą langą. Pagalvojau, kad jis savo laimės čia turbūt nerado ir kad labai nenorėčiau būt jo vietoj. Neatsisveikinę išvažiavom artimiausion degalinėn kavos. Man vėl nepavyko atsiskaityt kortele. Virgai pavyko. Užsipylėm kuro ir šiukšlinu keliu palei geležinkelį nuzvimbėm link Ouklando. Pro šoną vis dundėjo traukiniai, pagaliau paaiškinę, kokio velnio jie nerimsta – nafta. Begaliniai sąstatai juodų cisternų, tuščiai barškančių vienon pusėn ir sunkiai pūškuojančių atgal, traukiamų eilės susikabinusių lokomotyvų. Traukiniai čia irgi dideli. Julius vėl buvo sužavėtas 🙂

Kelis šimtus kilometrų nuobodybės atpirko nedidelis gabalėlis.. ee… ko?.. dykumos? kalvų? Va tokių va vaizdų. Visiškas fallout, rodos, pasistatyčiau palapinę ir galėčiau likt spoksot.

Žinojom, kad iš Ouklando į Friską turėsim persikelt mokamu tiltu, bet nežinojom, kaip susimokėt, taigi nusprendėm, kad protingiausia bus kažkur priešais tiltą sustot ir apsiuostinėt. Išsirinkom artimą gatvę ir nunavigavom ten, kur net vidury dienos paliko nejauku. Šiukšlės, grotos, spygliuotos vielos, negrai, tekini su prekių vežimėliais, gulinėjantys, žaidžiantys krepšinį bomžinėse aikštelėse, spoksantys, nieko neveikiantys, klausantys savo tūpo repo ir vėl nieko neveikiantys. Tiksliai kaip filmuose. Tuo metu persimetėm mintim, kad Amerikoj gyvent visai ir nenorėtume. Naktis tragiška, rytas šūdinas, diena nyki ir še tau vėl kažkoks bomžinis juodulių getas.

Gatvės gale, it vilties žvaigždė, pasirodė Makdonaldo stulpas. Nors niekad nesam ten buvę, nugazavom it link Nojaus Arkos. Visgi ten kažkokia įstaiga su personalu, o kadangi Amerika, tai tiek ir bėdos, valgysim junk food dabar 🙂 Aš užsisakiau kažkokį dvigubą jalapeno kažką, Virga – chicken wrap, Juliui – bulvyčių. Po pasiteisinimų, kad mes pirmąkart Makdonalde (padavėja buvo nuoširdžiai nustebus), išaiškinom, kad norim ne palaidai ten, o bulkutėj kad būtų, kaip reklamoj. Gavom numerį ir nuėjom palaukt. Tiesa, neilgai, tuoj buvom pašaukti, gavom savo padėklą ir… Didžiosios Amerikos vizija žlugo 🙂 Du blyškūs paplotėliai su iš žabtų drimbančiais žalėsiais nė iš tolo nepriminė plakatinių, čirškančių gruzdintumu, šaunuolių, o ir skoniu taipogi. Taigi nusprendėm, kad įsirašėm pliusą, pavalgėm va tokioj va įstaigoj ir pakaks. O ir lankytojų kontingentas nebuvo labai spalvotas – pagrinde turbūt iš mokyklų pasiplovę paaugliai ir visų spalvų degradai alkoholikai. Patyliukais telefe pasikeičiau ringtonąJohnny Rebel į neutralius Rammstein 🙂 Pagalvojam, kad velniop tie aiškinimaisi, kaip ir kur susimokėt už tiltą, važiuojam ir tiek. Ir gerai padarėm – penkis pinigus tilto prieigose galima buvo paduot ūsuotam meksikiečiui ir mes jau riedam iš Ouklando į San Rafael, Frisko priemiestį.

Tik prašokę tiltą, pamatom nusukimą į legendinį San Kventino kalėjimą, privažiuojam, apžiūrim, pagalvojam, kad gerai ir ne jame, sukam link garsiojo Golden Gate tilto į San Franciską, pakeliui pamatom ženklą, kad grynais mokėt nevalia, nusukam apačion prie tilto prieigų, nu tikrai didžiulis, gražus tiltas, tolumoje, kitoje pusėje įlankos, matosi Frisko downtownas, įspūdingi dangoraižiai, viskas tikrai kaip ir filmuose, Alkatrazo kalėjimas saloje. Kol dėliojamės daiktus, užkalbina diedas amerikonas iš didelio (kitokių čia, kaip žinia, nebūna) pikapo. Kas, kaip, kodėl. Turistai? Ooo, kaip smagu, oo, Europa. Pasisakom, kad nakvojot Fresno, tai net susikeikia, kokioj skylėj sugalvojom apsistot. Važiuosit A1? Liuks kelias, laaabai gražu, aš gimiau ten ir ten, o va ten yra motelių, o jau tas miestelis tai gražus tikrai. Atvažiavot gal parūkyt žolės? Pas mus dabar legalu. Purtom galvas, kad tokie šūdai nedomina ir klausiam, o kaip su tilto apmokestinimu, jei nebėr kaip grynais bilietą nusipirkt. Diedas gūžčioja pečiais, kad o tai ką, jei mašina nuomota, tai gal nieko ir nebus, važiuokit ir tiek. Et, imam ir nuvažiuojam, o kas mums. Ateis bauda tai ateis. Tiltas gražus, tikrai gražus, bet, mano kukliu manymu, Malmės-Kopenhagos įspūdingesnis, tik tiek, kad jau pabodęs kiek.

Sukam į centrą. Pasivaikščiot nesuplanavę, tai bent pravažiuosim. Pradžioj buvo gaila, kad viską pamatysim tik probėgšmiais, bet tiesiog buvo aišku, kad tai ne ta nauja vieta, kurią reikia tyrinėt, turint pašonėj mažą vaiką. Įdomu? Taip. Daug, labai daug visko, kontrastai, keisti susivėlę žmonės ir policininkai, skubantys tarnautojai ir valkatos, uniformuoti vaikučiai vorelėm ir hipsteriai lakuotais nagais. Įspūdis buvo trumpas ir gana keistas. Negalim pasakyt, kad pamatėm, ar juolab pažinom miestą. Tiesiog stryktelėjom skersai, metę žvilgsnį. Suvokiau, kad nenorėčiau gyvent tokiam šurmulyne.

Nesibaigiančiais viadukais iškėblinom iš miesto link A1 greitkelio ir nuriedėjom ieškot nakvynės, mat šią naktį buvom palikę improvizacijai vėl. Sulig kilometrais tirpo ir entuziazmas. Nors tikrai gražus kelias vingiavo vakarine valstijų pakrante palei Ramųjį vandenyną, visi pakelės moteliai būdavo arba užimti arba tokie, pro kuriuos pravažiuodavom nestabdydami ir suvokdami, kad tai jau mums ne pagal kišenių. Galų gale, visai temstant, kažkokiam Devenport kaime, pamatėm neoninius užrašus „Rooms from 85 usd“, sustojom ir.. gavom. Tiesa, su vaizdu į tvorą, bet o koks skirtumas? Tvarkinga, šilta. Kažkoks ekologiškų meninykų kaimas su skandinaviška dvasele. Bare užkandom visokių organic baikų. Vietoj lobsterio, patys nežinodami, pasirinkom uotą ar kokią tai ten riebią plekšnę. Pasidžiaugėm patys savim ir aplinkiniais, ir miegot. Tiesa, vonioj eilinį kartą teko patirt fiasko prieš Amerikos santechnikų klastą, netikėtai gavus šalto vandens pakaušin. Panašu, jog čia toj srity standartai neegzistuoja išvis 🙂 Pas mus šilta, švaru ir minkšta. Gott natt. Netoliese bėgiai, bet apaugę žolėm ir krūmais, visi traukiniai jau išvažiavę į savo dyzelines dausas.

Rytas prasidėjo tradiciškai penktą, bet patogiai išmiegota, tai per daug ir nestresavom. Aš kiek parašiau, Virga pasnaudė, Julius patupėjo tualete. Nuėjom pusryčių – kas ko, o aš užsisakiau buritos su homemade sosage. Po gana ilgo laukimo atnešė ėė.. gigantišką kūlį maisto, kuris net alkaniem pietum buvo solidus patiekalas. Kaip kokie trys močiutės cepelinai – į tortilją prisukta dešros, bulvių, sūrio, kiaušinio, pupelių ir žalumynų. Viskas, žinia, ekologiška. Trenkti jie su ta savo ekologija. Vos ne vos įveikėm ir movėm į lynojantį lauką. Vietiniams buvo keista rūkas ir lietus, mums gi beveik švediškas oras tik šilta 🙂 Nubidzenom prie vandenyno, pamatėm ruoniuką, paspoksojom į bangas.

Buvom susiplanavę miegot Morro Bay, taigi šokom mašinon ir nuriedėjom. Prie Monterey prasidėjo daugybė dirbamų laukų su Briuselio kopųstais, artišokais, morkom, salierais ir kuo tik nori, laukai su drėkinimo sistemom, laukai, užkloti agroplėvele. Pasijutom beveik namie, nes pas mus apylinkėse gausu tokių vaizdų, o aš dar beveik ir darbe, nes užsiimu tokios plėvelės tiekimu. Papirkom kažkiek vaisių ir pačiam Monterėjuj stabtelėjom, kaip paskui paskaičiau ant maišelio, pačioj sveikiausioj Amerikos maisto krautuvėj, todėl taip ir brangu ten buvo. Paragavom džiovintų su prieskoniais kopūstų lapų – dabar čia madingas visoks toks šlamštas – šūdas, neskanu, kad ir organic.

Po to išsukom į gražiausią kelio atkarpą – serpantinai palei Ramųjį vandenyną, turėję suteikt nepakartojamų įspūdžių. Deja, rūkas pasiėmė savo duoklę – absoliučią didžiąją dalį kelio važiavom baltoj košėj ir galėjom gėrėtis nebent kelio vingiais, pakelės stulpais ir pakelėj besiglaudžiančiais visokiais ekologiškais ūkeliais ir menininkų dirbtuvėlėm. Net kilo noras išsilaužt kokį organic pagaikštį ir atvelėt jų veganiškus kūnelius, kad baigtų išsidirbinėt ir gyventų „kaip visi žmonys“ 🙂 Išvis kely buvo apstu visokių valkatų su dredais, hipių, meninykų su tapkėm ir pripuvusiais tarpupirščiais, šūdinų kemperių, muzikantų ir kitokio šlamšto.

Kelionę pagyvino kelios raudonmedžių giraitės. Tiesa, ne tų labai didžiųjų, bet vis vien, pliusas buvo įsirašytas. Virga dūsavo, koliojosi, plūdo rūką, o man, atvirai pasakius, ta saldžioji trijulė vanduo/smėlis/uolos jau nebedarė tokio įspūdžio kaip anksčiau. Viskas kaip ir kitur tik kiek kitaip. Galit netikėt, bet nelabai ir beįdomu. Dykumos paliko kur kas didesnį įspūdį. O dar pajutau, kad ima kilt temperatūra ir bus ot labai gražu, jei dar ir apsirgsiu. Virga išrašė piliulę, kuri visai tam kartui ir padėjo. Iki tikslo buvo belikę keliasdešimt kilometrų, kol ėmėm dairytis, kas mašinoj gadina orą. Vėliau pamatėm pakelėj tankiai išrikiuotus ženklus, kad no parking any time ir po kelių sekundžių supratom priežastį – paplūdimy ant smėlio riogsojo nedidelė minia ruonių. Padūsavę, kad gaila, kad nėr kaip sustot, pavažiavom kelis kilometrus ir aptikom gražiausią aikštelę su vaizdu į galybes riogsančių ruonių ir minia tokių kaip mes, žioplių. Labai rašyt ir nėra ką. Guli tokie kiaulės, smirdi, leidžia garsus kažkokius ir tiek. No fun at all.

Sutemus pasiekėm Morro Bay, mažytį žvejų kaimelį ant vandenyno kranto. Įsikūrėm jaukiam švariam motely, pašliurinėjom marinoj ir suktelėjom pavalgyt į Alkano Žvejo užkandinę, mat rekomenduoto BBQ restorano taip ir nesugebėjom rast. Juliui užsakėm pusę vaikiškos porcijos spagečių, o mes vieną porciją seafoodo, kurią nusprendėm pasidalint. Ir neapsirikom, mat Julius neįveikė ir pusės vaikiško, o mes pūkšdami įstenėjom bliūdą jūros niekelių, kurie, tiesa, nebuvo baisiai gardūs. Viskas pripaniruota ir prifitiūrinta. Aš murktelėjau meksikietiško alaus buteliuką Pacifico ir galutinai įsitikinau, kad meksikiečiai alaus stiprumo ant taros nerašo, matyt, nėra jokios būtinybės 🙂 Tiesa, vienu momentu bevalgant Virgos veidas pasidarė labai rūgštus, griebė servetėlę ir skubiai kažką išspjovė. Pribėgus pardavėja pasiteiravo, ar viskas gerai, palinksėjom, kad ai, jo, gerai, o pardavėja konstatavo, kad Virga greičiausiai nemėgsta austrių. Aaa, štai kas ten per snarglys dumblo skonio, austrės. O man visai buvo ir nieko.

Toliau vakaras berašant, amerikoniškos žinios per TV. Televizija čia tokia kiek vakar dienos. Surežisuotos aktorių emocijos ir mimikos, o reklamos išvis verčia stvertis už galvos. Aš maniau, kad kai pamatai kokį topšop šlamštą per lietuvišką kanalą, tai čia kokia iš konteinerio išsitraukta ir sulietuvinta VHS kasetė, o nė velnio – čia tokios reklamos yra ir po šiai dienai. Išvis daug kas pasirodė truputį vakar. Tarkim, čekių knygutės, kur gali įkeverzot sumą, parašą ir atsiskaityt, pinigų čekiai, metami į pašto dėžutes, išankstinis atsiskaitymas grynais degalinėse ir pan. Pagaliau paragavom japoniškos sakės pirmąkart gyvenime. Na ir brudas – broga tokia samagonui varyt, o ir konsistencija panaši. Galiausiai laukė kova su klastingu dušu. Vėl viskas kitaip, bet aš jau nedurnas, nelipau, kaip stoviu, o tik įkišau ranką vidun, išsiaiškinau, kas kur ir kaip. Sėkmingai nusimaudžiau ir buenas noches.

Rytas prasidėjo jaukiai vėlai – prieš septynias. Panašu, kad biologinis laikrodis susireguliavo savaime. Sukilom, apsikuitėm, papusryčiavom, ką radom po ranka, ir išjudėjom link vietinės kaimo įžymybės – kažkokios ten vulkaninės uolos, stypsančios vandeny. Julius pasitaškė, aš pafotkinau, paspoksojom į bangas, padūsavom, kad vakar nepasisekė su oru, mat šiandien saulė žeme ritinėjosi. Jau besipakuojant daiktus mašinon, užkalbino pagyvenęs rednekas su negre iš paliegusio pikapo šalimais – iš kur būsim. Pasakiau, kad iš Lietuvos. Abu pasidžiaugėm ir paspaudėm vienas kitam rankas. Jis, kad atspėjo, jog mes iš šiaurės Europos, aš – kad girdėjo apie tokią Lietuvą išvis. Vėl nevykę bandymai užsipilt kuro. Virgos kortelės irgi nebenorėjo priimt jokia degalinė pakeliui, kol vienos septymšeštoj degalinėj priėjęs diedas darbuotojas padėjo užsipilt, pasiteiravęs, ar mes ne iš Europos. Pasirodo, tereikia suvest belekokį amerikonišką pašto kodą, kai prašo zip ir viskas, o mes griūdami sąžiningai brukom švedišką.

Toliau sekė nepavykę klaidžiojimai tuda siuda, bandant pasiekt vandenyną. Sukinėjomės po meksikiečiais knibždančius didžiulius daržovių laukus, malėmės po kažkokius lūšnynus, vienu monentu jau tikrai įtikėję, kad esam Meksikoj. Užsukus į kažkokį Gvadelupės vietinį rajono centrą gatvės ir iškabos pasitiko ispaniškai, o ir gatvėse tingiai slankiojo vien tik auksinėm grandinėm pasidabinę kabaljeros.

Galų gale vėliavą į rankas davėm navigacijai, kuri, užuot nuvedus pliažan, kaktomuša atrėmė į Vandenbergo karinių oro pajėgų bazės vartus. Ačiū ir už tai, mat iš čia, kaip prieš tai pasiskaitinėjau, kyla kosmosan Endeavour erdvėlaiviai, nors vidun įleidęs niekas ir nebūtų, vis vien pasijutom kiek arčiau dangaus 🙂

DSC_0446

Išvarginti trainiojimųsi neaiškiom kryptim ir vietom, sustojom krimstelt Lompoco miestely, SubWay greito maisto skylėj. Tiesa, Miglė vėliau papasakojo, kad jie ten į bulkas deda kažką, iš ko gamina batus ir buvo skandalas, bet whatever. Pastrami sandwich buvo jėga ir mažasis variantas su gausybe kumpio pilnai užpildė keliauninkų skilvelius.

