Kelios akimirkos iš kelionės Ukrainon

andraika post on rugpjūčio 5th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Taip gavosi, kad šiemet į VORAI MC national run’ą išvykau vienas, mat buvo likus savaitė atostogų o ir atstumas laukė nemažas- tūsas nusimatė Ukrainoj, West Wind’17, kurį dvyliktus metus iš eilės organizavo LIONS MC, anonsuojamas kaip didžiausias motosambūris visoj vakarų Ukrainoj. Kadangi renginys buvo net keturių dienų trukmės, tai startavau jau pirmadienį, pliaupiant gaiviai vasarinei liūčiai. Pirmi kilometrai Karlskronos link davėsi sunkiai- akiniai rasojo, lietus pylė, yriausi priekin su kebabine it laivas. Bet po keliasdešimt km orai prasiblaivė ir keltą pasiekiau be didesnių nuotykių.

Ryte, Gdynioj, orai irgi nežadėjo nieko labai gero, bet nuo lietaus pavyko pabėgt. Šiai dienai nakvynė buvo suplanuota pakeliui į Liubliną netoli Treblinkos, idant tuo pačiu apžiūrėt ir konclagerį- approx 400 km visokiais keliais- ir magistraliniais, ir remontuojamais. Vietos adresas sunkiai ištariamas-Nienałty Szymany 23b,  Zaręby Kościelne. Sunkiai suvokiama ir tai, kuriem galam vidury nieko išstatyti tokie palociai- aplink nei didesnio miesto nei didesnio kelio- apsukęs kelis ratus po apylinkes, radau kūdrą, sugriuvusias fermas, bažnyčią ir krautuvėlę Groszek, nuo kurios laiptų man mojavo vietinių budulių šaika. Aplink tik javų laukai ir žabynai.

Mane, kaip vienintelį svečią, aptarnavo vienintelė registratorė, kuri, o stebukle, mokėjo angliškai ir dar tuo pačiu buvo virėja, tai užsisakiau jautienos kepsnį, kol įsikursiu. Bare paaiškėjo, jog čia nelabai laukiami rusai

bevalgant susinepatoginus registratorė-virėja paklausė, ko norėčiau vakarienei, mat aplink per daug km nebuvo nei vienos užkandinės, o ją pakeisianti nelabai moka nelenkiškai. Ilgai negalvodamas, išsirinkau jautienos tartarą, mat jau buvau valgęs Bratislavoj ir visai patiko. Vakare gi nauja stora virėjėlė atnešė man… keptą lašišą su ryžiais- paskutinį patiekalą, kurio būčiau norėjęs per visą Lenkiją. Tiek to, nesibariau.

Kitą dieną laukė tik nepilni du šimtu km iki kaimo, keistu pavadinimu Kock, kur buvo suplanuota nakvynė pagrindinės brolių grupės, tą dieną išjudėjusios iš Lietuvos. Išvažinėjant lynojo. Nuo gonkelių mojavo storoji šeimininkėlė ir dar kokia tai babytė. Kaip sakoma, durnas mokosi iš savo klaidų, protingas- iš svetimų. Visai durni nesimoko išvis. Taip ir aš- eilinį kartą nusprendžiau, kad kam čia temptis tuos neperšlampamus rūbus, jei palis 5 min ir nustos. Po km 50 stot jau nebebuvo prasmės. O pralijo visus 100. Treblinkos memorialas liko neaplankytas, nes nuo kelio nesimatė, o blūdyt per lietų tiesiog nebesinorėjo. Per sekantį 100 km spėjau apdžiūt, atvykau vieton ir įsikūriau vietiniam kaimo pliaže prie upės su kryžium anapus kranto, o už kelių valandų atvyko ir broliai. Neilgas vakaras su minimaliai alko ir miegot. Pasirodo, palapinę pasiėmiau, o pusę meškerių palikau namie, nekalbant apie kuoliukus. Tai vos ne vos sugebėjau pastatyt, šleivą kreivą, prikergęs konstrukcijų iš šalimais augančių žilvičių ir kišeniuj rastų šniūrų. Ten su ja ir atsisveikinau.

