Notice: Constant DISABLE_WP_CRON already defined in /home/andraika/public_html/blogiausias/wp-config.php on line 92
blogiausias » Tag » kelionė » page 2

Tag Archive: kelionė

Norvegija, labai seniai. 2004 gal?…Dar ir šveplai. neskaitykit.

andraika post on 24 vasario, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

Pirmoji diena.  2004 metu liepos vidurys. Asmundtorpas, apie 38km nuo Malmo siaures kryptim.

Kaip visada norejom isvaziuot anxciau ir kaip visada nesigavo- bepuldinedami po namus isikepurnejom gal apie kokia 9h. Togarpe isipylem kuro, CityGrose padarem paskutinius apsipirkimus ir isjudejom. Iki Goteburgo vaziavom ir nuvaziavom 2 simtus kazkiek kilometru be jokiu nutikimu. Isipylem dar benzo ir nubirbem toliau. Uz miesto, ganetinai nuosalioje degalineje, pastebejom toki vaizda- stovi tralas, apkibes naujutelem FERRARI ir PORCHE, o vairuotojas spakainai eda kavinej. Kur Lietuvoj toki vaizda pamatysi?…Uz Goteburgo prasidejo Siokie tokie kalniukai bei uolos, taciau kadangi jau buvom vaziave pries metus, is susizavejimo nebeubavom. Pries pat siena uzsipylem dar zibalo ir per didziuli tilta per fjorda iriedejome Norvegijon. Iskart pastebejome, kad suprastejo masinos ir keliai- tapo panasu i Lietuva, net kelio zenklai tokiu paciu spalvu. O norvegam automobiliai daugmaz dzin- jiem kur kas svarbiau turet laivuka ar trobele kalnuose, katros vadinamos meiliu zodziu ”hytte”. Greit pasiekem Osla, pakeliui keleta kartu susimokeje uz kelius. Tai 15, tai 20 kr. Renka cia jie pinigus kaip pasiute. Nu bet ir yra uz ka- praktiskai visi didesni keliai iskirsti uolose arba eina po jomis tuneliais. Daug kur keliai platinami- yra i ka akis paziuret- nerealaus dydzio CAT ir visu kitu firmu ekskavatoriai, traktoriai, sunkvezimiai ir kita ardomoji technika. Osle, kaip zinia, nezmoniskai painus trafikas- keliai keleliai vingiuoja, raitosi, persisuka, kertasi arba prasilenkia ir begale suprantamu ir nelabai zenklu. As sturmanavau, Virga vairavo. Dar pamirsau paminet, kad tik isvaziavus paaiskejo, kad neveikia GPS imtuvas- ta suski pasirodo reik suinstaliuot ANT programos, o as padariau atvirksciai. Be abejo, instaliaciniai diskai liko namie. Uztatai vietoj nuostabaus realtaiminio zemelapio, kaip suskis sedejau su popierine paklode ant keliu. Beje, Osle zemelapiu uz dyka nieks nedalina- teko paklot 100 kr. Nors toki pati zemelapi bet kokiam didesniam Svedijos mieste gali paiimt nemokamai. Nu aisq, pataikem ant piko valandu, uztatai dideliausiam judejime prazioplinom kelia, kur rekejo nusukt ir nushutinom link Tronhaimo. Pakeliui panikoj apsiburbeje, zemelapi suziurejom, kad nedideliu, kokiu 50 km lanku galim sugrizt i ta pati kelia. Taip ir padarem, pravaziuodami pro pat Oslo aerodroma, katras Virgai padare neisdildoma ispudi. Po to isukome i teisinga kelia (4, po to 34, jei kam idomu), dar karta susimokejome 30kr uz bala zino ka ir nurukome link fjordo. Uz vieno posukio pamatem neiprasta vaizda- sedi du diedukai policynykai, abu patenkinti ir su stacionaru matuoja greiti. Uz kito posukio jau pristoje daugiau policijos masinu, aiskinasi su pazeidejais. Beje, visi skandinavai lekikai. Mes tai ka- vingiavom gal ant kokiu varganu 60 kmh, uztatai su policininkais persimetem tik sypsenom ir issiskyreme kaip juroje laivaiJ. Ememe dairytis nakvynes vietos, nes kelias ejo palei pat fjorda Randsfjorden. Buvo jau apie 18h. Uzsukom sen bei ten ale buvo arba privat arba slagbaumai. Ir staiga nusisypsojo laime- stabteleje kelio atsikisime pasidomet situacija, pamateme nuolydi ir idealia nakvynei vieta. Netgi su privaziavimu- matomai, kazkas pries mus taip pat ieskojo nakvynei vietos, bet buvo atkaklesnis- pravaziavimas irgi butu buves uztvertas grandine, bet kazkas nepatingejo ir nupjove ne grandine, o visai stora medi, prie kurios ji buvo prirista. Taigi lydimi vieno nuostabiausio pasaulyje saulelydzio suruoseme stovyklaviete su lauzu ir ememe griliuoti. As sudetingo mokslinio eksperimento metodu fjordas-burna nustaciau, kad vanduo fjorduose visgi gelas, nors maniau atvirksciai. Virga atliko dar sudetingesni eksperimenta- pukstelejo vandenin ir konstatavo, kad vanduo visai siltas. Isitaiseme ant uolu ir ememe vakaroti. Oras buvo kaip reta- ne menkiausio vejelio ir tik vienas kitas debeselis. Tolumoje virs kalno sklande burys parasparniu- taip aukstai, kad vargiai galejau atskirt spalvas. Teko biski papavydet. Virga emesi nesekmingai pameskeriot, na o as prisedau prie kompo ir dar uzsiemiau fotiku. Tai va taip praejo labai neblogas pirmas vakaras.

 

Kilometrazas- 656 km nuo namu.

 

ANTROJI DIENA

Sukilome apie 7 ryto-keliu tiesimo technikos griausmas verste isverte is palapiniu, kur buvome gerokai susale- nakti gerokai atveso, dangu aptrauke debesys ir eme pusti stiprokas vejas. Issiropstus lauke keli siurprizai- ant kranto palikti higienos reikmenys buvo nuplauti bangu velniop. Virga eme puldineti pakrante ir per stebukla atrado dantu pastos tubele, nunesta bala zino, kur. Kitas visai nesuprantamas dalykas- dingo siuksliu maisas su popiergaliais, tusciom popierinem lekstem ir kitom isedom. Ir kas keisciausia, kad dingo tik pats maisas- visos siuksles liko, tarsi kas tvarkingai butu iskrates ir sustumes jas kruvelen, pasiimdamas visiskai trukusio dizaino kazkokios maisto parduotuves aptrinta polietilenini maiseli. Pasivaipe, visa kalte suvertem troliams ir isjudejome. Vaira peremiau as. Taip riedejome vis aukstyn ir aukstyn, o augmenija ejo vis zemyn ir zemyn- kol jos visai nebeliko, tik kazkokios keistos melynos samanos. Nusprendeme daryti avantiura- pagal popierini keliu zemelapi kirsti Jotunheimeno kalnagubri- auksciausius Norvegijos kalnus. Pasakyta- padaryta. Kelias zemelapyje buvo pazymetas kaip vieskelis, pereinantis i kazkoki punktyra(???). Ka jis reiske, nezinojom. Taip kilom dar auksciau, kol kelias tapo zvyruotas, siauras ir duobetas.Isijungeme 4WD. Horizontus supo snieguoti kalnai, ismetytos trobeles, kuriu cia apstu paciose netikeciausiose vietose, kriokliai bei ezerai-ezereliai, upes-upeles. Pasiekus taska, kur kelias zemelapyje virsta punktyru, musu kelione is tikruju virto punktyru- paaiskejo, kad toliau eina tik alpinistu takai. Nu savaime aisku, teko apsisukt ir gedingai birbinti atgalios. Pakeliui sustojome patrepseti ir prisikisti i burnas sniego- juk ne kiekviena liepos menesi gali jausti sniega po kojomis. Paduke po sniega, dardejome dar auksciau, suvokdami, kad kazkur pameteme fotoaparato objektyvo mandra dangteli, kas apgadino nuotaika. Pagaliau pamateme isganinga zenkla ”low gear”, isijungeme 2 begi ir serpantinais bei tuneliais nuriedejome zemyn-zemyn-zemyn. Patarimas besiruosiantiems Norvegijon- pasitikrinkite stabdziu kaladeles, skyscius- cia jie reikalingi ne ka maziau, nei akseleratoriaus pedalas, nes galima  riedet beliakokiu begiu, visvien prisieis stabdyt. Ypac kai pamatai is priekio nezmoniskais greiciais atsinesancius autobusus ar furas, kuriu vairuotojai jauciasi kaip zuvys vandenyje- lenkia kaip beimanydami, ir gazuoja is paskutiniuju. As issiugdziau iproti kas pora kilometru praleisti uz nugaros susidariusia masinu kolona- nors ju cia nera daug, taciau vaziuojant ant 60kmh, ju prisikaupia gana greitai. Na apie vaizdus nepasakosiu- yra aibe nuotrauku. . Pasakysiu tik tiek, kad kalnai tiesiog gniuzdo savo didybe. Jautiesi toks menkas, kad noris tik patylet ir tiek. Ir patylet uz tous miestukus ju papedese, katrie atrodo juokingiau, nei zaisliniai.

Saule eme krypti vakarop, kai vingiavome link kelto palei Ardalensfjorda, besidairydami vietos nakvynei. Nuo zvarbaus vejo ir sniego nusileidus prie pat fjordo, temperatura pakilo kazkiek tiek daug, kad zvarbus vejas transformavosi i lengva ir labai silta dvelksma- is zieminiu isnaru vel isokome i maikutes. Netrukus sustojome eilini karta pafotkinti sio bei to ir kilo ideja pasistatyti palapine pakeles aiksteles pakrastyje, keli metrai nuo fjordo, krioklio bei kalnu. Kuo izuliausiai nuvairavome su Toyota per pesciuju taka zemyn ir isikureme. Ne ka blogesnej vietoj, negu vakar. Oras, nors ir labai siltas, taciau buvo apsiniaukes ale eme ir pragiedrejo. As atlikau auksciau aprasyta mokslini eksperimenta ir nustaciau, kad vanduo visgi surus, kas sugriove visas mano ankstesnes hipotezes. Taigi, koks jis yra is tikruju, matyt priklauso tik nuo jo padeties. Virga vel nuejo nesekmingai zvejot, as, nusiciupes si bei ta, nuejau rabazdintis i uolas, kur, kaip nekeista, nieko blogo nenutiko- tiesiog palaipiojau, ir tiek. Dar teko pastebeti, jog fjorduose yra atoslugiai bei potvyniai- kaip ir jurose. Tai dalinai paaiskino dantu pastos bei sepeteliu dingima. Beje, visai pamirsau pamineti avytes- jos cia kazkokios kitokios ir ju ganetinai daug- o vaiksto jos palaidos beliakur- ant keliu, laipioja po uolas, turskiasi fjorduose- atrodo, lyg niekam nepriklausytu. Ale visos su skambaliukais. Ir stebetinai protingos- artejant masinai pasitraukia i pakele, o po to vel sugrizta i kelia, jei tik  jom ten reikia. Ir karstosi po tokias aukstybes, kad vargiai zmogus beuzsiliptu, tuo sugriaudamos mita apie naminiu gyvuliu neveksliskuma. Kaip ir dingo mitas apie traktoriu neveksliskuma- cia horizontalioj padety jiem darbo ner, taciau zemes ukis cia ganetinai isvystyas, taigi traktoriai ramiausiai ropineja pasvire kokiu 45% kampu ir vargo nemato- is salies ziurint, net kvapa gniauzia…Va taip baigesi dar viena diena.

 

Bendras kilometrazas- 980 km

 

TRECIOJI DIENA

Rytas prasidejo 9h- issiparpeme, kiek sirdis leido, visiskai nekliudant salia sniokscianciam kriokliui. Oras, kai ir visad, buvo nuostabus. Aisku, daug kas netikes, nes visas tas dienas ir Svedijos pietuose ir Lietuvoje lijo. Na bet nuotraukos kalba pacios uz save.Nuejus prie fjordo issivalyti dantu, staiga pamaciau suakmenejusia Virga, rodancia pirstu kazkur i vandeni. Pasekes zvilgsniu pamaciau keteras. Kazkokiu dideliu zuvu keteras, kurios kuo ramiausiai drauge panirdavo ir isnirdavo, tarsi cirke. Su stovinciu trikampiu peleku. Kadangi as ne zvejys, tai kas ten buvo, sunku ir pasakyt. Tik ten turejo but nemazos zuvys- sulig zmogum.  Taigi papusryciavome ir isjudejome. Uz kokiu 30km kelias paprasciausiai baigesi- toliau buvo tik vanduo. Teko keltis koki kilometra keltu- sumokejom 119 kr. Ganetinai brangiai, net suerzino. Perkelti buvom i nedidele aikstele didziulio klano papedej, kur apart kelto svartavimosi vietos dar tilpo smotelis kelio ir skyle kalne su bauginanciu uzrasu ”tunnel 7km”. Taigi smigom i kalna. Ilgokai pavaziave zemyn (visgi nemazas tarpas), islindome i saules sviesa ir eilini karta tesugebejome pasakyti tik ”wow!!!…” – taip mes patekom i garsiaja fjordu Norvegija. Apzvalgos aiksteles is aukstai, is zemai, namukai neimanomiausiose vietose, tarsi uzsakyti, lygu vandens pavirsiu raizantys prabangus kateriukai-viskas kaip pigiuose bukletuose apie pasakiska Norvegijos gamta. Jus kazkur girdejot, kad vanduo melynas? Pamirskit, jis sodriai sodriai zalias. Taaaip, nieko nepasakysi…

Pavaziavus dar apie 30 km, vidury vienintelio kelio vel teko susimoket- si karta 150kr, uz tai, kad ivaziuojam i nacionalinio parko teritorija. Krenksdami susimokejom ir netrukus pamateme, uz ka- kelias ejo pro pat viena is Glacieru- amzina isala, esanti gana zemai- issikepurnejome is masinos ir nukurnejome per krumus link kalno, nesini statyvais ir fotoaparatais. Ten radome dar minia debsanciu turistu. Bet ne tai svarbiausia. Jums kas nors sake, kad sniegas baltas??? Kliedesys. Jis yra sodrios zydros spalvos. Netikit? Velgi yra nuotraukos. Kuo tai paaiskinti, nezinau. Ir is visu tu sniegynu aplink klonyje tekejo nesuskaiciuojama daugybe kriokliu…Na gerai, ju nebuvo nesuskaiciuojama daugybe, bet tikrai nemazai. Visi jie sutekejo i viena ezera, esanti klonio viduryje. Savaime suprantama, ten niekas nesimaude J. Dar pastebejom keista dalyka- fjorduose vanduo zalias, o is kanu bega kristolo skaidrumo. Ir itekejes kuri laika dar nesusimaiso- is auksciau gana idomiai atrodo.

Taigi nuriedejome toliau. Pravazivome kriokli, kuris yra skaitomas auksciausiu lasisu slenksciu pasaulyje. Kaip jos ten galetu uzplaukt- neisivaizduoju. I Kauno HE turbut paprasciau butu.

Neilgai trukus privaziavom dar viena kelta, kuriuo persikelem susimokeje 68 kr. Ne taip ir baisu, palyginus su pirmuoju. Ir vel traukem tuo paciu ritmu: kalnas-pakalne, vanduo-desinej, vanduo-kairej, tunelis-serpantinas. Prie dar vieno kelto apsiziurejom, kad ten nedidelis fjordas, ir ji galima tiesiog apvaziuot, darant 30km kilpa, ka ir padarem, kuo likom patenkinti- fotoaparatan atgule dar susnelis nuotrauku. Taip riededami pririedejome paskutini kelta, kelianti i Alesundo komuna- musu keliones tolimiausia taska. Sumokejome 78 kr ir visai nesigailedami ivaziavome keltan- keltis reikejo visai nemaza smoteli. Beje, jums kas nors sake, kad vanduo gali buti zalias? Nesamone. Vanduo gali buti tik melynas. Bet tokios sodrios melynos spalvos, kad sunku apsakyt- niekad anksciau nebuvau to mates. Gamta palaipsniui pasikeite i ganetinai atsiauria- augmenija kukli, didziuliai akmenys ir vanduovanduovanduo. Issilaipine nuriedejome link galinio punkto, kuri pasiekeme gana greit. Ir cia Virga dave ideja nuvaziuoti i maza sala keistu pavadinimu Vigros, esancia visai salia. Skeptiskai sutikau. Susimokeje 59 kr i sala nuvykome… 2 tuneliais, einanciais po fjordais! Jo, jausmas geras- tiesus, kaip styga tunelis staciu kampu eina zemyn kazkiek ilgai ilgai, po to aukstyn, kol ima suktis apie savo asi. Apie slegio pokycius ausyse nutyliu. Gal koks ekstremalas ir butu suzavetas, taciau man buvo baisokoka…Isnirom i dar atsiauresni krasta, visur aplink dvelke vandenynu. Buvo giedra ir pute vejas, taciau, kaip bebutu keista, visai nesaltas ir nestiprus. Ir cia mes isvydome JI. Vandenyna. Pirmakart gyvenime. Pasidare net baugoka kazkaip- visgi jura yra jura, nors vizualiai atrodo taip pat, o cia vandenynas, ir dar koks- Arkties..Netiketo atsitiktinumo deka radom privaziavima prie pat vandenyno, kur buvo neitiketinas dalykas- keli simtai metru smeleto papludimio begaliniame uolu ir akmenu masyve.Kaip veliau paaiskejo, kad si vieta vadinasi Blimsanden ir yra pazymeta visuose bukleteliuose, kaip super retenybe ir izymybe. Na lietuviams, pripratusiems prie tokio pat smelio Lietuvos papludimiuose tai jokio ispudzio nepadareJ. Nieko nelauke, susirenteme palapine ir konstatavome liudna fakta- kad beveik neturime gelo vandens…Atlikus ta pati sudetinga mokslini eksperimenta buvo nustatyta, kad vanduo Arkties vandenyne yra ne surus, o neapsakomai surus, netinkamas net dantim valyt. Kur kas suresnis, nei Baltijos juroj. Garbes reikalas buvo vandenyne nusiplauti kojas. Dabar Lietuva gales ne tik didziuotis tuo pabodusiu faktu, kad jos karzygiai girde zirgus Juodojoje juroje J. Deja, daugiau nieko nusiplaut labai neteko, nes Arkties vandenynas atitiko savo temperaturini pavadinima. Tolumoj stuksojo kalnai, per kuriuos ritosi debesys- kaip skysto azoto garai senoviskuose fantastiniuose filmuose. Irgi atrode pritrenkianciai. Uzkande ukiskai- skilandis, juoda duona, cibulis bei kelios skardines salto alaus – leidomes ropineti pajuriu (pavandenyniu???), kol susivokeme, kiek valandu- saule 11h dar nebuvo nusileidus! Kada ji cia leidzias, bala zino- va dabar, kai rasau, yra 00:31, o lauke gali spakainai skaityt knyga, pakankamai sviesu, nors saules jau ner- ismigo i virs horizonta dengiancia debesu marska. Virga jau seniai miega, o ir as isjungineju kompa, tikedamasis, jog nakti nenutiks jokie netiketumai ir atsibusim sausi bei sveiki J

Bendras kilometrazas- 1268 km

 

KETVIRTOJI DIENA

 

Pabudome sveiki ir gyvi, vandenynas truputi patvines ose, horizonte kaupdamas juodus debesis. Ilgai netempe, susivyniojom meskeres ir sokom i Toyota. Kad jau buvom ten, nusprendem apsukt ir aplinkines salas, kur prisiziurejom svyturiuku, laivuku ir tuneliuku. Ka ten tuneliuku- visu tuneliu. Pvz., vienas is ju tesiasi apie 3 km ir yra 157m zemiau juros lygio. Is tikruju nejauku. Apsuke salikes ir padare aibe nuotrauku, patraukem link siaures, i taip vadinama Troliu kelia. Turbut ne vienas bus apie ji girdejes- praktiskai kiekvienas kelioniu gidas pataria ji aplankyti, na o motociklistams isvis sventas reikalas pravaziuoti tuo marsrutu. Taigi pro fjordus-kalnus-tarpeklius nuriedejome tenai link. Per tiek dienu akys pamate tiek visokiausiu grozybiu, kad jau spoksojom per langus atbukusiu zvilgsniu, tingedami net fotiko knopke nuspaust, nors anksciau, matydami tuos pacius vaizdus, butume net spiege J. Nusileidom eilini karta apacion ir ememe kilti i kalna staciu keliu tarp misku. O miskai cia tikri- simtameciai medziai, apacioj samanos, viskas auga ant milzinisku akmens gurvuoliu- pastatysi ne ten koja ir smuksi kokius  5 ar 10 metru zemyn. arba nusivosi i kokia upe. Viskas palikta „netvarkyta“- t.y., taip, kaip yra. taip kaip ir turi but. Cia jum ne sumauti lietuviski parkeliai su siuksliu kalnais kampuose. Cia jauciasi pats motinos Gamtos alsavimas ir jautiesi per menkas, kad galetum ji trikdyti, gali nebent nuolankiai stebeti ir nieko daugiau. Pagal zemelapi nustatem, kad tai jau Troliu kelias. Ir jis buvo vertas girdetu liaupsiu…Prasideda kanjone ir kyla gana tiesiai vis aukstyn ir aukstyn, vienoje puseje- stati siena, prasmenganti debesyse, kitoje puseje- fantastiskiausia mano gyvenime matyta kalnu upe- vanduo tyska purslais beveik 95%, o ten ku jis truputi ramesnis, igauna toki sodriai zydra atspalvi, jog rodos, kad upes dugnas isklotas zydrom plytelem arba kad po juo yra dar vienas dangus. Nerealu. Yra nuotraukos. Pavaziavus kelis kilometrus, kanjonas baigiasi ir prasideda kulminacija- kelias staciu zigzagu kyla uola pro virsu, o is visu pusiu sniokscia kriokliai. Statumas- 10%. Jei kam nors tai ka nors sako. Tvoreles- miniatiurines, trafikas labai didelis- transportas po transporto, dauguma busikai, pasitaike i autobusu(ka jaucia ju vairuotojai- neisivaizduoju), begale, kartoju, begale motociklu (beje, jokiu suknistu cioperiu- tik enduro, kelioniniai, britvos) ir lengvos auto. Kelias praktiskai vienam automobiliui. Prasilenkinejant ratai balansuoja ant kelio dangos ribos, daug kur danga dregna, nes vejas nesa kriokliu purslus. O pacioje svarbiausioj vietoj, per didziausia kriokli stovi didelis akmeninis tiltas, surestas per tarpekli, po kuriuo praraja kazkiek daug…labai daug…apsvaige nuo vaizdu nuriedejome toliau. T.y., auksciau. Kaip ir reikejo tiketis, kalno virsuneje buvo aibe kaviniu, kiciniu suvenyru kiosku ir kitu nieku turistams. Ir visur begale akmeniniu ”troliu namuku”- ivairiausio dydzio prirestu akmeniniu piramidziu- skaitoma, kad kiekvienas atvykelis privalo pastatyti bent po viena toki namuka, kitaip trolis gali supykt ir prikrest shposu. Augmenija- praktiskai vien samanos, o siaip- uolos, sniegas ir ledas. Ilgai ten neuzsilaike nuriedejome tolyn, link dar vienos isgirtos vietos- Geiranger. Pakeliui persikeleme dar vienu keltuku per fjorda (66kr) ir patekome i kur kas siltesne zona. Vel suslepeme zieminius rubus. Ir vel leidomes diideliu diideliu serpantinu palei graazu graazu fjorda laabai laabai aukstais ir staciais kalnais. Venoje jo puseje buvo siek tiek dirbamos zemes plotu, kur augo vien tik braskes ir dar karta braskes- stai kur jos, pasirodo, auga- jau maniau, kad cia mitas, kad daug lietuviu vaziuoja dirbt prie braskiu Norvegijon. Na  kaip ten bebuve, ten karaliavo lenkai- kur tik braskiu laukas, ten ir keletas masinu su lenkiskais numeriais. O tu numeriu visokiu- nuo senovisku juodai baltu iki tokiu kaip LT ir net jau naujovisku- kur raides PL ir zvaigzdutes ratu. Gal ir Lietuvoj jau tokius isduoda?.. Pradejo cypset Toyotos stabdziu kaladeles, pranesdamos, kad greit bus  laikas jas keist, nes net riedant 2 begiu, greitis pasiekdavo apie 60 kmh, o apsukos sokdavo virs 4000 rpm. Nusileidus iki miestelio teko konstatuot, jog tai vienas didelis viesbutis su viesbutukais, taigi neuzsilaikeme ir ememe kilti kita fjordo puse aukstyn-aukstyn-aukstyn…Palaipsniui is veslios lapuociu zalumos teliko kreivi berzeliai, o veliau dingo ir tie, uzleisdami vieta samanomis, o kelias vis ejo i virsu. Dingo ir samanos, uzleisdamos vita plikom uolom ir ledo lytim, pluduriojanciom nedidukuose uolu ezereliuose ir upese. 600-800-1000m virs juros lygio. Pravaziavo mojuodamas autobusas su lietuviais. Ir kai jau kelias turejo leistis zemyn, pastebejome nuoroda- DALSNIBBA 1500m. Ai, pagalvojom, vienaq karta gyvenam, ir, nors buvom jau nusikale, nuriedejome link kalno. Kaip ir reikejo tiketis, susimokejome (60kr) ir nuvingiavome virsun. Serpantinas zadejo but 5 km ilgio. Po velniu, emem gailetis po pirmo km, bet negi grisi? Statumas- neisivaizduojamas, apsisukt nera kur, J, kelias- tiesiog papilta zvyro, siauras, tvoreles tik kur ne kur, o gal po 2 km ivaziavome i debesi…Matomumas- nuo 10m iki kokiu 3 m, greitis- 5 kmh…Uzvaziavome. Islipome. Iskart susalome. Apsisukome ir isvaziavome. Nes viskas skendejo debesyje- lyg plaukiotume piene ar kisieliuje. Keistas jausmas. Liko budeti tik trys monolitiskai sustinge namukai ant ratu, matyt, uzvaziave anksciau ir besitikintys sulaukt gero oro. Atgal stumemes 1 begiu, drozdami stabdzius ir kur kas labiau bijodami J. Nusileidome laimingai ir jau visai nesigailedami, kad kabarojomes. Buvo jau gal 19.30 h ir reikejo dairytis nakvynes, o jos dairytis kaip ir nebuvo kur- kelias ejo per samanu plotus aukstai virs juros lygio- i uola nei kuoliuka ikalsi, nei malka susirasi. O ir saltiniai daug kur, vejas, salta, zodziu, jokiu prosvaisciu nakvot. Tik labai grazu. Gal po valandos kelias pagaliau eme leistis zemyn ir jau galejome pradet ieskot vietos nakvynei- salimais vingiavo upe, prasidejo spygliuociu miskai. Taciau kiekvienoj padoresnej vietoj, it sungrybis, pupsodavo namukas ant ratu L. Na bet galu gale radome nebloga vietele ir isikureme be jokiu nuotykiu…

Bendras kilometrazas- 1595 km.

PENKTOJI DIENA

 

Pabudom apie puse devyniu, susivele i kamuoli, nes pasistatem palapine kreivai ir dar ant nuolydzio. Dangus buvo apniukes, taciau oras buvo siltas ir nevejuotas. Papusryciavom ukiskai skilandziu bei duona(visi suriai/sviestai buvo pasibaige) ir leidomes toliau, t.y. ,kaip ir atgal.Buvom planave daryt dar viena nakvyne pries Osla, ale pamslijom, kad galim vaziuot ir tiesiai link jo, mat buvom pasiilge duso, o Osle gyvena bei dirba buves Virgos kursiokas. Taigi susitelegrafavom, paderijom zemelapy kursa ir nuriedejom. Kelias ejo per spygliuociu miskus, tad kazko stebetino ta diena neisvydom, isskyrus kelias (o gal viena ir ta pacia) kalnu upes- tiek tekancias pavirsiuj, tiek giliai uolu propersose kunkuliuojancias. Perpiet vel kabinome Jotunhaimeno nacionalinio parko kalnus- pakilome i 1200m lygi ir nuvingiavom keleliu be jokiu tvoreliu per samanotas lygumas, kol ivaziavom i debesi (tiesiogine prasme) ir prasidejo lietus, lietus, lietus. Be jokiu pertrauku merke valanda, kita, trecia- skrandziai urzge, as emiau knapseti prie vairo. Uzsukom i eiline aikstele, kur staliukai buvo atviri ( jie cia isvis nepraktikuoja uzdaru pavesiniu). Stovejo tik didelis tualetas placiu stogu. Tik nereik galvot, kad tai buvo dvokianti aprasineta buda, apdrabstyta shudais. Tai buvo nedidukas namukas be jokiu kvapu ir su ganetinai atsikisusiom stogo atbrailom. Tai ilgai negalvoje, privarem dzipa atbula po stogu, atsilenkem bagazine ir pasidarem kuo puikiausia stala merkiant lietui. Tai taip pribloske salimais prisiparkavusius norvegus, kad tie, neiskente isrepliojo is masinos (merkiant lietui-negirdetas neregetas dalykas) ir nuejo pro mus neva ismesti kazkokios siukslytes J. Grizo. Tada issikepurnejo kitas nutukelis ir itariai debsodamas nuslinko tualetan. Po to, patenkine smalsuma, nuvaziavo. Neuzilgo isjudejom ir mes. Kadangi turejom smulku Oslo zemelapi, nusprendem reikiama rajona pasiekti trumpesniu keliu, siekdami isvengti kamsciu magistraliniuose keliuose (pasirinkom 160), ir neprasovem- sturmanaujant Virgai, pliaupiant lietuj ir isvengus kamsciu, mes kuo tiesiausiu keliu pasiekem tiksla (Ulern rajona, jei kam idomu). Bet kas svarbiausia- netycia isvengeme visu keliu rinkliavu!!! Nes vaziuodami ne i, o pro Osla pries keleta dienu, susimokejome net tris kartus- 15, 20 ir 30kr. O cia nei vieno. Vadinas, to isvengt imanoma, reik tik budu zinot. Taigi, draugas pro darbovietes langa ismete mum savo buto raktus ir mes, svarus-svaruteliai, laukiame jo griztant, paservirave stala su lietuviska degtine, lasiniais bei skilandziu. Na dar zinoma, cibuliais bei juoda duona. To niekad neivertins gyvenantys vien Lietuvoj J

Bendras kilometrazas- 1980 km

 

SESTOJI DIENA

 

Sesta diena buvo paskirta bastymuisi po miesta, uztatai jokiu idomybiu ir nepatyrem- pesciomis nuzygiavom iki centro ir atgal, aplankem Karaliu rumus (nieko ypatingo) bei Vygelando parka (labai ypatinga). Praktiskai didziausias Oslo pasididziavimas. Na, dar neskaitant to, kad pats miestas nusidriekes palei fjorda. Jei ka domina architektura- galit nevaziuot, nes simtmecio pradzioje norvegai, nusprende, kad is senu pastatu jokios naudos, nugriove visa senamiesti ir surente is naujo. Paciam centre publika gana marga- nemazai turistu ir neformalu. Osle anksciau buvo a la Kopenhagos Christianija (vienoj aikstej visa para buriuodavosi narkomanai), taciau juos pries 3 savaites pradejo vaikyt policija (idomu, ka anksciau galvojo???) ir dabar jie pasklide po visa miesta. Savo akim matem ir net nufotkinom viena atstova, paslika vidury dienos gulinti prie centrines baznycios ant pievutes. Salia ant padekliuko sudelioti svirkstai ir kiti reikmenys. Zmones tiesiog eina pro sali ir tiek, cia, pasirodo, viskas normalu…Kas cia dar?..Apeje puse miesto vel pesciomis grizome namo ir tiek. Ka cia berasysi. Skauda kojas, nes arba lipi kalnan, arba nuo jo leidies.

 

SEPTINTOJI DIENA

 

Teko prabust be nuotaikos, suvokiant kad tuoj teks traukti namo. Apsirengem-apsikuitem ir ismynem. Iskart uzsirovem ant mokamos gatves (20 kr) ir stebetinai tiesiai ir neklaidziojant palikom miesta. Uz miesto pavaziavus dar kokius 50 km, vel susimokejom (15 kr) ir nuvaziavom link Svedijos sienos, kur papuolem i kokiu 15 km ilgio kamsti del kelio remontu. Diena buvo labai nebloga, kaip ir visos kitos Norvegijoj. Tik ivaziavus Svedijon, iskart eme niaukstytis, atsalo. Per zinis teko matyt, kad Smalande net potvyniai, o ir Skanej visos upes istvine ir isvis tokia prasta vasara buvo tik pries 150 metu. Prie Goteburgo sustojom aplankyt Bohus pilies- is tikruju labai grazi viduramziu pilis, kur, jei kam idomu, netgi pats Mortiisas yra klipa susukes. Nu ir mes visaip prisifotkinom. Staigiai sugriliavom ir numynem link Landskronos. Ties Ularedu eme lyti ir lijo ir lijo iki pat namu. Ir iki dabar sekmingai lyja. Taigi kelione sekmingai baigta, beliko tik ryskus prisiminimai ir aibe nuotrauku…

 

Bendras kilometrazas- 2562 km

 

Patarimai planuojantiems vykt:

Norvegijoj yra viskas labai nepigu, taigi visuomet turekite pinigu, pageidautina grynuju, nes gali prisireikt susimoket paciose netikeciausiose vietose. Nebijokit, pinigu gaila nebus J

Jei planuojat vykt su automobiliu, pasitikrinkit stabdzius bei ausinimo sistema, mat horizontaliu keliu praktiskai nera. Taipogi turekite instrumentu, nes teks vykt pro visiskai neapgyvendintas vietas.

Benzinas pigesnis sostineje ir vakarineje pakranteje, brangesnis- kalnuose.

Kreipkite demesi i kelio zenklus

Jei turit aukscio baime arba sergat klaustrofobija, vykti nepatartina.

Maista geriau vezkites is namu, nes brangu. Jei ragausite, atsargiai rinkites patiekalus, nes vienas is nacionaliniu patiekalu- 4 menesius pudyta zalia zuvis. Kas mate- neragavo, nes dvoke nerealiai.

Pinigus keiskites Lietuvoj (ar kur kitur), nes cia iskeis prastu kursu + nulups uz paslaugas.

Pasirupinkit fotojuostelem ar atminties kortelem- mes i diena padarydavom apie 200 nuotrauku.

 

Mum kelione atsiejo apie 2100 NOK + nemokama nakvyne+ maista vezemes savo+ ivaziavome su pilnu baku.

Tai va tiek turbut….

Austrija, vasarinis slidinėjimas, 2005 metai

andraika post on 24 vasario, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , ,

Pusę metų nedrąsiai brandinta mintis pagaliau virto kūnu- birželio 28 d., paskatinti draugo Simo, ėmėm ir susiruošėm vykt paslidinėt Austrijon, į Alpes. Starto vieta- Švedija, Ängelholm. Apytikslis atstumas- 1200 km, tikslas- miestelis kalnuose Kaprun ir 3203 metrų aukščio kalnas Kitzsteinhorn. Ekipiruotė- laptopas su GPS ir 2003 M$ Autoroute versija.

            Taigi 5.15. Namie prieškelioninis bruzdesys, amžinas kažko pamiršimas, blaškymasis ir kiti malonumai, lydintys turbūt visus keliaujančius. Įdomu, ar yra tokių, kurie niekad nieko nepamiršta išvažiuodami?.. Išjudam iš namų jau vėluodami- iki Trelleborgo, kur mūsų laukia keltas- 130 km.  Norėdami suspėt, priversti virint panašiu greičiu. Atvykstame, aišku, greičiau, atstovim pasų kontrolės eilę ir įsitaisome laive. Keltas Trelleborg- Sassnitz plaukia 3. 5h ir į abi puses kainuoja maždaug 1600 kr. Atplaukiam be jokių didesnių įvykių ir 12.00 išsilaipiname- judame uosto teritorija, pasiruošę pasus (apsižiūrėję internete, susirinkome mašinon viską, ko gali pareikalaut kelių policija- įskaitant net reflektorinę liemenę) ir staiga susigaudom, kad jau esame kelyje- nesutikom net jokio nutriušusio pareigūno, krapštančio nosį- jokio įspūdžio, kad atvykome į kitą valstybę.

Pirmi kilometrai Vokietijoje- lyg ir medžiai žali, ir žmonės tokie patys, ir dangus mėlynas. Bet kažkas kitaip. To subtilaus „kitaip“ taip ir nesuvokiau- tiesiog kitaip ir tiek. Išsilaipinome buvusios DDR teritorijoje, Pomeranijoje- pirmas įspūdis, kad esame Lietuvoje- architektūra kitokia, tačiau judant laukais ir miškeliais matėsi tokie patys laukai, apgriuvusios fermos, dirvonuojančios pievos ir siauri keliai. Pirmą maždaug 100 km atkarpą 2 juostų kelyje judėjom mašinų kolonoje 80km/h – jau buvau bepradedąs bambėt, kaip čia reiks pasiekt tą Austriją taip besivelkant. Įsukus į 4 juostų kelią- reikalai pasitaisė- galima buvo ramiai nesitrukdant važiuot 120 km/h. Nuriedėjome link Berlyno.

            Matyt, kad kelias buvo ganėtinai naujas, nes 3 metų senumo Autoroute versija kompiuterio ekrane džiugiai rodė, kad važiuojame kažkur visai ne keliu, o miškais, upėm ir javų laukais 😀 Žemėlapį konfigūravome taip, kad maršrutas būtų kuo trumpesnis- neatsižvelgiant į miestus bei greičio apribojimus. Norėjome ir sutaupyt kilometrų, ir pamatyt daugiau Vokietijos- nes virinant vien greitkeliais ne kažin ką ir teišvysi. Taigi maršrutas vedė per patį Berlyno centrą. Suprasdami, kad tikrai nieko neišlošim, bet norėdami pamatyt miestą, nuriedėjome pagal nustatytą maršrutą.

 Miestas- nežmoniško dydžio, bet praktiškai nepapuolę į jokius kamščius pasiekėme centrą- kelias kažkodėl buvo nubrėžtas tiesiai pro Brandenburgo vartus- ar jis ten išvis egzistuoja- sužinoti taip ir neteko- Berlyne vyko Pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalis- miestas buvo tirštai prifarširuotas policijos ir sankryžoje, kur reikėjo važiuoti tiesiai, jau bolavo apskritimas, draudžiantis eismą, bei budėjo keletas pareigūnų. Atsiminęs istorijas, kad vokiečiai piktybiškai nešneka angliškai, nusigandęs nuvairavau policininkų link- mano vokiečių kalbos sugebėjimai apsiribojo žiniom iš tarybinių filmų apie antrą pasaulinį karą ir senovinių pornūchų jaustukais. Prišokęs rudmarškinis davė kažkokius nurodymus savo kapota kalba. Į mano nedrąsų užklausimą, ar galiu paklaust angliškai- atkapojo atgal, įterpdamas žodį „frau“. „Frau“ irgi papurtė galvą, kad su vokiečių kalba nieko nebus. Tada priėjo kitas pareigūnas, kažkiek besigraibantis angliškai. Paklausęs, kurlink vykstam- ilgai kraipė galvą ir stebėjosi, kad vykstame visai ne tuo keliu- kaip tikslą paminėjome Leipcigą. Kaltę teko suverst GPS imtuvui, kuris, it pūzras, riogsojo ant prietaisų skydelio, iš pažiūros atrodydamas visai ramus ir neatgailaujantis už nukringeliuotą kelią. Gerai, kad pareigūnas pasitaikė nepėsčias- laptopo ekrane pirštu nubaksėjo maršruto kryptis, keistai žiūrėdamas į bagažinėj gulinčias slides bei snieglentę- temperatūra lauke buvo gal +30. Begaline gatvių makalyne nuvingiavome nurodytu maršrutu ir, per kokią valandą, išsirabaždinome iš miesto!

Papuolėm į 6 juostų greitkelį, vedantį link Miuncheno. Čia teko pagaliau suvokt, kas yra „vokiški greitkeliai“- kukliai prisiglaudę pirmoje juostoje riedėjome 120/130km/h, kartkartėmis aplenkdami vieną kitą fūrą ar namelį-sraigę. Antra ir trečia juosta švilpė automobiliai, lyg pro stovinčius- nežinau, kokiais greičiais- manau, kad apie 200km/h ir daugiau.

           


 

Beje, pagal žuvusių avarijose skaičių Lietuva lenkia Vokietiją. Nors kaip šalis- yra gerokai mažesnė. Matyt, daug ką lemia vairuotojų atsakingumas bei mašinų kokybė- nemačiau senų „golpukų“ ar bmw „chuligankių“, kurios būtų bezdėję iš paskutiniųjų, apsivertę dūmais, kaip kad galima išvyst pas mus. Visiškai neteko prasmės lietuvių autopardavėjų frazė „automobilį turėjo vokietė, kuri važinėdavo tik į parduotuvę ir bažnyčią“- tai visai nereiškia, kad ji klebėjo ant 40km/h. Visai tikėtina, kad į mišias ji skriedavo ant kokių 230 km/h – pasižiūrėję į greitkelius, išvis ėmėme stebėtis, kad į Lietuvą parvarytos 15 metų senumo mašinos dar išvis sugeba važiuot..

Nakvynę buvom suplanavę prie Leipcigo esančiame kempinge, kurį susiradome internete. Bet vokiečiai pasitaikė esą skūpūs ant kelio ženklų- pasisukinėję ratais po nurodytą kaimelį nieko nesuradome, ir, kadangi buvo apie 6 valandas vakaro, nusprendėme sukarti dar šimtelį- kitą. O ten- kaip Dievas duos. Pasakyta- padaryta.

            Nuriedėjome Miuncheno link. Popieriniame žemėlapyje radome kempingo ženklelį netoli miestelio, pavadinimu Salsborg ir nusprendėme pabandyti laimę ten. GPS suvalgė duomenis ir sąžiningai nubraižė maršrutą iki paminėtojo kaimo. Apie 21h, klebėdami siaura kaimo gatvele, pamatėme labai kuklų ženklelį „camping“, užrašytą prieš kokį 1000 metų su markeriu ant skardos gabalo. Gūžtelėję pečiais, nuriedėjome kažkokiais kiemais žemyn ir… tikrai atidūrėme kempinge. Virga nuėjo ieškot registratūros, aš- užsnūdau prie vairo. Visgi 800 km per dieną netreniruotam organizmui nežinomais keliais- nėra juokai. Susimokam 12.5 euro už vietą palapinei ir gauname leidimą statytis bet kur. Kempingas- pievoje ant gražaus didelio ežero kranto, kurio kitą pusę dengia miškais apaugę uolos. Visiškai nusikalę, ėmėme statyt palapinę. Eilinį kartą besikeikdamas, smeigdamas kuoliukus į akmeningą molį, prisižadėjau būtinai įsigyt kokius nors super-puper-plieninius-lengvai-smingančius-beigi-nelinkstančius kuolelius, jei tik tokie egzistuoja. Susirentę palapinę, pasivaikščiojome paežere, apsižiūrėjom, gurkštelėjom alaus ir pasliki griuvom miegot, trepsint smulkiam lietučiui tūkstančiu kojelių.

            Prabudom 7 ryto- oras buvo- puikumėlis- saulutė ridinėjosi žeme. Nutapenome sanmazgo link- pakeliui apsidairėm, kad dauguma poilsiautojų čia įsikūrę gana stacionariai- prie namelių ant ratų augo gėlės, stovėjo palydovinės antenos, prie kitų- buvo sukaltos terasos ar net rožėm apsodintos arkos- įspūdis, kad ten buvo gyvenama kiaurus metus. Apsiprausę ir užkandę ėmėme krautis daiktus, kai teritorijon įriedėjo tarškėdamas- barškėdamas mikroautobusiukas- iš pradžių paglvoju, kad kažkas atvežė tuščius puodus ar kibirus, po to pamatėm, kad už vairo sėdintis barzdyla tarškina karvės skambalą- ėmėm prunkšt, kad čia, matyt, kaip pionierių stovykloj- rytinis trimitas. Bet kur tau. Iš visų kampų ėmė lįst apsimiegoję zombiai ir sliūkint prie autobusiuko- pasirodo, jis kas rytą atveža kempingan šviežiai keptas rytines bandutes, idant poilsiautojai nenugaištų badu. Visa stovykla užsiėmė pusryčiais. Šalimais savo kasdienį jungą nešė asenizatorių brigada, tuštindama perdirbtų bandelių talpą ir apgaubta profesinių kvapų. Žiaukčiodami pasukom link vartų ir palikome šią idilišką vietelę.

            Jei Saksoniją galima palygint su stalu, tai Tiuringiją galima palygint su stalu, ant kurio guli sujaukta staltiesė. O Bayern, kur įvažiavome ryte-  su stalu, ant kurio primėtyta skalbinių- didžiuliai kloniai, kalvos, nuo kiekvieno pakilimo atsiveriančios nuostabaus grožio tolumos su išsimėčiusiais kaimais, miesteliais ir pavieniais dvareliais. Anksčiau niekad nebuvau lankęsis Vokietijoje- tai dairytis buvo kur- kažkaip visai kitoje šviesoje nušvito visi žaisti kompiuteriniai žaidimai WWII tematika. Bevažiuojant vis piečiau, netoli Miuncheno- prasidėjo apynių plantacijos. Kadangi niekad to nebuvom matę- ūbaudami sukiojom galvas- atrodo tikrai neįprastai. Pakeliui užsukome į Dachau miestelį- kaip žinia, antro pasaulinio karo metu čia buvo viena didžiausių koncentracijos stovyklų. Aišku, stovyklos anei jokios užuominos nesuradom- šiaip pasisukinėjom po labai gražų miestelį ir nurūkom link aplinkkelio aplink Miuncheną link Salzburgo- miesto jau Austrijoje. Jau bevažiuodami ėmėm abejot GPS patarimais. Įvykus keliems nesutarimams tarp GPS, šturmano ir vairuotojo aplink Miuncheną buvo priraityta kilpų, kringelių ir įvairių integralų. Pagaliau šiaip taip išvingiavome į greitkelį (8 juostų!) vedantį link Salzburgo. Po pusšimčio kilometrų po dešine puse ėmė ryškėti didingi Alpių siluetai- kaip visada, artėjant prie kalnų, pagarbiai pritilome. Į Salzburgą mum nereikėjo, tai nusukome tiesiai kalnų link, Innsbrucko link. Vingiuotu 2 juostų keliu (kur vistiek visi lėkė ant 140km/h) pasiekėm kalnų papėdę, papuoštą kuklia lentele „Austrijos valstybė“- apie jokią muitinę ar pasų kontrolę nebuvo nei mažiausios kalbos.

            Kelias vingiavo kalnų papėdėmis pro pasakiško grožio austriškus kaimelius- kiekvienas namas išdabintas dažais, raižiniais, gėlėmis- visada galvojau, kad reklamose apie šokoladą ar austriškus pieno produktus pilna butaforijos- nei velnio. Viskas ir yra taip gražu, kaip rodo televizorius. Pro galybę mažų nuostabių kaimelių pagaliau pasiekėme savo tikslą- Kapruno kempingą- 780m virš jūros lygio. Vieta parai- 19 eurų. Į kainą įeina du suaugę žmonės, automobilis ir vieta palapinei. Paslaugos- tualetai, dušas, šildomas baseinas. Matėsi, kad buvo ilgai ir gausiai lyta- visur telkšojo balos, o šalimais tekanti upė plukdė savo purvinus vandenis velniažin kur, plink stūksanių kalnų viršūnės skendėjo abejotinos reikšmės debesyse. Pasistatėm palapinę, apėjom miestelį garbės ratu ir griuvom miegot. Bendras kilometražas- 1330 km.

            Palapinėje ryte ilgai nepamiegosi- automobilių gaudesys ir paukščių skrebenimas ir čirškimas išvertė lauk 7 ryto. Džiugiai spoksodamas į melsvą palapinės stogo spalvą išsiritau lauk ir.. papuoliau į pilką pliurzę- jokio melsvumo neliko anei ženklo- palapinė apmovė eilinį kartą- viskas skendėjo rūke (debesyse?)- nebuvo kalbos, kad matytųsi snieginos viršukalnės- trobos jau kelių šimtų metrų aukštyje buvo prapuolę. Patempęs lūpą, nuėjau ruošt pusryčių, dušan, ieškot kažkokių daiktų- atlikt kasdienę stovyklautojo rutiną. Besikuičiant ėmė šmėsčiot saulė ir po valandos debesų nebeliko nei ženklo- tarsi jų išvis nebūtų buvę! Pavalgę, susėdom automobilin ir išvykome apžiūrėti kažkokios hidroelektrinės, esančios netoliese kalnuose. GPS keistai rodė, kad iki jos kelio nėra, tačiau bukletėliuose buvo daug nuotraukų, kur užtvankos pylimu vaikšto minios turistų. Artėjant ėmė rodytis įtartini ženklai „tickets“- supratom, kad įvažiavimas mokamas. Nuėjom pasidomaut- bilietas vienam žmogui kainavo 16.50 euro plius apie jokį važiavimą su mašina nebuvo nė kalbos- norintys buvo tupdomi autobusan. Pabambėjęs nuėjau prie žemėlapio, gvildendamas mintyse „kaip čia iš kur nemokamai davažiavus- Kauno HE juk ne tik pasižiūrėt gali, bet ir pavažinėt šen bei ten“- tačiau greit šitas durnas mintis teko mest šalin ir tūpt autobusan, prieš tai dar paskatinus kažkokiam diedukui siaubinga anglų kalba kad „nu labai gražu ten“- taigi išriedame.

            Niekad nepasitikėjau ir žavėjausi serpantinuose vairuojančiais autobusų vairuotojais- ir niekad nesupratau, kaip jie nenusivožia- teko dabar tą visą baugų siūbavimą ant bedugnės krašto patirt savo kailiu- saugos diržo segtis nebuvo prasmės, nes nelaimės atveju autobusas ridentųsi tokion bedugnėn, kad jo paskui dar gerokai paieškot reiktų.. Pravažiavus kelis tunelius sustojom prie, anot dieduko, „labai didelio“ funikulieriaus. Seniukas tikrai nemelavo- prie mūsų akių iš funikulieriaus išriedėjo didžiulis sunkvežimis ir mes sugužėjome vidun. Kauno funikulierius savo talpa ir trasos ilgiu tepriminė vaikišką konstruktorių. Susispietę kylančioje atviroje aikštelėje klausėmės garsiakalbio postringavimų apie tai, kaip kylame „didžiausiu Europoje funikulieriumi, kurio keliamoji galia 20 tonų“- paaiškėjo, kad čia naujas variantas, pastatytas neseniai, prieš tai buvęs, įrengtas, berods, po antro pasaulinio karo kėlė net 65 tonas! Užkilus sugužėjome kitan autobusan ir nuriedėjome link užtvankos, kuri didingai stūksojo tolumoje. Privažiavus didžiulę užtvanką, staiga paaiškėjo, kad už jos stūkso dar viena- nepalyginamai didesnė! Privažiavus artyn, autobusas sustojo ir visi turistai pažiro į šalis, it įvairiaspalviai tarakonai. Užtvanka darė neišdildomą įspūdį- apsuptas kalnuotų viršūnių, telkšojo didžiulis žalias ežeras, vienoje pusėje suveržtas betoniniu diržu, kurį sudarė 360 000 kubinių metrų betono, išlieto 2037 metrų virš jūros lygio. Visi elektrą gaminantys agregatai buvo suslėpti kažkur po žeme- nesimatė nei pastatų, nesigirdėjo ir gaudesio- tiesiog buvo užtvanka, į kurią plūdo upeliai bei nedideli kriokliukai- pagrindinė upė, maitinanti HE, kaip supratau, atitekėjo kažkur po žeme. Pagarbiai žvilgsniu nulydėjome alpinistus, kurie su pilna ekipiruote nužingsniavo šturmuot viršukalnių ir nutapojome jau pramintais takais- karstymuisi pasiruošę nebuvome. Virga tyrinėjo niekad nematytas gėlytes, aš- pleškinau fotoaparatu. Nustebom, sutikę lietuvių grupelę, taipgi atvykusią paslidinėt. Įsitikinome teiginiu, kad ant sniego trumpom rankovėm ir šortais vasarą tikrai visai nešalta. Nusirabaždinę atokėliau, užsikaitėme katiliuką su kalnų vandeniu ir išsivirėme sriubos. Tik pavalgius, ėmė krapnot- susirinkom mantą ir nusiropštėm autobuso link- jie čia kursavo kas 20 minučių. Belaukiant įvyko dar vienas įstabus ir baugus gamtos įvykis- kažkur nugrumėjo lavina- vizualiai nieko nesimatė, matomai vyko kitoje kalno pusėje, tačiau garsas buvo įspūdingas- tarytum ilgas nesibaigiantis griaustinis, lydimas traškėjimo ir pokšėjimo- kaip per kokį miesto fejerverką. Lydimi neramių minčių, kaip čia bus su tuo čiuožimu, nuriedėjome autobusu link gimtojo kempingo. Parvykome be didesnių įvykių- vienintelis nemalonus faktas- tai lupatom sulyti rankšluosčiai, kurie buvo palikti lauke prasivėdinti.

            Užšokom į vietinę parduouvę „BILL“- ir buvom maloniai nustebinti prekių gausa bei pigumu- ne blogiau, ar brangiau, nei Lietuvoje- prisiėmėm daržovių, raugintų kopūstų, skirtingų rūšių alaus ir (2l 11% vyno kainuoja 1.99 euro) nacionalinio austriško gėrimo STROH (20 eurų už 1l). Etiketė iškalbingai bylojo, kad gėrimas yra 80% stiprumo, nerekomenduojama gerti gryną ir draudžiama gerti lėktuve. Gal todėl, kad degus?.. Žodžiu, parduotuvė padarė kuo geriausią įspūdį, jei neskaičiuot to, kad atsiskaityt galima tik „maestro“ kreditine kortele- kitų nepriėmė.

            Grįžę užsiėmėm kopūstų troškinimu, aš- alaus degustavimu, Virga- mėgavosi garsiuoju alpių pienu iš stiklinių buteliukų. Pasvarstėm- niekur seniai jau nebematėm pieno stikliniuose buteliuose. O čia- prašom- visokių dydžių. Miela ir estetiška rankon paimt. Pavalgę, mostelėjom po taurelę „tradicinio austriško“- jooo, etiketė nemelavo- maloniais prieskoniais pagardinta ugnis nutekėjo skrandin ir tuoj pat ėmė maloniai šildyt. Maloniai apšilę, vėl iškulniavom pasižvalgyt miestelin. Iš vietinio stadiono aidėjo muzika bei alasas- pasukome ten. Minia vietinio jaunimo, apsiginklavę begale alaus, šlitinėdami stebėjo tv ekrane futbolo varžybas tarp Anglijos ir Portugalijos- jau vyko baudinių mušimas. Sprendžiant iš riksmų ir mostagavimų- minia sirgo už beleką- džiaugsmingai rėkė  tiek už vienus, tiek už kitus. Vienu baisiai svarbiu momentu dingo elektra- minia kaukimu pasveikino įvykį. Palapinės bei baro savininkas, džiaugsmingai rėkdamas su visais, tvatijo per televizorių ir tampė už laidų- kaip nekeista, televizorius atsigavo 🙂 Pasibaigus varžyboms, visa girta bet nepiktybiška minia pasklido po šonus. O mes pasukome link Kapruno pilies, kurią buvome matę tik iš tolo ir atvirutėse- šiaip, nieko įpatingo- eilinė maža pilis ir tiek. Tik užrašas ant durų bylojo, jog „karinio konflikto atveju šis pastatas yra nacionalinė istorinis paveldas ir jo atakuot nevalia“. Linkstančiom nuo nuovargio kojom grįžom palapinėn ir  virtom miegot.

            Prabudę sekantį rytą ir pamatę giedrą dangų su vos vienu – kitu debesėliu- vos nepuolėm šokt iš laimės- iš tikrųjų, kai žmogus gyveni po tvirtu stogu su keturiom sienom- visai kitaip, atsainiai žiūri į oro permainas…

            Susirinkom katiliukus šokom mašinon ir išrūkom Salzburgo kryptim lankyti kažikokių labai įspūdingų ledo urvų kalnuose. Kelias vingiavo pro labai gražius austriškus kaimukus, skendinčius gėlėse ir debesyse- ilgokai važiavę tarpekliu palei gražią kalnų upę pamatėme tolumoje ant kalvos stūksančią pilį. Kadangi ji buvo beveik pakeliui- nuvingiavome jos link. Tai buvo Werfeno miestelis. Privažiavę artyn, kaktomuša atsirėmėm į kasą, kuri reikalavo 10 eurų už įėjimą ir dar 2, jei pageidaujama, už funikulierių. Kadangi lauke buvo virš 30 šilumos, pasirinkome pastarąjį variantą. Užkilę ėmėme fotografuot bei tyrinėt pilį- pasirodo, joje dar buvo įrengtas medžioklinių paukščių muziejus. Išėję į vidinį kiemelį, pamatėme besibūriuojančią turistų minią, ginkluotą vaizdo perėmimo priemonėmis. Nors abu nei velnio nesupratom vokiškai-austriškai, nuojauta kuždėjo, kad tuoj tuoj kažkas turi prasidėt. Prisėdom. Neužilgo pievelėn išėjo mergina, apsirėdžiusi it Robinas Hudas, ir ėmė kažką tauzyt, pamostaguodama rankom. Neužilgo pasirodė vaikis, nešinas, kaip supratau, kažikokiu sakalu- supratom, kad papuolėme į medžioklinių paukščių pasirodymą. Vaikis išmetė sakalą oran, katras pakilęs ėmė skrieti ratu. Mergiotė aplink galvą pradėjo sukti virvę, kurios gale buvo pritaisytas plunksnuotas gumulas, simbolizuojantis paukštį. Sakalas, pasukęs kelis ratus, akmeniu puolė gumulėlio link. Mergiotė paskutiniu momentu trūktelėjo virvelę- ir sakalas, nieko nepešęs, nuskrido vaikio link, katras irgi turėjo panašų daikčiuką. Palaipsniui arenon ėmė išskristi vis nauji artistai- vanagai, pesliai, dar kažkokie dideli paukščiai, katrų nei pavadinimų nežinojau- suko ratus, skraidė perimetru, kažką darė tarpusavyje, gaudė išmestą aukštyn maistą- labai gailėjomės, kad nesuprantame nė žodžio- mergina be perstojo komentavo veiksmą. Pasirodymą užvainikavo gigantiškas jūrinis erelis- pirmąkart iš arti mačiau tokį gigantišką paukštį- išskleistų sparnų plotis turbūt buvo koks pusantro metro. Dresiruotojai sustojo abejose susižavėjusios minos pusėse ir „pasavo“ paukštį vienas kitam- jei būčiau veiksmą stebėjęs gyvai o ne per fotoaparato objektyvą, veikiausiai būčiau iškrovęs į kelnes visus pusryčius- kai per kelis centimetrus nuo akių praskrenta tokio kalibro paukštis- adrenalino kiekis, taip sakant, gerokai pakyla. Pasibaigus pasirodymui, funikulieriumi nusileidome apačion ir nurūkome link ledo urvų, trokšdami kuo greičiau pasinert į vėsą- lauke karštis darėsi nebepakeliamas.

            Bevažiuojant pamatėm ženklą „eisriesenfelt 3km“- tai ir buvo mūsų šios dienos tikslas- privažiavę serpantiną, vedantį aukštyn, mus pasitiko iškalbingi kelio ženklai- „nerekomenduotina vykti ilgesniem, nei kažkietaimetrų autobusams, nameliams- sraigėms“, nuolydžio procentas- 21%. Iki šiol buvom važiavę tik 10% Norvegijoje,kas jau atrodė ganėtinai baugu. Bet vėsos troškimas padarė savo ir nuvingiavome LABAI stačiu serpantinu viršun. Praktiškai visas atstumas buvo sukartas pirmu bėgiu- užkilom į aikštelę, iš kurios ant kalno stovėjusi pilis, kurioje vyko paukščių pasirodymas, atrodė it spalvota degtukų dėžutė. Šusdami iš kaitros ir netikėdami, kad kažkur gali būt vėsiau, nukulniavome pagal rodykles kasos link. Vienas posūkis. Antras. Kažkelintas. Kojos ima drebėt už nuovargio, o tikslo kaip nėra taip nėra. Pagaliau, šlapi ir tirtančiom kojom pasiekėme kasą- užrašai pasityčiojamai skelbė, kad įėjimas olon- 8 eurai, o pakėlimas funikulierium- 9 eurai. Bet neprivaloma- nori- ropškis kalnų takeliu. Pažiūrėjus į padebesyse kabantį namytį paaiškėjo, kad funikulierium kilti teks- užsiropšti nebeturėjome jokių šansų. Susimokėjom. Sulipom stiklinėn kapsulėn ir pajudėjom. Dar viena adrenalino dozė, kai atsiduri kelyje tarp dangaus ir žemės ir tavo gyvybė priklauso nuo kažkokio niekingo troso, kuris, po velnių, dar ir siūbuoja. Užkilus ir visiems ėmus lipti lauk, Virga pamiršo, kad galima paleist turėklus- ranką teko atlupt 🙂 Išlipus iš funikulieriaus, toli gražu prieš mus neatsivėrė jokios ledinės grožybės- rodyklė sausai liepė kulniuoti keliuku, kuris vijosi kalno šlaitu. Jei ne įstabūs vaizdai į kalnyną, apačioj vingiuojantį mėlyną siūlelį (upė Salza) ir spalvotus mažyčius kubelius (nameliai) – būčiau ėmęs plūstis iš nuovargio ir alinančio karščio.

            Pagaliau pasiekėme didelę grotą, kur ir buvo urvo pradžia. Paaiškėjo, kad ten šiaip sau niekas nieko neįleidžia ir teko laukt gido. Belaukiant ėmėme maukšlintis megztinius, nors vargiai tikėjom, kad jų prireiks. Tvyrojo visiškai pamirštas iš vaikystės karbido kvapas. Ėmėme svarstyt, kad gal kur nors vyksta suvirinimo darbai ar kas panašaus. Staiga gilumoje prasivėrė durys ir vėjo gūsis išpūtė sužvarbusių lankytojų grupelę- kai kurie vargšai buvo vien tik su tapkėm. Priėjęs gidas paklausė, ar yra anglakalbių. Atsakėme, jog taip. Bet jis ramiausiai toliau postringavo austriškai, tuo pačiu metu dalindamas karbidines lempeles- smarvės kaltininkes. Virš durų kabojo ženklas, bylojantis, jog fotografuoti draudžiama. Supratome, jog štatyvą tempėme veltui ir pritrenkiančių nuotraukų nebus 🙁 Pasireguliavau diafragmą bei išlaikymą, kad būtų nors kokių nuotraukų, ir visi, lydimi gido, pajudėjome link durų. Gidui jas atplėšus, iš aklinos tamsos pūstelėjo toks ledinio vėjo gūsis, kad visi stvėrėsi už kepurių, o vaikas, ėjęs priekyje, staiga rėkdamas atsirado pačiam gale, kur buvo tėvų sučiuptas už rankos, mat jau buvo praradęs bet kokį speleologinį entuziazmą.

            Panirome į kalno vidurius- priekyje žygiavo gidas, pašviesdamas kelią kažkokia labai ryškiai degančia viela- matyt, magnio lydiniu. Judėjome siauru tilteliu tarp uolų ir ledo- baisiai gailėjausi, kad negaliu paveiksluot- paslapčia spragsėjau „na ura“- rezultatai visgi šiokie tokie gavosi. Gidas retkarčiais sustodavo, vis kažką postringaudamas  austriškai ir apšviesdamas vieną ar kitą ledinį gamtos tvarinį- tokių grandiozinių varveklių, skliautų bei natūralių skulptūrų dar nebuvome matę ir pilnai suvokėme, kad be gido pagalbos nelaimių išvengta nebūtų- vienas neatsargus žingsnis ir būtų nuslysta velniai žino kur ledinėn bedugnėn, prasmengančion tamsoje. Kilo natūralus klausimas- kaip ir kada tokie ledynai susidarė, jei net karščiausią vasaros dieną viduje minusas. Deja, atsakymo taip ir nesulaukėme 🙁 Maždaug po valandos išsirabaždinome atgalios, svaigstančioms nuo įspūdžių galvomis- tai buvo viena iš tų vietų, kurias aprašyt neįmanoma- reikia pabūvot. Lauke vėl pasitiko alinančio karščio ugninis smūgis, tačiau buvome gerokai sužvarbę, tai kažkeliolika minučių jautėme tik malonią šilumą. Atgal leidomės kur kas greičiau- visgi kulniuot apačion tai toli gražu ne tas pats, kas ropštis aukštyn. Toli apačioje matėsi mažulytė pilis, kurioje buvome priešpiet- net nesitikėjo, kad prieš kiek laiko stovėjome papėdėje, užvertę galvas ir spoksodami į didingą architektūrinį ansamblį. Vėl sulipome į funikulierių ir kalno šlaitu nuslydome žemyn. Kaip nekeista, visai nebuvo baisu- matyt, smegenys jau buvo adaptavęsi prie vertikalių nusileidimų- pakilimų. Pasiekę mašiną, persirengėm ir nurūkom kempingo link, mat jutom nemažą nuovargį.

            Atvykę jau radome susirinkusią visą paraolimpinę rinktinę- Simą, Živilę, Justę, Astą, Arūną beigi Domą. Pasilabinom, persistatėm arčiau palapinę, pasidžiaugėm vienas kitu ir kalnais ir susėdom prie stalo aptarinėt šio bei to,  pašnekesį praskaidrindami nauju bei gardžiu lietuvišku produktu „Žalios Devynerios“. Net nepastebėjom, kaip sutemo- pašnekėt dar buvo apie ką, bet suvokimas, kad beliko tik kelios valandos iki čiuožimo, vijo lovon.

            Rytas. 7 valandos. „Žalios Devynerios“ primena, kad vakar buvo vartojamos. Visi stenėdami ropščiasi iš palapinių, sliūkina dušuosna ir markstosi prieš žlipinančią saulutę. Simas liepia teptis kremu, apsaugančiu nuo UV spindulių. Kiek papurkštavęs sutinku ir vėliau labai tuo džiaugiuosi. Šiaip ne taip, susiropštę į mašinas, judame link Kitzsteinhorno kalno, esančio už 5 km. Atvykstam. Kiekvienas už 100 eurų įsigyjame penkiadienes slidinėjimo korteles ir sulipame funikulieriaus kapsulėn sulig mikroautobusu. Kas dūsauja, kas gaivinasi alum, kas spokso pro langus, Simas tuo metu rodo pirštu į šalimais einančius bėgius, kurie prasmenga kalne ir ramiu balsu porina, kaip čia prieš kažkiek laiko ėmė ir sudegė funikulierius su visa grupe sidinėtojų. Pasijuntam nejaukiai. Užkilus ligi galo, vietoj to, kad eitume slidinėt- perlipame į kitą, kur kas mažesnę kapsulę ir kylame tolyn. Augmeniją pakeičia samanos bei žolės, apaioje laigo avytės ir karvės. Taip, Austrijoje karvės irgi laigo, o ne klišina prasiskėtę, kaip kad lietuviškos. Moterys net sugeba pamatyt gyvą švilpiką- vietinę nacionalinę įžymybę. Užkilę pasiekiame slidinėjimo centrą- parduotuvių bei kavinių kompleksą. Aplink jau visur buvo tik plikos uolos ir sniegas, tačiau vasarą trasos šiame aukštyje neveikė, taigi nutapojome link sekančių keltuvų- atvirų keturviečių kėdžių, kurios vėl ėmė nešti aukštyn. Simas postringavo istoriją apie tai, kaip netoliese prieš kelis metus amerikiečių naikintuvai per klaidą nutraukė pakėlėjo lynus ir kur irgi žuvo kažkiek nemažai žmonių. Pagaliau užkylame iki trasų apačios- užsimontuojame čiuožimo padargus ir šiaip ne taip nučiuožiame iki paskutinio keltuvo. Jį pamačius, mane apima siaubas- vadinamasis „inkaras“, kurį reik kažkaip apžergt šonu, įsispraust klynan, kažkur prilaikyt ir kažkaip užkilt. Slidininkams tai nesudaro jokių problemų- susėdę po du visi dailiai kyla aukštyn. Aš apsivožiu jau po kelių metrų- neturiu jokios praktikos tokiems keltuvams. Užpakaly stovintys mandagiai praleidžia tuščią inkarą iki manęs- dar keliasdešimt metrų iki sekančio griuvimo nosim į pusnį. Sekantį kartą bandau pakilt įsikibęs į inkarą ir įsikišęs pažastin- pusiaukelėj suprantu, koks apgailėtinas buvo šis bandymas- visgi trasos ilgis buvo virš kilometro. Savo noru vėl virstu į šoną, bet jau turiu pakankamai erdvės pirmam čiuožimui. Eilinį kartą įsitikinu, kad alkoholis bei sportas- absoliučiai nesuderinami dalykai- virstu į šoną, per save, griūvu aukštielnykas. Pro šalį su vėju švilpia penkiamečiai vaikai. Aš guliu ir visa esybe trokštu pavirst sniegu, akmeniu, avyte, rupšnojančia žolę- bet kuo, tik nebūt čia ir dabar, su ta kvaila lenta prie kojų. Šiaip ne taip nusileidęs apačion, randu paniurusį Arūną, kuris konstatuoja, kad padarė klaidą, atvykdamas čia, nes visiškai nebebėr sveikatos 🙂 Visos paraolimpinės komandos nuotaikos gerokai šlubuoja. Dar keli, vis sėkmingesni pakilimai ir nusileidimai, nors vienas šliuožimas buvo gerokai nugąsdinęs- vėl, neapskaičiavęs greičio, plojausi, besisukdamas vilkeliu- stiprus skausmas nudiegė kelį, primindamas, kad po panašios baikos žiemą Isabergoje negalėjau vaikščiot mėnesį, o čiuožt- antra tiek. Nusileidžiame link slidinėjimo centro užkąst, aptariame sėkmes bei nesėkmes, įsigyju elastinį kelio įtvarą- nors sveikatos draudimai ir yra, visgi nesinori susižalot pačią pirmą dieną.

            Užkandę vėl kylame atgal- nors parašyta, jog keltuvai veikia iki pusės keturių, tačiau suvokiame, kad po pirmos valandos jau bus ne čiuožimas, o kančia- sniegas virsta į pliurzę, kurios apačioje sruvena upeliai. Taigi po dar kelių nusileidimų judam link keltuvų, vežančių apačion- nuotaika kiek pasitaisius, čiuožimo rezultatai taipgi pagerėję. Dar negaliu pats sau pasakyt „buvo smagu“- daugiausia, kas sukosi galvoj- tai „aš visgi galiu“- keliskart visiškai vienas užkilau pakėlėju, nėkart nenuvirtęs :))

            Apačioje vėl patenkame į ugninę peklą- o kai esi apsirengęs slidinėjimo kombinezonu- karštis alina dvigubai tiek. Turistai, mūvintys tik šortukus ir tapkes, smalsiai apžiūrinėja keistas žiemines žmogystas, nukritusias tarsi iš dangaus. Skubriai persirengiam ir nuvairuojam stovyklos link.

            Pirmoji paraolimpinė popietė kempinge praėjo stebėtinai tykiai- niekas nebeturėjo jėgų kažkokiems žygdarbiams bei uliavonėms- dušai, pasipliuškenimai baseine, stovyklinio maisto gamyba ir devintą vakaro tykus išsiskirstymas po migius.

            Vėl rytas. Skauda visus raumenis. Išlindęs iš palapinės suvokiu, kad raumenis skauda ne man vienam- dauguma vaikšto dūsaudami. Arūnas nusprendžia, kad nėra čia ko žudytis ir šiandien jis neslidinės- įsimetęs paprastus batus terbelėn, pajuda drauge su mumis- zonduos kalną. Vėl kylame begale funikulierių aukštyn. Pamatau, kaip apačioje karvė liuokteli (taip taip- liuokteli) per nedidelį upelį, taip galutinai išsklaidydama mitą apie savo padermės nerangumą. Viršuje, su senbuvių išraiškom veiduose, kimbame į inkarus ir kylame aukštyn- kaip bebūtų keista, viskas gaunas kur kas geriau- mintys jau nebesisuka apie vieną įgrisusią frazę „aš galiu“- jau netgi išeina pagalvot „man smagu“ ir, maža to, pagaliau galima dairytis aplink- kai esi 3200 m virš jūros lygio- tikrai yra kur paganyt akis giedrą dieną- žiūri ir nesitiki, kad kažkur apačioje kepina saulė, aplink, kiek akys užmato, stūkso snieginos kalnų keteros, kur ne kur apačioje plaukioja pavieniai debesėliai- čiuoži ir rodos, jog čiuoži per Pasaulio Ašmenis tarp Žemės ir Dangaus- jausmas nepalyginamas su niekuo. Papietavę, nusileidžiame dar kelis kartus ir visi, apimti pakilios nuotaikos, stikline kapsule pristatomi ant terra firma 🙂

            Dušas. Maistas. Netoliese ima darbuotis sraigtasparnis- prisikabinęs su trosais nuo kalnų šlaitų rinko medžius ir, it paukštis, sukantis lizdą, krovė juos vienon vieton- vaizdas, kaip pirmąkart matant- buvo gana įspūdingas. Nusibeldėm iki netoliese esančio tarpeklio- sumokėję po tris eurus, esame įleidžiami tarp dviejų uolų, kurių dugne šniokščia kalnų upė, sukdama turbinas ir aprūpindama Kapruną elektros energija. Tai irgi buvo viena iš tų vietų, kurių neatpasakosi- dvi juodos aukštos sienos šonuose, medinis tiltukas, vedantis išilgai ir apačioje kunkuliojanti stichija, savo griausmu gožianti beprasmius žmonių tauškalus. Apėję tarpeklį per kelias valandas, grįžome stovyklon ir išėjom pasivaikščiot miestan ir pasieškot vietos, kur bus rodomas futbolas- tądien žaidė Vokietija ir Italija. Stovykloje dar prisitatė kažkoks pusglušis diedas lenkas, su kuriuo Simas sukirto lažybų dėl rezultato. Užsėdome vienoje knaipėje su TV ir užsisakėm po bokalą balto „pranciškonų“ alaus- tai buvo vienas skaniausių  mano gyvenime ragautų baltų alų. Kaina knaipėj svyruoja tarp trijų- keturių eurų- daug nepritvosi. Italams persvėrus rezultatą savo naudai, staiga paaiškėjo, kad visa knaipė serga už Italiją- nors abu buvom įsitikinę, kad austrai tikrai sirgs už vokiečius. Ramiai pasėdėję ir paspoksoję rungtynes, nakčia grįžome kempingan ir griuvom miegot.

            Vėl rytas. Pusryčiai. Keltuvai. Sniegas. Šiuokart įsimetame batukus, nes Arūnas kažkur belandžiodamas atrado urvą kalne su gražia apžvalgos aikštele, kurią verta pamatyt. Slidinėjimas bei kilimas keltuvu transformuojasi iš sunkaus ir nepakeliamo jungo į euforiją- visų lygis, kad ir ne po daug, bet kyla. Pietums užkylame dar vienu dideliu funikulierium į pačią kalno viršūnę, kur yra dar vienas slidinėjimo minicentras, taipgi skirtas ir pėstiesiems turistams, kurių čia irgi nemažai, kažkodėl ypač iš Rytų- ūsuoti džigitai sukryžiuotom rankom ant gauruotų krūtinių ir iš paskos tursenančios moterys-maišai, nešinos ryšuliais, vaikais ir dar velniažin, kuo. Pirmas akibrokštas- tokiame aukštyje nebeveikia dujinis primusas- matyt, per retas oras. Užkandę, ką turim šalto, užsimetam batelius ir nužingsniuojam urvu, iškirstu skersai kalną, žemyn. Ant sienų kabo fotografijos bei info, kaip ir kam visa tai buvo padaryta- deja, kaip visada čia- viskas nesuprantama kalba. Galų gale išeinam į apžvalgos aikštelę iš kurios į visas puses atsiveria nematyto grožio platybės- visi aplink tik aikčioja ir dūsauja, nes nelabai yra ką ir bepridurt. Pridurt turi tik Živilė- staiga paaiškėja, kad ji paniškai bijo aukščio ir kategoriškai atsisako žengt ant storų aikštelės grotų, po kuriomis žioji praraja. Visi įkalbinėjimai ir padrąsinimai neduoda jokių rezultatų- galų gale Asta bei Virga stveria Živilę už parankių ir per jėgą įveda aikštelėn. Ir paaiškėja, jog viskas yra ne taip jau blogai ir baisu. Atgal nusprendžiam leistis kalno šlaitu vedančiu takeliu tiesiai link keltuvo, kad nereiktų rabaždintis atgalios- čia, lėkdamas tekinas, suvokiu, kokią kvailystę padariau, užsidėdamas tapkes- kol parlekiu iki keltuvo- kojinės šlaputėlės, o kojos sustingusios į ledą. Kiek atšilę, vėl šturmuojame kalną ir po pietų leidžiamės apačion.

            Šios dienos tikslas- prazonduot netoliese esantį didesnį miestuką Zell am See bei pasižiūrėt Virgai naujų slidžių, mat senosios pasirodo esą kiek per ilgos. Atvykę parkuojamės kokią valandą- viskas visur užstatyta, turstais užgrūstos visos gatvės. Ir ne be reikalo- Miestelis įsikūręs tarp kalnų šalia įstabaus grožio ežero- vaikštinėdami pakrante gėrimės jachtomis, snieginais kalnais ir skaidriu vandeniu. Nugirstam pokalbį šalia, kad kažkas „iki pietų slidinėja, o po pietų čia atvažiuoja buriuot “- kiekvienas atostogauja pagal savo kišenę. Pasivaikščioję kelias valandas, grįžtam, Simas nutarabanija praloštą vyną lenkui, katras jau sėdi gerokai apgirtęs ir tauškia nesamones, kad jo sūnus- vienas geriausių Lenkijos snieglentininkų, o jis pats- 50 metų žaidė futbolą ir panašiai. Neturėdami nei noro nei laiko klausyt tauzalų, grįžtam prie palapinių, perkandam, Simas viršininko veidu postringauja kiekvienam personaliai apie čiuožiant daromas klaidas, komentuojam filmuotą medžiagą, pokštelim kiek alaus ir griūvam miegot.

            Vėl rytas- keliamės jau lyg į darbą. Šiandien komanda maža- Arūnas su šeima vyksta pasižiūrėt Italijos link, kuri yra vos už 100 km. Visas čiuožimas praeina be jokių didesnių nutikimų- tiesiog smagiai pasiskraidome kalno šlaitais, viskas visiems sekasi, jokių traumų, nieks nevirsta, išskyrus Simą- demonstruodamas, kaip reikia pavaryt per…emmm…nepamenu kaip vadinasi ta slidinėjimo rūšis- kur labai tankiai kalneliai viens šalia kito :)- plojasi taip, kad į šalis išlaksto ir slidės ir lazdos 🙂 Bet tenka pripažint, kad iki virtimo čiuožia įspūdingai ir geriau už visus kitus, tą dieną mano stebėtus. Ant kalno pamatau merginą, kuri, matomai, nevartojo apsauginio kremo- veidas nei daug nei mažai- ryškiai violetinės spalvos- pravažiuodamas net krūpteliu iš siaubo. Atičiuožę kiek įmanoma ilgiau, leidžiamės apačion. Šios dienos popietės tikslas- pagaliau išrinkti Virgai slides, mat ten jos gerokai pigesnės, nei Lietuvoje ar Skandinavijoje. Apsiginklavę alumi, traukiame miestan.  Parduotuvė po parduotuvės. Užeiname mažytėn parduotuvytėn ir apkaušęs Simas imasi už galvos- įsikibęs į Virgos dydžio Atomic SuperCross SX7 puola įrodinėt, kad už tokią kainą (280 eurų su apkaustais) šiuo metu rinkoje nieko geresnio nėra ir būt negali- ateinančių metų modelis, ir taip toliau ir panašiai- argumentus lydi pritūpimai, mostagavimai, grimasos ir kiti šou elementai- matosi, kad žmogus dirba vadybininku ir net kyla įtarimas, kad jam parduotuvės savininkas jam už tai moka procentus 🙂 Nuginkluota ditirambų, Virga įsigyja slides ir išdidžiai nužingsniuoja per miestelį, pati nešdama 🙂 Sukame link artimiausios parduotuvės- naujas slides būtinai reik pašlakstyt alum, idant nesulūžtų 🙂 Užsišlakstom iki vidurnakčio, beklausydami Arūno pasakojimų apie Italiją bei įstabaus grožio kelią, vedančią link jos.

            Penktadienis. Apsiniaukę. Lynoja. Visi lenda lauk su prislėgtom nuotaikom- visgi paskutinė diena. Kylam kalnan, vildamiesi, kad ten švies saulė. Deja. Ten irgi lyja. Džiaugiuos naujais Simo įpirštais slidinėjimo akiniais- kitaip, merkiant lietui, būtų buvę visiškai riesta. Kelis kartus užsimandravojęs taip pliekiu galva į žemę, kad labai rimtai susimąstau apie šalmo būtinybę. Kaip nekeista, po kiek laiko debesys ima sklaidytis ir žiū- jau saulutė vėl ima ridinėtis kalnų keterom. Visa paraolimpinė, suvokdama, kad tai- paskutinė diena, nezyzdama šliuožia iki jėgų netekimo ribos. Ir vistiek ateina tas momentas, kai viskas baigiasi- leisgyviai, bet laimingi, leidžiamės apačion, su grauduliu žvelgdami į tolstančias snieguotas viršūnes.

            Grįžus stovyklon paaiškėja, kad Justė irgi pirks tokias pačias slides, o ir Arūnui parūpsta, kas dar ten yra gero. Visa komanda gužame parduotuvėn. Simas išrenka slides Arūnui, Justė išsirenka pati, aš pasideru su šeimininku, kuris, perkant dvi poras, dar padaro keliasdešimt eurų nuolaidą. Pagautas azarto, nuperka slides dar ir žmonai. Bepirkinėjant niekniekius, kaip lazdos ir kepurės, savininkas, apsvaigęs nuo netikėto žieminių prekių išpardavimo vasarą, Virgai padovanoja spyną slidėmis- netyčia susitaupo dar 20 eurų.

            Tik parsibeldus stovyklon, užsitraukia dangus ir prapliumpa lietus, palaipsniui virsdamas į tikrą liūtį, su dunduliais, žaibais, vėtra ir kitais būtinais rekvizitais. Sėdim susispietę pavėsinėje, kurios stogas, nebeatlaikęs vandens kiekio, ima lašėti šen bei ten. Apimti liūdnų nuotaikų, pritemus skirstomės- visgi ryt visų laukia ilgos valandos automobilyje. Įlindus palapinėn, liūdnos nuotaikos dar labiau sustiprėja- pasirodo, per patį vidurį sugebėjo prisitaškyt vandens pro neuždarytą šoninį langelį 🙁 Bet koks skirtumas- stovyklavimas visvien baigtas. Griūnam miegot. Paryčiais pažadina girtas staugimas, baubimas, bandymai dainuot kažkokia nesuprantama kalba- rodos, jog šalimais įsikūrė pijokų batalionas. Šiaip ne taip dar kartelį sugebame užmigt.

            Paskutinis rytas. Ūkanota. Ūkanotos ir nuotaikos, kurias kiek praskaidrina Arūnas, porindamas, kaip pas juos palapinėn naktį įlindo du girtutėliai… estai, ieškodami kitų estų 🙂 – pasirodo, naktinio šurmulio kaltininkas buvo kupinas autobusas estų, apsistojusių kempingo gale, palapinėse. Papokštavę estiška tematika, susirenkam daiktus, susimokam už kempingą ir išriedam į skirtingas puses, kas ašarodamas, kas- šiaip su gniužulu dūšioj- savaitė buvo kaip reta smagi…

            Nusprendžiam prasukt pro Čekiją, taigi nuvairuojam Salzburgo link. Tolstant kalnams, krūtinę vis labiau ima slėgt sunkumas- gal tai ir yra vadinamoji kalnų liga?.. Vokietijos- Austrijos sieną kirtom be jokių įvykių- tiesiog pravažiavom upę ir atsidūrėme Vokietijoje. Neužilgo atsidūrėme Čekijos pasienyje. Va čia muitinė jau buvo. Muitininkas angliškai nemokėjo nė žodžio. Paėmęs pasus, teises, tech. Pasą bei tech. apžiūrą (iš ko nusprendėm, kad nelabai gaudosi, kokie jam reikalingi dokumentai) keliom minutėm pradingo būdelėje, po ko gavome leidimą judėti toliau.

            Iškart pasijautė, kad įvažiavom į kitą šalį- kelio danga pastebimai suprastėjo, pakelėse prasidėjo šabakštynai bei kažkokie laužynai, pseudogariūnų lygio pakelės turgeliai- visai nebuvo panašu į mano vaizduotėje pieštą linksmą, šviesią ir besišypsančią Čekiją. Dar kolonėlėje pastebėjome, kad čia nebėra eurų, o apie kronos kursą neturėjom nei žalio supratimo. Pakrūmėje aptikom budinčius policininkus (milicininkus?)- baukščiai nuvairavau pro šalį, mat apie Čekijos pareigūnų įpročius neturėjau nei žalio supratimo. Šie taip pat neryžtingu žvilgsniu nulydėjo mūsų automobilį, bet stabdyti nedrįso- matėsi, kad raidės numeryje „LT“ uždavė rebusą 🙂 Tuoj po to pakelėje prasidėjo „gyvosios prekės“ zona- kiekvienam šalutiniame kelyje ar aikštelėje sėdėjo moterys- kaip kelio stulpeliai- vienodais atstumais- aukštos, žemos, storos, plonos, šviesios ir tamsios- visos turėjo tik vieną bendrą bruožą- buvo baisios. Net ėmė vaidentis, kad visur ore aplink sklando virusai ir užsidarėm langus 🙂

            Saulė ėmė krypti vakarop, o nakvynės vietos suplanavę nebuvome- važiavome ir važiavome mažais keleliais pro kaimukus- nakvynę paupyje atmetėm iškart- trūko saugumo jausmo. Prasidėjo kempingai, tačiau turėdami šlapią palapinę visgi norėjome kokios rimtesnės pastogės. Pagaliau kaimuose ėmėme atrasti pensionus, kur laukė eilinis akibrokštas- niekas nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai. Ganėtinai beviltiškai įsukome į eilinį pensiono kiemą kaime, pavadinimu, berods, Hrždovica ir atsidūrėme tarsi E. Kusturicos filme „Baltas katinas, juoda katė“- smėliu bei skalda pabarstytam kieme šėlo vaikai, šunys, vištos ir kiti gyviai, grojo muzika, kažkas spardė kamuolį, kažkas pliekė stalo tenisą, kažkas pleškino iš tirinio šautuvo į tuščią popieriaus lapą, prikaltą prie statinės, kiemo gilumoje matėsi parekonstruota knaipė, kuri anksčiau tarnavo už arklides. Prisitačius pensiono šeiminkui (velniškai panšus į to pačio filmo pagridinį herojų Zare) paaiškėjo, kad jis visgi moka kelis žodžius angliškai. Tai gestų pagalba susibendravom ir gavom kuo nuostabiausią didžiulį kambarį su dvigule lova, kabeline ir t.t. už 20 eurų- kempingo kaina 🙂 Pasidžiovėm palapinę, apsikuitėm, apsiprausėm ir nutapojome knaipės link.

            Įėję vidun patekom į visiškai beprotišką užeigą- būriai žmonių gėrė alų, daug alaus, šnekučiavosi, rėkavo, lakstė šunys, už nugaros buvo sukrautos malkos, palubėj kabėjo akėčios, visi pažinojo vienas kitą, visi susidomėję žvilgčiojo mūsų link- atmosfera buvo tiesiog nepakartojama bet visiškai be jokios įtampos. Kluono palubėje kabojo projektorius, sumontuotas, matyt, tam skirtai progai- tądien žaidė Vokietija su Portugalija. Užsisakėm alaus ir „ko nors tradicinio“- „tradicinis“ pasirodė beesą dešrelės. Bet kokios dešrelės! Va už ką galima mylėt Čekiją- tai už alų ir dešreles 🙂 dvi porcijos dešrelių ir alaus tekainavo tris eurus- net perklausiau, ar tikrai. Kaip paaiškėjo vėliau, mokant kronom išeina dar pigiau. Maistas buvo patiektas ant storų kartono kvadratų, kas labai derėjo prie knaipės interjero. Apie tokią prabangą, kaip peilis ar šakutė- nebuvo ir kalbos. Taigi keisdami bokalus vieną po kito (alus ten buvo labai malonaus skonio Gambrinus ir malonių apsukų- 4.5%- čekai stipraus nemėgsta) pasižiūrėjome varžybas. Portugalams pralaimint pastebėjome, kad visi kaip vienas serga prieš vokiečius- vėl nustebau- galvojau, kad gal sirgs už kaimynus. Pasibaigus rungtynėms apie vidurnaktį, nutapojome guolio link, palikę šurmuliuojančią užeigą.

            Rytas pasitiko saule ir tyla. Buvo sekmadienio rytas ir kaimas miegojo. Nusiprausę susikrovėme daiktus ir išjudėjome Koneprūsų urvų link- magėjo pamatyti šią Čekijos įžymybę. Rakto neradom kam atiduot, taigi palikom duryse. Specialiai rinkomės maršrutą pro mažus kaimelius, kad iš arčiau pamatytume vietinių žmonių būtį. O ji gerokai skyrėsi nuo tos Čekijos, kurią mūsų turistai mato Prahoje ar jos priemiesčiuose- važiuojant apgriuvusiais kaimais susidarė įspūdis, kad Čekijos ekonominė situacija prastesnė, nei Lietuvos- pilna apleistų, sugriuvusių namų, palaikiai automobiliai, duobėti keliai ir liūdni žmonių veidai. Begalė sugriuvusių/apgriuvusių pilių ir visos pakelės nusodintos vyšniomis- Virgai neištvėrus, sustojom prie vienos ir prisiskynėm kuo puikiausių uogų.

            Pasiekėme Koneprūsų urvus. Pavalgėme. Išmokus magišką formulę „jedno pivo a klobaska“ pasidarė aišku, jog badu Čekijoje tikrai nemirisme. Pas arogantišką kasininkę įsigijome bilietus (berods, po 80 kr), palikome depozitą už kažkokį tekstą (50 kr) ir nutapojom urvų link. Paaiškėjo, kad ten be gido ten irgi nepapulsim. Atėjusios mergičiukės pasiteiravom, ar ji kalba angliškai. Baukščiai išlemeno „taip“. Tai ir buvo vienintelis angliškas žodis visos ekskursijos metu. Vaikščiojom su čekų grupe ir pleškinom nuotraukas. Jei nebūtume buvę ledo urvuose Austrijoj, būtume sakę, kad labai gražu. Dabar buvo tik gražu. Stalaktitai, stalagmitai ir visur vyraujanti ta pati ruda spalva. Išsiropštę paviršiun, nuėjom link kasų atsiimti mistiško depozito. Kasininkė viršininkės balsu pareikalavo grąžinti tekstą. Užvirus disputui apie tekstą, kasininkės arogancija dingo, tačiau ji ėmė abejot, ar mes jai išvis davėm tą depozitą, jei ji nedavė mums teksto. Nenorėdami rietis dėl kelių litų, gavom teksto kopiją (lietuviškai!) ir nuėjom link mašinos. Pakeliui skaitydamas supratau, kad net išlošėm, neturėdami to teksto- ten juodu ant balto buvo parašyta, kad fotografuot galima tik išsipirkus specialų leidimą. Mes gi nieko nežinojom ir pridarėm devynias galybes nuotraukų 🙂

            Toliau nujudėjom Karlšteino link. Saulė vėl ėmė nežmoniškai kepinti. Prisiparkavome ir nulingavome pilies link gatvele, nustatyta kioskais su suvenyrais- viskas tviskėjo švara, tvarka bei prabanga- skurdo nebuvo likę nei ženklo. Užsiropštę pilin įsigijome bilietus (po 220 kr) ir paaiškėjo, kad vėl reiks laukt gido, vėl paskirta tam tikra valanda ir vėl negalima fotografuot. Net susinervinau tada. Papuolėm vidun, kur pasitiko gerai nuteikiantis dūdų orkestrėlis. Gidė, ačiū dievui, pagaliau pasitaikė anglakalbė, tai tapome pilnateisiais ekskursijos dalyviais. Buvome vedžiojami po menes, gausiai nukabinėtas paveikslais- turbūt todėl ir buvo nevalia fotografuot. Atvirai pasakius, pilis didžiulio įspūdžio nepadarė (gal jau buvom viskuo persisotinę) ir, pavalgę restorane ant kalno- pivo, klobaski a bramboračky (bulviniai blynai), nujudėjom Karlovy Varų link- abu norėjom  pamatyt garsųjį Čekijos mineralinių vandenų kurortą. Saulei besislepiant už medžių, ėmėme dairytis pensiono- pamatę nuorodą „Pension 3 km „na hore““ nujudėjome ta kryptim. Privažiavome gražų didelį pensioną, stovintį ant kalvos, apie kurį spietėsi kelios apgriuvę lūšnos, fermos bei, neaišku ar veikianti, bažnytėlė. Šeimininkas, mūsų visų laimei, vos ne vos graibėsi rusiškai. Sulygom nakvynę abiem už 720 kr su pusryčiais. Užkilome numerin su fantastišku vaizdu į tolius ir pasiteiravome šeimininko, kur galėtume įsigyt alaus. Alus ant padėklo buvo pristatytas kambarin 🙂 Relaksuodami pasižiūrėjom pro langą, pasižiūrėjom futbolą, pagurkšnojom alaus ir griuvom miegot. 

Pirmadienio rytas pasitiko tokia pat tyla, kaip ir sekmadienio- matomai, kaime daug dirbančių žmonių nebuvo. Karališkai papusryčiavom ir išjudėjom Karlovy Varų link. Tądien buvom suplanavę važiuot vos kelis šimtus km, tai riedėjom atsipūtę ir sustodami kiekvienoje pakelėj pamatytoj pily. Link kurorto keliai pastebimai ėmė gerėti ir neužtrukę įriedėjome miestan. Ėmėme iškart dairytis, kur čia sustojus ir sutarėm miesto pakrašty, pensione „Z“ už 600 kr. Tapojant link centro per alinančią šutrą susidarė įspūdis, kad esam kokiam Lietuvos miesto pramoniniame rajone- viskas išrodė identiškai, net ir žmonių veidai buvo kažkokie lietuviški. O gal čia homo sovieticus paliko neišdildomų bruožų visai Rytų Europai?..

Šiaip ar taip pagaliau pasiekėm centrą, gerokai suprakaitavę ir išalkę. Susiradę turizmo biurą, įsigijome žemėlapį ir mums buvo maloniai paaiškinta, kad į terminius baseinus be gydytojų receptų mūsų nieks neįleis, o va į paprastą- maloniai prašom. Pasukom link pėsčiųjų gatvės. Matėsi, kad miestas gyvena turizmo ritmu- visur buvo suvenyrai, užkandinės, parduotuvytės, kioskeliai ir t.t., karietos, spalvoti namų fasadai ir minios turistų, nešinų krepšeliais. Pasiekėme mineralinių vandenų centrą- brežneviniai monolitai stūksojo šalia trapių NEP‘o laikų „besiedkų“, čiurleno šaltiniai, krypavo poniutės, kvepėjo barščiais- pasijutau it nublokštas 20 metų atgal į Jaltą ar Krymą- absoliuti dauguma praeivių kalbėjo rusiškai, rusiškos iškabos bei meniu restoranėliuose. Kainos buvo jau ne mielos ir čekiškos, o normalios ir europinės. Užkandę picerijoj, pasukome degustuot mineralinio- Virga puolė pirma ir nusidegino ranką- iš šaltinio tryško ne šiltas, o karštas vanduo, centriniame pastate garais apsivertęs geizeris spjaudė garus ir purslus į keliolikos metrų aukštį, skonis kiek priminė „borjomi“.

Pagaliau pasiekėme baseiną, įrengtą po atviru dangumi ant kalvos- vėl susidūrėme su nepraustaburniu personalu, kuris apiburbėjęs ir apsimojąvęs, pagaliau nusiuntė link persirengimo kabinų- vėl tvokstelėjo cccp tvaikas ir vėl eilinį kartą pasižadėjau Čekijoje nebesikreipt į jokį personalą. Baseinas įspūdžio nepadarė- tiesiog tiršta suplėkusių žmonių sriuba karštą vasaros dieną- iškentęs vos dešimt minučių, išsirabaždinau atgalios. Eidami link pensiono atgal, užsukome parduotuvėn ir vėl apsiprekinome įvairiausių rūšių čekišku alumi. Kaip bebūtų liūdna, neradome vienkartinių grilių, o daugkartinio neturėjom, tai vakarienei pasitiekėm čekiškų rūkytų gaminių, kurie pasirodė beesą visai priimtini savo skoniu. Aptarėm miestelį- Virgai patiko, o man nelabai- fasadai bliga ir iščiustyti, įėjus į vidinius kiemus kad ir centrinėj gatvėj- smarvė, nešvara ir skurdas, painus eismas, aibė žmonių, pagrindinę turistų masę sudaro persirpus poniutė iš Rusijos, matomai ieškanti kurortinio romano- kas gi dar vidury karščiausios dienos eis, apsiavusi aukštakulniais, pasidabinus kilogramu blizgučių ir nešis kokios garsios parduotuvės krepšelį, kuris jau aiškiai tarnauja ne pirmą ar antrą dieną 🙂 Aptarę dienos rezultatus bei pažiūrėję fotografijas, sumigom.

Ryte dar nežinojom- sieksim keltą Vokietijoj ar dar teks daryt nakvynę- nusprendėm- kaip bus, taip. Ir nuvingiavom Čekijos- Vokietijos pasieniu pro nesibaigiančius karjerus, elektrines ir gamyklas. Artėjant link Vokietijos, pakelėse vėl prasidėjo mergužėlės- baubai. Čia jos buvo dar aktyvesnės ir kur kas gausesnės, mat tuo plentu ėjo „fūrų“ trasa- jos malėsi, mojavo, siuntė oro bučinius, šūkčiojo ir kitaip „viliojo“. Vienoje aikštelėje centnerinė fėja buvo pasidabinus tik liemenėle ir stringais. Vidury dienos. Nu aš suprantu, kad gali būt nežmoniškai karšta, ale vistiek… Mums pravažiuojant, ji turbūt įsivaizdavo, kad grakščiai apsisuko ant kulno ir pavizgino užpakaliuką- po teisybei, tai padaramblojo ratu ir suliūliavo celiulitu- mum net plaukai pasišiaušė. Paskutinės parduotuvės Čekijoj- Becherovka, absentas, alus, paskutiniai pietūs ir štai jau stovim Vokietijos pasieny. Čia pasimato, kad visi lygūs, bet kai kurie kažkiek lygesni už kitus. Pasienietis paprašo dokumentų, mostu parodo kur prisiparkuot išmostaguoja teises (nei bū nei me jokia kalba be vokiškos) ir dingsta būdelėje su mūsų popieriais. Mašinos atvyksta ir išvyksta, o mes vis stovim- jau net spėjom prisigalvot visokių nebūtų istorijų, bet pagaliau dokumentai atnešami, pasienietis išmekena „gudbai“ ir mes jau Vokietijoje. Iš sujauktų popierių sprendžiam, kad vargšai ieškojo kokių nors įrašų jiems suprantama kalba ir gal net sėdėjo su žodynu 🙂

Kelionė per Vokietiją jokio didesnio prisiminimo nepaliko- vis ta pati alinanti kaitra ir greitkeliai, greitkeliai, greitkeliai. Pravažiavom Elbę, kraštu kabinom Dresdeną- miestą išsprogdintu veidu- kas domisi istorija- žino, kad miestas II Pasaulinio Karo metu buvo visiškai sulygintas su žeme sąjungininkų aviacijos. Kas domisi dar kiek giliau- turbūt žino, kad bombardavimas buvo visiškai beprasmis, nes vokiečių karinių pajėgų ten seniai nebebuvo, tačiau šis faktas gėdingai nutylimas..

Pasiskaičiavom, kad visgi teks daryt nakvynę ir nusižiūrėjome vietą kempinge prie ežero, kurį pasiekėm jau saulei besiritant už medžių. Atsitiktinumo dėka turėjom grynais centas į centą tiek kik reikėjo- 14 eurų. Susimokėjom ir pasistatėm palapinę pušyne ant lietuviško grožio ežero, kurio paviršių drumstė tik vabalėliai bei keli besiturškiantys vaikai. Aptarinėjant kelionės įspūdžius bei besigrožint saulėlydžiu, staiga pakilo stiprus vėjas, suginęs mus palapinėn- taip baigėsi paskutinioji diena.

Rytą prabudę, susipakavom, atvykom iki kelto ir tiesiog parplaukėm Švedijon be jokių įvykių, neskaitant to, kad kažkur pamečiau savo mobilųjį telefona 🙁 Kilometražas- 3054 km.

Praėjo jau kelios savaitės, o atostogos vis dar gyvos atminty ir prisiminimai nesiruošia dilt…