Tag Archive: Londonas

sena ataskaita iš Londono, 2006 gal..

andraika post on vasario 24th, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

Pavargęs didelio miesto veidas

 

 

            Turbūt retas nėra buvęs Londone- tarp lietuvių šis miestas daugiau, nei populiarus. Mes gi sugalvojome nuvykti ne su reikalais ar padirbėt, o šiaip prasibindzinėt be jokių turistinių grupių. Kaip visada, viskas vyko ekspromtu valso ritmu: „o važiuojam kur nors? – kur?- nu kur nors- kur šilčiau.- tenerifė? – laisvai sekundei nėra bilietų.- madeira- šalta dar- atidedam. – Islandija?- kad kol kas dar kišenė neleidžia.- tai braukiam Londonan?.. – o kodėl gi ne?..“ Ir mes jau pakuojamės terbas- fotoaparatas, štatyvas, higienos reikmenys bei apatinių drabužių pamaina bei kažkiek užkandos- viskas tilpo į dvi kuprinėles ir štai mes jau mindžikuojame mažame Sturupo aerouoste.

           

PIRMAS VAKARAS

 

    Apie skrydį gal ir nėra labai ką pasakot- čia- pakilom, ten- nusileidom. Nusileidom Stanstedo oro uoste, kuris, palyginus su mūsų mažuliu, priminė gigantišką metropolį. Pasitiko Kęstas, Virgos brolis, besidarbuojantis Londono priemiestyje ir automobiliu nuvykome centran. Buvo tikrai šalta ir žvarbiai vėjuota- atsidūrę vienoje pagrindinių miesto gatvių apie vidurnaktį, nesuvokėme, nei kur papuolėm, nei kodėl čia papuolėm 🙂 Pradžioje norėjome išsikramyt iš kuprinių susikaupusias kelionės metu šiukšles- Kęstas, paaiškinęs, kad čia visi taip daro, švystelėjo bananų žieves ant šaligatvio. Mes, gyvenantys Švedijoje, patyrėm kultūrinį šoką 🙂 Tačiau vėliau pastebėjome, kad tikrai Londone keistai trūksta šiukšliadėžių- ypač atokiau nuo centro. Gal todėl, kad jomis niekas nesinaudoja?..

Šliaužiodami Londono centru paryčiais niekaip negalėjome patikėti, kad dieną čia grumdosi minios žmonių. Stebino tikrai didelis policininkų kiekis su savo juokingais šalmeliais bei gausybė naktinių tarnybų- turbūt kiekvienam didmiestyje įprasta, kad šiukšlininkai, pervežimo, valymo kontoros daro savo darbus nakčia, idant netrikdytų eismo dieną. Paslankioję po centrą, linkstančiom kojom nukulniavome link Big Beno- buvom nusprendę pamatyt visus Londono svarbiausius pastatus- ir ką?.. Pamatėm. Teko liūdnai konstatuot, kad mūsų Onos bažnyčia [kuria visad paslapčia didžiuodavausi] yra tiesiog šiaip niekuo neypatinga mažutė bažnytėlė. Nublanko ir visos Malmö bei Helsingborgo pilys- tikrai, Londone architektūra verta aukščiausių įvertinimų- negana to, kad pastatai čia bendrai turi savo akiai mielą stilių net ir skurdžių rajonuose, bet didieji miesto ansambliai palieka neišdildomą įspūdį savo didingumu, detalumu, grakštumu, netgi, galima sakyti, tobulumu- nemoku suokti ditirambų- peržvelkit nuotraukas…

Pavargę nuo kelionės bei užgriuvusių įspūdžių, nutarėme keliauti link viešbučio. Nuo čia prasidėjo linksmybės 🙂 Viešbutį buvo užsakęs Kęstas Nothing Hille. Nors tai rajonas arti centro, sąvoka „arti“ čia labai reliatyvi ir savom kojom čia ne kaži ką tepasieksi- įsimaišę į šlitinėjančių londoniečių kupetą [visgi pirmadienį, 04 ryto ne visai įprastas vaizdas mano akiai] ėmėme laukt autobuso- žmonės stotelėje buvo kuo įvairiausi- arabai, negrai, vietiniai, kažkokios šliundros, pajuodęs dešrelių pardavėjas, zujantis aplink su vagonėliu ir siūlantis savo velniažin kokios mėsos produkciją. Dauguma žmonių buvo girti, apkvaišę ar šiaip atsiduodantys kažkokiu beprotiškumu- ėmus jaustis nesaugiai, pagaliau privažiavo 2-aukštis autobusas. Kaip ir priklauso turistams, užsikeberiojome į antro aukšto priekį ir pajudėjome [nepaminėjau, kad eismas, vykstantis kita puse, mane būtų anuliavęs, kaip individą, kokius dešimt kartų- pagelbėdavo tik, kai Virga ar Kęstas timptelėdavo už rankovės]. Važiavimas priekyje antrame aukšte yra savotiška atrakcija ir adrenalino protrūkiai- judėjimas chaotiškas, kaip ir kiekviename didmiestyje, gatvės centre neplačios, daug kur remontuojamos, negana to, kad instinktyviai kabiniesi ranktūrin, laukdamas, kad autobusas brinktelės ant šono staigiame posūkyje, tai jis dar ir naravijasi savo bortais numušt lempas, kelio ženklus, nutraukt vielas- kartais iki tikslo telieka vos 5- 10 centimetrų- jausmas tikrai nepakartojamas.

            Taigi išlipome Nothing Hille ir nukulniavome ieškoti Princess Hotel [tai bent pavadinimas, ar ne?]. Greitai paaiškėjo, kad Kęstas, užsakęs trivietį kambarį, nebepamena, kur tai įvyko [kaip ir nežinojo, kad nebeveiks nei viena užkandinė ir nei viena įstaiga, kur bus galima įsigyt parytinio alaus]. Rajone namai buvo daug maž panašūs- balti, berods, 5-aukščiai, visai gražūs ir neapkirmiję, XIX a. pradžios. Bevaikščiojant nuo vienos laiptinės iki kitos, ėmė skverbtis nevilties jausmas- visgi perspektyva nakvoti parke ant suoliuko neviliojo- temperatūra buvo apie nulį ir žadėjo dar pakrist. Ir štai pagaliau išganingoji iškaba „Princess hotel“- nužvelgus iškabos lygį, man kilo gaivališkas noras uždažyt žodį „princess“- paradinis įėjimas bei iškaba buvo apmusiję ir seniai nematę remonto. Įėję vidun, pamatėm tarybinių laikų palanges ir registratūroje sėdintį negrą, kuris visas patenkintas kažką čiaumojo, dabodamas filmą ir užsikėlęs ant stalo kojas 🙂 Po trumpo pokalbio susimokėjome už tris dienas trise 90 svarų [ėmiau suvokt kodėl tiek mažai] ir gavome raktą. Nusikeberioję iki studentišką bendrabutį primenančių durų ėmėme dusintis su spyna, kuri piktybiškai nenorėjo pasiduot- teko vėl šauktis pagalbon negrą, kuris jau buvo mistiškai prapuolęs. Atsliūkinęs ėmė rakaliuot spyną ir gana greitai nustatė, kad „someone is inside“- ėmė belsti. Po gana ilgo laiko prisibeldus paaiškėjo, kad kambarys yra pilnas- išlindęs susivėlęs ir mieguistas tipažas, pamatęs Virgą, susinepatoginęs vis bandė užtįsti maikę, kad pridengtų nebe pirmos jaunystės pantalonus. Visi, įskaitant ir negrą, buvo  labai nustebę 🙂 Galų gale buvo priimtas sprendimas, ir nuėjome iki sekančio kambario- kylant laiptais aukštyn, ėmė blankti iliuzija apie patogią nakvynę- laiptai buvo nukloti caro bedančio laikų raudona kilimine danga, ganėtinai prišnerkšta, laiptų aikštelėse šniokštė tualetai, linksmai mojuodami praviromis durimis ir sužlugdydami paskutinę viltį apie sanmazgą numeryje.

            Užlipus į priešpaskutinį aukštą, pagaliau atsirakinome duris ir sugrabaliojome elektros jungiklį. Pirmas vaizdas- į visas puses lekiantys tarakonai. Ėmus kamuot idiotiškam juokui, pastebėjau vienoje lovoje gulint neaiškią žmogystą. Rastafari atstovas, subambėjęs, kad čia yra kambarys keturiems, staigiai kažkur nugaravo. Nebeturėdami jėgų aiškintis, sugriuvome vidun. Vaizdas, švelniai tariant, buvo apgailėtinas- dvi dviaukštės išklerę lovos, kampe- stiklinė dušo kabina [tai kaip ja naudotis???], prieštvaninis šaldytuvas, viena kėdė, kriauklė, aptepta šimtamečiu glaistu ir gigantiškos sieninės spintos durys [aukštos lubos- gal 4m], kabalduojančios ant paskutinio vyrio ir grasinančios sužalot. Nusprendę piktintis ryte, griuvom pasliki į išklerusias lovas, užsiklodami palaikiais, bet švariais [!!!] patalais.

 

ANTROJI DIENA

 

            Numigę kelias valandas, šokome į batus ir išlėkėme zonduoti miesto bei pavalgyti pusryčių, nes beveik parą buvome nemitę. Teko patirti naują akibrokštą- pasirodo, anglai iki 11h būna nemitę- visos knaipės iki uždarytos- davėmės, alkio spaudžiami, kol pasiekėm skurdesnius rajonus- lygiai tas pats, tik ant šaligatvių visur sukrauta daugybė šiukšlių maišų bei gatvėje miegantys benamiai- kažkaip sunkiai žiūrisi, kai šalia miegančios, užsiklojusios laikraščiais žmogystos trepsi dailūs, tobulai nuvaksuoti pusbačiai, nešini odiniais lagaminėliais bei padabinti nepriekaištingais klerkų ir kitų tarnautojų veidais, spausdami pažastyje dar kvepiančius „the herald tribune“ numerius ir tvarkydami kažkokius baisiai svarbius reikalus.

            Pagaliau atradome ankstėliau atsidariusią knaipikę ir sugužėjome vidun- Kęstas atkalbėjo nuo tradicinių angliškų pusryčių- pupelės, dešrelė, kiaušinis bei kepta šoninė- sakė, skonis tragiškas- užsisakiau tiesiog vištienos. Patiekė irgi su pupelėmis- čia viskas buvo su pupelėmis- netgi McDonaldo reklamose mačiau, kad tie setai [nežinau, kaip jie vadinasi] patiekiami su pupelėmis. Gal todėl ir vienas iš nacionalinių pasididžiavimų- R.Atkinsonas- nešioja misterio Pupelės pseudonimą.. patiekalų kainos svyruoja nuo 4 iki 8 svarų- priklausomai nuo knaipės lygio. Beįpusėjant patiekalą, staiga prapuolė apetitas- teko pastebėt, kad drūta  troškinta vištos šlaunis patiekta su visom grožybėm- rageliais ir nageliais…Kęstas kitoje pusėje stalo kinkavo- taip, čia taip yra įprasta. Mintyse pasižadėjau vištienos angliškuose kabakuose neberagaut.

Perkandę patraukėm centran- čia susipažinome su Londono metro grožybėmis- nusipirkę po dienos bilietą [apie 5 svarai], smukome žemyn. Požeminių traukinių tinklas iš pirmo žvilgsnio atrodo kažkokia nesuvokiama spalvotų linijų raizgalynė, kuri valdo visą nesibaigiančią žmonių minią- pradžioje stengiausi nepamesti Kęsto nugaros, katras lyg žuvis nardė iš vieno traukinio į kitą ir iš vieno aukšto į sekantį- metro priskaičiavau keturis ar penkis skirtingo aukščio lygius- tačiau, įsikirtus į sistemą, viskas pasidaro vaikiškai aišku- turbūt net 5-iametis vaikas susigaudytų [kažkodėl visiškai niekur neteko pastebėt nei žaidžiančių, nei gatvėm vaikštančių vaikų bei paauglių be priežiūros].

Požeminiai traukiniai labai iškreipia erdvės ir atstumo sąvoką- atrodo, vos kiek pavažiuoji- išlipi, pavažiuoji- išlipi. O jei pabandai atstumą tarp kelių stotelių sukart savom dviem- pamatai, kokio dydžio realūs atstumai ir kokio dydžio vien Londono senamiestis- autobusai kursuoja kur kas ilgiau. Tuneliuose teko sutikt daugybę muzikantų, kurie tiesiog stulbino savo profesionalumu ir piršo nevalingą mintį: „ką jie čia daro, taip žemai?? Kodėl jie, su tokiais sugebėjimais, nesėdi įrašų studijose?“ Įvairiausi stiliai- džiazas, bliuzas, rokas, klasika- visiems skoniams ir viskas l. kokybiškai- tai piršo mintį, kad dideliame mieste prasimušti yra labai ir labai sunku. Pabuvojome visuose didžiausiuose požeminiuose  mazguose, kur įvyko teroro aktai- King‘s Crosse, Liverpulyje ir dar keliuose- užkrito pavadinimai. Skaudžią patirtį mena naujos sienos, begalė videokamerų, propagandiniai plakatai ant sienų, vaizduojantys susikabinusius miestelėnus ir skelbiantys, kad „drauge padarysime miestą saugesnį“, per mikrofonus sklindantys pranešimai, raginantys perspėti apie kiekvieną ne vietoje nutrenktą terbą. Ir tas amžinasis „mind the gap“ 🙂 Netgi suvenyrų krautuvėlėse teko aptikti ženkliukų su užrašu „fuck the gap“ 🙂

Labiausiai požemiuose į atmintį įstrigo veidai- mes buvom turistai- spalvingos striukės, apsvaigę nuo įspūdžių galvos, štatyvai, fotoaparatai, klegesys. O jie- vienas didelis pavargęs miesto veidas. Kas su laikraščiu, kas su grotuvu, kas šiaip miegantis- ir kuo toliau nuo centro- tuo veidas darosi pilkesnis, labiau suvargęs, tuščiu žvilgsniu, nevalingai asocijuodamasis su virtinėm lūšnų bei kaugėm šiukšlių, nusidriekusių palei geležinkelių linijas. Ėmiau netgi jaustis tokiu lyg svetimkūniu- visi kažkur skuba, kupini reikalų, bėdų [iš tikrųjų metro sunku pamatyti besišypsantį veidą], o aš- vaikštau aplink ir visu tuo mėgaujuosi, begėdiškai netaupydamas laiko- ir dabar, kai sėdžiu namie ir šiltai tarškinu klaviatūrą, atmintyje nevalingai iškyla linijos įvairiausių vienos Miesto minties apimtų veidų, linguojančių į bėgių melodiją- vienas ryškiausių prisiminimų. Turint patirties ir sugebėjimų, galima būtų padaryt nuotraukų ciklą ta tema.

Taigi pasiekiame pirmą dienos tikslą- Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejų. Kadangi ne sezonas ir šalta, stoviniuojame „tik“ kokio 100 žmonių eilėje. Patikrinimas- griežtokas- terbos peržiūrimos, ar nėra kokių nors aštrių daiktų. Kęstas nepatenkintas subamba, kad turi šautuvą ir viskio. Tik po ilgų atsiprašinėjimų bei raudonavimų visgi esame įleidžiami vidun- tokiais dalykais Londone nejuokaujama.  

Esu amžinas skeptikas lankytinų vietų aspektu, bet tai, ką pamatau, įžengęs vidun- kuriam laikui apstulbina ir išmuša tvirtą pagrindą iš po kojų- visiškai nesuvokiu, kur patekau ir matau, kaip Virga su Kęstu jaučiasi taip pat- patenkame į kažkokį triukšmingą vakarėlį- griaudi muzika, žmonės fotografuojasi, sėdinėja prie staliukų, vaikšto. Skirtumas tik tas, kad dalis jų- netikri bei garsūs. Aš neesu celebrities žinovas, tai pradžioj nesusigaudau, katrie čia yra lankytojai, o katrie- skulptūros- negi imu įtarinėt, kad tai- aktoriai, mat kai kuriose skulptūrose įmontuoti judantys vyzdžiai- paslapčia kelis net kepšteliu pirštu norėdamas įsitikint :] [kad aplink stulpą apsivyniojus dėmesio nestokojanti boba yra ta garsioji Britney Spears- išsiaiškinau tik namie, pervertęs reklaminį bukletėlį :)]. Žmonės fotografuojasi masiškai- matosi, kad organiškai trokšta žvaigždžių draugijos. Patyrinėjęs iš arčiau mergiočių numylėtinį Bradą Pitą, taip ir nesupratau, kuo jas traukia tas suvargęs ir raukšlėtas veidelis. Na, gal pagrimuoja filmuose kiek…

Mane gi labiau traukė istorinės asmenybės, tai šiek tiek papliauškinę blicais, nuslenkame toliau- po pop, sporto ir holivudo žvaigždžių patenkame į istorinį skyrių- Napoleonas, JP2, prezidentai, Dalai lama, Hitleris, Kastro, Kenedis bei kiti asmenys, palikę bei dar piešiantys savo šešėlius žmonijos istorijoje. Čia sutinkame ir pačią ponią Tussaud, apsirėdžiusią griežtu anglišku kyku ir pasidabinusią mažais akinukais, bei pirmąjį muziejaus eksponatą- miegančią merginą, kuri buvo surėdyta 1765 metais dar jos mokytojo- Philippe Curtius. Norėčiau atskirai paminėt Hitlerio figūrą- karo metais nacių bomba pataikė į muziejaus pastatą, sunaikindama virš 200 vaškinių figūrų, bet fiureris per stebuklą išliko. Laikas nuo laiko apipildavo jį žmonės dažais raudonais ar kokią adatą širdin suvarydavo. Tačiau įstabiausia tai, kad jam jau du kartus buvo trumpinami kažkodėl augantys plaukai [visos figūros papuoštos natūraliais žmonių plaukais- taigi periodiškai jie plaunami ir vėl daromos šukuosenos].

Toliau susibūrėme tamsiame kampe prie užrašo „chamber of horror“ [siaubo kamera]- užrašai skelbė, kad įėjimas nerekomenduojamas vaikams, nėščioms moterims bei širdies sutrikimų turintiems piliečiams- kaip intriguojančiai! Patekus vidun tikrai darosi kiek nejauku- aplink girgžda kankinimo ratai, užfiksuoti budeliai įvairiais būdais leidžiantys laiką savo profesijos nūdienose, labai tamsu, gūdūs garsai ir palubėje bei pakampėse kabaliuojantys aptraukti oda griaučiai. Tikrai labai tikroviška- negi pradėjau traukti šnervėmis orą, vildamasis užuost puvėsių tvaiką. Atskiras kambarys buvo paskirtas Prancūzijos revoliucijai bei jos žiaurybėms- netgi teko savo akimis pamatyti giljotiną, kuria buvo nukirsdinti Marija Antuanetė bei Liudvikas XVI. Toliau- dar gražiau. Paliepiama išjungti kameras ir pranešama, kad jokiu būdu neliestume to, ką pamatysime, nes mūsų irgi niekas nelies. Kaip sureaguotumėt į tokį pranešimą?.. Sugužame į tamsų koridorių- priekyje slenka babyčių pora. Staiga kažkas kažkur nugriaudi ir prasideda fantasmagorija- aplink laksto ir rėkia tikri, gyvi žmonės išprotėjusiais veidais, daužo geležis, vaitoja, šmėžuoja, vėl dingsta, pripuola prie pat veido, kol slenkam begaliniais kalėjimų bei durnanamių vingiais, matydami besėdinčius serijinius žudikus. Dabar suprantu, kodėl čia nevalia eit anksčiau išvardintoms asmenų grupėms- jausmas tikrai ne iš maloniųjų- ką jautė dvi priekyje tirtančios bobytės, taip ir nesužinojau..

Išėję patekome į nuotaikingą „Londono istoriją“- sėdome į „kebą“- tipišką Londono taksi [Kęstas, nespėjęs prisėsti prie mūsų, stryktelėjo į sekantį, ir nepaisydamas aptarnaujančio personalo patarimų, kaip reikia pasikelt ranktūrį, norint įsikeberiot vidun, ėmė rangytis per viršų, palikdamas už savęs dvi darbuotojas, susiėmusias už galvų] ir ant bėgelių nuriedėjome per visą miesto istoriją- nuo jo atsiradimo, iki kilimo, maro, karo, atgimimo ir šių dienų- lydint tikrai nuotaikingai muzikai ir komentarams, begalei skulptūrų, judančių konstrukcijų bei pastatėlių- gaila, kad buvo uždrausta fotografuoti- vėliau- tos trasos biznio monopolį laiko vietiniai fotografai- nufotografuoja iš anksto ir pasiūlo už 7 svarus įsigyt nuotrauką. Teko nusipirkt. Pabaigai dar papuolėm į planetariumą, kur įspūdingos projekcijos mus supažindino su saulės sistemos atsiradimu bei egzistavimu [iš tikrųjų nežinau, ant kiek tos projekcijos buvo įspūdingos- tiesiog nuo tarybinių laikų neesu buvęs planetariume :)]. Išėjome visiškai sužavėti ir visai nebuvo gaila išleistų beveik 100 svarų už tris bilietus..

            Išėjus patraukėme centran [nepamenu, ar autobusu, ar po žeme]- pakeliui fotografavau telefono būdeles ir nuostabias angliškas pašto dėžes- vieną iš Londono simbolių- apvaikščiojome dieną Big Beną ir visus rūmus, esančius aplink, perėjome be galo įspūdingu Tower Bridge tiltu [pūtė žvarbus vėjas], dar nuėjau ant sekančio tilto pafotografuoti Big Beno dieną- įsimaišiau į fotografų minią, tikėdamasis, kad čia turbūt geriausias rakursas, bet susivokiau, kad bokštą fotografuoju aš vienintelis- susirinkę kebabai blyksėjo stovinčios ferrari pusėn 🙂

            Taigi neskubėdami [nebebuvo jėgų] apsipirkome alaus bei kitų gėrybių kažikokioj parduotuvėj [svaras- baisiai apgaulingas- viskas atrodo pigu, kol mintyse nesukonvertuoji į pažįstamą valiutą. O kai sukonvertuoji- nusigąsti, kad brangu ir vėl nebekonvertuoji] ir patraukėme link London Eye- milžiniško apžvalgos rato, keliom kojom stovinčio Temzėje.

            Apžvalgos ratai man visuomet asocijavosi su tarybinių laikų ratu, esančiu Palangoje- girgždantis viedras su keturiom metalinėm taburetėm, kur visa atrakcija- tai įsikibus į stalą, esantį viduryje, suktis ratu arba krapštyti kramtūškes nuo kėdžių 🙂 Buvo jau prietema ir Londono žiburiai žadėjo nepakartojamą įspūdį- ratas iš tiesų yra baisiai aukštas ir iš jo matosi bene visas Londonas. Įėjimas vienai personai kainavo apie 10 svarų ir buvo baisiai komplikuotas, kaip į kokį lėktuvą- gal trys kontrolės postai, metalo detektoriai, terbų patikrinimas [gal jie bijo, kad ten kokį stingerį gali įsinešt ir nukalt ką nors?] – tenka palikt terbą su alum ir štatyvu 🙁 O jau visiškai sutemę, taigi gražių nuotraukų jau nesitikiu. Ir štai mes jau šiltoje stiklinėje kapsulėje, lėtai kylančioje aukštyn- viskas uždara, šilta, jauku, kiliminė danga- jaučiuos kaip kokiame VIP malūnsparnyje. Aplink dar keli žmonės spragsi muilinukėmis bei mobilių telefonų kameromis 🙂 Vienas ratas trunka apie 30 min., taigi nė nepastebim, kaip jau reikia lipt lauk.

Vėl patekę į amžiną ir žvarbų Londono vėją, nusprendžiam važiuoti perkąsti į azijietišką restoraną. Kelis kartus sumaišę metro linijas, pagaliau pasiekiame tikslą- restoranas vadinasi, berods, aroma- susimoki nuo galvos 10.5 svaro [nemažai] ir valgai ką nori ir kiek nori- aplinka jauki, maisto asortimentas- nuo egzotiškų vaisių ir moliuskų, iki keptų šonkaulių, lašišų, paukštienų ir krevečių [saldaus stalo apžvelgt nesugebėjau], vienintelis tokių vietų minusas- mokami gėrimai :] dar yra kampas, kur prikrauta neparuoštų gėrybių- susikrauni pats savo setą ir jį prie tavo akių iškepa [tuoj pat stojau eilėn su kauge krevečių ir lašišos]. Po kelių lėkščių ėmiau pūkšt it garvežys. Virga smarkiai karščiavo ir, vargšė, beveik nieko neėmė burnon. Kęstas, jau atidirbęs tokių užkandinių techniką, ramiausiai sušveitė keturias kupinas lėkštes ir nuėjo ieškoti ledų bei desertų [pasirodo- aštrus maistas malšina apetitą, taipgi nepatartina daug gerti ir pradžioj nevalgyti riebiai :)].

Praleidę porą valandų, skersi iškrypuojam pro duris metro link ir, neilgai trukus, jau rakiname kambario duris. Susipažįstam su kambarioku- pasirodo- lenkas, gyvenantis iš pašalpos. Kaip po 9 metų, praleistų Londone- prastai šneka angliškai ir  panašu, kad šiaip yra nelabai adekvatus- po 10 kartų klausia to paties, skiedalioja kažką apie pinigus, apie tai, kaip atlieka praktiką „Hiltono“ viešbutyje ir kodėl lietuviai nešneka rusiškai o lenkai nebėga iš Lietuvos. Numoję ranka imamės degustuot alų „stela artois“. Alus kaip alus. Neblogas ir tiek. Nusileidžiame į apačioj esančią virtuvę- dūmų kamuoliuose paskendę tipažai stebi televizorių, rūko, glebėsčiuojasi, tvarko reikalus, gaminasi maistą arba šiaip šiukšlina- įvairiausios spalvos ir amžiai, veidai- matę ir šilto ir šalto. Pasisukinėję porą minučių sprunkam atgalios.

Po alaus greitai atrandu tualetų „privalumus“- viename, norint nuleist vandenį, reikia isteriškai ir nesuprantamom kryptim sukinėt tokį į durų rankeną panašų įtaisą- jei nusišypso laimė- vanduo nusileidžia. Kita kabina padaryta turbūt išskirtinai vyrams- atsisėdus keliai neleidžia užsidaryti durims 🙂 Apie ketvirtą nakties prie tualeto durų sutinku sėdinčią ant grindų kažkokią bobą- susiradus vietą paskaityt knygą. Nu ką aš žinau- jei žmogui malonu- kodėl gi ne.. Taip pasibaigia dar viena diena.

 

TREČIOJI DIENA

 

Ryte, pamiegoję kiek ilgiau, sukylame, susitepame sumuštinių ir išjudame į Hyde parką- Kęstas nori parodyti kažkokią „skulptūrą, padarytą iš erelio“ ir „tokį kaip monumentą, ar sarkofagą, ar mauzoliejų, kur auksinis senis sėdi“. Vaikštom po parką- gražu, žolytė žaliuoja, bėgioja voverytės, kurios ima riešutus [kurių netyčia turėjome] tiesiai iš rankų. Ir baisokoka, ir miela. Bemėtant riešutus, aplink prisirinko galybė voverių ir devynios galybės balandžių- judėjome parku su visa svita :] Aišku, po to pamatėme lenteles „nešerti nei voverių nei balandžių“, bet šaukštai buvo jau po pietų. Nepamatėme nei vieno oratoriaus- gal šiais laikais tai jau nebe Hyde parko įdomybė, o gal tiesiog dar buvo vėsoka. Pagaliau priėjome tą vietą, „kur senis sėdi“- tikrai įspūdingas statinys, kuris vadinasi „prince Albert memorial“- ir tikrai ten aukštai sėdi auksinis senis 🙂 apačioje- begalė žmonių fotografuojasi, nutaisę rimtus ir protingus veidus.

Šios dienos tikslas- aplankyti kokias nors kapines. Virga turi atsispausdinusi kažkokį bukletėlį iš interneto, taigi sėdame į metro ir važiuojame-važiuojame-važiuojame, kažkiek kartų persėsdami. Išlipame gerokai aptriušusioje stotyje, kur pasitinka užrašas, bylojantis, kad  „šitame regione siaučia gatvės plėšikai šviesiu dienos metu ir dabokit daiktus ir t.t.“- suspaudęs kamerą pažasty, lendu dienos švieson- tikėjęsis išvysti kažką panašaus į NY priemiesčius iš kriminalinių filmų, nustembu, nes viskas atrodo kaip ir kitur- ta pati žmonių masė [tik gerokai juodesni veidai], automobiliai, pastatai, šiukšlės. Prie metro laikraščiais prekiaujantis jaunas negras aiškiai pusryčiam „ėmė takelį“- visiškai nesukdamas galvos apie laikraščius, mostaguoja, rėkalioja, strakalioja ir kitaip neriasi iš kailio nuo energijos pertekliaus. Pamatęs mus, puola bendraut-kažką beria greitakalbe, teiraujasi- iš kur mes, ir, nueinant, iškėlęs rankas, rėkauja „poland“- matyt, įtakoja Kęsto dėvimas nike sportinis „kosčiūmas“. Teko pastebėt, kad kedus, treningus ir visokius netikrus armani dėvi išskirtinai negrai, lietuviai ir lenkai. Tautiečiai, darykit išvadas !!! Anglai rengiasi paprastai, neiššaukiančiai ir skoningai.

Taigi patraukiam link kapinių. Niekas nesigviešia atimti mūsų daiktų- gal todėl, kad vidurdienis, o gal todėl, kad iš kišenių nestyro banknotų pluoštai. Pasiekiame gražų waterloo parką- prisėdę ant suolelio, papietaujame. O suoleliai čia- nepaprasti. Vardiniai. Kiekvienas skirtas kažkieno atminimui ir jokių kramtūškių, šiukšlių ar barbarizmo žymių, žydi krokai ir narcizai. Pakiliai nusiteikę, nužygiuojam  link kapinių ir gaunam it su šlapiais plaučiais per veidus- įėjimas mokamas, plius tik su gidu, plius tik tam tikrom dienom ir valandom 🙁 Prisišaukę kapinių sargą, bandom susitart, kad įleistų- mat parašyta, kad teritoriją saugo pikti palaidi šunys. Sargas, besidairydamas į šonus, sutinka mus įleist dvidešimčiai minučių už 7 svarus- deja, grynų turim tik šešis o noro kulniuot iki bankomato, kuris yra už kilometro- turim absoliutų nulį. Sargas ima siūlyt už turimą sumą praleist tik du iš mūsų. Pasiuntę velniop gobšuolį, einame link stoties- Kęstas prisimena, kad viename priemiestyje yra matęs apleistas kapines- taigi pajudame ta kryptim. Prie metro Kęstas paklausia strykčiojančio negro, kur čia artimiausias tualetas- tas džiūgaudamas rodo į šalimais esantį McDonald‘s- aiškiai šiam žmogui tualetas asocijuojasi su visai kitom linksmybėm. Grįžtant atgal, smarkuolis suokalbiškai merkia akį ir klausinėja „how, how is it? Good?“ linktelėję, kad „good“, smunkame į požeminį Londoną. Mūsų tikslas- sustojimas Nesden. Pusė linijos eina atviromis vietomis Londono priemiesčiais [po velnių, kokio dydžio miestas…]- slegia nušiurusių namų bei šiukšlių kalnai, benamiai, neaiškios paskirties surūdiję konstrukcijos, nurašinėtos sienos, smogas, juodi ir liūdni veidai ir dar kartą šiukšlėsšiukšlėsšiukšlės. Kur jas utilizuoja ir kaip atrodo miesto šiukšlynas- neįsivaizduoju…

Einant link kapinių, Kęstas baugina istorijom apie čia siaučiančias juočkių gaujas- kažkada yra čia gyvenęs pusmetį. Matydamas aplinkos nušiurimą bei veidus- patikiu ir įsibruku savąjį DSLR kuprinėn ir mintyse jau kurpiu dialogą, kaip čia kraštutiniu atveju bent atminties kortelę susigražint. Na bet dar nesutemus pasiekiame apleistas kapines- tikrai labai senos ir apleistos- seniausias kapas datuojamas XVII a., bažnyčia remontuojama, gražūs keltiški kryžiai stiebiasi iš juos smaugiančių krūmų, didelė dalis paminklų jau ilsisi po amžius trukusios sargybos, patvoriais priręsta kažkokių palapinių, pritįsta lovų, mėtosi buteliai, maišeliai ir kiti orgijų atributai- apėję kapines, sukame metro link ir Kęstas prisimena, kad netoliese yra dar vienos didelės ir „funkcionuojančios“ kapinės- reik pavažiuot keletą stotelių į rajono gilumą. Karščiuojanti Virga laikosi iš paskutiniųjų ir didvyriškai neprieštarauja maršruto pakeitimui. Nusibeldžiam į kažkokį geležinkelių rajoną- pasiekiam kapines. Tikrai labai didelės, gražios ir… užrakintos 🙁 Pasirodo, „darbo laikas“ tik iki 3:30 PM. Ryšium su rajono reputacija- tvoros tokios, kad paprastai neperlipsi. O atsimenant, kad ryt- išskrendam- suvokiam, kad pasivaikščiojimą teks atidėt kitam kartui..

Ką gi, sėdam autobusan ir traukiam centran ko nors perkąst bei įsigyti alaus. Pakeliui užsukame į kiniečių užkandinę- susimokėję po 3 svarus galim ryt, kiek panorėję. Tiesa, pasirinkimas ne stulbinantis- „vos“ 15 patiekalų o ir aplinka ne restoraninė, bet vienam puode aptinku savo mėgstamus skrudintus sparnelius ir, pamiršęs baubų pasakas apie cholesterolio žalą, kraunuosi lėkštę po lėkštės. Kęstą čia jau pažįsta ir kažin ar čia juo džiaugiasi- spėriai kaitaliodamas lėkštes ir neaušindamas burnos kerta šonkaulius, žlugdydamas biznį viršplaninėm porcijom ir rūgščiai stebint kasininkui 🙂

Gerai pamitę [Virga irgi po truputį ima vėl valgyti] ir nusipirkę įvairių rūšių alaus, grįžtame „viešbutin“ praleisti paskutinę naktį. Nušiuręs kambarys ima atrodyti visai jaukus ir netgi kažkiek mielas. Situacija gerėja su kiekviena sekančia alaus skardine, kol galų gale nusprendžiame, kad laikas miegot, nes ryt laukia sunki paskutinė diena- nusprendžiame keltis kuo anksčiau, idant galėtume pamatyt tiek, kiek įmanoma.

 

KETVIRTOJI DIENA

 

Ryte užkandame, atsisveikiname su nustebusiu lenku „jūs ką? Grįžtat??? Neliksit čia???“- jam nesuvokiama, kaip galima nelikt Londone- pasaulio bamboje 🙂 Mes, nupurtyti vien tokios minties, sprunkame laukan, pakeliui gražindami raktą registratūroje, kur sėdi… suomis, nekart lankęsis Lietuvoje 🙂

Diena puiki- šviečia saulė, lauke- keturiolika laipsnių šilumos [gauname žinutę iš namų- ten- sninga..], kulniuojame pasižiūrėt kaip keičiasi karališkoji sargyba prie Buckingam rūmų- čia kadangi per žioplumą tik iš trečio karto pataikom į reikiamą traukinį, atkulniavę randame susispietusią minią- šis reginys kasdien sutraukia tūkstančius smalsuolių iš viso pasaulio. Man buvo kur kas smagiau stebėt pamišusius turistus iš Azijos, it išprotėjusius puolančius nuo vieno galo į kitą- kad tik ko nepražiopsot. Na o sargyba- kaip ir pas visus karalius. Atžygiavo, lydimi raitelių ir orkestrų, pasikeitė, ir nužygiavo kažkur. Dar pravažiavo kažkokios karietos ir rollsroisai. Vienžo, nieko įpatingo 🙂

Tolimesnis tikslas- anot Kęsto- „liūtai ir diedas aukštai“- eidami nežinia kur, išeiname į garsiąją Trafalgaro aikštę, kurios centre stovi Nelsonas ant neįsivaizduojamai aukšto pjedestalo. Papėdėje- keturi liūtai, visų nelaimei, uždengti restauracijai. Ir galybė balandžių- tokia gausybė, kad nejučiom imi saugotis, kad neapšiktų. Ir įžulūs- išsitraukus sumuštinį- gatavi stvert iš rankų 🙂 Perkandę patraukiam toliau- link Temzės. Pasivaikštom saulės spinduliais nužertais tiltais ir, laiko spaudžiami, nušutiname link Šv. Povilo katedros- tikrai labai gražios, bet pusiau uždengtos rekonstrukcijai- ir vėl smunkame po žeme, kad miesto venomis nutekėtume į paskutinį sustojimą- Liverpulį. Iššokę nusiperkame traukinio bilietus iki Stanstedo aerouosto ir paskutinę valandą paskiriame Londono komercinio rajono tyrinėjimams- išėję pasijuntame it kokiame futuristiniame filme- plieno ir stiklo dangoraižiai siaurina gatves iki minimumo, dviaukščiai autobusai atrodo it ropinėjančios raudonos boružės, o mes patys- kaip kokie skruzdėliukai gigantiškame stikliniame termityne. Aplink- minios klerkų, maklerių ir kitokių nesuvokiamų profesijų atstovų, vienodais veidais, rūbais, turbūt ir reikalais bei prisvilusiais prie ausų mobiliaisiais telefonais. Pamatę tolumoje nedidelę baltą bažnytėlę, visiškai nederančią prie bendro konteksto, nuskubame jos link. Pakeliui netikėtai papuolame į beprotišką sendaikčių turgų, kur galima įsigyti visko- nuo reggae cd iki prieštvaninių berdankių ar bronzinio Hitlerio biusto 🙂

Paskutinė valanda sprogsta nepastebimai. Ir štai jau atsiglebėsčiuojame traukinio perone, palikdami Kęstą toliau egzistuoti šitame beprotiško tempo didmiestyje. Paskutinis štrichas aerouoste- serganti, pajuodusiais paakiais bei arafatke ant galvos Virga užkliūna muitininkams ir sulaukia gerokai padidinto dėmesio. Bet štai pagaliau bejėgiškai sėdim patogiose lėktuvo kėdėse ir, žiūrėdamas pro iliuminatorių į naktiniais žiburiais pasidabinusį Londoną, imu jaust, kad šitas miestas palietė mane iš vidaus- sugražino į vaikystės dienas, atgaivino knygas apie Merę Poppins, Šerloką Holmsą, S.Beketo šedevrą „aukštyn kojom“, vėl priminė filmą „vidokas“- kurį laiką buvau taip stipriai nugrimzdęs į prisiminimus, kad net ėmiau prarast realybės suvokimo jausmą 🙂 Miestas, kuriam jausiu simpatijas už patirtus įspūdžius, už palytėtą didmiesčio dvasią-  beprotišką tempą, atstumus, veidus, šiukšles, traukinius, autobusus, benamius, policininkus, taksi kebus, neįprastai gelsvą gatvių apšvietimą, architektūrą- vitrinas, stogus, stulpus, pašto dėžes, telefono būdeles… Miestas, į kurį norėsis sugrįžt dar kartą. Trumpam.