Opa opa pilnu skilviu per Europą

andraika post on liepos 17th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Dar nė vienais metais taip ryžtingai neplanavom atostogų. Neplanavom visai- ilgą laiką ore draikstėsi tik idėjos, kad gal biškį ten o gal kitur. Lyg nutarėm, kad pasižiūrim, kaip atrodo Lenkija. Pailsim kur pajūry ir va tokios bus tos atostogos. Paskui toptelėjo, kad niekad nebuvom Krokuvoj, o kodėl gi jos neapžiūrėjus, juk visi taip giria?.. Apžiūrėjus žemėlapį paaiškėjo, kad Krokuva randasi pačioj šlėktų šalies apačioj, kur ranka paduot Slovakija? Slovėnija? Taip, dabar žinau, kad Slovakija, bet tą įsikaliau galvon tik visai paskutinėm dienom. O ten jau ir Vengrija ir Kroatija ir Austrija ir Čekija šalimais. Ir tas garsusis lenkų kurortas Zakopanė. Kur iš pradžių užsisakėm nakvynes o paskui pasižiūrėjom orų prognozes, kad kaip tik tuo metu pliaups lietus. Taigi šiai dienai, plaukiant keltu Karlskrona- Gdynė, turim tokią atostogų pradžią- dvi naktys Krokuvoj ir dvi Zakopanėj. Krokuvoj ir aplink norėtųs pamatyt senamiestį, druskos kasyklas ir Aušvicą, Zakopanėj- Morski Oko ežerą kalnuose, kur nėra kaip privažiuot ir reikia kulniuot pėstute.

Apie lenkus turėjau du stereotipus- blogi keliai ir kad jie labai daug valgo. Dėl maisto visiškai neklydau- įleido keltan vienus pirmųjų, kol pasidėjom daiktus ir nukėblinom ligi užkandinių denio, atsidūrėm pačioj eilių uodegoj su išstatytis rašteliais, jog laisvų vietų šiam vakarui nebėra. Net prapuolė apetitas. Taigi pasiėmėm po karštą sumuštinį bare, alaus su šnypščiančiu lenkišku užvadinimu ir tiesiog ramiai praleidom vakarą prie vaikų žaidimų kambario- kitokio dienos užbaigimo ir nesitikėjom.

Rytas prasidėjo šeštą su I am sailing meliodija, sklindančia iš valdiškų garsiakalbių ir simbolizuojančia žadintuvą. Atsiminę vakarykštę alkanų lenkų minią nusprendėm, kad tiek to, pavalgysim kur išvažiavę. O išvažiavom į pliuskeliolika, kamštį ir lietų. Ėmėm šaipytis, kad atostogos bus vėsios. Už keliasdešimt km sustojom degalinėj, kur restauracja dar tik plovėsi grindis, tad vėl liūdnai teko kimšt karštą sumuštinį, godojant didžkukulines godas. Po dar kelių šimtų, ties Lodze, pasitaisė oras ir viso ekipažo nuotaika, kurią gadino orai ir kvaili lenkų šoferiai, lekiantys virš pusantro šimto ir prisisegantys kelių metrų atstumu prie mašinos galo. Kaip įrodymus matėm nemažai avarijų. Taip pat teko sugriaut stereotipą apie blogus Lenkijos kelius- bent iki Lodzės vedantis greitkelis tikrai buvo europinio lygio su maksimaliu 140 kmh leistinu greičiu. Už Lodzės nusukom į regioninį kelią ir stereotipas atgijo su griausmais- pirmas nebe magistralinis kelias priminė pirmųjų Nepriklausomybės metų kelius, išlikusius aplink išformuotus kolhozus- lopas ant lopo, duobė ant guzo, pagalvojau, kad jei taip reikės sukart paskutinius kelis šimtus km tai prisieis imt nakvynę kažkur pakeliui. Bet per tuos kelis šimtus, vingiuojančius nuo kaimo iki bažnyčios ir nuo bažnyčios iki fermų ir kooperatyvų pasimatė, kad keliai Lenkijoj yra labai skirtingi- nuo vakarietiškų stiklo lygumo iki primenančių tankų poligonus. Kelionę gerokai skaidrino besibarančios navigacijų moterėlės- dedikuota Garmin nuvi, iš Gdynios net nesugebėjus surast kelio Krokuvon ir prisijungus tik gerokai per vidurį kelio, Sygic telefone ir native googlemaps planšetėj- ačiū dievui, internetas veikė. Važiavom kaimais it kokie Dakaro ralio dalyviai su trim besipykstančiom sistemom- buvo atvejų, kai sankryžoj ar žiede visos trys liepė sukt skirtingom kryptim bet pasirinkom tikėt google ir nenusivylėm. Prasčiausiai sekėsi Sygic, kuri vis nykiai dudeno apsisukt, pasukt, nusukt, kol buvo nutildyta, kai nuo kitų navigacijų ėmė atsilikt 80 km ir papildoma valanda kelio. 

Priešais Krokuvą stojom pagaliau pavalgyt, kažkokiam kaime, aikštėj, pamatę lauko kavinę. Kurioj buvo tik alus ir sultys. Ir kebabai. Didžkepsnio sapnas vėl ėmė sklaidytis. Reikalą išgelbėjo parkingo rinkliavinė babytė, mokėjus kiek vokiškai ir itališkai ir paskui dar rusiškai, nes du zlotu už valandą išsireikalaut tai reikia Nupasakojo, kad už kampo yra restauracja, kur yra visko. Ir akurat, už kampo, kur niekad nebūtume sugalvoję pažiūrėt patys, radom restauracją su lenkišku meniu ir lenkiška padavėja. Šiaip ne taip užsisakėm pagaliau kažko tikro- Virga vištos krūtinėlę su daržovėm užkeptą sūriu, Julius bulvyčių, o aš troškintą su daržovėm upėtakį, išdavęs didžkepsnio svajas Porcijos buvo didelės, sočios, skanios ir už viską- dar ir su gėrimais- approx 120 kr- galima valgyt triskart dienoj ir palikinėt ant arbatos, o jei dar meniu angliškus turėtų.. Bet pačioj apačioj užrašą pavyko perskaityt ir originalo kalba- “šnapso neduodam nei bargan nei už užstatą”

Toliau kelionė iki tikslo neprailgo- keliasdešimt km ir Krokuvoj sugužėjom viešbutin ir išskubėjom į senamiestį, kur vyko Krokuvos kultūros dienos, kažkas su futbolu, nes malėsi lenkų, anglų ir ispanų sirgaliai, rėkaudami skanduotes, bažnyčios buvo kupinos žmonių, suklaupusių net už tvorų- kiek supratau, buvo Fatimos mergelės šimtmečio jubiliejus- kas ta mergelė, nors ir kažkur girdėta, prisimint nesugebėjau, bet lenkų pamaldumas nustebino. Oras pasitaikė labai turistinis- apie dvimpenkis, nevėjuota, giedra. It pagal užsakymą. Turbūt taip pat atrodė ir visiem kitiem, užplūdusiems miesto centrą. Šiaip Krokuvos senamiestis- kiek mes jo pamatėm- nebaisiai skiriasi nuo bet kurio pagyvenusio Europos didmiesčio senamiesčio. Gal tik nemačiau kitur baltų puošnių karietų, kurias galima išsinuomot, kad pravežtų keliom gatvėm, sudarant už savęs nemenkus kamščius. Įtariu, kad sukorėm kokius 10 km visai ne ten, kur reikėjo nueit iš tikrųjų, bet čia mum jau tipiška, gal rytoj Nusipirkom Petro ir Povilo supermarkete šio bei to- aš pagalvojau, kad vietiniai Piotras su Pavelu suka bizniuką, Virga laikėsi nuomonės, kad čia apaštalų garbei. Prie visko paėmėm keisto skaidraus sūrio, kurį prakandę išmetėm- turbūt tokio skonio ir konsistencijos yra pasterizuotas ūkinis muilas.

Kad įsitikint, bandžiau ragaut tris kartus su pertraukom. Fee. Prie kasų dar nučiupau dailią trijų buteliukų pakuotę Desperados. Paskui apsižiūrėjau, kad ten alaus kokteilis su..tekila. Kaip skamba toks ir skonis. Priminė poblokadinę jaunystę, 

kai iš taupumo magišką kristalą mieždavom medininkų alum, tik koncentracija čia papuolė silpnesnė- vos 6 laipsniai. Vakare numery dar paplanavom (padiskutavom) ką veikiam ryt ir kur išvis važiuojam paskui. Klausimas taip ir liko atviras- Bratislava? Budapeštas? Kas toliau? Sutarėm, kad ryt lyg Aušvicas o poryt lyg Slaveko ar Mireko seniausios pasauly druskos kasyklos, pakeliui į Zakopanę. Kur vis dar blogas oras..

Rytas prasidėjo šauniais lenkiškais pusryčiais su balta mišraine ir raugintais agurkais prie visų tradicinių sūrių, sasyskų ir sausų pusryčių. Visgi nusprendėm imt (gal čia ir nelabai tinkamas žodis) Aušvicą. Kuris dar vadinasi Oswiencym lenkiškai ir dar kažkodėl Birkenau. 70 km nuo mūsų viešbučio. Net pačiose prieigose  iki vietos buvo sunku patikėt, kad prieš keliasdešimt metų šiose apylinkėse, kur mirgamarga hand made skelbimai ant vielinių tvorų- szpzedam ubitky, uboj bydlo ir novy opony, buvo išžudyti šimtai tūkstančių žmonių iš visos Europos. Kažkaip tikėjaus, kad jau artėjant, kaip link kokios postapokaliptinės zonos, nustos suokt paukščiai, sunyks augmenija ir pakelėse matysis ne sotūs lenkai ką tik iš resturacijų, bet baikščios praeities pamėklės, fone skambant arkangelų giesmėm ir žvangant grandinėm.