Toliau stipriai pasakot ir nėra ką. Iki Santa Barbaros (taip taip, tos pačios, kurios dvasia prieš keliolika metų gyveno visos namų šeimininkės be išimties) važiavom A1, palaipsniui peraugusiu į 101 greitkelį. Atvažiavom, pasivaikščiojom po pliažą. Gražu, didelės bangos, kiek kitokie paplūdimiai, palmės, šiltas vanduo, saulėlydis. Nu viskas kaip ir priklauso – štampuok atvirukus ir pardavinėk kioskuose. Tolumoje vandenyne stūksojo eilė naftos platformų. Pagalvojau, kad jei kas Lietuvoj sugalvotų pastatyt jūroj naftos platformą, tai mūsų apsišikėliai antiševroniniai žalieji griūtų pasliki, tampomi švento įtūžio ir mirtų konvulsijose, susisukę į savo imbeciliškus transparantus, o čia viskas visiems tvarkoj ir paplūdimys nenusėtas nugaišusiom žuvim ir smalos dėmėm.

Toliau kelios valandos iki LA, gerokai prailgę dėl didžiulių kamščių. Paėmęs už orientyrą vieną lėtai klebantį sunkvežimį padariau išvadą, kad besirikiuok kiek kaip kur nori per visas šešias eiles, vis vien niekur nenuskubėsi, taigi likau nykiai slinkt automobilių masėj mintydamas, kad labai nenorėčiau taip kasdien. Ir kaip žmones gyvena didmiesčiuose?.. Na o namie jau laukė Miglė su šviežiai keptom bandelėm. Toliau alus, vynas, čiauškesiai ir miegot, spokojnoj noči 🙂

Sekančią dieną išsigimdė spontaniškas planas pavažiuot ligi San Diego – piečiausio Kalifornijos taško, besiribojančio su Meksika. Susimetėm šmutkes, susivedėm koordinates ir atsiminėm, kad reikia pampersų. Pirma pagal pavadinimą pasirinkta krautuvė, kur turėtų jų būt, pasirodė besanti elektronikos niekų sandėlys, bet nugrybavimas neprapuolė, mat užtikom pundą padienių meksikiečių, sėdinėjančių su terbelėm ant šaligatvio ir laukiančių ponų, duosiančių darbo ir pinigų. Dar kelis valkatas su popiergaliais ant sankryžų, laukiančius pinigų. Lietuviški valkatos pinigų kaulija. Šitie gi rūsčiai marširuoja prie šviesoforų, kiti dar ir skanduoja, apsiginklavę kartoniniais lakštais, ką nors deklaruojančiais apie dievą. Asocialūs negrai, kaip taisyklė, tingesni ir triukšmingesni. Užėmę žemo starto pozicijas rėkalioja, idant būtų pastebėti. Ir dar vienas skirtumas tai, kad mūsų valkatos dažniausiai turi ant veidų užtikrintų alkoholikų antspaudus, tokius su stažu, o čionykščiai daugumoj sudaro narkomanų įspūdį, kad žmogus, dar visai neseniai atrodęs padoriai, per trumpą laiką susivaręs na niet.

Toliau greitkelis kelis šimtus kilometrų pietų kryptim. Kamščiai ties didesniais miestais. Kadangi esam trise, maunam carpool juosta greitkelio vidury, kur galima važiuot tik tada, jei esi ne vienas, antraip 401 pinigas bauda. Galų gale papuolam į kažkokias kelio juostas, kur išvis nėra jokios spūsties ir apsidairę susivokiam, kad papuolėm į kažkokias bekamštines mokamas zonas, kur minutės kažkiek kainuoja. Tai vakare suvedžiau savo duomenis kortelės taip, kaip mokėjau ir gal negausim baudos.

San Diego priemiesčiuose nusprendėm stabtelėt kokiam prekybcentry nusipirkt šiobeito ir po nosim papuolė kažkoks, keistu pavadinimu ZionMarket. Pagalvojau pradžioj, kad košerinis koks maistas bus, bet viršuj buvo užrašai korėjietiškai, kas visai sudomino ir užsukom. Pasirodo, kažkoks korėjiečių prekybcentris, kur mes vėl buvom baltom varnom, tiesa, kažkuo negatyviu visai neatsidavė. Viskas buvo ganėtinai švaru, šviesu be jokio diskomforto jausmo. O jau prekių pasirinkimas.. Pasijutau, it būčiau kur Azijoj, nors niekad ten ir nebuvau. Aibės nematytų maistų, šviežių ir šaldytų jūros gėrybių, prieskonių, gėrimų, daržovių. Akys raibo ir širdis gniaužės nevilty, kad taip ir liks viskas neragauta. Jei kada teks apsigyvent Amerikoj, tai apsigyvensiu čia ir kasdien eisiu pirkt ko nors nematyto 🙂 Na gerai, nevalgysiu visko, kaip antai vištos pėdelių. Jo, gatavai paruoštas maistelis, su plastikan įsibedusiais nagučiais iš kažkokios tamsios pliurzės, brr. Kaptelėjau tik korėjietiško alaus (neblogas), džiovintą sūrio skonio kalmarą (skanu) ir džiovintų ančiuvių (išmečiau).

Apsistojom patikrintam motely Best Western, tai pasakot apie jį kaip ir nėra ką. Viskas tvarkinga, be prašmatnumų ir problemų. Apsidėliojom daiktus, užkandom ir patraukėm į miesto centrą, esantį už keliolikos km. Atradau labai šaunią vietinę džiazo radijo stotį, kurios mielai klausyčiau kasdien, 88.3 jos dažnis, jei kuris būsit netoliese. Atvykom centran, eismas pagrinde vienpusis, tai kažkiek pasukom ratus, kol radom, kur prisiparkint. Ir gerai, mat jei būtume puolę į pirmą pasitaikiusią aikštelę, tai būtume mokėję po 6 usd už kožnas dvim minučių, o tuoj pat atradom šalimais kitą, kur valanda – penki, o para – dešimt usd. Nesukdami galvų įmetėm dešimtinę ir nusivėlėm gatvėm tolyn. San Diego turbūt nėra pasaulio megapolių sąraše, bet downtown’as su savo dangoraižiais įspūdį visgi paliko nemažą. Vaikštai tokiais milžiniško aukščio koridoriais, šilta, keista, patamsis, nors lauke dar šviesu. Pramaklinėjom virš valandos, fotoreportažas atgula žemiau.

Grįždami kirzendami užsukom į Wallmart’ą – viename South Parko epizode išjuoktą prekybcentrį, kuris visai ir atitiko klišes: įdarbinti senjorai, oversized piliečiai ir panašiai. Toks diiidelis Thomas Philips. Tik labai didelis. Ir juokas juokais, bet Juliui radom visokių skudurėlių už tikrai pigiai, lyginant su mūsų švediškais analogiškais produktais. Aš dar bandžiau pasieškot džinsų, bet kur tau. Kadangi esu lieknas ir išlakus jaunuolis, tai naiviai ieškojau išmieros 32/36, bet viskas buvo tik atvirkštiniuose dydžiuose. Beje, čia dar pagaliau pamačiau daug Labai Storų Žmonių. Pagrinde moterys, bet vis vien paliko ramiau, nes galvojau jau, kad žlugo mitas apie nutukusią Ameriką. Nežlugo, ji susirinkus tuose Wallmartuose 🙂 Toliau viskas: viešbutis, atvirukai, higiena, miegot. Rytdienos planas grįžt į LA neaiškiais paplūdimio vieškelėliais. Įtariu, kad bus šnipštas bet vis ne taip nuobodu. Dobranoc.

Rytas prasidėjo be didesnių ekscesų, papusryčiavom ir išjudėjom link vandenyno. Kadangi oras buvo geras, susiplanavom vykt namo ne greitkeliu, bet per pajūrio kaimus S21 keliu pro La Jolla. Oras papuolė nuostabus, kaip ir pagaliau priklauso Kalifornijai, kelias irgi. Važiavom ir baltai pavydėjom visa pakrante išsimėčiusiems kaimeliams, miesteliams ir kitoms viloms. Matėsi, kad čia jau gyvena tie, kas gali sau leist prekintis pakeliui išsimėčiusiuose ferrari ar mclaren autosalonuose. Kadangi kelionės buvo tik pora šimtų km, tai per daug neskubėjom: stojom, braidėm, maudėmės. Vienam paplūdimy visas smėlis bangose mirgėjo auksu. Kas ten blizgėjo, bala žino, bet aplink nebuvo nei vieno auksą plaunančio meksikiečio, tai tikriausiai blizgėjo kas nors kitas, bet tūlam viduramžių konkistadorui toks vaizdelis būtų gerokai susukęs galvą. Kitas paplūdimys turėjo gana aukštą šlaitą ir bangos atsirisdavo visai ir nejuokingos, tai bekrizendamas lindau vis arčiau vandens, kol viena banga sulig manim pokštelėjo į nugarą taip, kad išsitiesiau paslikas ir vos pagavau savo parašiuto dydžio glaudes, oranžine bure pergalingai skriejančias į vandenyną, ot tai būtų buvę, nudistų čia kaip ir nėra.

Pavalgėm kur? Žinia, kad greito maisto restorane. Čia gi Amerika. Pasirinkom pasismalsaut Denny’s ir visai ir nenusivylėm: neapšnerkšta, aptarnavimas smagus. Virga sukirto porą blynų, Julius – spagečių, o aš pabaksnojau pirštu į paveiksliuką, kad noriu va taip – dešrelė su kiaušiniene ir bulvėm. Buvo labai viskas ir neblogai, užskaitau. Tiesa, jie be proto viską saldina. Jei jau saldu, tai dar ir sirupo atneš. Jei jau plakta grietinėlė, tai dar ir viedrelis papildymui. Nenuostabu, kad kiti įsigudrina nutukt, keisčiau, kaip kiti moka nenutukt 🙂

Pavakary privažiavom LA priemesčius. Navigacija rodė, kad pagrindiniuose keliuose kamščiai, taigi spustelėjau, kad sunaviguotų per aplink be kamščių. Sunavigavo per Long Beach. Kažkur lyg atsiminiau, kad Miglė nebuvo labai gerai atsiliepus apie šį rajoną ir akurat, aplink niekas neinspiravo jaustis saugiai: grotuotos durys, spygliuotos tvoros, maži langučiai, susisukę tamsios žmogystos, reklamos, siūlančios advokatų ar remonto paslaugas, baisios prostitutės, luošiai, tabako ir alkokrautuvės, stripklubai, aibė motelių, leidusių suprast, kad mes tikrai nemiegojom pačiam prasčiausiam. Mūsų kiemas nepriminė kolonijos, langai buvo be grotų, o ir durys buvo viengubos. Čia gi matėm, kad paskui normalias duris dar galima užvert sunkias geležines grotas. Et, kaip gaila, kad tokiose vietose baugu fotografuot, kadrai būtų tikrai nepakartojami.

Pasibaigus Long Beach rajonui, pagaliau atsidusom lengviau, bet veltui. Prasidėjo analogiškas meksikiečių rajonas, pakeitęs negrus. Iš tikrųjų keista, kad tokia gausybė įvairių žmonių visiškai nesimaišo tarpusavy (išskyrus priekvailes baltas bobas) ir buriasi į milžiniškus konglomeratus. Pasibaigus meksikiečiams ir vaiduokliškai industrinei zonai su zombiais valkatom, prasidėjo azijiečiai, bet ten jau kažkaip atrodė kiek saugiau: didžiuliai turgūs tiesiai ant gatvių, knaipės, skubančios aibės žmonių, ir visa tai prie pat downtown’o dangoraižių, vos už kelių kvartalų. LA yra ne šiaip didelis miestas. Jis yra milžiniškas, siaubingo dydžio miestas, talpinantis savy turbūt visa, kas tik yra ant svieto, su priemiesčiais priskaičiuojantis per 10 milijonų gyventojų ir dar turbūt kokį milijoną nelegalių tarakonų. Kvaila navigacija nusuko patamsy pro kažkokį skersgatvį, kuriame nebuvo apšvietimo, matėsi tik aibė valkatų, renčiančių būdas nakvynei, gulinčių, ropojančių. Vaizdas kaip iš kokio geimo apie zombius, betrūko tik, kad kas nors ėstų lavoną 🙂 Pasimeldžiau tyliai, kad tik nieko neatsitiktų automobiliui. Toliau prariedėjom centrą ir su paklaidžiojimais parsibeldėm namo. Neilgas vakaras, visi pavargę, anyeonghi jumuseyo.

Sekanti diena liko išvis nesuplanuota, mat ryt reikėjo atiduot automobilį, neaišku, koks kur oras ir pan. Viskas liko ekspromtui. Subudę nusprendėm, kad šiandien niekur toli nesitrenksim, kažkur prie jūros kažkiek ir prazonduosim apylinkes. Papusryčiavom ir su Kapitonu Migle nurūkom per Topangos slėnį link Zuma Beach. Miglė susižavėjus pasakojo, koks čia LA Užupis toj Topangoj, kiek čia menininkų ir aplamai organic, tik kad labai brangu įpirkt. Man gi pasirodė, kad visai ir nenorėčiau čia gyvent, nes labai jau abejotinai nuteikė tiek vieta, tiek trobesiai, net ir nepafotkinau niekur. Na bet aš ir Užupiui nejaučiu jokių simpatijų – atsiminimuose tik tarybinių laikų pakaruokliai bromuose ir rusai alkoholikai 🙂

Zuma paplūdimys buvo tiesiog jaukus paplūdimys. Tuščias, kadangi žiema ir tik durni eina prie jūros 🙂 Miglė ta proga padarė mūsų šeimyninę fotosesiją. Kampe prie uolų Paramount Pictures fotkino kažkokią bobiškų kupalnykų reklamą, tai teko iš arčiau pasižiūrėt tą virtuvę. Teko gūžtelt pečiais, kad kokius du trečdalius personalo galima išvaikyt su lazda kaip balastą arba pakeist, tarkim, skėčio stovu ar kavos aparatu 🙂 Na bet jiems geriau žinot.

Kitų nelaimei ir mano džiaugsmui, namie buvo pamirštas kremas nuo saulės o žieminė visgi pasirodė gana kandi, taigi po kelių valandų teko vyniotis manatkes ir patraukėm link Malibu lagūnos. Aha, kur Andersonų Pamela sulėtintai lakstė pajūriu ir visus gelbėjo kartu su tuo garbanotu kvadratinio veido diedu. Haha, koks laukė nusivylimas ir mitų griūtis 😀 Malibu pasirodė esanti belekokios architektūros namukų, kožno su privat pliažiuku, eilė palei kelią, atsukusių nugarytes transportui, apsikaišius mediniais prieštvaniniais elektros ir telefono stulpais, apsiraizgiusiais milijonu belekokių laidų. Vaizdas kaip iš kokios šūdinos Azijos valstybėlės. Kraipėm galvas netikėdami, kad čia namai kainuoja po keliasdešimt milijonų usd. Na gerai, privatus pliažiukas šalia namo ir ką? Net kamuolio toliau nepaspirsi, bo įspirsi į kitą privatų pliažiuką. Sustojom pasižiūrėt, kaip gi atrodo Malibu lagūna. O jergutėliau 🙂 Šiukšlynas ir žabynas su ant suolų miegančiais valkatom. Anot Miglės, čia kažkas su ornitologija dar surišta, a, tiek to, visiškas pravalas. Pajūry tarp akmenų mėtės nustipę vėžiai, jūros ežiai ir kažkokie didžiuliai šliužai, kuriuos pakrutinus, anie išleisdavo violetinį, margansovkės spalvos skystį. Dar vandeny, smėly prie akmenų, radau kažkokių, kaip pasirodė, pamestų plaukų gumyčių, kurių vieną palietus, ta susičiaupė – pasirodo, kažkokia burnytė. Vienžo, į vandenį brist nebuvo absoliučiai jokio noro, palikom Malibu be jokių sentimentų sugrįžt. Mariah Carey, matėm ir tavo iš molio drėbtą pilaitę už grotuotos tvoros. Gyveni blogiausiam mano matytam užsienio paplūdimy ever 🙂 Face it ir vyniokis į kokią Palangą, ten gražiau 🙂

Sekantis point of interest – Santa Monica. Miglė minėjo, kad tarp lietuvių čia irgi kultinė must-to-visit vieta. Man gi tai pasirodė dar vienas pajūrio kurortmiestis, su didžiuliais pliažais, aibe turistų ir ale Palangos tipo tiltu, apstatytu paviljonais, kioskais ir abejotinos kokybės muzikontais beigi fokusinykais. Paragavom iš meksikiečio tokių saldžių pagalių, vadinamų čiurom. Čia kažkas bardzo meksikietiško ir, anot Miglės, must-to-eat. Ką aš žinau, nesusižavėjom anei vienas, sprangus saldus šūdas 🙂 Bet tilto prieigose atradom oldskūlinį paviljoną su karusele už dolerį, kuri sužavėjo ne tik Julių 🙂 Išėjus paaiškėjo, kad stovim at end of the trail Route 66!!! Tai bent, netyčia papuolėm ant labiausiai legendinio Amerikos kelio, tas buvo geras. Šiek tiek prasiėjom miestu, bet Julius jau buvo pavargęs ir alkanas po visos dienos bindzinėjimų, tai ratuką padarėm mažą. Irgi pagalvojau, kad nenorėčiau čia gyvent ar apsistot ilgesniam laikui. Labai daug valkatų, pijokų, apsinarkašinusių ir panašiai. Nenene, tegul ir blizga viešbučiai savo auksiniais fasadais palmių ir vandenyno fone.

Susiruošėm namo ir papuolėm į tragiškai didelį kamštį. Staigiai sutemo ir, kad išlošt kiek laiko, nusukom į – woohooo – Mulholland Drive!!! Jau pirmi kilometrai panardino į filmo amosferą, puoliau stot pakelėj ir fotkint. Kas filmo nematė, tas ir nesupras, bet panašu, kad aptikom akurat būtent tą pradinės scenos po avarijos vietą. Geriausia, kas nutiko šiandien. Matėm nuorodą į Melrouzą, bet kad serialo žinojom tik pavadinimą, tai nesusidomėjom, tik užsidėjom po mažą pliusiuką, kad va netoliese 🙂 Toliau namo, pasiėmėm kiniško maisto iš Panda express, jautiena pekinietiškai yra uber alles. Dar buvo tie sausainiukai su įkeptom sentencijom, tai aš gavau patvirtinimą, kad visos mano idėjos yra labai liuks. Wan’an.

Sekanti diena išpuolė totaliai siaubinga visai vyrų priedermei – nusprendėm, kadangi blogas oras, laiką paskirt pigiam šopingui ir išsikuitėm į didžiulį prekybcentrį LA priemiesty Camarillo. Net ir mes su Julium buvom nusiteikę visai entuziastingai, galvodami, kad prekybcentris, juolab toks, kur važiuoja visi iš visur aplinkui, yra pritaikytas visų reikmėm. O vargeli, kokie buvom naivūs 🙂 160 parduotuvių skudurų, blizgučių ir parfumerijos, totali tragedija bet kokiam normalios pakraipos vyrui. Paleidę Miglę su Virga ganytis po parduotuves, su Julium apėjom vieną kitą krautuvę ir vienbalsiai nusprendėm, kad nieko čia nebus. Tada dar valandą prasėdėjom ant suoliuko, kol vėl nusprendėm, kad nieko nebus. Tada sutarėm, kad moterys į dešinę šopintis, o vyrai į kairę kur nori. Bedėm žemėlapin ir išvažiavom tiesiog į visai niekur ir nepralošėm – papuolėm į nušiurusį ir išdegusį kanjoną, užkilom ligi Santa Monica apylinkėse esančių prašmatnių rančų, susigalvojom, kad norim valgyt ir reikia kuro.

Kuro gavom pirmoj degalinėj, o va bankomatas pinigų davė tik ketvirtas. Jau buvau eilinį kartą vėl persiutęs, kad šūdas gausis ir liksim alkani, bo savo kortelę atsiskaitymui jau net bijau ir siūlyt, amžinai atmeta. Atgal GPS’as nunavigavo per didžiulius daržovių, vėlgi atmiežtų meksikiečiais, laukus, o radija trenkė tokią smagią dainą, kad pritariau užgarsinęs savo klerkiančiu balsu, susižavėjusiam Juliui entuziastingai diriguojant. Pasiklausykit patys. Pavalgėm, kaip ir priklauso, junkfoodo zabegalovkoj užvadinimu In’n’Out. Tipo švežios bulvytės ir t.t. Ką aš žinau, kai nespecas, tai hamburgeris ir hamburgeris, nedaug jų buvo mano gyvenime.

Grįžtam į skudurų rojų, susirenkam moteris ir namo, prasukdami pro blusturgį (keli geri vinilai, nedurni ir amerikonai, tikėjaus, kad čia tonom stūkso nuostabūs vinilai, dudki, tovarišči) ir panda express, nes visi tingim kažką galvot. Toliau madų demonstracija iš aibės kapšelių, vakarienė ir miegot. Ma cualli yohualli.

Sekančią dieną ekspromtu paskyrėm Las Vegasui – apie 500 km važiuot, o toliau kaip Dievas duos. Išjudam gana anksti, aplink LA stūksom kamščiuose, pagaliau nusukam į šoną ant greitkelio link Nevados valstijos ir pasižiūrėjau, kad gabalą galim nudardėt legendiniu Route 66. Tik nusukus nuo modernaus kelio, atsiveria Amerika as it is: plynės, geležinkeliai, sunkvežimiai, lūšnos, apleistos gyvenvietės, benzo kolonėlės, keisti pastatai, netgi pravažiavom grėsmingais grafičiais aprašinėtą apleistą atrakcionų parką. Tiesa, buvo baugu sustot net ir dieną. Vėl pasikartosiu, kokia ta Amerika didelė, nors ir malamės po mažą jos dalį. Arba galima suvokt atvirkščiai, kokia maža yra Lietuva 🙂 Stojom, kažkiek fotkinom, vėl važiavom. Vienžo, 66 kelias akiai kur kas mielesnis už visus greitkelius, tegul ir gerokai apšiuręs. Vien ko verti aprūdiję vėjo malūnai 🙂 Po 50 km tiesiog šokam ant greitkelio Mohavės dykumoj Nevados link, apsirūpinę, kaip ir priguli Amerikoj, junkfooduMega Tom’s charboiled burgers. Aš, kaip naujai keptas specas, jau pastebiu, kad o bulka tai skaniau, nei buvo kitur, o va mėsa tai prastesnė. Kolonkėj kompanijon guviai bando įsiklijuot valkata su šiukšlių maišu, bet atsifutbolinam. Angliavandeniais prisukamas kokakolinis Julius užpakalinėj sėdynėj eina iš proto, galėtų, tai trauktų arba stumtų mašiną išjungtu varikliu.

Dykuma savotiškai žavi savo minimalizmu, bent man asmeniškai gražiau už sumautus pliažus ir net kažkodėl nenusibosta tiesūs, it liutnios stygos, keliai ir nesibaigiančios voros sunkvežimių. Nepaminėjau, kad neteko sutikt jokių laukinių gyvūnų, o čia ir prašom, kažkokie juodi asilai, ar panašūs, kažką rupšnoja kalvose. Kvaili gyvūnai: viskas sausa, vandens nėr, bet va vis vien kiurkso tokioj nedėkingoj vietoj. Garsiai pamintijau, o ką gi daro kojotai, kurių čia kaip ir apstu. Virga garsiai ekspromtu atmintijo, kad o gal medžioja, tarkim, paukščius urvuose. Pakrizenom iš savo absurdo, privažiavom vidury dykumos vaikų centrą kokį tai rekreacinį ir labai blizgantį: pilys, karuselės, traukiniukai, aibė visko ir kazino tėveliam. Pravažiuodami gūžtelėjom. Įriedėjom į Nevadą, kaip ir niekas nepasikeitė, ėmė rastis vis daugiau namų, tolumoj pasimatė miestas – tas kitų išsvajotas – Las Vegas. Kažkodėl įsivaizdavom, kad tai kažkas mažo, vintažinio, papuošto neoninėm lempelėm, o čia įvažavom į priemiesčius, knibždančius sunkvežimiais, kelio remontais, vėl gi meksikiečiais ir realty estate reklamom. Kaip ir bet kuriam didesniam Amerikos mieste. Navigacija nuvedė link mūsų viešbučio, jei neklystu, Stratosphere, kur turi bokštą tokį, kaip Vilniaus, tik žemesnį ir ne televizijos. Viskas aplink apkamšyta žaidimų automatais ir kartiožnykų stalais, aptūptais lošėjų. Gal mes nesveiki, bet nesukirbėjo anei kiek, kad norėtųs palošt, o ir tie aparatai su mirksinčiom lemputėm ir delfiniukais labai jau nepanėšėjo į masinančius gausybės ragus, greičiau spalvotas dėžes, atvykusias su čigonų balaganu į rajono centrą. Įsikūrėm, viskas kaip ir ok, o internetas neveikia. Nusprendėm susitvarkyt paskui, nes interneto reikia būtinai, ba nežinom, kur važiuosim, ar Grand Canyon ar Death Valley, ir išėjom miestan. Pavalgėm, kaip ir priguli, junkfoode, Nathan’s famous since 1906. Gavom po pėdos ilgumo hotdogą, bet visai ir neblogą. Miesto centrinis bulvaras, kaip ir pridera ir kaip matosi reklamose, skęstantis milijarduose lempelių, ekranų, reklamų, butaforinių piramidžių, venecijų, bigbenų, laisvės statulų – blizganti tušybės mugė vidury dykumos. Man viskas pasirodė žostkai beprasmiška, bet įspūdžio negali nepalikt, tuo tarpu Virga liko visiškai sužavėta miestu ir atmosfera. Publika išskirtinai tik turistai, kas kelios minutės besileidžiantys ir kylantys lėktuvai, kosčiūmuotas personalas ir įkyrūs valkatos, norintys ne tai, kad pinigų bet nežinia, ko. Išvis teko pastebėt, kad amerikiečiai labai noriai eina į kontaktą – pakanka susitikt akim ir jau kalbina, jei tik yra proga. O valkatos, ypač negrai, tai rėkauja dar pavymui, kol nueini. Ne tai, kad piktai, bet beleką, lyg be šulo būtų. Keista, kad tokiam blizgesy ir spindesy policija jų neišvaiko. Guvus meksikietis įkišo saujon masinančių reklamėlių su mergaitėm, kainom ir telefonais 🙂

Prasišnioję centriniu bulvaru gerą gabalą, pasukom link viešbučio, nuvargę, it šunes. Virga išėjo į karą dėl interneto ir laimėjom kitą numerį (nes niekas nenorėjo krapštytis), su vaizdu į centrinį bulvarą, didžiule vonia ir pan. Vienžo, iš paprasto į liuksą ir dar su veikiančiu internetu. Keisti čia pas juos sprendimai 🙂 Dar užlekiam į bokštą apžvelgt Vego iš viršaus – o jis, pasirodo, didžiulis. Kažkaip galvojom, kad tokia špyga ant smėlio, bet kur tau – už Vilnių gerokai didesnis. Bet įspūdis iš viršaus nekoks – nesimato to viso iščiustinto blizgesio, tiesiog didelis miestas. Grįžtam į numerį, griūnam su Julium miegot, Virga dar nubėga pralošt kelių dolerių 🙂 Labanakt jau visai, pervargimas nerealus. Žiūrėkit nuotraukas. Kadangi vilkomės be štatyvo, tai tokios ir gavosi.

Vėlai gulę, vėlai ir keliam – apie devintą tik. Panorama per langą vėl pribloškia mėlynoj dangaus vaiskoj stūksančiais auksiniais dangoraižiais, apspistais it musių bekylančių ir besileidžiančių lėktuvų. Sprendžiam dilemą, kurlink traukt: ar Mirties Slėnio link – arčiau namų, ar link Didžiojo Kanjono, kuris masina labiau, bet reikia trenktis dar į kitą valstiją, kur jau beveik žiema ir minusas, o mes pliki ir basi, įskaitant ir automobilį. Išsičekinimas iš viešbučio už valandos, o dar reikia užsibukint nakvynę. Stresuodami pasirenkam Death Valley, Ridgecrest’e užsibukinam Travel Inn motelį ir paliekam numerius. Apačioj dar nusprendžiam užsidėt pliusus ir bent kartą sužaist tais kvailais automatais, kur sukasi visokios daržovės, skaičiukai ir užrašai BAR. Įkiši pinigėlį, paspaudai kažką, it kokia beždžionė, ir žiūri, kad pralošei šem centų bet išlošei kem ir panašiai. Nu vienžo, daugiausiai džiaugsmo iš tų mirksinčių ir pypiančių šūdų buvo Juliui, kuris, deja, buvo nuprašytas greitai nuo aparato, ba yra dvimvieno meto cenzas. Aš padaryčiau atskirai, uždrausčiau nuo tokio amžiaus, ba prasilošę diedai, drebančiu balsu kaulydami kelių dolerių, atrodo apgailėtiniau, nei alkoholikai. Bet ir gerai, kad Julių nukrapšto, nes mums visai ir neįdomu. Per tris pralošėm gal desėtką ir ramia sąžine paliekam kazino. Pakeliui suvenyrų krautuvėlėj dar nusiperkant registracinio numerio imitaciją su užrašais Las Vegas, Nevada, Route 66 ir panašiai, kurią dailiai užkišu už užpakalinio lango. Dabar jau galėsiu įsiterpt kur nors pokalbin su atsainia fraze – „o kai aš lošiau Las Vege…“ 🙂

Išvažiuojam nusifotkint prie legendinio senovinio Las Vego prezentacinio skydo, kuris jau tapęs dar vienu turistų traukos punktu. Eilėj, kad nusifotkint asmeniškai, nė negalvojam stovėt. Nufotkinam ir imam ieškot kolonėlės, kam sugaištam vėl gal gerą valandą – kortelės spjaudomos atgal, laikas eina, siutas ima nors sprok. Spjaunam ir išjudam link miesto, juokingu pavadinimu Pahrump. Pakeliui sustojom pafotkint kanjono, nepamenu pavadinimo, važiuojant Blue Diamond keliu. Kol krapsčiaus su visokiais eksponometrais, šalimais sustojo automobilis. Policijos. Su švyturėliais. Pilvą kažkur giliai sutraukė, atminty iškilo epizodai iš Cops, su šaunuoliais nesukalbamais policininkais, rėkiančiais ir šaudančiais iš tazerių ir visus aplink sukaustančiais antrankiais. Velnias velnias velnias. Policininkas ilgai sėdi mašinoj, spokso į numerius ir kažką dudena racijon. Topteli, kad gal priviršijau kokių greičių ir dabar tai jau bus. Pagaliau išlipa, ir pasiteirauja, ar viskas ok. Okej, man ir mums viskas okej, o čia stovėt galima?.. Pasirodo, galima. Atvažiavo, ba sustojom, o aš dėl visa ko įsijungiau avarines, tai pagalvojo, kad kas nutiko 🙂 Fuuuu. Paskui pasiteirauja, kieno čia mašina. Nepamenam, iš kur nuomavomės, bandom prisimint pavadinimus, pasisiūlau atnešt kontraktą, numoja, kad nereik. Pasiteirauja, kas čia do tas ženklas už stiklo, kurį pirkom suvenyruose. Tai ir pasakau, kad pirkom suvenyruose ir taip užkišom, bo mum atrodo visai mandrai. Paprašo nuimt, bo pasirodo, kad jis yra legaliai traktuojamas, kaip automobilio registracinė lentelė, mat atitinka standartus ir visai nesvarbu, kad su kvailais užrašais. Mikliai paslepiu ir draugiškai atsisveikinam. Po desėtko kilometrų vėl susitinkam, tiesa, tik prasilenkiam, mat uolus patrulis jau kibino kažkokį kitą šoperuką.

Privažiuojam Pahrump, miestelį juokingu pavadinimu, nusprendžiam, kad čia reikia padaryt ir hrum hrum, nes išvažiavom su labai simboliniais pusryčiais. Kaimas-miestas-gyvenvietė keistai nusidriekęs pabirai į visas įmanomas puses. Toks įspūdis, kad į vietos taupymą ar planavimą atsižvelgta nebuvo: Nori ten statyt tokį namą? Prašau. O čia davai paliekam hektarą tuščią, kad būtų. Visi namai tik vieno aukšto, susidaro įspūdis, kad čia tik gyvenvietė, bet yra visos miestui prigulinčios įstaigos, papuolančios į 112 pagalbos numerio diapazoną, muziejus, aukštoji mokykla ir panašiai. Keistas visiškas vietos netausojimo jausmas. Nusprendžiam, kad čia turbūt sklypus dalina nemokamai, bile tik kas gyventų. O gal ir nedalina – tiesiog apsitvėrei ir gyveni?.. Anyway, sukam į degalinę, šauniu pavadinimu Maverik. Kodėl šauniu? Ogi todėl, kad duoda benzino, viduj tvarkinga, švaru net ir tualetuose. Rūksta BBQ grilis prie durų, maloni pardavėja ir Labai Skanūs hotdogai Bahama’s Mama’s. Taip, mes jau imam gaudytis fastfoode. Didžiuliai ir tikri ir, kas keista, tikrai gardūs beigi sotūs, pilni komplimentų, paliekam kaimą-miestą Death Valley Junction kryptimi. Žavingi aplinkinių vietovių pavadinimai: Pelenų Pieva, Lūžusios Strėlės gatvė, Sužeisto Arklio Kelias, Velnio Sėklų pieva.

