Kas iš mūsų vaikystėj nesibovijo su statybvietėse nušvilptu, mūsų tuomet vadintu „karabitu“, kimšdami su žolėm į butelius ir teršdami šukėm vandenvietes, skraidindami į orą latviškos tirpios kavos skardines su užrašais kafka skistoša dabiskais– kažkas tokio būdavo užrašyta, pliauškėdavom plastmasinėm bonkutėm nuo kažkokios šlykščios dvokiančios pliurzės pavadinimu „jūra“. Et, buvo laikai…
Ir štai jie sugrįžo! Lenkijos bakalėjinėj krautuvėj netyčia aptikau puskilogramines nukainuotas skardines su kalcio karbidu, skirtas naikint kurmiam. 6 zuotuvki sztuka – kaip jie sako. Suglumęs porą nusipirkau, net dorai nežinodamas, ką su juo veiksiu, atsiminiau tik, kad anas vandeny kaista, šnypščia, smirdi ir dega. Ir netikėtai pirmo bandymo metu atradau, kad iš paprasto bambalio per kelias sekundes galima padaryt visai solidžią garsinę patrankėlę- visa, ko reikia- pusės stiklinės vandens, išmest kamštuką ir padaryt cigaretės diametro skylutę kiek aukščiau skysčio lygio. įmetus karbido gabalėlį ir palaukus sekundžių dešimt, galima gana saugiai išsiskyrusias acetileno dujas detonuot žiebtuvėliu, ausinės rekomenduotinos. Et, reikėjo nusipirkt daugiau 🙂
Seniai berašiau apie dronus, daug vandens nuo to laiko nubėgo. Naudoju daugiskaitą, taip taip taip. Dronai. Ne vienas ir ne du. Paskiniam poste rašiau ir fotografavau kvailus apkapotus pirštus- po beveik metų vis dar jautrūs ir skauda- mažu būsiu kokį nervą nusikirtęs. Bet visų pirma noriu pasidalint baisiai gera daina
Paskui, kaip visada atvirkščiai, pradėjau nuo logiško starto- už kelis eurus nusipirkau kambarinį šūdelį eachine H8 , kuris nebijo trankytis į sienas, nedūžta, neskauda (beveik) kai įskrenda kur į ranką. Su juo pasidėjau solidžius skraidymo pamatus, pakeliui apgreidindamas savo Eachine 250 racerį- pakeičiau pagrindinę plokštę į revolution nano su integruotu gps, telemetrija ir dar mase navarotų- antenų ant drono dabar daugiau, nei ant kokio televizijos bokšto Vilniuj. Juokingiausia tai, kad norėjau įdėt dabar nuotrauką, bet radau tik va tokią, tai tokie va rezultatai. GPS antenos net nesimato, nulėkus nebūtin, kaip ir papildoma kamera, kuri ir dabar pūpso kažkur pievoj aplink sklypą prifilmavus drono viražų, eik, žmogus, rask. Tie visi stabilizavimai taip ir neįsijungė, o jei ir įsijungė, tai buvo nieko verti. Perpykęs dėl gendančių baterijų (na negali gi trys iš eilės sugest nes kinietiškos) nusipirkau OCDAY DP6 pakrovėją, išmetęs visus xaliavinius stockinius, kurių susidarė visas maišelis, batareikos daugiau nebegedo, bet, pasirodo, jam reikėjo srovės šaltinio, kuris kainavo antra tiek, tai srovę tiekiu su senu automobilinių akumuliatorių pakrovėju. Vienžo, pasiruošimas skrydžiui iš šono kožną kartą atrodė turbūt neprasčiau, nei koks Trinity eksperimentas.
Na bet kuriuo atveju ši nuotrauka nereiškia, kad taip ir likau tragišku bezdarium, mat visai ir išmokau laigyt dronu kieme, čia eilinis rezultatas iš mandravojimų, kai norisi pasirodyt pačiam prieš save. Spintutėj prikrauta aibė papildomų propelerių, batareikų, rankų ar whatever kaip vadinasi tos ataugos, kojas turėjau bet nulaužiau visas, bet kai nebuvo bazinėj komplektacijoj tai ir nereikia, propelerių apsaugų (nuotraukoj momentas, kai jos buvo pasibaigę), maišas laidų, imtuvas, akiniai, ekranas, visko net nefotkinu ir nevardinu, gera batų dėžė chlamo, kuris turėtų veikt, bet o tačiau. FPV taip ir neužkūriau. kodėl? Nežinau. Nesugebėjau. Ar imtuvo dažniai gal neatitinka, nors pagal aprašymus gal ir atitinka. Pavargau kuistis ir galvot, kodėl kažkas kažkur vėl neveikia ar nulūžo ar dar reikia kažką dapirkt.
Todėl tadaaaam!!! Po begalinių guglinimų ir recenzijų skaitymo, taupyklės krapštymo ir tarimosi su su nesunkiai sukalbama sąžine, fanfaros daiktui, veikinačiam out of the box- Yuneec Typhoon H- heksakopteriui, apie kurį po kelių dienų galiu suokt tik ditirambus- viskas just works. Aprašymų pilni internetai, įmetu tik reklaminį filmuką
po dviejų dienų skraidymo įspūdžiai kuo geriausi- valdymas, net esant stipriam vėjui, ne tai, kad paprastas, bet paprasčiausias- iš angle mode, kai priekis yra priekis, galima persijungt į smart mode, kiti vadina headless, kai priekis yra ten, kur galvoji, kad jis yra, judindamas valdymo svirteles- jei dronas kabo žonu, o tu galvoji, kad ten priekis tai ten ir bus priekis 🙂 Blogiausiu atveju (arba jei tingi), įjungi home return ir gali su alum žiovaudamas stebėt, kaip dronas grįžta namo pats. Dizainas su foldable arms vertas tik pagyrų- jokių su chamutais darištų esc po pažastim, gimbal’o darbas nepriekaištingas- dronui besitabaluojant atrodo, jog kamera padangėse stovi ant štatyvo, nors vėjas pūtė stiprus, kokybė, kaip mėgėjų klasei- pavydėtina. Šekit, pasižiūrėkit, virgin fly virš namo. Pakėlus mygtuku landing gear, kamera gali suktis ratu ir niekas neužstoja vaizdo, dar dovanų gavau kažkokį wizard stick, kaip teliko distancinį, kur nežinau, ką daryt su juo, pagal aprašymą tai tipo valdai droną su juo, o jau su pagrindiniu pultu dirba žmogus tik kaip operatorius. Ai, pamiršau paminėt, kad pulte įmontuota tapšnojama planšetė, taigi fpv transliuojas tiesiai ten ir dar kur panorėjus, mat yra hdmi išvestis ir dar gyvas velnias nustatymų.
Tiesa, yra kažkokios amerikoniškos FAA kontoros aukščio apribojimas iki 120 metrų. Atsisiunčiau pc softą ir leido pakeist iki 1000 metrų. Kilsiu? Neiškęsiu. Baisu? Taip. Jūtūbėj yra filmukų, kaip heksakopteriai drimba iš aukštai, neapskaičiavę vėjo stiprumo/temperatūros et cetera, ko pasekoje išsikrauna baterija ir prapuola. Bet visgi kaip įdomu. Šeši sraigtai duoda puikų payload ir saugumą, kaip sako gamintojas, net nusikrušus dviem iš šešių, aparatas pajėgus grįžt namo. Vienžo, panašu, jog vienvaldis DJI su savo durnom kainom ir pederastiniu baltu dizainu turi rimtą konkurentą. Šeši geriau, nei keturi. Just geriau. Verta paminėt ir saugumo aspektus- priekyje stovi du sonarai, kuriuos aktyvavus, dronas automatiškai sustoja prieš didesnę kliūtį- į namo sieną įskrist niekaip nesugebėjau. Už papildomą pinigą galima nusipirkt RealSense modulį, kuris suteikia dronui gebėjimą judėt iš paskos kad ir labirintu, išvengiant kliūčių, kažkas panašaus į tas kamerytes, kur dedasi ant telikų su PS ar iksboksais. Kolei kas tas neaktualu, įdomiau sulaukt kokio modulio su fiziniu plėtiniu, kad spustelėjus mygtuką būtų galima tekštelt kiaušinį kaimynui ant stalo ar alaus atskraidint 🙂
Praktinis panaudojimas? nuskridau iki kaimynų pasižiūrėt, ką veikia Julius. galima įsispirt klumpėsna ir nueit, bet visgi ant kalendoriaus 2016, alio 🙂 Taip pat žinau, ką veikia kaimynai savo vidiniuose kiemuose ir kieno veja gražiausiai prižiūrėta. Dar pravaikiau ir varnų būrį. Tiek tam kartui, niežti nagai skrist 🙂
Na ir ką. Bandžiau kilt aukštai. 120 metrų barjerą dronas įveikė be problemų, užsižiopsojau viršun ir post factum displėjuj pamačiau, kad aukštis strigo ties 199,9 m. Ir ne tik aukštis, susidarė įspūdis, jog strigo ir drono valdymas o viršuj slenkantys debesys sudarė įspūdį, kad mano ženkli suma eurų skrenda pakibenimat 🙂 visa laimė, kad svirtelės pozicija „jukš namo“ suveikė ir dronas saugiai grįžo pas tėtuką. Kadangi buvau tokiai situacijai nepasiruošęs, tai mintyse modeliuoju kelis scenarijus- arba dronas tikrai turi firmwarinį barjerą ties 200 m, virš kurių prasideda civilinės aviacijos aukštis, arba tikrai nusikrušo valdymas kažkodėl arba telemetrija neberodė kilimo ir užstrigo ties 200 m. bandysiu dar kartą ir būsiu atidesnis. video prisegu žemiau
LIŪDNAS PAPILDYMAS
Štai tokiom nuotraukom tegaliu pasidalint. kodėl? Todėl, kad nuo durnumo neapsaugos jokie super-duper sonarai ir kitos mandrybės.
Kaip tai nutiko? kaip visada su manim- idiotiškai. Slampinėjom bukų miške Kopparhattan draustinyje (kur, kaip paaiškėjo vėliau, skraidyt išvis uždrausta) ir pagalvojau, kad bus gražu pafilmuot iš viršaus ir tikrai buvo gražu. Po to sugalvojau, kad priskrisiu arčiau ir mus nufotografuosiu. Aišku, žiūrėjau daugiau ekranėlin negu į droną ir atbulas įskridau kažkur aukštai į buko lają. Išgirdęs, kad sraigtai kapoja mažas šakeles, padariau dar durnesnį dalyką- kažkodėl nusprendžiau, kad ten jau pati viršūnė ir, jei duosiu ciongo, dronas šaus viršun, šienaudamas lapus, it kokia giltinė su dalgele. Mhm. kurgi ne. matyt iki viršūnės dar buvo geras gabalas kelio tarp storų šakų, taigi pasigirdo tik blogi garsai ir paskui long way down su finaliniu šleptelėjimu į suplūktą žemę. Post factum susižiūrėjau, kad ir sonarai buvo deaktyvuoti- pamiršau įjungt. Vienžo. Detalės jau keliauja internetu o kamera keliauja remontui Estijon. Mintyse dievagojuos pats sau, kad jau dabar tai būsiu toks atsargus, kad jejum jejum. Pabaigai prisegu finalinį filmuką, it kokią gulbės giesmę 🙂