Ryte laukė saulė ir 200 km iki Lenkijos- Ukrainos sienos, apie kuriuos nėra ką daug kalbėt. O va apie muitinę yra ką kalbėt- kelių km eilė, kepanti po +30 ir gliaudanti semkes. Dėjom skersą ir nuvažiavom be eilės- lenkų muitininkai pasirodė visai sukalbami ir net be eilės praleido mūsų suportinį busą, strigusį bendroj eilėj. Ir net taip, atseit be eilės, visos grupės prasimuitinimas užėmė geras tris valandas- įleidžia tik po 5 motociklus, surenka visų dokumentus ir kažkur dingsta minučių 15. Tada eini prie vieno kiosko, kur gali būt eilė prie langelio, ten vėl paduodi dokumentus- pasų kontrolė. Tada eini prie kito kiosko, kur kažkas apie muitinę. Vėl paduodi pasus. Ir tada reiktų stot į kitą eilę link ukrainiečių postų, bet, pralindus be eilės, ukrainiečių pareigūnas išduoda talonėlį. Tuomet eini prie vieno kiosko vėl, paskui prie kito. Paskui eini priduot talonėlį ir jau gali važiuot. Ir čia tiem, kas važiuoja žaliuoju eurokoridorium- suprask, pagreitintai. Kiek laiko užima sienos kirtimas be supaprastinimų, sužinot nenorėčiau. Kol laukėm vieni kitų, gulinėjom pievoj prie vietinės kolonkės- benzas approx 7-8 kr, labai nebloga kaina. Kol kovojau su neveikiančiu kuro pistoletu, priėjo diedelis ir paaiškino, kad čia jums jokia ne Europa ir benzo į priekį niekas neduoda- eini pas kasininkę, ta atsiunčia diedelį, tas pripila ir tada jau susimoki, niekur nenueidamas. Pajutau, kad kalba nuo rusų gerokai skiriasi- pirmą dieną susikalbėt sekėsi sunkiai, bet kuro gavau.

Susibūrę nusprendėm, kad darom kelių valandų pauzę Lvovo centre, mat renginys, turėjęs vykt netoli miesto, persikėlė į Karpatus- dar 150 km gilyn. Iškart nustebino du dalykai- visiškai normalūs europinio lygio keliai ir tarybinės pakelės- babytės su karvėm, palaidi šunes, žąsų būrys vidury kelio su piemeniu, po pakelės obelim gliaudančiu semkes. Į Ukrainą verta nuvažiuot vien jau dėl to, kad pamatytum, kiek Lietuva pažengė per savo nepriklausomybės metus- pas mus jau nepamatysi pakelėse žmonių, prekiaujančių kaliošais, šluotom, kašikais ar daržo gėrybėm. O juk buvo laikai, kai Grigiškėse prie autostrados stovėdavo tipai su šikpopieriu ar nekarpytom cigaretėm..

Autoparkas daugumoj irgi iš tų laikų- zilai, mazai, žiguliukai ir moskvičiai, dauguma supuvę ir riedantys tikriausiai su šventos dvasios pagalba. Arba oligarchiniai Lexus džipai. Apylinkės irgi atrodė liūdnokai- apgriuvę trobelės, apleistos gamyklos, gaila jog važiuojant motociklų kolonoj nesustosi pafotkint. Užtat mes galėjom jaustis, it kino aktoriai- fotografavo, filmavo, mojavo, pypsėjo ir senas ir jaunas- įspūdis, jog žmones pirmąkart matė motociklų koloną. Net išsišiepę mentai, užsmauktom ant pakaušių kiepkom su kozirkom iš krūmų mojavo ir rodė tipo gazuokit 🙂

Pavakary pasiekėm Lvovą, pleškinant saulei ir išsivaikščiojom centre kas kur užkąst ar šiaip pasišliurinėt. Pats miestas sudarė visai tvarkingą bet kurio didesnio Europos miesto įspūdį- nesijuto jokios tarybų sąjungos. Po valandos pusantros prisėdom centrinės alėjos pavėsy su Pumba, kur įvyko trumpas dialogas:

-žinai ką?

-jo. Bobos.

-aha.

Ir vėl giliamintiškai įsispoksojom į praeives. Tikrai, absoliuti dauguma buvo gražios. Gražių moterų koncentracija. Net ir tos negražios buvo kaip ir gražios. Grįžę prie motociklų supratom, kad taip pasirodė ne tik mum keliem. Kraipydami galvas, išjudėjom karpatų link ir vietą kalnuose- slidinėjimo kurortą Zachar Berkut pasiekėm jau visiškoj tamsoj, kalnuose, kaip žinia, temsta staigiai ir palauk nėra. LIONS MC buvo informuoti, jog atvykstam ir pasitiko tvarkingai- buvom pakviesti į VIP zoną, privaišinti degtine ir pachliopke, bet ilgas vakaras nesigavo, nes buvom gerokai nuvargę o ir dar tik ketvirtadienis, įsirengt stovyklą ir miegot.

Penktadienį pamatėm, jog veikia keltuvas- pasirodo, jog vasarą, kai nėra sniego, čia įrengtos kalnų dviračių trasos ir žmonių netrūksta, vietiniai rekomendavo būtinai užsikelt. O kalnas nemažas- pasikėlimas užtrunka apie 40 minučių ir bilietas kainuoja apie 25 kr. Užsikėlus pasitikėjimo nekeliančiu girgždančiu ir trūkčiojančiu keltuvu, atsivėrė graži Karpatų panorama į visas puses ir aikštelė su babytėm, prekiaunačiom lašiniais, šašlykais, horilkom ir kitais neįmantriais dalykais. Jei kas nors gyrėsi, kad atostogavo ten, kur pigu- tai jis nebuvo Ukrainoj. Va čia tai piguma. Šašlas- 25 kr. Alaus bokalas- 7 kr. Visokie karbonadai ir pan- 10 kr. Ir jau tikrai be jokių dažiklių ar konservantų. Naktis viešbuty- 70 kr. Alio, 70 kr naktis viešbuty su euroremontu! Pas kožną babytę buvo pristatyta apmusijusių butelių nuo bet ko su įvairiausiom užpiltinėm ir visos siūlė paragaut. Jei neatsisakinėt, tai prie paskutinės būtų reikėję jau kiek prigult man įsiūlė kažkokią, kur labai gerai vyram. Paėmė iš šiukšlių dėžės fantos buteliuką, praskalavo ir pripylus padavė- kokia problema, horilka gi išdezinfekuos Vyram gal ji ir tiko, bet gomuriui nelabai- teko paskui paragaut ir išmest- visvien nieko nekainavo beveik.

Nusileidę apačion puolėm pirtin, kuri irgi buvo pusvelčiui, net nepasakysiu, kiek. Bet vietinė kavinė, pajutus milijonierių antplūdį, pykšt ir padidino kainas- kava pašoko nuo 15 iki 25 grivivinų, brangiau už alų, kuris tebekainavo 20. O bet ir kas, nes aplinkui buvo gausu ir kitų prekiautojų viskuo- nuo peilių iki kaljanų, motomėgėjų į penktadienio vakarą irgi priplūdo gausiai. Žmonės- draugiški, galima eit nuo vienų prie kitų ir bendraut, nors dauguma buvo iš Ukrainos, bet matėsi ir lenkiškų bei baltarusiškų spalvų. Vienas buvo atsigrūdęs net iš Naujosios Zelandijos, tiesa, nepasiteiravau, kokiais vėjais. Vakaras praėjo prie scenos, kur finale sugroję ac\dc projektas pavarė taip kietai, kad teko kratyt kudlas, kaip senais laikais

Ryte prasivėdinimui vėl užsikėlėm ant kalno, bet ilgai neužsibuvom, mat perpiet laukė kolonos startas į miestelį Slavsk.  Tokiu pavadinimu, turbūt, pavadinti dar du tūkstančiai bažnytkaimių, kaip pas mus kokios dieveniškės. Praivažiavom, visu būriu nusifotkinom prie Banderos paminklo, ukrainiečiai atskandavo patriotinius šūkius- vakarų Ukrainoj su politiniu požiūriu viskas ok.

Vakaras, žinant, jog ryt laukia daugybė km, buvo suplanuotas ramus ir net galvojau eit miegot kokią pusę dešimt. Bet čia į sceną išėjo grupė TATUXI, ir aš iškart patapau jų fanu

Paskui buvo ugnies šou. Paskui visokie striptizai ir vėl liuks bliuzo grupė. Kai pusę pirmos ant scenos dar ėmė ropštis kažkas, supratau, kad arba einu miegot, arba ryt bus ragas. Striptizas mūsų laikais yra toks niekas, kai spoksai į sceną, kur raivosi atsigulus kokia tai boba, kurios nematai per iškeltus telefonus ir kolonėles ir kuriai niekas net neploja, nes nepastebi, kad ji dingo. Visi žiūri į telefonus.

Startavau 7 ryto vienas, mat broliai nusprendė sukt namo per Slovakiją. Kelionė iki Lvovo praėjo be nuotykių, tikėjausi, jog bus ženklai link pasienio, bet nė velnio. Tada pasiklydau Lvove, braižiausi centre, kovojau su neveikiančiu GPS, kurio prieš tai neišbandžiau, kol, su gerų žmonių pagalba pavyko išsprukt iš miesto sienos link. Pataikiau į kitą muitinę- gerokai mažesnę, kas išėjo į naudą- pralindau be eilės ir susitvarkiau viską per nepilną valandą. Toliau- nesibaigiantys šimtai Lenkijos keliais, laimė, daugumoj geros, nors ir kažkiek mokamos, autostrados. Batareikos baigėsi ties kažkokiu Swiebodzyn, sukorus beveik 1000 km. Daug. Iš trečio karto radau laisvą motelį ir griuvau paslikas., bandžiau prisiglaust piligrimų užeigoj, šalia gigantiškos statulos it Kristaus iš Rio bet niekas neįleido vidun. Gal buvau per suodinas.

Paskutinė kelionės diena, pirmadienis, nebuvo kuo nors ypatinga- 260 km iki kelto Swinojuščė- Ystadas ir štai- už valandos jau išsilaipinu žuvėdų žemėj. Nors kelionė užtruko lygiai savaitę bet atrodo, jog viskas truko vos kelias dienas. Ir vis tiek tai buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių šiemet. Ačiū visiem, buvusiem drauge.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *