Category Archive:hobiai

Seniai berašiau apie dronus, daug vandens nuo to laiko nubėgo. Naudoju daugiskaitą, taip taip taip. Dronai. Ne vienas ir ne du. Paskiniam poste rašiau ir fotografavau kvailus apkapotus pirštus- po beveik metų vis dar jautrūs ir skauda- mažu būsiu kokį nervą nusikirtęs. Bet visų pirma noriu pasidalint baisiai gera daina

Paskui, kaip visada atvirkščiai, pradėjau nuo logiško starto- už kelis eurus nusipirkau kambarinį šūdelį eachine H8 , kuris nebijo trankytis į sienas, nedūžta, neskauda (beveik) kai įskrenda kur į ranką. Su juo pasidėjau solidžius skraidymo pamatus, pakeliui apgreidindamas savo Eachine 250 racerį- pakeičiau pagrindinę plokštę į revolution nano su integruotu gps, telemetrija ir dar mase navarotų- antenų ant drono dabar daugiau, nei ant kokio televizijos bokšto Vilniuj. Juokingiausia tai, kad norėjau įdėt dabar nuotrauką, bet radau tik va tokią, tai tokie va rezultatai. GPS antenos net nesimato, nulėkus nebūtin, kaip ir papildoma kamera, kuri ir dabar pūpso kažkur pievoj aplink sklypą prifilmavus drono viražų, eik, žmogus, rask. Tie visi stabilizavimai taip ir neįsijungė, o jei ir įsijungė, tai buvo nieko verti. Perpykęs dėl gendančių baterijų (na negali gi trys iš eilės sugest nes kinietiškos) nusipirkau OCDAY DP6 pakrovėją, išmetęs visus xaliavinius stockinius, kurių susidarė visas maišelis, batareikos daugiau nebegedo, bet, pasirodo, jam reikėjo srovės šaltinio, kuris kainavo antra tiek, tai srovę tiekiu su senu automobilinių akumuliatorių pakrovėju. Vienžo, pasiruošimas skrydžiui iš šono kožną kartą atrodė turbūt neprasčiau, nei koks Trinity eksperimentas.

Na bet kuriuo atveju ši nuotrauka nereiškia, kad taip ir likau tragišku bezdarium, mat visai ir išmokau laigyt dronu kieme, čia eilinis rezultatas iš mandravojimų, kai norisi pasirodyt pačiam prieš save. Spintutėj prikrauta aibė papildomų propelerių, batareikų, rankų ar whatever kaip vadinasi tos ataugos, kojas turėjau bet nulaužiau visas, bet kai nebuvo bazinėj komplektacijoj tai ir nereikia, propelerių apsaugų (nuotraukoj momentas, kai jos buvo pasibaigę), maišas laidų, imtuvas, akiniai, ekranas, visko net nefotkinu ir nevardinu, gera batų dėžė chlamo, kuris turėtų veikt, bet o tačiau. FPV taip ir neužkūriau. kodėl? Nežinau. Nesugebėjau. Ar imtuvo dažniai gal neatitinka, nors pagal aprašymus gal ir atitinka. Pavargau kuistis ir galvot, kodėl kažkas kažkur vėl neveikia ar nulūžo ar dar reikia kažką dapirkt.

Todėl tadaaaam!!! Po begalinių guglinimų ir recenzijų skaitymo, taupyklės krapštymo ir tarimosi su su nesunkiai sukalbama sąžine, fanfaros daiktui, veikinačiam out of the box- Yuneec Typhoon H- heksakopteriui, apie kurį po kelių dienų galiu suokt tik ditirambus- viskas just works. Aprašymų pilni internetai, įmetu tik reklaminį filmuką

po dviejų dienų skraidymo įspūdžiai kuo geriausi- valdymas, net esant stipriam vėjui, ne tai, kad paprastas, bet paprasčiausias- iš angle mode, kai priekis yra priekis, galima persijungt į smart mode, kiti vadina headless, kai priekis yra ten, kur galvoji, kad jis yra, judindamas valdymo svirteles- jei dronas kabo žonu, o tu galvoji, kad ten priekis tai ten ir bus priekis 🙂 Blogiausiu atveju (arba jei tingi), įjungi home return ir gali su alum žiovaudamas stebėt, kaip dronas grįžta namo pats. Dizainas su foldable arms vertas tik pagyrų- jokių su chamutais darištų esc po pažastim, gimbal’o darbas nepriekaištingas- dronui besitabaluojant atrodo, jog kamera padangėse stovi ant štatyvo, nors vėjas pūtė stiprus, kokybė, kaip mėgėjų klasei- pavydėtina. Šekit, pasižiūrėkit, virgin fly virš namo. Pakėlus mygtuku landing gear, kamera gali suktis ratu ir niekas neužstoja vaizdo, dar dovanų gavau kažkokį wizard stick, kaip teliko distancinį, kur nežinau, ką daryt su juo, pagal aprašymą tai tipo valdai droną su juo, o jau su pagrindiniu pultu dirba žmogus tik kaip operatorius. Ai, pamiršau paminėt, kad pulte įmontuota tapšnojama planšetė, taigi fpv transliuojas tiesiai ten ir dar kur panorėjus, mat yra hdmi išvestis ir dar gyvas velnias nustatymų.

Tiesa, yra kažkokios amerikoniškos FAA kontoros aukščio apribojimas iki 120 metrų. Atsisiunčiau pc softą ir leido pakeist iki 1000 metrų. Kilsiu? Neiškęsiu. Baisu? Taip. Jūtūbėj yra filmukų, kaip heksakopteriai drimba iš aukštai, neapskaičiavę vėjo stiprumo/temperatūros et cetera, ko pasekoje išsikrauna baterija ir prapuola. Bet visgi kaip įdomu. Šeši sraigtai duoda puikų payload ir saugumą, kaip sako gamintojas, net nusikrušus dviem iš šešių, aparatas pajėgus grįžt namo. Vienžo, panašu, jog vienvaldis DJI su savo durnom kainom ir pederastiniu baltu dizainu turi rimtą konkurentą. Šeši geriau, nei keturi. Just geriau. Verta paminėt ir saugumo aspektus- priekyje stovi du sonarai, kuriuos aktyvavus, dronas automatiškai sustoja prieš didesnę kliūtį- į namo sieną įskrist niekaip nesugebėjau. Už papildomą pinigą galima nusipirkt RealSense modulį, kuris suteikia dronui gebėjimą judėt iš paskos kad ir labirintu, išvengiant kliūčių, kažkas panašaus į tas kamerytes, kur dedasi ant telikų su PS ar iksboksais. Kolei kas tas neaktualu, įdomiau sulaukt kokio modulio su fiziniu plėtiniu, kad spustelėjus mygtuką būtų galima tekštelt kiaušinį kaimynui ant stalo ar alaus atskraidint 🙂

Praktinis panaudojimas? nuskridau iki kaimynų pasižiūrėt, ką veikia Julius. galima įsispirt klumpėsna ir nueit, bet visgi ant kalendoriaus 2016, alio 🙂 Taip pat žinau, ką veikia kaimynai savo vidiniuose kiemuose ir kieno veja gražiausiai prižiūrėta. Dar pravaikiau ir varnų būrį. Tiek tam kartui, niežti nagai skrist 🙂

Na ir ką. Bandžiau kilt aukštai. 120 metrų barjerą dronas įveikė be problemų, užsižiopsojau viršun ir post factum displėjuj pamačiau, kad aukštis strigo ties 199,9 m. Ir ne tik aukštis, susidarė įspūdis, jog strigo ir drono valdymas o viršuj slenkantys debesys sudarė įspūdį, kad mano ženkli suma eurų skrenda pakibenimat 🙂 visa laimė, kad svirtelės pozicija „jukš namo“ suveikė ir dronas saugiai grįžo pas tėtuką. Kadangi buvau tokiai situacijai nepasiruošęs, tai mintyse modeliuoju kelis scenarijus- arba dronas tikrai turi firmwarinį barjerą ties 200 m, virš kurių prasideda civilinės aviacijos aukštis, arba tikrai nusikrušo valdymas kažkodėl arba telemetrija neberodė kilimo ir užstrigo ties 200 m. bandysiu dar kartą ir būsiu atidesnis. video prisegu žemiau

LIŪDNAS PAPILDYMAS

Štai tokiom nuotraukom tegaliu pasidalint. kodėl? Todėl, kad nuo durnumo neapsaugos jokie super-duper sonarai ir kitos mandrybės.

Kaip tai nutiko? kaip visada su manim- idiotiškai. Slampinėjom bukų miške Kopparhattan draustinyje (kur, kaip paaiškėjo vėliau, skraidyt išvis uždrausta) ir pagalvojau, kad bus gražu pafilmuot iš viršaus ir tikrai buvo gražu. Po to sugalvojau, kad priskrisiu arčiau ir mus nufotografuosiu. Aišku, žiūrėjau daugiau ekranėlin negu į droną ir atbulas įskridau kažkur aukštai į buko lają. Išgirdęs, kad sraigtai kapoja mažas šakeles, padariau dar durnesnį dalyką- kažkodėl nusprendžiau, kad ten jau pati viršūnė ir, jei duosiu ciongo, dronas šaus viršun, šienaudamas lapus, it kokia giltinė su dalgele. Mhm. kurgi ne. matyt iki viršūnės dar buvo geras gabalas kelio tarp storų šakų, taigi pasigirdo tik blogi garsai ir paskui long way down su finaliniu šleptelėjimu į suplūktą žemę. Post factum susižiūrėjau, kad ir sonarai buvo deaktyvuoti- pamiršau įjungt. Vienžo. Detalės jau keliauja internetu o kamera keliauja remontui Estijon. Mintyse dievagojuos pats sau, kad jau dabar tai būsiu toks atsargus, kad jejum jejum. Pabaigai prisegu finalinį filmuką, it kokią gulbės giesmę 🙂

Kaip sakoma, per darbymetį ir akmuo kruta, taigi, saulei vėl budinant svietą, sukrutau su savo Auštaru- nukrapščiau voratinklius, keliskart pykštelėjau į dausas, patamsy atrodė va taip va nelabai vykusiai, bet matos blyksnis, kaip variklio reversas iššauna parašiutą.

2016_R2 from Andraika on Vimeo.

Kurį, nors mandrą ir nedegų nailoninį, nusipirkau per mažą, ko pasekoje lėkiau tekinas paskui besileidžiančią ant asfalto raketą, kad ana nesubyrėtų į gabalus

R1-2016 from Andraika on Vimeo.

Bet smagiausia buvo paskui, aišku, nesitikėjau, kad bus taip smagu, tai nefilmavau. Vėl susigalvojau pasidaryt cukrinį avinėlį, tpfu, variklėlį. Susiguglinau proporcijas- 65% KNO3, 35% cukraus pudros, 15% sodos sulėtint reakcijai ir 1% Fe2O3 kažkam. Viską sumaišyt ir išlydyt ant elektrinės viryklės maišant. Gerai, kad internete kažkur užžiūrėjau kažkokį nuo to apsvilusį vaikiščią, tai apdairiai lydžiau skardinėj lauke, bet ant dujinio primuso, ba kitokio neturėjau. Dar, kaip caca, dėvėjau balistinius akinius beigi termopirštines. viskas su strioku užsivainikavo kelių metrų ugnies ir dūmų stulpu be jokių materialinių ar dvasinių nuostolių. Visgi reikės ieškotis elektrinės viryklės ir kokio storapadžio indo. No pasaran!

bus pildoma

Pats sau netikėtai sugalvojau įšokt į dar nenuvažiuojantį, bet jau visu greičiu dundantį traukinį- įsireikė drono. Na kaip, seniai jo norėjau, bet vis kamavo ta pati amžina problema- mažo niekalo nesinori o geram gaila pinigų arba išvis neįperkama. Tai vis padūsaudavau, spoksodamas filmukus ar reklamas ir vildamasis, kad vieną dieną geri daiktai atpigs 🙂 Ir buvau išgirstas!

už labai prieinamą kainą per kelis mėnesius iš tolimųjų rytų atkeliavo Eachine 250 racer FPV – nuorodoje išsami drono apžvalga, ten pat ir įsigijau. Tiesa, parsiduoda tik ARF versija, bet namai ir taip pilni įvairiausių siųstuvų beigi imtuvų, pasirinkau man gerokai per navatną FlySky FS-I6. Kas tingit atsidaryt nuorodą, tai trumpai brūkštelėsiu, kad tai lenktyninis dronas su tiesioginės vaizdo transliacijos kamera, todėl ir ta kvaila grybo formos antena viršuje kurios, anot internetų, nuiminėt negalima, nes kažkas ten viduj tada perkais ir sudegs.

Tada laukė kelios beviltiškos savaitės priešokų prie guglinimo ir laidelių junginėjimo, dronas pypsėjo, mirksėjo bet ne daugiau. Tuomet atradau, kad jį galima pajungt prie kompo USB jungtim ir ėmiau domėtis, kas tas, pasirodo, jog privalu sukonfigūruot kažkokį ten čipą su spec. programa, bumbėdamas, kad mano laikais pakakdavo įdėt batareikas ir viskas iškart veikdavo, atsisiunčiau OpenPilot GCS nemokamą softą, kamavau save ir droną kartodamas tuos pačius veiksmus, rastus štai čia, niekas nejudėjo iš vietos. Galiausiai neapsikentęs parašiau gamintojams ir gavau atsakymą, kad veikiausiai aktyvuotas motor lock, kurį galima išjungt, greičio svirtį pasukus žemyn+kairėn arba dešinėn. Ir o džiaugsme, suveikė 🙂 pirmo veikimo neužprotokoluotas rezultatas- apibintuotas delnas, nes nezgrabnai laikiau kalibruodamas- kaip tik ta vieta, kur siauraakiai dėdės daro karate skaldydami plytas. čia pirmas nedrąsus skrydis 🙂 kamera, beje, nuo raketos, pritvirtinta gumyte, kaip veikia native integruota dar neišsiaiškinau.

eachine 250 racer from Andraika on Vimeo.

tuomet, kažkurią vėjuotą dieną, bedūzginant ant grindų namuose, kirzijo įkyri mintis, kaip čia pamatuot drono kėlimo jėgą, nes iš rankų plėšė gana stipriai ir tada atėjo kvailiausia metų idėja- prikabint lagamino svarstykles apačioje ir pažiūrėt, kiek ištrauks. prikabinau. daviau pilną ciongą. dronas, kaip dabar jau ir durniui aišku, puolė blaškytis, it pasiutęs šuo, rezultatas žemiau, bet dabar suvokiu, kad galėjo baigtis kur kas blogiau

tuomet atėjo nykus eilinis suvokimas, kad reikėjo pradėt nuo kokios kišeninės špygos, kurią būčiau galėjęs dūzgint kambary, kol būčiau išmokęs valdymo principų. Bet likau ištikimas sau ir griebiau iškart, kaip koks patyręs profesionalas 🙂

dar po kelių dienų pavyko paskrist lauke kiek daugiau, štai taip išrodė skrydis

d2 from Andraika on Vimeo.

iš tikrųjų tai trajektorija ir aukštis nebuvo planuoti, galvojau tik kiek pabirzgint kieme, bet lengvai dvelkiantis vėjelis padarė savo ir teko tūpt belekur avariniu būdu, nes nusigandau, kad kitaip pirmas didesnis skrydis taps ir paskutiniu. viskas baigės laimingai abiems- man ir dronui. Tam kartui tiek, apdeitinsiu, kai nutiks kas nors naujo bei įstabaus 🙂

Kantriai tęsiu eksperimentus su raketų varikliais. kad nešūdeliaut, sujungiau krūvą bandymų į vieną va šitą video, kur nufilmavau krūvą filmukų nepažiūrėjęs, kad objektyvas kažkuo užterliotas. toks va aš kruopštuolis.

bandymai from Andraika on Vimeo.

Pirmą variklį saliamoniškai prikimšau lėto ir greito parako mišinio, tikėdamasis, kad gausis aukso vidurys. Gavosi būtent vidurys, bet nesusijungė į vieną rezultatą- bailiai pabandė skrist ir pavargusiai pliaukštelėjo, it paliegus užpernykštė petarda. Antram bandyme mečiau užmislus su parakais ir bandžiau sukt paprasčiausiu keliu- gamint taip vadinamą candy rocket- kai sumaišoma salietra ir cukrus, turbūt ne vienas vaikystėj yra uždūminęs kiemą ar laiptinę 🙂 taigi šiame variante tiesiog sumaišiau cukraus pudrą su salietra 30:70 proporcijom ir gavosi toks niekalas. Tuomet, kaip priguli, išlydžiau viską į bendrą masę, po to sumaliau kavos malūnėliu ir sutrombavau vėl. bandyminis saldainiukas ant grybuko visai suteikė vilčių. variklis lupo vėl su griausmu. Išsiguglinau, kad galbūt per maža skylė ir per trumpas kanalas. padidinau ir pailginau. ir toks va paskutinis rezultatas. Vėl eilinis akligatvis. O į žvaigždes taip traukia..

Sako, kad chemiku niekad netaps tas, kuris vaikystėj nesudegino užuolaidų namie. Kadangi sudeginau užuolaidas ir ne tik, tai reiškia, jog esu labai geras chemikas ir šiuolaikiniais guglo ir internetinių krautuvių laikais galima visai neblogai praleist laiką su praktiniais eksperimentais. Nustebtumėt sužinoję, kiek visko galima įsigyt legaliai ir be jokių specialių leidimų- pradedant kalio permanganatu ir baigiant raudonuoju fosforu, kurio privengt patarė sveiko proto likučiai. Tai čia pas mus, o va Amerikoj net galima nusipirkt urano rūdos visiškai legaliai mokslo vardan. Kaip tai toleruoja spec. tarnybos- netelpa galvoj. Anyway, visai buvo įdomu išbandyt, kaip kalio permanganatas, arba liaudiškai margansofkė, reaguoja su vandenilio peroksidu, ką ir nufilmavau pirmoj video dalyje. Antroje nufilmuota, kaip kalio permanganatas reaguoja su tiesiog glicerinu. kam? apie tai kiek žemiau. Ačiū mediniam grybukui, tampančiam etatiniu test site.

kmno4 from Andraika on Vimeo.

Susižinojau, kad yra toks daiktas termitas- geležies oksido ir aliuminio pudros mišinys, kuris efektingai dega ir finale lieka šlakas ir geležis. Bėda ta, kad inicijavimui reikalinga aukšta 2000 laipsnių temperatūra. pradžioj susimaišiau 50:50 mišinuko žiupsnį ir ilgai garaže kaitinau su dujiniu degintuvu. Pabodus laukt, atitraukiau nagus ir tuo metu įvyko plykst reakcija ir dar juokingesnė manoji, gaila, kad nenufilmavau bet gerai, kad dėvėjau termopirštines ir balistinius akinius. Sekančiam bandymui ruošiausi atsakingiau pagal instrukcijas iš čia. Skirtumas tas, kad inicijavimui pasirinkau kalio permanganatą su glicerinu, sugeneruojančius reikiamą pradžios temperatūrą, pačio termito reakcijos temeratūra siekia 4000 laipsnių ir yra gaivališkai nevaldoma. Vazonėlį padėjau ant kibiro su vandeniu, galvodamas, kad išlydyta geležis sutekės viedran ir ten sustings ir gausis kažkas gal gražaus

thermite from Andraika on Vimeo.

reakcija ir rezultatai pranoko lūkesčius, reikės ateity pakartot viską su derama pagarba, už išdegintą veją prie namo niekas irgi nepagirs 🙁 viedrą užtatai bus galima panaudot kaip vintažinį vazoną. Bet čia aš tik taip guodžiu save, nes pirkau jį visai neseniai bo buvo gražus ir nespėjau nė kartelio panaudot. Sako, norvegai ar šveicarai ar ir tie ir anie tokiu būdu virina geležinkelio bėgius. Visai ir nieko toks darbas turbūt.

PAPILDYTA

Ėgi susiruošiau dar kartelį pakartot eksperimentą ir gavosi visai neblogas efektas, reiks pamėgint kada tamsoje. Rašė, kad ir ant ledo kažkaip ten gražiai gaunasi. Reik tikėt, ba puodynės dugne, vandeny, reakcija vyko pilnu tempu iki pat happy end

termitas from Andraika on Vimeo.