su cukrum į debesis

post on rugpjūčio 27th, 2019
Posted in hobiai

Taip jau gavosi, kad pavasarį daug eksperimentavau su cukriniais raketų varikliukais, kurie buvo daugiau ar mažiau (ne)sėkmingi. ta proga viską apjungiau į vieną trumpą video. paskiniuose kadruose raketa kyla su normaliu gruntuotu paraku 🙂

Golenka dla pana?

post on rugpjūčio 27th, 2019
Posted in pasivalkatavimai

Trumpos vasaros atostogos prasidėjo ir tęsėsi spontaniškai, viskas, ką žinojom- tai draugų vestuvių data Lietuvoj, kaip ten važiuosim ir kaip grįšim- planavom paskinėm dienom. Priekin plaukt nutarėm keltu Stokholmas- Talinas, mat bilietai Karlshamnas- Klaipėda buvo brangesni daugiau, nei dvigubai, o atgal nusprendėm grįžt keltu Svinojuščė- Ystadas. Grįžimo privalumai- skersai pervažiuota Lenkija, nebrangus keltas ir grįžimas namo be nakvynės laive.

Apie kelionę iki Stokholmo nėra ką ir rašyt- atsisėdai ant motociklo ir nubirbei E4 iki pat kelto. Pats keltas kur kas prašmatnesnis, nei DFDS skurdukai, plukdantys gastarbaiterius ir fūristus, atitinkamai ir kainos aukštesnės. Kadangi oras buvo geras, ilgą laiką stypsojom deny, kol plaukėm Stokholmo archipelagu, aplink, it kokiems žiogams, laigant vandens motociklams.

Rytas Estijoj vėl pasitiko saule ir.. policijos bei kariniais kateriais, zujančiais aplink keltą. ko jie ten norėjo, taip ir nesužinojom, nors brūžinosi aplinkui ilgai, fotografavo, filmavo. Bala žino, gal kas iškrito naktį ar atsitrenkė į laivą..

Išriedėjom be jokių patikrinimų- važiavom ir nuvažiavom. Gerai gyvent ES visgi, durni tie anglai. Pirma naktis buvo suplanuota Bauskėj, kitądien aplankant Rundalės pilį, taigi laukė apie 400 km per Estiją ir Latviją. Estiją peršokom gana greit, Latvijos vidury ėmė gurgt skrandžiai ir nusprendėm stot pavalgyt pakelės knaipėj. Radom. Sustojom. Užsisakėm. Aš bandžiau kaulyt šašlyko, bet nedavė, tai pareikalavau upėtakio. Darja užsisakė pasta carbonara. Laukėm. Dar laukėm. Ir dar kiek palaukėm. Gavom beveik po valandos, kai jau galvojom eit lauk. Kadangi viską buvom jau išgėrę, užsisakėm dar girų/arbatų. Maistas buvo vidutiniškai skanus, nepeikiu, bet gėrimų laukėm. dar palaukėm. ir dar. Ir paklaust nebuvo ko- padavėjos lakstė visai kituose galuose, nors žmonių nebuvo per daug. Perpykęs nuėjau pats prie kasos, atsiskaičiau tik už tai, kas gauta be jokių arbatpinigių ir išbirbėm tolyn, sugaišę pusantros valandos, vietoj planuoto pusvalandžio. Nepatingėjau feisbukuose atkuist jų puslapio, kad jie kur prasmegtų, niekas nebandot užeit, nes mirsit arba iš pykčio arba nuo bado ir troškulio užsilaukę- https://www.facebook.com/KrogsSidrabini/

Stengdamas atsigriebt už prarastą laiką, spustelėjau gazą, o ir kelias buvo naujai išasfaltuotas per miškus ir tiesus, it styga. Spaudžiau kol… kol nepamačiau mėlynos diskotekos žiburėlių veidrodėliuose. Ooo, pagalvojau,dabar tai jau bus. Pareigūnai, paėmę dokumentus, paklausė, ar žinau,kokiu greičiu važiavau. Burbtelėjau, kad gal 120. nee, sako, 132, o ar žinau, kokiu greičiu čia galima važiuot. 90, atsakiau. Neee, 70, sako, ir rodo į kažkokį ženklą tolumoj. Mintyse atsidusau, klausydamas pagraudenimų, kur aš taip skubu ir kaip kapiec mano teisėm jau dabar, o baudos dydį spręs teismas. Kažką nesėkmingai bandžiau lement apie gal susitarsim, bet patirties nebuvimas darė savo, kol į pirmą planą neišsibrovė Darja 🙂 Suokalbiškai paėmus pareigūną už parankės, pasivedė į šalį ir buvo sutarta, kad pokalbį pratęsim ramesnėj vietoj, mat šalikelėj stovėt nesaugu 🙂 . Džiaugiausi, kol nepamačiau, kad sukam į nuvažiavimą su ženklu policija. Pagalvojau, kad viskas baigta, bet pasirodė, kad ženklas pastatytas miško keliuke, kur nekvepia ne tai kad policija, bet išvis niekuo, nebent grybais. Pakalbėję apie gyvenimus užsieniuose, sunkią policijos dalią, motociklus ir kaip reikia nelakstyt, sutarėm, kad 100 eur užglaistys visas skriaudas ir daugiau taip nedarysiu. Atsisveikinimui pareigūnas net paspaudė ranką 🙂 taip ir nesupratau, ar tas kelio ženklas ten įbestas specialiai šiam tikslui ar ten kažkur miške išties randasi policijos nuovada. Bet kuriuo atveju korupcija šitoj situacijoj pagelbėjo stipriai ir motyvavo likusią atostogų dalį (o jos tik prasidėjo) stebėt spidometrą.

Atvykus Bauskėn užkandom ir griuvom miegot namuke, rastam už 35 eur per booking.com.

Rytas pasitiko kaitra. Greiti pusryčiai ir mes jau prie Rundalės pilies. Nuotraukos kalba pačios už save.

Et, visgi broliukai latviai dvarų puošnumais palikę mus toli toli uodegoj..

Lietuvą pasiekėm už maždaug pusvalandžio ir apie sekančias dienas iki sekmadienio nelabai yra ką rašyt- artimieji, bičiuliai, draugai.

Sekmadienį ryte išjudėjom link Suvalkų, dar nežinodami, kur apsistosim. Pasispoksojau į žemėlapius ir bakstelėjau miestelį, pavadinimu Gyžicko, esančiu prie didelių ežerų, užbukinau kambarį Pan Tadeuš hostely. Kodėl ten? O bala žino. Tiesiog. Sustoję perkąst Suvalkų centre, patekom į kažkokią mugę- dešros, baronkos, suręsta scena, prie kurios budėjo ūsuoti panai. Kokia proga, taip ir nesupratom. iškart už miesto pastebėjom nuorodą bunkery– suprask- bunkeris. Nutarėm užsukt ir neapsirikom- vidury laukų ant kalvelės radom rimtus įtvirtinimus pilnu pavadinimu Skansen Fortyfikacji Prus WSCHodnich w Bakalarzewie. Taip ant bilieto buvo parašyta. Apsidžiaugęs diedelis, pardavęs bilietėlius, dar atskaitė ir paskaitą apie bunkerio istoriją, nežiūrėdamas į tai, kad aš lenkiškai nelabai 🙂 bet supratau, jog išliet kupolui buvo naudojamas molibdenas, atgabentas iš Švedijos, galbūt net iš Taberg šachtos, kur teko lankytis prieš kelias savaites.

Gyžicko pasiekėm gerokai po pietų ir iškart nubėgom užkąst į artimiausią kažką, pavadinimu Steakownia ir neapsirikom. Nesu maisto kritikas, bet kai užsisakai T-bone kepsnį ir jį prie akių atriekia norimo storumo iš norimo gabalo ir patiekia, kaip nori be jokių fiti miti- belieka tik valgyt ir mėgautis. Definetly geriausia iki šiol atrasta maitinimosi įstaiga Lenkijoj per visus buvimo kartus.

Ne pati pigiausia, bet, pagal švediškus standartus, ne tokia ir brangi- 122 zl už dvi porcijas, salotas be nealkoholinius gėrimus. O ir kepsniai buvo 500 + 300 gramų, išslinkom skersi ieškot, kur miegosim. Radom netoliese. Ir gavom pamoką, kaip reikia skaityt, ką renkiesi, pasirodo, užsisakėm hostelį su bendra virtuve ir sanmazgu, nors ir centrinėj miesto gatvėj. Bus pamoka ateičiai, nes stovėt eilėj prie dušo buvau jau atpratęs.

Virškindamas sugalvojau, jog reikia parašyt recenziją guglan, nes vis prašinėja po navigacijos panaudojimo. Ir tarp kitų recenzijų atradau, jog kažkas čia pietavo pakeliui į Vilko Irštvą. Sekančią akimirką jau guglinau, kur tai yra ir oplia- 38 km nuo viešbučio, pirmas rytojaus dienos sustojimas jau suplanuotas 🙂 Dar teko atrast, jog šiame miestelyje kadais buvo nukirsdintas piligrimas Brunonas, pirmąkart paminėjęs Lietuvą rašytiniuose šaltiniuose prieš daugiau, nei 1000 metų, štai toji nukirsdinimo kalva.

vakare išėjom pasivaikščiot krantine, pasiklausėm nemokamo džiazo koncerto, tolumoj šurmuliuojant mugei ir mirksint karuselių balaganui. Jie čia rimtai turbūt švenčia ištisus metus.

Ryte užkandom, susimetėm daiktus ir aida link Wolfsschanze- pusvalandis ir vietoj. Pasakot nelabai yra ką- nuotraukos kalba pačios už save. Gaila, kad vokiečiai išeidami viską susprogdino- jopapa, kiek ten betono sugrūsta, ne vienas daugiabutis būtų išėjęs.. Be pagrindinių objektų dar egzistuoja keli gynybinių ruožų įtvirtinimai miškuose, bet tam reikia bukintis padidinto pravažumo techniką ir skirt gerokai daugiau laiko bei lėšų.

Pakeliui Gdanskan strigom kamšty vidury laukų, pakele nubirbę iki kamščio pradžios, radom suvoliotą policijos mikroautobusą ir dar kažkiek mašinų grioviuose, ant asfalto bolavo ar kraujo, ar tepalo dėmės, tarnybos dar nebuvo sulėkę. Apsisukom ir ėmėm ieškot padoraus aplinkelio. Padoraus neradom. Radom Paris- Dakar lygio smėlio kelią per laukus, kuriuo slinko lengvosios, fūros, traktoriai ir visas kitas įmanomas autoūkis. Šiaip ne taip nusikapanojom kilometrus 5 ir vėl išlindom į normalų kelią. Aleliuja. Kelios valandos ir mes Gdanske, vėl beviltiškas blaškymąsis senamiesty, nerandant adreso, kaip ir pernai, bet to ir tikėjaus. Atradus vietą, atlėgo- iki centrinės gatvės 20 metrų, tykus vidinis kiemas, erdvus butas, vieta motociklui. Apsipirkimas vakarienei nuostabiam mega dydžio prekybcentry Auchan ar panašiai- mūsų xxl maximos su savo dydžiais ir šalia nestovėjo. Pasivaikščiojimas senamiesčiu po nesibaigiančias muges ir pasirodymus- pirmadienis, lenkai švenčia 🙂 – ir miegot.

Sekančią dieną sugalvojom nakvot pajūrio miestely Darlowo. kodėl ten? o todėl, kad du žiopliai apsiskaičiavo laike ir atrado, kad turi dar vieną laisvą dieną, kurią kažkur reikia praleist 🙂 Na gerai, ne du, aš. Prisipažįstu. Pakeliui susiguglinom karinį muziejų prie Gdansko pavadinimu GRYF. Didelis, profesionaliai įrengtas, išsamus, tinkantis tiek žiopliui, tiek specialistui. Veikia šaudykla, galima susiorganizuot pasivėžinimą šarvuota technika. Užskaitau.

Ryšium su kelio remontais pakeliui link tikslo papuolėm į apylanką, kuri ryškiai nebuvo gavus europinių injekcijų nei vienai savo atkarpai. nepamenu, kiek ten buvo kilometrų, bet keikiaus besikratydamas ir bezdėdamas ant 30-60 kmh. Darja pasijuto it pas save Ukrainoj 🙂 vienąkart net šoktelėjau oran, gerai, kad nelūžo rėmas…

Atvykom Darlowan, atvėso, bet visvien išsiruošėm bent jau pavalgyt, nes vadavomės badu tik po kuklių pusryčių ir pasivaikščiot palei jūrą. Radom neblogą restoraną pačiam miestelio centre, beveik bažnyčios šventoriuj 🙂 Užsisakėm fliakų sriubos, karbonadą ir kiaulės koją. Kelneris, atnešęs užsakymą, pasitikslino- Golienka dla pana? Išgirdęs, kad golienka dla pani, į Darją pažvelgė su tam tikra pagarba 🙂 Už ką dar myliu Lenkiją- tai už gigantiškas porcijas. Niekad nenuskriaudžia, kiek beužsisakysi- visvien išeisi skersas 🙂 Pajūry pasistatėm motociklą po draudžiančiu ženklu, kaip ir visi kiti centrinėj gatvėj prie prieplaukos 🙂 Jūroj dantis sukandę maudėsi ūsuoti lenkai- kas, kad šalta ir vėjas, atostogos yra atostogos ir jei jau prie jūros, tai maudytis reikia 🙂

taip pat ant paties jūros kranto išdygęs naujutėlaitis daugiabutis simbolizavo statybos leidimų išdavimo paprastumą, lyginant tiek su Lietuva, tiek su Švedija 🙂 Lenkai pasirodė ganėtinai militarizuoti- kiekvienam kaimely, be pagrindinės JP2 vardu pavadintos gatvės, visos kitos užvadintos Armija krajowa, generolų, maršalkų ir kitoniškų kareivų pavardėm.

Nedidelis miestukas tikriausiai yra mūsų kokios Šventosios atitikmuo, kur susirenka vidutines ir kuklesnes pajamas gaunatys lenkai- nemandros užkandinės, riečiančios nosį pridegintu aliejum ir rūgtelėjusiu alum do panow ir balionai, ledai ir plastmasiniai šautuvai jauniems razbaininkams. Keli balagano atrakcionai. Vaizdelis buvo nykokas, tad neilgai trukę, patraukėm link mociko, nes ėmė jaustis susikaupęs kelionėj nuovargis. Atkėblinus laukė siurprizas- gatvė buvo tuščia, išskyrus policijos automobilį, ties kuriuo stypsojo liūdnų lenkų eilė, spausdama prakaituotuose delnuose baudos kvitelius. Prisėdom ant suoliuko, vildamiesi, kad pareigūnai išvyks, o baudos kvituką išmesiu, mat policija stovėjo tiesiai už motociklo. Dar pasėdėjom. Nusprendėm, kad kas bus, tas bus, nieko neprisėdėsi, nuėjom ir… nuvažiavom 🙂 niekas nesikabinėjo ir baudom neapdalino, ačiū už tai 🙂

Kitą rytą patraukėm Ščecinan- link paskinės nakvynės visai miela tapusioj Lenkijoj. Pakeliui susiguglinau lenkiškos armijos muziejų sunkiai ištariamam mieste Kołobrzeg. Nors atstumas buvo juokingas, 80 km, navigacija rodė apie 2 valandas kelio, ir tuoj supratom, kodėl- ryšium su aplinkinių kelių remontais pusė kelio- apie 40 km- buvo vientisas stovintis arba vos besivelkantis kamštis. su automobiliu būtų buvę raudos ir dantų griežimai, mes gi įveikėm kamščius gerokai greičiau. Būtų ir dar greičiau, bet vis tekdavo strigt dėl kokio žioplio, su mašina išsikėtojusio per vidurį kelio ir kliudančio apvažiuot. Teko konstatuot, jog 90% tokių žioplių yra bobos ir pencinykai. kodėl 90%? todėl kad 10% pencinykų visgi praleidžia.

Muziejus pasirodė esąs pačiam miesto centre ir skirtas išimtinai tik lenkų kariuomenei, vidinės ekspozicijos su uniformom ir medaliais nebuvo labai įdomios nelenkam, o kiemas su sunkiąja technika padžiugino akį. aplink miestelį buvo dar eilė muziejaus filialų su laivais, lėktuvais ir pan, bet laikas spaudė ir nurūkom link Ščecino.

Kažkada yra tekę nakvot šiame mieste ir kažkodėl galvojau, kad jis nedidukas miestukas, visai neturintis ko parodyt, o čia, pasirodo, miestas jopapa, pusė milijono gyventojų. Eilinį kartą painiava su buto suradimu, lenkai prisigalvoja gudrybių su adresais- vidiniuose kiemuose gali skirtis ir to paties namo numeris ir net gatvė. Kaip rast nežinančiam? Niekaip. Šiaip ne taip, su smalsių babyčių pagalba, radom.

kai neduoda raktų nuo kiemo…

Butas buvo superinis, ką tik po remonto, šviesus ir jaukus. Išsitroškinom triušį- kodėl jų nėra parduotuvėse Švedijoj?- dušas ir miegot.

Apie paskinę dieną nėra ką ir pasakot- kelios valandos iki Svinojuščės, apsipirkimas dešrom Biedrionkoj ir 7 valandos plūduriavimo iki Ystado. Ar atostogos nusisekė? Tikrai taip. Ir dar stebuklingai blaiviai- nebuvo užbaliavota anei vienos dienos, pravažiuota beveik 3000 km be gedimų ir blogo oro. Nežinau, kodėl, bet Lenkija tampa vis labiau tokia, kaip čia išsireikšt, sava. Rodos, ir pravažinėta ir skersai, ir išilgai, o vis dar pavyksta atrast tenais ką nors naujo, reikia tik trupučio noro ir interneto 🙂

Ar dar sugrįšim ten? tikrai taip. Do wydzenia!

P.S. Kažkaip keistai gavosi su nuotraukų išdidinimu po galerijos atsinaujinimo- norint peržiūrėt didesnę, reikia atsidaryt su pelės dešiniu naujame skirtuke…