 

Tikrovė gi pasirodė kur kas pragmatiškesnė- važiuojant eilinio lenkiško kaimo gatvėm, kur navigacija jau rodė tuoj tuoj tikslas už kampo iš tikrųjų Aušvico koncentracijos stovykla pasirodė už sankryžos kampo. Niūri betoninė siena, apraizgyta spygliuota viela- tiesiog atskirta teritorija miestely. Buvau šventai įsitikinęs, kad tokios teritorijos randasi tiktai kažkur dykynėse, kur aplink per daug kilometrų nerasi gyvos dvasios. Antras momentinis įspūdis- o ji ne tokia jau ir didelė. Jei reiktų palygint teritoriją vizualiai- lyginčiau su, khm, keliais futbolo stadionais, gal kiek daugiau. Trim. Tik įsukus į reikiamą gatvę, paslaugus berniukas užbilietuoja parkingą- susimokėjus pasirodo, kad čia tokių paslaugių daug ir kažin ar tas parkingas kainuoja išvis, bet bala nematė tų kelių zlotų, visvien viskas pigu.

Einant artyn link įėjimo sąvoka “Holokausto industrija” ima įgaut kūną- minios turistų iš viso pasaulio, taksistai, dešimtys autobusų, suvenyrų krautuvėlė- vėliau pasigailėjau, kad neužsukau, įdomu, kuo jie ten prekiauja- krematoriumų modeliukais, zyklon b dezodorantais o gal kalinių guzikais ar dantim?.. Aš suprantu, kad iš žmonių mirčių šaipytis nevalia, bet žoskai kalt iš to babkes irgi amoralu. Nusiperkam bilietus ir prisijungiam prie anglakalbių grupės, mat nei lietuviškų nei skandinaviškų nėra- gaunam po ausines ir radijo imtuvą, kad girdėtume gidą. Tada praeinam patikrą, kruopštesnę, nei oro uoste- rentgenai, metalo detektoriai, tašytės tik 30x20x10 cm, rankinukai. Julius nabagas eina dukart, mat kišeniuj pamiršo mašinytę. Kurią padėjęs, vėl eina per rentgeną, o mašinytę rankose vartalioja lenkas esesininkas, kitaip tokio griežtumo apsaugininko muziejuj, kur net nėra ką nušvilpt, nepavadinsi. Net toptelėjo mintis, kad gal darbuotojų anūkai perėmė senelių tradicijas ir tęsia giminės veiklą, prisitaikę prie nūdienos vėjų

Išėjus laukan ir prisidėjus prie savo grupės (savistoviai bilieto pirktis negalima ir vėl neaišku, kodėl) kažkodėl ima trūkinėt gidės balsas ausinėse. Ir vis labiau. Kol susigraibom, kad pametėm savo grupę ir prisijungėm prie kažkurių kitų ir klausom ne tos bangos, kuri kalba išvis kita kalba. Kadangi grupių vienu metu teritorijoj kelios dešimtys ir net neturim supratimo, kuri mūsiškė, tai tiesiog bindzinėjam ratais, šmirinėjam, fotkinam. Aš jau imu galvot, kad tuoj atbėgs apsauga ir uždarys kur dujų kameron, kaip mes čia išdrįsom savivaliaut. Galop vėl prisišliejam prie anglakalbės grupės ir po valandos nusišliejam sau- gidė nepasako nieko naujo, tiesiog dauguma dalykų žinomi iš bendro išsilavinimo o statistinių duomenų dabar, vakare, nebpamenu ir taip. Dalis turistų- studenčiokai iš Anglijos- kremta čipsus ir krizena, nesusivokdami, kur randasi, dalis diedukų vaikšto pakampiais, ramstydami sienas susigraudinusiais veidais- ir čia tik kelių valandų įspūdžiai. Sunku įsivaizduot, kiek visko prisižiūri gidai.

Po Aušvico nusprendėm grįžt Krokuvon bet kokiu kitu keliu pakeliui pavalgant ir vėl pasibūnant senamiesty. Kadangi Sygic buvo jau išmestas, o planšetė kuprinėj bagažinėj, kliovėmės Garminu. Iki kol atvedė prie perkėlos, visiškai nepanašios į veikiančią, pilant gaiviai vasariškai liūčiai. Užprotestavus išdidžiai nunavigavo apsauginio potvynio pylimo viršum, kur būtų buvę neįmanoma prasilenkt net ir su dviračiu. Greičiausiai nesam buvę kelionėj su savo ar nuomota mašina, kur nereiktų išsižiojus stovėt ir galvot, kur čia papuolėm ir ką daryt.

Po dar nemažos atkarpos raizgymosi mažais keleliais pagaliau išsprūdom į didesnį kelią, vedantį link Krokuvos. Pakeliui radom restauracją, jei pamenu lietuviškai, Sidabrinis Kalnas, prašmatnų restoraną su euroremontu kur padavėja mokėjo angliškai Julius tradiciškai ėmė bulvyčių, Virga kokį tai prašmatnų blyną o aš stvėriau zraz po polski ir neprašoviau- du zrazai raivės grybų padaže, apsupti keptų šviežių bulvių- buvo ne tik skanu ir sotu, buvo ir įdomu stebėt, kaip storulis pan prie gretimo staliuko doroja karbonadą sulig picos dydžiu. Neperdedu. Būtent tokio dydžio. Virga sakė, kad dar turėjo bliūdą su garnyru, aš nepastebėjau. Atėjo vėliau už mus ir išėjo anksčiau susimokėjom vėl kažkiek juokingai- ar ne 140 kr už visus sukonvertavus. Paskui atvažiavo vestuvės su autobusais ir limuzinai, tai teko juos palikt prie stalų, su išraitytom besibučiuojančiom gulbėm iš rankšluosčių.

Nusprendėm nuvažiuot pasižiūrėt, kaip atrodo garsusis Kazimiero žydų kvartalas ir senoji sinagoga- šiaip ne taip radom parkingą, paskui radom sinagogą ir kvartalą. Tiesiog senamiestis. Tik kad daug jidiš kalba pripeckiota. Ir, matyt, papuolėm, kai jiem toj sinagogoj baigėsi pamaldos ar kas ten būna- teko irtis prieš srovę visom pasaulio kalbom bendraujančių jaunų žydukų su jarmulkom ir prilipdytais peisais. Paskui susigraibėm, kad nebežinom, kur mūsų mašina. Kol kuitėmės telefonuose, pristojo elektrinis turistinis tuk-tukas, siūlantis sajdsyingą vienam ar kitam rajone. Pagalvoję, kad ai bala nematė, visvien nieko nerasim patys, paėmėm Getą. Nes po žydų kvartalą jau vaikščiojom, senamiesty buvom vakar o kur tas getas nė nežinojom. Tai pavėžino gerą pusvalandį šen bei ten, nuvežė prie Šindlerio fabriko, pasirodo, anas yra ten iš tikrųjų ir ten žydai, kuriuos Šindleris gelbėjo, gamino emaliuotus bliūdelius, puodus, uzbonus ir gal net šikpuodžius.

Po to, kadangi buvo šilta, nusprendėm dar kiek pamaklinėt po senamiestį, privažiuojant kuo arčiau, kad nereiktų pavargt. Ir privažiavom. Taip privažiavom, ačiū navigacijai, kad atsidūrėm centrinėj miesto aikštėj, kur eismas uždraustas išvis. Žmonių ir arklių minios. Įsivaizduokit save Katedros aikštėj už vairo per Kaziuko mugę, tik keliskart didesnę. Neperdedu. Visur arba plytos arba eismas draudžiamas arba laikinai uždarytas. Pamatęs kažkokį laisvą skersgatvį puoliau sukt, bet pamačiau policijos ekipažą ir vėl susiliejau su minia. Už nugaros rūmuose išgirdom gaudžiančias fanfaras- matyt, prasidėjo kažkoks ar renginys ar sargybos pasikeitimai- neturėjau laiko ir noro spoksot, gerai tai, kad visi turistai pasisuko veidu į mus ir buvo lengviau tept iš ten slides. Ir net pro vieną užkaborį pavyko pasprukt, tiesa, pažeidžiant kažkiek “eismas draudžiamas” ženklų. Po tokio prasivažiavimo noras vaikštinėt dingo galutinai. Šiaip ne taip parsibeldėm viešbutin, užkandom ir miegot. Gal ryt bus geriau, nors Zakopanėj vis dar lyja..

 

Rytiniai pusryčiai viešbutyje nustebino savo vakarykštiškumu- štai kokį žodį išraičiau Ant bufe stalo puikavosi viskas, kas liko nuo vakar, net nepasivarginus perdėliot ar perstumdyt mišrainių bliūdeliuose- kaip palikau vinigretą dubnėly taip kitą dieną ir radau. Ir nebuvo nieko karšto, greičiausiai taip ir būtume likę tik su sumuštiniais, bet panowie prie gretimo stalo pakėlė vėją ir mikliai virtuvėj ėmė barškint keptuvėm ir nešt ką tik iškeptus asmeninius omletus

Susipakavom daiktus Zakopanėn- kur dar lyja- ir pasukom link tų įžymiųjų Veličkos (štai kaip jos vadinas) druskos kasyklų, kurios randasi praktiškai dar pačioj Krokuvoj, tik kad pakrašty. Parkingo siūlytojai, aišku, prasidėjo dar prieš kokį kilometrą iki tikslo, energingai mosikuodami vėliavėlėm, bet mes, kaip jau vėtyti, nuvažiavom iki pat vietos ir pasistatėm mašiną pas bičą, kuris ramiai stypsojo, rymodamas prie stulpo, matyt, jau buvo suvokęs, kad jei turistai prasibrovė pro pirmas užkardas, tai jis jau nieko neprivilios net ir stovėdamas ant galvos- užsuks tai užsuks Iškart įsiliejom į šurmuoliuojančią turistų minią, kuri turbūt yra vienoda visam pasauly- zirziantys vaikai, klebantys diedukai, smalsūs azijiečiai et cetera et cetera. Galvojom, kad eisim be gidų bet kur tau. Teko šlietis ir mokėt dvigubai, nei moka lenkai- tiem kasa už kampo ir gidas lenkas, o mum galima rinktis iš keleto kalbų todėl jau brangiau. Ėmėm, kas buvo arčiausia laike- papuolė rusų. Susibūriavom ir nugarmėjom link įėjimo, kur laukė ilgas kelias žemyn- sraigtiniais laiptais ar ne 64 metrai. Siaurais, senoviškais. Į galą lipimo jau ėmė darytis nebejuokinga, kad dar neprasidėjus ekskursijai jau noris pailsėt. Ir paskui nesibaigiantys koridoriai po žeme vis gilyn ir gilyn, pro druskos ežeriukus, motyvus istorinėm temom, religinėm, netgi tarybinėm, kur šachtininkai kuria šviesų rytojų. Užmojai galingi- tunelių ilgis siekia apie 300 km, gylis, jei pamenu, iki 800 m, tiesa, turistus leidžia tik iki 135 metrų bet ir tai, kai pagalvoji, jau ohoho. Ir visvien verslūs žmogeliai tie lenkai- nori fotkint- atskiras bilietukas. Suvenyrų kioskai ėjo irgi barikadom- pirma buvo gatvėj prieš muziejų, antra- muziejuj.