Augmenija menksta, kelias tuštėja, liekam mes, kalnai ir dykuma. Tiesa, dar vienas kitas išsižiojusių turistų automobilis, krentantis iš konteksto, kaip ir mes begalinėj suakmenėjusioj tyloje. Spalvos pastelinės, raminančios, beveik hipnotizuojančios, Liūdna, kad ir kokybiškiausia fotografija ir iškalbingiausias pasakojimas neperduos nė pusės to, kaip yra iš tikrųjų. Privažiuojam susimokėjimo kioską, kur reikia kortele paaukot dvidešimt pinigų. Piktdžiugiškai konstatuojam, kad neveikia ir čia mūsų kortelės, kaip ir užpakaly važiavusių lenkų iš Jutos valstijos. Pajudam toliau ir.. ir suprantu, kad sėdžiu mašinoj pilna burna prisisrėbęs smėlio ir visiškai nemoku rašyt apie gamtą. Anei truputėlio. Tas pats, kas paprašyt avino patarškint pianinu. Aš visiškai nemoku rašyt apie raudonas kalvas (?), apie geltonas suakmenėjusias kopas (?), apie dryžuotus keistos formos šlaitus. Aš tikrai nemoku jų aprašyt, tik galiu pasakyt, kad visa tai yra taip nuostabu ir taip kitaip, kaip dar niekad nesam matę, žandikauliai buvo atsikabinę visiem, išskyrus Angliavandeninį Julių, kaulijantį kokakolos. Nusprendėm, kad jam Amerikos jau užteks ir laikas vėl grįžt link sulčių.

Ties Death Valley Junction nusukom nuo maršruto link Badwater – žemiausios Šiaurės Amerikos vietos, išdžiūstančio druskos ežero, kur buvo registruotas pasaulinis karščio rekordas – daugiau nei 58 laipsniai karščio. Pavakarys, baisu, kad sutems, nes dar ir debesuota, vyniojamės, kaip išgalėdami. Prilekiam galinį tašką – Badwater išdžiūvusį ežerą – purvinaibaltą druskos plynę, išsivyniojančią iš mažo upeliuko. Jo gale net randam vandens, kuris, kaip skelbia stendai, yra retas svečias Mirties Slėny. Kyšteliu pirštą – sūrus, bet ne žudančiai, net keista. Toliau pasifotkinam, prisikemšu į kišenes druskos ir pirmyn per atgal, mat dar laukia smėlio kopos, o kalnuose temsta tragiškai greitai. Kopas pasiekiam jau beveik sutemus, nuotraukom buvo definetly per tamsu. Smėlis gelsvas, sausas, smulkus, it pelenai. Buvo keista liest tokį rankom – vėl eilinis niekad nepatirtas jausmas. Tiesa, pamiršau paminėt temperatūrą. Kadangi čia dabar žiema, tai buvo tik jaukiai minkšti dvimtrys. Temstant pramovėm pro rančą su benzo kolonke ir žudančiom, beveik dvigubom, kainom. Bepigu, kai nėra konkurencijos, nenori – nepirk. Iki motelio buvo likę beveik du šimtų km kalnų keliais. Sutemo. Vingiavom serpantinais tamsoj. Prieky pasimatė aibė žiburiukų. Pagalvojom, kad kažkas ruošiasi Kalėdom iš rimtųjų, bet pasirodė, kad tai tik gigantiškas neaiškios paskirties pramonės kompleksas. Pakelėj sušmirinėjo kažkas. Kiškis? Kojotas? Nusprendėm nestot, kad ir kas bebūtų, Tokio vienišumo jausmo nebuvo net atšiauriausiose ligi šiol lankytose vietose. Riedėdami kalnų serpantinais aklinoj tamsoj ėmėm šaipytis, kad esam labai atkaklūs ir neišrankūs turistai: ar rūkas, ar tamsa, dzin, kad nieko nesimato – mes vis vien važiuojam ten, kur turėtų būt gražu 🙂 Privažiavom antrą kalėdinį gamyklų kompleksą. Ant stendo pastebėjom, kad tai kažkas, susiję su chemijos pramone, beje, užsmardinusia bezdalais automobilio saloną gerus kelis kilometrus. Grįžęs pasiguglinau, ką gi ten kasa. Pasirodo, kažkokį boraksą. Žodis man nieko nesakė, tai teko vėl guglintis – pasirodo, mineralas, naudojamas tepalams gamint, kosmetikoj ir dar kaip konservantas E285, tai visai nieko keisto, kad gamybiniai kompleksai buvo tokie gigantiški.

Tamsoj pakelėj pasipylė neapšviesti ir apmirę lūšnynai, bepradedantys varyt neviltį, kad vėl išsirinkom kažką miegui, nepasidomėję doskonaliai. Ridgecrest. Išpūtę akis zonduojam aplinką pakeliui link motelio. Nėra spygliuotų tvorų, gatvėj stovi padorūs automobiliai, parduotuvės be grotuotų langų. Uff, atsidūstam ir įsukam vieton. Besiparkuodamas atbulas stukteliu stipriai į carport’o stulpą, net sudreba viskas. Mintyse bandau primest, kiek čia man tai gali kainuot, bet, visa laimė, kad atsitrenkiu tik su išsuktu priekiniu ratu, automobilis nenukenčia. Vėl savininkai indai. Vėl baugu 🙂 Gaunam numerį, įsikuriam, išlekiu nupirkt pavalgyt, žinia, kažko amerikietiško, KFC, Kentuky Fried Chicken, taip, Pulkininke, jūsų eilė 🙂 Parsiboginu su maišeliu, skleidžiančiu visiškai nesveiko maisto kvapą, bet kadangi čia Amerika, tai kitaip tiesiog negalima ir užvakarieniaujam su pagatavai nufritiūrintu viščiuku. Vienąkart visai ir nieko paragaut su medaus užpilais ir pan., bet jei kasdien, tai skrandis imtų grąžyt rankytėm ir raudot kruvinom ašarom. Einant miegot Virga atranda patalynėj nešvarumų ir susirūpinę indai mikliai viską pakeičia, besilankstydami ir atsiprašinėdami. Dar laimiu kovą prieš gudrų dušą, kur sistema vėl kitokia. Ne tik gudras, bet ir suktas – sumaišytas čiaupų žymėjimas beveik įtikina, kad nėra šilto vandens 🙂 Subharatri.

Ryte miestelis irgi neišrodo prasčiau. Papusryčiaujam ir renkamės namų kryptį, pakeliui prasukant pro Izabelės ežerą. Važiuojant per kalnus, iššoku padaryt vieno kito kadro užsimiršęs ir nušiurpstu nuo šalčio. Pasirodo, lauke vėjas temperatūra svyruoja tarp 7-9 laipsnių šilumos, nors ir apgaulingai šviečia saulė, tai tau. O Kalifornijoj saulėtas dangus… Privažiuojam, pasirodo, dirbtinį ežerą. Amerikonai net nepasivargino sutvarkyt būsimą didelio ežero dugną – tiesiog pastatė užtvanką ir pakibenimat užliejo slėnį su visais medžiais, kurie dabar va ir stypso iš vandens, it kokie vaiduokliai, aprėdyti nuo kranto įspėjamaisiais ženklais, kad užsiimkit laivyba on your own risk.

Toliau, kad išvengtume nuobodžių arba jau važiuotų kelių, pasirinkom kelią slėniu iš Bodfish į Caliente ir papuolėm į visiškai laiko ir Dievo pamirštą kanjoną. Visąlaik galvojau, kad į žodį „ranča“ telpa didelis aptvaras su arkliais, erdvūs ūkiniai pastatai ir drūtas namas, ant įvažiavimo, pageidautina, kokia bizono kaukolė. Bet čia turbūt taip būna tik filmuose arba Teksase. Realybėj gi šis užrašas, bent šitam kely, simbolizavo dar vieną apjauktą sklypą su pakęžusia troba, skęstančia visa ko įmanomo kalnuose, pradedant surūdijusiais žemės ūkio padargais ir baigiant tiesiog šiukšlėm vulgaris. Kaip žmones apsikenčia taip gyvent? – neįsivaizduoju. Dar ir augmenija bjauri – žabynai ir persisukę šleivi lapuočiai, tokie bjaurūs, kad jei neturėčiau galimybės nupjaut, tai padegčiau. Čia gal buvo draudžiama ne tik medžius kirst, bet net ir žolę pjaut?.. Kiti ir neapsikentė greičiausiai – vienoj vietoj, prie geležinkelio, pravažiavom išvis išmirusį kaimelį, mirksintį vienišieims prašalaičiams išdaužytų langų akiduobėm. Panašu, kad šitan kelin išvis retai užsukdavo kas nors iš pašalės, mat visi sutikti ar prasilenkiantys kitose mašinose žmones sveikindavosi, pakeldami ranką. Sustojom pasiimt milžiniško gurgučio pakelėj. Ant susisukusių mažų pušelių šie kabėjo, it kokie kokoso riešutai, dar pasidabinę aštriais nagais tokiais. Sustojau per kelis cm nuo ant žemės numestos spygliuotos vielos, matyt, kadaise čia buvo tvora. Pasisekė.

Pagaliau iššokom į didesnius kelius ir ėmėm dairytis, kur čia ką užkandus. Kadangi aplink vėl prasidėjo vynuogynai, tai natūralu, kad pirmas miestelis buvo šimtaprocentinis meksikietiškas 🙂 pamatę Burger King, įsukom ir.. čia baigėsi mūsų junkfoodo epopėja. Juliui bulvytės suėjo, bet mes gavom po tokio šlykštumo hamburgerį, tokio neapsakomo bjaurumo, kad nusprendėm baigt šituos pokštus su maistais, kol dar galutinai nenusitručijom. Vienu momentu net norėjos išsivemt, kad praeitų sunkumas iš kūno. Ėmiau miginėt prie vairo, vienžo, blogiausia, kas nutiko per pastarąją savaitę. Toliau – kelionė namo. Paskui dar išsiruošėm į kažkokį blizgančio šlamšto prekybcentrį, kur Virga nusipirko pedofoną. Dar galvojom palėkt iki downtowno, bet Julius užprotestavo, kad nori namo ir miegot. Susivokiu, kad apsiskaičiavau ir namo skrendam ne trečiadienį, bet antradienį. Netyčia pamesta visa atostogų diena stipriai nuspaudžia nuotaiką žemyn. Namo tai namo, iškepu šonkauliukų su bbq padažu, jau gatavai paruoštų. Moterim nelabai, man tai visai baika, čia gi Amerika. Bet nuovargis laimi nelygioj kovoj ir pirmas iš kolektyvo vyniojuos miegot. Labanakt, nėr jėgų net atsisveikinimą sugalvot 🙂

Kadangi vakar kolektyvas kiek perlenkė su vynu, tai tradiciškai vėl atsibudau pirmas. Šiandien pagaliau suplanuota miesto apžvalga, ba taip ir liksim nepamatę visų mandrybių. Išjudam jau vėlokai, pirmiausiai braukiam link Beverly Hills – grietinėlės rajonėlio šalia Holivudo. Nei vienam neįdomu, bet reikia užsidėt pliusą. Užsidedam. Prašmatnūs butikai, prašmatnios mašinos ir prašmatnūs nedidukai namukai. Virgai gražu, mane ima žiovulys. Toks paauksuotas Žvėrynas su ferariais vietoj pasatų. Net nepavydu. Kiaulės vairuotojai dar. Lietuviškiems buduliams, jei būtų bagotesni ir galėtų įpirkt ką ne širpotrebinio, čia pritiktų. Sukam link Holivudo bulvaro. Irgi abiem dafeni principe, bet nu papult reikia 🙂 Galvoj įkyriai skamba System of a Down daina Lost in Hollywood. Prašokam kažkokį pedikų rajoną, išdabintą vaivorykštinėm vėliavom. Prisiparkuojam iš anksto numatytoj vietoj ir per prekybcentrį užkylam į pasaulinio kino Mekos gatvę. Nu ką aš žinau. Gatvė, prikimšta visokių suvenyrų, skudurų ir kitokių krautuvėlių, teatrai, užkandinės. Kažkuo prašmatniu nekvepia nei iš tolo. Aha, tos žvaigždės ant grindinio su pavardėm. Iš kurių dauguma negirdėtų, bet gal aš šiaip kaimas ir tie visi žmogėnai žvaigždėse yra baisiai nusipelnę pasauliui. Žiauriai prastą įspūdį palieka kas keliasdešimt metrų stovintys saidsyingo siūlytojai, kurių pirmiems dar bandžiau aiškint, kad aš pats su mašina, kad ačiū, nereikia, paskui jau tiesiog mojau ranka, vydamas lauk. Ir pakampiuose vis vien dar matėsi besitrinantys smirdintys valkatos. Po perkūnėliais, ką veikia policija? Ar čia taip išrodo tos lygios laisvės gulėt kur panorėjus ir šiukšlintis aplink?.. Apstu visokiausių kosčiūmuotų, už kelis pinigus nusipaveiksluosiančių kartu: supermenai, transformeriai, mikimauzai, visokie nematyti babaužiai. Nykoka. Pripuola negras, siūlydamas kompaktus kažkokius. Nenoriu. Aiškina, kad tik šiaip paimčiau, afigenas ar hiphopas, ar hausas, ar kokį ten šlamštą jie gamina, aiškina, kad oo, kaip man patiks, va čia jo emailas, klausia, iš kur aš. Jis myli Europą. Štai prašom autografą dar, o mažu paremsit vargšus muzikantus? Ramia sąžine pameluoju, kad neturiu grynų. Lieku be autografo ir nuostabaus kompakto, kurį jau turėjau rankose 🙂 Valandos su kepuryte pakanka pilnai, kad užsimanyt kur nors kitur, nors tų pribetonuotų šaligatvin žvaigždžių dar gyvas velnias, bet tiek to. Virga užšoka suvenyrų krautuvėlėn, mes su Julium stebim, kaip reaktyvinis lėktuvas danguj nupiešia širdutę. Po paraliais, na ir užmojai, ne koks kukurūznykas su dūmine šaške. Šalia išsižiojusiai bobai iš kišenės ant gindinio šlepteli šeštas auksinis pedofonas. Puola kelt – ekranas sueižėjęs. Krizenu tyliai, stebėdamas paguodos sceną ir mintydamas, ar tie telefai toks šūdas, ar vartotojai tokie atgrubnagiai.

Sekančiu punktu imam LA centrą ir W. Disnėjaus koncertų rūmus, kurių rūsy ir įsiparkuojam. Oho, įstabu, architektai tikrai nebuvo iškritę iš medžio. Grakščios plieninės konstrukcijos prašyte prašosi nufotografuojamos, net nebaisiai ir įdomu, kas ten yra viduj 🙂 Kol Virga su Julium Starbucks’e perka kažką, aš pafotkinu rotušę (ar kaip čia ta vieta vadinas), meksikietiškas vestuves prie fontano ir net spėju sudalyvaut apklausoj, kokia mano nuomonė apie LA centrą, tokioj net griežtoj, pasijaučiu kaip pas prokurorą 🙂 Apskritai man centrai čia patinka, nors tik keliuose ir tebuvom ir tik po darbo valandų. Jokio žmonių knibždėjimo, tylu, ramu, daug vietos, sąlyginai švaru, net ir trafiko didelio nėra. Vienintelis minusas – kožnam nuošalesniam užkampy koks valkata ar narkomanas. Oi trūksta čia Zuoko, oi trūksta. Paspoksom, kaip ant Amerikos Banko dangoraižio nutūpia sraigtasparnis. Kažkas bagotas grįžo namo, ar į naktinę darbo pamainą. Amžinam šešėly tarp gigantiškų pastatų visai ir vėsu, po truputį einam ratu atgal link automobilių, stebėdamiesi kontrastais. Anava prašmatniausias limuzinas ir balti liokajai, o už kampo apsimyžęs valkata šiukšlių krūvoj. Galai nesueina niekaip. Saugumo jausmas gali pradingt vos pasukus už sekančio kampo. Pamatėm dailų centrinės public bibliotekos pastatą. Tik įėjom parkelin – ant kožno suoliuko valgo, miega, geria, būna, spokso. Ir vien tik negrai, teko apsisukt ir pėdint atgal. Su skolintais fotikais ir mažu vaiku išpūsta krūtine belekur nepavaikščiosi.

Važiuojant atgal užmatom Scientologų maldyklą. Šarlatanai vidury miesto išsistatę prašmatnius rūmus išrinktiesiems. Kažkur tolumoj matos tas pats centras, tik jau daug paprastesnis, bet didesnis. Turbūt visiems kitiems mirtingiesiems. Po nedidukų kamščių grįžtam namo. Įtariu, kad dar mėnesis ir stovėt automobilių minioj pataptų normalu. Virga su Migle iškuduliuoja į krautuves ir masažus, mes gi su Julium išsikepam bulvių su itališkom dešrelėm ir miegot. Buona notte.

Na štai, paskutines kelias dienas išklosiu raidėm jau sėdėdamas lėktuve, mat kažko labai įspūdingo ir nenutiko. Sekmadienį aplankėm žuvusių už savo šalį kapines. Vaizdas įspūdingas – rodos, jog visa Amerika sulaidota drauge. Gaila, kad kamera neaprėpia pilno vaizdo. Jokio individualumo, visi antkapiai vienodi. Susidaro įspūdis, jog žuvusieji tebetęsia savo tarnybą, išsirikiavę nebyliom begalinėm gretom. Pradžioj kapinių plevėsuoja POW vėliava.

Iš čia pajudėjom į kapines šalimais, kur ilsis Merlin Monro, bet navigacija nuvedė į kažin kokius kiemus tarp dangoražių. Kurį laiką pasisukioję, spjaunam ir važiuojam link Griffith parko. Kaip vėliau susižinojom, būtent ten ir buvo tos kapinės. Miglė irgi suko anksčiau ratus, negalėdama jų rast. Tiek to. Griffith parkas, kaip ir viskas čia, pasirodė esąs didžiulis ir mėgiamas miestelėnų: golfo laukai, bėgiotojai, raiteliai, dar pataikėm ant kažkokios dviračių šventės, tai tų žioplių irgi buvo belekiek. Šiaip ne taip radom observatoriją, nuo kurios vienon pusėn atsiveria miesto vaizdas, kiton – Holivudo kalvos su tuo garsiuoju užrašu. Kadangi žmonių buvo nors tvenkinį tvenk, tai teko prisiparkuot toli ir gerą kilometrą pėdint iki vietos per karštį. Oi kokie mes įnoringi padarai, tai karšta, tai šalta, tai pučia, tai lyja, tai vėl kas negerai. Pasifotkinom, gražu. Vėl nusibeldėm miestan, arčiau namų. Sugalvojom, kad reik ko užkąst. Virga su Julium į savo favoritu tapusį Starbucks, o aš į SubWay. Pastrami hot melt, footlong, yeah baby 🙂 Begalvojant, kur čia dar pavažiavus, ima temt ir beldžiamės namo, prasivažiavę dar kartą Mulholland draivu. Aš imuos tarškint puodais, Virga su Migle iššuoliuoja į krautuves pasiskudurinėt. Vėliau su Julium dar pasivažinėjam tiesiog šiaip sau po apylinkes – kur geresnių namų rajonai tai net šaligatvių nėr, vis vien visi ratuoti.

Sekančią dieną ryte priduodam automobilį ir liekam imobilizuoti, nes be automobilio čia kaip Lietuvoj be kojų. Kas belieka? Šopintis 🙂 tą ir padarom, įsigydami dar vieną didžiulį lagaminą. Vakare vėl liekam su Julium, kol moterys siaubia krautuves.

Na ir paskutinis pusdienis – pasivaikščiojimas padūsaujant, kad iš dvimseptynių grįžtam į septynis ir lietų. Pietūs, brangus taksi – 80 usd iki aerouosto ir jau vietoj. Laukiam vėl siaubingų patikrinimų, kišenių kratymo bei tardymų, o čia visiškai nieko, net po rankinį bagažą niekas nesiknisa ir neprašo atidaryti. Perleidžia per rentgeną ir tiek. Brūkšteli kažkuo drėgnu per rankas ir tą kažką kyšteli aparatan. Pasiteirauju, ar čia kažkas, susiję su Ebola, tuo gerokai prajuokindamas pareigūną. Pats oro uostas pasirodo per gigantiškas – didžiulės erdvės ir mažai žmonių. Ir parduotuvių gausa nepasižymi. Vos kiek daugiau nei kokiam Vilniuj. Lėktuvas, kylam.
Jau namie būdamas prirašau, kad netyčia rankiniam bagaže pirmyn ir atgal suskraidinam revolverio šovinį, užsimetusį nuo senų laikų. Štai jums ir radarai su apsaugom..

Viduj dar per daug šviežia, kad galėtume sukristalizuot aiškias išvadas, kaip čia viskas yra, nors prasukom virš 4000 km. Aišku tik, kad čia viskas labai labai kitaip ir didžiuliai kontrastai. Išvis jei reiktų Ameriką apibūdint dviem žodžiais, tai būtų „daug“ ir „didelis“. Sugriuvo eilė pačių susikurtų mitų ir pamatėm viską, ką buvom matę filmuose: blizgesį, skurdą, dykynes ir dangoraižius, kamščius ir didžiulius automobilius, storus žmones, dykumas, kalnus, sekvojas, treilerių parkus, išmirusias gyvenvietes, klestinčią prabangą, gerus ir prastus motelius. Žinokit, tai, ką matot filmuose apie Jungtines Valstijas, yra tikra ir neišgalvota. Viskas taip ir yra. Labai buvo keista patiems su tuo netikėtai sutikt. Ir tikrai norėsis čia sugrįžt dar kartą.

2014 lapkritis.

Štai atgulė ir kelios juodaibaltos nuotraukos.

 

¡Olá, senjoritos y caballeros!

andraika post on gruodžio 31st, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , , ,

Lauke lyja. Atostogų aprašymas, prasidedantis tokiais žodžiais, turėtų ambrozija perliet kiekvieno tautiečio širdį na, bet apie viską nuo pradžių. Dabar gruodis. Man nuo užvakar suėjo visi 40. Ir esam Virgos dovanoj- Tenerifėj. Kai nusprendėm, kad vyksim ten, buvo kažkaip tiesiog taip- aha, Ispanija. Sala ten kažkokia. Nuvalkiota turbūt. Bet, atsimindamas pernykštę Turkijos patirtį įtariau, kad gali būt visai gal ir nieko. Visada galvojau, kad mano geografijos žinių bagažas yra vidutiniškai solidus ir gerokai susirūpinau, užmetęs akį žemėlapin, kur prie Ispanijos neradau jokios Tenerifės. Tąkart tiesiog numojau ranka, nusprendęs, kad tai tiesiog per menkas taškas pasaulio žemėlapy ir paprasčiausiai nepažymėtas. Kai vėliau sužinojau, kad kanarų salynas pūpso Atlante prie Vakarų Sacharos, nevalingai aplankė mintis- o kas, jei ten esant, nutiks koks nors kataklizmas ir teks likt jei  ir ne suvisam, tai bent labai ilgam laikui? Ką ten veikt? Dar kažkoks ugnikalnis būdrauja? Paskui primečiau, kad Virga galėtų gydyt čiabuvius, o aš jūros dugne ieškočiau nuskendusių lobių ar bent jau perlų, ir kaip nors neprapultume 🙂

Išvykimas buvo žvarbus- minus aštuoni, vėjas, Jonšiopingo miniaerodromas su vienu lėktuvu. Kylam. Skrendam. Po kojom slenka pasaulis- Švedija, Danija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Biskajos įlanka, Portugalija, Atlantas. Julius kiek numiega, paskui linksmina visą lėktuvą, visa gerkle plėšdamas švediškų filmukų meliodijas.

Leidžiamės. Keista. Viskas labai kitaip. Tamsios uolos, akmenys, debesys, kaktomuša besiremiantys į Teidę- vietinį 3,7 km aukščio vulkaną, kuris vis dar būdrauja, kaktusai, kaktusai, kaktusai, kažkokie nupezę perekatipole krūmeliai, mikropušelės, žemė primena suakmenėjusį molį su akmenim, kur išvis nieks negali augt iš principo, bet iš lėktuvo matosi daugybė keistų skudurinių šiltnamių.

_DSC7448

Dunkst. Riedam taku. Sustojam. Lėktuve karšta. Lauke plieskia gruodžio saulė, dovanodama dosnius +24. Pilotas praneša, kad kažkodėl vėluoja.. ee.. tos mašinytės su laiptais, kad išlipt 🙂  šaipomės, kad ispanai turbūt siestoj. Pagaliau atrieda, išlipam pirmi ir pirmi papuolam į aerouosto autobusą, kuris užstringa ties kažkokia stop linija pačiam vidury tarp pakilimo takų kažko laukdamas, aplink zujant vilkikams ir švilpiant lėktuvams. Minutė, dvi, penkios. Matau, kad vairuotojas nervinasi ir nežino ką daryt. Galų gale pietietiškas kraujas nugali, vairuotojas aprėkia kažkokį irgi laukiantį sunkvežimį ir, nepaisydamas jokių skiriamųjų juostų bei ženklų, nurūksta link terminalo, sukeldamas pavojų visam oro eismui 🙂 viskas baigiasi laimingai, be jokių katastrofų, laukiam bagažo, eilinė siesta, laukiam ilgokai, sulaukiam, nerandam autobuso, turinčio nubogint mus vieton per pusę salos, randam, susėdam, važiuojam. Dabar negaliu patikslint, į kur mes atskridom, bet susidarė įspūdis, jog į skurdų industrinį miestą- gamyklos, karjerai, lūšnos, statybos, panašu, jog pradėtos ir paliktos griūt ir šiltnamiai šiltnamiai šiltnamiai. Su.. bananais.

_DSC7447

Aha. Mes irgi nustebom. Kožnas laisvas lopinėlis užsodintas bananais, uždengtais po kažkokiom ceratom ir brandinančiais vaisius mėlynuose celofaniniuose maišuose. Kaip, kas, kodėl- tikiuos išsiaiškint per sekančias dienas. Įspūdis toks, kad gyvenimas verda aplink bene vienintelį kelią, juosiantį salą, kurios vidury stūkso ugnikalnis, suvyniotas į debesų maršką, kurios pakraščiuose, it mašalai, mirguliuoja aibė spalvotų parasparnių. Atvykstam į mūsų miestelį išdidžiu pavadinimu Los Gigantes, kas reiškia šalimais stūksančias gigantiškas vertikalias uolas, smengančias vandenin.

_DSC7472

Miestelis išskaptuotas uolose be nei vienos horizontalios gatvės, viskas siaura, kaktusai, palmės, mopedai, šilta, reklamos, kvailai supokuotos kuprinės veržia pečius, byra daiktai, nežinia, kur eit, burbam ir gadinamės nuotaikas. Randam savo gyvenamą vietą- netoli jūros kvartaliukas dviaukščių kotedžiukų ispaniškam/meksikietiškam stiliuj- baltas grubus tinkas/lakuotas medis. Jaukus trijų kambarių butukas su virtuvyte ir tt. Registratūroj, Virgai betvarkant dokumentus, Julius sutrypčioja, kad nori kakū. Einam tualetan. Pasirodo, jau post factum. O be pamperso. Užverda mažytis jovalėlis, kai Virga su patarimais braunasi į vyrų tualetą, aš rėkiu, kad saugotų mantą, ba ispanai visi vagys, tada chaose prapuola prišikti Juliaus triusikai ir finale įvyksta šeimyninė drama, kur vienintelis išsišikęs Julius išlieka geros nuotaikos 🙂 iš balkonėlio vaizdas štai toks

_DSC7411

Šiek tiek pailsim, apsidėliojam, apsiraminam ir pajaučiam, kad alkani. Nusprendžiam praexplorint apylinkes, nusipirkt šiobeito ir kur krimstelt. Pirmiausiai užsukam į vietinį už kelių žingsnių esantį uostą, būtų nieko ypatingo, bet prie pat kranto pačiam paviršiuj laigo būriai Labai Skaniai atrodančių žuvų- tikrai nežinau, kas tokios, Virga spėjo, kad sykai, aš spėjau, kad valgomos, bet dešimtim ir ne mažesnės, nei po kelis kg. Mintyse nusprendžiau, kad visvien kažkaip pasigausiu, nes harpūną visgi atsivežiau. Toliau- sustojimas kavinėj skambiu pavadinimu Tamara. Suviliojo nuotrauka su sardinių lėkšte. Užsisakėm. Mes gavom, ko užsisakėm, Julius gavo makaronų su bulvėm vietoj bulvių ir vištienos. A, visvien valgo tik bulves. Autobuse gavom po bukletėlį, kuriame buvo kulinarinis skyrelis, aprašantis vieną populiarią vietinę žuvį su daugybe kaulų- neabejoju, kad jie turėjo galvoj sardines. Kaulų daugiau, negu mėsos. Ir dar padavė tuos tokius suktus šleivus žuvinius peilius, su kuriais bala žino, ką daryt 🙂 tai taip ir vargom. Mes tai ką, lietuviai, bet prie sekančio stalo sėdinčiam nusiperdusiam gutenabenui, užsisakiusiam tą patį, sekėsi sunkokai.. išgėriau du bokalus kažkokio vietinio beveidžio Jarra alaus. Atsiskaitant kortele paklausiau, kur artimiausias bankomatas. „bankomarš? Two kilometres, sir“. sam durak. Keturių kilometrų dėl arbatos aš nekulniuosiu.

Atsiskaitę patraukėm link centro, kai Julius vėl užsimanė kakū ir nulėkė su Virga atgal restoranan. Aš radau užrakintą turistinį kioską su pluoštu rusiškų laikraščių. Iš tikrųjų erzina, kai viskas aplink adaptuota anglam ir rusam, bet tiek to, kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. Pasiskaičiau, kad prie Tenerifės pakrančių imami pastebėt rykliai, ko anksčiau niekad nebuvo. Kaip tik vakar prie vyno su Edvardu svarstėm, ar nebus taip, kad aš nušaunu po vandeniu kokią silkę ir tada kapt ir po silkės ir po manęs. Vakar išguglinom, kad ryklių čia nėra. Šiandien rašo, kad yra, bet tikimybė menkesnė, nei būt nutrenktam žaibo.. matysim. Laukia užbukinti šeši nėrimai.

Visi kartu patraukiam į kaimo centrą, kyštelim nosį bažnyčion, parduotuvytės, idiotiški angliški kabakai su futbolu ir fish‘n‘chips (po velnių, kam grūstis per pusę pasaulio- pasidėk karštą pūslę po šonu ir bus tau kurortas prie tv). Julius pareiškia, kad nori kakū. Puola su Virga į pirmą pasitaikiusį restoraną, prapuola ilgam. Vėl atsiradus gera nuotaika išlieka vėl tik Juliui, nes vėl išsikakojo. Kas, kad vėl į kelnes..

Randam vietinį supermarketą, kur apsiprekinam visai solidžiai ir iš pagrindų, randam net, kaip vėliau paaiškėjo, labai gardžių kalmarų konservų. Buvom suplanavę nusipirkt bananų, bet dėžėj gulėjo tokie apgailėtini, kad nepakilo ranka. Dar labai ieškojau to-vyno-kur-euras-litras, radau, už pusantro. Iš pareigos paėmiau, bet įtariu, kad jis vertas dar mažiau, mat tetrapakinė pakuotė apipavidalinta graudžiau, negu skurdžiai. Na bent bus įsirašytas pliusas. Sutariam, kad grįžtam, pasidedam, ir vėl einam pasivaikščiot. Baigės tuo, kad aš sėdžiu balkone rašydamas ir gurkšnodamas San Miguel, o Virga su Julium jau sudėjo bluostą. Ir gerai, kad nėjom. Ėmė krapnot. Ėmė lyt. Ėmė pliaupt. Bet šilta. Mačiau stendą, kur parašyta, kad Tenerifė yra amžino pavasario sala. Ir negaliu ginčytis. Temperatūra lygiai, kaip dieną, virš dvidešimt, panašu, kad lietus maišo tik atvykusiems niurzgoms, nes kažkur netoliese griaudi nematomų ispanių kvatojimas ir iš tikrųjų viskas yra tiesiog nuostabu. Labanakt. Taip atrodo centrinė kaimo sankryža nakčia

_DSC7427

Antrą dieną tradiciškai pradėjo Julius, ignoruodamas mamytės ir tėtuko pageidavimus pamiegot bent kiek ilgėliau. Teko vėl keltis kaip kareivinėse. Pradžioj pasirodė, kad lauke apsiniaukę, bet paprasčiausiai dar tik švito. Toliau- jaukūs pusryčiai balkonėlyje ir dienos planų sudarinėjimas- reikia atrast pliažą, išsiaiškint, kur tas nemokamas internetas ir susigaudyt, kur bankomatas. Išeinant registratūroj gaunam lapuką su free wifi loginu, kuris veikia tik foje, kad veiktų kambariuose, reikia damokėt 35 pinigus. Lupikai. Nusprendžiam nemokėt, juolab kad iki foje yra gal 5 metrai nukėblint o kavinės ir taip siūlo nemokamai. Pasiteirauju, kur yra bankomatas ir sužinau, kad prie pat tos kavinės, kur žioplys vakarykštis padavėjas nieko nežinojo Einant atgal šalimais mūsų dislokacijos vietos atrandam nediduką pliažą, apsuptą tikrai gigantiškų uolų, šiek tiek nejauku, jauties, it koks kirminiukas kišenėj. Žmonių nedaug ir… beveik juodas smėlis. Kodėl?.. kad vulkanas?.. tikrai beveik juodas. Asfalto spalvos. Parsivešiu namo ir visiem parodysiu.

DSCN1540 DSCN1542 DSCN1551 DSCN1559

Rašant ausyse skamba Bad Piggies žaidimuko leitmotyvas, įsiėdęs kelionės metu 🙂 Nusprendžiam pareit namo, susirinkt manatkes ir pėdint pliažan. Aš susirenku harpūnus, kaukes, lastus ir kitą mantą, nusprendęs pramaitint šeimą savom jėgom. Grįžtam pliažan ir nusprendžiu, kad reikia parėpliot per akmenis kiek toliau nuo pliažo, kuris jau užsipildęs vaikais, senais gvėrom ir plikom ispanėm, nes kaip gi čia aš su tuo harpūnu. Bandom per akmenis palei uolas rėpliot tolyn, nesiseka, slidu, Virga nudrimba ir susinervinus grįžta pliažan, priduodu Julių ir bandau vienas tęst kelionę, kol pasiveja besiskeryčiojančio gelbėtojo švilpukas. Suprantu, kad reikia grįžt. Na taip, aš mačiau, kad ten visokie draudžiantys ženklai, kad ant galvos gali nukrist uola ar riedulys, mačiau. Bet tai oras gi geras, nevėjuota. Kas ten nukris. Tiek to, susitaikau, kad reiks kirmyt pliaže. Dar atsimenu, kad nepasiėmiau savo oranžinių maudymosi parašiutų ir demonstruojuos su dryžuotais pantalonais, pasitikrinęs, ar visi guzikai užsegti. Krantan ritasi bangos. Retos, tingios, bet Didelės. Tiesiog didelės. Vandenyninės 🙂 prisipučiu čiužinį ir lendu su kamera pasnorklint. Po vandeniu akmenys ir žuvys. Atrodančios skaniai ir valgomai. O nėr kaip pagaut.. Nusprendžiu bent nufilmuot ir imu grabaliotis kameros. Ji pas mane mandra- Drift Ghost HD, iki 3 metrų leidžianti nardyt be nieko, todėl namuose palikau waterproof housingą, kurio prireiks rytoj giliems nėrimams. Begrabaliodamas įjungimo mygtuko pastebiu, kad… kamera viduje pilna vandens… štai tau, boba, ir devintinės.. parlėkiau namo, praskalavau su gėlu vandeniu ir padėjau džiūt. Mažu veiks ryt?.. nors šansų neduodu nei kiek. Et.

Panašu, jog bangos vis didėja, nes kiekviena sekanti užgriebia vis daugiau, kol viena siūbteli per mūsų daiktus, kėsindamasi nuplaut velniop kuprinę, terbą, pinigines ir išdidžiai viršuj gulintį namų raktą. Su aplinkinių pagalba išvengiam aukų ir susinervinęs pareiškiu, kad kėblinam namo, laikas valgyt ir išvis juodas smėlis yra kvaila. Tikrai, susidaro kažkoks nešvarumo įspūdis, nors šiaip tarp pirštų smėlis kaip smėlis..

Grįžtam, apsikuičiam ir nusprendžiam, kad reikia mum suvalgyt tapas. Virga žino, kas tas, aš nelabai, bet matėm jaukią kavinukę šalimais. Kadangi šeimos galva šeimai nieko nesumedžiojo, prisieina rinktis civilizuotus metodus. Nueinam, pastovim ir nusprendžiam, kad einam kitur. Kodėl? O bala žino. Gerą pusvalandį sukam ratus, kol centre užmatom restoraną kuriopavadinimonepamenu, bet veiksmas beveik atviroj mansardoj, daug jūrinių patiekalų. Lipant laiptais pastebim, kad kažkas iš jūros gėrybių dviem ir butelio vyno kainuoja 28 pinigus. Nedvejodami užsisakom sau tai, juolab, kad Virgos mama pratelegrafuoja, kad šiandien Virgos vardadienis, taigi yra ir proga. Juliui, žinodami jo gurmanišką išmonę, užsakom bulvyčių fri su kečiupu. Mintyse šmėsteli, kad jam reikėjo gimt anglu- pasodinai prieš teliką su futbolu, pakišai bulvyčių ir spakaina. Labai rūpestinga padavėja šokinėja aplink, vis pasako senjoras, nuo ko jaučiuosi kiek nejaukiai, nes labai jau prašmatnus žodis, atneša paplotėlių su vietiniais padažais, kurie visai ir neblogi, Juliaus ubagėlio lėkštę, pasiteirauja, ar mes norvegai, pasisako, kad ji slovakė, kalba anglų šleiva-kreiva, bet kažkaip susikomunikuojam. Keliskart pakartoja, kad pas mus labai šalta. Ir Slovakijoj šalta. Šalta. Užtatai čia šilta. Kai atneša padėklą senjorams, pasijuntu tikru senjoru. Senjoru kvadratu. O gal net Senjoru kubu. Kelių rūšių žuvis, kalmarai, geldelės, gigantiškos krevetės. Pasaka. Aišku, buvo ir kelios sardinės, nuo kurių durnai pradėjom ir prasikamavom ties kaulais, sotumo jausmas atėjo besimūčijant ties skaniausiais kąsneliais. Nesuvalgėm. Nepajėgėm. Beje, archipelago bulvės labai skanios- nedidukės, kvailų formų, bet tikrai vertos dėmesio. Kaip jos sugeba užaugt šitam moly- nesuvokiama.

DSCN1567DSCN1570DSCN1564

Julių gi tuo metu visaip užiminėjo padavėja- kalbino, bovijosi, tapšnojo, vienu metu jau net ėmė erzint su savo niam niam, na bet jos dėka Julius visvien suvalgė kiek daugiau. Tada užsakiau ledų ir padavėja nusivedė Julių, kad išsirinktų pats. Niūrios spėlionės pasitvirtino, kai anas grįžo su gigantiška porcija ir be jokio apetito. O jam kas, moka tai tėtukas… pasiterliojęs kiek su ledais nusprendė, kad nebenori. Padavėja nusprendė, kad išsirinko ne tuos ir atnešė kitų neprašyta. Virga nusprendė, kad reikia baigt balaganą ir pati suvalgė tuos ledus. Atsiskaitėm, Julius dar ir atsibučiavo, gavo penkis ledinukus ant pagaliukų, nors jų nevalgo ir nukulniavom ligi supermarketo (alkoholis juose užima ½ erdvės visur, matyt, kad kurortas), apsipirkom pirmo būtinumo prekėm ir patraukėm namo, kur pajutom, kad esam žiauriai išvargę. Nieko neveikiam, ėdam, šliurinėjam aplink o nuovargis toks, kad lenkia prie žemės, čia gal kad klimatas kitoks? Ar kad esam bala žino, kur?.. Virga sudegustavo vieną iš Juliaus ledinukų, dailiai tamsiai mėlynai nusidažydama lūpas ir liežuvį beveik parai. kaip kad sugraužus tarybinį parkeriuką.

Kiek pabuvę namie, dar sugebėjom išsivilkt pasivaikščiot po naktinį Los Gigantes. Gražu. Kaimelis, išskaptuotas uoloje. Kvailai atrodančios kalėdinės eglutės ir papuošimai. Siauros gatvytės, lapteliai, kaktusai, keisti augalai, šilta, drėgna, ispaniškos melodijos. Uoste radom tikrą senovinį burlaivį, ties kuriuo Julius iš susižavėjimo ėmė kakot, nepykit, jūreiviai, jei rasit ryte, mes neturėjom maišiukų, o gal ir patys buvot ne geresni vaikystėj.

_DSC7420 _DSC7422 _DSC7429 _DSC7431

O toliau kaip ir viskas. Grįžom. Išgėrėm Virga sidro o aš buteliuką kažkokio Salitos, kas skamba visai ir skaniai, o iš tikrųjų yra bjaurus miksas iš alaus, sulčių ir tekilos, tik bonkutė daili. Dabar sėdžiu ir skrebenu klavišais, lauke daugmaž tylu, gal kad sekmadienis ir ispanai ryt dirba? Gal kad jau pusė vienuolikos? Gal kad visi pavargę? O gal todėl, kad nebūtina kelt triukšmo, jei tau gerai. Nors tolumoj dunda griaustinis. Labanakt. Ryt diena bus dar puikesnė.

Sekančią dieną vėl pradėjo Julius, kuriam padėjo paskui tėtukas ir galų gale prisijungė mamytė su skaudančia galva. Oras lauke minkštas ir apsiniaukęs, šiek tiek vėjuota, pavalgom pusryčius ir susidėliojam užduotis- susirast autobusų stotelę ir dar vieną pliažą. Išsirabaždinam iš namų ir kopiam gatvelėm aukštyn-žemyn, kažkur, kur nesam buvę, randam autobuso sustojimą, su grafiku nesusigaudom, skersgatviais bei takais nuklystam ligi vandenyno, skalaujančio juodas pemzos uolas. Ar kaip jos turi vadintis? Labai keistai atrodo juodos ar tamsiai rudos uolos ir dangiško žydrumo vanduo. Pastebim, kad vėjas stiprėja. Aplink trenkia siera, matosi kažkokia sena prieplauka, pradėtos ir jau pradėję griūt statybos- toks įspūdis, kad sala išgyvena ne pačius geriausius savo laikus.

DSCN1581 DSCN1584 DSCN1582

Grįžtam namo, išsikepam kiaušinienės ir imu ruoštis nardymams, juk to čia ir atvykom- persitikrinu ekipiruotę, apsižiūriu ir atsisveikinu su šeima, ką čia žinai, gal paskutinį kartą matomės  🙂 Nardymo centras randasi bukvaliai po mumis. Tiesiog išeini per vartelius iš apartamentų, pasuki apačion ir jau vietoj. Žinojau, kad mano instruktorė bus vardu Šeila ir tik tiek. Deja, vietoj ugningos juodaplaukės undinės pasitiko sudiržus senučiukė, atsikrausčius čionai iš Anglijos prieš ketvirtį amžiaus. Labai pasisekė, kad dabar yra low season ir vietoj žmonių knibždėlyno sutikau tik dar vieną vokietį studentą, kuris laikėsi AOWD ir netgi visai neblogai kalbėjo angliškai. Nepasisekė, kad oras vis toliau bjuro. Šeila lakstė nuo kompiuterio link orų stotelės, bandydama sugalvot, kaip čia kur ką daryt, tada jau praktiškai viską stumtelėjom priekin į kitą savaitę, bet staiga paaiškėjo, kad egzistuoja planas B ir važiuojam link kažkokios įlankos, kur jau kaip nors bus gerai. Sušokom į išklerusį džipą ir nudardėjom. Atvykus man visai nepasirodė, kad ten kažkas ramiau, bet nu o ką aš žinau- sako, geriau, reiškia- geriau. Kol persirengiau, į molą ištiško kelios tokios galingos bangos, kad teko mikliai persirengt atgal ir kurnėt namo. Gal ir gerai, nes jūroj aplamai nesu nėręs, o čia dar banga paukšteltų į kokį akmenį..

Grįžus susiradau Virgą su Julium bandančius degintis prie baseinų ir nusprendėm, kad dar tik trys valandos ir galim susigalvot ką nors nuveikt. Partursenom namo ko nors krimstelt, mat ryte prisipirkau visokių neaiškių jūros gėrybių konservų o Virga pripirko kokių tai vietinių famous delikatesų. Mano dėžutėje apsireiškė kažkokios bjaurios mikrogeldelės smėlio padaže, davalgiau vien iš gobšumo ir žinau, kad daugiau tikrai nepirksiu, Virgos delikatesai irgi nebuvo geresni- trys skirtingai atrodantys dalykai su kažkokiais bjauriai saldžiais miltais viduj. Fe. Nors čia buvo kažkas labai tradiciško. Paskinis tradicinis desertas buvo turron pavadinimu Virginias- tas buvo visai nieko- tokia karamelizuota medaus ir pieno masė, kupina migdolų ir lazdyno riešutų ir įvilkta į valgomą ryžių popierių, kaip plotkelį kokį. Skanu, tik labai kieta.

Užkrimtę nusprendėm nuvykt į Los Americas (keisti tie pavadinimai, mačiau, kad yra ir Los Canadas kažkur- gal čia tokios bendruomenės anksčiau buvo?), staigiai susivyniojam, kulniuojam ligi autobuso stotelės, susimokam 8 pinigus, važiuojam. Gana ilgai, valandą gal. Atvažiuojam. Pučia. Šalta. Kurortinis miestas. Turistų nedaug, personalo nors tvenkinius tvenk. Ir visai kibūs tokie. Matėsi net ir valkatų bei labai juodų negrų, pardavinėjančių šlamštą, kelios negrės bandė siūlyt kažkokias neaiškias paslaugas, bet net nesileidom į kalbas. Nemiegojęs Julius ėmė raganėt, prasidėjo erzelis, barniai, nusprendėm, kad laikas namo, nes nieko nebus.

_DSC7461 _DSC7463 _DSC7464

Pakeliui krautuvėj radom stiklainį su Palmitos– jaunų palmių šerdys, tokie marinuoti balti stumbai. Gūžtelėjom, nusipirkom. Dar pasigriebėm tris bananus, pagalvoję, kad jei jau čia tokios plantacijos, tai turi jie būt kažkuo ypatingi. Autobusan susėdom jau sutemus ir kelionė atgal užėmė gerokai ilgiau, mat papuolėm į kitą maršrutą, kuris vežė ne greitkeliu, bet kaimais, turbūt buvo gražiau, bet nieko nesimatė. Paragavom bananų. Bet tikrai labai skaniau. Ne kažkokia krakmolinė masė su prieskoniu, o jautiesi it valgytum vaisių su daug skonio. Visai visai kitaip. Bananais reiks užsiimt. Važiuodami namo nusprendėm, kad pasigaminsim ką nors, ką rasim vietinėj krautuvėlėj ir visai neprašovėm- pasigaminom labai gardžių Fajitas. Paragavom tų palmių šerdžių- toks gaižus šūdas, stiklainis greičiausiai keliaus velniop, bet bent jau paragavom. Toptelėjo, kad palmė, kaip medis, yra visiškas šlamštas- nei statybinė medžiaga, nei malka nei maistas. Toks niekas tiesiog. Gerai, kad bent T. Hejerdalas rado keliom panaudojimą. Štai tokiom medinėm mintim užbaigiu dieną, mat ryt anksti keltis ir bandysim nert. Labanakt, kas skaitot.

Sekantis rytas prasidėjo liūdnai- „ujujujujuj, Luidži įkrito į sysiukąąąą“- Luidži- tai tokia maža mašinytė iš kindersiurprizo, nusprūdus Juliui tarp kojų rytinės tarnybos metu  🙂 toliau- pusryčiai ir maunu nardyt. Tiesa, viskas vėl užsibaigia ties ofisu- atslenka škvalas ir viskas atšaukiama iki šeštadienio 🙁 grįžtam, papusryčiaujam (aš- aštuonkojo konservais- skanu, bet galima ir skaniau) ir bandom eit pasivaikščiot ligi vaisių krautuvėlės, kurią Virga užmatė, važiuodama autobusu, planavom važiuot į Puerto de la Cruz, bet registratūroj įspėjo, kad nenutoltume nuo namų, bo bala žino, kas čia gali nutikt. Paklausėm. Užsibukinom nuo ryt mašiną trim parom, zonduosim salą. Po gero pusvalandžio kopimo aukštyn link krautuvėlės, nuomonės išsiskyrė ties žiedu, kurlink eit, abi galimos kryptys atrodė teisingos, pakilus virš miesto paaiškėjo, kad vėjas irgi yra visai teisingas, plėšiantis skrybėles nuo galvos. Pakeliui barstosi kažkokie maži lapeliai, su keletu žodžių. Nesuprantu nieko ispaniškai, bet turbūt kažkas antivalstybinio. Eitų dirbt, veltėdžiai, o ne politikuot.

_DSC7490

Pasirinkta kryptim neradom jokios vaisių krautuvėlės, bet radom blusturgį, kur, dideliam Juliaus džiaugsmui, radom personažų iš to sumauto The Cars multiko. Tiksliau- Makvyną ir jo sunkvežimį. Už 20 eur. Būčiau numojęs ranka, bet Virga pasakė, kad toks Švedijoj kainuoja per 1000 sek, tai prisiėjo nusipirkt iš gobšumo  🙂 Po to pasirodė, kad ten dar išsilanksto kažkoks transformeris su Big Benu ir gatvele, kur tos mašinytės gali važiuot ir šokinėt, nu vienžo. Galvos skausmas tėveliam, bo Juliui užteko tos mažytės mašinytės paskiau, kurią rado viduj. Papietavom namie kas kuo, aš- konservais kalmarų. Ir nusprendėm eit siestos. Aš nusprendžiau geriau pasikuist ties atvirukais, pabandyt pasitaisyt kamerą, mat gyvybės ženklų vis daugėja, bet panašu, kad mirus baterija. Pamoka kitam kartui kur nors važiuojant- įsidėt atsuktuvėlių rinkinuką. Pageidautina- ir testerį. Dabar gi tenka meistrautis padargus iš to, kas po ranka. Tarkim- USB laido ir testuot vos ne liežuviu. Paskui Julius užmigdo Virgą ir nusprendžiam eit pasivaikščiot. Kol sprendžiam, atsikelia Virga ir išeinam visi trise, Virga padūsauja, kad nepasiėmė kažko ten padam trint, bo padai pavirs kanopom,  bet taigi esam prie pat vulkano, iš pemzos beveik viskas aplink 🙂 ta proga nusibeldžiam į pajūrį ir pasirankiojam tinkamų akmenų. Gražiai krinta saulė, pafotkinu ir grįžtam namo pasikeist juostos, pasidėt akmenų ir nusprendžiam, kad reikia eit perkrimst. Vakar kaip tik kažkoks kinietis įbruko lankstinuką, kviečiantį pavalgyt už 18 pinigų, ir tada būna nemokama bonka vyno. Susigundom. Ir ne be reikalo- Virga užsisako anties su apelsinais (sako, kad baisiai skanu), aš, žinoma, krevečių su kurneištarsi pavadinimu. Irgi labai skanu. Julius kaip visada yra labai pigus- visad pakanka sulčių ir bulvyčių su kečiupu. Ačiū, sūnau, už tai. Kol pavalgom, ima lynot, bet o mum tai kas, šilta, grįžtam, dar kiek pakrapštau kamerą, pasikuičiam namie ir miegot. Štai tokia, niekam be mūsų neįdomi, diena.

Sekantis rytas prasidėjo, kaip ir žadėta, blogu oru. Tiksliau būtų brūkštelt, kad sekanti naktis pasibaigė štai taip- plyšimu. Jūs matėt, kaip plyšta per pusę dangus? Aš jau mačiau. Ėmiau budinėt nuo liūties šniokštimo ir grumėjimo, bandydamas susivokt, kiek valandų, kas vyksta ir ką čia daryt. Kai dangus ėmė blyksėt akinančiai, išsiritau iš lovos ir išsliūkinau terason. Jausmas nepakartojamas- šilta, nors paryčiai, vanduo griūva siena, viskas apačioj plaukia, viršuj elektros išlydžiai pliekia be sustojimo, tokia visur kaip ir migla, imu mąstyt, kad gal čia reikia atsinešt fotiką ir pabandyt kažką nufotkint, užverčiu galvą ir, nors visiškas bliuras akyse, matau, kaip plyšta dangus perpus. Skaisčiai baltai iki skausmo . Apžlimpu. Yra toks žodis?.. tiesiog keliom sekundėm prarandu regą, atgavęs amą susirenku drąsos likučius ir vėl vyniojuos į miegamąjį. Julius, kaip šventasis, pučia akin, nekreipdamas dėmesio, kad už lango maišosi dangus su žeme. Dar kelis kartus pabandom užmigt, paskui, supratę, kad viskas beviltiška, keliamės. Aš nukurnu ir atbukinu mašinos nuomą, nes nėra prasmės kur nors važiuot, lyja, pučia, visi išsislapstę pakampiais, pusryčiaujam ir planuojam mažą išvyką po miestelį. Santechnikas kieme tvarko klombas 🙂

_DSC7515

Pusryčiai, aš suvalgau kažkokį konservą iš jūros gėrybių bei daržovių, būtų skanu, bet kaip esu išlepintas kalmarų, tai skonis taip so so.

Einam ieškot batareikos mano videokamerai, ba ilgų tyrimų metu nustačiau, kad sugedo būtent ji, o ne kamera. Niekas neturi. Parduotuvėlės bando kažką prastumt, bet tik panašias forma kaladėles, su kontaktais išeinančiais į belekur. išmetam kelis atvirlaiškius

DSCN1621

Protarpiais vis nulyja. Sugalvojam eit į vaisių krautuvėlės paieškas, kuri atrodė labai gardžiai ir ganėtinai kažkur viršuje, kas garantavo eilinę treniruotę kojom. Rėpliojam viršun, ganėtinai toli, randam tą krautuvėlę, nusiperkam šiobeito ir kelis nematytus vaisius- turintį būt saldų guayabos pais

_DSC7628 _DSC7630

ir kažkokią spygliuotą šikną- trifidą chayote. Čia, sako, bus kaip kokia bulvė ar moliūgėlis, sriubosna.

_DSC7631

Dar kaptelim, kaip Virga konstatavo, skaniausio jos gyvenime ragauto vytinto kumpelio. Protarpiais nupila lietutis, nusprendžiam kulniuot ligi artimiausios stotelės, kur besėdint pravažiuoja autobusas nesustodamas. Atvažiuoja kitas. Nuvažiuoja. Pučia ir lyja.

DSCN1626

Po pusvalandžio atvažiuoja dar vienas. Energingais ženklais rodom, kad norim namooo, pagaliau sustoja ir nuveža 🙂 Vakaras paprastas- buritos gaminimas namie su skaniu ir sąlyginai brangiu Tenerifės vynu- raudonas, bet tokio.. eee… šilkinio?.. skonio. Švelnus ir visiškai nekerpantis liežuvio, gaila, kad nesu gurmanas ir nemoku apibūdint taip, kaip priguli. Pasiimu peilį ir einu rakaliuot batareikos, o vdrug kas paaiškės viduj. Preliminariai paskinį kartą įdedu į kamerą ir ooo, stebukle. Veikia. Tiesiog veikia. Džiaugsmui nėra ribų, filmuosiu nardymus, jei pavyks panert.Ta džiugia nata ir sakau labanakt.

Sekantis rytas pasigirdo niūria šniokščiančia lietaus rutina. Kadangi buvo užbukinta mašina, visus išridenau link pusryčių stalo ir ėmėm ruoštis važiuot į kur nors. Pakramsnojom ir foje susitikom su bernaičiu, kuris mums perleido kuklų viedrelį fiat panda su stikliniu stogeliu. Įsėdus suerzino, kad bakas nėra visiškai pilnas, o mums reikia palikt su pilnu, kad nepermokėt už kurą. Et, tiek to. Nusprendžam važiuot į priešingą salos pusę per viršų, Per Masca kaimelį, kuris minimas visuose turistiniuose giduose. Serpantinais kylant aukštyn pakelėse ėmėm pastebėt žuvusiųjų ženklus- minikoplytėles, tokias televizoriaus dydžio.

_DSC7516

Ant kelio ėmė pasitaikyt žemių. Asfalto danga pastebimai suprastėjo, kelkraščių vietom nebeliko visai, jau nekalbant apie tvoreles. Ant kelio ėmė vėl pasitaikyt žemių. Žvyro. Akmenėlių. Akmenų. Labai didelių akmenų!!! Riedulių, kurie mūsų mašinytę būtų nusviedę tarpeklin.

_DSC7532 _DSC7534 _DSC7535 _DSC7538 _DSC7541

Buvo tikrai nejauku ir tuo pačiu labai gražu, nes priešingoj pusėj matėsi didžiulės tolumos, apsmaigstytos haziendom beigi lūšnelėm.

_DSC7523 _DSC7527 _DSC7536 _DSC7537 _DSC7539 _DSC7540 _DSC7543 _DSC7546 _DSC7548 _DSC7549 _DSC7550 _DSC7551 _DSC7553

Befotografuodami užklupom kelininkų brigadą, kurie, užuot valę kelius, kramsnojo, pasislėpę mašinose o vieną netgi užklupom besiusijantį, garantuotai paskiniai lašai subėgo vidun 🙂

_DSC7522

Persiritom apačion į Buenavista del Norte, kokį tai miestuką ant jūros kranto, kupiną bananų plantacijų, golfo laukų ir sumauto lietaus, kuris niekaip nenorėjo baigtis. Nusukom kažkur ne ten ir plyšiais nuvažiavom ligi akligatvio, kur tvoros buvo padabintos spygliuota viela ir įmūrytom stiklo šukėm.

_DSC7554

Apsisukom, grįžom link vandenyno, kur pirmąkart pamatėm Tikrai Dideles Bangas. Tikrai. Labai labai dideles. Po velnių, žiūrėkit į nuotraukas, nėra kaip aprašyt tuos gniuždančius kiekius vandens. Kažkas gigantiško.

_DSC7557 _DSC7559 _DSC7562

Čia labai daug dalykų, apie ką galima pasakyt „gigantiška“. Gigantiškos bangos. Gigantiškos uolos. Gigantiški sukulentai (tokie augalėliai maži, kur Lietuvoj telpa vazoniuke), gigantiškos agavos (matėt kada agavos žiedą?.. sulyg maža pušele beveik, kokių 5 metrų, čia jum ne alijošius kaime pas bobutę). Gigantiški kaktusai, laukiniai ir dekoratyviniai.

DSCN1633

Nežinau, ar galiu sakyt, kad palmės irgi gigantiškos, mat kitur nelabai mačiau, o čia tikrai didelės.

Sugalvojom apvažiuot ratu visą salą, tuoj pat nurūkom iki Garachico, miesto šiaurės vakaruose, stačia uola besiremiančio į Atlantą ir padovanojusio daug gražių nuotraukų

_DSC7565 _DSC7566 _DSC7567 _DSC7568 _DSC7569 _DSC7570 _DSC7572 _DSC7576 _DSC7577

Grįždami po kelių valandų dar pripyškinom. Negalvokit, kad dedam visas nuotraukas iš eilės, oi, toli gražu 🙂

_DSC7590 _DSC7593 _DSC7599

toliau- Puerto de la Cruz, kur yra garsusis zoologijos Loro parkas su gyvu velniu visko, davažiavom, pasižiūrėjom, kad oras šūdas ir vidun nėjom, sugalvojom grįžt kitu keliu, pasiklydom kažkur priemiesčiuose, velniop serpantinus, važiuojam aukštyyyn!! Nevingiuojant, tiesiai!!! Aukštyn taip, kad antras bėgis nebetraukė, prisiėjo jungt pirmą tiesiu keliuku dangun, vietom rodės, kad mažina apsivoš aukštielnyka, atsisukau pasižiūrėt- Julius tikrai gulėjo savo kėdutėj, reikėjo ištempt kaklą, nes per kapotą nesimatė, kur važiuot. Gatvelės neremontuotos ir siaurutės, sankryžėlėse sėdi po dieduką su cigarete (nu bet tikrai, vyrai didesni tinginiai už moteris arba mūsų tiesiog daugiau (bet moterys kvailesnės, nes ten pat mačiau vos ne kailiniais apsirėdžiusias prie kokių +24)). Grįžom atgal, kažkaip papuolėm vėl į tą kelią, kur jau buvom ir nurūkom atgal, nusprendę, kad salos neįveiksim, mat jau po pietų ir norim valgyt. Užsizirziau, kad noriu stot pavalgyt kur nors autentikoj, sustojom prie pakelės baro pavadinimu, kaip vėliau pastebėjau, El Tequila. Užėjus vidun širdis uždainavo- jokio turistinio konfeti, prie baro labai stora pora ir pijokas, viskas tik vietine kalba ir nuotraukos ant sienų su žvejais. Iškart prisistatė padavėja su .. meniu? Juokaujat. Lapuku užsakymams. Staigiai išsiaiškinom, kad nesuprantam vienas kito. Ėmiau vaizdingai rodyt, kad esu alkanas, bet kontaktas neužsimezgė. Tuomet mergiotė ėmė mot man ranka į užkulisius, nuviliojo kažkur laiptais aukštyn keisto kvapo kamaron, kur, uždegus šviesas, parodė šaldytuvą, prikrautą kažko iš jūros. Pripuolęs artyn ėmiau baksnot, ji ėmė sakyt, vėl nuriedėjom iki nulinio bendravimo lygio, tada atsiminiau, kad planšetėj turiu kažkokį ispanų-anglų žodyną (būtinai susiinstaliuokit kokį, nepasigailėsit), šūktelėjau „ein moment“ – tipo moku vokiškai- ir nudardėjau pasiimt. Ir visai padėjo. Sutarėm, kad Julius nori bulvyčių fri, kad Virga nori vyno, o aš vandens ir kad valgysim žuvies. Ėmiau baksnot, kas čia kur yra. Pirmiausia bakstelėjau kažkokią geltonai rudą gyvatę, kuri pasirodė esą murena! Iškart užsisakiau dvi. Pirštais susitikrinom, kad dvi. Kai ištraukė pirmą, ėmiau mostaguot, kad kiek per daug, mat jau viena žuvis buvo kaip mano ranka ligi peties, surodėm, kad gal va tokią mažesnę, kad va per pusę ir ok. Grįžom ant suolų, kur atnešė užkandėlės, pakramsnojom ir atkeliavo maistas- druskoj keptos bulvės, salotos, vynas su raugintų kopūstų kvapu belekokiam buteliuke ir kepta murena gabaliukais.

_DSC7583

Skonis kaip ungurio? Aš nežinau. Bet buvo tobulai skanu. Labai labai skanu. Stalo įrankiai- mužikiški, servetėlių nėra, pučia, bet jauku, lyg būtum namie. Sugalvojau, kad reikia namo parsivežt žuvies, planšetėj išsiverčiu žodžius „atleiskit“, „žuvis“, „pirkti“. Kulniuoju link baro, ant kurio sėdi padavėja, pliaukšdama su girtuokliu. „si, si“, vėl einam viršun, pakeliui rikteli „mama!“ ir prisijungia guvi babytė. Dabar jau planšetę turiu po pažasčia. Išsirenku mureną, tada kokias tai apvalias dvi žuvis, kampe lyg kaip kokios sardinės, parodau, paklausiu, ar čia sardinės, mojuoja rankom, kad čia kažkas geriau. Paimu. Tada įvyksta ilgas dialogas, kurio metu dvi moterys ir aš niekaip nerandam bendros kalbos- aš noriu žuvies išsinešimui, ko jos nori- duktė ir mama- aš nesuprantu. Planšetė visiškai nepadeda. Sutariam, kad aš noriu tą žuvį išsinešt. Sutariam, kad tai suprantam, bet nesusigaudau, ko jos nori dar. Galų gale dukra stveria mane už rankos ir vedasi kažkur. Ne, gašlūnai, ne ten. Pasirodo, virtuvėn. Duria į priskretusią keptuvę. Aaaa, ar mum ją reikia iškept? Ne, saule, išsikepsim. Čia ir susidedam taškus ant “i“. Dar suderinu didelę bonką naminio vyno, atsisveikinam, atsifotografuojam ir išvažiuojam namo. El Tequila, nepamirškit.

_DSC7584 _DSC7586

Kelias namo turėjo būt paprastas ir trumpas- 35 km. Užbėgant už akių galiu pasakyt, kad jis užtruko virš 2 valandų, mat vėl kilom aukštyn, raitėmės serpantinais, buvom net užvažiavę į kapines, kurios čia ganėtinai savotiškos- nabašnykų žemėn nekavoja, kybo jie celėse tokiose sienose įmūrytose.

_DSC7600 _DSC7601 _DSC7602 _DSC7603 _DSC7609 _DSC7610 _DSC7612 _DSC7614 _DSC7613 _DSC7625

Grįžom, susiparkinom, nusimetėm daiktus, nubėgom pasifotkint prie audringo vandenyno, Julius suvalgė bjaurių ledų su želatinu (aš nugraužiau želatiną, o Julius suvalgė ledus), vėl grįžom, iškepiau gardžias žuvytes, kur nepamenu pavadinimo. Štai jum ir labanakt.

_DSC7626

Ryte prabudom su mintim „vulkanas“. Šiandien zonduojam Teidę, pasiguglinau, ji dar praeitą šimtmetį buvo atkutus ir grumėjo, bet dabar stūkso apsnigta. Apsitūlojam, sušokam į fietuką ir išdardam. Viskas atrodo visai ir gerai, jau įprasti serpantinai su kaktusais vyniojasi vos ne nuobodžiai. Šen bei ten iššokam papliauškėt nuotraukų, į juostinį rolėjų įsimečiau Edvardo dovanotą kodako technical pan su 25 iso, mat sugalvojau, kad ten labai aukštai bus pats tas. Pastebim, kad šiandien ir penktadienis ir 13 ir pasišaipom, kad jau dabar tai jau bus. Ryto rūke kalnai atrodo dvimačiai

_DSC7637 DSCN1636 DSCN1639 DSCN1642

Gamtovaizdis pamažu transformuojasi į kažkokį sunkiai priimamą smegenims- žema augmenija praktiškai nunyksta ir lieka tik labai ilgais spygliais pušelės (?) bei kažkokie krūmeliai.

_DSC7639 _DSC7642 _DSC7645 DSCN1640 DSCN1644

Anei žolytės. Anei smėlio ar žemės, juodi lavinės pemzos klodai, sukritę gurvuoliais, subirę žvirgždan ar pavirtę į smėlį. Juodi. Rudi. Raudoni.

_DSC7807 _DSC7808

Sako, Čia filmavo Žiedų Valdovą. Pilnai tikiu, nes dekoracijos čia nereikalingos- paleidai orkų armiją ir suk kameros rankenėlę 🙂 Kaip čia sugeba augt medžiai- nesuvokiama.. privažiavę paskutinę sankryžą, kur kertasi keliai iš Los Gigantes ir Santa Kruz pastebim, kad kelyje vyksta kažkokia kebeknė. Šiaip ne taip prisiparkuojam, Virga nukurna ir sužino, kad kelias link vulkano uždarytas, mat po audros viską užvertė sniegu.

DSCN1651 DSCN1652

Pakinkuojam galvom ir nusprendžiam, kad važiuosim link piramidžių, kurios turi stūksot kažkur ties miesteliu Guimar, rytinėj pakrantėj. Snieginu keliu leidžiamės žemyn

DSCN1653 DSCN1654 _DSC7656 _DSC7655 _DSC7657

Pasirenkam ne greitkelį, bet vingiuotą kelelį per kaimus ir klonius, kuris po kelių valandų duoda suprast, kad mes tuos keliasdešimt kilometrų važiuosim ligi tamsos. Visiškai neturistinis maršrutas nušiurusiais kaimais, lūšnynais, neaiškiom sudžiūvusiom plantacijom, šiukšlėm, keistais vandentiekiais ir nieko neveikiančiais diedukais.

_DSC7664 _DSC7665 _DSC7667 _DSC7668 _DSC7669 _DSC7670 _DSC7671 _DSC7672 _DSC7673 _DSC7674

Niekur nemačiau tiesiog būnančių moterų, bet va diedukų- apsčiai pražioplinę kažkiek nusukimų grteitkelin, pagaliau išsukam į vieną ir, gurgiančiais pilvais, nušvilpiam link sostinės Santa Kruz.

Susiplanuojam, kad stojam užkrimst pirmoj pakelės knaipėj, kuri pasitaiko už kokių 10 km, stojam, ateinam, viskas tvarkoj, niekas nekalba angliškai, dienos pietūs- 7 pinigai, padavėjas (linksmas diedas metuose be jokios kalbos) paduoda, kaip užsieniečiam, prancūziškus meniu. Po trumpos bevaisės diskusijos pamojuoju pirštais, kad ateitų prie reklaminio stendo ir pabadau pirštu, parodydamas, kad du. Juliui jau žinau, kaip reikia sakyt- padadas y kečiup. Dar kažkaip susirodom pirštais, kad obuolių sulčių- piešiu pirštais obuolį, spaudžiu, lyg suprato, tada man aqua minerale, o Virgai- vino roso. Dienos pietūs patiekiami greitai. Taip ir turi būt. Negudri sriuba iš daržovėlių, kruopų ir jūros gėrybių. Iš ko gi dar, šalia juk Atlantas. Antras- gigantiškas šnicelis su bulvytėm ir guzu citrinos. Ką su ja daryt- Ponas Dievas težino. Julius suvalgo visai nemažai bulvyčių, mes su Virga neįveikiam savo porcijų, su visom paniruotėm, skonis primena tarybinę valgyklą, bet man visai skanu. Padavėjas sukasi aplink Julių, kedena plaukus, tapšnoja, duoda jam dar pavalgyt, atneša mandariną, Julius nenori, atneša jogurto, Julius nenori, išlydi ir atsibučiuoja su kažkokiais klientais (padavėjas, ne Julius), atneša kavos. Mažiukai puodeliai, apačioj balta. Virga susidomina, kaip čia taip jis sugebėjo supilt kavos. Aš pasisaldinu. Virga, kadangi geria be cukraus, savąjį supila man. Paskui paaiškėja, kad dugne- kondensuotas pienas su cukrum.. Šiaip ne taip išgeriu sirupą ir vyniojamės. Atsiskaitant paaiškėja, kad Julius pavalgė dykai (sąskaita buvo užpeckiota tušinuku ant staltiesės). Ačiū labai, štai jums ant arbatos, maunam link piramidžių, Julius šiltai atsisveikina su padavėju. Privažiuojam tą Guimar, nusiblūdijam, apsisukam, randam. Susimokam 24 pinigus ir. Ir ką? Tokių piramidžių pilna sala, ant kurių prisodinta kažkokių daržų, vynuogių, dar kažkokios velniavos.

_DSC7706 _DSC7705

Booooring. Piramidės, po velnių. 5 metrų aukščio. Pats tokią per pusdienį suręsčiau. Gerai, dar buvo mini botanikos sodas, kuris visai patiko. Tada priėjom kelias vietas, kurios reikalavo kažkokios kortelės ir kur negalėjom praeit. Pasiklausiau paskui registratūroj- reik damokėt 5 pinigus už access į nuodingų augalų sodą ( gal 10x10m ) sklypelis ir tie pat už palapinę ( kokie 5×20 m ) su kažkokiais indėniškais šūdais. Pasišaipom ir einam lauk. Pamiršau paminėt, kad čia auga gigantiškos Kalėdinės gėlės. Krūmai ir vos ne medžiai, šekit-

_DSC7713 _DSC7714

Nusprendžiam važiuot vėl link Teidės, nes jau kaip ir pavakarys ir grįžt per viršų. Kylam viršun, pasifotkinam

_DSC7719 _DSC7721

dar kylam, jau aukštai, posūkis link Teidės. Mašinų kamštis. Susivokiam, kad kelias vis dar uždarytas. Nieko nebus, imam žemėlapį, pasižiūrim, kad artimiausias kelias per Puerto de la Kruz, kur jau keliskart buvom. Tiek to. Važiuojant imam suvokt, kad riedam labai keistu mišku- eukaliptų ir pušų. Pušų, kurios meta spyglius (labai ilgus, todėl visas kelias atrodo kaip per šienapjūtę, ridinėjasi perekatipole ir panašus jovalėlis) ir eukaliptų, kurie, pasirodo, keičia žievę, kaip gyvatė odą- lupasi ir krenta žemėn.

_DSC7727 _DSC7728 _DSC7729 _DSC7730

Eukaliptų kvapo miškas? To dar nesu patyręs. Pakeliui kažkur sustojam nusipirkt atsigert, paprašau, kaip durnas, ko nors su burbulais, Virga nubėga ir atneša vandens, sulčių ir pepsikolos. Kaip kvailiai, duodam Juliui pepsikolos, tipo, kad gautų cukraus ir dar neužmigtų, ba svyrinėja, it girtas. Puerto de la Kruze užsipilam benzo, šokam greitkelin ir minam namo, nes jau temsta. Staiga užpakaly pasigirsta verksmas, dūsavimai, žiaugčiojimai ir Julius apsivemia fontanais, išpildamas ant savęs ir nuomotų sėdynių visą dienos racioną. Sukrušta pepsikola. Daugiau niekad gyvenime, nes jau ne pirmas kartas. Mašinoja panika, smarvė, triukšmas, chaosas. Spjaunu ir stoju greitkely su avariniu, kažkaip apsitvarkom, apsivalom ir smirdintys važiuojam tolyn, pakeitėm planus, važiuosim namo ne pro Icod de los Vinos, bet, kaip pirmą dieną, per Masca, nes jau žinom, kaip.

_DSC7731

Savaime suprantama, sutemo. Aš tikiu, kad šitie nuostabūs kloniai suteikia nepakartojamų pojūčių važiuojant giedrą dieną, bet mum prisiėjo važiuot čia dukart- vieną- per lietų ir užgriuvusius kelis ir aklinoj tamsoj, kas serpantinuose be kelkraščių drąsos nesuteikia. Ir dar- ispanai kaimuose neturi elektros? Taupo? Aklinos žaliuzės? Taip tikėjaus išvyst žaižaruonačius kaimelius tarpekliuose, o teko pasitenkint tik keliom valdiškom spingsulėm. Artėjam link namų. Tamaimo miestelis. Užmigęs Julius prabunda ir ima verkt. Ir vėl vėmalų fontanai. Pyp pyp. Tamsu, nieko nesimato, preliminariai apsivalom, iki namų keliolika minučių. Mašina dvokia net atidarytais langais. Kaip ją reiks poryt priduot- bala žino..

Grįžtam, pakeliui nuperku valgyt kažko. Pasirodo- paniruoti kalmarų žiedai, kurie atšyla, sukrenta į jovalą, kas prisvyla, kas nedakepa, neskanu, Julius jau linksmas vėl, bet nuovargis kerta per smegenis ir griūnam miegot. Toks vat 13 penktadienis.

Rytas. Vėlyvas. Pusryčiai. Kurnu į nardymo centrą, mat šiandien pažadėtas nėrimas, jėėė, bus, oras leidžia. Susimaukšlinam ant savęs kosčiūmus, visi sėdi ir švilpauja su valdiškais 5 mm, o aš atvykau su savu 8+8 ir dar hoodu, tai sėdžiu ir tušinuos viduj tyliai. Nersim šešiesie- norvegų pora, du stori anglai ir aš su vedliu. Pasidžiaugiu, kad turiu savo ekipiruotę, mat nuomojama tokia labai jau. nuomojama. Susėdam į palaikę geldą ir pypinam link uolų. Ką aš žinau, koks tas tinkamas oras Atlante, bet bangos tai sulyg sunkvežimiais, tik tokios tingios ir nepiktos.

Nuplaukiam ligi uolų, išmetam inkarą. Aišku, aš turiu virst į vandenį pirmas. Kodėl aišku? Todėl, kad su manim visąlaik taip būna. Mielai griūčiau paskutinis. Tiek to. Virstu. Apsivožiu, atsiverčiu. Prakeikta panika. Jos neįmanoma suvaldyt. Rodos, kad trenktum viską lauk ir eitum į krantą, kur sausa, nieko nebereikia. Gal ir gerai, kad pirmas. Kol kiti sugriūna vandenin, priepuolis praeina. Viskas ok, down. Kaip ir galvojau- svorių gavau per mažai. Kodėl manęs amžinai niekas neklauso??? Juk sakiau. Nepaneriu. Perpykęs griebiuos virvės ir žemyn galva kabarojuos dugnan, kur slėgis didėja ir jau galiu susitvarkyt. 12 metrų. Gražu, šviesu, sąlyginai skaidru. Dugne- daug jūros ežių, žuvų, keistos bazalto uolos, vingiuojam, matau tik savo buddy, stebiu kompo ir manometro parodymus, 15, 18, 20, 22, po velnių, čia jau dekompresinis gylis, 22,5, kaukė ima aktyviai leist vandenį, nežinau kodėl, reiks prasikonsultuot, sakė, kad nersim iki 18, kompas rodo 22,5, suvokiu, kad dekompresinio stopo aš nebegalėsiu atlikt, nes nesugebėsiu su tiek svorio išbūt reikiamam gyly, mane išspjaus viršun. Susinervinu, išjungiu kamerą, sūrus vanduo žiauriai graužia akis, oro likę jau ties raudona padala, rodau instruktoriui, rodo, kad ok, kas, po velnių, ok, mes turim būt viršuj su tokiu slėgiu jau, gal net BCD neišeis pripūst paskui. Randam aštuonkojį po akmeniu. Instruktorius rodo, kad kažką daryčiau. Ką aš žinau, ką galima daryt su gyvu aštuonkoju. Gal jie kandžiojasi. Arba daro kokias nors bjaurastis. Špygas rodo aštuonias. Paimu ir uždedu ant jo akmenį. Nenene, instruktorius rodo, kad reikia jį pačiupint, kiša ranką, tas sumautas aštuonkojis kažkur pasislepia ir bala nematė. Po šimts, aš vis dar 20 m gyly ir man reiks atlikt dekompresinį stopą, kuriam nebelieka laiko, imu džiaugtis, kad nusipirkau draudimą, nes man jo tuoj prireiks. Žuvys? Jūrų žvaigždės? Man graužia akis. Žiauriai. Užsiberkit druskos ir pamatysit, kaip. Kažko prifilmavau, bet nežinau, ar bus bent kiek naudos. Vėl rodau savo bendrakeleiviui manometrą, kur oro lieka apgailėtinai mažai, o mes vis dar pavojingam gyly. Anas linksi galva, kad jojo, jis žino, imu dugne grabaliotis akmenų, kad kažkaip gelbėt situaciją. Pasirodo, čia viskas dugne prikirmiję ir neatplėši, tik per filmus rėplioji sau ir renki perlus, lobių skrynias ir nuostabias kriaukles. viskas kaip pricementuota o augmenijos išvis nėra, gal kad vulkaninis dugnas ir irgi nesvetingas, velniai žino. Vargais negalais randu kažką sunkaus, išsikrapštau, instruktorius rodo mest. Gerai. Metu. Ant tavo sąžinės, vaikigali. Apkulsiu iškilęs. Betgi ne- matyt, jie čia jau žino dugno reljefą ir mes atsirandam tiesiai link inkaro grandine. Jėėė! Mikliai kabarojuos viršun ir ties penkiais metrais prakybau tris minutes žemyn galva, po ko kamščiu šaunu aukštyn.

Sulipam. Pakeliui atgal perkalbam su Šeila, kad gal man reikia imt advanced licenciją, jei noriu eit toliau (o noriu, planuoju iki tech daivingo bent jau paragavimui), nes reik primokėt sąlyginai nedaug pinigų ir vietoj tuščio panardymo gausiu kvalifikaciją. Pamąstau kažkiek ir sukertam rankom. Po sukirtimo paaiškėjo, kad pirmadienį ryte nersim į 40 metrų gylį. Žinia, atpalaiduojanti vidurius. Nueikit 40 didelių žingsnių ir pastatykit juos stačiai. Tiesus nekontroliuojamas iškilimas- kaip minimum- ligoninė su barokamera, maksimum- letalinė išeiga. Po velnių. Tiesiog baisu ir tiek. Bet čia poryt.

Toliau susirandu savo familiją ties baseinais šalia vandenyno ir vėl bandom šturmuot Teidę. Susikuičiam ir sutupiam į dvokiančią mašiną. Eina švilpt. Ką sakys kontora?.. gerai, važiuojam, nedavažiavę vakar dienos sankryžos, papuolam į kamštį. Didžiulį. Ojej, labai labai didelį. Nu ką darysi. 10 km kaip minimum. Čia susigraibau, kad nardymo kompas rodė „no fly“ ženkliuką, o aš jį pamiršau namie ir esu virš 2 km nuo jūros lygio. Telefonas jokio ryšio neturi. Mhm. Aha. Imu ieškot savy dekompresinės ligos požymių- niežulio, kraujosrūvų, svaigimo, pykinimo, sąnarių skausmo- lyg nieko nėra. Kaip matot nuotraukose, važiuot buvo verta.

_DSC7741 _DSC7742 _DSC7743 _DSC7749 _DSC7750 _DSC7751 _DSC7753 _DSC7754

Po truputį kalną užkloja debesų vilna, imu pergyvent, kad nieko nesimatys iš funukulieriaus, privažiuojam, o jis išvis neveikia 🙁 ar kad žiema? Ar kad kas?.. koks dabar jau skirtumas. Šalimais kalva, nuklota šviežiu sniegu, kur vietiniai lekia kaip išprotėję su užkandžiais, serfingo lentom (iš kur pas juos rogutės), kad nučiuožt ir panašiai. Ir išvis aplink tik vietiniai, sugalvojom išvadą, kad jiem labai smagu sniegas, bo nematę ir todėl tokie kamščiai.

_DSC7761 _DSC7764 _DSC7765 _DSC7766 _DSC7767 _DSC7768 _DSC7769 _DSC7770 _DSC7771 _DSC7773 _DSC7774 _DSC7778 _DSC7780 _DSC7781 _DSC7788 _DSC7789 _DSC7791 _DSC7794 _DSC7795

Solidžiai skandinaviškai apsisukam ir pypinam namo. Na, ne visai solidžiai, nes galvojom nuvažiuot ligi kažkokios observatorijos, bet Virgai dašuto, kad ispaniškas kelio ženklas rašo, jog eismas į kitą salos pusę vyksta tik viena kryptim. Sustojom, padavėm atbulinį, atsiprašėm darbininkų. Nes visvien ten buvo debesis.

Tada susiplanavom pavalgyt pakeliui, kur nieko nebuvo, tiksliau- buvo bet neveikė, susirentėm ant kapoto nediduką besmegenį, nes visi taip daro, o kiti, kurie dar pakeliui, džiaugėsi, pametėm paskui po kokių 8 km. Namooo namo namo. Parriedam, pastatom, namo. Kepam folijoj žuvis, be jokių prieskonių išvis, gavosi gardžiai, užgraužiam ir einam pasižmonėt.

_DSC7816

Julius nori eit aukštyn. Einam. Praeinam bažnyčią, kur groja trankus šūdpopsis ir būriuojasi pencinykai, programoj paskaitau, kad po valandos bus madų šou. Gerai, kerėblinamės aukščiau, lauk iš kaimo, randam patogius laiptus, pigią parduotuvę, vyniojamės atgal.

_DSC7823