Tag Archive: atostogos

miniAtostogos maro metu

andraika post on 31 rugpjūčio, 2020
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , ,

Nušvilpiau perfrazuotą pavadinimą iš savo mylimo lotynų Amerikos rašytojo. Kodėl? Nes rašau beveik taip pat gražiai, kaip jis, tik niekas to nežino 🙂

čia yra eilinis pavyzdys, kaip gerai aš moku pagadint selfius 🙂

Atostogos šiemet buvo suplanuotos Balkanuose- kažkur kažkaip smagiai pasivažinėt su slyvovicos ir rakijos bonkom kišeniuose, padrybsant pigiuose ir šiukšlinuose Juodosios ar Adrijos jūrų paplūdimiuose, klausant Bregovičiaus meliodijų ir kemšant mėsą nuo medinių iešmelių. Tokie štai jum ir stereotipai.

Bet gavosi taip, kad karūnuotas maras pariktavojo planus ir atostogas teko (ne)planuot čia namie, Švedijoj. Kadangi tapom visoj Europoj raupsuotieji, tai net ir mes čia šmaikštaujam, kad vasarą turim ne atostogas, o.. namostogas 🙂

Taigi, pirma motociklų stotelė- teminis wild west parkas- High Chaparall . Netoli lyg- 130 km. Bet kai visą kelią lyja,tie 130 km oj kaip išsitempia, ypač vengiant greitkelių. Ir žinant, kad reiks gyvent palapinėj. Dvi naktis. Per lietų. Nedaug kas yra blogiau, nei ręst gigantišką palapinę pažliugusioj pievoj, merkiant lietui ir žinant, kad paskui nebus geriau, o tik miegot. Pasivaikščiojom, pavalgėm, Julius pasiropštinėjo po traukinius ir taip, miegot. Juokingai atrodė service house wc- toj pačioj patalpoj didelis unitazas ir mažas, didelė kriauklė ir maža. Ir dušai taip pat.

Prieš miegą paniurnėjau, kad reikėjo bent viskio užmigimui pasiimt. Anksčiau būčiau pribubinęs visą motociklo terbą vyno alaus ir šnapso, bet turbūt ėmiau sent..

Rytas išaušo sąlyginai neblogas- apsiniaukę, bet bent jau nelijo.Apie parką daug pasakot nėra ką- viską pasako nuotraukos, animatoriam galima tik paplot- kiekvienąkart viską atidirba nuo dūšios, nežiovaudami.

Sutikom tikrą indėną iš Nakota genties- galvojau, kad tokios nėra arba nenugirdau, bet net pasiguglinau paskui- akurat, yra. Gavau bene pusvakandžio paskaitą apie idėniškas panetkes ir kaip juos ten vis dar diskriminuoja. Visai įdomus idėjinis tipas. Visi nusifotkinom. Jo iniciatyva.

Dar kartą permiegojom pažliugusioj pievoj ir išmynėm į Borås zoologijos sodą.

Oras pasitaikė puikus, kilometrų nedaug, kelias gražus, kempingas irgi, prie upės ir su žaidimų aikštele, Julius iškart nukūrė žaist, susirado draugų ir vakaras gavosi visai šaunus. Tiesa, susižinojom, kad vienkartiniai griliai tapo nebe eco-friendly ir jau šiaip sugalvojęs kepsnio pakelėj nebeišsikepsi. ką gi, teks grįžt prie oldskūlo ir vėl pakuotis kelionėn primusą. Kas vakarienei? kepta višta, minigolfas, pencinykiškas pasivaikščiojimas paupiu, ančių šėrimas ir miegot, rytoj- žvėrys.

Atstovėję kilometrinę eilę (pamatęs nusigandau, kad užtruksim iki pietų, bet realiai sugaišom gal pusvalandį) sudalyvavo pikete prie kasų už gyvūnų teises, gaila, nepagalvojau nufotkint, ir- vidun. Lankaus čia ne pirmąkart ir visvien negaliu napajaust pagarbos tiem, kas visa tai suplanavo. Negali sakyt, kad žvėrys gyvena visiškoj laisvėj, bet tikrai negalima lygint su balta (?) meška apšiktais šonais betoninėj duobėj Kauno zoologijos sode.

Vakaras koks? minigolfas, vandens dviračiai. Didžiausias vandens dviračių entuziastas ėmė vaitot jau po 10 minučių, kad užteks, kad booooring ir kad jau jis nori į krantą. Nė velnio, prisiėjo atmint visą apmokėtą valandą 🙂

Sekančią dieną- namo. Per lietų. Visą kelią. Bet vasara, šilta, nenusigando nė Julius, sėkmingai grįžom, apsikuitėm, prasikedenom plunksnas ir kur? Pagal prognozes- kur nelyja. Ölandas. Bookingas neparodė, kad ten yra kempingų (?) tai užsisakėm dvi naktis prie Kalmaro, Rafshagsudden kempinge bet jau tvarkingai, su primusu, puodukais ir keptuvėle. Aleliuja, už 100 metrų, ant jūros kranto buvo ir picerija, tai net ir mažasai Julius neliko nuskriaustas neskanumais- gavo banko kortelę ir nužygiavo bulvyčių su kola.

Sekanti diena- Olando sala. Kalmaras, Įspūdingas (nemokamas) tiltas, Borgholmo pilies griuvėsiai

kelias aplink salą joks- tiesiog važiuoji per kaip mus Skonėj ir tiek, kalchoznykai, blusturgiai ir meninykų atelje. šimtais. jei kur netrūksta menininykų, tai Olande. maišais vežk, aprūpina turbūt visą Skandinaviją, kuo jie prekiauja, taip ir nepasidomėjom. Bet maloniai nuteikė selfserviso kioskeliai, mūsuose išnykę prieš daug metų- ateini, pasiimi daržovių, pasisveri, į stiklainį suberi pinigus, pasiimi gražą, jei reik, ir trauki toliau. nei rūsčių bobulyčių, nei kamerų, nei nieko. net moderniai galima susimokėt Swish’u.

Pietinis salos taškas (ornitologinis draustinis) gamta kiek primena Viduržemio jūros regioną, tik šalčiau. bet gražu.

Juliui gražiausia buvo picerija, kur gavo bulvyčių. gal jos ir nebuvo pačios geriausios pasaulyje, bet po visos dienis motociklu jos beveik buvo 🙂

Finale pasibrūžinom aplink Kalmaro pilį ir kempingan. Neminėjau, kad jis irgi turbūt ornitologinis. Špokai siautė tūkstančiais tumuluose- vaizdas kerintis, kaip kokia juoda besimaskatuojanti drobė danguj. Iš pradžių žavėjo. Paskui nekreipiau dėmesio. Bet kai keli tūkstančiai paukščių sutupia pušyse virš tavęs su nekontroliuojamais sfinkteriais, visgi dėmesį prisieina atkreipt. Papt. Papt. Ant stalo papt. šalia lėkštės papt. Ant palapinės papt. Ant motociklų papt. Ant Juliaus nepapt, ba kempinge stovi pripučiama pilis ir ten galima siaust. Ir picerija su bulvytėm šalia. O ant mūsų papt. Aplink nebuvo žmonių, tai atsiminęs vaikystės pamokas su Briusu Lee visaip dariau karate į medį bet špokai tik juokėsi. Įtūžęs baladojau, kol pamačiau, kad visai linksmai nuteikinėju moterėlę su žurnalu mašinoj šalimais. Papt. Ir ką? jau buvau susitaikęs, kad palapinė beigi motociklai bus nušikti pakibenimat, sugalvojau… užkurt. ir padėjo! kelios sekundės ir tūkstantinė šikalių gauja tepė slides į kitus medžius. po kelių valandų vėl. ir paskui vėl. matyt, tos pušys jiem ten patiko. Net ir ryte ten visi tupėjo, bet palapinė buvo sąlyginai švari, turbūt iš strioko išsituštino iš vakaro 🙂

Rytas tradicinis- kava, sumuštiniai, palapinės susirinkimas. Primusas, šiaip jau, jėga. esi nuo nieko nepriklausomas ir karštas maistas visada po ranka.

pakeliui namo aplankėm automobilių kapines, kurios net žemėlapiuose yra- bilkyrkagård prie Rydo. Ar verta čia atvažiuot vien dėl to? ne. Ar verta sustot, važiuojant pro šalį? Tikrai taip. Va tokios nuotraukos. Pagalvojau, kad komunai turbūt buvo paprasčiau tiesiog leist smalsuoliams šmirinėt po tą prieštvaninio chlamo savartyną, negu imt ten ir viską sutvarkyt 🙂

Ir atostogas apvainikavo surströmingsfestas pas Liną Liudojedą. Tiesa, vėl įsitikinau, kad nevalia harliu vežiot palaidų alaus skardinių- jos nuo vibracijos tiesiog pradyla viena į kitą- Växjo atidarius bagažinę, maistas, rūbai ir higiena plūduriavo alaus sriuboj. dėžė išdžiūvo, bet iki šiol trenkia kaip alkoholiko priešpirtis 🙂

Summa summarum– nuvažiuota 2100 km dviem motociklais, atsižvelgiant į vieno vairuotojo nupuolimą pačioj atostogų pradžioj, rezultatas visai ir neblogas. Julius atlaikė 1300 km motociklu, iš kurių nemaža dalis buvo per lietų ir darganą, nei necyptelėjo, didžiuojuos juo. Ar planuočiau atostogas kitaip dabar, kai žiūriu atgal? tikriausiai ne. Buvo smagu.