Trečia- pačiam dugne, išskaptuotoj salėj. Ketvirta- prie restorano, irgi tam pačiam gyly, penkta- prie lifto, keliančio viršun ir šešta jau liftui užkėlus, sunku nieko nenusipirkt, galų gale palūžom ir mes Parbėgant kiek atgal- įspūdingiausia kasyklų vieta- dugne esanti ar bažnyčia ar koplyčia ar kaip ta vieta vadinasi. Ir turėk, žmogus, kantrybės tiek visko išgremžt. Ir dar koncertų salę kaip priedą… Retoranėlio irgi nepabrokijom, pigu čia, Lenkijoj, tik augink pilvą ir džiaukis. Kopūstų troškinys su mėsa ir bulvėm buvo rūgštokas bet sotus. Ir sutaupytas maisto sustojimas pakeliui į Zakopanę. Toliau tiesiog kelionė lenkiškais keliais į lenkišką kurortą- kelios valandos mašinoj, apie kurias nėra daug ką rašyt.

 

Zakopanė pasitiko purvinu dangum, su perspektyva į ką geresnio ir su pliuspenkiolika. Garmin navigacija nuvedė į pliurzę užmiesty- statybos, laukai, mėšlinas kelias ir kažkur žabynuose troba. Ir dar liepė sukt per dirvonus į niekur. Ėmė atrodyt, kad gyvensim pas babą, kur durys užsikabina kabliu, o šikt reiks į kibirą būdelėj už namo ir prie durų stovės turistiniai valdiški čebatai, kad nueit švariai iki miesto. Virgos ajfonas gi nurodė priešingą kryptį, kuria važiuojant, mūsų Villa Regina atsidūrė kažkur pusiaukelėj ir buvo užfiksuota vizualinio kontakto metu. Dėl viso pikto nuvažiavom iki kur rodė telefas, bet vėl nieko doro neradom, grįžom ten, kur užmatėm vizualiai ir technologijos patyrė gėdingą pralaimėjimą prieš žmogaus proto galias

Duris atvėrė krizenanti mergaitė, kalbanti telefonu, užvedė į ketvirtą aukštą (jo, čia namai po tiek ir daugiau aukštų, privatūs) ir ėmė atsiprašinėt, kad kambarys tai dvivietis, tik booking.com jį rodo kaip trivietį, nežino, kodėl čia taip gaunas. Bet kad jau buvo sustumtos dvi viengulės į vieną dvigubą tai numojom ranka, visvien Julius daug vietos neužima. Kaimynų durys simbolizavo įdomų architektūrinį sprendimą 🙂

Besinešdami daiktus kaptelėjom vietos žemėlapį vestibiuly- aptikom, kad galima su funikulierium užsikelt į kažkokią Gubalowka- ar tai kaimas, ar tai party place, neišsiaiškinom- nuvažiavę užkilom, potyris smagus, ypač Juliui, o viršuj pasitiko plati gatvė su užsidariusiais kioskais, atrakcionais ir smuklėm. Ir kalnais šiukšlių, kas bylojo, kad savaitgalis turbūt pavyko, mes gi atsibeldėm vėlų sekmadienio vakarą o ir temperatūra buvo tik pliustrylika. Bet vėl nusileidom apačion, į centrinį Zakopanės turgų, belaukiantį paskutinių lankytojų, iš kur nušliurinėjom į pagrindinę kurorto gatvę, besidriekiančią pušynu palei sraunią kalnų upę. Iš tikrųjų, Palangoj nebuvau metų 20 mažiausiai o gal ir daugiau, bet turbūt ją sukergus su Druskininkais, atėmus jūrą ir pridėjus kalnus, gautųsi kažkas tokio, kaip Zakopanė. Kabakas ant kabako, kioskai su gintarais, drožtais šaukštais, veltinėm šliurėm, treninguoti pilvūzai su radioaktyviu makiažu pasidabinusiom tos dienos draugėm, sveikatingumo kompleksai ir koplyčios. Lenkų pamaldumas stebino vėl- kažin, ar pastačius bažnyčią Basanavičiaus gatvėj Palangoj, sekmadienio vakare, visi norintys vos tilptų šventoriuj. Bet visa tai buvo ant tiek nyku, jog nupėdinę puskilometrį su visa minia vienon pusėn, apsisukom atgal, tas pseudomugės šurmulys įkyrėjo mikliai.

Grįžę nupėdinom į artimiausią prie namų karčemą- Zajazd Furmanski.

Megadydžio rąstų troba- restoranas, su popfolko elementais interjere ir gyvu orkestrėliu, tęvais balseliais traukiančiu lenkų liaudies dainas, pritariant armonikai ir skripkelėm. Ėmiau elnienos guliašą ir, aišku, neprašoviau, Lenkijoj neįmanoma prašaut su maistu, viskas skanu ir visko daug Virga čiupo kepto vietinio sūrio su šonine. Juliaus meniu tradiciškai iškaltas granitinėj uoloj- bulvytės fri ir kas nors atsigert. Kainos nepamenu, bet juokinga, lyginant tiek su Švedija, tiek ir su Lietuva. Ai, 91 zlotas. 2 alaus, du patiekalai viena sultis ir bulvytės. Ir čia jau prašmatnaus restorano įkainiai. Pilvai naktį nebegurgs Užsibukinom dvi naktis Budapešte nuo poryt. Jei kas nežinojot, kaip angliškai yra vištienos krūtinėlė, tai galiu jus apšviest- chicken tits Radom meniu.

Ryte įtariai ruošėmės pusryčiaut- po dvilypų pusryčių Krokuvoj nelabai žinojom, ko čia besitikėt Bet pusryčiai buvo liuks- su mišrainėm, dešrom, mėsom, pikantiškom salotom ir t.t.- nebūtų gėda tiek patiekt ir pietų stalui. Prisibubinę pilvus, patraukėm link Morski Oko– kalnų ežero Tatruose, Zakopanės perlo. Atvykus dar teko pastovėt puskilometrinėj mašinų eilėj į parkingą, autobusai pro šalį važiavo be eilės. Ėmė kamuot nuojauta, kad čia labai smagu nebus. Prisiparkavom. 25 pinigai. Įėjom su minia teritorijon, dar 12 pinigų ir rodyklė, kad reiks žygiuot 9 km. Bet šalimais stovėjo daug bričkų su važnyčiotojais- pasiklausiau kainos- 50 pinigų asmeniui. Su taksi už tiek turbūt nuvažiuotum per pusę Lenkijos! Spjovėm ir nutursenom pėsčiom. Kėblinom, sėdinėjom, bėgiojom, barėmės, krizenom su minia, slenkančia aukštyn, burbėjom, dūsavom, vėl ėjom, priėjom vietą, kur baigiasi arklių takas, kabokėly užkirtom didžkepsnių ir susigraibėm, kad čia dar ne kelio galas- dar keli km pėsčiom su nepavargusiais išrinktaisiais, suvežtais bričkutėm. O aš dar su didžiausia drono kuprine ant nugaros, nes kaip gi nenufilmuosi to Zakopanės perlo. Pagaliau. Pagaliau pasimatė finišo aikštelė, eilinio restorano trobesiai ir.. ir.. IR!!! Sumautas ežerėlis, tyvuliuojantis kalnų papėdėj, kur įmanoma, nutūptas susižavėjusių besifotografuojančių lenkų taip, kaip lietuviai nutupia maksimos kasas piko valandom. Ir aš vėl neperdedu. Sutinku, kad jei žmogus visą gyvenimą sunkiai dirbo kokiu šaltkalviu, turėjo kolektyvinį sodą, yra buvęs prie jūros ir šiaip geriausi prisiminimai tai su draugais kept šašlyką kaime pas močiutę prie kūdros, tuomet taip- wow, nerealu, žiū, vanduo kalnuose, ten dar purvino sniego lopas, ohoho. Nežinau, ar sustočiau, pamatęs tokį vaizdą šalikelėj, važiuojant automobiliu. Nea, su tiek lenkų vienoj vietoj nesustočiau tikrai. Jei čia ir perlas, tai padirbtas, gerbiamieji. Na gerai, nepadirbtas, bet pernelyg nykus tokiems ditirmbams, kokie suokiami internetuose. Viskas ok tiem, kas mėgsta trekingą, miškus, padilusias senas uolas, eglynus, bet jei noris pamatyt kažką įdomesnio- yra kur kas vertesnių gamtos kūrinių. Atgal spjovėm ir pardardėjom brička už pigiau- 30 pinigų galvai. Numetėm kažkiek svorio. Aš kiek daugiau, nes tampiau sunkų droną, kurio taip ir nepakėliau, visiškai nebuvo nė vienos tam tinkamos vietos. Ar diena nepavyko? Negalim taip sakyt. Nueitas ilgas sveikatingumo takas, užsidėtas pliusas, kad buvom, Kas dar? Nieko, lenkai lupikai, net tualetus apmokestinę. Bet miškai ten dideli. Eilinė pamoka, kad masinio turistų susibūrimo vietų reikia vengt. Aptartos amžinos filosofinės temos, kad lenkų diedai nekažką, o moterys visai gražios Ai dar buvo pakeliui kažkoks neva krioklys, bet toks neįspūdingas, kad net tingėjau traukt telefoną, nekalbant apie juostos gadinimą. Tikriausiai išlepom per gyvenimą nuo įspūdžių ir tiek.

Vakaras gi šauniai baigėsi Furmanskio Zajazde su kvietiniu alum ir keptu upėtakiu, sūriais, šoninėm, raugintais kopūstais ir kažkokiais prašmatniais desertais griežiant kapelai, o Juliui siuntant vaikų kambary. Nuostabus sprendimas- po karčema įrengt vaikų žaidimų patalpą, kurios vaizdą transliuoja monitorius pagrindinėj salėj- ir puotauji ir vaikas uždabotas Kulinarinę Lenkiją myliu iš visos širdies. Ai, vis dar negavau tradicinės fliaki– skrandukų- sriubos. Tam Zajazde paklausęs, ar turi, gavau daug kartų “nene, ne ne ne”- turbūt reikėjo suprast, kad čia kažkas baisiai prasto ir mužikiško, gal, jei būtume pasakę, kad mes chamai mužikai iš Lietuvos, būtų suradę putros bliūdelį

Rytas prasidėjo tvarkingais pusryčiais- Villa Regina nepasišiukšlino ir pusryčių stalas vėl buvo nukrautas vaišėm, bet mes jau gyvenom ratų nuotaika- op op maisto ir pro duris. Kelias Budapeštan veda per Tatrų vieną arba kitą pusę, važiuojant iš viršaus, mes susigalvojom, kad nusileidžiam viena puse, per Štrbske Pleso ir važiuojam palei aukštuosius Tatrus iki Ružumberoko Slovakijoj, o paskui jau duriam apačion iki Budapešto. Išjudėjom iš Zakopanės vėlgi Morski Oko kryptim ir net papuolėm į kilometrinį kamštį, judantį link to kvailo ežero, kol gavom nusukt link Slovakijos- keli šimtai metrų ir mes kitoj šaly. Pirmas įspūdis- paprasčiau. Daug paprasčiau- tiesog trobos, skardiniai, šiferiniai, čerpiniai stogai, kaimai ėmė primint Lietuvos provinciją bet vėliau teko atsiprašyt Tėvynės už palyginimus, nes Slovakija, bent ten, kur važiavom, atrodo gerokai prasčiau už Lietuvą- žabynai, lūšnynai, apleistos industrinės zonos, turbūt daug čigonų, nes pastebėjom, kad vieni tiesiog balti europiečiai, kur neiškristų iš konteksto bet kurioj kitoj šaly, kiti gi labai čigoniškos išvaizdos ir daugumoj besikuičiantys prie molinių palaikių trobų, paramstytų pagaliais. Eilinį kartą pavedė Garmin navigacija- užuot vedus palei Tatrus, nuvijo kažkur apačion ir buvo vėl gėdingai padėta į bardačioką, estafetę perdavėm Guglui. Bandėm ieškot, kur sustot pavalgyt, bet taip ir neradom nei vienos kavinės, kur ant durų būtų parašyta, kad priima korteles. Bankomato irgi neradom, nors pravažiavom eilę bažnytkaimių centrinėm gatvėm. Gal neturi jie jų išvis periferijoj? Vienintelis dalykas, kuris sužavėjo- saulėgražų laukai.

Pasijutom it Kusturicos filme, tik buvo keista, kad jos tokios mažos- įsivaizdavau, jog ta galva turėtų būt apimama abiem rankom, o čia tokios kumštelės geltonais žiedlapiais pasidabinusios. Bet labai gražu. Pramovėm dar kažkokį mokamą kelią, bet taip ir nesupratom, kur ir kaip susimokėt. Žmonės negražūs, nei vyrai, nei moterys. Gavom užsipilt kuro iš cisternos po šiferiniu stogu ir net priėmė kortelę.

Keli šimtai km ir mes jau Vengrijoj, kapitono Tenkešo tėvynėj. Pirmas įspūdis- baisokoka. Nei vieno suprantamo užrašo. Viskas kaip ir lotyniškai, bet absoliutus kosmosas- jei Lenkijoj dar galėjai bent approx sugraibyt, kas kur ir kaip, tai Vengrija nubraukė raudonu brūkšniu visus supratimus. Apie Vengriją žinojau tris dalykus- autobusus Ikarus, žirnelius Globus ir kapitono Tenkešo serialą, kurio mokyklos laikais per atostogas visi laukdavom. Air ir dar kad jie kietai fechtuojasi, mat pats kažkada badžiau špaga į dangų. Už keliasdešimt km, visi peralkę apsidžiaugėm, pamatę užrašą angliškai mažom raidėm, kad guest house ir galima pavalgyt. Kiek pablūdijom palei fermas, bet užsispyrę radom, nes jei būtume numoję ranka tai ir. Restoranas buvo visai prašmatnus, popfolk style, su visokiom vežėčiom, spragilais, neapmusijęs ir su anglišku meniu. Stvėriau upėtakį su daržovėm ir voveruškom, o Virga netyčia gavo dvi žasies šlaunis, nors tikėjos vienos. Julius tradiciškai bulvyčių, viskas su gėrimais kainavo apie 220 kr, pigiau grybo už tokį prašmatnumą.

Prisprogę užsiropštėm ant greitkelio, mokamo, ir net pražioplinom punktą, kur susimokėt. A, nubaus tai nubaus. Vengrai irgi gazuotojai. Virina, kiek eina, net ir su lupatinėm mašinom, taip netrukom pasiekt ir Budapeštą, kuris pasitiko aibe tiltų virš greitkelio su nuobodžiaujančiais policininkais- Virga net ėmė galvot, kad gal jie žiūri, kas nesusimokėjo. Navigacija vedė vis giliau miestan, mat viešbutis stūksojo pačiam centre, kol atsirėmėm į policininką, reguliuojantį eismą dryžuota lazdele. Kas iš mūsų atsimena tuos tarybinius makalavimus? Niekas. Vengrai irgi neatsiminė. Geriausiai suveikė akių kontaktas ir mosikavimas lazdele- varyyykblee, nestovėk. Vos nesuvažinėjus dviratininko ir vos nepadarius avarijos, kur pats būčiau kaltas, pagaliau pribuvom į viešbutį Matyas, kuris buvo taip centre, kad centriau jau neįmanoma. Dar sugebėjau įvažiuot į didžiulę sankryžą degant raudonai ir strigt, kol visi mandagiai apeidinėjo ir apvažinėjo. Šalimais stovėjo policija, kuriai į tai buvo visiškai nusišvilpt Ir tik tada ėmiau pagaliau atsipalaiduot ir imt dairytis aplink. Budapeštas, kaip žinia, sudarytas iš dviejų dalių, kurias skiria Dunojus- Budos ir Pešto, mes gi apsistojom Pešte, prie pat upės, susinešėm daiktus ir peržegnojom mašiną parkinge dviem dienom, nusprendę vairavimais neužsiimt. Vengrijos sostinė iškart užkariavo mūsų širdis net sunku paaiškint, kuo. Viskuo? Jaučiamės matę nemažai pasaulio, lyginant su statistiniu tautiečiu, bet tokios įspūdingos architektūros sankaupos vienam mieste dar neteko matyt- didžiuliam senamiesty kiekvienas be išimties pastatas vertas nuotraukos. Ir čia neperdedant- kiekvienas. Budos senamiestis yra sąlyginai nedidelis ir gal kiek primena Vilnių su Senamiesčiu ir Užupiu išskyrus tik Karalių Rūmus. Atvykę gerokai popiet dar spėjom pašmirinėt kiek po pėsčiųjų gatvę Pešte, tiltu nusigaut iki Budos ir karalių rūmuose aptikt, kad pagrindinė aikštė pilna kostiumuotų ponų ir ponių ir visus įėjimus stropiai saugo šabloniniai kostiumuoti pliki apsaugininkai, su iš ausies kyšančiais senovinio telefono laidais. Pasirodo, jog kaip tik tuo metu Budapešte vyko Vyšegrado Ketveriukės susitikimas su Egipto prezidentu- tai ir paaiškino visą kilusio mieste erzelio priežastį. Ta proga ponam net buvo atplukdyta barža- scena Dunojuj, kur naktį vyko koncertas, bet mes, kaip ne ponai, pažiūrėt nėjom. Bet ėjom pasisukt su Budapest Eye apžvalgos ratu, kuris labai labai mažesnis už London Eye ir sukasi daug mikliau, bet užtatai suka visus penkis ratus, taigi ir paspoksot ir pafotografuot laiko per akis. Rekomenduoju tik naktį. Dieną nepasimatys nieko įspūdingo ir dar reikės šust kabinoj. Pamiršau paminėt, kad atvykus temperatūra buvo maloniai 28 O ir sutemus laikydavosi gerokai virš 20. Parke, kur sukomės ratu- jis tikriausiai turi pavadinimą- visos pievutės buvo nugultos jaunimo, kuris- o karbauverygos siaube- gėrė! Viešai! Ir ne tik alų, o bet ką- vyną, viskį, šnapsą. Nesislėpdami! Antradienį! Ir, nors buvo jau vėlus metas, nesimatė nei vieno šlitinėjančio, rėkaujančio ar ieškančio, kas jį uvažajet. Toks jausmas, kad XXI a. urbanistinis Vudstokas, kur visi švenčia, bet niekas nežino, ką- toks jaunatviškas siautulys, kokį panašiai, tik mažesniais mąstais ir kiek piktesnį, turėjom Vilniuj, Sereikiškėse gūdžiais devyniasdešimtais.

Vienas didesnių Vengrijos minusų- jų valiuta forintas, kuris grubiai konvertuojas 300:1 su euru, tai jiem jau normalu, kad turistai, sustoję prie kavinių meniu, maigo telefonuose kalkuliatorius, idant susivokt, kas kiek kainuoja. Išmanesni verslininkai kainas rašo iškart abiem valiutom. Prisėdom pačioj senamiesčio širdy kažko užvalgyt naktipiečiam ir maloniai nustebino padavėjas, kurio paklausiau, ar turi ką nors native hungarian- pažiūrėkit, sako, į meniu, mažu netiks? Kitas gi būtų vijęs į kėdes iškart. Radau guliašo, kas dar gali būt vengriškiau? Virga ėmė keptą keptą ožkos sūrį su levandų ledais ir čili. Skamba kaleidoskopiškai, bet iš tikrųjų visai skanu. Kadangi papuolėm dar ir vynotekon, tai Virga išsirinko tokių tai metų tokį tai vyną, aš gi ėmiau vietinio alaus. Paskui dar desertui stvėrėm- nepasakysiu pavadinimų- aš kažko čigoniško su vyšniom ir kur rūgštu pavadinime, Virga kažko visai kitko ir vietoj kažko įdomaus gavom po taurę samagono, kurios skyrėsi gal vienu potėpiu kvapų gamoj o skoniu nesiskyrė išvis kaip jau galima suprast, vakaras tuo ir baigėsi. Niekad neteko gert samagono iš taurės.

Rytas prasidėjo pusryčių laukimu- kiekviena nauja šalis pateikia netikėtumų, nenuvylė ir vengrai- meniu tai buvo tipiškas viešbutinis, nebuvo tik majonezo ir buvo vengriška, primenanti chorizzo dešra, bet ne tai svarbiausia, svarbiausia- patalpa. Menė. Toks va žodis ir kitokiam nesiverčia liežuvis- paprastą maistą valgėm menėj, su vitražiniais langais, freskom ant sienų, ornamentais ant grindų ir drožiniais lubose. Ir matės, kad tai nėra šviežias kičas o tiesiog. Gal kažkada buvęs prabangus restoranas, gal tikrai kokio dvarponio virtuvė, nesuprasi, užrašai lotyniškom raidėm, bet visiškai nesuvokiami. Toliau dienos bėgy metėm mandrumus šonan ir nusprendėm, kad sightseeing turas su hop-off hop-on yra tai, ko mums reikia. Taip, galima linksėt galva, kad boohoo, turistų avinėlių zabova, tikri keliautojai taip nedaro et cetera, bet tiesa yra ta, kad gali būt pats kiečiausias pasaulio keliauninkas, bet savo dviem kojom ar dar blogiau- automobiliu- dideliam mieste visko, kas verta dėmesio, nepamatysi. Argumentai paprasti- prasinervuosi kamščiuose, kai busai važiuoja savo laisvom linijom, ieškosi/mokėsi už parkingus, nežinosi, kur važiuot, kas verta dėmesio ir dar pastoviai stresuosi. Gyvenu labai šviežiais Krokuvos atsiminimais Apžvalginiai autobusai yra įvairių spalvų, priklausomai nuo maršruto. Galvojom imt žalią. Nes ilgiausias. Atėjo tarškantis agentas ir įsiūlė bilietą ant visų linijų. Su garlaivio pasiplaukiojimu. Netgi su dviem. Nemokam derėtis. Iš tikrųjų tai gal ir gerai, nes pamatėm tikrai daugiau, nei buvom suplanavę.

Vėl ir vėl būtų galima suokt ditirambus Budapešto architektams- Austrijos- Vengrijos Imperija visgi mokėjo mūryt. Ir liet paminklus. Daug paminklų. Greičiausiai visi, kas ką nor gero padarė valstybei, yra nulietas iš bronzos ir stūkso kokiam nors Budapešto skverely. Aš sužinojau, kad Ferensas Listas buvo vengras ir autobuse per palaikes ausines pabirzgino jo uvertiūrą. Ot žodį atsiminiau, gal jis čia visai ir ne vietoj. Prasilenkėm su kiekvino tikro vyro svajonių transportu- alubariu, varomu pedalais. Taip taip. Bariukas su stogeliu, kranu ir statine, primontuotas prie baro stalo, kur susėdę iš abijų piusių aštuoni pijokai mina pedalus, riedėdami Budapešto gatvėm, kol barmenas (nepastebėjau, ar mynė), pilsto jiems alų Iššokę iš autobuso, smukom link garlaivio, kepinant kokiem trimkeliem, pavyko pasistvert paskines tris kėdes viršutiniam deny, nepasisekė dešrelių pardavėjai, kuri pabandė Virgos 10 000 kupiūrą priimt kaip 1000, gavo murmėdama duot grąžos. Tarp vengrų, pasirodo, yra sukčių. Plaukiojimas užėmė apie pusantros valandos, iš kurios dėmesio verti buvo praktiškai tik Parlamento rūmai. Lygintini su pačiais gražiausiais valstybiniais pastatais pasauly. Jei ne patys gražiausi. Plaukt verta vien dėl vaizdo į juos. Jei Lietuvos seimūnai pamatytų, kaip posėdžiauja jų kolegos, veikiausiai verkdami išnešiotų Seimo pastatą po plytą, atsiskėlę plaktukėliais, kad nebedaryt architektūrinės gėdos ir išeitų į tyrus skelbt valstybinių parėdymų nuo bačkų.

Paskui užsukom į pirmą pasitaikiusią knaipę pavalgyt- padavėja buvo Daša. Apsidairius pasimatė, kad papuolėm pas rusų išeiviją- diedas patamsy su akiniais nuo saulės klavesinu grojo pamaskvio vakarus, ant sienos kabėjo medinis kalašnikovas, po klavesinu- carinė patranka iš papjė- mašė, virš galvų antram aukšte- manekenė, aprėdyta neva poniškais rūbais. Ėmėm alaus ir guliašinės sriubos. Restoranas vadinosi kažkaip imperatoriškai, neatgraibysiu, bet prisistatė ir pats imperatorius- apkežęs diedas, mokantis rusiškai, bet ryškiai vietinis. Tai jam patiekalus nešė uždengtus su tuo tokiu sidabriniu gaubtu su bumbulu, kur paskui nudengdavo panosėj. Valgė lauke, kad visi matytų, nors buvo karšta stipriai. Dar pametė po savim auksinį parkelį ir nepastebėjo, bet kažkaip britku buvo eit ir rodyt. Knaipė paliko slogų liūdną įspūdį, tikiuos, kad tos jaunos mergaitės padavėjos ras gyvenime ką geresnio.

Toliau vakarą praleidom tiesiog slampinėdami skersgatviais, apėjom kelis tiltus virš Dunojaus- nors kabėjo lentelės, jog ant tilto konstrukcijų sėdėt draudžiama, visur, kur tik buvo galima pasiekt savo dviem, buvo nutūpta jaunimo- po vieną, po du, po dešimt. Įspūdis, jog Budapeštas švenčia kiaurą parą be išeiginių

Kitąryt patraukėm link Balatono. Ežero, kurio vidutinis gylis 3 metrai, plotas approx 600 kv. kilometrų ir kurį vengrai vadina savo jūra. Pajudėjus iš Budapešto atsiminiau, jog telefe dar yra toks neteisėti pamirštas navigacinis appsas Waze. Iš miesto išnavigavo tvarkingai, rodė, kur policija ir kliūtys keliuose, o labiausiai sužavėjo tai, jog prieky greitkely, nutikus avarijai, pats be jokių klausimų nunavigavo aplink didžiulį kamštį, kai guglas rodė tik kad eismo įvykis ir tiek. Netikėtai radom naują favoritą šturmaną. Kadangi kelias vėl buvo mokamas, tai nepatingėjom ir sustojom nusipirkt kelių vinjetės, bala žino, kaip ten su tom baudom. Sprendžiant iš to, kad įstaigėlėj prie kolonėlės niekas nekalbėjo angliškai ir nelabai suprato, ką aš čia veikiu, vinjetės nėra labai populiarios tarp užsieniečių, o ir tegavom tik kelis lapus, prirašytus paukščių kalba, jokio lipduko. Sustojau su dronu skrystelt virš saulėgražų lauko

 

Dvi su puse valandos ir mes jau vietoj. Pačioj Balatono apačioj, miestely Kezthely. Gal vėl būtų galima lygint su kokiu mūsų Birštonu ar Druskininkais- aibė pensionų, parkų, senamiestukas, poniškas dvaras ir ežeras. Vanduo žalias, bet nei smaragdinis, nei žydintis. Toks. Drumstai žalias. Pats ežeras vadinamas Vengrijos jūra ir vengrai juo baisiai džiaugiasi, nes daugiau, be Dunojaus, nelabai ką šlapio ir turi. Anot legendų, ežero dugne stūkso bažnyčia, prie kurios verkia mergelė ir kol ji verks, tol vanduo ežere nesibaigs. Bet kai toks gylis, tai baisiai menka ta bažnytėlė turėtų būt. Įsikūrėm gesthauze Moritz- approx 10 min ėjimo iki parko, kuris ribojas su paplūdimiu, kažkiek kapeikų mokamu, mat visos ežero pakrantės yra meldai, akmenys arba šiaip brūzgynai, taigi maudytis galima tik sukultūrintose vietose. Dugnas, panašu, jog irgi iš privežtinio smėlio, nes, nuėjus giliau, pėdos ima jaust žoles, akmenis, dumblą. O paeit reikia nemažai, su Julium ant pečių, bridau gerą šimtą metrų, kol vanduo pasiekė krūtinę. Juokingai atrodo plūdurai, žymintys 120 cm gylį, bet atostogom su vaikais paplūdimys idealus, tik labai jau ankštas- dienos vidury pliažas atrodo it sardinių skardinė ir nėra kur nueit nuošaliau. Aplink ir žaidimų aikštelė ir aibė visokių barų, kavinių ir nedidukas molas, nuo kurio plaukia garlaivis su apžvalginiais turais, bet tiek to per tokius karščius- pavėsy 32. Restoranėly užsisakėm prancūziškos svogūnų sriubos su rūkytu sūriu, kepto starkio ir kepto sūrio. Lašinių rinkės palei pilvus griaudėjo fanfarom ir žvangino cimbolais iš laimės. Vakaras tiesiog praėjo berašant, pasivaikštant molu, pabirbinus droną virš ežero. Ramiai smagu čia. Ant molo klarnetu dailiai dūdavo diedukas, nusisukęs ežeran, nekreipdamas dėmesio į praeivius. Susidarė įspūdis, kad Vengrijoj apstu talentingų muzikantų, kurie neturi ką veikt- Budapešto skverely kitas diedelis griežė smuiku ir išmanė savo darbą, šalia vieno iš Budapešto tiltų kitas barškino šaukštais į vandens pripildytas stiklines ir barškino tokias simfonijas, kad nori- nenori, teko įmest kepurėn.

Rytas prasidėjo tradiciškai smalsiai, kaip gi čia bus su pusryčiais. O jie buvo bene geriausi, iš visų ragautų- petelnėj kepta kiaušinienė, ne omletas iš bambalio, keptos faršo dešrelės be dažiklių, kiekvienam stalui termosas su kava ir arbata, vaisiai gal net iš to paties kiemo. Jei kas paprašys įvertint pensioną- duodu aukščiausią balą ir rekomenduoju kitiem. Ir labai prikolnas savininkas, kiek kalbantis angliškai, kiek žvairas ir neieškantis žodžio kišeniuj- net nubėgau pažiūrėt įstaigos pavadinimo darkart.

Kol neįdienojo ir kol dar esam Vengrijoj, nupypinom iki artimiausios krautuvės apsipirkt vengriškų lauktuvių- vynų ir šampanų. Nors sąskaita atrodė baugiai, 18 000 pinigų, bet išvertus tai tebuvo approx 60 eurų už du maišus, kuriuos praktiškai reikėjo vilkt žeme. Pirkom stiklinę bonką brangaus mineralinio, kainavo kaip dvi vyno. Bjaurastis dar ta- negazuota, smirdi ir skoniu turbūt primena paplavų duobę. Ir krapų skonio semkių pakuotę. Keistos, it čipsai.

Toliau nusprendėm braukt keliom dienom Bratislavon, Slovakijos sostinėn, susižiūrėjom viešbutį ir iškulniavom link ežero, pakeliui strigę žaidimų aikštelėj ir dar labiau strigę lauko restoranėly- Virga ėmė graikiškų salotų ir blynų su cinamonais, o aš ėmiau kitą tradicinį vengrišką patiekalą- paniruotą heką. Tai ir atnešė tokį paniruotą dilbį lėkštėj. Įveikiau jau beveik kominės būsenos, tokio dydžio porcijas reikia draust įstatymu, nes kenkia sveikatai.

Toliau neveikėm nieko- vaikštinėjom paežere, kol Julius dūko internacionale su vaikais žaidimų aikštelėj, blūdinėjom po po miestą, sėdinėjom parkuose. Eidami namo, sutarėm užsukt į knaipę pakeliui ko nors lengvo- visgi buvo jau po devynių vakaro. Tai finale Virga ėmė čigonišką kepsnį- trys mėsos blynai su kepta lašinių paltim ant viršaus, o aš- šefo rekomendaciją- karbonadą, įdarytą dešra, paprika, lašiniais, svogūnais ir dar bala žino, kuo. Tūžmingai kovojau, pasitelkęs kelis bokalus alaus, bet pralaimėjau nelygioj kovoj, bene pirmąkart atostogose teko pripažint, kad nebeįveikiu porcijos ir namo reiks ridentis šonu Siaubingai sočios atostogos. Maisto dienoraštis kažkoks.

Rytas prasidėjo tvankuma, pusryčiais, daiktų pakavimu ir atsisveikinimu su svetingu Moritz šeimininku. Ar norėsis čia sugrįžt? Tikrai taip. Ir ne dėl garsiojo Balatono ežero, kuris yra tiesiog šiltas, drumzlinas, seklus ežeras, nevertas tokio atstumo iš Skandinavijos. Norėsis grįžt dėl jaukumo ten, kur gyvenom, nors ir nebuvo jokių super puper sąlygų. Tiesiog tai buvo labai pozityvi vieta.

Toliau ekipažo šturmanas Waze nunavigavo įdomiai mažais keliais link Bratislavos- tai įšokdavom į didelį, gerą kelią, tai vėl nusukdavom ant lopytų, perlopytų, jau ėmiau abejot softo puikumu Kiek pafotkinom ir paskraidžiau virš saulėgražų laukų ir įvažiavom į Slovakiją. Per gremėzdišką, bet free to go muitinę, kur kažkodėl buvo fūrų eilės į Vengrijos pusę, bet mes įvažiavom ir nuvažiavom nesustodami. Buvo ženklai, kad keliai mokami, bet taip ir nesusigraibėm, ką kur kam mokėt. Ateis bauda tai ateis.

Bratislavą pasiekėm už keliolikos km ir Waze antrąkart pavedė su tiksliu adresu- nugrybino porą šimtų metrų ir dar prieš eismą, persijungtas guglas parodė teisingai. Radom viešbutį Max Inn, papuolėm tiesiai į banketą viešbučio foje Ponaujo nuobodaus pastato foje buvo sustumti stalai, prie kurių puotavo keliasdešimt garbaus amžiaus ponų, aplink lakstant patarnautojams- kiek priminė tarybinių laikų baliukus, kuriuos mačiau būdamas vaiku. Įėjus skambėjo tostai, lydimi plojimais ir taurių barškinimais. Numery (labai geram, galim pasakyt, numery, su kondicionierium ir prašmatnia vonia) prasitrynėm valandos pusantros su pasigulinėjimais, kol išsiruošėm miestan, senjorai foje vis dar atsistoję tvojo tostus

Administratorė iškvietė taksi iki centro, kurio šoferis nežinojo, kur yra bankomatas. Tai stovėjo centrinėj aikštėj, kol aš bėgiojau. Nukurnėjau puskilometrį pagal navigaciją, kuri rodė, kad bankomatas yra ten, kur stovėjo tik biotualetas. Galbūt bankomatas ir slypėjo viduj, bet susinervinęs nepradariau durų, ba smirdėjo. Bankomatą gi radau dvidešimt metrų už takso, žioplys galėtų tokius dalykus žinot. 15 min važiavimo kainavo 22 eur arba 25 su arbata- niekas grąžos čia nesiūlo.

Važiuodami krizenom, kad po Budapešto bet kuris kitas miestas bus besimaivant nurašytas, kaip neįdomus. Ir tikrai, kaip bebūtų pikta, Braislavos senamiestis pasirodė kompaktiškas, ganėtinai lietuviškas, niekuo nenustebinęs bet gana jaukus. Kalbant apie kulinarines patirtis, knaipėj Virga ėmė pirogi arba koldūnų su brinza ir krapais, aš gi ėmiau totorišką tartarą ir kažką- neatsimenu pavadinimo- tokie bulviniai kirmėliukai su spirgais ir raugintais kopūstais skaptuotam mediniam dubenėly. Fy, teko paknaibyt ir palikt. O kas yra tartaras tai sužinojau, kai padėklas atgulė prieš nosį. Va toks.

Nusigandau pradžioj klaikiai, bet kai sumalakavau visą tą indelių turinį su faršu, išskyrus garstyčias ir kečiupą, košė pasirodė visai ir nieko, juolab kad buvo patiekta česnako galvučių ir 5 drūtos keptos duonos riekės. 5 sumuštiniai su storai teptu faršu yra more than enough. Kol alum skalavom gerkles, atlalėjo anglų sirgalių šaika su idiotiškais perukais ir užtūpė pusę kaboko, kitą pusę užtūpė provincijos bibliotekininkės, pirmąkart autobusu atvežtos į sostinę, kur viskas įdomu ir biškį galima kalbėt garsiau. Atsiskaitėm su padavėja, kuri irgi atrodė kiek susirūpinus, ir movėm lauk. Dabar, po gerų penkių valandų piešiasi du scenarijai kavinėj, kur vakarieniavom. Pirmas- po devynių mėnesių bus senyvų mamų, kurios nežinos, kas jų vaikų tėvai, antras, trumpas ir neskausmingas- personalas dabar žadina bibliotekininkes ir anglus ir prašo visus eit namo, bet nei vienas neatsimena, kur reiktų eit, o pusė nesupranta, ko iš jų norima. Pats mačiau, kokias gėrimų be užkandos piramides nešė padavėjos, duok dieve visiem sveikatos

Kiek pašliaužiojom senamiesčio gatvelėm, užkopėm pilin, nuo kurios pasimatė, kad į visa puse plyti tik industriniai arba miegamieji rajonai. Atskiro dėmesio nusipelno street artas ir suvenyrų kautuvėlės. Labai jaukūs ir šilti darbai, jokio kičo ir tas kurmis dalyvauja, kurio filmukų laukdavom per labanakt vaikučiai Pablūdijom ir viešbutin su pirmu pasitaikiusiu taksi. 8 eur ir iš toliau. Užrodė bravorą, sakė, labai geras, kitapus gatvės, kur gyvenam, net ir valgyt duoda. Pirmasis taksi ryškiai pasitaikė aerouosto sukčius ir bala žino, kaip išvengt, kai kalbos nemoki. Anyway, šiai dienai viskas, o ryt galvosim, į kurią pusę važiuojam tolyn ir ką čia veikt toj Bratislavoj, kai per vakarą savom dviem apėjom beveik viską.

Diena prasidėjo pusryčių laukimu- kad jau tokios ėdrios atostogos, tai kiekvienąkart įdomu, kokia šalis kuo nustebins. Slovakija labai stipriai nenustebino, bet pamalonino angliškais pusryčiais- pupelės, šoninė, kiaušinienė ir dešrelės. Pats tas tokiam serui, kaip aš. Dar atsisiunčiau apsą hopintaxi taksi išsikvietimui. Labai patogu- matai, kur atimiausios mašinos, savo vietą, įrašius kelionės tikslą- ir kainą. Rodo vairuotojo duomenis, mašinos modelį ir numerį, approx atvykimo laiką. Ir jokių registracijų. Į miestą nuvykom už 5 eur. Apsidžiaugęs palikau arbatpinigių šoferiui ir išgirdau, kad esu osom

Toliau- šliurinėjimas po senamiestį šen bei ten, pavalgymas (ėrienos kepsniai su žolelėm ir bulvėm, labai skanu, nors, aišku, užėjom tik užkąst), nusipirkom emaliuotą puoduką su multiplikaciniu kurmiu, kurį žino visi mūsų kartos ir vyresni- panašu, jog tai buvo būtent slovakų o ne čekų personažas. Prišokus moterytė ėmė sakyt ou maj god ir parodė tattoo ant rankos, kurioje puikavosi mano rolleiflex’as, kuriuo kaip tik gaudžiau praeivius- kelias sekundes pasidžiaugėm vienas kitu Senamiestis yra pilnas specializuotų alaus užeigėlių įmantriais pavadinimais ir interjerais- jei kas norėtų pasidaryt sau alaus gurkšnojimą labiau sofistikuotu ir už nebrangiai- Bratislava tam labai tinka. Vėlyvą popietę užklupo staigi liūtis- išsikvietėm taksą programėle ir už 4 eur grįžom namo Porą valandų pagulinėję, pagal taksisto rekomendacijas, išsiruošėm į vietinio bravoro aludę kitapus gatvės- Patronskij Pivovar. Virga ėmė anties kepenėles su mandrais padažais o aš- šonkauliukus. Ir, be abejo, vietinio alaus, kurio jie turėjo tris rūšis. Neminiu, ką kur valgė Julius, nes visur be išimties valgo tik gruzdintas bulvytes, galės būt gruzdintų bulvyčių ekspertas. Kai atnešė šonkauliukus, ėmiau krapštytis galvą. Medinė lenta su kepta duona, daržovėm ir paklode šonkauliukų. Po to tik pasižiūrėjau, kad 600 gr. Ir kainos nesikandžioja- sumokėjom apie 300 kr už du patiekalus, bulvytes, desertą, ledus, 4 bokalus alaus ir dar kokteilį. Pūkščiau, stenėjau, dūsavau bet laimėjau kovą plikom rankom, ką jau ten šakutės, į pagalbą pasitelkiau tik 3 bokalus skirtingo jų alaus. Toliau skersi namo ir miegot, ryt laukia Brno- susiplanavom vieną nakvynę ten, nes Prahoj, kur vyksim paskui, lyja.

Palikom Bratislavą po pusryčių ir net nepastebėjom, kurioj vietoj kirtom Čekijos sieną- šiai dienai buvo suplanuota tik 130 km. Tik apsižiūrėjom, kad vėl pakelėse parėdymai nusipirkt kelių vinjetes, kurių Slovakijoj taip ir neradom. Sustojom pirmoj kolonėlėj ir už 17 eur gavom lipduką 10 dienų. Į Brno atvykom be nuotykių, nusimetėm mašiną ir iškulniavom apžiūrėt miesto beigi pavalgyt viskas, ką žinojom apie Brno- tai kad toks miestas yra kažkur Čekijoj. Ir nieko daugiau. Jei reiktų palygint- sakyčiau, kad gal kokio Kauno dydžio? Daug remonto keliuose, daug tramvajų, pradžioj painoka susigaudyt, kur eit. Bet senamiestis labai gražus- traukčiau drąsiai į lankytinų vietų sąrašą, jei viešėčiau netoliese. Ko verta vien Petro ir Povilo katedra, stūksanti ant kalno. Prisėdom centrinėj aikštėj pavalgyt Viduramžių Karčemoj su viduramžių padavėju- buvo panašu, kad su laiko mašina atgabeno autentišką jaunuolį, iškratė iš vyžų ir kiek pramokė angliškai. Gaila, kad nepadariau paslapčia foto- tikrai nepagadintų istorinio filmo, bet mes čia apie maistą Užsisakėm. Aš- vištienos sparnelių, Virga- iškaulintą kiaulės kulniuką su knedlikais. Vėl gavau ant medinės lentos ir vėl kibau be jokių stalo įrankių, bala nematė tų poniškų mandrybių, kai pilvas gurgia viskas buvo skanu išskyrus knedlikus- bjauri pavirta ar pakepta masė iš bulvių, miltų ir dar kažko. Varguolių maistas. Pirmą alų ėmiau tradiciškai- vietinį, net nesidomiu, kokio atneša, tiesiog sakau- local one, please. Antrą gi, anot meniu, labai true ir spešl iš tų laikų, pasiėmiau ponišką Korma. Anot meniu- medieval beer mixed with mead a very strong. Very strong, sakyčiau, nesiekė ir 6%, nes galvoj arba nesijautė arba adaptavomės prie sriubčiojimo nuo ankstyvos popietės. Bet skonis buvo keistas- nežinau, ką reiškia mead bet susidarė įspūdis, kad dėta medaus ir dar bala žino, ko. Virgai buvo skanu. Man gi kvapas priminė tuos laikus, kai šviesaus atminimo močiutė kartais vesdavosi mane į sekmadienines mišias ir ten kvepėdavo taip šleikščiai saldžiai ir būdavo kiek bloga ir labai nuobodu bet žinodavau, kad paskui gausiu gaidelį ant pagaliuko. Pavalgę dar kiek paslampinėjom ir nusprendėm, kad laikas eit namo siestos- visgi pastovus karštis virš 30 ir atostogų aktyvumas duoda savo, baterijos ne amžinos. Grįžom namo ir pačiu laiku- dangus žaibais plyšo pusiau ir miestą užklupo vasaros liūtis. Pati tikriausia, ne kur 10 minučių papliaupia ir vėl saulė, bet kur duoda kelias geras valandas, kiek yra sveikatos- buvau kyštelėjęs nosį gatvėn- viskas plaukė. Po liūties išėjom apsižvlgyt po vakarinį senamiestį. Prie vienos bažnyčios, praktiškai šventoriuj, aptikom ružavą seną rusišką tanką. Ką jis turėjo ten simbolizuot, taip ir nesupratom, bet į meną panašu buvo menkai.

Iš tolo pastebėjom žmonių tumulus, besibūriuojančius tai prie vienų, tai prie kitų durų, pradžioj pagalvojom, kad gal į kiną kur spraudžiasi ar šiaip kokioj eilėj stovi, ogi nė velnio- visos miesto aludės buvo užtūptos- vietų nebuvo ne tik prie stovimų staliukų lauke bet ir ant bordiūrų- ir viskas nutūpta ne kokių kandžiūlnykų o tiesiog paprastų įvairaus amžiaus žmonių, leidžiančių laiką su geru alumi- viduje, baruose, matėsi aibės skirtingo alaus kranų bei butelių- gaila, kad į tokias vietas su mažamečiais nelabai dera eit. Apsukę kelis skersgatvius susigraibėm, kad jie čia nelabai vakarais valgo- gal keli ir turėjo kokias užkandėles bet pagrinde tai cigaretė ir bokalas. Numoję ranka sėdom, kur papuolė o papuolė nebaisiai kaip, todėl ir buvo vietų. Patiekalų tik vienas- kitas, alaus išvis tik viena rūšis, kainos kaip Stokholme o ir vaizdas į linksmai tolimiau šurmuliuojančią aludę. Aš pasiėmiau carpaccio, o Virga pomidorų salotų su mozarella. Carpaccio buvo 80 g meniu ir tiek ir atnešė, dar patarkavę sūrio ir uždrėbę saują rukolos. Virga irgi gavo supjaustyto pusantro pomidoro su keliais sūrio gabalėliais ir baziliku. Plius bulvytės ir po gėrimą gavosi 300 SEK ir labai kuklus pavalgymas. To kabako neužskaičiau. Bet alaus turistui aplink būtų rojus. Dar ir todėl, kad absoliuti dauguma alų nesiekia 5%, taigi yra puiki proga išragaut daug daugiau rūšių, o alų čekai virt moka skanų ir kiekvienam skoniui, to neatimsi. Aišku, yra ir vietinis tradicinis alus- Starobrno. Neblogas tikrai- su ryškiu apynių kartumu, jokio rūgštumo ir miltelinių prieskonių. Kyštelėjom nosį vietinėn maisto krautuvėn- be nuobodybių aptikom vyno savitarną- įvairaus dydžio bambalių ir kraneliai pagal vyno rūšis už grąšius- litras kainuoja keliolika kronų. Bala žino, ar čia kandžiulnykam ar vietinių ūkinykų produkcija- pabandymui pasiėmėm litrą balto sauso. Virgai nepatiko, man vynas ir vynas, nelabai aš ekspertas.

Atvykdami galvojom, kad čia jau gal euras o, pasirodo, nė velnio- čekai vis dar naudoja savo kroną. Panašu, jog į atostogų galą abu virsim vaikščiojančiais valiutiniais kalkuliatoriais. Prikimšę skilvius ir kėblindami namo užklydom prie holografinio vandens fontano. Gal kam tai pasirodys kičas ir ne menas ir ne technologijos, bet stovėjom išsižioję minučių 10 tikrai. Nebuvau to matęs dar niekur gyvai, nors principinė schema neturėtų būt labai sudėtinga. Paspoksoję parkurnėjom namo pro ošiančias aludes- net ir toliau nuo centro- pamojavom iš už durų vėl bepasipilančiam lietui ir liūlia. Ryt laukia Praha. Mąstau dabar, ar Vilnius turi kokį nors veikiantį miesto fontaną?..

Pirmas atostogų rytas be įskaičiuotų pusryčių skambėjo baugiai. Bet nepakankamai baugiai, mat apsižiūrėjom iš vakaro, jog apsistojom bute šalia kavinės durų, kuri duris atveria 8 ryto, taigi badu mirt neturėtume. Bet, kaip sakoma, žmogis planuoja, o Dievas juokiasi. Kavinėlė veikė tikrai, bet neturėjo nieko valgomo, tik visa ko įmanomo geriamo. Nuo aštuonių ryto. Antradienį. Net ne visai centre. Čekų kultūra visgi turi savo paslapčių. Nusprendėm važiuot ir sustot kur papuls, pakeliui. Papuolė iškart už Brno, tik iššokus ant greitkelio. Ir net ne šiaip nususus degalinė su hotdogais, o fūristų parkingas su tarybinio tipo savitarnos valgykla. Lėkštėn pusryčiam atgulė didžkepsnis su bulvėm ir raugintais agurkais, likusi šeimos dalis pasitenkino kuklesniais pusryčiais

Atskiro paminėjimo vertas ir Brno- Praha greitkelis (esantis mokamų kategorijoj) – 200 km prailgsta į begalybę dėl visur besitęsiančių kelio remontų- didesnę kelio dalį teko važiuot kelkraščiu, didžiulio fūrų srauto arba tragiškai senos ir išsidėvėjusios betoninės kelio dangos- priminė kelionę Austrijon 2005 metais, kai netyčia papuolėm ant Berlyno betonkės, statytos dar dėdulės Adolio ir neremontuotos.

Anyway, pusę dviejų jau dėliojomės lagaminus Prahos viešbuty ir net į centrą, didžiam Juliaus džiaugsmui, važiuojam tramvajum. Pasiciekavijau registratūroj apie taksi kainas- švediškos. Tiek to. Atvažiavus senamiestin pribloškė turistų gausa. Minia. Srautas. Nesibaigianti Kaziuko mugė visom kryptim. Atėjus iki garsiojo Karlo tilto net nėjom artyn- būtų reikėję grūstis, nusūkuriavom su turistų minia žemyn, į senamiestį. Kiek liūdna, kai tikrai tikrai gražus ir įspūdingas miestas taip “nuturistėja”- nykiai vienodos knaipės ir suvenyrų krautuvėlės, lapukų dalintojai, išsižioję, kaip mes, turistai. Tokiais momentais pagalvoji, kad daugiau įspūdžių paliko apgriuvęs Slovakijos kaimas su čigonais pakelėse..

Reikalą pataisė aptiktas žaislų muziejus- nedidukas, bet vertas dėmesio, jau esam matę tris- Vilniuj, Valetoj ir Prahoj- įdomu palygint, kaip vystėsi žaislų industrija skirtingose šalyse. Vienas diedelis sukėlė gana dviprasmiškų minčių- žr foto

Toliau, vos už kelių skersgatvių ir kaip tik ėmus lynot, aptikom.. šikpuodžių ir šikinykų muziejų. Per du aukštus. Praplėtėm savo akiratį šioj svarbioj srity ir net gavom nuolaidą į lego muziejų, kur reiks papult rytoj. Kai kurie indai buvo dvejopos paskirties. Kiti- su vestuvinėm foto. Fajansinis naktipuodis su vestuvine foto- kaip miela. Visai šalimais aptikom ir sekso mašinų (tiesioginis vertimas) muziejų, kur prieigose barškėdami sukosi ganėtinai keisti agregatai, bet buvom su Julium, tai nusprendėm netraumuot jaunos sielos, norės- atvažiuos pats  

Centrinėj (?) aikštėj vyko džiazo festivalis, gal ar ryšium su tuo buvo žmonių pagausėjimas, prasmukom šonu į kitus skersgatvius. Susidarė įspūdis, jog visas turistų srautas teka tik pagrindinėm senamiesčio venom- pakanka keliskart nusukt kur nors ne į temą ir tu jau vienas visoj siauroj gatvelėj. Tik susirask žemėlapy ką lankytino- ir tave jau vėl neša minia. Aikštėj susirinkus minia, sulaikius kvėpavimą, laukė, kol svarbus miesto laikrodis muš valandas ir puolė filmuot. Kiek įspūdingiau, nei babytės laikrodis su gegute, bet skirtumas ne per didžiausias. Po visko keli glušai net bandė plot. Laikrodžiui. Čia jau blogiau, nei plot lėktuvui nusileidus. 

Galų gale prasibrovėm per tą įmantrų tiltą (tikrai gražus, tikrai, bet ne tokioj minioj, kurios dalis buvom ir mes), įpuolėm pavalgyt pirmon pasitaikiusion knaipėn (guliašinė sriuba ir guliašas duonos kepalėliuose, skanu) ir tramvajum namo miegot. Pajutom, kad bunkam nuo įspūdžių. Ir pavargom jau. Dienos vidurkis- apie 10 nueitų km kasdien. Su kabalduojančiais fotikais per karščius beveik pensijinio amžiaus šeimai tai jau šis tas

Rytas prasidėjo nykiausiais pusryčiais per visas atostogas- skurdesnius teko valgyt tik Amerikoj :\ Paknaibę šio bei to, išmynėm tramvajum į centrą, dienos tikslas buvo Lego muziejus ir Auksinė gatvelė. Atvykę stryktelėjom į kelias parduotuves, mat per tas kelias savaites pirkom tik maistą ir tai tik keliskart, tada pasijautėm išalkę ir vienam centro prekybcentry aptikom azijietišką buffe už 109 jųjų kronas. Kimšk, kiek lenda ir pusvlčiui. Tai ir kimšom Lego muziejus, po Bilundo, nors ir per kelis aukštus, niekuo nenustebino, džiaugės tik Julius. Paskui- vėl šmirinėjimas tuda siuda tos paauksuotos gatvelės link, kur ar juvelyrai anksčiau susibūrę buvo ar kažkas panašaus. Kringeliais atropoję iki tos gatvelės aptikom, kad įėjimas į ją mokamas. 250 pinigų nuo galvos. Kad pasivaikščiot gatve, kur neaišku, ar yra į ką pažiūrėt, galų gale buvo gaila ne pinigų, bet pikta dėl lupikavimo lygioj vietoj. Užtai šalimais atradom Prahos rūmus ir gražią miesto katedrą. Net nesupratom, ar prasmukom netyčia, ar tikrai buvo nemokamai- kažkokie barjerai buvo, bet atėjom iš priešingos pusės, nei visas turistų srautas tai gali būt, kad įsmukom per išėjimą 🙂  Netoliese aptikom žalvarinę pliko jaunuolio skulptūrą su iki žvilgesio nuzulintu pimpalu. Turbūt tai irgi tam tikro turistinio ritualo dalis, bet nesigilinom.

Apsidairius aplink ir begalvojant, ką daryt toliau, ėmė krapnot, tai galvojimas baigėsi smukimu į restoranėlį. Artimiausias nugąsdino kosminėm kainom, kyštelėjom nosį į dar kelis ir apsistojom Kabančioj kavinėj- čekiškai būtų U zavešenyho kafe, kur ėmėm po kiaulės kulniuką ir alaus už labai padorią kainą. Kad kavinė ne iš prastų, rodę ir klintonų Bilo fotografija, kybanti ant sienos, kur anas sėdėjo pastarojoj kavinėj su bičiuliu. Meniu buvo priaršyta kažkokių blėnių, kodėl ji taip vadinasi, bet realiai tai kavinė iš tikrųjų kybanti aukštai šlaite su vaizdu į Prahos centrą iš paukščio skrydžio. Muzika- neįkyrus chill jazz, vakarais gyva muzika, interjeras mielas. Vienas išskirtinių bruožų- Kampe sukrauti tazikai ir vandens čiaupas- karštą dieną siūloma, geriant alų, vėsint kojas šaltam vandeny

Pavalgę ir prakutę nudundėjom tramvajum namo, tada nušliaužėm iki šalimais esančio Kaufland- visad galvojau, kad ten statybinės prekės, o ten gi didžiulė maisto krautuvė ir už pigiai. Tai kažko pirkom ir miegot, ryt 500 km iki Ščecino.

Rytas vėl prasidėjo blogais pusryčiais, daiktų pakavimu ir neskausmingu atsisveikinimu su Praha. Nemanau, kad kada nors norėsis čia grįžt. Bratislava, Budapeštas ir ta pati Krokuva paliko kur kas geresnius ir gaivesnius įspūdžius. Praha priminė išdailintą didžiulį suvenyrų kioską užkeltom kainom, sausakimšą turistų.

Kodėl paskinei nakčiai pasirinkom būtent Ščeciną? Sąlyginai netoli kelto, kurio bilietus turėjom penktadieniui, sąlyginai nebrangu, lyginant su Vokietija. Tiesiog tarpinė stotelė. Apsistojom hostely Grif, kuris buvo sąlyginai geras už atitinkamą kainą ir išėjom kur? Teisingai, pavalgyt Lenkijos negalima nemylėt dėl mažų kainų- brangiausias patiekalas centrinėj pėsčiųjų gatvėj esančioj kavinėj- 24 zlotai. Alus- 7- 9 zlotai ir kavinių aibės, niekas nebankrutuoja. Dar vienas akmuo į godžių lietuviškų verslininkėlių daržą. Vėliau, sukdami ratus, aptikom garsiąją Biedronką. Krizendami ir besibaksėdami įėjom vidun ir…išėjom, vos patempdami maišus ne be reikalo tautiečiai šturmuoja šį tinklą, tikrai pigu.

Vėliau pasiguglinom, ką verta pamatyt Ščecine. Pirmose vietose rodė centrines miesto kapines. Už 3 km. Bedūsaudami nuvilkom pilvus per pusę miesto ir betemstant pasiekėm kapines. Tiesiog dideles kapines parke, miesto centre. Vidury buvo betoninis balvonas ir karių kapinės. Kodėl jas rekomenduoja aplankyt, taip ir liko paslaptim. Vos gyvi parsivilkom atgal ir miegot miegot miegot.

Apie paskinę dieną labai daug nėra ką ir plėstis- kuklūs pusryčiai ir 240 km iki Sassnitz kelto, borderšopas. Apibendrinant galima pasakyt, kad kelionė labai pavykus, gal tik kiek per intensyvi, dabar rinktumėmės mažiau lėkt. Jei norėčiau tiesiog pašmirinėt po nuostabų miestą- rinkčiaus Budapeštą. Jei norėčiau pasidaryt alaus savaitgalį- rinkčiaus Bratislavą. Nu o jei norėčiau nutukt už nebrangiai, tai rinkčiaus bet kurią restauraciją Lenkijoj Ir jau kažkiek noris namo., nors ten ir lyja.

P.S. Kai išryškinsiu krūvą spalvotų juostų- būtinai pasidalinsiu, jei bus verta dėmesio.

2 responses .

  1. Eddie parašė:

    Jei teisingai iterpretuoju, pirmą vietą pagal maisto gerumą užsitarnavo Lenkija? O antrą – Vengrija?
    Linksmas pasakojimas. Supratau, kad prie Balatono turbūt nevažiuosiom. Turėjau įtarimų, jog taip giriama žalio vandens bala negali būti jūra 😀
    Pragos tiltas buvo nugultas turistų jau vasario mėnesį. Galiu tik įsivaizduot, kas ten darosi dabar.

    • andraika parašė:

      Pagal sotumą ir kainas- Lenkija vienareikšmiškai. Nors jei dabar daryčiau savaitgalio išvyką be vaikų- imčiau gal Bratislavą, jei vien pasibaladot po barus. Jei dar ir po miestą- Budapeštas. Už savaitės laukia Ukraina motociklu, woohoo!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *