ΧΑΙΡΕΤΙΣΜΑΤΑ απο την ΕΛΛΑΔΑ!

andraika post on rugpjūčio 27th, 2018
Posted in pasivalkatavimai

Dar niekad neplanavom šiltų atostogų taip spontaniškai. Orai ir Švedijoj lepino tropiniais karščiais, tad ruoštis kažkur toliau paskatino vien tai, kad kepant namuose visvien daug neprisiilsėsi, tai daržą palaistyt, tai kokį paveikslą pakabint o ir naujos aplinkos bent laikinai norėtųsi.

Susėdus prie kompų ir vartant paskutinės minutės variantus, pasirinkimų mūsų planuotam biudžetui nebuvo daug- approx 90% Graikija, 8% Turkija ir 2% visa kita šušara kaip antai bulgarijos ir pan. Išskridimo variantai- rytoj arba už kelių dienų. Reikalavimai- jokių. Kad būtų geras oras ir būtų pasibaigę gaisrai. Na ir teigiamos turistų recenzijos. Iš maždaug 10 variantų laimėjo Kreta su miesteliu Agias Marinas ir viešbučiu Epimenidis. Visumą lėmė kaina, atstumas iki oro uosto, atskridimas priešpiet ir išskridimas vėlai vakare, kas, lyginant su kitais variantais, davė papildomą saulės dieną. Apie Kretą, kaip ir apie kiekvieną naują atostogų tikslą, žinojau praktiškai tik kad ji kažkur Viduržemio jūroj ir priklauso Graikijai. Viskas. Pasirodo, jog Kretą skalauja net 4 jūros- Libijos, Egėjo, Jonijos ir Kretos. Uf. Visa tai sudaro Viduržemio jūrą, galvojau, kad ir čia susimoviau. Sostinė- Heraklionas. Gal ir buvau kur viena ausim girdėjęs. O gal ir ne. Ilgis apie 260 km, plotis svyruoja nuo 12 iki 60 km.

Kelionė priekin aprašymo nelabai verta- greitkelis, Danija, Kastrupas. Atvykom 40 minučių anksčiau, nes o maža kas. Atsisėdus prie įlaipinimo vartų, visąlaik apninka egzistencinės mintys, kad dauguma lietuvių vis dar rytų europiečiai. Čia atėjus laipinimo laikui visi tiesiog atsistojo ir, pypsėdami ties įlaipinimo turniketu, suėjo vidun. Kai koks nors lėktuvas skrenda iš Europos Lietuvon, tradiciškai didžiąją keleivių dalį sudaro tautiečiai, kurie, dar gerokai prieš pradedant laipint, rūsčiais veidais išsirikiuoja laukimo salėj į Didžiąją Kinų Sieną, tikėdamiesi.. tikėdamiesi ką?.. bala žino. Greičiau įlipt? Išskrist? Geresnę vietą užsiimt? Tilpt, ba nebeliks vietų? Jie patys nežino. Čia greičiausiai atėję su genais iš sovietinės praeities, kai reikdavo tokiose eilėse stovėt prie šnapso ar bananų ir nebūtinai gaut.

Pirmi kilometrai Kretoje nuomotu auto- nusiperdusiu Opel Corsa dyzeliuku, kurio turbina ryškiai gyvena paskutines dienas, važiuojant palei regiono sostinę Chania, paliko gana slogų įspūdį- pageltę žabynai prasto kelio pakraščiuose, šiukšlės, palaikiai pastatai, suklypęs autoparkas, chaotiškas eismas- viskas lyg ir matyta, kaip ir kitur tokiose platumose, bet lyg ir prasčiau, labiau apleista, vietinių veidai tamsesni, liūdnesni. Gal pirmas toks įspūdis, Lietuvoj palei keltą ar oro uostą peizažai irgi nepribloškia.

Artėjant prie mūsų būsimų namų miestely Agias Marinas reikalai ėmė taisytis, visgi rekreacines zonas jie stengiasi prižiūrėt tvarkingai. Atvykus viešbutin Epimenidis paaiškėjo, jog kambariai dar neparuošti ir galim prie baseino atsigaivint welcome drinkais. Atsigaivinom rakija. Alum. Dar rakija ir dar alum Oras kaip ir visur Švedijoj- apie pliustrisdešimt, tai terminio šoko negavom. O dviejų kambarių butuką su balkonu gavom antram aukšte su vaizdu į jūrą ir kiemo prūdą, jei nori, arba su vaizdu į kaimyno trobą

buvo padarytos nuotraukos bet nuskendo drauge su telefonu

Pasiklausiau, ar galima statyt ant gatvės nuomotą mašiną registratūroj. Nou nou ser, praivat parking araud ze korner handred mytrz. Metrų gavos gerokai daugiau, o praivat parking vertas atkiros foto

nuskendo

Reiks tikrint, ar kas nevagia naktim saliarkos…

Prasikūrę sugriuvom baseinan su arbatos šiltumo skaidriu vandeniu, visgi tai pirmos atostogos, kai Julius gali pilnavertiškai patirt vandens teikiamus malonumus. Ir panašu, kad jis atsiims už visus tuos dykai praleistus metus- kiekvieną kartą iš vandens teko traukt it iš motinos įsčių- pykstantį, pamėlusį, besispardantį ir rėkiantį, kad daaaar plaukia skersai išilgai visai neblogai, padėjo plaukimo mokyklėlė vasarą, su kauke be baimės neria pasiekt dugną į 3 m gylį, man dar reikia tam pasiryžt einant atgal ko tai sukruto dvi prie baseino drybsoję azijietės ir akurat- atsisukęs užčiupau, kad eina iš paskos ir išpūstom akim filmuoja telefonu

Vėliau apšliurinėjom centrinę miestelio gatvę, niekuo nesiskiriančią nuo tūkstančio kitų kurortinių gatvelių- arba knaipė arba lariokas su tapkėm ir magnetukais. Skaniai pavalgėm. Graikai moka gamint. Pabraidžiojom pajūriu- siautė didžiulės bangos be vėjo, net keista, ar čia visada taip ar kokia audra praūžė, bet sausų pliažų buvo vos keli metrai, visai pagal šaligatvius, patikrinsim ryt. Vanduo, o dievai, toks pat, kaip ir baseine- apie trisdešimt. Reiks dabot Julių..

Vakare nusipirkom šio bei to pusryčiam, konstatavę, kad čia gerokai brangiau, nei Švedijoj ir vėl nuėjom maudytis iki kol visai sutemo. Pusė velnio ta pirma diena, ilga tik, beveik 20 valandų. Graikų vaikigaliai važinėja labai blerbiančiais mopedais ir turbūt įsivaizduoja, kad taip daryt yra kieta. Ką darysi, tarybiniais laikais aš irgi triukšmaudavau su su įvairiais motodrandalietais, neturiu moralinės teisės pykt

Sekmadienio rytas prasidėjo su nerimu, kaip čia bus prabudus Juliui- ar reiks bartis ir kažką bus galima veikt, ar reiks eit maudytis Bartis neteko, bet po pusryčių maudytis teko. Valandą ar pusantros. Paskui nusprendėm važiuot iškyšulin link Menies paplūdimio, kur gal bus gražu. Kelias buvo gražus. Vingiuotas. Siauras. Status. Per nušiurusius kaimus kol.. pasibaigė. Tiksliau pasibaigė asfaltas ir toliau 17 km būtų tekę važiuot apie 2 valandas. molio šunkeliu serpantinais. Tik ne su paliegusiu dyzeliuku, kuriuo į statersnį kalniuką tenka ropštis pirmu bėgiu. Šiaip ne taip apsisukom ir nuvažiavom link sekančio iškyšulio pliažo, pavadinimu Balos, kur jau sako, kad labai gražu. Privažiavom uostą ir ką. Ir vėl toks pat kalnų kelias, kur jei ne džipo, tai bent jau aukštesnės mašinos labai reiktų. Galimaplaukt keltu. Bala nematė, dar liko, ką pažiūrėt. Pasukom vakarine pakrante link Sfinari, tiesiog, kad važiuot į kažkur. Turbūt jau tapom išponėję, nes užuot aikčioję kokie serpantinai, uolos, pakrantės ir spalvos ėmėm niurzgėt, kad norim valgyt. Ir stojam pirmoj pasitaikiusioj knaipėj. Pirma ir pasitaikė tame Sfinari, Ta Aderfia taverna. Ant uolos pakriaušio. Barmenas paspaudė rankas, nulydėjo prie staliuko. Babytės, skutančios bulves, šiaip pamojavo. Sužinojom, kad čia pats vakariausias salos taškas. Apačioj kaip ir matėsi kiek vakariau, bet bala nematė. Barmenas buvo aukštumoj. Graikiški delikatesai, šviežia žuvis, rakija ir alus. Net nebuvo labai gaila 60 pinigų, brangu, bet pats kvailas, reikia žiūrėt į meniu. Paskui tiesiog namo, bet kad ne per atgal, tai pro kaimą Vathi ir nuo jo irgi kaimo keliais, kurie, ačiū dievui, buvo asfaltuoti, nes buvo įkalnių, kur matės tik mašinos kapotas ir žydras dangus, opeliuko pirmas bėgis visai ok, dirba. Užsukom į kapinaites ant kalvos. Baltos, antkapiuose nabašnykų nuotraukos. Šalia užrakinta bažnyčia, bet raktas duryse, aišku, atsirakinom. Viduj viskas, kaip priklauso- ikonos, šventi paveikslai, knygos- viskas, niekas nepakavota, eik ir laikyk mišias, kad nori. Užrakinom vėl ir net varpu nepaskambinom, nors galėjom. Vienoj vietoj serpantine papuolėm į žvangančių ožkų bandą- buvo panašu, kad žiopli turistai jiem ne naujiena vakaras prabėgo viešbučio baseine, Juliui garantuotai išsivystys žiaunos į atostogų galą. Išvargina mus abu paeiliui ir dar paskui reikia su barniais išsivest. Sutarėm anksti eit gult, mat ryt visai dienai važiuosim į Elafonisi– garsiausią Kretos paplūdimį, Europos Maldyvus.

Ryte sukrutom anksti. Apie aštuonias. Susivyniojom ir išvirinom. Graikiškas trafikas užknisa, kaip ir bet kurios barmalėjų šalies- lyg europiečiai, lyg krikščionys bet vairuoja kaip turkai, tik nepypina. Į trečią dieną supratau, jog dviguba ištisinė linija tiesiog žymi kelio vidurį. Stop ženklai tiesiog gražu. Perėjų nereikia, nes visi ir taip eina, kur nori. Į vakarą, kaip tikras graikas, lenkiau lenkiantį pakelėj išvažiavęs prieš eismą, 5 juostos, kur turėtų būt dvi niekas nepypina ir net dar nematėm avarijų.

Artėjant link Elafonisi ėmė kankint bloga nuojauta- kelias tik į vienur, o mašinų srautas nenutrūkstantis. Privažiavom. Parkingas kopose, nemokamas. Vietos daug, mašinų dvigubai tiek. Dulkės. Karšta. Nuotaika krenta. Šiaip ne taip radom kur įspraust savo opelinį guzelį ir nužygiavom link vandens. Ką ten nužygiavom, nukėblinom, apsikarstę lastais, dronais, rankšluosčiais, alum ir užkandžiais. Vardan 15 minučių. Taip, vandens spalva graži, seklu, smėlis. Ir žmones. Tūkstančiai. Dešimtys tūkstančių, susigrūdę keliuose kvadratiniuose kilometruose. Smėlis jo, ružavokas toks. Bet čia greičiausiai iš tos sparnuotos tarybinės istorijos, kur pasakodavo, kad nuvažiavo russo turisto į Berlyną ir myžtelėjo viešan baseinan ir pasimatė raudona ir buvo sarmata. Tai čia ne sarmata, kai ta minia neturi kur nueit ne tik ant mažo bet ir ant didelio, užtatai tas smėlis ir toks ružavas. Įbridau ligi kelių ir pabirbinau droną. Julius pasitaškė, Virga tūptelėjo vandenin. Susirinkom manatkes ir mynėm lauk. jei kažkam daro įspūdį Palanga sezono metu ar Kaziuko mugė tai prašom, atvažiuokit ten, priešingu atveju nelinkėčiau ir priešui. Tas pats paplūdimys, kaip kur nors Kanaruose, Maltoj, Turkijoj ar dar bet kur tam regione tik košė žmonių. Išvažinėjant darėsi gaila vis dar link ten plūstančios mašinų lavinos.

lavinos nuotrauka yra bet nuskendo

Mes gi pasukom link namų, nes keliasdešimt kilometrų reiškia ne vieną valandą blogo kelio. Už mažiau, nei 10 km radom puikų pliažą be nuostabaus vaizdo ir ružavo smėlio ir be šurmuliuojančios minios. Akmenys, ne smėlis, nu ir ką? Vanduo tas pats, smaragdinis. Nežinau, kolei kas Kreta palieka įspūdį atostogų, kurių nenorėčiau pakartot. Grįždami užkandom pas Aleksandrą, family restaurant, stifado ir saganaki buvo kaip ir priklauso, patinka, kad jei užsisakai mėsos tai ir gauni mėsos, o ne raitūzus su vino balsamico, triufelio spirą ir mėsos kąsnelį, gėdingai prisidengusį figos lapeliu. Bet tai ir viskas šiai dienai. Kelios valandos viešbučio prūde ir miegot. Būtų keliolika minučių, bet yra vienas šeimoj, ką sunku iškrapštyt iš vandens bala, žino, ką veiksim ryt.

Ryte pasiguglinus susiplanavom netolimų kaimų vizitaciją- dviejuose-  Alikianos ir Vatolakos turėjo būt gražūs tiltai, ir šiaip gražus kaimas Meskla su V a. statyta bažnyčia ir Therissou kanjonas, skambiu pavadinimu Grand Canyon. Vieno kaimo vizitacija atpuolė iškart, nes tiltas tiesiog buvo geležinkelio tiltas su geležinėm atramom. Tiesiog senas surūdijęs tiltas, tegul patys tokia istorija džiaugiasi. Antrasis buvo siauras senas tiltas per išdžiūvusią upę- žabų griovį apačioj. Jei ne šalimais stūkstantis kalėjimas, tikslas būtų visiškai nevykęs. Virga vidury kaimo nuo medžio ėmė vogt avokadus. Tai paskui ir aš ėmiau raškyt laimus, citrinas ir apelsinus, daug turi, nepasiges Toliau patraukėm link kaimo Meskla, garsėjančia dar ir vyndariais. Apylinkės, iš skurdaus molyno, pavirto į žaliuojančių vaismedžių tarpeklį, vingiuojantį Baltųjų kalnų papėdėj. Sustojom prie apelsinmedžio, apkibusio vaisiais, ant kurio kabėjo kartonas su pakeverzojimu, jog vaismedžiai purkšti pesticidais. Haha, ką norit apgaut, nevykėliai? Bažnyčia nebuvo labai įspūdinga, iš dviejų dalių- viena aptrupėjus balta troba kur bizantinė, kita- jau naujoviška, su maišu šventos duonos išmargintos vietiniais kringeliais, paliktos kepėjo kunigui. Gal čia ją vietoj komunijos kanda visi iš kepalo? Pabirbinau kiek dronu. Platanų paunksmėj aptikom šeimyninę taverną, kurią, panašu, užlaikė dievo tarnai- skambėjo vietinis Marijos radijas, barzdotas diedas išvis nesiartino prie tatuiruoto velniais turisto ir šmirinėjo pakampiais, virėja ir užsakymų priėmėja su oficiantu, turbūt sūnum, dvelkė dangiška ramybe Kaip ir meniu- šiandien avienos ragu. Ir troškintos daržovės su bulvėm. Viskas. Tai ir užsisakėm. Dar aš alaus, Virga vietinio vyno o Julius negavo burbulų- tik šviežiai spaustos apelsinų sultys iš sodo. Nuostabu. Ir sąlyginai nebrangu- 32 eur už tris gėrimus ir 2,5 patiekalo. Po visko, tradiciškai Graikijoj, gavom bliūdą arbūzų ir moliūgų ir ropinukę rakijos- ne po taurelę, kaip kitur, o visą grafinėlį. Kad jau niekas neskubėjo su sąskaita, tai ir išdažėm iki beveik dugno išjudėjom tolyn gerokai apkaušę- be diržų, niūniuodami graikiškas melodijas, duobėtu serpantinu be jokių apsauginių tvorelių link kaimo Therissou, kuriame prasideda kanjonas, apie kurį iš anksto turėjom susidarę skeptišką nuomonę dėl skambaus pavadinimo. Jei kam bus įdomu, būtinai rinkitės kelią iš Meskla pro kaimą Zorva– pasieksit kanjoną kalnų viršukalnėm iš kitos pusės lydimi pribloškiančių vaizdų, nesigailėsit tikrai. Pats Therissou kaimas buvo perkimštas turistų ir tavernų, kas įpareigojo pravažiuot nesustojant. Ir visgi kelias kanjonu buvo vertas wow šūkaliojimų- vingiavom džiunglėm po aukštai kabančiom ir pasitikėjimo nekeliančiom uolom, spoksodami daugiau į viršų, negu priekin. Verta. Tikrai labai gražu ir verta, kolei kas gražiausias čia važiuotas kelias.

Grįžinėdami sustojom tuščiam paplūdimy trumpom maudynėm prie Iguana beach netoli namų. Pirmąkart gyvenime stovėjom ant tokio karšto smėlio- tiksliau, strikinėjom, nes basam neįmanoma ir nepriprantama, peršti netgi dabar, kitą dieną. Vandeny vėl gi- slidūs akmenys, ant kurių ir šiaip neišstovėtum, o kur dar bangos… pasimaudymas gavos toks čerez nemogu. Reiks pirkt maudymosi batelius. Avalynė išvis yra gėris, žmonijos progresas ir vienas didžiausių visų laikų išradimų, kaip kad elektra, automobilis ar telefonas. Basi tegul dyžia varguoliai, hipiai ir kita ekošušara. Man patinka batai. Vakare tradiciškai turškėmęs viešbučio baseine. Filmavau šokinėjantį Julių po vandeniu. Su savo nauju IP68 standartą atitinkančiu išmaniuoju. Gale maudynių standartas prigėrė drauge su telefonu ir dabar esu likęs visai be ryšio, tik su planšete. Ir be jokių nuotraukų, gali būt, kad aprašyman guls tik iš drono ir Virgos telefono. Tokia va nevykus dienos pabaiga su namie išsikepta eiline nuostabia žuvim. Lidlas yra gėris. Tavernoj paruošta šviežia žuvis kainuoja approx 45 eur kg. Sveria nedarinėtą. Lidle analogiškas žuveliokas kainuoja 4- 7 eur. Išdarinėtas ir nuvalytas. Nešaldytas. Štai jum ir skirtumas. Taurė vietinio pušų samagono su mastika (yra čia ir toks) ir labanakt.

Ryte papusryčiavus išjudėjom link Kourna ežero, bene rimčiausio visoj saloj. Aišku, buvo apgultas poilsiautojų, bet ne taip bjauriai, kaip Elofonissi, kol šeima maudėsi ir važinėjos vandens dviračiais, aš, akacijų paunksmėj ant suoliuko, saugojau daiktus ir skrebenau kelionės blogą. Vėliau patraukėm į pietinę salos dalį, link Aradainos tilto, kurį rekomendavo internetiniai gidai. Naujas neblogas kelias nuvingiavo iki pirmos kaimo tavernos, kur puotavom vieni nemažoj menėj, jei neskaičiuot šuniuko ir dviejų paliegusių kačių. Bandžiau užsisakyt gyros, bet nesusikalbėjau su babyte, kokia dienos mėsa, tai numojau ir užsisakiau avienos. Aviena Graikijoj visada yra variantas be nusivylimų, dar neteko ragaut neskanios. Virga gi užsisakė graikiškų salotų, pasiteiravus, kokio dydžio porcija. Porcija normal, nuramino babytė. Ir atnešė bliūdą, kokį mes statom svečiam ant stalo užbaigimui negavom rakijos! Bet gavom meduj išmirkyto meliono, kas man pasirodė visai ir gardu.

Privažiavus kitą salos pusę ir ėmus leistis serpantinu atsivėrė pasakiški vaizdai

Po to teko taip pat užkilt kitu serpantinu į sekantį kalną, apvažinėjant atsipūtusias ožkytes, keli priplėkę kaimai ir tiltas per tarpeklį. Įspūdingi. Ir tiltas ir tarpeklis, tikrai verta nuvažiuot. Drūtesniem yra skirti pasivaikščiojimo ar pasikarstymo takai bet prie tokių karščių tai bala nematė. Tilto metalinės konstrukcijos laiko nepritvirtintas lentas, kurios važiuojant automobiliui bilda taip, jog rodos, kad artėja traukinys. Kažin kaip ten su tuo saugumu, mano koja vos neprasmuko kiaurai užlipus ant vienos supuvusios. Kažin ar būtų smagu dribt virš 130 metrų žemyn.. kelionė atgal užtruko kur kas trumpiau, gal kad kelias buvo jau žinomas.

Vakare grilintas aštuonkojis, saganaki su krevetėm, alus, vynas ir lova, nelabai yra ką ir pridėt, brangoka, bet viskas gerai. Tik iš baseino iškrapštė 8 vakaro motyvuodami, kad keis vandenį.

Ryte pagaliau išpildėm Juliaus svajonę- iškart ėjom prie viešbučio baseino. Julius, tik šiemet pirmąkart per 9 metus gavęs galimybę maudytis, daro neįtikėtiną progresą, iš vandens neištrauksi- plaukioja su lastais ir be, su kauke, akinukais, be nieko. Dabar susigalvojo žaidimą- meta stiklinį rutuliuką į 3 metrų gylį ir panėręs ne tik ieško bet ir randa. Čia jau ir tūlam suaugusiam iššūkis. Bet tai gerai, bus užvadėlis senatvėj, kai kur ilsėsimės šiltuose kraštuose tai galės iš jūros dugno pragyvenimui perlus rankiot

Įšokęs pastebėjau, kad prie glaudžių prisegta kažkas kieto. Ir akurat- nešiausi mažą Drift Compass kamerytę, kad gal ką nufilmuosiu, jei jau telefono nebėra. Ir užmiršau nusisegt.. dar vienas elektroninis nuostolis o diena taip ir prabėgo besimaudant, net ir valgėm prie baseino. Vakare išsimaudėm jūroj, prieš lipdamas vandenin pastebėjau, jog iškritinėja vienas Seiko chronografo mygtukas, su kuriuo visad ne tik maudydavaus bet ir nardydavau. Tai laiku nusiėmiau. Toks įspūdis, jog aplink griūna visas elektroninis pasaulis, planšetė suskilo per kelionę motociklu prieš Kretą. Dar beliko, kad dronas nukristų kur jūron, tpfu tpfu..

Vakaras su tradiciniu žuvies kepimu ir valgymu balkone, žiūrint į prie baseino kriokiančias vienvakares karaoke žvaigždes. Iš baseino vėl iškrapštė prieš aštuonias, nes atseit, kažkokius chemikalus turėjo pilt. Meluoja,nervuojam mes juos, taškydami ant baro chloruoto vandens purslus 🙂

Sekančią dieną vėl nusprendėm nieko stresovo nedaryt- pasivažinėjom po aplinkinius kaimus, neatradom nieko ypatingo, dar vienas neįspūdingas tarpeklis, keli serpantinai, naujai atrastas privatus paplūdimys Falassarna su tulpėm ir iš palečių sukurptais staliuku, kėdėm suolais ir sūpynėm, vanduo +30, oras +32 ir nė gyvos dvasios aplink. Tobula. Priežastis- aštriom geldelėm apaugę akmenys vandeny. Raktas į privatumą- 6 eur kainuojančios banglentės tapkės. Must to have sekančiom atostogom. Visai šeimai.

Vakarinis nežinomos žuvies kepimas ir valgymas su alum jau tampa bene laukiamiausia dienos dalimi. Ryt atsisveikinam.

 

Kad jau paskutinė diena tai sukilom anksčiau ir dar visi nulėkėm į baseiną, Švedijoj lyja, reikia išsimėgaut iki galo 🙂

išsičekinę nuvažiavom pasižmonėt po Chaniją- regiono ar rajono centrą-uostamiestį. Susirašiau visą must to see popiergalį bet dėl alinančio karščio apmaklinėjom tik senąjį uostą- įspūdingas tikrai ir kelias gatveles aplink, po to prisėdom tavernoj. Meniu pasiūlė naujovių- pamačiau sepijų. Beveik užsisakius pastebėjau, jog yra… jūros ežių! Pasiprašiau. Padavėjas/šeimininkas pažiūrėjo susidomėjęs ir pažymėjo, jog jie švieži, salotos. Jausdamas artėjančią grėsmę, palinksėjau galva kad tiek jau to, duok čia. Padavėjo žvilgsnis tapo pagarbesnis, iš virtuvės ėmė kyščiot galvą personalas, diedelis prie gretimo stalo susidomėjo irgi. Vardan drąsos išmaukiau bokalą alaus ir užsisakiau dar vieną. Virga pasiėmė graikiškų salotų, visuomet jas renkasi, kai nežino, ko nori ir niekad neprašauna. Čia tik aš pastoviai susigalvoju įvairių kulinarinių iššūkių.

Atnešė.

Nedidukė lėkštelė skysčio, su plūduriuojančiais morkavais minkštais mažais šūdeliais. Vaizdas apetito nekėlė. Kvapas irgi. Užsidėjau ant duonos, visi aplink sulaikė kvapą. Ir, ėmus kramtyt, pajutau, kad visai ir nešlykštu- sūrumas, pereinantis į karstelnantį saldumą ir kreminė konsistencija. Virga pabandė ir užskaitė irgi. Apsidžiaugė tiek tavernos personalas, tiek diedelis prie sekančio stalo- piršais paaiškino, jog čia jis tuos ežius ir atvežė sugaudęs. Šeimininkas paporino, kad čia tas pats, kaip ir austrės- patiekalas,leidžiantis pajust jūros skonį. Šviežiai išlukštenti ežiai su alyvuogių aliejum ir citrina. Užsisakyčiau dar. Pasirodo, jog vienai kelių valgomų šaukštų porcijai reikia apie 20 ežiukų. Būtinai dar ragausiu šio graikiško gurmaniško meze dar kartą, jei tik pasitaikys galimybė.

Toliau nuvažiavom aplankyt įžymios kapavietės Venizellos. Atvykus paaiškėjo, kad čia karių memorialas,būtų visiškai neįdomu, jei ne pasakiškas vaizdas į Chaniją ir aplinkinius pajūrius. Vienam kampe riogsojo į krūvą suversta antikinė skulptūra. Ar tingi atstatyt, ar ko trūksta- taip ir nesupratom. Kadangi skrydis vėlai vakare,tai nusibeldėm pabraidyt į netoliese esantį Stavros paplūdimį pasibraidyt paskutinį kartą. Pasibraidėm. Užsukom į bungaloo bariuką po alaus ir ledų- čia man patiko. Mielai būčiau likęs iki tamsos- aibė neaiškių žmogystų, jokių kortelių ar kvitų, šurmulys, nesuprasi, kas personalas o kas svečiai ir išvis ką čia patiekinėja. Virtuvė- už baro pristumtas pageltęs kemperis. Dirba, anot lentelės, nuo ryto iki belekada 🙂 taip ir turi būt pajūry per atostogas. Bene vienintelis baras, kurį buvo gaila palikt.

Žemėlapy netoliese aptikom Katholikou Cave ant jūros kranto. Nuvažiavus paaiškėjo, jog tai senas veikiantis vienuolynas ant pakriaušio, fotografuot ir pan. negalima. Ar vertėjo užsukt? Taip, jei esat netoliese. Papėdėj, už kokių 3 km, aptikom dar vieną, dar didesnį vienuolyną, kur prie įėjimo kieman, Virgai liepė prisidengt nepadoriai gražias kojas idant nesėtų barzdotų vienuolių galvose nuodėmingų minčių 🙂

Likusią vakaro dalį nenutiko nieko ypatinga- kažkur pavalgėm, pridavėm auto ir jau skrendam namo. Mintys gana dvilypos- net nežinau, ar norėsiu čia sugrįžt. Skrendant priekin galvojau, kad čia kiekvienas metras alsuos didinga antika, kaip kad, tarkim, Malta alsavo viduramžiais, dangum vaikščios dievai ir po žydinčiais laurų medžiais tekės aliejaus ir ouzu upės. Galbūt tos tos salos dalies nespėjom apžiūrėt, mat apžiojom vos ketvirtadalį. Galbūt. Mum gi pasirodė viskas perdėm sukomercialiazuota ir pateikta turistam už brangiai. Bet tik nusukus kur labiau šonan iškart pasimato aibė netvarkos, šiukšlės, prasti keliai ir suvargę diedeliai. Susidarė įspūdis, jog Lietuva, bendrai paėmus, laikosi kur kas geriau ir tvarkingiau, nei Graikija. Tegul ir be saulėtų salų. Visgi bet kuriuo atveju laukia dar ne viena diena, gyvenant šiltais ir saulėtais prisiminimais, skrist ir pažint buvo verta.

one responses .

  1. Ed parašė:

    Puiki kelionė, puikios nuotraukos, bičiuli! Galvoju jums reikia grįžt. Nespėjot daug ko pamatyt, ką reikia pamatyt. Pvz Balos su piratų tvirtovės griuvėsiais, Heraklioną, Retymną, rytinę salos dalį (kurios mes irgi nematėm, bet būtinai pamatysim). Retsinos neragavai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *