Tag Archive: Amerika

Kelionė į Žemę Pažadėtąją

andraika post on gruodžio 1st, 2014
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

O, kad taip būtų kas pasakęs prieš metų keliolika, kad anava štai, tiesiog beveik spontaniškai, skrisim atostogų Amerikon.. Nė už ką nebūčiau patikėjęs. Ir ne bet kur, o į Los Angeles, kur ne tik Holivudas, bet praktiškai visiems pažįstamos televizinės apylinkės, kaip antai Beverli Hilsai, Santa Barbaros, Tvinpyksai, Melrouzai, Malibu paplūdimiai ir Mulholland draivai. Beje, besivažinėjant aplink atėjo nušvitimas, kad iš tikrųjų Holivudo režisieriai yra baisūs loderiai, tingintys panešt savo subines kiek toliau nuo namų, filmuojantys tik tai, ką mato aplink ir net nepervadinantys vietovių 🙂

Skrydis. Skrydis truko virš dešimties valandų, bet buvo tiesioginis iš Kopenhagos į Los Angeles su prašmatniu Norvegian Airlines boingu Dreamliner 787Rollsroisu tarp lėktuvų, kaip jie patys didžiuojasi ir nebaisiai meluoja – traukos agregatus tikrai gamina RR kompanija. Nors skaitoma, kad Norvegian Airlines yra pigių skrydžių bendrovė, bet pagal Jurgį ir kepurė – kai vienoj šaly pigius skrydžius vykdo ant išklerusių taburečių su izoliacija privyniotais sparnais ir propeleriu, tai norvegai nepasišiko ir kartelę mestelėjo į dangoraižių aukštumas. Ko verti vien elektroniškai tonuojami langai (noooriu tokių saulės akiniųųųų), ar personalinė kiekvienam įmontuota kėdės atlošan planšetė, streaminanti pasaulio žemėlapy skrydžio trajektoriją, duomenis bei talpinanti savy aibę muzikos, filmų ir kitų zabovų. Pakilom debesuosna, tai perdaug plėstis ir nėra kur. Pirma pusė kelionės praėjo čiaumojant, tyrinėjant lėktuvą, aplinkinius, tašes, ar nieko nepamiršom ir ruošimąsi miegot, kas pavyko tik Juliui. Kažkaip galvojau, kad skrisim per Europą ir Atlantą, bet pasirodo, jog lėktuvai, dėl turbulencijų ir dar ten kažko, renkasi tolimesnį ir saugesnį kelią per viršų – skrydžio linija driekėsi per kampą Norvegijos (nesimatė), Islandiją (nesimatė), Grenlandiją (nesimatė) ir Kanadą. Iš pradžių galvojau, kad apačioj tik debesys, bet paskui supratau, kad ten tik nesibaigiantys sniegynai be jokio tamsesnio taškelio, išskyrus vandens properšas kur ne kur. Pagaliau pamažu priskridom Saulę. Kaip kitaip išsireikšt, taip ir nesugalvojau, mat išskridom šeštadienį popiet, skridom 10 valandų, sutemo, prašvito ir atskridom tos pačios dienos vakare jau sutemus. Kokios dar laiko mašinos? Jūs lėktuvais paskraidykit. 🙂
Kai išskridom iš sniego, apačioj ėmė rodytis kalnagūbriai, plynės, miškai – civilizacijos nesimatė anei ženklelio. Pagal žemėlapį priskridom Rocky Mountains ir apačioj, anot planšetės, pasimatė Amerika. Ir vėlgi tik kalnai, kalnai, kalnai ir dykynės kažkokios – landšaftas priminė negyvenamą planetą. Tik jau gerokai įskridus šalin, ėmė rodytis pirmieji civilizacijos ženklai – keliai. Maži, ploni, vieniši siūleliai, besidriekiantys per, kaip atrodė pro iliuminatorių, visiškai nieką – anei kaimo, anei pastatėlio įžiūrimesnio. Grįžęs būtinai pasiimsiu žemėlapį pastudijavimui, negi ten tikrai taip dyka?.. Praskridom Big Salt Lake. Panašu, jog pavadinimas atitinka tikrovę – matės druskos sodrinimo užtvankėlės ir pan. Vėliau apačioje ėmė matytis keisti apvalūs dariniai. Gaila, kad nepavyko nufotografuoti. Spėčiau, kad tai turėtų būt dirbami laukai, bet, po velnių, o kodėl apvalūs? Rutuliai, pusmėnuliai, iškandžioti kiti, it koks sūris, net ėmėm svarstyt, kad gal čia kokių ufonautų darbas. 🙂

Pagaliau pasimatė Los Angeles – didžiulis daugiamilijoninis miestas, besidriekiantis daugybę mylių (taip taip, mato vienetai, panašu, kad bus imperiniai kelias ateinančias savaites – kvailos pėdos, farenheitai ir panašios uncijos). Miestas ir iš Labai Aukštai atrodė didžiulis. Keistai didžiulis – prisiplojęs prie žemės ir nusidriekęs į visas puses, kiek užmato akys – it koks žibančių kaladėlių kilimas su mažu dangoraižių spuogeliu vidury.

Nusileidom ir, užpildę kažkokius imigracinius lapukus, baugiai nuklebėjom su turistinių aviniukų minia muitinės link, mat buvom prisiklausę gąsdinančių istorijų apie rūsčius muitinės pareigūnus, tempiančius pasimetusius nabagus turistus į tardymo vienutes, rėkiančius, žeminančius ir išspiriančius atgal. Nuo pat pirmų minučių į akis krito aibė aptarnaujančio personalo, kuris pas mus būtų pakeistas tiesiog lentelėmis ar rodyklėmis. Mostaguojantys ir rėkaujantys meksikiečiai, rodantys, kur nueit, kur atsistot ir į ką žiūrėt. Pirmas pareigūnas po begalės koridorių ir eskalatorių. Pritipenam. Baisu. Kalba draugiškai ir nerėkia. 🙂 Kadangi pirmąkart Valstijose, skanuojami pirštų antspaudai, fotografuojami snukučiai ir panašiai. Pokalbis vyniojasi apie orą ir bites, bet, kaip supratau, tik tam, kad reikia kažkaip užpildyt laiką, kol mūsų duomenys tikrinasi duombazėj. Ir viskas. Ačiū, viso gero, šekit antspaudėlius pasuosna. Vėl nesibaigiantys koridoriai iki bagažo kontrolės kur, kaip rodė lėktuvo filmuke, negalima to, to ir ano ir pareigūnai gali nusivest kažkur į kambarėlį nuodugnesniam patikrinimui. Didžiaūsis pareigūnas pamoja piršteliu, pristumiu kalną lagaminų, paduodu pasus, žvilgteli viršelin – „Sweden? Have a nice time, sir“. Ir viskas. Jokio streso, nieko negatyvaus, kitąkart iš Lietuvos Švedijon įvažiavimas užima daugiau laiko ir nuteikia nemaloniau.

Pirmas įspūdis –  karšta, nors jau sutemę ir išvis čia vėlyvas ruduo, nes lapkritis. Lauke dvimpenki šilumos, žmonės su ilgom kelnėm ir rankovėm, o mes iš savo pliusseptynių su lietum iškart imam šust. Pasitinka Miglė su Efka. Labas labas, štai ir mes – sutupdomi mašinon ir riedam į L. A. priemiestį Encino, kur ir viešėsim kelias ateinančias savaites. Laikrodžiai rodo šešias vakaro. Lietuvoj gi tuo metu yra šešios ryto. Biologinis laikrodis susivėlęs galutinai – jausmas, lyg būtų vėlokas vakaras. Nesijaučia, kad jau para kaip nemiegota. Prisukamas Julius tarškia, besimaldamas ant sėdynės. Atvykstam, įsikuriam ir iškurnam su Migle vietinėn maisto krautuvėn Ralph’s, kur aš galutinai užstringu prie milžiniškos alaus lentynos. Akys raibsta nuo nematytų brandų gausos. Dauguma vietinių, europietiškų aptinku vos kelis tik. Šiaip labai dailiai alus pateikiamas kartoninėse pakuotėse – visai kitokia alinė estetika, besiskirianti nuo mūsiškės kaip diena ir naktis. Pasimetęs kapteliu šio bei to, dar ko reikia vakarienei ir tapenam namo, kur vakaras vainikuojasi barščiais, vynu ir alumi. Pavalgius organizmas pagaliau taria stop ir priverstine tvarka apie dešimtą vakaro vietiniu laiku veja miegot. Prieš miegą vonios kambary suglumęs ilgokai tyrinėju unitazo bakelį, ieškodamas, kaip nuleist vandenį ir mąstau, kad va yra visokios pažintintinės kulinarinės kelionės, vyno, kultūros, gamtos kelionės ir pan., bet viena niša visiškai tuščia – santechninės pažintinės kelionės, mat kožnoj šaly visi šie padargai paslaptingai kitokie. Čia, pvz., bakelio rankeną atrandu kažkur užslėptą šone, kriauklės čiaupas reguliuojamas dviem traukinio stop-kranais, o dušo kabinoj iš sienos pūpso trys didžiuliai vienodi bumbulai. Tokie, kad kiekvienu laisvai užmuštum žmogų. Va taip va. Visiem labanakt.

Man kartais būna, kad prabundu vidury nakties ir ilgas valandas negaliu užmigt be jokios apčiuopiamos priežasties. Taip nutiko ir šįkart. Prabudau plieskiant mėnuliui. Laikrodis rodė keturias. Miegota šešias valandas, ne taip ir daug po paros nemiego. Nieko per daug keisto, mat naminiu laiku buvo antra valanda dienos. Tuo pačiu prabudo ir visiškai žvalus Julius, ėmęs garsiai komentuot tolumoj kaukiančias sirenas. Po pusvalandžio supratau, kad nieko čia nebebus ir reikia keltis, nors ir paryčiai. Gerokai vėliau sukilo ir visi kiti. Pusryčiai ir iškurnam vėl į tą patį supermarketą šio bei to. Apsižiūrim, kad papuolėm į visišką žydų rajoną – aplink aibė košerinių kavinių, parduotuvių, shalom vaistinių ir pan. Atitinkamai juokingi ir kaimynai su jarmulkom, peisais ir skrybėlėm 🙂

Įdienojus nusprendėm, kad moterys eina pasiskuduraut su Julium, o vyrai su Dominyka važiuoja šaudyklon pasizabovyt. Jeee, sušokam mašinon ir nuvažiuojam į Oaktree šaudyklą (– www.oaktreegunclub.com. Jeigu važiuosit pro šoną, užsukit būtinai). Efka konstatuoja, kad šiandien kaip niekad daug žmonių ir jų tikrai daug – kaip kokioj Maksimoj savaitgalio pavakary. Eilės prie nuomos stalo, pačioj šaudykloj beveik grūstis, žmonės stovi vienas šalia kito, triukšmas kaip per karą. Pyška šautuvai, lekia gilzės, nors išdavė ausines, bet vis vien norisi prisidengt dar labiau. Tratina visi kaip pasiutę ir žodis „visi“ čia yra parašytas tiesiogine prasme: vyrai, moterys, mergaitės, vaikai. Įspūdis, kad minia žmonių linksmintųsi su kokiais kamuoliukais, o ne pleškintų iš visų įmanomų ginklų, braidydama ir slidinėdama ant kalnų gilzių, nespėjamų nušluot latakan. Pasiėmėm 9 mm Gloką ir ar ne pusantro šimto šovinių. Tyliai pagalvojau, kad blem gal daugoka, bet pasirodė paskui, kad labai net nedaugoka. Išpleškinom viską trise turbūt mažiau nei per valandą, pyškindami į šiaudų kūlius,  prismaigstytus taikinius su blėkiniais žvėriukais ir kitokiais kabalduojančiais cimbolais. Pradžioj buvau stipriai nusivylęs savo šaulio sugebėjimais, o ir praktikos nebuvo daug metų, bet į galą paaiškėjo, kad pistoletas greičiausiai reikalauja kapitalinio remonto. Strigdavo kiekvienoj apkaboj bent po kartą, o ir taikiklis buvo nusimušęs žostkai. Ant galo įsigudrinom taikyt į niekur, kad pataikyt į ten, kur reiktų. Ir keistas saugumo jausmas. Kažkaip visai nebaisu, kad va nutiks kažkas netikėto, kad kas nors supsichuos ar netyčia pykštelės į šoną. Keistas jausmas, lyg visi būtų viena komanda, veikianti individualiai, nors kaimynų gilzės rikošetais laksto aplink, pataikydamos į galvą, rankas ar naravindamos kišeniun, kitos net karštos. Turbūt galima pasakyt, kad būtent tada pajaučiau, kad va štai čia yra ta tikroji Amerika be jokio retušo.

Pridavę ginklą, nusprendėm išbandyt S’n’W Magnum 500 – pistoleto tipo rankinę patranką, kuria greičiausiai galima nudobt tris dramblius vienu šūviu su sąlyga, kad jie stovės vienas už kito. Paaiškėjo, kad tam gigantui yra vos vienas šovinys, tai apsiribojom mažyliu broliu – Magnum 460, kurį pamačius iš arčiau, apačioj pilvo ėmė nesmagiai ir įkyriai kirzyt, kad gal ir tiek to, gal jau pašaudėm, ką čia dar terliotis, žmonių daug, brangi amunicija – keturi pinigai už kulipką. Kai pardavėjas prinešė gigantiško dydžio revolverį, ūpas nupuolė kaip rublis dolerio atžvilgiu. Abejones sustiprino ir pažerti panosėj šoviniai, dydžiu viršijantys kalašnikovo. Viską apvainikavo staiga labai ir surimtėjęs pardavėjas, be perstojo kartojantis, kad tai nebe žaislas (suprask, anksčiau tai su šūdais pleškinom), kad juokai baigti ir viskas labai rimta, neduokdie, nesidėt kelių šovinių būgnan, idant išvengt atsitiktinių šūvių nuo atatrankos, laikyt tik abiem rankom ir taip, kad neapdegintų pirštų. Kai paklausė, kiek norėtume šovinių (būgnan telpa penki ir sukas prieš laikrodžio rodyklę), ėmiau kažką tyliai veblent, kad gal užteks po kelis, bet Efka pasakė dešimt. Mintyse susiėmiau už galvos ir puoliau ant kelių 🙂 Galų gale buvom nuvyti į kitą šaudyklos galą, mat blėkines rupūžes būtume išromiję nepataisomai su tokiu kalibru. Iš to strioko pamiršau savo kuprinę su fotiku, pinigine ir puse gyvenimo. Ačiū Dominykai, kad priminė, antraip būčiau prisiminęs bala žino kada, nors nemanau, kad daiktai būtų prapuolę. Ore keistai tvyrojo pasitikėjimo atmosfera, atmiežta gausiu parako tvaiku.

Grįžęs su terba pasidžiaugiau, kad Efka jau užsitaisė braunyką ir kad ne man reikės pirmam 🙂 Aplink ėmė būriuotis smalsuoliai, nujausdami būsimą atrakciją iš dviejų žioplių. Turbūt panašiai vypso kaubojai per kokį rodeo, kai ant neprajodinėto eržilo sugalvoja užsiropšt koks apgirtęs miesčionis 🙂 Pasiruošt, dėmesio, BUBUM!!!!!! Kamuolys dūmų ir ugnies, perkūno griausmas ir aplinkinių ovacijos, nepaisant apstulbusių mūsų veidų ir šūvio, paleisto kažkur dievui į langus. Mano eilė. Užsitaisau, bailiai prisitaikau – BUBUM. Su kuo palygint net nežinau – visi anksčiau bandyti medžiokliniai, karabinai, automatai nublanko kaip kokie vaikiški orinukai nepaisant to, kad esant tokiam milžiniškam svoriui ir atatrankai nepataikiau į kvadratinio metro stendą, esantį už kokių 10 metrų. Rankenos smūgis saujon buvo kaip su golfo lazda, neabejojau, jog po visko apturėsiu dailią mėlynę, bet revolveris iš rankų neišlėkė, kaip kad paskui internete matytam video, gerai, kad žiūrėtam jau post factum 🙂 Atkreipkit dėmesį į šovinius – šalimais padėjau 6 mm pistoletuko gilzę. 🙂

Vienžo, iššaudyt po pilną apkabą tokiu revolveriu tikrai buvo verta – kolei kas tai buvo didžiausias įspūdis Amerikoj. Adrenalinas tiesiog fontanu tryško per abi ausis. Kai vaikystėj žaisdavau half-life niekaip nesuprasdavau, kaip, gavęs kažkokį nutriušusį magnum revolverį, galėdavau vienu šūviu nukaut belekokią pabaisą greičiau, nei bet kokiu kitu moderniu ginklu. Dabar suprantu net labai. Vienintelė problema pataikyt, nors iš 5 šūvių pataikiau į taikinį dukart. Vienąkart netgi idealiai į centrą, kas, kad į tuščią vietą tarp keturių taikinių 🙂 Panašu, jog po tokių pataikymų sužeistų nebūna. Pataikius korpusan greičiausiai rankos kojos ir galva tiesiog nukristų ant žemės 🙂 Nors ginklas tikrai neskirtas dvikovom. Kol tokį gremėzdą išsitrauksi, prisitaikysi ir nuspausi gaiduką, priešininkas spės pribėgt ir kaukštelėt su rankena pakaušin 🙂 Kaip vėliau radau vienoj iš reklamų, lapkričio devintąją Amerika švenčia Veteranų Dieną. Tai paaiškino žmonių antplūdį šaudykloj. Anyway, jei gyvenčiau ten, šitas revolveris mikliai atgultų pirkinių krepšelin. Ginklą Kalifornijoj (nesidomėjau, kaip kitose valstijose) gali turėt bet koks pilnametis su išrašu iš policijos, kad nesi bandziūga ar debilas. Nei kokius kursus praeit, nei seifas namie būtinas. Amunicijos apskaitos nėra išvis kaipo tokios – išsinuomavai ką nori, nusipirkai tūkstantį šovinių, pykštelėjai lauke kartelį ir eik su maišu į visas devynias puses, niekam neįdomu. Ir ginklo nuoma tokia simple – padavei teises su užpildytu blanku ir tiek reikalų, eik. Turbūt nepasigestų, jei išvažiuotum kur, nušautum ką nors ir priduotum ligi dienos galo.

Grįžom namo pavalgyt, apsikuist ir išėjom visa familija pasivaikščiot su Migle į Encino, pamiršę, kad kėlėm su Julium ketvirtą ryto. Nemiegoję, išvarginti karščių ir įspūdžių, nusprendėm nukėblint ligi kažkokio outleto, esančio už (kaip paaiškėjo paskui) 4 km. Nepaisėm Juliaus perspėjimų, kad nori namo, tai šmikis užsiprašė pusiaukelėj priekin ant sprando, o finale parduotuvėj užmigo. Kadangi visi buvom gerokai išvargę, kelias namo priminė ilgą kelionę per kopas sukandus dantis. Nors grįžom sąlyginai anksti, bet akyse jau tavaravo iš nuovargio, greitai pavalgyt ir miegot miegot miegot. Laila tov.

Sekantis rytas prasidėjo penktą vėl Juliaus tradiciniais „vandenukooo“ ir „kiantis“. Atsikėlėm. Vis ilgiau pamiegota, nei vakar. Apsirengiau, higiena, o kai atėjo laikas Juliui rengtis rūbus, staiga šmikis pareiškė, kad dar nori pamiegot ir nušutino, palikęs tėtuką, it musę kandusį 🙂 Štai taip prasidėjo rytas.

Ne už ilgo sukilo ir visi kiti. Paaiškėjo, kad Efkos filmavimas prasideda diena anksčiau ir už kelių valandų išskrenda Pensilvanijon ir nebeaišku, kaip ir kada pasimatysim ir ar išvis dar susitiksim. Diena praėjo gana ramiai. Nuo sekančios dienos savaitei buvom nusprendę nuomotis automobilį, tai kuitėmės ties žemėlapiais, internetais ir panašiais niekučiais. Vakarienei išviriau jūros gėrybių troškinį su Sapporo alum ir miegot. Velnias, vis dar neišeina persivest į pilnavertį ritmą – prabundu paryčiais visas pailsėjęs, o vakarais nuo pusės aštuonių jau imu leipėt nuo noro miegot..

Kitą dieną ryte numynėm su Migle išsinuomot automobilio, prieš tai užsukdami bankomatan. Mano kortelės čia krautuvėse piktybiškai neima ir nesuprantu, kas ne taip. Bankomatas davė – ačiū ir už tai. Nuomos punkte paskaičiavo 236 pinigus už savaitę (pamiršau paminėt, kad tiek prekių tiek paslaugų kainos čia visur pateikiamos be PVM, kas, mano manymu, kvaila, bet ne man čia gyvent). Išsirinkau naują chevy kažkątaiten – vienatūrį nediduką šeimyninį automobilį (tiksliau dūriau pirštu į buvusį arčiausiai). Susimoviau bepildant popierius – reikėjo kortelės duomenų, adresų ir t.t. Paskui sako, koks tavo pinas. Nifigasibie paslauga, galvoju. Nu bet gal Amerikoj kitaip. Pasakiau. Netinka. Dar pasakiau. Netinka. Po šimts, ėmiau erzintis, bet staiga supratau, kad jis klausia ne pin, o zip kodo 😀 Pakrizenom abu. Zipkodas tiko. Kam jis, bala zino, bet Miglė paaiškino, kad pašto kodas čia it koks viešas slaptažodis kas antroj įstaigoj. Taigi, tuoj pat susiruošėm. Pasikabinom vietoj pirktą GPS ir išlėkėm į Sekvojų girios šturmą. „Išlėkėm“ skamba kiek prašmatniai, nes į reikalingą kelią pataikiau gal iš penkto karto, į kitas mašinas nepataikęs tik pasitraukusių vairuotojų dėka. Dvylikos juostų greitkeliai, persipynę Gordijaus mazgais ir užpildyti milžinišku mašinų srautu dar iššūkis atlėpausiui vairuotojui iš švediškos provincijos. Gerai, kad pasiėmiau pilną automobilio draudimą. O kur dar taisyklė, leidžianti sukt dešinėn per raudoną, jei nėra atskiro perspėjimo, kad negalima, kuris gali kabėt keli metrai virš šviesoforo ir kokios reklamos? O kur šviesoforai su penkiom ar šešiom lempom išilgai ar trim ir trim šalia? Kur raudona ir vis vis vien suka kairėn? Kur lygiareikšmės sankryžos taisyklė, kad pirmenybę turi tas, kuris pirmas privažiavo? Nu vienžo. Šiaip ne taip išjudėjom reikiama kryptim – link Nacionalinio Parko. Pradžioj buvo kiek nedrąsu jaustis spuogeliu tarp milžiniškų sunkvežimių, tų tokių gražių, didžiulių, blizgančių kaip filmuose, bet gana greitai apsipratau. Amerikos vairuotojai gana kultūringi, lyginant net ir su Švedija, o lietuviam ligi jų dar temptis ir temptis. Žinia, pasitaikė vienas kitas glušas gazuotojas, bet, kaip taisyklė, tik koks negras su idiotiškai bumsinčia didele mašina, o ir tie trinas tik aplink didmiesčius.

Persiritom per visiškai plikas dideles kalvas serpantinu, taip ir nesupratę, ar čia per mažai lyja, ar čia žemė prasta. Augmenija visa sudžiūvus ir prie žemės, jokio medelio ar krūmokšnio. Milžiniški plotai visiškai nepanaudotų teritorijų. Tikra tiesa, kad Amerikoj viskas milžiniška. Jei jau daryt, tai iš peties, jei jau statyt, tai kad ir kitiem užtektų, jei jau dykuma – tai šekit, žvilgsniu neaprėpsit. Kur, persiropštę per, kaip išsiaiškinom, šv. Gabrieliaus kalnus, ir papuolėm. Tūlam amerikiečiui besidriekiančios aplink dykynės turbūt įvaro depresiją ir žiovulį, bet mums atrodė viskas taip nauja ir taip kitaip, kad paskaudo sprandai nuo sukaliojimo. Tiesa, galima paburbėt dėl kelių būklės. Daug kur, kad ir labai platūs, bet nebaisiai skiriasi nuo Savanorių prospekto Kaune, o kitur ir dar blogesni. O pakelės nevalomos turbūt išvis arba visi šiukšlina susirietę, nors stovi ženklai, kad už šiukšlinimą štuka usd bauda. Ypač daug visokių padangų liekanų. Net ėmiau bijot, kad koks sunkvežimis tuoj užčiuoš skersas ant mūsų ir dar tie perekati pole – kaip jie lietuviškai? Išdžiūvusių krūmokšnių besiritantys kūliai, susipietę kaugėm palei visas kelio užtvaras.

Dykumoj ėmė rodytis naftos gręžiniai – vienas, paskui kitas. Paskui keli kiti. Paskui aibė visur aplink. Tie gigantiški pinigus pompuojantys metronomai turi savy kažką magiško. Turbūt būtų galima pasistatyt fotelį ir sposot į juos, pakolei atsidurtum astrale. Kadangi esu pakankamai Mažo Protelio Meškiukas, man niekaip nesuprantama, kad ir kiek visko čia daug, kaip ta nafta nesibaigia, kai gigatiškais keliais ritasi tokia masė milžiniškų automobilių..

Pamažu pakelėse ėmė rodytis plantacijos. Alyvmedžiai, citrusiniai, granatų giraitės, vynuogienojai. Kokio dydžio? Na argi reikia pasakot, kad tiek, kiek akys užmato į visas puses ir tiesiogine prasme. Įstabu, ką gali žmogus plynoj dykynėj. Čia jum ne ekodarželį po palange su kiauru duršlioku ryte perliet – čia nesuskaičiuojami kilometrai vaismedžių, susodintų tvarkingai, su drėkinimo sistemom, vėjo ir saulės jėgainėm ir… darbščiais meksikiečiais 🙂 O, čia jų visur apstu ir tokių, kaip ir įsivaizdavom – ūsai, skrybėlės, paliegę automobiliai su iš lentų sukaltom priekabėlėm, prikrautom įvairiausio šlamštelio: kastuvukų, grėblių ir kitokių niekų. Susiradom meksikietišką radijo stotį, kurios muzikėlė nuteikė taip, kad Meksikoj viskas tik nuostabu ir kitaip negali būt. 🙂 Po kelių valandų kelionės magistraliniu keliu nusukom į vietinės reikšmės keliukus pro nesibaigiančias plantacijas, darbininkų lūšneles, šlamšto kalnelius ir neaiškias užeigėles, kurias būtų visai miela patyrinėt, jei tik nespaustų laikas. O jis spaudė. Priešaky dar laukė Sekvojų miškas kalnuose, toli prieky skendintis migloje, serpantinai ir užsakyta nakvynė Fresno miesto kažkokiam motely.

Pagaliau ima rodytis pirmieji medžiai, žabynai. Ieškau akimis, kur tos sekvojos. Nematau, nervuojuos, niunka. Jau popietė, viršuj kybo debesis. Privažiuojam įvažiavimo punktą – dvidešimt pinigų. Kišu, neima. Veteranų dieną nemokamai. Vėl ta Veteranų diena. Na ir gerai, bile chaliavai. 🙂 Įvažiuojam, užkandam, riedam debesy, rūke, drėgna. Niūriai galvojam, kad va tiek va ir tepamatysim. Pagaliau pirmos sekvojos! Jeee, puolam iš mašinos fotkint, čiupinėt. Man visai neatrodo, kad jos gigantiškos, tiesiog spygliuotis ir tiek. Imam galvot, kad gal čia irgi reklamų išpūstas triukas, kopiam aukštyn kol išlendam virš debesies, kur vėl diena, šviečia saulutė ir viskas nuostabu. Ir privažiuojam pirmąsias dideles sekvojas. Jos didelės. Didelės. LABAI DIDELĖS. Jos gigantiškos. Nėra tokio šrifto, kuriuo būtų galima apibūdint šituos kolosus. Gal kiek pavyks perteikt fotografijose, nors ir tai tebus tik blankus atspindys. Radom sniego, paskui dar daugiau sniego. Nors besmegenius ridenk, bet matės, kad netyčia (nors ženklai patarė turėt grandines visais metų laikais). Ženklai, raginantys nepalikinėt maisto lokiams, drąsos neįkvėpė. 🙂

Važiavom, stojom, fotografavom, vėl važiavom, vėl stojom ir taip iki begalybės, kol vėl panirom temstant į debesį pakeliui žemyn. Bet į tokią košę, kad nesimatė toliau nosies, riedėjom vos vos, įsijungę avarines, kad kas neįvairuotų, kol nusileidom. Sutemo visai. Privažiavom tą Fresno. Navigacija nuvedė gūdžiu industriniu rajonu link motelio, tokio, kokie ir būna per filmus – pasagos formos dviejų aukštų pastatas, mirksintis paliegusiom neoninėm reklamom prie kelio su keliomis palmėmis per vidurį. Prie kelių atidarytų kambarių lauke rūkydamos leido laiką nelabai suvaržyto elgesio mergaitės, ratus suko neaiškios žmogystos didžiuliais pikapais. Apimti negeros nuojautos, suskliaudę ausis, sugarmėjom kambarin. Kambarys kaip kambarys: sena lova, seni baldai, paliegus vonia, sąntykinai švaru, internetas. Paaiškėjo, kad motely nėra kur pavalgyt ir reikia važiuot iki netoliese esančios tapas užkandinės. Išvažiavom. Pamatęs tamsoj svirduliuojančias dvi žmogystas patvory su maišais nusprendžiau, kad tiek to, važiuojam krautuvėn maisto ir pavalgysime numery. Nunavigavom iki artimiausios parduotuvės, kuri grotuotais langais kūpsojo tarp kalnų šiukšlių ir sulūžusių baldų, išmestų tiesiai gatvėn. Bbrr, susivedžiau sekantį grocery store adresą, cheap alko, tabakas, picerija, tamsios žmogystos. Nesustoję atnaviguojam į trečią vietą kažkur miegamųjų namų rajone, kur prekyba išvis nė nekvepėjo. Tada toptelėjo suvest navigacijon „shopping center“ ir buvom už rankutės palydėti iki didelio prekybcetrio pavadinimu Vallarta ir dar kažkas ispaniškai. Įėję supratom, kad pavadinimas toks ne be reikalo – native meksikietiškas Akropolis su nematytais produktais ir išimtinai pietietiška liaudim. Na bet bent jau buvo šioks toks saugumo jausmas, nepaisant nustebusių aplinkinių žvilgsnių ir jausmo, kad esam totaliai out of context. Viduj buvo vietinė knaipė, kur ant akių buvo gaminama visa meksikietiška virtuvė. Užsidegiau, kad imsim take away iš čia. Išsirinkom kažką su su beef ir kažką su chicken, virėjui badžiau pirštu į etiketes, ant kurių buvo parašyta La Cuicine su vištiena ir La Cuicine su jautiena. Virėjas paaiškino, kad La Cuicine tai jų kabako, o ne patiekalų pavadinimas ir paaiškino, kaip jie vadinas meksikietiškai. Atsiprašiau, kad esu iš Europos ir nelabai susigaudau. Nuėjau prie kasos. Kaip vėliau paaiškėjo, turėjau nueit, pasakyt, ką užsisakiau, ateit su čekiu ir gaut užsakymą. Po kurio laiko kiurksojimo atėjo neapsikentęs virėjas ir sudėliojo taškus ant „i“ 🙂 Gavom kelias dėželes, dar parduotuvėj įsimetėm šio bei to, kelias pintas nematyto meksikietiško alaus ir motelin, naudodami paskutinius energijos rezervus.

Numery išsipakavom maistus, kurių estetinė išvaizda vertė stipriai abejot, ar verta prasidėt. Folijon suvyniotos beskonės tortiljos (gerai, kad mačiau, kad jas minko ir kepa vietoj,) trydos spavos pliurzė su pluta, kaip paaiškėjo, trintos pupelės ir kapota? pjaustyta? sukramtyta ir išspjauta? jautiena su vėl trydos spalvos padažu bei ryžiai. Ryžiai buvo kaip ryžiai. Virga gavo analogišką porciją, tik su vištiena, troškina, turbūt, citrinoj – nuo rūgštumo traukė veido raumenis. Įveikėm po labai nedaug maisto, pabandę užsigert nematytu alum. Prieš atidarydamas perskaičiau, kad tai įstabaus skonio alus su pomidorų, laimo ir druskos prieskoniu. Dilgtelėjo negera nuojauta. Taip ir buvo. Sumaišykit švyturio gintarinį su pomidorų sultim ir va gausit tokį brudą. Prieštvaninis TV transliavo tūkstančio metų bajevyką su Melu Gibsonu. Velniop, miegot, ryt gal bus geriau. Good night.

Užsigesinę šviesą, tolumoj išgirdom atidundant visus devynis pragaro ratus, griaudžiančius varinėm puolusių arkangelų triūbom. Susivokėm, kad šalimais geležinkelis. Prekinis. Julius apsidžiaugė, tiesa, vienintelis visam kolektyve. Užmigom. Prabudom. Pralydėjom traukinį keiksnodami. Šiuos du sakinius galima būtų pakartot kokį tūkstantį kartų, pagardinant kitoj pusėj motelio greitkeliu skriejančiom fūrom. Galutinai išsibudinau pusę keturių, koliodamas tuos velnio trimitus ir svarstydamas, ką gali vežt tie begaliniai ešelonai. Citrinas? Skaldą? Važinėjas tušti, nuodydami gyvenimus?.. Tą naktį prakeikiau visus pasaulio mašinistus 🙂 Buvo mintis nueit pažiopsot traukinių, bet panūdau susipažint su miestu internete ir iškart užkibau ant pirmos nuorodos – http://www.neighborhoodscout.com/ca/fresno/crime/ – paaiškėjo, kad pusmilijoninis miestas murkdosi pačiam kriminaliniam dugne – iš šimto saugumo balų gavęs tik penkis. Panašiai balų daviau ir meksikietiškai virtuvei, vijusiai į WC periodiškais laiko tarpais ir kėlusiai įvairius nepatogumus. Taigi nusprendžiau tamsoj nekišt nosies lauk ir trys spynos ant durų juokingai nebeatrodė. Dar atradom, kad motelis vienos žvaigždutės, bus mum ekspromtai..

Šiaip ne taip sulaukėm septintos valandos pusryčių, kurie turėjo vykt… registratūroj 🙂 Duris atidarė apsnudęs ir susivėlęs indas, nušlepsėjęs už prekystalio savo kambarin toliau žiūrėt TV. Pusryčius sudarė kava, kurios Virga nė neragavo, mat buvo permatoma ligi pat dugno. Aš paragavau mažytį gurkšnelį. Dar buvo duonos, konsistencija primenančia džiovintą medūzą, daugkartinio apterlioto sviesto, kelios bandelės, apelsinų sulčių ir dribsnių senoviniuose dozavimo aparatuose. Aš apsiribojau bandele ir sulčių stikline, Virga su Julium bandė kažką skrudintis prieštvaniniam autoklave, kol indas tyliai niūriu veidu žiopsojo į niekur pro apmusijusį ir niekad nevalytą langą. Pagalvojau, kad jis savo laimės čia turbūt nerado ir kad labai nenorėčiau būt jo vietoj. Neatsisveikinę išvažiavom artimiausion degalinėn kavos. Man vėl nepavyko atsiskaityt kortele. Virgai pavyko. Užsipylėm kuro ir šiukšlinu keliu palei geležinkelį nuzvimbėm link Ouklando. Pro šoną vis dundėjo traukiniai, pagaliau paaiškinę, kokio velnio jie nerimsta – nafta. Begaliniai sąstatai juodų cisternų, tuščiai barškančių vienon pusėn ir sunkiai pūškuojančių atgal, traukiamų eilės susikabinusių lokomotyvų. Traukiniai čia irgi dideli. Julius vėl buvo sužavėtas 🙂

Kelis šimtus kilometrų nuobodybės atpirko nedidelis gabalėlis.. ee… ko?.. dykumos? kalvų? Va tokių va vaizdų. Visiškas fallout, rodos, pasistatyčiau palapinę ir galėčiau likt spoksot.

Žinojom, kad iš Ouklando į Friską turėsim persikelt mokamu tiltu, bet nežinojom, kaip susimokėt, taigi nusprendėm, kad protingiausia bus kažkur priešais tiltą sustot ir apsiuostinėt. Išsirinkom artimą gatvę ir nunavigavom ten, kur net vidury dienos paliko nejauku. Šiukšlės, grotos, spygliuotos vielos, negrai, tekini su prekių vežimėliais, gulinėjantys, žaidžiantys krepšinį bomžinėse aikštelėse, spoksantys, nieko neveikiantys, klausantys savo tūpo repo ir vėl nieko neveikiantys. Tiksliai kaip filmuose. Tuo metu persimetėm mintim, kad Amerikoj gyvent visai ir nenorėtume. Naktis tragiška, rytas šūdinas, diena nyki ir še tau vėl kažkoks bomžinis juodulių getas.

Gatvės gale, it vilties žvaigždė, pasirodė Makdonaldo stulpas. Nors niekad nesam ten buvę, nugazavom it link Nojaus Arkos. Visgi ten kažkokia įstaiga su personalu, o kadangi Amerika, tai tiek ir bėdos, valgysim junk food dabar 🙂 Aš užsisakiau kažkokį dvigubą jalapeno kažką, Virga – chicken wrap, Juliui – bulvyčių. Po pasiteisinimų, kad mes pirmąkart Makdonalde (padavėja buvo nuoširdžiai nustebus), išaiškinom, kad norim ne palaidai ten, o bulkutėj kad būtų, kaip reklamoj. Gavom numerį ir nuėjom palaukt. Tiesa, neilgai, tuoj buvom pašaukti, gavom savo padėklą ir… Didžiosios Amerikos vizija žlugo 🙂 Du blyškūs paplotėliai su iš žabtų drimbančiais žalėsiais nė iš tolo nepriminė plakatinių, čirškančių gruzdintumu, šaunuolių, o ir skoniu taipogi. Taigi nusprendėm, kad įsirašėm pliusą, pavalgėm va tokioj va įstaigoj ir pakaks. O ir lankytojų kontingentas nebuvo labai spalvotas – pagrinde turbūt iš mokyklų pasiplovę paaugliai ir visų spalvų degradai alkoholikai. Patyliukais telefe pasikeičiau ringtonąJohnny Rebel į neutralius Rammstein 🙂 Pagalvojam, kad velniop tie aiškinimaisi, kaip ir kur susimokėt už tiltą, važiuojam ir tiek. Ir gerai padarėm – penkis pinigus tilto prieigose galima buvo paduot ūsuotam meksikiečiui ir mes jau riedam iš Ouklando į San Rafael, Frisko priemiestį.

Tik prašokę tiltą, pamatom nusukimą į legendinį San Kventino kalėjimą, privažiuojam, apžiūrim, pagalvojam, kad gerai ir ne jame, sukam link garsiojo Golden Gate tilto į San Franciską, pakeliui pamatom ženklą, kad grynais mokėt nevalia, nusukam apačion prie tilto prieigų, nu tikrai didžiulis, gražus tiltas, tolumoje, kitoje pusėje įlankos, matosi Frisko downtownas, įspūdingi dangoraižiai, viskas tikrai kaip ir filmuose, Alkatrazo kalėjimas saloje. Kol dėliojamės daiktus, užkalbina diedas amerikonas iš didelio (kitokių čia, kaip žinia, nebūna) pikapo. Kas, kaip, kodėl. Turistai? Ooo, kaip smagu, oo, Europa. Pasisakom, kad nakvojot Fresno, tai net susikeikia, kokioj skylėj sugalvojom apsistot. Važiuosit A1? Liuks kelias, laaabai gražu, aš gimiau ten ir ten, o va ten yra motelių, o jau tas miestelis tai gražus tikrai. Atvažiavot gal parūkyt žolės? Pas mus dabar legalu. Purtom galvas, kad tokie šūdai nedomina ir klausiam, o kaip su tilto apmokestinimu, jei nebėr kaip grynais bilietą nusipirkt. Diedas gūžčioja pečiais, kad o tai ką, jei mašina nuomota, tai gal nieko ir nebus, važiuokit ir tiek. Et, imam ir nuvažiuojam, o kas mums. Ateis bauda tai ateis. Tiltas gražus, tikrai gražus, bet, mano kukliu manymu, Malmės-Kopenhagos įspūdingesnis, tik tiek, kad jau pabodęs kiek.

Sukam į centrą. Pasivaikščiot nesuplanavę, tai bent pravažiuosim. Pradžioj buvo gaila, kad viską pamatysim tik probėgšmiais, bet tiesiog buvo aišku, kad tai ne ta nauja vieta, kurią reikia tyrinėt, turint pašonėj mažą vaiką. Įdomu? Taip. Daug, labai daug visko, kontrastai, keisti susivėlę žmonės ir policininkai, skubantys tarnautojai ir valkatos, uniformuoti vaikučiai vorelėm ir hipsteriai lakuotais nagais. Įspūdis buvo trumpas ir gana keistas. Negalim pasakyt, kad pamatėm, ar juolab pažinom miestą. Tiesiog stryktelėjom skersai, metę žvilgsnį. Suvokiau, kad nenorėčiau gyvent tokiam šurmulyne.

Nesibaigiančiais viadukais iškėblinom iš miesto link A1 greitkelio ir nuriedėjom ieškot nakvynės, mat šią naktį buvom palikę improvizacijai vėl. Sulig kilometrais tirpo ir entuziazmas. Nors tikrai gražus kelias vingiavo vakarine valstijų pakrante palei Ramųjį vandenyną, visi pakelės moteliai būdavo arba užimti arba tokie, pro kuriuos pravažiuodavom nestabdydami ir suvokdami, kad tai jau mums ne pagal kišenių. Galų gale, visai temstant, kažkokiam Devenport kaime, pamatėm neoninius užrašus „Rooms from 85 usd“, sustojom ir.. gavom. Tiesa, su vaizdu į tvorą, bet o koks skirtumas? Tvarkinga, šilta. Kažkoks ekologiškų meninykų kaimas su skandinaviška dvasele. Bare užkandom visokių organic baikų. Vietoj lobsterio, patys nežinodami, pasirinkom uotą ar kokią tai ten riebią plekšnę. Pasidžiaugėm patys savim ir aplinkiniais, ir miegot. Tiesa, vonioj eilinį kartą teko patirt fiasko prieš Amerikos santechnikų klastą, netikėtai gavus šalto vandens pakaušin. Panašu, jog čia toj srity standartai neegzistuoja išvis 🙂 Pas mus šilta, švaru ir minkšta. Gott natt. Netoliese bėgiai, bet apaugę žolėm ir krūmais, visi traukiniai jau išvažiavę į savo dyzelines dausas.

Rytas prasidėjo tradiciškai penktą, bet patogiai išmiegota, tai per daug ir nestresavom. Aš kiek parašiau, Virga pasnaudė, Julius patupėjo tualete. Nuėjom pusryčių – kas ko, o aš užsisakiau buritos su homemade sosage. Po gana ilgo laukimo atnešė ėė.. gigantišką kūlį maisto, kuris net alkaniem pietum buvo solidus patiekalas. Kaip kokie trys močiutės cepelinai – į tortilją prisukta dešros, bulvių, sūrio, kiaušinio, pupelių ir žalumynų. Viskas, žinia, ekologiška. Trenkti jie su ta savo ekologija. Vos ne vos įveikėm ir movėm į lynojantį lauką. Vietiniams buvo keista rūkas ir lietus, mums gi beveik švediškas oras tik šilta 🙂 Nubidzenom prie vandenyno, pamatėm ruoniuką, paspoksojom į bangas.

Buvom susiplanavę miegot Morro Bay, taigi šokom mašinon ir nuriedėjom. Prie Monterey prasidėjo daugybė dirbamų laukų su Briuselio kopųstais, artišokais, morkom, salierais ir kuo tik nori, laukai su drėkinimo sistemom, laukai, užkloti agroplėvele. Pasijutom beveik namie, nes pas mus apylinkėse gausu tokių vaizdų, o aš dar beveik ir darbe, nes užsiimu tokios plėvelės tiekimu. Papirkom kažkiek vaisių ir pačiam Monterėjuj stabtelėjom, kaip paskui paskaičiau ant maišelio, pačioj sveikiausioj Amerikos maisto krautuvėj, todėl taip ir brangu ten buvo. Paragavom džiovintų su prieskoniais kopūstų lapų – dabar čia madingas visoks toks šlamštas – šūdas, neskanu, kad ir organic.

Po to išsukom į gražiausią kelio atkarpą – serpantinai palei Ramųjį vandenyną, turėję suteikt nepakartojamų įspūdžių. Deja, rūkas pasiėmė savo duoklę – absoliučią didžiąją dalį kelio važiavom baltoj košėj ir galėjom gėrėtis nebent kelio vingiais, pakelės stulpais ir pakelėj besiglaudžiančiais visokiais ekologiškais ūkeliais ir menininkų dirbtuvėlėm. Net kilo noras išsilaužt kokį organic pagaikštį ir atvelėt jų veganiškus kūnelius, kad baigtų išsidirbinėt ir gyventų „kaip visi žmonys“ 🙂 Išvis kely buvo apstu visokių valkatų su dredais, hipių, meninykų su tapkėm ir pripuvusiais tarpupirščiais, šūdinų kemperių, muzikantų ir kitokio šlamšto.

Kelionę pagyvino kelios raudonmedžių giraitės. Tiesa, ne tų labai didžiųjų, bet vis vien, pliusas buvo įsirašytas. Virga dūsavo, koliojosi, plūdo rūką, o man, atvirai pasakius, ta saldžioji trijulė vanduo/smėlis/uolos jau nebedarė tokio įspūdžio kaip anksčiau. Viskas kaip ir kitur tik kiek kitaip. Galit netikėt, bet nelabai ir beįdomu. Dykumos paliko kur kas didesnį įspūdį. O dar pajutau, kad ima kilt temperatūra ir bus ot labai gražu, jei dar ir apsirgsiu. Virga išrašė piliulę, kuri visai tam kartui ir padėjo. Iki tikslo buvo belikę keliasdešimt kilometrų, kol ėmėm dairytis, kas mašinoj gadina orą. Vėliau pamatėm pakelėj tankiai išrikiuotus ženklus, kad no parking any time ir po kelių sekundžių supratom priežastį – paplūdimy ant smėlio riogsojo nedidelė minia ruonių. Padūsavę, kad gaila, kad nėr kaip sustot, pavažiavom kelis kilometrus ir aptikom gražiausią aikštelę su vaizdu į galybes riogsančių ruonių ir minia tokių kaip mes, žioplių. Labai rašyt ir nėra ką. Guli tokie kiaulės, smirdi, leidžia garsus kažkokius ir tiek. No fun at all.

Sutemus pasiekėm Morro Bay, mažytį žvejų kaimelį ant vandenyno kranto. Įsikūrėm jaukiam švariam motely, pašliurinėjom marinoj ir suktelėjom pavalgyt į Alkano Žvejo užkandinę, mat rekomenduoto BBQ restorano taip ir nesugebėjom rast. Juliui užsakėm pusę vaikiškos porcijos spagečių, o mes vieną porciją seafoodo, kurią nusprendėm pasidalint. Ir neapsirikom, mat Julius neįveikė ir pusės vaikiško, o mes pūkšdami įstenėjom bliūdą jūros niekelių, kurie, tiesa, nebuvo baisiai gardūs. Viskas pripaniruota ir prifitiūrinta. Aš murktelėjau meksikietiško alaus buteliuką Pacifico ir galutinai įsitikinau, kad meksikiečiai alaus stiprumo ant taros nerašo, matyt, nėra jokios būtinybės 🙂 Tiesa, vienu momentu bevalgant Virgos veidas pasidarė labai rūgštus, griebė servetėlę ir skubiai kažką išspjovė. Pribėgus pardavėja pasiteiravo, ar viskas gerai, palinksėjom, kad ai, jo, gerai, o pardavėja konstatavo, kad Virga greičiausiai nemėgsta austrių. Aaa, štai kas ten per snarglys dumblo skonio, austrės. O man visai buvo ir nieko.

Toliau vakaras berašant, amerikoniškos žinios per TV. Televizija čia tokia kiek vakar dienos. Surežisuotos aktorių emocijos ir mimikos, o reklamos išvis verčia stvertis už galvos. Aš maniau, kad kai pamatai kokį topšop šlamštą per lietuvišką kanalą, tai čia kokia iš konteinerio išsitraukta ir sulietuvinta VHS kasetė, o nė velnio – čia tokios reklamos yra ir po šiai dienai. Išvis daug kas pasirodė truputį vakar. Tarkim, čekių knygutės, kur gali įkeverzot sumą, parašą ir atsiskaityt, pinigų čekiai, metami į pašto dėžutes, išankstinis atsiskaitymas grynais degalinėse ir pan. Pagaliau paragavom japoniškos sakės pirmąkart gyvenime. Na ir brudas – broga tokia samagonui varyt, o ir konsistencija panaši. Galiausiai laukė kova su klastingu dušu. Vėl viskas kitaip, bet aš jau nedurnas, nelipau, kaip stoviu, o tik įkišau ranką vidun, išsiaiškinau, kas kur ir kaip. Sėkmingai nusimaudžiau ir buenas noches.

Rytas prasidėjo jaukiai vėlai – prieš septynias. Panašu, kad biologinis laikrodis susireguliavo savaime. Sukilom, apsikuitėm, papusryčiavom, ką radom po ranka, ir išjudėjom link vietinės kaimo įžymybės – kažkokios ten vulkaninės uolos, stypsančios vandeny. Julius pasitaškė, aš pafotkinau, paspoksojom į bangas, padūsavom, kad vakar nepasisekė su oru, mat šiandien saulė žeme ritinėjosi. Jau besipakuojant daiktus mašinon, užkalbino pagyvenęs rednekas su negre iš paliegusio pikapo šalimais – iš kur būsim. Pasakiau, kad iš Lietuvos. Abu pasidžiaugėm ir paspaudėm vienas kitam rankas. Jis, kad atspėjo, jog mes iš šiaurės Europos, aš – kad girdėjo apie tokią Lietuvą išvis. Vėl nevykę bandymai užsipilt kuro. Virgos kortelės irgi nebenorėjo priimt jokia degalinė pakeliui, kol vienos septymšeštoj degalinėj priėjęs diedas darbuotojas padėjo užsipilt, pasiteiravęs, ar mes ne iš Europos. Pasirodo, tereikia suvest belekokį amerikonišką pašto kodą, kai prašo zip ir viskas, o mes griūdami sąžiningai brukom švedišką.

Toliau sekė nepavykę klaidžiojimai tuda siuda, bandant pasiekt vandenyną. Sukinėjomės po meksikiečiais knibždančius didžiulius daržovių laukus, malėmės po kažkokius lūšnynus, vienu monentu jau tikrai įtikėję, kad esam Meksikoj. Užsukus į kažkokį Gvadelupės vietinį rajono centrą gatvės ir iškabos pasitiko ispaniškai, o ir gatvėse tingiai slankiojo vien tik auksinėm grandinėm pasidabinę kabaljeros.

Galų gale vėliavą į rankas davėm navigacijai, kuri, užuot nuvedus pliažan, kaktomuša atrėmė į Vandenbergo karinių oro pajėgų bazės vartus. Ačiū ir už tai, mat iš čia, kaip prieš tai pasiskaitinėjau, kyla kosmosan Endeavour erdvėlaiviai, nors vidun įleidęs niekas ir nebūtų, vis vien pasijutom kiek arčiau dangaus 🙂

DSC_0446

Išvarginti trainiojimųsi neaiškiom kryptim ir vietom, sustojom krimstelt Lompoco miestely, SubWay greito maisto skylėj. Tiesa, Miglė vėliau papasakojo, kad jie ten į bulkas deda kažką, iš ko gamina batus ir buvo skandalas, bet whatever. Pastrami sandwich buvo jėga ir mažasis variantas su gausybe kumpio pilnai užpildė keliauninkų skilvelius.

Toliau stipriai pasakot ir nėra ką. Iki Santa Barbaros (taip taip, tos pačios, kurios dvasia prieš keliolika metų gyveno visos namų šeimininkės be išimties) važiavom A1, palaipsniui peraugusiu į 101 greitkelį. Atvažiavom, pasivaikščiojom po pliažą. Gražu, didelės bangos, kiek kitokie paplūdimiai, palmės, šiltas vanduo, saulėlydis. Nu viskas kaip ir priklauso – štampuok atvirukus ir pardavinėk kioskuose. Tolumoje vandenyne stūksojo eilė naftos platformų. Pagalvojau, kad jei kas Lietuvoj sugalvotų pastatyt jūroj naftos platformą, tai mūsų apsišikėliai antiševroniniai žalieji griūtų pasliki, tampomi švento įtūžio ir mirtų konvulsijose, susisukę į savo imbeciliškus transparantus, o čia viskas visiems tvarkoj ir paplūdimys nenusėtas nugaišusiom žuvim ir smalos dėmėm.

Toliau kelios valandos iki LA, gerokai prailgę dėl didžiulių kamščių. Paėmęs už orientyrą vieną lėtai klebantį sunkvežimį padariau išvadą, kad besirikiuok kiek kaip kur nori per visas šešias eiles, vis vien niekur nenuskubėsi, taigi likau nykiai slinkt automobilių masėj mintydamas, kad labai nenorėčiau taip kasdien. Ir kaip žmones gyvena didmiesčiuose?.. Na o namie jau laukė Miglė su šviežiai keptom bandelėm. Toliau alus, vynas, čiauškesiai ir miegot, spokojnoj noči 🙂

Sekančią dieną išsigimdė spontaniškas planas pavažiuot ligi San Diego – piečiausio Kalifornijos taško, besiribojančio su Meksika. Susimetėm šmutkes, susivedėm koordinates ir atsiminėm, kad reikia pampersų. Pirma pagal pavadinimą pasirinkta krautuvė, kur turėtų jų būt, pasirodė besanti elektronikos niekų sandėlys, bet nugrybavimas neprapuolė, mat užtikom pundą padienių meksikiečių, sėdinėjančių su terbelėm ant šaligatvio ir laukiančių ponų, duosiančių darbo ir pinigų. Dar kelis valkatas su popiergaliais ant sankryžų, laukiančius pinigų. Lietuviški valkatos pinigų kaulija. Šitie gi rūsčiai marširuoja prie šviesoforų, kiti dar ir skanduoja, apsiginklavę kartoniniais lakštais, ką nors deklaruojančiais apie dievą. Asocialūs negrai, kaip taisyklė, tingesni ir triukšmingesni. Užėmę žemo starto pozicijas rėkalioja, idant būtų pastebėti. Ir dar vienas skirtumas tai, kad mūsų valkatos dažniausiai turi ant veidų užtikrintų alkoholikų antspaudus, tokius su stažu, o čionykščiai daugumoj sudaro narkomanų įspūdį, kad žmogus, dar visai neseniai atrodęs padoriai, per trumpą laiką susivaręs na niet.

Toliau greitkelis kelis šimtus kilometrų pietų kryptim. Kamščiai ties didesniais miestais. Kadangi esam trise, maunam carpool juosta greitkelio vidury, kur galima važiuot tik tada, jei esi ne vienas, antraip 401 pinigas bauda. Galų gale papuolam į kažkokias kelio juostas, kur išvis nėra jokios spūsties ir apsidairę susivokiam, kad papuolėm į kažkokias bekamštines mokamas zonas, kur minutės kažkiek kainuoja. Tai vakare suvedžiau savo duomenis kortelės taip, kaip mokėjau ir gal negausim baudos.

San Diego priemiesčiuose nusprendėm stabtelėt kokiam prekybcentry nusipirkt šiobeito ir po nosim papuolė kažkoks, keistu pavadinimu ZionMarket. Pagalvojau pradžioj, kad košerinis koks maistas bus, bet viršuj buvo užrašai korėjietiškai, kas visai sudomino ir užsukom. Pasirodo, kažkoks korėjiečių prekybcentris, kur mes vėl buvom baltom varnom, tiesa, kažkuo negatyviu visai neatsidavė. Viskas buvo ganėtinai švaru, šviesu be jokio diskomforto jausmo. O jau prekių pasirinkimas.. Pasijutau, it būčiau kur Azijoj, nors niekad ten ir nebuvau. Aibės nematytų maistų, šviežių ir šaldytų jūros gėrybių, prieskonių, gėrimų, daržovių. Akys raibo ir širdis gniaužės nevilty, kad taip ir liks viskas neragauta. Jei kada teks apsigyvent Amerikoj, tai apsigyvensiu čia ir kasdien eisiu pirkt ko nors nematyto 🙂 Na gerai, nevalgysiu visko, kaip antai vištos pėdelių. Jo, gatavai paruoštas maistelis, su plastikan įsibedusiais nagučiais iš kažkokios tamsios pliurzės, brr. Kaptelėjau tik korėjietiško alaus (neblogas), džiovintą sūrio skonio kalmarą (skanu) ir džiovintų ančiuvių (išmečiau).

Apsistojom patikrintam motely Best Western, tai pasakot apie jį kaip ir nėra ką. Viskas tvarkinga, be prašmatnumų ir problemų. Apsidėliojom daiktus, užkandom ir patraukėm į miesto centrą, esantį už keliolikos km. Atradau labai šaunią vietinę džiazo radijo stotį, kurios mielai klausyčiau kasdien, 88.3 jos dažnis, jei kuris būsit netoliese. Atvykom centran, eismas pagrinde vienpusis, tai kažkiek pasukom ratus, kol radom, kur prisiparkint. Ir gerai, mat jei būtume puolę į pirmą pasitaikiusią aikštelę, tai būtume mokėję po 6 usd už kožnas dvim minučių, o tuoj pat atradom šalimais kitą, kur valanda – penki, o para – dešimt usd. Nesukdami galvų įmetėm dešimtinę ir nusivėlėm gatvėm tolyn. San Diego turbūt nėra pasaulio megapolių sąraše, bet downtown’as su savo dangoraižiais įspūdį visgi paliko nemažą. Vaikštai tokiais milžiniško aukščio koridoriais, šilta, keista, patamsis, nors lauke dar šviesu. Pramaklinėjom virš valandos, fotoreportažas atgula žemiau.

Grįždami kirzendami užsukom į Wallmart’ą – viename South Parko epizode išjuoktą prekybcentrį, kuris visai ir atitiko klišes: įdarbinti senjorai, oversized piliečiai ir panašiai. Toks diiidelis Thomas Philips. Tik labai didelis. Ir juokas juokais, bet Juliui radom visokių skudurėlių už tikrai pigiai, lyginant su mūsų švediškais analogiškais produktais. Aš dar bandžiau pasieškot džinsų, bet kur tau. Kadangi esu lieknas ir išlakus jaunuolis, tai naiviai ieškojau išmieros 32/36, bet viskas buvo tik atvirkštiniuose dydžiuose. Beje, čia dar pagaliau pamačiau daug Labai Storų Žmonių. Pagrinde moterys, bet vis vien paliko ramiau, nes galvojau jau, kad žlugo mitas apie nutukusią Ameriką. Nežlugo, ji susirinkus tuose Wallmartuose 🙂 Toliau viskas: viešbutis, atvirukai, higiena, miegot. Rytdienos planas grįžt į LA neaiškiais paplūdimio vieškelėliais. Įtariu, kad bus šnipštas bet vis ne taip nuobodu. Dobranoc.

Rytas prasidėjo be didesnių ekscesų, papusryčiavom ir išjudėjom link vandenyno. Kadangi oras buvo geras, susiplanavom vykt namo ne greitkeliu, bet per pajūrio kaimus S21 keliu pro La Jolla. Oras papuolė nuostabus, kaip ir pagaliau priklauso Kalifornijai, kelias irgi. Važiavom ir baltai pavydėjom visa pakrante išsimėčiusiems kaimeliams, miesteliams ir kitoms viloms. Matėsi, kad čia jau gyvena tie, kas gali sau leist prekintis pakeliui išsimėčiusiuose ferrari ar mclaren autosalonuose. Kadangi kelionės buvo tik pora šimtų km, tai per daug neskubėjom: stojom, braidėm, maudėmės. Vienam paplūdimy visas smėlis bangose mirgėjo auksu. Kas ten blizgėjo, bala žino, bet aplink nebuvo nei vieno auksą plaunančio meksikiečio, tai tikriausiai blizgėjo kas nors kitas, bet tūlam viduramžių konkistadorui toks vaizdelis būtų gerokai susukęs galvą. Kitas paplūdimys turėjo gana aukštą šlaitą ir bangos atsirisdavo visai ir nejuokingos, tai bekrizendamas lindau vis arčiau vandens, kol viena banga sulig manim pokštelėjo į nugarą taip, kad išsitiesiau paslikas ir vos pagavau savo parašiuto dydžio glaudes, oranžine bure pergalingai skriejančias į vandenyną, ot tai būtų buvę, nudistų čia kaip ir nėra.

Pavalgėm kur? Žinia, kad greito maisto restorane. Čia gi Amerika. Pasirinkom pasismalsaut Denny’s ir visai ir nenusivylėm: neapšnerkšta, aptarnavimas smagus. Virga sukirto porą blynų, Julius – spagečių, o aš pabaksnojau pirštu į paveiksliuką, kad noriu va taip – dešrelė su kiaušiniene ir bulvėm. Buvo labai viskas ir neblogai, užskaitau. Tiesa, jie be proto viską saldina. Jei jau saldu, tai dar ir sirupo atneš. Jei jau plakta grietinėlė, tai dar ir viedrelis papildymui. Nenuostabu, kad kiti įsigudrina nutukt, keisčiau, kaip kiti moka nenutukt 🙂

Pavakary privažiavom LA priemesčius. Navigacija rodė, kad pagrindiniuose keliuose kamščiai, taigi spustelėjau, kad sunaviguotų per aplink be kamščių. Sunavigavo per Long Beach. Kažkur lyg atsiminiau, kad Miglė nebuvo labai gerai atsiliepus apie šį rajoną ir akurat, aplink niekas neinspiravo jaustis saugiai: grotuotos durys, spygliuotos tvoros, maži langučiai, susisukę tamsios žmogystos, reklamos, siūlančios advokatų ar remonto paslaugas, baisios prostitutės, luošiai, tabako ir alkokrautuvės, stripklubai, aibė motelių, leidusių suprast, kad mes tikrai nemiegojom pačiam prasčiausiam. Mūsų kiemas nepriminė kolonijos, langai buvo be grotų, o ir durys buvo viengubos. Čia gi matėm, kad paskui normalias duris dar galima užvert sunkias geležines grotas. Et, kaip gaila, kad tokiose vietose baugu fotografuot, kadrai būtų tikrai nepakartojami.

Pasibaigus Long Beach rajonui, pagaliau atsidusom lengviau, bet veltui. Prasidėjo analogiškas meksikiečių rajonas, pakeitęs negrus. Iš tikrųjų keista, kad tokia gausybė įvairių žmonių visiškai nesimaišo tarpusavy (išskyrus priekvailes baltas bobas) ir buriasi į milžiniškus konglomeratus. Pasibaigus meksikiečiams ir vaiduokliškai industrinei zonai su zombiais valkatom, prasidėjo azijiečiai, bet ten jau kažkaip atrodė kiek saugiau: didžiuliai turgūs tiesiai ant gatvių, knaipės, skubančios aibės žmonių, ir visa tai prie pat downtown’o dangoraižių, vos už kelių kvartalų. LA yra ne šiaip didelis miestas. Jis yra milžiniškas, siaubingo dydžio miestas, talpinantis savy turbūt visa, kas tik yra ant svieto, su priemiesčiais priskaičiuojantis per 10 milijonų gyventojų ir dar turbūt kokį milijoną nelegalių tarakonų. Kvaila navigacija nusuko patamsy pro kažkokį skersgatvį, kuriame nebuvo apšvietimo, matėsi tik aibė valkatų, renčiančių būdas nakvynei, gulinčių, ropojančių. Vaizdas kaip iš kokio geimo apie zombius, betrūko tik, kad kas nors ėstų lavoną 🙂 Pasimeldžiau tyliai, kad tik nieko neatsitiktų automobiliui. Toliau prariedėjom centrą ir su paklaidžiojimais parsibeldėm namo. Neilgas vakaras, visi pavargę, anyeonghi jumuseyo.

Sekanti diena liko išvis nesuplanuota, mat ryt reikėjo atiduot automobilį, neaišku, koks kur oras ir pan. Viskas liko ekspromtui. Subudę nusprendėm, kad šiandien niekur toli nesitrenksim, kažkur prie jūros kažkiek ir prazonduosim apylinkes. Papusryčiavom ir su Kapitonu Migle nurūkom per Topangos slėnį link Zuma Beach. Miglė susižavėjus pasakojo, koks čia LA Užupis toj Topangoj, kiek čia menininkų ir aplamai organic, tik kad labai brangu įpirkt. Man gi pasirodė, kad visai ir nenorėčiau čia gyvent, nes labai jau abejotinai nuteikė tiek vieta, tiek trobesiai, net ir nepafotkinau niekur. Na bet aš ir Užupiui nejaučiu jokių simpatijų – atsiminimuose tik tarybinių laikų pakaruokliai bromuose ir rusai alkoholikai 🙂

Zuma paplūdimys buvo tiesiog jaukus paplūdimys. Tuščias, kadangi žiema ir tik durni eina prie jūros 🙂 Miglė ta proga padarė mūsų šeimyninę fotosesiją. Kampe prie uolų Paramount Pictures fotkino kažkokią bobiškų kupalnykų reklamą, tai teko iš arčiau pasižiūrėt tą virtuvę. Teko gūžtelt pečiais, kad kokius du trečdalius personalo galima išvaikyt su lazda kaip balastą arba pakeist, tarkim, skėčio stovu ar kavos aparatu 🙂 Na bet jiems geriau žinot.

Kitų nelaimei ir mano džiaugsmui, namie buvo pamirštas kremas nuo saulės o žieminė visgi pasirodė gana kandi, taigi po kelių valandų teko vyniotis manatkes ir patraukėm link Malibu lagūnos. Aha, kur Andersonų Pamela sulėtintai lakstė pajūriu ir visus gelbėjo kartu su tuo garbanotu kvadratinio veido diedu. Haha, koks laukė nusivylimas ir mitų griūtis 😀 Malibu pasirodė esanti belekokios architektūros namukų, kožno su privat pliažiuku, eilė palei kelią, atsukusių nugarytes transportui, apsikaišius mediniais prieštvaniniais elektros ir telefono stulpais, apsiraizgiusiais milijonu belekokių laidų. Vaizdas kaip iš kokios šūdinos Azijos valstybėlės. Kraipėm galvas netikėdami, kad čia namai kainuoja po keliasdešimt milijonų usd. Na gerai, privatus pliažiukas šalia namo ir ką? Net kamuolio toliau nepaspirsi, bo įspirsi į kitą privatų pliažiuką. Sustojom pasižiūrėt, kaip gi atrodo Malibu lagūna. O jergutėliau 🙂 Šiukšlynas ir žabynas su ant suolų miegančiais valkatom. Anot Miglės, čia kažkas su ornitologija dar surišta, a, tiek to, visiškas pravalas. Pajūry tarp akmenų mėtės nustipę vėžiai, jūros ežiai ir kažkokie didžiuliai šliužai, kuriuos pakrutinus, anie išleisdavo violetinį, margansovkės spalvos skystį. Dar vandeny, smėly prie akmenų, radau kažkokių, kaip pasirodė, pamestų plaukų gumyčių, kurių vieną palietus, ta susičiaupė – pasirodo, kažkokia burnytė. Vienžo, į vandenį brist nebuvo absoliučiai jokio noro, palikom Malibu be jokių sentimentų sugrįžt. Mariah Carey, matėm ir tavo iš molio drėbtą pilaitę už grotuotos tvoros. Gyveni blogiausiam mano matytam užsienio paplūdimy ever 🙂 Face it ir vyniokis į kokią Palangą, ten gražiau 🙂

Sekantis point of interest – Santa Monica. Miglė minėjo, kad tarp lietuvių čia irgi kultinė must-to-visit vieta. Man gi tai pasirodė dar vienas pajūrio kurortmiestis, su didžiuliais pliažais, aibe turistų ir ale Palangos tipo tiltu, apstatytu paviljonais, kioskais ir abejotinos kokybės muzikontais beigi fokusinykais. Paragavom iš meksikiečio tokių saldžių pagalių, vadinamų čiurom. Čia kažkas bardzo meksikietiško ir, anot Miglės, must-to-eat. Ką aš žinau, nesusižavėjom anei vienas, sprangus saldus šūdas 🙂 Bet tilto prieigose atradom oldskūlinį paviljoną su karusele už dolerį, kuri sužavėjo ne tik Julių 🙂 Išėjus paaiškėjo, kad stovim at end of the trail Route 66!!! Tai bent, netyčia papuolėm ant labiausiai legendinio Amerikos kelio, tas buvo geras. Šiek tiek prasiėjom miestu, bet Julius jau buvo pavargęs ir alkanas po visos dienos bindzinėjimų, tai ratuką padarėm mažą. Irgi pagalvojau, kad nenorėčiau čia gyvent ar apsistot ilgesniam laikui. Labai daug valkatų, pijokų, apsinarkašinusių ir panašiai. Nenene, tegul ir blizga viešbučiai savo auksiniais fasadais palmių ir vandenyno fone.

Susiruošėm namo ir papuolėm į tragiškai didelį kamštį. Staigiai sutemo ir, kad išlošt kiek laiko, nusukom į – woohooo – Mulholland Drive!!! Jau pirmi kilometrai panardino į filmo amosferą, puoliau stot pakelėj ir fotkint. Kas filmo nematė, tas ir nesupras, bet panašu, kad aptikom akurat būtent tą pradinės scenos po avarijos vietą. Geriausia, kas nutiko šiandien. Matėm nuorodą į Melrouzą, bet kad serialo žinojom tik pavadinimą, tai nesusidomėjom, tik užsidėjom po mažą pliusiuką, kad va netoliese 🙂 Toliau namo, pasiėmėm kiniško maisto iš Panda express, jautiena pekinietiškai yra uber alles. Dar buvo tie sausainiukai su įkeptom sentencijom, tai aš gavau patvirtinimą, kad visos mano idėjos yra labai liuks. Wan’an.

Sekanti diena išpuolė totaliai siaubinga visai vyrų priedermei – nusprendėm, kadangi blogas oras, laiką paskirt pigiam šopingui ir išsikuitėm į didžiulį prekybcentrį LA priemiesty Camarillo. Net ir mes su Julium buvom nusiteikę visai entuziastingai, galvodami, kad prekybcentris, juolab toks, kur važiuoja visi iš visur aplinkui, yra pritaikytas visų reikmėm. O vargeli, kokie buvom naivūs 🙂 160 parduotuvių skudurų, blizgučių ir parfumerijos, totali tragedija bet kokiam normalios pakraipos vyrui. Paleidę Miglę su Virga ganytis po parduotuves, su Julium apėjom vieną kitą krautuvę ir vienbalsiai nusprendėm, kad nieko čia nebus. Tada dar valandą prasėdėjom ant suoliuko, kol vėl nusprendėm, kad nieko nebus. Tada sutarėm, kad moterys į dešinę šopintis, o vyrai į kairę kur nori. Bedėm žemėlapin ir išvažiavom tiesiog į visai niekur ir nepralošėm – papuolėm į nušiurusį ir išdegusį kanjoną, užkilom ligi Santa Monica apylinkėse esančių prašmatnių rančų, susigalvojom, kad norim valgyt ir reikia kuro.

Kuro gavom pirmoj degalinėj, o va bankomatas pinigų davė tik ketvirtas. Jau buvau eilinį kartą vėl persiutęs, kad šūdas gausis ir liksim alkani, bo savo kortelę atsiskaitymui jau net bijau ir siūlyt, amžinai atmeta. Atgal GPS’as nunavigavo per didžiulius daržovių, vėlgi atmiežtų meksikiečiais, laukus, o radija trenkė tokią smagią dainą, kad pritariau užgarsinęs savo klerkiančiu balsu, susižavėjusiam Juliui entuziastingai diriguojant. Pasiklausykit patys. Pavalgėm, kaip ir priklauso, junkfoodo zabegalovkoj užvadinimu In’n’Out. Tipo švežios bulvytės ir t.t. Ką aš žinau, kai nespecas, tai hamburgeris ir hamburgeris, nedaug jų buvo mano gyvenime.

Grįžtam į skudurų rojų, susirenkam moteris ir namo, prasukdami pro blusturgį (keli geri vinilai, nedurni ir amerikonai, tikėjaus, kad čia tonom stūkso nuostabūs vinilai, dudki, tovarišči) ir panda express, nes visi tingim kažką galvot. Toliau madų demonstracija iš aibės kapšelių, vakarienė ir miegot. Ma cualli yohualli.

Sekančią dieną ekspromtu paskyrėm Las Vegasui – apie 500 km važiuot, o toliau kaip Dievas duos. Išjudam gana anksti, aplink LA stūksom kamščiuose, pagaliau nusukam į šoną ant greitkelio link Nevados valstijos ir pasižiūrėjau, kad gabalą galim nudardėt legendiniu Route 66. Tik nusukus nuo modernaus kelio, atsiveria Amerika as it is: plynės, geležinkeliai, sunkvežimiai, lūšnos, apleistos gyvenvietės, benzo kolonėlės, keisti pastatai, netgi pravažiavom grėsmingais grafičiais aprašinėtą apleistą atrakcionų parką. Tiesa, buvo baugu sustot net ir dieną. Vėl pasikartosiu, kokia ta Amerika didelė, nors ir malamės po mažą jos dalį. Arba galima suvokt atvirkščiai, kokia maža yra Lietuva 🙂 Stojom, kažkiek fotkinom, vėl važiavom. Vienžo, 66 kelias akiai kur kas mielesnis už visus greitkelius, tegul ir gerokai apšiuręs. Vien ko verti aprūdiję vėjo malūnai 🙂 Po 50 km tiesiog šokam ant greitkelio Mohavės dykumoj Nevados link, apsirūpinę, kaip ir priguli Amerikoj, junkfooduMega Tom’s charboiled burgers. Aš, kaip naujai keptas specas, jau pastebiu, kad o bulka tai skaniau, nei buvo kitur, o va mėsa tai prastesnė. Kolonkėj kompanijon guviai bando įsiklijuot valkata su šiukšlių maišu, bet atsifutbolinam. Angliavandeniais prisukamas kokakolinis Julius užpakalinėj sėdynėj eina iš proto, galėtų, tai trauktų arba stumtų mašiną išjungtu varikliu.

Dykuma savotiškai žavi savo minimalizmu, bent man asmeniškai gražiau už sumautus pliažus ir net kažkodėl nenusibosta tiesūs, it liutnios stygos, keliai ir nesibaigiančios voros sunkvežimių. Nepaminėjau, kad neteko sutikt jokių laukinių gyvūnų, o čia ir prašom, kažkokie juodi asilai, ar panašūs, kažką rupšnoja kalvose. Kvaili gyvūnai: viskas sausa, vandens nėr, bet va vis vien kiurkso tokioj nedėkingoj vietoj. Garsiai pamintijau, o ką gi daro kojotai, kurių čia kaip ir apstu. Virga garsiai ekspromtu atmintijo, kad o gal medžioja, tarkim, paukščius urvuose. Pakrizenom iš savo absurdo, privažiavom vidury dykumos vaikų centrą kokį tai rekreacinį ir labai blizgantį: pilys, karuselės, traukiniukai, aibė visko ir kazino tėveliam. Pravažiuodami gūžtelėjom. Įriedėjom į Nevadą, kaip ir niekas nepasikeitė, ėmė rastis vis daugiau namų, tolumoj pasimatė miestas – tas kitų išsvajotas – Las Vegas. Kažkodėl įsivaizdavom, kad tai kažkas mažo, vintažinio, papuošto neoninėm lempelėm, o čia įvažavom į priemiesčius, knibždančius sunkvežimiais, kelio remontais, vėl gi meksikiečiais ir realty estate reklamom. Kaip ir bet kuriam didesniam Amerikos mieste. Navigacija nuvedė link mūsų viešbučio, jei neklystu, Stratosphere, kur turi bokštą tokį, kaip Vilniaus, tik žemesnį ir ne televizijos. Viskas aplink apkamšyta žaidimų automatais ir kartiožnykų stalais, aptūptais lošėjų. Gal mes nesveiki, bet nesukirbėjo anei kiek, kad norėtųs palošt, o ir tie aparatai su mirksinčiom lemputėm ir delfiniukais labai jau nepanėšėjo į masinančius gausybės ragus, greičiau spalvotas dėžes, atvykusias su čigonų balaganu į rajono centrą. Įsikūrėm, viskas kaip ir ok, o internetas neveikia. Nusprendėm susitvarkyt paskui, nes interneto reikia būtinai, ba nežinom, kur važiuosim, ar Grand Canyon ar Death Valley, ir išėjom miestan. Pavalgėm, kaip ir priguli, junkfoode, Nathan’s famous since 1906. Gavom po pėdos ilgumo hotdogą, bet visai ir neblogą. Miesto centrinis bulvaras, kaip ir pridera ir kaip matosi reklamose, skęstantis milijarduose lempelių, ekranų, reklamų, butaforinių piramidžių, venecijų, bigbenų, laisvės statulų – blizganti tušybės mugė vidury dykumos. Man viskas pasirodė žostkai beprasmiška, bet įspūdžio negali nepalikt, tuo tarpu Virga liko visiškai sužavėta miestu ir atmosfera. Publika išskirtinai tik turistai, kas kelios minutės besileidžiantys ir kylantys lėktuvai, kosčiūmuotas personalas ir įkyrūs valkatos, norintys ne tai, kad pinigų bet nežinia, ko. Išvis teko pastebėt, kad amerikiečiai labai noriai eina į kontaktą – pakanka susitikt akim ir jau kalbina, jei tik yra proga. O valkatos, ypač negrai, tai rėkauja dar pavymui, kol nueini. Ne tai, kad piktai, bet beleką, lyg be šulo būtų. Keista, kad tokiam blizgesy ir spindesy policija jų neišvaiko. Guvus meksikietis įkišo saujon masinančių reklamėlių su mergaitėm, kainom ir telefonais 🙂

Prasišnioję centriniu bulvaru gerą gabalą, pasukom link viešbučio, nuvargę, it šunes. Virga išėjo į karą dėl interneto ir laimėjom kitą numerį (nes niekas nenorėjo krapštytis), su vaizdu į centrinį bulvarą, didžiule vonia ir pan. Vienžo, iš paprasto į liuksą ir dar su veikiančiu internetu. Keisti čia pas juos sprendimai 🙂 Dar užlekiam į bokštą apžvelgt Vego iš viršaus – o jis, pasirodo, didžiulis. Kažkaip galvojom, kad tokia špyga ant smėlio, bet kur tau – už Vilnių gerokai didesnis. Bet įspūdis iš viršaus nekoks – nesimato to viso iščiustinto blizgesio, tiesiog didelis miestas. Grįžtam į numerį, griūnam su Julium miegot, Virga dar nubėga pralošt kelių dolerių 🙂 Labanakt jau visai, pervargimas nerealus. Žiūrėkit nuotraukas. Kadangi vilkomės be štatyvo, tai tokios ir gavosi.

Vėlai gulę, vėlai ir keliam – apie devintą tik. Panorama per langą vėl pribloškia mėlynoj dangaus vaiskoj stūksančiais auksiniais dangoraižiais, apspistais it musių bekylančių ir besileidžiančių lėktuvų. Sprendžiam dilemą, kurlink traukt: ar Mirties Slėnio link – arčiau namų, ar link Didžiojo Kanjono, kuris masina labiau, bet reikia trenktis dar į kitą valstiją, kur jau beveik žiema ir minusas, o mes pliki ir basi, įskaitant ir automobilį. Išsičekinimas iš viešbučio už valandos, o dar reikia užsibukint nakvynę. Stresuodami pasirenkam Death Valley, Ridgecrest’e užsibukinam Travel Inn motelį ir paliekam numerius. Apačioj dar nusprendžiam užsidėt pliusus ir bent kartą sužaist tais kvailais automatais, kur sukasi visokios daržovės, skaičiukai ir užrašai BAR. Įkiši pinigėlį, paspaudai kažką, it kokia beždžionė, ir žiūri, kad pralošei šem centų bet išlošei kem ir panašiai. Nu vienžo, daugiausiai džiaugsmo iš tų mirksinčių ir pypiančių šūdų buvo Juliui, kuris, deja, buvo nuprašytas greitai nuo aparato, ba yra dvimvieno meto cenzas. Aš padaryčiau atskirai, uždrausčiau nuo tokio amžiaus, ba prasilošę diedai, drebančiu balsu kaulydami kelių dolerių, atrodo apgailėtiniau, nei alkoholikai. Bet ir gerai, kad Julių nukrapšto, nes mums visai ir neįdomu. Per tris pralošėm gal desėtką ir ramia sąžine paliekam kazino. Pakeliui suvenyrų krautuvėlėj dar nusiperkant registracinio numerio imitaciją su užrašais Las Vegas, Nevada, Route 66 ir panašiai, kurią dailiai užkišu už užpakalinio lango. Dabar jau galėsiu įsiterpt kur nors pokalbin su atsainia fraze – „o kai aš lošiau Las Vege…“ 🙂

Išvažiuojam nusifotkint prie legendinio senovinio Las Vego prezentacinio skydo, kuris jau tapęs dar vienu turistų traukos punktu. Eilėj, kad nusifotkint asmeniškai, nė negalvojam stovėt. Nufotkinam ir imam ieškot kolonėlės, kam sugaištam vėl gal gerą valandą – kortelės spjaudomos atgal, laikas eina, siutas ima nors sprok. Spjaunam ir išjudam link miesto, juokingu pavadinimu Pahrump. Pakeliui sustojom pafotkint kanjono, nepamenu pavadinimo, važiuojant Blue Diamond keliu. Kol krapsčiaus su visokiais eksponometrais, šalimais sustojo automobilis. Policijos. Su švyturėliais. Pilvą kažkur giliai sutraukė, atminty iškilo epizodai iš Cops, su šaunuoliais nesukalbamais policininkais, rėkiančiais ir šaudančiais iš tazerių ir visus aplink sukaustančiais antrankiais. Velnias velnias velnias. Policininkas ilgai sėdi mašinoj, spokso į numerius ir kažką dudena racijon. Topteli, kad gal priviršijau kokių greičių ir dabar tai jau bus. Pagaliau išlipa, ir pasiteirauja, ar viskas ok. Okej, man ir mums viskas okej, o čia stovėt galima?.. Pasirodo, galima. Atvažiavo, ba sustojom, o aš dėl visa ko įsijungiau avarines, tai pagalvojo, kad kas nutiko 🙂 Fuuuu. Paskui pasiteirauja, kieno čia mašina. Nepamenam, iš kur nuomavomės, bandom prisimint pavadinimus, pasisiūlau atnešt kontraktą, numoja, kad nereik. Pasiteirauja, kas čia do tas ženklas už stiklo, kurį pirkom suvenyruose. Tai ir pasakau, kad pirkom suvenyruose ir taip užkišom, bo mum atrodo visai mandrai. Paprašo nuimt, bo pasirodo, kad jis yra legaliai traktuojamas, kaip automobilio registracinė lentelė, mat atitinka standartus ir visai nesvarbu, kad su kvailais užrašais. Mikliai paslepiu ir draugiškai atsisveikinam. Po desėtko kilometrų vėl susitinkam, tiesa, tik prasilenkiam, mat uolus patrulis jau kibino kažkokį kitą šoperuką.

Privažiuojam Pahrump, miestelį juokingu pavadinimu, nusprendžiam, kad čia reikia padaryt ir hrum hrum, nes išvažiavom su labai simboliniais pusryčiais. Kaimas-miestas-gyvenvietė keistai nusidriekęs pabirai į visas įmanomas puses. Toks įspūdis, kad į vietos taupymą ar planavimą atsižvelgta nebuvo: Nori ten statyt tokį namą? Prašau. O čia davai paliekam hektarą tuščią, kad būtų. Visi namai tik vieno aukšto, susidaro įspūdis, kad čia tik gyvenvietė, bet yra visos miestui prigulinčios įstaigos, papuolančios į 112 pagalbos numerio diapazoną, muziejus, aukštoji mokykla ir panašiai. Keistas visiškas vietos netausojimo jausmas. Nusprendžiam, kad čia turbūt sklypus dalina nemokamai, bile tik kas gyventų. O gal ir nedalina – tiesiog apsitvėrei ir gyveni?.. Anyway, sukam į degalinę, šauniu pavadinimu Maverik. Kodėl šauniu? Ogi todėl, kad duoda benzino, viduj tvarkinga, švaru net ir tualetuose. Rūksta BBQ grilis prie durų, maloni pardavėja ir Labai Skanūs hotdogai Bahama’s Mama’s. Taip, mes jau imam gaudytis fastfoode. Didžiuliai ir tikri ir, kas keista, tikrai gardūs beigi sotūs, pilni komplimentų, paliekam kaimą-miestą Death Valley Junction kryptimi. Žavingi aplinkinių vietovių pavadinimai: Pelenų Pieva, Lūžusios Strėlės gatvė, Sužeisto Arklio Kelias, Velnio Sėklų pieva.

Augmenija menksta, kelias tuštėja, liekam mes, kalnai ir dykuma. Tiesa, dar vienas kitas išsižiojusių turistų automobilis, krentantis iš konteksto, kaip ir mes begalinėj suakmenėjusioj tyloje. Spalvos pastelinės, raminančios, beveik hipnotizuojančios, Liūdna, kad ir kokybiškiausia fotografija ir iškalbingiausias pasakojimas neperduos nė pusės to, kaip yra iš tikrųjų. Privažiuojam susimokėjimo kioską, kur reikia kortele paaukot dvidešimt pinigų. Piktdžiugiškai konstatuojam, kad neveikia ir čia mūsų kortelės, kaip ir užpakaly važiavusių lenkų iš Jutos valstijos. Pajudam toliau ir.. ir suprantu, kad sėdžiu mašinoj pilna burna prisisrėbęs smėlio ir visiškai nemoku rašyt apie gamtą. Anei truputėlio. Tas pats, kas paprašyt avino patarškint pianinu. Aš visiškai nemoku rašyt apie raudonas kalvas (?), apie geltonas suakmenėjusias kopas (?), apie dryžuotus keistos formos šlaitus. Aš tikrai nemoku jų aprašyt, tik galiu pasakyt, kad visa tai yra taip nuostabu ir taip kitaip, kaip dar niekad nesam matę, žandikauliai buvo atsikabinę visiem, išskyrus Angliavandeninį Julių, kaulijantį kokakolos. Nusprendėm, kad jam Amerikos jau užteks ir laikas vėl grįžt link sulčių.

Ties Death Valley Junction nusukom nuo maršruto link Badwater – žemiausios Šiaurės Amerikos vietos, išdžiūstančio druskos ežero, kur buvo registruotas pasaulinis karščio rekordas – daugiau nei 58 laipsniai karščio. Pavakarys, baisu, kad sutems, nes dar ir debesuota, vyniojamės, kaip išgalėdami. Prilekiam galinį tašką – Badwater išdžiūvusį ežerą – purvinaibaltą druskos plynę, išsivyniojančią iš mažo upeliuko. Jo gale net randam vandens, kuris, kaip skelbia stendai, yra retas svečias Mirties Slėny. Kyšteliu pirštą – sūrus, bet ne žudančiai, net keista. Toliau pasifotkinam, prisikemšu į kišenes druskos ir pirmyn per atgal, mat dar laukia smėlio kopos, o kalnuose temsta tragiškai greitai. Kopas pasiekiam jau beveik sutemus, nuotraukom buvo definetly per tamsu. Smėlis gelsvas, sausas, smulkus, it pelenai. Buvo keista liest tokį rankom – vėl eilinis niekad nepatirtas jausmas. Tiesa, pamiršau paminėt temperatūrą. Kadangi čia dabar žiema, tai buvo tik jaukiai minkšti dvimtrys. Temstant pramovėm pro rančą su benzo kolonke ir žudančiom, beveik dvigubom, kainom. Bepigu, kai nėra konkurencijos, nenori – nepirk. Iki motelio buvo likę beveik du šimtų km kalnų keliais. Sutemo. Vingiavom serpantinais tamsoj. Prieky pasimatė aibė žiburiukų. Pagalvojom, kad kažkas ruošiasi Kalėdom iš rimtųjų, bet pasirodė, kad tai tik gigantiškas neaiškios paskirties pramonės kompleksas. Pakelėj sušmirinėjo kažkas. Kiškis? Kojotas? Nusprendėm nestot, kad ir kas bebūtų, Tokio vienišumo jausmo nebuvo net atšiauriausiose ligi šiol lankytose vietose. Riedėdami kalnų serpantinais aklinoj tamsoj ėmėm šaipytis, kad esam labai atkaklūs ir neišrankūs turistai: ar rūkas, ar tamsa, dzin, kad nieko nesimato – mes vis vien važiuojam ten, kur turėtų būt gražu 🙂 Privažiavom antrą kalėdinį gamyklų kompleksą. Ant stendo pastebėjom, kad tai kažkas, susiję su chemijos pramone, beje, užsmardinusia bezdalais automobilio saloną gerus kelis kilometrus. Grįžęs pasiguglinau, ką gi ten kasa. Pasirodo, kažkokį boraksą. Žodis man nieko nesakė, tai teko vėl guglintis – pasirodo, mineralas, naudojamas tepalams gamint, kosmetikoj ir dar kaip konservantas E285, tai visai nieko keisto, kad gamybiniai kompleksai buvo tokie gigantiški.

Tamsoj pakelėj pasipylė neapšviesti ir apmirę lūšnynai, bepradedantys varyt neviltį, kad vėl išsirinkom kažką miegui, nepasidomėję doskonaliai. Ridgecrest. Išpūtę akis zonduojam aplinką pakeliui link motelio. Nėra spygliuotų tvorų, gatvėj stovi padorūs automobiliai, parduotuvės be grotuotų langų. Uff, atsidūstam ir įsukam vieton. Besiparkuodamas atbulas stukteliu stipriai į carport’o stulpą, net sudreba viskas. Mintyse bandau primest, kiek čia man tai gali kainuot, bet, visa laimė, kad atsitrenkiu tik su išsuktu priekiniu ratu, automobilis nenukenčia. Vėl savininkai indai. Vėl baugu 🙂 Gaunam numerį, įsikuriam, išlekiu nupirkt pavalgyt, žinia, kažko amerikietiško, KFC, Kentuky Fried Chicken, taip, Pulkininke, jūsų eilė 🙂 Parsiboginu su maišeliu, skleidžiančiu visiškai nesveiko maisto kvapą, bet kadangi čia Amerika, tai kitaip tiesiog negalima ir užvakarieniaujam su pagatavai nufritiūrintu viščiuku. Vienąkart visai ir nieko paragaut su medaus užpilais ir pan., bet jei kasdien, tai skrandis imtų grąžyt rankytėm ir raudot kruvinom ašarom. Einant miegot Virga atranda patalynėj nešvarumų ir susirūpinę indai mikliai viską pakeičia, besilankstydami ir atsiprašinėdami. Dar laimiu kovą prieš gudrų dušą, kur sistema vėl kitokia. Ne tik gudras, bet ir suktas – sumaišytas čiaupų žymėjimas beveik įtikina, kad nėra šilto vandens 🙂 Subharatri.

Ryte miestelis irgi neišrodo prasčiau. Papusryčiaujam ir renkamės namų kryptį, pakeliui prasukant pro Izabelės ežerą. Važiuojant per kalnus, iššoku padaryt vieno kito kadro užsimiršęs ir nušiurpstu nuo šalčio. Pasirodo, lauke vėjas temperatūra svyruoja tarp 7-9 laipsnių šilumos, nors ir apgaulingai šviečia saulė, tai tau. O Kalifornijoj saulėtas dangus… Privažiuojam, pasirodo, dirbtinį ežerą. Amerikonai net nepasivargino sutvarkyt būsimą didelio ežero dugną – tiesiog pastatė užtvanką ir pakibenimat užliejo slėnį su visais medžiais, kurie dabar va ir stypso iš vandens, it kokie vaiduokliai, aprėdyti nuo kranto įspėjamaisiais ženklais, kad užsiimkit laivyba on your own risk.

Toliau, kad išvengtume nuobodžių arba jau važiuotų kelių, pasirinkom kelią slėniu iš Bodfish į Caliente ir papuolėm į visiškai laiko ir Dievo pamirštą kanjoną. Visąlaik galvojau, kad į žodį „ranča“ telpa didelis aptvaras su arkliais, erdvūs ūkiniai pastatai ir drūtas namas, ant įvažiavimo, pageidautina, kokia bizono kaukolė. Bet čia turbūt taip būna tik filmuose arba Teksase. Realybėj gi šis užrašas, bent šitam kely, simbolizavo dar vieną apjauktą sklypą su pakęžusia troba, skęstančia visa ko įmanomo kalnuose, pradedant surūdijusiais žemės ūkio padargais ir baigiant tiesiog šiukšlėm vulgaris. Kaip žmones apsikenčia taip gyvent? – neįsivaizduoju. Dar ir augmenija bjauri – žabynai ir persisukę šleivi lapuočiai, tokie bjaurūs, kad jei neturėčiau galimybės nupjaut, tai padegčiau. Čia gal buvo draudžiama ne tik medžius kirst, bet net ir žolę pjaut?.. Kiti ir neapsikentė greičiausiai – vienoj vietoj, prie geležinkelio, pravažiavom išvis išmirusį kaimelį, mirksintį vienišieims prašalaičiams išdaužytų langų akiduobėm. Panašu, kad šitan kelin išvis retai užsukdavo kas nors iš pašalės, mat visi sutikti ar prasilenkiantys kitose mašinose žmones sveikindavosi, pakeldami ranką. Sustojom pasiimt milžiniško gurgučio pakelėj. Ant susisukusių mažų pušelių šie kabėjo, it kokie kokoso riešutai, dar pasidabinę aštriais nagais tokiais. Sustojau per kelis cm nuo ant žemės numestos spygliuotos vielos, matyt, kadaise čia buvo tvora. Pasisekė.

Pagaliau iššokom į didesnius kelius ir ėmėm dairytis, kur čia ką užkandus. Kadangi aplink vėl prasidėjo vynuogynai, tai natūralu, kad pirmas miestelis buvo šimtaprocentinis meksikietiškas 🙂 pamatę Burger King, įsukom ir.. čia baigėsi mūsų junkfoodo epopėja. Juliui bulvytės suėjo, bet mes gavom po tokio šlykštumo hamburgerį, tokio neapsakomo bjaurumo, kad nusprendėm baigt šituos pokštus su maistais, kol dar galutinai nenusitručijom. Vienu momentu net norėjos išsivemt, kad praeitų sunkumas iš kūno. Ėmiau miginėt prie vairo, vienžo, blogiausia, kas nutiko per pastarąją savaitę. Toliau – kelionė namo. Paskui dar išsiruošėm į kažkokį blizgančio šlamšto prekybcentrį, kur Virga nusipirko pedofoną. Dar galvojom palėkt iki downtowno, bet Julius užprotestavo, kad nori namo ir miegot. Susivokiu, kad apsiskaičiavau ir namo skrendam ne trečiadienį, bet antradienį. Netyčia pamesta visa atostogų diena stipriai nuspaudžia nuotaiką žemyn. Namo tai namo, iškepu šonkauliukų su bbq padažu, jau gatavai paruoštų. Moterim nelabai, man tai visai baika, čia gi Amerika. Bet nuovargis laimi nelygioj kovoj ir pirmas iš kolektyvo vyniojuos miegot. Labanakt, nėr jėgų net atsisveikinimą sugalvot 🙂

Kadangi vakar kolektyvas kiek perlenkė su vynu, tai tradiciškai vėl atsibudau pirmas. Šiandien pagaliau suplanuota miesto apžvalga, ba taip ir liksim nepamatę visų mandrybių. Išjudam jau vėlokai, pirmiausiai braukiam link Beverly Hills – grietinėlės rajonėlio šalia Holivudo. Nei vienam neįdomu, bet reikia užsidėt pliusą. Užsidedam. Prašmatnūs butikai, prašmatnios mašinos ir prašmatnūs nedidukai namukai. Virgai gražu, mane ima žiovulys. Toks paauksuotas Žvėrynas su ferariais vietoj pasatų. Net nepavydu. Kiaulės vairuotojai dar. Lietuviškiems buduliams, jei būtų bagotesni ir galėtų įpirkt ką ne širpotrebinio, čia pritiktų. Sukam link Holivudo bulvaro. Irgi abiem dafeni principe, bet nu papult reikia 🙂 Galvoj įkyriai skamba System of a Down daina Lost in Hollywood. Prašokam kažkokį pedikų rajoną, išdabintą vaivorykštinėm vėliavom. Prisiparkuojam iš anksto numatytoj vietoj ir per prekybcentrį užkylam į pasaulinio kino Mekos gatvę. Nu ką aš žinau. Gatvė, prikimšta visokių suvenyrų, skudurų ir kitokių krautuvėlių, teatrai, užkandinės. Kažkuo prašmatniu nekvepia nei iš tolo. Aha, tos žvaigždės ant grindinio su pavardėm. Iš kurių dauguma negirdėtų, bet gal aš šiaip kaimas ir tie visi žmogėnai žvaigždėse yra baisiai nusipelnę pasauliui. Žiauriai prastą įspūdį palieka kas keliasdešimt metrų stovintys saidsyingo siūlytojai, kurių pirmiems dar bandžiau aiškint, kad aš pats su mašina, kad ačiū, nereikia, paskui jau tiesiog mojau ranka, vydamas lauk. Ir pakampiuose vis vien dar matėsi besitrinantys smirdintys valkatos. Po perkūnėliais, ką veikia policija? Ar čia taip išrodo tos lygios laisvės gulėt kur panorėjus ir šiukšlintis aplink?.. Apstu visokiausių kosčiūmuotų, už kelis pinigus nusipaveiksluosiančių kartu: supermenai, transformeriai, mikimauzai, visokie nematyti babaužiai. Nykoka. Pripuola negras, siūlydamas kompaktus kažkokius. Nenoriu. Aiškina, kad tik šiaip paimčiau, afigenas ar hiphopas, ar hausas, ar kokį ten šlamštą jie gamina, aiškina, kad oo, kaip man patiks, va čia jo emailas, klausia, iš kur aš. Jis myli Europą. Štai prašom autografą dar, o mažu paremsit vargšus muzikantus? Ramia sąžine pameluoju, kad neturiu grynų. Lieku be autografo ir nuostabaus kompakto, kurį jau turėjau rankose 🙂 Valandos su kepuryte pakanka pilnai, kad užsimanyt kur nors kitur, nors tų pribetonuotų šaligatvin žvaigždžių dar gyvas velnias, bet tiek to. Virga užšoka suvenyrų krautuvėlėn, mes su Julium stebim, kaip reaktyvinis lėktuvas danguj nupiešia širdutę. Po paraliais, na ir užmojai, ne koks kukurūznykas su dūmine šaške. Šalia išsižiojusiai bobai iš kišenės ant gindinio šlepteli šeštas auksinis pedofonas. Puola kelt – ekranas sueižėjęs. Krizenu tyliai, stebėdamas paguodos sceną ir mintydamas, ar tie telefai toks šūdas, ar vartotojai tokie atgrubnagiai.

Sekančiu punktu imam LA centrą ir W. Disnėjaus koncertų rūmus, kurių rūsy ir įsiparkuojam. Oho, įstabu, architektai tikrai nebuvo iškritę iš medžio. Grakščios plieninės konstrukcijos prašyte prašosi nufotografuojamos, net nebaisiai ir įdomu, kas ten yra viduj 🙂 Kol Virga su Julium Starbucks’e perka kažką, aš pafotkinu rotušę (ar kaip čia ta vieta vadinas), meksikietiškas vestuves prie fontano ir net spėju sudalyvaut apklausoj, kokia mano nuomonė apie LA centrą, tokioj net griežtoj, pasijaučiu kaip pas prokurorą 🙂 Apskritai man centrai čia patinka, nors tik keliuose ir tebuvom ir tik po darbo valandų. Jokio žmonių knibždėjimo, tylu, ramu, daug vietos, sąlyginai švaru, net ir trafiko didelio nėra. Vienintelis minusas – kožnam nuošalesniam užkampy koks valkata ar narkomanas. Oi trūksta čia Zuoko, oi trūksta. Paspoksom, kaip ant Amerikos Banko dangoraižio nutūpia sraigtasparnis. Kažkas bagotas grįžo namo, ar į naktinę darbo pamainą. Amžinam šešėly tarp gigantiškų pastatų visai ir vėsu, po truputį einam ratu atgal link automobilių, stebėdamiesi kontrastais. Anava prašmatniausias limuzinas ir balti liokajai, o už kampo apsimyžęs valkata šiukšlių krūvoj. Galai nesueina niekaip. Saugumo jausmas gali pradingt vos pasukus už sekančio kampo. Pamatėm dailų centrinės public bibliotekos pastatą. Tik įėjom parkelin – ant kožno suoliuko valgo, miega, geria, būna, spokso. Ir vien tik negrai, teko apsisukt ir pėdint atgal. Su skolintais fotikais ir mažu vaiku išpūsta krūtine belekur nepavaikščiosi.

Važiuojant atgal užmatom Scientologų maldyklą. Šarlatanai vidury miesto išsistatę prašmatnius rūmus išrinktiesiems. Kažkur tolumoj matos tas pats centras, tik jau daug paprastesnis, bet didesnis. Turbūt visiems kitiems mirtingiesiems. Po nedidukų kamščių grįžtam namo. Įtariu, kad dar mėnesis ir stovėt automobilių minioj pataptų normalu. Virga su Migle iškuduliuoja į krautuves ir masažus, mes gi su Julium išsikepam bulvių su itališkom dešrelėm ir miegot. Buona notte.

Na štai, paskutines kelias dienas išklosiu raidėm jau sėdėdamas lėktuve, mat kažko labai įspūdingo ir nenutiko. Sekmadienį aplankėm žuvusių už savo šalį kapines. Vaizdas įspūdingas – rodos, jog visa Amerika sulaidota drauge. Gaila, kad kamera neaprėpia pilno vaizdo. Jokio individualumo, visi antkapiai vienodi. Susidaro įspūdis, jog žuvusieji tebetęsia savo tarnybą, išsirikiavę nebyliom begalinėm gretom. Pradžioj kapinių plevėsuoja POW vėliava.

Iš čia pajudėjom į kapines šalimais, kur ilsis Merlin Monro, bet navigacija nuvedė į kažin kokius kiemus tarp dangoražių. Kurį laiką pasisukioję, spjaunam ir važiuojam link Griffith parko. Kaip vėliau susižinojom, būtent ten ir buvo tos kapinės. Miglė irgi suko anksčiau ratus, negalėdama jų rast. Tiek to. Griffith parkas, kaip ir viskas čia, pasirodė esąs didžiulis ir mėgiamas miestelėnų: golfo laukai, bėgiotojai, raiteliai, dar pataikėm ant kažkokios dviračių šventės, tai tų žioplių irgi buvo belekiek. Šiaip ne taip radom observatoriją, nuo kurios vienon pusėn atsiveria miesto vaizdas, kiton – Holivudo kalvos su tuo garsiuoju užrašu. Kadangi žmonių buvo nors tvenkinį tvenk, tai teko prisiparkuot toli ir gerą kilometrą pėdint iki vietos per karštį. Oi kokie mes įnoringi padarai, tai karšta, tai šalta, tai pučia, tai lyja, tai vėl kas negerai. Pasifotkinom, gražu. Vėl nusibeldėm miestan, arčiau namų. Sugalvojom, kad reik ko užkąst. Virga su Julium į savo favoritu tapusį Starbucks, o aš į SubWay. Pastrami hot melt, footlong, yeah baby 🙂 Begalvojant, kur čia dar pavažiavus, ima temt ir beldžiamės namo, prasivažiavę dar kartą Mulholland draivu. Aš imuos tarškint puodais, Virga su Migle iššuoliuoja į krautuves pasiskudurinėt. Vėliau su Julium dar pasivažinėjam tiesiog šiaip sau po apylinkes – kur geresnių namų rajonai tai net šaligatvių nėr, vis vien visi ratuoti.

Sekančią dieną ryte priduodam automobilį ir liekam imobilizuoti, nes be automobilio čia kaip Lietuvoj be kojų. Kas belieka? Šopintis 🙂 tą ir padarom, įsigydami dar vieną didžiulį lagaminą. Vakare vėl liekam su Julium, kol moterys siaubia krautuves.

Na ir paskutinis pusdienis – pasivaikščiojimas padūsaujant, kad iš dvimseptynių grįžtam į septynis ir lietų. Pietūs, brangus taksi – 80 usd iki aerouosto ir jau vietoj. Laukiam vėl siaubingų patikrinimų, kišenių kratymo bei tardymų, o čia visiškai nieko, net po rankinį bagažą niekas nesiknisa ir neprašo atidaryti. Perleidžia per rentgeną ir tiek. Brūkšteli kažkuo drėgnu per rankas ir tą kažką kyšteli aparatan. Pasiteirauju, ar čia kažkas, susiję su Ebola, tuo gerokai prajuokindamas pareigūną. Pats oro uostas pasirodo per gigantiškas – didžiulės erdvės ir mažai žmonių. Ir parduotuvių gausa nepasižymi. Vos kiek daugiau nei kokiam Vilniuj. Lėktuvas, kylam.
Jau namie būdamas prirašau, kad netyčia rankiniam bagaže pirmyn ir atgal suskraidinam revolverio šovinį, užsimetusį nuo senų laikų. Štai jums ir radarai su apsaugom..

Viduj dar per daug šviežia, kad galėtume sukristalizuot aiškias išvadas, kaip čia viskas yra, nors prasukom virš 4000 km. Aišku tik, kad čia viskas labai labai kitaip ir didžiuliai kontrastai. Išvis jei reiktų Ameriką apibūdint dviem žodžiais, tai būtų „daug“ ir „didelis“. Sugriuvo eilė pačių susikurtų mitų ir pamatėm viską, ką buvom matę filmuose: blizgesį, skurdą, dykynes ir dangoraižius, kamščius ir didžiulius automobilius, storus žmones, dykumas, kalnus, sekvojas, treilerių parkus, išmirusias gyvenvietes, klestinčią prabangą, gerus ir prastus motelius. Žinokit, tai, ką matot filmuose apie Jungtines Valstijas, yra tikra ir neišgalvota. Viskas taip ir yra. Labai buvo keista patiems su tuo netikėtai sutikt. Ir tikrai norėsis čia sugrįžt dar kartą.

2014 lapkritis.

Štai atgulė ir kelios juodaibaltos nuotraukos.