Tag Archive: Malmė

SLAYER koncas Malmėje, 2006 gal.

andraika post on vasario 24th, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

Beblūdinėdamas interneto platybėse, netikėtai užkliuvau už nežymaus anonso, kad mano vaikystės dievai, grupė SLAYER koncertuoja vos už 100 km- Malmėje. Prasitrynęs akis ir įsitikinęs, kad tai- ne optinė apgaulė, kuo skubiausiai užsisakiau bilietus, išsiknisau iš archyvo pelėsiais beigi voratinkliais apaugusius seniai pamirštus cd ir kelioms savaitėm panirau į audringos jaunystės prisiminimus.

Atėjus ilgai lauktam vakarui, susikomplektuojame ekipažą ir per lietų, rūką ir perkūniją išjudame fiestos link. Iš asmeninės patirties žinodami, kad niekas niekad neprasideda laiku, šiek tiek pavėlavę, įriedame prie Malmės kongresų rūmų. Čia pastebime pirmą skirtumą, lyginant su lietuviškais undergroundo koncertais- pas mus minia siūbuoja aplink duris linksmoje spūstyje, it vandens pritvinkęs prezervatyvas, plona srovele Brauno judėjimu tekėdama vidun, o čia- viskas priminė Maskvos Raudonąją aikštę- kelių šimtų metrų eilė, tvarkingai išsirikiavusi, judėjo įėjimo link. Pamatęs žmonių kiekį, mintyse nusprendžiau, kad bus gerai, jei jei papulsiu vidun bent į renginio vidurį, tačiau, didelei mano nuostabai, eilė judėjo labai greitai ir mes- vienas du- jau viduje, sėkmingai praėję visus facecontrol‘us- matyt, tenykščiai geriau žino, kas yra potencialūs žulikai ir nė vieno mūsų nė netikrino. Taigi, papuolėm vidun ir nužygiavom salės link, iš kur jau griaudėjo muzika.

Savo gėdai turiu pripažint, kad taip ir nesužinojau, kas grojo pirmieji- logotipo užrašo neįskaičiau, į pradžią pavėlavom, muzika- nesudomino, pamenu tik, kad tai buvo apšildanti grupė iš  Kanados, kurių gitaristas pagal savo imidžą priminė K. Kingą. Pagalvoję, kad vakaras dar ilgas, nusliūkinome prekystalių link, palikę besikratantį pundelį jaunimo ir besidegiojančią salės šviesą- viskas priminė generalinę repeticiją.

Kol apsiprekinome alumi, marškinėliais ir kitais mielais niekučiais, į sceną išėjo antrieji vakaro dalyviai- Lietuvoje neblogai žinomi „Lamb of God“- piktas plikas vokalistas, primenantis didelį vorą, gerą valandą rėkė, spiegė, kriokė reikalavo kokaino ir kitaip linksmino publiką, spėjusią gerokai apšilt nuo 3.5% stiprumo alaus- švedai turi stulbinančią savybę apgirst nuo visokių nealkoholinių gėrimų. Linksmas ir piktas trash-black-industrial tiko švediškam jaunimėliui, liejančiam prakaitą pirmose eilėse, tuo tarpu vyresnė publika būriavosi prie gale stovinčių alaus prekystalių, laukdama savo valandos.

Po „Lamb of God“ sekė ilgesnė pertrauka, mat pasirodyti scenoje turėjo Children of Bodom- publika plūstelėjo prie prekystalių, o scenoje ėmė krebždėti darbuotojai, keisdami aparatūrą, traukdami marškas nuo papildomų garso šaltinių- apsidairęs aplink pastebėjau, kad dauguma žiūrovų buvo kultūringai apsirūpinę ausų kamštukais. Pabendravus su švedų muzikantais paaiškėjo, kad ir šie naudoja pastaruosius, tiesa, kažkokius specializuotus- pora kainuoja per 100 eurų. Pertraukos metu scenos gilumoje ėmė vaidentis kažkokios videoprojekcijų sukurtos baidyklės- priėjęs nustebau, kad tai- Švedijoje šiuo metu populiariausio online žaidimo Warcraft reklama 🙂

Publika tuo metu gausiausiai būriavosi prie ėdesio skyriaus ir šiek tiek kukliau- prie alaus. Švedai savo prioritetus yra paskirstę maždaug taip- pirmoje vietoje yra maistas, antroje- maistas, trečioje- visa kita. Nors metalistų spektras koncerte buvo kuo plačiausias- buvo galima išgirst visas Europos kalbas, pamatyt Slayer marškinėliais apsirėdžiusį turką, sijonuotus gotus su žindukais burnose, grandinėm apsivyniojusį indą, kukluksklano atributiką dėvintį negrą (!!) ar susikabinusią gėjų porelę, publiką būtų galima suskirstyti į tris dalis- pirmoji- pati gausiausia- vadinamieji stiliagos- plaukai, sutepti žele, įvairūs madingi rūbeliai, raudoni skruostai- tarytum kokie koledžo berniukai, susirinkę vakaruškon, antroji- jauni true metalistai, kokiais kiekvienas mūsų buvome jaunystėje- suraukti žvilgsniai, juodi rūbai, kerzai ir visi kiti priklausantys atributai. Na ir paskutinysis pogrupis- oldskūliniai metalistai, kurių amžius prasideda nuo kokių trisdešimt ir tęsiasi iki begalybės- išvaizda- kuo įvairiausia- nuo baikerių, iki markeriais išpaišytom džinsūrom išsipuošusių pudelių iš Europe laikų, buvo ir kostiūmuotų diedukų, ir bobučių, ir žmonių vežimėliuose ar su ramentais. Visur vyravo draugiška apgirtus bei gryna atmosfera- viešo susibūrimo vietose Švedijoje rūkyti uždrausta.

Nugriaudėjus pirmiesiems Children of Bodom akordams, publika plūstelėjo prie scenos, ištroškusi decibelų- nuo pat pirmųjų garsų salėje užvirė košė- žmonės sukosi pogo sūkuryje, vartėsi, plaukiojo virš galvų ir kitaip šėlo- čia pastebėjau antrą skirtumą, lyginant su lietuviška publika- vokalistui atsukus mikrofoną salėn, publika neklysdama išdainuodavo bet kurios dainos bet kurią vietą- to dar turėtume pasimokyt- visgi yra jėga, kai Vilniaus „Ąžuolyno“ dydžio sausakimša salė dainuoja išvien- jausmas yra nepakartojamas- pasijutau it atstumtasis, vos susigraibąs, kuri daina yra kuri. Kadangi po Children of Bodom turėjo groti švedų dievai In Flames, buvo jaučiamas šioks toks nekantrumas publikoje, kuris, tačiau, neperaugo į ką nors nemandagaus Children of Bodom atžvilgiu- vyrukai atgrojo savo kokybiškai, publika savo ruožtu kokybiškai atšėlo tam skirtą laiką ir nurimo pamaldžioje tyloje, belaukdami savo stabų. Scenon ėmė keliauti keisti, akvariumus primenantys kubai, personalas suderino instrumentus, išsiskleidė medžiaginę vaizdinę medžiagą ir viskas paskendo tamsoje. Nuaidėjus pirmiems elektroniniams garsams, salėje pasigirdo vientisas, visa drebinantis kaukimas, nustelbiantis netgi sintezatoriaus garsus. Neperžvelgiamoje scenos tamsoje ėmė žybsėti įvairios diodų grandinės, persipinačios tarpusavyje (štai kokį vaidmenį atliko vadinamieji „akvariumai“), ir štai, iš dūmų kamuolių išniro jie- švedų kultinė grupė In Flames. Salėje aiškiai matės, kad didelė dalis žiūrovų laukė būtent jos- tvyravo tokia ekstazė, kad jei kuris nors muzikantas būtų spragtelėjęs pirštais ir liepęs numirt- salė būtų griuvus paslika, lydima pašėlusio lazerių bei stroboskopų mirgėjimo ir besiraičiojančių videopentagramų salės sienomis. Dredlokuotas vokalistas bendravo su publika, tarytum su senais bičiuliais- visiškai betarpiškai ir šiltai. Per lėtesnį gabalą teko užfiksuot dar vieną technokratinę naujovę- visi pamena, kad romantiškose vietose yra priimta siūbuot iškeltą aukštyn žiebtuvėlį. Pamirškite, brangieji. Tai baisus archaiškumas ir netaktas. Šiais laikais yra priimta mosikuot iškeltu aukštyn mobiliuoju telefonu, o tiksliau- jo šviečiančiu ekranu. Pasijutau pasenęs. Atvirai pasakius, In Flames niekad nebuvo mano favoritai, taigi visai nesupykau, kai vaikinai baigė savo pasirodymą ir paliko sceną bei žiūrovus nekantriam laukime. Scenoje užkunkuliavo darbai- būgnų baterija pakilo aukštyn- kaip ir priklauso maestro, marshall kubai transformavosi į du, savaime aišku, apverstus kryžius (nereikia nė minėt, kad vieną kryžių sudarė 13 kubų), pasiruošimai, kaip ir priklauso tokio lygio kapelai, užtruko vos 20 minučių- yra iš ko pasimokyt mūsiškiams kriū, sugebantiems derinimo laiką užtempt iki begalybės.

Aišku, kaip visad, alaus ir dešrų kiekis metaliūgoms, kaip visada, nebuvo tinkamai paskaičiuotas, todėl, atstovėjęs kilometrinę eilę, gavau šlykštų hamburgerį su šlykščia kokakola :(.

Na bet mes ne apie tai. Staiga salėje ėmė gesti šviesa, pasipylė dūmai, gilumoje išryškėjo bedieviška projekcija ir nešina žemo dažnio virpesių skalanduojamais puspilniais bokalais, senoji gvardija metėsi priekin 🙂 SLAYER pradėjo bendravimą griausmingąja „war ensemble“- atsisukęs publikon pamačiau, kad abejingų nedaug- kratėsi visi, kiek užmatė akys- neatsiliko nei diedai, siautulingai trypiantys šv. Vito šokius. Kiekvieną dainą lydėjo aukštos kokybės videoprojekcijos, susietos su vienu ar kitu albumu- pradedant „show no mercy“ ir baigiant dar naujausiais, nepublikuotais kūriniais.

Visą SLAYER pasirodymą įvertinčiau aukščiausiais balais- garsas, technika, apšvietimas- viskas lygiai taip galingai, kaip ir koncertiniuose dvd. Šiek tiek nustebino T. Araya imidžas- ponulis užsiaugino nemenką juodą, jau spėjusią žilstelėti, M. Gibsono barzdukę, kuri jam visiškai tiko 🙂 Pertraukėlėse tarp dainų vokalistas negailėjo kandžių replikų nei krikščionybei, nei islamui, nei Bušui nei tiems patiems taikdariams- jiems buvo dedikuota „mandatory suicide“. Videoprojekcijose mirgėjo WWII nacistinė simbolika, vaizdai iš Irako ar 9/11- viskas sujungta į vieną velnišką nesibaigiančią grandinę, papuoštą žaliomis vėliavomis, apverstais kryžiais, svastikomis ir KKK- jei tuo metu salėje būtų prisifarširavęs religinis fanatikas- neabejotinai būtų nusidetonavęs 🙂

Nuskambėjus kiekvienos dainos pirmiems akordams, publika, tarsi per futbolo rungtynių finalą, puldavo vienas su kitu glebėsčiuotis, spausdavo rankas, krisdavo ant kelių ir kitaip reikšdavo savo neapsakomą susižavėjimą- per „south of heaven“ kai kurių veidais tekėjo net ašaros- net jūsų nuolankiam tarnui kažkoks gumulas įstrigo gerklėj- visgi, prieš metų 18, kai ėmiau jais domėtis, net pati mintis išvysti SLAYER gyvai atrodė visiškai absurdiška. Jaunimas nusidūkęs alsuodamas sėdėjo pusračiais ant grindų, nustebęs spoksodamas į siautėjančius diedus- tai jiems buvo ryškiai netikėta. Net nežinau, kiek laiko truko pasirodymas, tik staiga suvokiau, kad jau viskas- nuskambėjo paskutiniai akordai ir SLAYER pasišalino nuo scenos. Ir čia aš staiga supratau, kuo užsienietiška publika yra prastesnė už mūsiškę- ogi tuo, kad čia niekas nepaprašė biso 🙁 Visi ramiai pasuko link išėjimų, nors šviesos uždegtos dar nebuvo- aš ir dar keli nelaimėliai pabandėm skanduot, bet beviltiškai- mūsų balsai visiškai prapuolė bendram šurmuly. O SLAYER dar būtų sugrįžę- taip ir neišgirdom tradiciškai finaliniu tapusio „raining blood“ nei atsisveikinimo kalbos- matyt ir jiems patiems tai galbūt buvo netikėta..

Po koncerto liko didžiulis kalnas gilių įspūdžių, spiegiantys ausų būgneliai ir šlapias, purvan įmintas cigarečių „west“ pakelis, liūdnai primenantis, kad „smokers die younger“…