Misija- Marsas

andraika post on gruodžio 15th, 2017
Posted in pasivalkatavimai

Pirmoji Apollo misija 1969 metais sėkmingai nusileido Mėnulyje. Viena paskutinių Apollo misijų 2017 metų rudenį mus sėkmingai išlaipino žemėje esančiame Mėnulyje- Fuerteventūroje. Šiais laikais Apollo yra tiesiog švedų bendrovė, skraidinanti tingius turistus visom įmanomom šiltom kryptim kiaurus metus.

Lėktuvas kiek vėlavo, bet nebaisiai, nėr ką burbėt, didesnis sukrėtimas visų keleivių laukė jau pakilus, kai paaiškėjo, jog buvo pamiršta/nespėta pakraut gėrimų ir ilgas skrydžio valandas prisieis siurbčiot tik kavas ir sultis. Alio, atostoginis skrydis be rytinio viskio ar alaus??? Kas nors yra taip skridęs? Aš tai ne. Dar kažkodėl nutūpėm Portugalijoj užsipilt kuro. Iš lėktuvo neišleido, bet dabar galėsim kinkuot galvom, kad Portugalijoj tai jau buvom, aišku 🙂

Dar beveik dvi valandos ir leidžiamės, rodos, Dievo pamirštoj žemėj- Fuerteventūroj, vienoje iš Kanarų salų. Esam buvę tik Tenerifėj, kur visai ir patiko o čia tai bala žino- tikrai kaip koks Mėnulis- sustingus lava, praktiškai jokios augmenijos ir, bent iš pirmo žvilgsnio, jokių mažesnių kelių- įspūdis, jog eina vienas plentas o toliau- žvyrkeliai į visas puses be ženklų ar kokių kvailų apsauginių tvorelių. Gerai, kad iškart nesinuomavom jokios mašinos, nes paprastai imam kompaktiškas špygas o čia, panašu, kad jau reikės visureigio, nieko nebus- tokie įspūdžiai susidarė riedant valdišku autobusu link – OrigoMare. Autobuso vairuotojas, pakeliui išsodinėdamas turistus, parodė dar vieną svarbią pamoką, už kurią išlipant gavo du eurus arbatai- kaip negalima parkuotis ten, kur negalima- vienoj aikštelėj, negalėdamas privažiuot prie viešbučio per visiškai kvailai numestą naują golfą, ilgai tūtavo. Koliojosi. Mojavo rankom. Tūtavo. Bandė pralįst. Dar tūtavo. Tada atsiprašinėdamas išleido turistus, kurie gavo paeit papildomą 100 metrų ir, švelniai, kad neapgadint autobuso, su priekiniu ratu specialiai sugrūdo pakibenimat priekinį golfuko sparną ir išvažiavo atbulas 🙂

Atvykę į OrigoMare turistinį kompleksą supratom, kad tikrai esam paleisti vidury nieko- aplink kalvos, dykuma ir lava, už kelių km- Atlantas ir. Ir viskas. Ir kotedžų kaimelis su viena parduotuve (brangia), vienu restoranu, kur su vaikais nėr ką veikt (brangus ir angliškai nuobodus) ir bankomatu, kuris vapa blėnis ispaniškai ir neima kortelių, nors kišom keturias skirtingas. Dar yra vandens atrakcionų parkas. Nemokamas, bet su Julium nelabai aktualu. Namuką gavom suporuotą iš dviejų, bet kaimynų nėra. Per du aukštus, du sanmazgai, lovos, sofos- reikalui esant išsitektų kokie 8 žmones laisvai, indaplovė, skalbimo mašina- praktiškai galima normaliai gyvent ilgą laiką. Tokia va įdomi pirma diena, gerbiamieji. Matysim, kaip čia ryt. Ai oras, nes visi tikisi, kad tie, kurie išvažiavo, turės blogą orą. Tai oras pusė velnio- maloniai šilta, maloniai debesuota ir maloniai vėjuota. Nei per daug nei per mažai. Lagom, taip sakant.

Antra atostogų diena turbūt bus mažiausiai aprašyta visų mūsų atostogų diena. Didžioji dienos dalis- saulės absorbavimas prie viešbučio kūdrų. Čia jų daug. Ir Akvaparke ir po visą kompleksą išsimėčiusių bene keliolika. Plius dvidešimtkažkiek, Virga deginosi, mes su Julium braižėmės pavėsiais. Užsibukinom transportą rytojui – Citroen Cactus C4. Paskui nukėblinom šiaip ne taip iki jūros, kadangi tiesioginio tako nėra tai teko žygiuot sustingusios/sutrupėjusios lavos laukais, netoli, apie kilometrą, bet ir tai buvo iššūkis. Pargriūtum kur, tai jau reiktų ne pleistro, bet siūlų. Visoj saloj nemažai buvusių bet žlugusių bandymų ją paverst patraukliai civilizuota- pradėti statyt ir jau griūnantys kompleksai, plačiausi keliai, vedantys į niekur ir pasibaigiantys su tvora to be continued, apleistos statybų aikštelės- tą patį pastebėjom ir Tenerifėj, bet ne tokiais dideliais mąstais. Galų gale jūra pasitiko keistais akmenėliais ir banglentininkais. Pabirbinau naują kišeninį droną DJI Spark- ne stebuklai, šalia typhoon H ir nestovėjo, bet vardan mobilumo turėt verta. Ir viskas. Kelias per kopas namo, vakarienė, miegot. Šilta. Ryt bus dar geriau.

Rytas prasidėjo lengva panika pastebėjus, kad ant gautų popierių išvykimo data po savaitės o ne po dviejų. Papusryčiavę puolėm pro duris registratūron, kur nuramino, kad klaida. Tada nemokamas autobusas iki Corralejo, kur šoferis pasakė, kad iš ten veža 6 autobusas tokią tai valandą į oro uostą, kur buvo mūsų auto nuoma Autoreisen, ačiū bičiuliui Edvardui už jo blogą, pasibeždžioniavom atvažiavo 161 autobusas. Su vairuotoju susikalbėjau tiek, kad trečia stotelė yra oro uostas. Bet trečia stotelė buvo dykuma ir dvi storos bobos, visai nepanašios į oro uostą. Ketvirta, penkta.. jokio oro uosto. Kažkurioj įlipo negras su žiemine kepure, striuke ir šortais. Gaila, kad nebuvo kaip nupaveiksluot, matyt, nabagas, ligotas galva. Galų gale autobusas išleido visus autobusų stoty ir visai ne oro uoste. Toptelėjo mintis pasieškot autobuso nr.3 ir akurat- tai jis važiuoja oro uostan su trim persėdimais approx 35 km kelionė užtruko pusantros valandos.
Formalumai oro uoste, paimtas pilnas draudimas (plius 40 pinigų ir nors su plaktuku per langus) ir pagaliau nesam neįgalūs- išriedam su naujutėlaičiu kaktusu. Visąlaik buvau skeptiškas prancūziškų automobilių atžvilgiu- ką gero gali sukurt tauta, valganti varles?.. Bet pirmi įspūdžiai visai ir neblogi- išskirtinis dizainas, aukšta, integruotas GPS (gaidinis, kaip paaiškėjo), erdvokas ir šiuolaikiškas- visokie bliūtūfai, USB jungtys ir pan. Kas nuvylė, tai 1,2 tūrio benzininis variklis. Kokiam golfukui būtų gal ir OK, bet SUV klasės automobiliui tai atsiprašau, traukos trūkumas tragiškas, nenustebčiau net, jei variklis atmosferinis.

Tuo pačiu pasiblūdinėjom po Fuerteventūros sostinę Puerto del Rosario, nepasirodė, kad uostamiestis būtų kuo nors įdomus turistams. Tiesiog. Uostamiestis ir tiek. Sustojom pavalgyt artimiausiam pasitaikiusiam restorane Fado Rock ir, kas ten bus, tegul eina, giedodamas hosanas ir pritardamas sau arfa- jei reiktų dalint žvaigždutes, tai duočiau viedrą o gal ir karutį žvaigždučių. Patiko viskas- švara, puikus interjeras, krūva padavėjų- ar ne 4 lakstė aplink. Paklausėm apie žuvį, ką gi dar- padavėjas rekomendavo negirdėtą žuvį kot. Nu gerai, kot tai kot. Paguglinau pagal kot tai radau tik batuotą katiną. Dar klustelėjau apie seafood, bet arba mano arba padavėjų anglų kalbos žinios šleivojo, tai pasakiau, kad me too tas kot. Meniu buvo tik vietine kalba. Vėliau išsigraibėm, kad užsisakėm codd– menkę. Bene nuobodžiausią švedišką žuvį. Padūsavom, kad taip daugiau neapdairiai nedarysim, bet buvom neteisūs- orkaitėj kepta menkė buvo skaniausia, kada nors ragauta gyvenime. Ir tai ne momentinis įspūdis, buvo žiauriai skanu. Ir visgi menkės mes gavom tik vieną didelę porciją, aš, pasirodo, užsisakiau, pats to nesuprasdamas, keptų karališkų krevečių ir keptų ne bet kaip- šefas, privažiavęs su visa virtuve ant ratelių prie stalo, leido ugnis ir dūmus keptuvėj iki lubų, makalavo, barstė ir pasakojo, ką daro. Ir rezultatas vėl pranoko visus lūkesčius. Dvi didelės porcijos nuostabaus maisto, vynas ir Juliaus bulvytės su limonadais kainavo 44 pinigus. Ne veltui, bet nebuvo gaila nei vieno euro anei arbatpinigių.

Pavalgę patraukėm namų link, pakeliui sustojom prieš Corallejo esančiose smėlio kopose. Kaip kad Nidos kopose negalima nieko, tai čia galima viskas- nors su džipu važinėk, jei sugebėsi 🙂 Radau keistų kažko. Virga sugalvojo, kad čia kažkieno šūdai, bet aš iš bendro išsilavinimo neprisiminiau, kad kas šiktų tuščiaviduriais šūdais ir sugalvojau, kad čia koralai. Paukščių sunešti dykumon. Tonom. Skamba kaip paskutinės blėnys, bet kokie specialistai, tokios ir išvados 🙂 Dar sustojom Corralejo paplūdimy- bandėm bekele naglai davažiuot iki vandens, bet ant biraus smėlio mūsų parketinis kaktusas ėmė patogiai raivytis, it laidare įsitaisanti kiaulė, nusigandę vos ne vos išvairavom atbuli, saiką visgi turėt reikia 🙂 Pasipležinom, užsukom į Corralejo esantį ką? Teisingai, kolegos vakariečiai, prekybcentrį. Ir visai neblogą, teko rast neprastų ir šortų ir maikių, užskaityta. Vakarienę nusprendėm gamintis patys iš to, ką Dievas davė SPAR. O Dievas tokiuose kraštuose duoda daug ir gausiai. Kiekvieną kartą, užėjęs į šviežios žuvies skyrių, braukiu šykščias vyriškas džiaugsmo ašaras ir maldau norą nusipirkt visas tas jūrų bjaurybes, riogsančias ledukuose. Šį kart išsirinkom tokią baidyklę. Iš Mauritanijos. Ir čia jum ne tarybinė krautuvė, kur įvynios lavonėlį į pilką sutižusį popierių ir žinokis, nee, čia išfiliuoja, pagal pageidavimą nurėžia skūrą, supakuoja indelin- viskas aukščiausiam lygy. Ir tikrai, kai kepėm žuvį namie su kokiom tai kanarietiškom žolelėm ir užsigėrinėjom vietiniu alumi beigi vynu- tai buvo dienos grande finale.

Sekantis rytas prasidėjo su mintim- važiuot važiuot važiuot. Kur? Bekele! Nusigrūdom į pajūrį pro Majanicho 5 namų kaimą link El Cotillo. Kelias pravažiuojamas ir su maža špyga, bet labai niekur nenusuksi, o mes nusukinėjom prie keliauninkų trobelių
Pradžioj lyginau Fuerteventūrą ( vėlgi nusibeždžioniavau nuo bičiulio Edvardo) su Mėnuliu bet visgi ne, čia gal labiau Marsas- check the pictures

Kaip kvailys pirkau druską, o jos čia galima tiesiog prisidėt ir neštis namo iš… ee.. norėjau parašyt- pajūrio. Čia gaunasi kas? Pavandenynas? Vienžo, uolose, kur buna potvyniai ir atoslugiai, lieka sūraus vandens, kuris išgaruoja o druska lieka. Tada vėl potvynis ir vėl vanduo išgaruoja o druska lieka. Gilesniuose plyšiuose galima kabint šaukštu. Niekad nepirkčiau druskos čia gyvendamas- sukrapštyta ir sūri ir su savitu prieskoniu, prisikrapštysiu, skrisdamas namo. Nuriedėjom su aibe sustojimų iki švyturio, kurio pavadinimo nepamenu ir nereikia, nes visiškai neįdomus.

Toliau- užkandinė pauzė El Cotillo ir tolyn, kiek spėsim. La Oliva (alijošių plantacijos ir sveikatingumo centras) Virgos piniginę patuštino triženkliu skaičium. Man visvien neatrodo, kad puslitris alijošiaus sulčių vertas ar ne 40 pinigų. Na bet tiek to.
Tada kaimais Tindaya, Tefia iki Los Molinos (ačiū už tipsus žinot, kas). Padūkom bangose kelias valandas- buvo visai baugoka- gilėja staigiai, gelbėtojų nėr , bangos didžiulės ir 10 trobų, iš kurių dvi restoranai. Praeidamas mestelėjau žvilgsnį- kažkas kainavo 35 eur. Daugoka. Tada buvom sugalvoję nuvažiuot iki Aqua Verde, kas gražiai skamba o realiai yra viešbučių kompleksas,tai, jei ten negyveni, nėr ko ir važiuot. Diena ritosi pabaigon, Julius pamatė kupranugarį- jo, čia jiem, matyt, tinka, ne pirmas jau matytas, ir buvo visai laimingas. Nelaimingi buvo nevalgę tėvai. Stojom kur tik buvo pirma užkandinė- papuolė Tefia, valgykla viena ant kaimo. Ir net padavėja kalbėjo angliškai ir meniu buvo angliškas. Aš pasakiau, pasakiau dar ir pabadžiau pirštu, kad noriu grilinto aštuonkojo. Atnešė kažkokią žuvį. Tebūnie. Gal pas mane tikrai šlubuoja kalba ir motorika, jei nesugebu pirštu parodyt ir išlement, ko noriu. Bet buvo skanu. Paprasta, bet skanu- turbūt taip vakarienę ruošia babytė diedeliui, išeinančiam ganyt ožkų. Vietinės bulbikės, cukinija ant pomidoro ir žuvies du šliosai. Kažkokios. Užskaičiau. Begėdė Virga po deserto (sūris ten sumedum ir kitos velniavos) užsisakė krevečių su česnakais.. atnešė kunkuliuojančius aliejuj. Namo ir miegot. Čia nuostabu. Labanakt.

Rytas visiškai nepranašavo žadėto blogo oro. Ta proga patraukėm į pliažą šalia Corralejo su užvadinimu Playa del Burro. Kopos- per kelią, vanduo beveik oro temperatūros. Ko dar reikia? Gal kiek mažiau lietuvių, nes atvažiavo visa minia mokytis su bangletėm, lyg mūsų ir ne tiek daug, keli milijonai, o kur per pasaulį nepasisuksi- visur lietuvišką šnektą išgirsi. Trejetas valandų prabėgo nepastebimai ir trys virti vėžiai išvyko valgyt kur akys veda Betancuria kryptimi. Akys atvedė iki pirmo žiedo ir restorano Don Pepe. Donas Pepė mus vaišino ant grilio keptu aštuonkoju ir ožkiena. Niekad nebuvom ragavę ožkienos ir labai užskaitėm- troškinys buvo toks, kad tikrai dar bandysim. Toliau iki Valle de Santa Ines ir nuo ten turbūt gražiausiu Fuerteventūros keliu iki Pajara.

Pakeliui sutojom pasifotkint aikštelėj, kurios pakampėse braižėsi pulkai voverių. Keista taip, kaip voverės gyvena išvis be medžių. Buvo ženklai, kad šert negalima, bet šėrė visi, kas ten buvo ir net su mumis pagyvenus ispanė pasidalino sūdytom semkėm. Šalia šėrė ir lietuvis berniukas, kuris pabandė pasibovyt su vovere ir tas jam kainavo plėštinę žaizdą pirštuke. Aš švystelėjau obuolio graužtuką, bet čia į areną išskrido senas kranklys ir voveraitėm teko slėptis po akmenim. Ar Švedijoj varna lestų obuolį? Nepastebėjau. O čia lesė it kokį delikatesą. Nenuostabu, nes šiaip paprastą dieną meniu yra paprastas- pusryčiam- akmenys ir molis, pietum- molis ir akmenys, vakarienei- smėlis ir lava.

sdr

Toliau pakeliui esanti Pajara pribloškė žaluma- didžiuliai medžiai, visas centras paunksmėj, toks vaizdas, jog papuolėm į kažkur visai kitur, keistas jausmas. Sekančioj gražaus vaizdo aikštelėj gavau komplimentą nuo kitos turistų grupės, kad atrodau kietai ir kiek pasimečiau, bet iškėliau nykštį ir kietu žingsniu nuėjau fotografuot rolėjum. Tie, kur kietai, fotografavo mane 🙂 Dieną užvainikavo Ajuy. Sulaukėm nuostabaus saulėlydžio. Kompaktiškas juodo smėlio paplūdimys uolų apsuptyje, didžiulės lūžtančios bangos ir saulėlydis prie 26 laipsnių šilumos lapkričio gale. Reikia būt ligotu, kad tuo nesidžiaugt. Mr. Spark dronas parodė save iš visai geros pusės kaip tokiai špygai- pučiant net stipresniam, nei vidutinis, vėjui, tvarkėsi kaip suaugęs, vienintelis minusas- mažas gimbalo pasvirimo kampas, pučiant stipriam šoniniam vėjui- nuotraukose horizontas kiek kreivas, bet kišeniniam selfie devaisui tas atleistina. Ir niekas nekreipia dėmesio, nes nepastebi, su yuneec typhoon H gargaru toks pokštas nepavyktų. Pasibuvom ilgai- iki saulėlydžio. Ir namo, kept karališkas krevetes, šaudyt šampaną ir miegot. Lauke naktį labai garsiai girdis bangų mūša, čia gal tas potvynis skaitosi. Imsiu ir nuvažiuosiu kada.

Sekantis rytas prasidėjo nedidele ūkana bet vėl šiltai, nusprendėm judėt pietų link iki kur nors. Pirmiausia sustojom Pozo Negro- nežinau, kodėl, bet žemėlapy buvau pasižymėjęs, gal kad pavadinimas užkliuvo? Jaukus nuošalus pliažas su keliom trobelėm ir knaipe be užvadinimo ir iškabų. Netoli tamsaus smėlio paplūdimio triūse nemaža žmonių komanda palapinėse- sugalvojom, kad čia bus didelės vestuvės turbūt. Aš kiek palaigiau su dronu. Visgi pasimatė, kad čia filmuojamas kažkoks filmas, nes labai jau profesionaliai komanda atrodė ir dar galų gale paleido savo droną foteliuko dydžio, neįžiūrėjau, bet buvo panašus į Yuneec Tornado, kur kainos prasideda ar ne nuo 75K SEK. Paslėpiau savo mažylį nuo pikto oranžinio monstro. Užėjom kavinėn nusipirkt mineralinio. Tai aišku, kad likom ir pavalgyt neplanuotai. Aš užsisakiau nežinau, ko o Virga- salotų su vietiniu sūriu. Gavo su tunu. O aš gavau midijų. Irgi gerai. Kainos kabakuose čia nebaisiai skiriasi nuo švediškų- pavalgymas dviem su puse su užsigėrimu- man mineraliniu o Virgai vynu kainuoja approx 35- 45 pinigai ir arbata. Juliui tradiciškai bulvytės ir limonadas. Jei ne atostogos, tai zirsčiau, kad brungu.

Toliau pagalvojom, kad nenuvažiuosim į pasaulio kraštą per dieną ir riedam link Gran Tarajal o ten bus matyt. Žemėlapis rodė, kad galima dalį kelio nuvažiuot šunkeliu, ką ir pasirinkom, juk mašina tam skirta. Apsivertę dulkių kamuoliais kepėstavom vis blogėjančiu keliu iki asfalto, kuris buvo atitvertas tvora. Nuvažiavom palei tvorą vienon pusėn, kur pasibaigė šunkelis. Apsisukom. Kitoj pusėj šunkelis baiginėjosi ties telekomunikacijos bokšteliu, prisiėjo kelt dulkes atgalios, iš kur atvažiavom, pakeliui prasilenkėm su nabagu diedeliu, nediduku fiatuku pūškuojančiu į niekur. Galvojau pasakyt, kad nereikia ten važiuot, bet tokiu išdidžiu prakaituotu veidu pravažiavo pro šoną, kad pagalvojau nu ir tegul. Išrėplioję ant asfalto tą patį fiatuką pamatėm dūsaujantį ir apsisukinėjantį kitoj pusėj tvoros 🙂

Gran Tarajal paliko labai neblogą įspūdį- vidutinio dydžio miestukas, apspaustas kalnų su erdviu tamsiai pilko smėlio paplūdimiu ir jaukia marina. Išskirtinis bruožas- gražūs ir kokybiški grafičiai ant sienų. Palaigiau kiek su dronu. Vaizdą eilinį kartą gadino sušikti turbūt vokiečių nudistai, svilinantys savo iškęžusias genitalijas. Viena mane paslapčia fotografavo ar filmavo muiline, nežinau, ar kad aš labai gražus ar kad su dronu virš jos gėdos praskridau, net nepamenu, ar kamera įjungta buvo.

Atskirą žodį galima tart apie radijo stotis. Manau, kad esu aplankęs kiek daugiau šalių nei statistinis lietuvis ar švedas bet niekur nėra tokio blogo radio stočių tinklo, kaip Švedijoj, kur visos kelios radijo stotys transliuoja tą patį keliolikos dainų setuką kiaurus metus. Fuerteventūroj, galvojau, bus valstybinis radijus ir koks vienas būmčikinis (aktualu vairuojant), o visgi ne- radijas Ispanijoj bene labiausiai pavykęs iš visų, kiek teko klausyt- ir džiazas, ir basanova, ir pankrokas ispaniškas ir liaudies meliodijos- atgaiva ausim ir sielai anava islandė Bjork dažnai transliuojama. Kas kada Skandinavijoj girdėjo kraštietę Bjork per vietinį radijų? Niekas. O va visokius despacito ir Julius niūniuoja mintinai. Klausau ir grįžęs namo- Radio 3 stotis.  Nauji mano atostogų favoritai- quinteto alegria.

Toliau nebevažiavom, grįžom į Corralejo, nes Black Friday, o centrinė miesto gatvė- tai nesibaigiančios krautuvėlės įvairiausiom temom- nuo GoPro iki kinietiškų Louis Vutton- taip rašosi tos terbos už kvailus pinigus? Ir daug drožtinių įvairaus dydžio pimpalų. Kas antroj suvenyrų krautuvėj. Gal čia pagyvenusių poniučių rojus?.. Bandžiau ieškot terbelės Sparkui, bet buvo arba mažos arba nedailios. Tai taip papirkinėjom šūdniekių, pavalgėm meksikietiškam restorane ir namo. Grįžęs tamsoj dar nusibeldžiau iki vandenyno, tamsoj, apie 10 vakaro- akurat, potvynis, visas pliažas, kur vaikščiojom, užlietas. Bet nieko įspūdingo, nes tamPsu. Dobranoc. čia daug lenkiškų meniu kavinėse kažkodėl. Populiari kryptis, matyt. Kartais prieš miegą aplanko keistos mintys.

Sekantis rytas pažadino… lietaus barbenimu į langą. Nu kas čia dabar, pagalvojau. Švedija kokia? Bet kol išsikerėblinom iš lovų, lietus baigėsi o vėjas baigė išvaikyt debesis ir suvaikyt į krantą gigantiškas bangas- po pusryčių lėkėm daryt fotosesijos paplūdimy, bet joks fotoaparatas neperteiks tos Atlanto bangų didybės, tą reikia pamatyt.

Kažkodėl buvom sugalvoję, kad šeštadienis- turgaus diena čia kur nors kasdien, tik netingėk panaršyt internete 🙂 Nusibeldėm į Puerto del Rosario ūkinykų turgų naujai suręstam paviljone. Galvojom, kad bus kaip kokioj Turkijoj, kur balaganas, rėkavimai ir minios žmonių o čia ne. viskas suskirstyta akuratnai, žmonių nedaug, pardavėjų irgi. Pagrindinės prekės irgi labai negausios- vienas kioskas prekiavo jūros gėrybėm ir vienas- gėlėm. O daugiau pas visus panašiai- daržovės, sūriai, kepiniai. Daržovių skyriuj nustebino pardavinėjami (ir, kaip mačiau, perkami) kažkokie lapai. Ar ropių ar griežčių ar salierų gal kokių. Bala žino, ką ten su jais daro. O ir daržovių buvo negausiai, tik pagrindinės. Kas čia augs ant to molio ir pemzos.. Užsipirkom pomidorų ir citrusinių ir nuklebėjom link centrinio miesto pliažo, esančio šalia pat pagrindinio salos uosto. Žmonių tebuvo vienas- kitas, nes buvo baisiai šalta, gal tik kokie 25 o vanduo tai išvis gal 22. Pabirbinau virš pliažo droną. Nežinau, ką ten kliedi DJI apie no fly zonas. Pliažas stūkso kaip tik po besileidžiančiais oro uostan lėktuvais- kas kelios minutės po lainerį puskilometrio aukšty. Jokių problemų dronui pakilt nekilo, o taip būt neturėtų. Apdairiai nekilau labai aukštai, brūžinaus pažeme. Turbūt vėl kadruose bus tie sukrušti nudistai 🙂

Praalkę nusprendėm užsukt į tą patį gardų Fado Rock restoraną, bet užprotestavo Julius, mat jam ten nepatiko bulvytės. Ta proga didžioji šeimos dalis apsikirpo šalimai esančioj kirpykloj, po ko nužygiavom į dar vieną restoraną toj pačioj gatvėj Fusion 75. Meniu buvo kreidelėm ant sienos ir tuoj prisitatė padavėja su blonknotėliu. Anei krepšt angliškai. Meniu irgi tik ispaniškai. Prakeiktas internetas užstrigo. Barmenas už prekystalio su draugų kompanija tik kinkavo galvom, kad no senjor, jokios anglų kalbos. Virga numojo ranka ir dūrė į kažką. Kaip kažkodėl supratom, kad visi patikalai čia tik iš aštuonkojų. Kodėl taip supratom tai ir nesupratau, nes paskui kitiem nešė visokius patiekalus 🙂 aš numojau ranka ir dūriau į beleką, bet čia padavėja iš virtuvės išžvejojo jauną rubuilį bernaitį, kuris truputį mokėjo angliškai. Ėmęs aiškint, kur kokie aštuonkojai greitai susivėlė ir abu tapom restorano dėmesio centru- mostaguojantys, badantys pirštais į meniu, veblenantys vienas per kitą svetimų kalbų žodžius. Pavargęs aiškintis paklausiau, ką imtų jis pats. Parodė. Pasakiau, kad gerai ir, kadangi vairuoju, tai tradiciškai noriu gazuoto mineralinio vandens. No no, senjor, atsakė berniukas, mineral water with octopus is not good for your health. Pasmalsavau, kas gi yra good for health. Vynas arba alus, paaiškino 🙂  Toks jaunas ir toks išmintingas. Paėmiau alaus. Virga netyčia užsisakė visą butelį vyno. Neblogai, kaip pietum.

Gavom įmantriai patiektų kroketų. Ar su aštuonkoju? Bala žino. Dar gavom kažkaip įmantriai grilintą aštuonkojį. Prisiprogom ir apgirtom. Pusės vyno butelio išsinešt atsiprašinėdami neleido. Išdidžiai ir palikom 🙂  Tualete kabojo prezervatyvų automatas, dovanojantis ramų rytojų už vieną pinigą. Visa tauta čia išmintinga.

Sugalvojau, kad reikia dronu nufilmuot, kaip rūkstam bekele ir pasirinkom žemėlapy artimiausią šunkelį tarp kaimų La Matilla ir El Time. Nuvažiavom. Nė velnio- gražiausias naujas asfaltuotas kelias, vingiuojantis viršukalnėn iš niekur į niekur raudono molio kopom. Turbūt mes vieninteliai, kurie juo šiemet pravažiavom. Bet vardan spalvų ir formų buvo verta ir kitiem siūlom. Tradiciškai pabirbinau droną.

Vėliau vėl į Corralejo pratęst Black Friday šopingo ir kažką vakarienei. Vakarienei buvo patiekta žuvis povinė stauridė. Skamba gardžiau, nei yra, bet nebloga. Rašyt ir labanakt.

Atsikėlus pirmas pusdienis praėjo beieškant, kur nepučia vėjas. Nes pūtė taip, kad smėlis sūkuriais ritosi pliažais ir kopom, jokio šanso atsigult, gal ir gerai, nes nuobodu. Pagal vėjo kryptį pagalvojom, kad mažiausiai tubūt pūs pačioj šiaurėj ir neklydom- prie švyturio Faro de Toston pūtė tik truputį. Tai taip ir prabėgo antras pusdienis- braidant po jūrą ir birbinant droną. Vienu metu kiek nusigandau, nes nuskridau kažkur toli ir distancinis pranešė, kad signal lost. Paspaudžiau return to home bet gavau atsakymą, kad komandos įvykdyt negalima nes lost contact with aircraft. Jau galvojau, kad parūkysiu, bet visgi išgirdau zvimbimą virš galvos- mažylis kažkokiu būdu priėmė kvietimą ir grįžo savistoviai. Reikia perkalibruot kompasą, nes vis ignoruoju perspėjimą. Kaip ir kažkokį kitokį, susijusį su wifi. Gal pjaunas su kažkokiu vietiniu tinklu, mat traukia vos puskilometrį vietoj žadėtų dviejų.

Šią popietę išsiaiškinau du dalykus- kodėl vyksta potvyniai ir atoslūgiai ir velniam visoj saloj priręsta šimtai, jei ne tūkstančiai, gardelių iš pemzos. Atsakymą į pirmą klausimą pasufleravo šalimais sugulus ir po to nuėjus pliuškentis nesveikai nutukusių anglų šeima. Tokiem, sulipus į Kauno marias, miestą ištiktų tvanas. Aiškaus atsakymo į antrą klausimą taip ir nesugraibiau, bet faktas, kad tuos gardelius surentė žmones, vedami antgamtinių jėgų- Julius, tik nuvestas į kopas, ėmė ręst savajį 🙂

Vėliau važiavom į Lajares maisto prekių krautuvę, kuri buvo uždaryta. Bet buvo pripučiama pilis, kuri Juliui suteikė daug džiaugsmo 🙂 Vakarienei Corralejo nupirkau kiaulienos su dažovėm vėrinukų, užsinorėjo kažko egzotiško, o tai vis kasdieniai aštuonkojai ir karališkos krevetės 🙂

Sekančią dieną skyrėm pietinei salos daliai ir pirmąkart kėlėmės, kaip kokie varguoliai, 7 ryto. Pora valandų ir mes Morro Jable, kai kas šias apylinkes lygina su europietiškais Havajais- didžiuliai paplūdimiai, skaidrus vanduo ir žaluma vidury nieko, gausiai laistoma komunaliniu vandeniu. Buvo supalnuotas aplankyt Cofete paplūdimys. Už Morro Jable įpuolėm į 20 km žvyrkelį, vinguojantį serpantinais be jokių apsauginių tvorelių ar kelio ženklų. Nebuvo baisiai jauku, bet kai daugmaž jauti mašiną tai streso kaip ir nėra. Persiritus per Jandia nacionalinį parką pasitiko uraganinis vėjas- pradžioj galvojom, kad čia taip tik viršukalnėj, o iš tikrųjų nė velnio- apačioj siautė tikra smėlio audra. Kartu su gigantiškom smaragdinio žydrumo bangom vaizdas buvo pritrenkiantis. Iki šiol gražiausias mano matytas paplūdimys buvo Santa Barbaroj, Kalifornijoj. Bet Cofete dėjo barborą į dėžutę ir stūmė po lova. Vien dėl to vaizdo- tiek nuo viršukalnių, tiek pačiam paplūdimy- verta atskrist Fuerteventūron. Dėl uraganinio Anatolijaus drono net nekėliau, būtų nabagas nupūstas iki Antarktidos o gaila, nes kadrai būtų gavęsi fantastiniai. Pasiturškėm kiek jūroj ir valgyt vietiniam restorane, neimančiam kreditinių kortelių. Ir teisingai, kokios kortelės ir koks internetinis ryšys gali būt pasaulio pakrašty. Ėmėm ožkienos troškinius. Gavom daug. Patiektos ūkiškai- greičiausiai ožkelė nukrito kur nuo uolos ir, kaip nukrito, buvo sugrūsta puodan. Tai bliūde ir sanarys, ir kepenų guzas ir žarnigaliai kažkokie tarp kaulų nuolaužų. Pasaulio pakraščiuose gyvena rūstūs žmones ir maitinasi atitinkamai.

Grįždami dar užsukom link švyturio Puerto de la Cruz kaime, pačiam piečiausiam salos taške. Švyturys kaip švyturys, apačioj, ties skardžiais, dailiai atrodė vandenyno dugnas atoslūgio metu. Dronas vėl atliko savo pareigą. Anksčiau niekaip negalėdavau suprast, velniam žmones moka visai ir nemažus pinigus už landing padus, atrodė mandravonė. O nė velnio, kai aplink niekur nėra nieko kieto ir lygaus ir lakstai su kokiu rankšluosčiu, kurį nupučia vėjas, tai spec. kilimukas labai realiai užima must to have vietą būsimam šopingliste. Morro Jable susigalvojom nusiplaut mašiną plovykloj. Įvažiavom, sumaigiau kodą, įšokau atgal. Besisukant šepečiam, už permatomos sienos prisitatė mostaguojantis rankom diedas. Paskui įsibruko vidun, šepečiam nuslinkus link mašinos galo. Rodė, kad prasidaryčiau langą. Prasidariau kiek. Su dideliu entuziazmu, man kartojant, kad nesuprantu, ispaniškai aiškino kažką, rankom darydamas keistus judesius. Turbūt turėjom išlipt plovimo metu. Galvojau, kad koks darbuotojas ir tuoj sustabdys, bet ne, tiesiog pašalietis, šepečiams artėjant atgal, atsilabino ir išvažiavo. Geri žmones tie ispanai, gal kada ir kalbą išmoksiu. Toliau tas ilgas kelias namo, apsipirkimas HyperDino- tikrai, jūros gėrybės ima pabost- ėmėm kimštų grilio dešrelių ir viskas. Tiek to vakaro. Sustoję patamsy prie parduotuvės, esant 25 laipsniam šilumos, zirzėm, kad šalta. Kas bus, kai grįšim?.. Čia atseit žiedas, kurio niekas nepaiso.

Kitą dieną galvojom plaukt Lanzarotėn. Nes šalia. Ir persigalvojom, kai pasižiūrėjom, kad 45 min kelto bilietas kainuoja apie 140 pinigų- klausykit, Skandinavijoj kainos mažesnės, ubagais neišeitume, bet pasirodė labai negražu. Atidėjom geresniem laikam. Ir išvažiavom link El Cotillo pasipliažint. Dardėjom prastais keliais ligi Playa del Kažkokia. Skardžiai ir dieviško smėlio paplūdimiai apačioj, tik nusileist va bėda buvo nedidelė- keliasdešimt metrų palaikiais konkistadorų laikais betonuotais laiptais be jokių apsaugų, turėklų ir garantijos, kad nenugarmėsim velniop kartu su jais. Nenugarmėjom ir nenuslydom, nors buvo gerokai apnešti smėliu. Įsitaisėm ir visą dieną nieko neveikėm, tiesiog pliažinomės, darėm pamokėles, skraidžiau dronu. Vėliau buvau Hemingvėjaus Senis ir Jūra- per astoslūgį nuėjau ir nuo uolų pririnkau gerą puskilogramį midijų- šeima nebebadaus 🙂 Pietus valgėm Lajares, užeigoj La Piratas. Skanu? Taip. Pigu? Niekur čia niekas nepigu. Vakare paruošt jas visai ir buvo reikalų, galvojau, bliūde paverdi ir vualia. Aha, kurgi ne. Ir prieskoniai visokie ir troškint vyne ir dar su visokiais pakratymo ritualais. Kvepėjo skaniai. Kur kas skaniau, nei pasirodė esą iš tikrųjų pusė “midijų” buvo kažkokios kitos balkšvos ir gaižios geldelės, savo bjaurumu sumovę likusias tikras midijas. Kiek paknaibėm ir lindom šaldytuvan žiūrėt, ko dar likę nuo vakar 🙂

Kadangi saloj viskas apžiūrėta, o temperatūra kiekvieną dieną aukštesnė, nei 25 tai belieka kas? Pliažas, kas čia nėra blogiausias variantas. Ryte Virga išvažiavo masažo, mes su Julium prigulėm prie baseino. Paskui- prie Toston švyturio, pačioj šiaurėj. Idealiai tinkantis vaikams- negilu, įlankėlėse nėra bangų, esant vėjui nesunku susirast užuovėją. Stebėjom atoslūgį visam gražume- ten, kur braidėm vos ne iki bambos, telkšojo tik balutės, lygis nukrito 130 cm. Prisiskrebenau stiklainį skanios druskos, prisikaupusios vandenyno skalaujamose uolose. Gyvendamas čia druskos nepirkčiau, jau minėjau. Ir rozmarino. Ir gal ožkų su avim, nes ir tos ir anos ganosi laisvai dykumose. Ką jos geria tai bala žino, gal prisotina drėgme skabydamos nusususius sukulentus ar agavas? Kitos neprisisotina niekuo ir nustimpa. Radom ir griaučių, parsivežiau mažą kauliuką 🙂

Vakarienės vėl į Lajares. Ar šitas kaimas strategiškai geroj vietoj ar šiaip verslus, taip ir liko paslaptim. Kitur per visą kaimą nerasi nė sumautos užkandinės o čia turbūt daugiau barų, krautuvėlių ir serfingo mokyklų negu gyvenamų namų. Sustojom pirmoj knaipėj užvadinimu FuerteVida ir neapsirikom. Visiškai atsipūtusių serfingistų užeiga, išpuošta, ką dievas davė- ten karutis, ten serfingo lenta, ten plūdurai ar koks paveikslėlis. Baldai- kas atliko nuo draugų, kurie kraustėsi kur nors kitur ir metė lauk senus baldus. Aptriušę sofutės, foteliukai, krėslai, hamakai. Užeiga, kur gali valgyt, kojas užsikėlęs ant stalo ir trinktelt su barmenu high five. Meniu irgi jaunuoliškas ir nebaisiai gudrus- nachos, hamburgeriai, buritos ir pan. Virga ėmė hamburgerį, sakė, kad skanus. Aš- buritos ir neapsirikau. Kur kas skanesnis, nei buvau gavęs pusryčiam Kalifornijoj. Ir ne toks gigantiškas. Barmenas klausė, ar mes žinom tokią grupę Roxette ir kad Virga panaši į tą, kur dainuoja. Jo, žinom ir grupę ir kad panaši, orginalumu nesublizgėjo. Kadangi buvo dar ir sūpynės, tai turėjom retą progą padrybsot ant sofkučių, spoksant į mėnulį. Visai pavykus diena.

Rytas pasitiko atslenkančiu pietum ir mintim, kad atostogos kaip ir į pabaigą. Gerai būtų dar savaitė ar dvi, bet. Bet bet. Nuo lietaus pabėgom į Corralejo centrinį prospektą, kur buvo neįdomu. Susiguglinau nardymo centrą, kur visiškai nevykusiai vedė integruota kaktuso navigacinė sistema. Visgi varliaėdžiai nedadirbo, blogesnės navigacijos išbandinėt neteko- ir prieš eismą grūda ir kelius pameta ir adresų neranda. Šūdas paskutinis. Centro, aišku, nerado. Atnavigavo į niekur. Centrą radom patys, ieškodami, kur pasistatyt automobilį, nes Julius užsimanė valgyt o šias retas progas reikia išnaudot. Fado Rock restoranas ir vėl pasirodė aukščiausiam lygy o aš užsibukinau rytojui du nėrimus. Viena ausis kiek užgulus, bet gal kaip nors. Popietė prabėgo miesto playas grandas iki apniuko. Grįždami SPARe užsipirkom vakarienei šio bei to ir, žinoma, šviežios žuvies, kurią darinėdamas pardavėjas paporino, kad ji labiausiai tinka žuvienei, kuri vakare gavosi nuostabi. Žuvis ispaniškai užsivadino Bocanegra. Kaip lietuviškai tai bala žino, nes nėra jos pas mus. Taurė sangrijos ir miegot, rytoj sudėtinga diena laukia.

Pažadino lietus. Kaip trū narui tai jokio skirtumo. Atvykęs centran sužinojau, kad nersiu vienas su instruktore babyte. Tas nuteikė pozityviai, nes mes, vyrai, tai tep lep, o moterys į smulkmenas žiūri atsakingiau. Pasiruošimo rutinos, kelionė marinon. Sužavėjo ispanų paprastas požiūris į gyvenimą- įvažiavimas marinon buvo užtvertas įbetonuotais į grindinį kuoleliais. Tai instruktorė išlipo privažiavus, ir.. plasatikinį kuoliuką tiesiog ištraukė iš grindinio ir po to įstatė atgal. Vietiniai žino, o prašalaitis ir nesugalvotų 🙂 Išplaukėm trise- aš ir dvi moterėlės Lanzarotės kryptim link, nepamenu kokio, rifo. Atplaukėm. Bangavimas nemažas. Šokant iš katerio jūron pamečiau lastą. Puoliau ieškot, paleidęs nusileidimo lyną. Ėmė šaukt, kad neišsidirbinėčiau ir tuoj suras. Kaukė leido vandenį, bangos išmušė iš burnos reguliatorių, druska graužė akis. Pradžia buvo tokia baisi, kad net apėmė panika, kuri yra aplankius dukart prieš tai- gyvuliška nekontroliuojama baimė, kai tiesiog noris į krantą bet kokia kaina. Vandens įkvėpiau ir prigėriau tiek, kad turbūt salos gyventojai nusistebėjo neplanuotu atoslūgiu. Tada paaiškėjo, kad turiu per mažai svorio, nes užkabino tik 10 kg o man reikia 14. Įkišo likusius per nugarą kažkur. Panėrėm. Ausis prasipūtinėt reikia, o kompas rodo 0,0 m. Galvojau, gal vėl kapanojuos paviršiuj, bet jau ėmė matytis dugnas, kuris turėjo būt approx 18 m ir žemėt iki 26. O tai reiškė, kad kompas išėjo poilsin, o aš galiu išeit anapilin, nes nebežinau nei gylio, nei laiko, nei dekompresinių pauzių. Visa laimė, kad instruktorė turėjo ekstra kompiuterį, matyt, tokių žioplių pasitaiko ne vienas. Tokiu mačo įėjau pro duris su divemaster licencija, o toks viščiukiškas nėrimas, kad paskui, atlėgus stresui, visą sekantį laiką prakrizenau pats iš savęs 🙂 O dugne buvo gražu. Teko pamatyt ir rają ir angelshark- plekšnę- ryklį ir nemažai įvairių žuvų, kuriom mes buvom ne mažiau įdomūs- atsisukus buvo galima matyt, kaip smalsūs pulkai seka du kerėplas. Toliau kilimas, safety stopas, grįžimas, balionų pasikeitimas ir įgula pasipildė žalia vokietka, taigi antras nėrimas apsiribojo iki 20 metrų, realiai tai buvo 12- 16, tiek ir su triūbele galima, netoli Lobos salos. Taip įdomu nebuvo jau- rifas nedidukas, žuvų mažiau o dar ir oras baigės pirmam eilinį kartą- kai moterim užtenka valandai tai aš trunku vos pusvalandį. Bet ok, nes ilgiau jau būtų buvę nuobodu. Važiuojant namo teko stebėt, kaip mokiniai baigia pamokas- policija pilnai užtveria eismą abiem kryptim gatvėj, kol vaikų srautas sumažėja ir, jei kur vėluoji, tai ir pavėluosi, niekam labai neįdomu.

Vakare žaidėm minigolfą. Šitas tragiškai neįdomus niekalas pasirodė visai ir nieko laiko prastūmimas, kai nėra ką veikt. Laimėjo žinia, senas minigolfo veteranas tėtukas. Julius susirado švediškų draugų ir gerą laiko tarpą pralakstė pėdaliniu kartingu, bet liko tik 1 pilna diena. Galėtų būt dar bent savaitė.  Vakarienei kepėm žuvį, panašią į plekšnę, pirktą Spare pas tą patį draugišką pardavėją, kuris nepraleidžia progos papasakot, kaip reikia elgtis su žuvim ir dar kažką daug pasakot ispaniškai.

Paskutinė atostogų diena (skrydžio dienos jau ir neskaičiuoju) pasitiko saule ir, daug negalvoję, išrūkom pliažan prie El Cotillo gert paskutinių saulės spindulių, kur ir prasivoliojom didžiąją dienos dalį, mat pagal prognozes šiaurinėj salos daly tądien buvo geriausias oras. Vėlyvi pietūs vietinėj jaukioj knaipėj, kur Virga apdairiai pasiėmė krevečių starterį o aš ūkiškai dienos pietus iš trijų dalių. Pasisotinau jau nuo kanarietiškos tirštos sriubos. Paskui atnešė ožkienos troškinį su bulvytėm ir avinžirniais, kurio teįveikiau mažiau, nei pusę. Ir dar desertą, kurio pavadinimo nepamenu. Per duris išėjau skersas, dūsaudamas ir vaitodamas. Saulė jau leidos vakarop, tai, ilgai negalvoję, pas tą patį šaunų žuvų pardavėją pasiėmėm žuvį  fula hondura ir viskas.

Kitąryt čemodanų pakavimas, atsisveikinimas su jūra, oro uostas ir paskines eilutes skrebenu jau lėktuve. Dvi savaitės atostogų eilinį kartą prabėgo kaip trys dienos. Tai reiškia, kad atostogos pavyko. Grįžus reiks kažkaip išmokt laikytis eismo taisyklių, nes čia stop ženklai, ištisinės linijos ir šviesoforai, ypač kaimo vietovėse, yra tik butaforijos, į kurias neprivalu kreipt dėmesį. Antroj atostogų pusėj net žiede prie namų ėmėm važiuot, kaip vietiniai- iškart kairėn prieš eismą ir tiek reikalų, kam ten brūžintis ratu, jei eismas neintensyvus 🙂 Kol kas netelpa galvoj, kad namie šalta, tamsu ir lyja. Galima čia būtų gyvent, bent jau kurį laiką- nusipirkai banglentę, krosinį motociklą, kad būtų ką veikt, ir sėdi sau ant uolos, nukabinęs kojas nuo pasaulio krašto, vėjui kedenant plaukus..

P.S. Pabaigai įspūdžiai iš paukščio skrydžio, ačiū Sparkui.

FUERTEVENTURA from Andraika on Vimeo.

2 responses .

  1. Ed parašė:

    Ech, kaip ten gerai. Gerai viskas – oras, maistas, gėrimai, vandenynas, lava, kaimukai, keliai. Ir tikrai atostogos pralekia žaibu. Pamatėt nematyto mums. Matau, kad teks grįžt 🙂 Nuotraukos jėga. Mr. Spark’as, matau, atidirbo puikiai ir be pretenzijų.

  2. andraika parašė:

    et, bičiuli, tikrai ten gerai ir šilta 🙂 gal net apsigyvenčiau. Kibirkštėlei pretenzijų turėčiau, jei būtų kitoj kategorijoj, kaip kišeniniui tai tik aplodismentai 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *