Tag Archive: nardymas

…and I feel yellow… 

andraika post on spalio 15th, 2016
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , , ,

Nėra kažkokios popdainos su tokiu priedainio sakiniu? Skamba galvoj su visa meliodija. Sudainuosiu, kada, jei nėra, ir visas pasaulis verks iš laimės, girdėdamas naujai užgimusį tūkstanmečio dainių 🙂 Malta. Kodėl Malta? Ogi todėl, kad Agnė ir Gintarė. Ir dar todėl, kad čia šilta, o namie šalta. Apie kelionę nėr ką daug ir pasakot – atsisėdi ir atskrendi per tris valandas, kaip kad autobusu iš Vilniaus Klaipėdon nudardėt, pakeliui  besnaudžiant ir jau net tingis žiūrėt pro langą, kas gi ten apačioj.

_dsc9888Pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo vėlyvą vakarą – drėgna. Šilta ir drėgna. Drabužiai, it švelniai pertepti aliejum, iškart prilimpa prie kūno ir imi jaustis kiek nevalyvas. Viliamės, kad mūsų visas lėktuvas jaučiasi identiškai ir, kadangi esam tik su rankiniu bagažu, vieni pirmųjų paliekam passengers area ir puolam glėbesčiuotis su Agne, pasiimt išnuomotą mašiną ir. Ir ir ir. Eismas atvirkščias, kaip Anglijoj, po perkūnais. Kad vairas kitoj pusėj, tai jau buvau susitaikęs, bet nepagalvojau, kad ir bėgių svirtis kitoj. Ačiū anglams, kad bent pedalų vietom nesukaitaliojo. Gavom Kia piccanto, ar kažkokią panašią apgraužtą žydrą špygą. Iš vietos neužgesęs pajudėjau tikrai ne iš pirmo ir antro karto ir šiaip ne taip parvairavau 9 km iki namų – bene sunkiausius ir ilgiausius savo gyvenimo 9 km. Jei ne Agnė, belekiek kartų būčiau išlindęs į priešingą eismo juostą (ir taip išlindau), riedėjau, gesau, keikiausi, pavydėjau autobusų keleiviams, trūkčiojau ne tuo bėgiu. Iš kur kairei rankai žinot, koks kada bėgis toj sumautoj angliškoj mašinoj. Maltos keliai turi dvi ypatybes – neskaitant atvirkščio eismo, jie yra šūdinos kokybės ir siauri. Ant tiek siauri, kad nudaužyti veidrodėliai ir aplamdyti sparnai kas antroje mašinoje yra normalu. Kaip ir kad visas autoparkas – mažiukai azijietiški viedriukai, nes su didele mašina čia jausies kaip dramblys porceliano krautuvėj. Ai, pamiršau trečią ypatybę – čia nėra horizontalių kelių – visi arba viršun arba apačion. Jei ne stačiai, tai labai stačiai. Laukt įvažiuot iš šalutinio kelio į pagrindinį esant intensyviam eismui beveik vertikalioj padėty yra visai normalu. Kas, kad užpakaly pypina visa šutvė besinervinančių vietinių. Ir nerasit kur pastatyt mašiną. Laisvos vietos čia aukso vertės – jau sėdant automobilin už nugaros atsiranda kas nors besidžiaugiantis, kad rado, kur sustot. Anyway, atvykom be didesnių nuotykių, radom kur sustot ir iškurnėjom link marinos pavalgyt kažko vengriško kur labai skanu. Kažkur apačion, kažkur, kur siaura, geltona, kur kampas ant kampo, kompaktiška iki begalybės, mašinos beveik lipa šaligatvių bordiūrais, kurie, turbūt dėl vietos stokos, irgi išlipdyti pusantro žmogaus pločio ir tai kitur net ir tų nėra. O kai yra, tai vietiniai vis naravijasi eidami prasilenkt ta išvirkščia puse ir prisieina mandagiai trypčiot, vieni kitus praleidžiant. Vienžo, visiškas refleksinis-kultūrinis šokas 🙂

Atėjus marinon paaiškėjo, jog maistas (visuose kabakuose gatvėj!) gaminamas iki vienuolikos vakaro, o paskui jau tik alkolaikas ir vengrai išvis išjoję pas kapitoną Tenkešą su savo virtinukais. Ką gi, šovėm į artimiausią barą su dešimt skirtingų telikų ir dešimt skirtingų futobolo varžybų ekranuose, bliaunant kažkokiam bumčikui fone, jau net nepamenu, kokiu pavadinimu, ir mikliai visko užsisakėm. Aš pasiėmiau kažkokį grill fish mix ir žiūrėdamas, kaip kolektyvas taršo jau atneštus main dish dydžio starterius, ėmiau kontempliuot, ką jau čia man atneš, bet nestipriai liūdėdamas, mat turėjau dvi pintas vietinio alaus Cisk – lager ir excel. Antras buvo geresnis, ba netoks rūgštus. Tada dingo elektra. Visur. Keliom sekundėm. Dar kažkas bildėjo ir dužo virtuvėj. Paskui prisistatė padavėjas ir ėmė dūsaut, kad ryšium su elektros dingimu mano bliūdas vėluos ir vajėzusmarija gal nenorėsiu, ba plius dešimc min reiks laukt. Kad jau esu kilniaširdis tai sutikau, už ką man buvo atsidėkota – belaukiant gavau duonų, dešrų, sūrių papjaustytų. Įnikęs ėmiau dūmot, kad gal jau ir bala nematė to fish mix, esu sotus ir noriu miegot, ir ten apačioj dužo mano porcija 🙂 Ir atnešė. Jejum jejum. Fish mix sudarė: tunas, lašiša, kardžuvė ir tarybinės sardelės dydžio krevetė. Lašiša buvo tvarkingai skani kaip ir Skandinavijoj, kardžuvė tokia pat sausa, kaip ir kitur ragauta, sardelinė krevetė irgi tvarkinga tik kad per abu žandus, didžiulė ir ne vieno kąsnio. Viską apvainikavo tunas – tokio skanumo žuvies tikriausiai nebuvau ragavęs, nors tunas gi gana įprastas mūsų racionuose: ir konservai, ir sušiai, ir pats esu kepęs. Dudki, tovarišči. Tikras, gerai paruoštas tunas primena jautienos pjausnį, tirpstantį burnoje, pradžioj net nesupratau, mėsa čia ar žuvis, receptoriai metė tik pozityvius error 🙂 Net dabar, po paros, bėga seilė tik pagalvojus.
Einant atgal pro begalinius barus, Agnė paaiškino, kad tos gausios trumpasijonės mergaitės ant kablų su maskvietiškais makijažais yra ne prostitutės iš Rytų, o tiesiog vietinės merginos, kurioms taip atrodo gražu. Ei, Maltos mergaitės, jei kuri mokat lietuviškai, atsiprašau už tokį savo pagalvojimą ir viskas tvarkoj ten, marširuokit, diedams patinka 🙂

Kita diena prasidėjo vietine krautuvėle pusryčiams: sūris, kalmarai, bandelės, česnakinis sviestas, vaisiai – taip, kaip ir turi būt per atostogas, išskyrus alų, mat vėl laukė pikantiška Kia su vairu kitoj pusėj. Vaizdas pro langą buvo štai toks

image-2-4_dsc9732Maltoj gulintys policininkai ant kelių yra visai ne tam, kad mašinos prieš juos pristabdytų. Bent po balkonu esantis buvo tam, kad pragaro sunkvežimiai per juos šokinėtų, žvangindami gelžgaliais ir nervuotų romius turistus. Ką jie ten išvežioja kokią penktą ryto – bala žino. Gal šarvus ir kardus tamplierių ordino riteriams po namus prieš darbo dieną. Šiandienos programa – koks nors prekybcentris ir Mdina (tariasi Emdina) apylinkės. Keliolika kilometrų nusidriekė į begalybę: arba aš totalus kietakaktis, arba eismas Maltoj tikrai tragiškas. Galų gale stojau belekur laukuose pastovėt ir nusivalyt prakaito. Nepamenu, kada turėjau tokį stresinį vairavimą, net gigantiški LA viadukai Kalifornijoj atrodė visiškas niekis. Atvykę nuostabiai greit radom vietą automobiliui centre. Gal per 10 minučių, kas, anot Agnės, buvo tikras stebuklas.

Bet atostogos juk tam ir yra, kad vyktų stebuklai. 🙂  Mdina kažkuo priminė Rodą – miestą-tvirtovę. Aišku, ką man dar gali primint, kai daugiau jokioj Viduržemio jūros saloj nesu buvęs. Papozavau kažkokiam turistui, katras norėjo mane papaveiksluot. Kadangi tai man nutinka ant kas antro kampo kasdien po daug kartų, tai seniai esu nebeišpuikęs ir leidžiuos fotografuojamas nebesibrangindamas. Pietums prisėdom tiesiog po kojom pasitaikiusioj tavernoj ko nors krimstelėt. Beef carpaccio buvo tiesiog nuostabus. Iš kalbos išėjo, kad Maltoj galima vairuot net ir su 0,79 promilės. Atsiprašau, padavėjas, one pint of local beer, please ir diena iškart įgavo naujų atspalvių. 🙂

Kiekvienąkart, atvykęs į anglakalbę šalį, aš galvoju, kad visai neblogai moku angliškai. Ir kaskart tas galvojimas išgaruoja dūmu po pirmo pokalbio. Kainos? Kainos Maltoj gana nemažos: parduotuvėse kiek mažesnės, negu Švedijoj, o kabakuose kiek didesnės – gal kaip Danijoj. Išvažiuojant navigacija nunavigavo į tokias gatvytes, jog du dviračiai vargiai prasilenktų. Iki posūkio, kur atsisakiau sukt, nes būtume strigę kaip konservų dėžutėj, nei durų atsidaryt nei kur pajudėt. Per laiko gabalą šiaip ne taip pavyko apsisukt ir pasprukt iš ten. Net su savo 25 metrų sunkvežimiu nebuvau papuolęs taip ankštai, eina švilpt.

Popiet prasukom pro Mosta baziliką, garsią tuo, jog per WWII du sviediniai, paleisti iš laivų, nuo jos tiesiog atšoko, o trečias, statinės dydžio, pramušęs stogą, dribtelėjo altoriuj ir nesprogo ir iki dabar ten eksponuojamas – pabarbenau praeidamas. Ir vietinį supermarketą Pama – kainos kaip kainos, prekės kaip prekės, bet ooo.. žuvies skyrius oooo.. buvo galima stovėt nutįsusia seile visą dieną. Ir ko tik ten nebuvo: ir file, ir pamarinuotos, ir gražios, ir baisios, ir didelės, ir mažos, rodos, dar gyvos, kyšančios iš ledukų. To nenupasakosi – reikia pamatyt. Stvėriau dvi labai vietines lampuki (vėliau paaiškino, kad jos paskui išauga į Lietuvoj parduodamas doradas) ir dar dvi raudonas. Ir dar dvi dryžuotas, kaip zebrai – taip ir aiškinau pardavėjui: – duokit tas, kur panašios į zebrus. Nesuprato, prisiėjo badyt pirštu persisvėrus. Parašyti buvo pavadinimai bet, aišku, neprisiminiau paskui nė velnio. Dar prisipirkom aibę geriamo vandens – pasirodo, jog Maltoj vanduo iš krano visiškai negeriamas, paragausi – oželiu pavirsi. O ir iš to pačio krano srovė, švelniai tariant, nekokia. Iš mano paties krano po alaus geresnė. 🙂

Malta – labai geltona sala. Nori nenori niūniuoji mintyse bitlų yellow submarine ir tą patį kažkieno priedainį ..and I feel yellow.
Visi pastatai, sienos, tvoros – viskas geltona. Žemė irgi geltona dykynė, kurioj gali augt tik. Tik. Niekas negali. Sukultūrintuose lopinėliuose matėm kelis kopūstus, granatus, citrusinius. Ai, kaktusai gali, didžiuliai, tie, kur vaisiai parduodami, bet nelabai skanūs. Maltiečiai, matyt, statybininkai jau genuose – belekur prilipdyta tvorelių, būdelių, šūdelių – visiškai nesuprantamos paskirties statinių, kurie užmiesčiuose sudaro visiškai apleistos apgriuvusios dykynės įspūdį. Šiaip žmonės malonūs, gražūs, neįkyrūs. Vakarais tuščios gatvelės nekelia nesaugumo jausmo, niekas nestveria už skverno ir netempia tavernon.

Vakaras tiesiog šliurinėjant po Gzira mariną ir siauras gatveles. Be mašinos visai ir miela. Užtikom du dieduku, išsinešusius gatvėn sofą ir staliuką su gėrimais, užkaiščiuotais laikraščiais – sėdi gatvėj ir socializuojasi. Po kelių valandų diedukų, butelių ir net babyčių buvo gerokai geriau, o ir nuotaika jautėsi pakilesnė. 🙂 Sukorėm gal kokius 4 km, kas į kalną ir pakalnėn visai nemažai. Toliau – skani vakarienė iš žuvų, alaus, vyno, kelios eilutės įspūdžių ir miegot.

Lazy sekmadienis buvo toks, kad dardėjom į Ghajn Tuffieha paplūdimį tiesiog pabūt, pasitaškyt, paplūduriuot. Susikomplektavom ir perpiet iškūrėm. Pastebėjau, jog ėmiau kiek geriau graibytis šitam visam išvirkščiam eisme, nors be Agnės riktelėjimų dar keliskart buvau besukąs į žmonišką eismo pusę 🙂 Atvykom. Šiaip ne taip prisiparkavom. Pafotografavom ir nugarmėjom paplūdimin. Daug nėra ką ir rašyt: smėlis, vanduo, šilta. Pasnorkelinau. Daug visko po vandeniu mačiau: ir ežių, ir krabų, ir skanių žuvų. Vakarop kėlėm sparnus iki Qawra (tariasi aura) irgi tokio miestelio, kad pavalgytume. Ocean Basket – nuostabus restoranas su vaizdu. Tiesiog su vaizdu, nes čia bet kuri atvira erdvė yra su vaizdu. Nusikrovėm stalą jūros gėrybėm beigi sušiais, o Gintarė dar išprovokavo ir austrių dubeniui, iki kurio vakarienė buvo nuostabi. Austrės, mhm. Nu jo, kriauklės su ten tom. Austrėm. Ledukuose. Su šampanu. Mhm. Emm. Virgai patiko. Agnė protingai iškeitė austres į šokoladinį pyragą. Gintarė buvo sužavėta kaip visada, o aš. Mhm. Ne. Feeee. Ne man. Jūros dvelksmą galiu pajust ir kitaip, nei prisisiurbęs snarglių su dumblo prieskoniu. 🙂

Tada kelionė namo su sustojimu Buggiba marinoj. Pasakot nėr labai ką. Šilta, daug žmonių, kabakai ir krautuvėlės, atostoginis šurmulys toks, kaip ir priklauso kurortui. Grįžus pagaliau pajutom, ką reiškia parkintis Maltoj- vietų nėra. Niekur. Sukom ratus gerą pusvalandį, kol radom kur įspraust ir dar toli nuo namų. Labanakt, žinokit. Noriu džintoniko ir miegot.

Ot taip ir atsiliepė kitą rytą spraust kažkur toli nuo namų – eini ir ieškai, kad o gal čia, o gal kitur, niekas neatsimena. 🙂 Nieko, radom sąlyginai greitai ir išdundėjom ligi blue grott- net nepasakosiu, kaip pirmą valandą koliojau maps.me programėlę, nusukdamas vis ne ten, turėjo jie net žiaugčiot ten, kol maliausi žiedais žiedeliais pirmyn ir atgal, užpypintas vietinių ir vos nestukteltas dešimtis kartų. Už miesto ta sumauta maps.me visgi nepavedė ir nunavigavo iki blue grott kaip priguli- gražu.

Vėliau sukom iki Dingli cliffs per Ghar Lapsi – tiek viena tiek kita vieta gražios paspoksot- uolos, jūra, geltona, karšta. Pasikarstyt gal būtų ir nieko, bet tik pasiruošus ir kai vėsiau. Konteineriai su jūros gėrybių atliekom prie užkandinių trenkia baisiai tokioj atokaitoj taipogi. Vėliau sukom link Red Tower- bene vienintelio raudono pastato visoj saloj, gal todėl ir lankytino objekto, mat aplink ir taip apstu kur kas įspūdingesnių statinių. Navigacija nuvedė per laukus, žabynus, šabakštynus ir velniai žino kokius dievo pamirštus užkampius- keliai baisūs iki negalėjimo, bet buvo įdomu pasižvalgyt po tą nenušlifuotą turistų salos dalį, pakeliui sustojom kažkokioj vietinėj ūkinyko krautuvėlėj ir prisipirkom pilną medinę dėžę žalumynų beigi vyno.
Paskui radom visai neblogą paradise bay ir popietė prabėgo besiturškiant vandeny valgant gigantiškas pocijas ravioli ir viščiukų sparnelių, pašeriant šutvę ryžų
kačių, dar šmurkšelėjom pakeliui namo į Mira bay- bet prasibrovus pro žabynus paaiškėjo, kad ten labai nekažkas, skirta vietiniams poilsiautojams- Julius net patingėjo lipt iš mašinos.  vakare prasukom pro supermarketo žuvies skyrių, kur stvėriau pamarinuoto tuno kepsniams ir kažkokios sūdytos-vytintos žuvies, kurią supakavus, su pardavėju išsiaiškinau, jog greičiausiai nsipirkau tos sumautos norvegiškos lutfisk- sūdyta ir džiovinta menkė, kurią paskui numirko ir kepta būna bjauriai neskani. Grįžtant navigacija pavedė tragiškai- prie vienos sankryžos, suvedus tą patį adresą, du telefonai rodė sukt į skirtingas puses, galų gale strigom kamščiuose ir darėm tai, ką daro kiekviena tradicinė šeima, strigus automobilių spūstyse- ėmėm rietis 🙂 tada vilkomės paskui šiukšliavežę, aplipusią negrais, kurie rankiojo maišus pakelėj, kraudami priekabon, siauroj gatvėj, kuriai buvo nė motais tūtuojanti autokolona iš paskos- šiukšlių išvežimas uber alles. Tada Julius dar įkišo pirštą į saugos diržo sagtį ir nebegalėjo ištraukt, ėmė verkt, kad skauda, pirštas ėmė tint, teko stot belekur belekaip, įjungus avarines. Galų gale radom namus, išlipant iš mašinos lūžo dovanotos medinės dėžės rankena ir visi žalumynai plojosi žemėn. Net nebebuvo pikta. Tuno kepsniai vakarienei buvo dieviški, o menkė liko mirkt kitai dienai, su buto kaimynu Oliveriu išsiaiškinom, jog abu mėgstam nardyt ir pažadėjo man suorganizuot wreck nėrimą prie Blue Grott, kas pataisė nuotaiką, mat jau abejojau, ar susiruošiu o tuo pačiu ir pasižiūrėsim, ar maltiečiai laikosi prie bokalo duoto pažado 🙂 dar dingo namie vanduo, tai girtoki korėmės ant stogo tikrint rezervuaro- plastmasinio kubilo, uždengto su dangčiu, kuriame vandens padavimą reguliuoja plūdė kaip tarybiniuose unitazuose. Nieko nepataisėm. Santechnikas pažadėjo ateit rytoj popiet. Kubilas buvo priaugęs žalių dumblių, bet Oliveris numojo ranka, kad čia nieko tokio 🙂

Sekančią dieną Agnei buvo išeiginė, tai nusprendėm apšmirinėt salos pietus ir garsiausią tų kraštų žvejų miestelį, kuris tariasi Marsašlok o rašosi.. tą reikia susiguglint. Marsaxlokk. Keista baisiai ta jų kalba ir raidės. Šaunus geltonas miestelis su įlanka, kupina įvairiausių spalvotų žvejų laivelių, turgelis ir aibė kabakų, siūlančių dienos pietus su vietine žuvim ir sardelių dydžio krevetėm. Pavalgėm- porcijos čia ohoho, protas visąlaik liepia imt vieną ant dviejų, bet godumas pastoviai nugali- paskui prisieina prakaituot, kemšant kiek telpa ir palikt lėkštėj vistiek. Kitoj gatvės pusėj vyko kažkoks politinių ponų susitikimas- aibė prašmatnių limuzinų su vėliavytėm ir dar daugiau policijos, kuriai šmirinėjant aplink, ramiai išgurkšnojau savo pintą alaus 🙂 Tada dar keli km iki pretty bay- kiek to pretty pasakyt negaliu, bet spoksant į šalimais besišvartuojančius gigantiškus konteinerinius laivus kelios
valandos prabėgo mikliai ir net be tepalo dėmių ant vandens. Toliau- jau įprastu tampantis supermarketas, įprastu tampantis vietinis cisk alus ir namo. Dar teko užmatyt du nusususius ir suvargusius satanistus, juodai padažytaisplaukučiais. Mintyse jų pagailėjau- kai aplink tokia koncentracija bažnyčių, katedrų ir bazilikų, o visokių gvadelupių mergelių, primūrytų sienose, išvis tūkstančiai, tai galima suprast, kad velnio garbintojams Malta yra viena prasčiausių vietų gyvent šiapusiniame pasaulyje 🙂 Nudizmo pasekėjams irgi nekas- dažnam pliaže kabo parėdymas, kad boobs not allowed – jokių vokietkų su savo iškęžusiom genitalijom- katalikiška šalis yra katalikiška 🙂

Prabudę išsiruošėm į Gozą- šalimais esančią salą su visam pasauly garsiu Azure Window. Maltą perskrodėm automobiliu išilgai kaip tikri maltiečiai- žybt ir jau. Kažkokiam mieste, iš kur plaukia keltas į Gozą, eik, žmogus,
atsimink kiekvieną pavadinimą. Persikėlėm. Pirmas įspūdis- labai geltona. Bet kitaip. Net nesugebu papasakot, kaip kitaip- naujau gal? Tvarkingiau? Ramiau? Kitaip ir tiek. Pakeliui radom didelį karjerą- akmenų skaldyklą, iš kur, matyt, ir skaptuoja tuos milijonus geltonų blokų. Azure Window padarė įspūdį, jei ne kadre besimakaluojantis diedas- turbūt tą dieną iš turistų sulaukė tūkstančių prakeiksmų 🙂
tada dar užsikorėm ant viršaus, suignoravę visus draudžiamus ženklus- šalimais prasukęs policijos ekipažas ir suignoravo mūsų viešosios tvarkos pažeidimą 🙂 toliau tiesiog bakstelėjom žemėlapin, kad pravažiuojam tuo va pajūrio keliuku iki artimiausio kaimo ir stojam pavalgyt. Keliukas prastėjo iki begalybės, kol transformavosi į žvyrkelį, bet buvo vertas pravažiuot- vaizdai kalba patys už save o ir pamatėm, kaip atrodo druskos sodrinimo baseinėliai. Pirmampasitaikiusiam kaime stojom pavalgyt, užsisakėm avienos ir vietinio triušio troškinio, vairuotojas įžūliai pasiėmė dvi pintas alaus 🙂 Toliau. Toliau suplanavom aplankyt San Blas bay su keistu tamsiai geltonu smėliu, kurį parekomendavo Oliveris. O toliau navigacija parodė patižusiems turistams, kokiais keliais važinėja trū maltiečiai- kelias siaurėjo, prastėjo, vingiavo kol ėmė statėt. Tiesiogine prasme. Statėt, kol ėmė prasisukinėt ratai ir smirdėt sankaba. Ir kol sustojom taip, kad per kapotą nesimatė sutrūkinėjusio irištrupėjusio betono, kas čionai vadinasi keliu. Dešinėj- uola. Kairėj- žabynai ir nusiridenimas pakibenimat, užpakaly- staigus posūkis ir siena, prieky tik dangaus mėlynė ir kapotas. Moteriškoj kolektyvo pusėj prasidėjo panika,  Juliui buvo smagu aš ką,
nuriedėjau atbulas įkalnėn, apsisukom ir tiek reikalų, labai baisu nebuvo. Tada pro žabynus šiaip ne taip prasibrovėm iki žmoniško kelio ir, apsukę tris ar keturis ratus per tą patį miestelį, galų gale aptikom pliažą. Tikrai su tamsiai geltonu keistu smėliu ir labai stačioj nuokalnėj, visa laimė, kad automobilį, ką tik pasimokę, apdairiai palikom viršuj, antraip tikrai būčiau važiavęs ir po to ką? Turbūt būčiau kvietęs pagalbą, kad ištrauktų. Nuokalnė buvo gero kilometro ilgio ir apsukrus vietinis suko bizniuką – 2 Eur nuo žmogaus ir su palaikiu džipuku užbogina 6 išlepusius tinginius viršun per kelias minutes. Po maudynių Juliui tai buvo linksmiausia dienos dalis. 🙂 Toliau – namai, salotos iš vakarykščio tuno, alus ir miegot, nes kita diena turėjo prasidėt be pagirių, mat grūsimės į nejuokingus gylius, o aš dar ir wreck diving licencijos neturiu. Agnė telefonu pasibarė su taip ir neatėjusiu santechniku ir tas, darydamas savo my best, atsivilko apie devynias ir konstatavo, kad neturi reikiamos detalės ir ateis rytoj. 🙂

Sutarėm važiuot su Oliverio mašina, mat, nors esu baisiai geras ir šaunus vairuotojas, įtariau, jog atsiliksiu beviltiškai. Ir neprašoviau – Oliveris pasirodė besąs įdomus ir kalbus pašnekovas, pripasakojęs apie salą visokių įdomybių. Tarkim, prie Stop ženklo sustot neprivaloma, jei nenori. Baus tik tuo atveju, jei padarysi avariją. Diržai užpakaly ir vaiko kėdutės čia išvis kosmosas, o vairavimas po gero vakarėlio kaip ir norma, tik vairuok tvarkingai. Pasirodo, jog maltiečių kalba, skambanti labai keistai ir kitaip, yra visų Viduržemio jūros regiono kalbų mišinys. Kad didžiausias įžeidimas maltiečiui pavadint jį turku. Kad senų žmonių default keiksmas bet kokioj situacijoj – „sumautas turkas“ – rusiško bliat ar lenkiško kurwa atitikmuo. 🙂 Kad darbą susirast labai paprasta, kad klesti korupcija, kad maltiečiai naciai ir rasistai ir to neslepia. Jei tu koks musulmonas, ar negras – tai ir pašol von. Ir ką? Tai veikia – jokių sumautų multikultūrinių getų. Dar maltiečiai labai ginkluoti. Šautuvus turi praktiškai visi, tiesa, ne kovinius, bet medžioklinius. Ir tikrai, vieną vakarą besimaudant, kažkas pyškino netoliese į valias. Maisto kultūra panaši į lietuvių. Jei jau kvieties į svečius, tai stalas turi būt nukrautas vaišėmis labai gausiai ir su kokiu šaltu buterbrodu neišsisuksi. 🙂 Išsinuomavom Oliverio klubo parduotuvėj visą ekipiruotę. Jau galvojau, kaip išdidžiai rodysiu savo divemasterio kortelę ir.. niekam jos nereikėjo. 😀 Viską gavom. Aš paskutinį momentą dar pasigriebiau 15 l vietoj pradžioj galvotų 12 l, kas išgelbėjo nėrimą. Visgi reikėjo imt 18 l, na bet apie viską iš eilės. Išleidę familiją ganytis prie Blue grott ėmėm ruoštis nėrimui. Atvyko Oliverio draugas Saimonas – visiškas chill out maltietis, kuriam viskas take it easy, bro. Ant tiek ramus, kad jei šalia būtų dribtelėjęs koks asteroidas, tai greičiausiai būtų pasukęs galvą ir ramiai pasakęs – it’s nothing, everything ok 🙂

Nerimavau stipriai dėl kelių dalykų: naujos kaukės, kurios neišbandžiau, wrecko, nes nebuvau niekad lindęs į nieką panašaus ir… ryklių. Aha. Jų. Oliveris entuziastingai pasakojo, jog vakar jie čia buvo pastebėti ir dar dideli: ir baltieji, ir kūjagalviai, ir kaip pasiseks, jei pamatysim. Aš savo ruožtu godojau, kad geriau tegul nepasiseka ir nepamatom. 🙂 Nėrimas iki wrecko – buvo tiesiog multilevel gilėjimas iki 34 metrų, kol prieky ėmė ryškėt kažkas didelio ir tamsaus- akims ėmus fokusuot vaizdą, pasimatė gigantiškas sraigtas ir tolumoj jūros mėliuose ištirpstantys bortai, aplipę jūros ežiais, besidilginančiais vikšrais, koralais ir kita povandenine velniava. Praplaukę tarp sraigto ir vairo užkilom aukštyn, iki galinio denio ir įsiropštėm vidun. Šalta nebuvo, kaukė neleido, nebuvo ir labai baisu, praplaukėm pro kažkokias tamsias patalpas, gal motorų skyrių ir per kaminą išplaukėm lauk, nes pastebėjau, jog man liko tik 100 barų ir reikia skubiai vyniotis viršun, taigi apžiūrėjom tik pusę wrecko, pastebėjau tik, jog priekiniam deny žioji didžiulė sprogimo išplėšta praraja. 50 barų. Virš galvos dar 20 metrų. 20 barų, metrų dar 15, multilevelinis kilimas, stebiu kompą, kilimo greitis ties raudona riba, pasikviečiu Oliverį ženklais, kad baigiasi oras, pasiimu jo oktopusą į saują ir jaučiu, kaip darosi sunku kvėpuot – balionas praktiškai tuščias, viršuj dar 12 metrų. Iš paskutiniųjų priprerdžiu BCD ir šaunu viršun, paleidęs Oliverio oktopusą – bala nematė tų safety stopų, bliaunančio ir mirksinčio kompo, gyvent noris labiau – tokiais momentais oras įgauna skonį tiesiogine prasme, kaip kad ir vanduo troškulio iškamuotam. Kaip išgadinu tą orą tai nesuprantu – pas Oliverį viršuj dar buvo likę 50, o pas Saimoną ir visas 100 barų, o juk mano ir balionas buvo 3 litrais didesnis. Suverčiau kaltę prastiems plaukmenims ir kad buvo kiek baisu 🙂 Dar durnai plaukiau gilėjant palei dugną, o reikėjo laikytis kuo aukščiau. Dekompresijos, panašu, jog sėkmingai išvengiau, nors plaštakos kitą dieną kiek dilgčiojo. Oliveris pasiėmė GoPro, tai įdedu kiek pakarpytą vaizdą, turėjau ir savo kamerą, kuri prieš kelionę veikė, o atskridus kažkodėl nebe. Dar turėjau povandeninį dėklą savo Nikon D90, bet, kaip pusgalvis, įsidėjau tik teleobjektyvą, o stokinis liko namie, dėklas, savaime suprantama, netiko. Klipuko pradžioj pasivaidena Oliveris, aš kadruose su mėlynais plaukmenim, su geltonais- Saimonas.

Virga su Julium pasiplaukiojo po mėlynąją grotą laiveliu, paskui visi įkalėm alaus, Julius sulčių, tada dar alaus ir paprašėm Oliverio, kad užrodytų kokį trū kabaką, kur skanu, daug ir ne turistams. Tai prasukom pro kelis ir apsistojom pajūrio restorane Surfside, kur, kaip paaiškėjo paskui, aptarnavo lietuvė. Ant stalo: aštuonkojai, kalmarai, vynas ir alus. Oliveris nusprendė, kad, jei jau ryte nenuėjo darban, tai po pietų nėra ko ten ir vaidentis. 🙂

_dsc9858Gerokai numigom, visgi nėrimas atima nemažai jėgų. Vakare išsiruošėm į Birgu Candle festival – vienas seniausių miestų visoj Maltoj turi savo metų šventę. Išjungiamas visas elektrinis apšvietimas ir šviečia tik tūkstančiai žvakių, sukabintų į sietynus, išdėliotų languose ir kiekvienoj įmanomoj vietoj. Deja, papuolėm tik į pasiruošimą festivaliui bei apžiūrėjom labai gražų miestelį-tvirtovę. Toliau – namai ir atsisveikinimo vakaras su vynu bei džinu. Tiesa, pasirodė santechnikas ir paleido vandenį, aleliuja. 🙂

_dsc9860

Paskutinei dienai pasilikom sostinę Valetą. Apie ją kalbėt kaip ir nelabai yra ką. Reikia pamatyt. Įspūdinga geltona architektūra, siauros ir gilios, it šuliniai, gatvelės. Kepinant alinančiai kaitrai net ėmiau galvot, kad gal pastatus specialiai lipdė tokius aukštus, kad būtų kuo daugiau šešėlio. Pastebėjom, jog namų langinės keistai atsidaro iš vidaus- uždarytos matosi už stiklų, šiaip žmones savo privataus gyvenimo labai neslepia- balkonuose, kad ir labai jau istorinėsevietose, plevėsuoja džiūstančios paklodės, siaurose gatvelėse, kur vos išsitenka viena mašina, daug kur praviri langai ir durys tiesiai į vietinių gyvenimą. Koridoriai čia prabanga – matos, kaip žmones valgo, krapštosi, guli su cigaretėm ir žiūri TV. Pietietiškai taip 🙂 Radom ir aplankėm žaislų muziejų, dieduko įrengtą trijų aukštų bute – babytės nebuvo, tai nebuvo ir lėlių su pliušiniais katiniukais – lentynos su blėkiniais tankais, kareiviais ir mašinom parodė, jog tarybinė ir maltietiškos vaikystės buvo kiek panašios. Asortimentas skirtingas, bet kurpalis daugmaž vienodas.

Užkandom itališkoj picerijoj su alum ir vynu. Itališka pica su jūros gėrybėmis ir maltietiška, su jų kimštom dešrelėm, faršu ir chorizzo – aišku, abu nesuvalgėm, nors gausiai užsigėrinėjom vynu ir alumi. Juliaus racionas per visą kelionę išliko nepakitęs – skrudintos bulvytės ir kibirai kečiupo. Keistas vaikas, nieko nepasakysi, bet pigus užlaikyt 🙂 Pasiėmėm mašiną ir beklaidžiodami pasiekėm oro uostą, kuriame skrydis vėlavo tris valandas. Taip būtume spėję dar ir į tą žvakių festivalį suspėt..

Reportaže nėra jokių parėdymų, kaip kad „jei jau būsit ten, tai būtinai užsukit ir ten“- savaitės Maltai ryškiai per mažai. Norint aplėkt, kad įsirašyt pliusiuką – pakanka ir kelių dienų, tačiau bent paviršutiniškai susipažint su tūkstantmečiais kauptu istoriniu ir kultūriniu paveldu reikėtų turbūt mėnesių. Labai norėtųs čia sugrįžt dar bent kartą.

Už lango vėjas, danguj – pilka purvina kaldra, termometras rodo +6, o viduj šilta ir geltonageltona 🙂

P.S. Kodėl įdėjau pirmą nuotrauką su ta susukta balta špyga? Ogi todėl, kad Valeta paskelbta 2018 metų kultūros sostine ir tas šūdelis suraitytas ant aprūdijusios kaladės priešais miesto rotušę šia proga. Atsiminiau mūsų vamBzdį ir pajutau pareigą pasidalint kultūriniais mainais.

 

Atlėpausio delfino nematėt?

andraika post on rugpjūčio 14th, 2015
Posted in hobiai Tags: , , , , , , , , ,

DPP_1749

Netikėtai kažkada toptelėjo, kad vienas iš mano begalinių talentų liko čionainas neužprotokoluotas, tai reikia šią nišą užkamšyt kuo skubiau, idant palikt ateities kartom savo sugebėjimų įrodymus, kad žinotų, koks šviesus ir sumanus žmogus kadais vaikščiojo šia žeme 🙂

Prieš kažkiek metų pabandžiau pažintinį scuba nėrimą Turkijoj, kuris, kaip galit permest akim, buvo ganėtinai tragikomiškas. Na gerai, tragedija buvo tik vidinė iš strioko, vat komizmo buvo gerokai daugiau. Anyway, tas kartas paliko tokį įspūdį, kad po pusmečio kontempliacijų ėmiau ir susipirkau įrangą. Pirmas įspūdis tai toks baisiai vyriškas – jautiesi kaip koks robokopas ar terminatorius su aibe įrangos, elektronikos, šlangom ir t.t., o dar tas audiotakelis besirengiant – visokie pššt, žlegt, čiaukšt. Nu kaip iš holivudinio filmo prieš final battle. 🙂 Kaip žinia, tikri vyrai mokosi praktikoj, o ne iš vadovėlių, tai pirmas savarankiškas nėrimas vyko Rössjön ežere ir, visa laimė, nebuvo užprotokoluotas iš šalies – beviltiškas vartaliojimasis vandens paviršiuj, susivokimas, kad trūksta svorių, galų gale komiškas žygiavimas atbulai ežero dugnu kojom aukštyn ir vos perkeliamu rieduliu glėby, kuris neleido iššaut aukštyn.

Nors malonumo tuokart ir nepatyriau, visgi tai buvo geras spyris imtis nardymo rimtai, bent jau dėl savo paties saugumo, nes čia rimčiau, nei girtam iš kaimo laukų bulvių maišą parsivažnyčiot iki trobos. Vasarą Lietuvoje išsilaikiau OWD (open water diver) licenciją (ateity ir daugumą kitų) nardymo centre Divemen.lt.

Keli nelabai vykę video, mat po vandeniu viskas labai kitaip tiek spalvom, tiek valdymu, o ir nesugalvoju, kaip čia kamerai stabilumo priduot. Paprasčiausias būdas nusipirkt tam pritaikytą, bet tai kainuoja didžiulį maišą pinigų, o aš, kaip visi žino, esu gobšuolis. 🙂

Žiemą jau laikiaus advanced OWD Kanaruose, Tenerifėj, kur finale prigėrė kamera.


Keli nėrimai Tenerifėj, Los Gigantes, 2013 gruodį

 

Sekančiais metais laikiaus EFR (emergency first response) ir Rescue diver licencijas.


Trumpas panardymas Galvės ežere, 2014 liepa

 


Nardymas Asvejos ežere, 2014

 

Na o šiemet pagaliau perėjau į garbingą profesionalų Divemaster lygį, kadangi buvo daug darbo ir dar daugiau strioko ir panikos, tai apie video nebuvo kada ir pagalvot 🙂
Štai čia, jau grįžus, paskutinis nėrimas Ostersunde, Švedijoj.


Nardymas Dagshög, 2015

 

Atradau, kad man tikrai labai patinka nardyt ir jau galvoju, kaip čia save patobulinus kitąmet 🙂

¡Olá, senjoritos y caballeros!

andraika post on gruodžio 31st, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , , ,

Lauke lyja. Atostogų aprašymas, prasidedantis tokiais žodžiais, turėtų ambrozija perliet kiekvieno tautiečio širdį na, bet apie viską nuo pradžių. Dabar gruodis. Man nuo užvakar suėjo visi 40. Ir esam Virgos dovanoj- Tenerifėj. Kai nusprendėm, kad vyksim ten, buvo kažkaip tiesiog taip- aha, Ispanija. Sala ten kažkokia. Nuvalkiota turbūt. Bet, atsimindamas pernykštę Turkijos patirtį įtariau, kad gali būt visai gal ir nieko. Visada galvojau, kad mano geografijos žinių bagažas yra vidutiniškai solidus ir gerokai susirūpinau, užmetęs akį žemėlapin, kur prie Ispanijos neradau jokios Tenerifės. Tąkart tiesiog numojau ranka, nusprendęs, kad tai tiesiog per menkas taškas pasaulio žemėlapy ir paprasčiausiai nepažymėtas. Kai vėliau sužinojau, kad kanarų salynas pūpso Atlante prie Vakarų Sacharos, nevalingai aplankė mintis- o kas, jei ten esant, nutiks koks nors kataklizmas ir teks likt jei  ir ne suvisam, tai bent labai ilgam laikui? Ką ten veikt? Dar kažkoks ugnikalnis būdrauja? Paskui primečiau, kad Virga galėtų gydyt čiabuvius, o aš jūros dugne ieškočiau nuskendusių lobių ar bent jau perlų, ir kaip nors neprapultume 🙂

Išvykimas buvo žvarbus- minus aštuoni, vėjas, Jonšiopingo miniaerodromas su vienu lėktuvu. Kylam. Skrendam. Po kojom slenka pasaulis- Švedija, Danija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Biskajos įlanka, Portugalija, Atlantas. Julius kiek numiega, paskui linksmina visą lėktuvą, visa gerkle plėšdamas švediškų filmukų meliodijas.

Leidžiamės. Keista. Viskas labai kitaip. Tamsios uolos, akmenys, debesys, kaktomuša besiremiantys į Teidę- vietinį 3,7 km aukščio vulkaną, kuris vis dar būdrauja, kaktusai, kaktusai, kaktusai, kažkokie nupezę perekatipole krūmeliai, mikropušelės, žemė primena suakmenėjusį molį su akmenim, kur išvis nieks negali augt iš principo, bet iš lėktuvo matosi daugybė keistų skudurinių šiltnamių.

_DSC7448

Dunkst. Riedam taku. Sustojam. Lėktuve karšta. Lauke plieskia gruodžio saulė, dovanodama dosnius +24. Pilotas praneša, kad kažkodėl vėluoja.. ee.. tos mašinytės su laiptais, kad išlipt 🙂  šaipomės, kad ispanai turbūt siestoj. Pagaliau atrieda, išlipam pirmi ir pirmi papuolam į aerouosto autobusą, kuris užstringa ties kažkokia stop linija pačiam vidury tarp pakilimo takų kažko laukdamas, aplink zujant vilkikams ir švilpiant lėktuvams. Minutė, dvi, penkios. Matau, kad vairuotojas nervinasi ir nežino ką daryt. Galų gale pietietiškas kraujas nugali, vairuotojas aprėkia kažkokį irgi laukiantį sunkvežimį ir, nepaisydamas jokių skiriamųjų juostų bei ženklų, nurūksta link terminalo, sukeldamas pavojų visam oro eismui 🙂 viskas baigiasi laimingai, be jokių katastrofų, laukiam bagažo, eilinė siesta, laukiam ilgokai, sulaukiam, nerandam autobuso, turinčio nubogint mus vieton per pusę salos, randam, susėdam, važiuojam. Dabar negaliu patikslint, į kur mes atskridom, bet susidarė įspūdis, jog į skurdų industrinį miestą- gamyklos, karjerai, lūšnos, statybos, panašu, jog pradėtos ir paliktos griūt ir šiltnamiai šiltnamiai šiltnamiai. Su.. bananais.

_DSC7447

Aha. Mes irgi nustebom. Kožnas laisvas lopinėlis užsodintas bananais, uždengtais po kažkokiom ceratom ir brandinančiais vaisius mėlynuose celofaniniuose maišuose. Kaip, kas, kodėl- tikiuos išsiaiškint per sekančias dienas. Įspūdis toks, kad gyvenimas verda aplink bene vienintelį kelią, juosiantį salą, kurios vidury stūkso ugnikalnis, suvyniotas į debesų maršką, kurios pakraščiuose, it mašalai, mirguliuoja aibė spalvotų parasparnių. Atvykstam į mūsų miestelį išdidžiu pavadinimu Los Gigantes, kas reiškia šalimais stūksančias gigantiškas vertikalias uolas, smengančias vandenin.

_DSC7472

Miestelis išskaptuotas uolose be nei vienos horizontalios gatvės, viskas siaura, kaktusai, palmės, mopedai, šilta, reklamos, kvailai supokuotos kuprinės veržia pečius, byra daiktai, nežinia, kur eit, burbam ir gadinamės nuotaikas. Randam savo gyvenamą vietą- netoli jūros kvartaliukas dviaukščių kotedžiukų ispaniškam/meksikietiškam stiliuj- baltas grubus tinkas/lakuotas medis. Jaukus trijų kambarių butukas su virtuvyte ir tt. Registratūroj, Virgai betvarkant dokumentus, Julius sutrypčioja, kad nori kakū. Einam tualetan. Pasirodo, jau post factum. O be pamperso. Užverda mažytis jovalėlis, kai Virga su patarimais braunasi į vyrų tualetą, aš rėkiu, kad saugotų mantą, ba ispanai visi vagys, tada chaose prapuola prišikti Juliaus triusikai ir finale įvyksta šeimyninė drama, kur vienintelis išsišikęs Julius išlieka geros nuotaikos 🙂 iš balkonėlio vaizdas štai toks

_DSC7411

Šiek tiek pailsim, apsidėliojam, apsiraminam ir pajaučiam, kad alkani. Nusprendžiam praexplorint apylinkes, nusipirkt šiobeito ir kur krimstelt. Pirmiausiai užsukam į vietinį už kelių žingsnių esantį uostą, būtų nieko ypatingo, bet prie pat kranto pačiam paviršiuj laigo būriai Labai Skaniai atrodančių žuvų- tikrai nežinau, kas tokios, Virga spėjo, kad sykai, aš spėjau, kad valgomos, bet dešimtim ir ne mažesnės, nei po kelis kg. Mintyse nusprendžiau, kad visvien kažkaip pasigausiu, nes harpūną visgi atsivežiau. Toliau- sustojimas kavinėj skambiu pavadinimu Tamara. Suviliojo nuotrauka su sardinių lėkšte. Užsisakėm. Mes gavom, ko užsisakėm, Julius gavo makaronų su bulvėm vietoj bulvių ir vištienos. A, visvien valgo tik bulves. Autobuse gavom po bukletėlį, kuriame buvo kulinarinis skyrelis, aprašantis vieną populiarią vietinę žuvį su daugybe kaulų- neabejoju, kad jie turėjo galvoj sardines. Kaulų daugiau, negu mėsos. Ir dar padavė tuos tokius suktus šleivus žuvinius peilius, su kuriais bala žino, ką daryt 🙂 tai taip ir vargom. Mes tai ką, lietuviai, bet prie sekančio stalo sėdinčiam nusiperdusiam gutenabenui, užsisakiusiam tą patį, sekėsi sunkokai.. išgėriau du bokalus kažkokio vietinio beveidžio Jarra alaus. Atsiskaitant kortele paklausiau, kur artimiausias bankomatas. „bankomarš? Two kilometres, sir“. sam durak. Keturių kilometrų dėl arbatos aš nekulniuosiu.

Atsiskaitę patraukėm link centro, kai Julius vėl užsimanė kakū ir nulėkė su Virga atgal restoranan. Aš radau užrakintą turistinį kioską su pluoštu rusiškų laikraščių. Iš tikrųjų erzina, kai viskas aplink adaptuota anglam ir rusam, bet tiek to, kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. Pasiskaičiau, kad prie Tenerifės pakrančių imami pastebėt rykliai, ko anksčiau niekad nebuvo. Kaip tik vakar prie vyno su Edvardu svarstėm, ar nebus taip, kad aš nušaunu po vandeniu kokią silkę ir tada kapt ir po silkės ir po manęs. Vakar išguglinom, kad ryklių čia nėra. Šiandien rašo, kad yra, bet tikimybė menkesnė, nei būt nutrenktam žaibo.. matysim. Laukia užbukinti šeši nėrimai.

Visi kartu patraukiam į kaimo centrą, kyštelim nosį bažnyčion, parduotuvytės, idiotiški angliški kabakai su futbolu ir fish‘n‘chips (po velnių, kam grūstis per pusę pasaulio- pasidėk karštą pūslę po šonu ir bus tau kurortas prie tv). Julius pareiškia, kad nori kakū. Puola su Virga į pirmą pasitaikiusį restoraną, prapuola ilgam. Vėl atsiradus gera nuotaika išlieka vėl tik Juliui, nes vėl išsikakojo. Kas, kad vėl į kelnes..

Randam vietinį supermarketą, kur apsiprekinam visai solidžiai ir iš pagrindų, randam net, kaip vėliau paaiškėjo, labai gardžių kalmarų konservų. Buvom suplanavę nusipirkt bananų, bet dėžėj gulėjo tokie apgailėtini, kad nepakilo ranka. Dar labai ieškojau to-vyno-kur-euras-litras, radau, už pusantro. Iš pareigos paėmiau, bet įtariu, kad jis vertas dar mažiau, mat tetrapakinė pakuotė apipavidalinta graudžiau, negu skurdžiai. Na bent bus įsirašytas pliusas. Sutariam, kad grįžtam, pasidedam, ir vėl einam pasivaikščiot. Baigės tuo, kad aš sėdžiu balkone rašydamas ir gurkšnodamas San Miguel, o Virga su Julium jau sudėjo bluostą. Ir gerai, kad nėjom. Ėmė krapnot. Ėmė lyt. Ėmė pliaupt. Bet šilta. Mačiau stendą, kur parašyta, kad Tenerifė yra amžino pavasario sala. Ir negaliu ginčytis. Temperatūra lygiai, kaip dieną, virš dvidešimt, panašu, kad lietus maišo tik atvykusiems niurzgoms, nes kažkur netoliese griaudi nematomų ispanių kvatojimas ir iš tikrųjų viskas yra tiesiog nuostabu. Labanakt. Taip atrodo centrinė kaimo sankryža nakčia

_DSC7427

Antrą dieną tradiciškai pradėjo Julius, ignoruodamas mamytės ir tėtuko pageidavimus pamiegot bent kiek ilgėliau. Teko vėl keltis kaip kareivinėse. Pradžioj pasirodė, kad lauke apsiniaukę, bet paprasčiausiai dar tik švito. Toliau- jaukūs pusryčiai balkonėlyje ir dienos planų sudarinėjimas- reikia atrast pliažą, išsiaiškint, kur tas nemokamas internetas ir susigaudyt, kur bankomatas. Išeinant registratūroj gaunam lapuką su free wifi loginu, kuris veikia tik foje, kad veiktų kambariuose, reikia damokėt 35 pinigus. Lupikai. Nusprendžiam nemokėt, juolab kad iki foje yra gal 5 metrai nukėblint o kavinės ir taip siūlo nemokamai. Pasiteirauju, kur yra bankomatas ir sužinau, kad prie pat tos kavinės, kur žioplys vakarykštis padavėjas nieko nežinojo Einant atgal šalimais mūsų dislokacijos vietos atrandam nediduką pliažą, apsuptą tikrai gigantiškų uolų, šiek tiek nejauku, jauties, it koks kirminiukas kišenėj. Žmonių nedaug ir… beveik juodas smėlis. Kodėl?.. kad vulkanas?.. tikrai beveik juodas. Asfalto spalvos. Parsivešiu namo ir visiem parodysiu.

DSCN1540 DSCN1542 DSCN1551 DSCN1559

Rašant ausyse skamba Bad Piggies žaidimuko leitmotyvas, įsiėdęs kelionės metu 🙂 Nusprendžiam pareit namo, susirinkt manatkes ir pėdint pliažan. Aš susirenku harpūnus, kaukes, lastus ir kitą mantą, nusprendęs pramaitint šeimą savom jėgom. Grįžtam pliažan ir nusprendžiu, kad reikia parėpliot per akmenis kiek toliau nuo pliažo, kuris jau užsipildęs vaikais, senais gvėrom ir plikom ispanėm, nes kaip gi čia aš su tuo harpūnu. Bandom per akmenis palei uolas rėpliot tolyn, nesiseka, slidu, Virga nudrimba ir susinervinus grįžta pliažan, priduodu Julių ir bandau vienas tęst kelionę, kol pasiveja besiskeryčiojančio gelbėtojo švilpukas. Suprantu, kad reikia grįžt. Na taip, aš mačiau, kad ten visokie draudžiantys ženklai, kad ant galvos gali nukrist uola ar riedulys, mačiau. Bet tai oras gi geras, nevėjuota. Kas ten nukris. Tiek to, susitaikau, kad reiks kirmyt pliaže. Dar atsimenu, kad nepasiėmiau savo oranžinių maudymosi parašiutų ir demonstruojuos su dryžuotais pantalonais, pasitikrinęs, ar visi guzikai užsegti. Krantan ritasi bangos. Retos, tingios, bet Didelės. Tiesiog didelės. Vandenyninės 🙂 prisipučiu čiužinį ir lendu su kamera pasnorklint. Po vandeniu akmenys ir žuvys. Atrodančios skaniai ir valgomai. O nėr kaip pagaut.. Nusprendžiu bent nufilmuot ir imu grabaliotis kameros. Ji pas mane mandra- Drift Ghost HD, iki 3 metrų leidžianti nardyt be nieko, todėl namuose palikau waterproof housingą, kurio prireiks rytoj giliems nėrimams. Begrabaliodamas įjungimo mygtuko pastebiu, kad… kamera viduje pilna vandens… štai tau, boba, ir devintinės.. parlėkiau namo, praskalavau su gėlu vandeniu ir padėjau džiūt. Mažu veiks ryt?.. nors šansų neduodu nei kiek. Et.

Panašu, jog bangos vis didėja, nes kiekviena sekanti užgriebia vis daugiau, kol viena siūbteli per mūsų daiktus, kėsindamasi nuplaut velniop kuprinę, terbą, pinigines ir išdidžiai viršuj gulintį namų raktą. Su aplinkinių pagalba išvengiam aukų ir susinervinęs pareiškiu, kad kėblinam namo, laikas valgyt ir išvis juodas smėlis yra kvaila. Tikrai, susidaro kažkoks nešvarumo įspūdis, nors šiaip tarp pirštų smėlis kaip smėlis..

Grįžtam, apsikuičiam ir nusprendžiam, kad reikia mum suvalgyt tapas. Virga žino, kas tas, aš nelabai, bet matėm jaukią kavinukę šalimais. Kadangi šeimos galva šeimai nieko nesumedžiojo, prisieina rinktis civilizuotus metodus. Nueinam, pastovim ir nusprendžiam, kad einam kitur. Kodėl? O bala žino. Gerą pusvalandį sukam ratus, kol centre užmatom restoraną kuriopavadinimonepamenu, bet veiksmas beveik atviroj mansardoj, daug jūrinių patiekalų. Lipant laiptais pastebim, kad kažkas iš jūros gėrybių dviem ir butelio vyno kainuoja 28 pinigus. Nedvejodami užsisakom sau tai, juolab, kad Virgos mama pratelegrafuoja, kad šiandien Virgos vardadienis, taigi yra ir proga. Juliui, žinodami jo gurmanišką išmonę, užsakom bulvyčių fri su kečiupu. Mintyse šmėsteli, kad jam reikėjo gimt anglu- pasodinai prieš teliką su futbolu, pakišai bulvyčių ir spakaina. Labai rūpestinga padavėja šokinėja aplink, vis pasako senjoras, nuo ko jaučiuosi kiek nejaukiai, nes labai jau prašmatnus žodis, atneša paplotėlių su vietiniais padažais, kurie visai ir neblogi, Juliaus ubagėlio lėkštę, pasiteirauja, ar mes norvegai, pasisako, kad ji slovakė, kalba anglų šleiva-kreiva, bet kažkaip susikomunikuojam. Keliskart pakartoja, kad pas mus labai šalta. Ir Slovakijoj šalta. Šalta. Užtatai čia šilta. Kai atneša padėklą senjorams, pasijuntu tikru senjoru. Senjoru kvadratu. O gal net Senjoru kubu. Kelių rūšių žuvis, kalmarai, geldelės, gigantiškos krevetės. Pasaka. Aišku, buvo ir kelios sardinės, nuo kurių durnai pradėjom ir prasikamavom ties kaulais, sotumo jausmas atėjo besimūčijant ties skaniausiais kąsneliais. Nesuvalgėm. Nepajėgėm. Beje, archipelago bulvės labai skanios- nedidukės, kvailų formų, bet tikrai vertos dėmesio. Kaip jos sugeba užaugt šitam moly- nesuvokiama.

DSCN1567DSCN1570DSCN1564

Julių gi tuo metu visaip užiminėjo padavėja- kalbino, bovijosi, tapšnojo, vienu metu jau net ėmė erzint su savo niam niam, na bet jos dėka Julius visvien suvalgė kiek daugiau. Tada užsakiau ledų ir padavėja nusivedė Julių, kad išsirinktų pats. Niūrios spėlionės pasitvirtino, kai anas grįžo su gigantiška porcija ir be jokio apetito. O jam kas, moka tai tėtukas… pasiterliojęs kiek su ledais nusprendė, kad nebenori. Padavėja nusprendė, kad išsirinko ne tuos ir atnešė kitų neprašyta. Virga nusprendė, kad reikia baigt balaganą ir pati suvalgė tuos ledus. Atsiskaitėm, Julius dar ir atsibučiavo, gavo penkis ledinukus ant pagaliukų, nors jų nevalgo ir nukulniavom ligi supermarketo (alkoholis juose užima ½ erdvės visur, matyt, kad kurortas), apsipirkom pirmo būtinumo prekėm ir patraukėm namo, kur pajutom, kad esam žiauriai išvargę. Nieko neveikiam, ėdam, šliurinėjam aplink o nuovargis toks, kad lenkia prie žemės, čia gal kad klimatas kitoks? Ar kad esam bala žino, kur?.. Virga sudegustavo vieną iš Juliaus ledinukų, dailiai tamsiai mėlynai nusidažydama lūpas ir liežuvį beveik parai. kaip kad sugraužus tarybinį parkeriuką.

Kiek pabuvę namie, dar sugebėjom išsivilkt pasivaikščiot po naktinį Los Gigantes. Gražu. Kaimelis, išskaptuotas uoloje. Kvailai atrodančios kalėdinės eglutės ir papuošimai. Siauros gatvytės, lapteliai, kaktusai, keisti augalai, šilta, drėgna, ispaniškos melodijos. Uoste radom tikrą senovinį burlaivį, ties kuriuo Julius iš susižavėjimo ėmė kakot, nepykit, jūreiviai, jei rasit ryte, mes neturėjom maišiukų, o gal ir patys buvot ne geresni vaikystėj.

_DSC7420 _DSC7422 _DSC7429 _DSC7431

O toliau kaip ir viskas. Grįžom. Išgėrėm Virga sidro o aš buteliuką kažkokio Salitos, kas skamba visai ir skaniai, o iš tikrųjų yra bjaurus miksas iš alaus, sulčių ir tekilos, tik bonkutė daili. Dabar sėdžiu ir skrebenu klavišais, lauke daugmaž tylu, gal kad sekmadienis ir ispanai ryt dirba? Gal kad jau pusė vienuolikos? Gal kad visi pavargę? O gal todėl, kad nebūtina kelt triukšmo, jei tau gerai. Nors tolumoj dunda griaustinis. Labanakt. Ryt diena bus dar puikesnė.

Sekančią dieną vėl pradėjo Julius, kuriam padėjo paskui tėtukas ir galų gale prisijungė mamytė su skaudančia galva. Oras lauke minkštas ir apsiniaukęs, šiek tiek vėjuota, pavalgom pusryčius ir susidėliojam užduotis- susirast autobusų stotelę ir dar vieną pliažą. Išsirabaždinam iš namų ir kopiam gatvelėm aukštyn-žemyn, kažkur, kur nesam buvę, randam autobuso sustojimą, su grafiku nesusigaudom, skersgatviais bei takais nuklystam ligi vandenyno, skalaujančio juodas pemzos uolas. Ar kaip jos turi vadintis? Labai keistai atrodo juodos ar tamsiai rudos uolos ir dangiško žydrumo vanduo. Pastebim, kad vėjas stiprėja. Aplink trenkia siera, matosi kažkokia sena prieplauka, pradėtos ir jau pradėję griūt statybos- toks įspūdis, kad sala išgyvena ne pačius geriausius savo laikus.

DSCN1581 DSCN1584 DSCN1582

Grįžtam namo, išsikepam kiaušinienės ir imu ruoštis nardymams, juk to čia ir atvykom- persitikrinu ekipiruotę, apsižiūriu ir atsisveikinu su šeima, ką čia žinai, gal paskutinį kartą matomės  🙂 Nardymo centras randasi bukvaliai po mumis. Tiesiog išeini per vartelius iš apartamentų, pasuki apačion ir jau vietoj. Žinojau, kad mano instruktorė bus vardu Šeila ir tik tiek. Deja, vietoj ugningos juodaplaukės undinės pasitiko sudiržus senučiukė, atsikrausčius čionai iš Anglijos prieš ketvirtį amžiaus. Labai pasisekė, kad dabar yra low season ir vietoj žmonių knibždėlyno sutikau tik dar vieną vokietį studentą, kuris laikėsi AOWD ir netgi visai neblogai kalbėjo angliškai. Nepasisekė, kad oras vis toliau bjuro. Šeila lakstė nuo kompiuterio link orų stotelės, bandydama sugalvot, kaip čia kur ką daryt, tada jau praktiškai viską stumtelėjom priekin į kitą savaitę, bet staiga paaiškėjo, kad egzistuoja planas B ir važiuojam link kažkokios įlankos, kur jau kaip nors bus gerai. Sušokom į išklerusį džipą ir nudardėjom. Atvykus man visai nepasirodė, kad ten kažkas ramiau, bet nu o ką aš žinau- sako, geriau, reiškia- geriau. Kol persirengiau, į molą ištiško kelios tokios galingos bangos, kad teko mikliai persirengt atgal ir kurnėt namo. Gal ir gerai, nes jūroj aplamai nesu nėręs, o čia dar banga paukšteltų į kokį akmenį..

Grįžus susiradau Virgą su Julium bandančius degintis prie baseinų ir nusprendėm, kad dar tik trys valandos ir galim susigalvot ką nors nuveikt. Partursenom namo ko nors krimstelt, mat ryte prisipirkau visokių neaiškių jūros gėrybių konservų o Virga pripirko kokių tai vietinių famous delikatesų. Mano dėžutėje apsireiškė kažkokios bjaurios mikrogeldelės smėlio padaže, davalgiau vien iš gobšumo ir žinau, kad daugiau tikrai nepirksiu, Virgos delikatesai irgi nebuvo geresni- trys skirtingai atrodantys dalykai su kažkokiais bjauriai saldžiais miltais viduj. Fe. Nors čia buvo kažkas labai tradiciško. Paskinis tradicinis desertas buvo turron pavadinimu Virginias- tas buvo visai nieko- tokia karamelizuota medaus ir pieno masė, kupina migdolų ir lazdyno riešutų ir įvilkta į valgomą ryžių popierių, kaip plotkelį kokį. Skanu, tik labai kieta.

Užkrimtę nusprendėm nuvykt į Los Americas (keisti tie pavadinimai, mačiau, kad yra ir Los Canadas kažkur- gal čia tokios bendruomenės anksčiau buvo?), staigiai susivyniojam, kulniuojam ligi autobuso stotelės, susimokam 8 pinigus, važiuojam. Gana ilgai, valandą gal. Atvažiuojam. Pučia. Šalta. Kurortinis miestas. Turistų nedaug, personalo nors tvenkinius tvenk. Ir visai kibūs tokie. Matėsi net ir valkatų bei labai juodų negrų, pardavinėjančių šlamštą, kelios negrės bandė siūlyt kažkokias neaiškias paslaugas, bet net nesileidom į kalbas. Nemiegojęs Julius ėmė raganėt, prasidėjo erzelis, barniai, nusprendėm, kad laikas namo, nes nieko nebus.

_DSC7461 _DSC7463 _DSC7464

Pakeliui krautuvėj radom stiklainį su Palmitos– jaunų palmių šerdys, tokie marinuoti balti stumbai. Gūžtelėjom, nusipirkom. Dar pasigriebėm tris bananus, pagalvoję, kad jei jau čia tokios plantacijos, tai turi jie būt kažkuo ypatingi. Autobusan susėdom jau sutemus ir kelionė atgal užėmė gerokai ilgiau, mat papuolėm į kitą maršrutą, kuris vežė ne greitkeliu, bet kaimais, turbūt buvo gražiau, bet nieko nesimatė. Paragavom bananų. Bet tikrai labai skaniau. Ne kažkokia krakmolinė masė su prieskoniu, o jautiesi it valgytum vaisių su daug skonio. Visai visai kitaip. Bananais reiks užsiimt. Važiuodami namo nusprendėm, kad pasigaminsim ką nors, ką rasim vietinėj krautuvėlėj ir visai neprašovėm- pasigaminom labai gardžių Fajitas. Paragavom tų palmių šerdžių- toks gaižus šūdas, stiklainis greičiausiai keliaus velniop, bet bent jau paragavom. Toptelėjo, kad palmė, kaip medis, yra visiškas šlamštas- nei statybinė medžiaga, nei malka nei maistas. Toks niekas tiesiog. Gerai, kad bent T. Hejerdalas rado keliom panaudojimą. Štai tokiom medinėm mintim užbaigiu dieną, mat ryt anksti keltis ir bandysim nert. Labanakt, kas skaitot.

Sekantis rytas prasidėjo liūdnai- „ujujujujuj, Luidži įkrito į sysiukąąąą“- Luidži- tai tokia maža mašinytė iš kindersiurprizo, nusprūdus Juliui tarp kojų rytinės tarnybos metu  🙂 toliau- pusryčiai ir maunu nardyt. Tiesa, viskas vėl užsibaigia ties ofisu- atslenka škvalas ir viskas atšaukiama iki šeštadienio 🙁 grįžtam, papusryčiaujam (aš- aštuonkojo konservais- skanu, bet galima ir skaniau) ir bandom eit pasivaikščiot ligi vaisių krautuvėlės, kurią Virga užmatė, važiuodama autobusu, planavom važiuot į Puerto de la Cruz, bet registratūroj įspėjo, kad nenutoltume nuo namų, bo bala žino, kas čia gali nutikt. Paklausėm. Užsibukinom nuo ryt mašiną trim parom, zonduosim salą. Po gero pusvalandžio kopimo aukštyn link krautuvėlės, nuomonės išsiskyrė ties žiedu, kurlink eit, abi galimos kryptys atrodė teisingos, pakilus virš miesto paaiškėjo, kad vėjas irgi yra visai teisingas, plėšiantis skrybėles nuo galvos. Pakeliui barstosi kažkokie maži lapeliai, su keletu žodžių. Nesuprantu nieko ispaniškai, bet turbūt kažkas antivalstybinio. Eitų dirbt, veltėdžiai, o ne politikuot.

_DSC7490

Pasirinkta kryptim neradom jokios vaisių krautuvėlės, bet radom blusturgį, kur, dideliam Juliaus džiaugsmui, radom personažų iš to sumauto The Cars multiko. Tiksliau- Makvyną ir jo sunkvežimį. Už 20 eur. Būčiau numojęs ranka, bet Virga pasakė, kad toks Švedijoj kainuoja per 1000 sek, tai prisiėjo nusipirkt iš gobšumo  🙂 Po to pasirodė, kad ten dar išsilanksto kažkoks transformeris su Big Benu ir gatvele, kur tos mašinytės gali važiuot ir šokinėt, nu vienžo. Galvos skausmas tėveliam, bo Juliui užteko tos mažytės mašinytės paskiau, kurią rado viduj. Papietavom namie kas kuo, aš- konservais kalmarų. Ir nusprendėm eit siestos. Aš nusprendžiau geriau pasikuist ties atvirukais, pabandyt pasitaisyt kamerą, mat gyvybės ženklų vis daugėja, bet panašu, kad mirus baterija. Pamoka kitam kartui kur nors važiuojant- įsidėt atsuktuvėlių rinkinuką. Pageidautina- ir testerį. Dabar gi tenka meistrautis padargus iš to, kas po ranka. Tarkim- USB laido ir testuot vos ne liežuviu. Paskui Julius užmigdo Virgą ir nusprendžiam eit pasivaikščiot. Kol sprendžiam, atsikelia Virga ir išeinam visi trise, Virga padūsauja, kad nepasiėmė kažko ten padam trint, bo padai pavirs kanopom,  bet taigi esam prie pat vulkano, iš pemzos beveik viskas aplink 🙂 ta proga nusibeldžiam į pajūrį ir pasirankiojam tinkamų akmenų. Gražiai krinta saulė, pafotkinu ir grįžtam namo pasikeist juostos, pasidėt akmenų ir nusprendžiam, kad reikia eit perkrimst. Vakar kaip tik kažkoks kinietis įbruko lankstinuką, kviečiantį pavalgyt už 18 pinigų, ir tada būna nemokama bonka vyno. Susigundom. Ir ne be reikalo- Virga užsisako anties su apelsinais (sako, kad baisiai skanu), aš, žinoma, krevečių su kurneištarsi pavadinimu. Irgi labai skanu. Julius kaip visada yra labai pigus- visad pakanka sulčių ir bulvyčių su kečiupu. Ačiū, sūnau, už tai. Kol pavalgom, ima lynot, bet o mum tai kas, šilta, grįžtam, dar kiek pakrapštau kamerą, pasikuičiam namie ir miegot. Štai tokia, niekam be mūsų neįdomi, diena.

Sekantis rytas prasidėjo, kaip ir žadėta, blogu oru. Tiksliau būtų brūkštelt, kad sekanti naktis pasibaigė štai taip- plyšimu. Jūs matėt, kaip plyšta per pusę dangus? Aš jau mačiau. Ėmiau budinėt nuo liūties šniokštimo ir grumėjimo, bandydamas susivokt, kiek valandų, kas vyksta ir ką čia daryt. Kai dangus ėmė blyksėt akinančiai, išsiritau iš lovos ir išsliūkinau terason. Jausmas nepakartojamas- šilta, nors paryčiai, vanduo griūva siena, viskas apačioj plaukia, viršuj elektros išlydžiai pliekia be sustojimo, tokia visur kaip ir migla, imu mąstyt, kad gal čia reikia atsinešt fotiką ir pabandyt kažką nufotkint, užverčiu galvą ir, nors visiškas bliuras akyse, matau, kaip plyšta dangus perpus. Skaisčiai baltai iki skausmo . Apžlimpu. Yra toks žodis?.. tiesiog keliom sekundėm prarandu regą, atgavęs amą susirenku drąsos likučius ir vėl vyniojuos į miegamąjį. Julius, kaip šventasis, pučia akin, nekreipdamas dėmesio, kad už lango maišosi dangus su žeme. Dar kelis kartus pabandom užmigt, paskui, supratę, kad viskas beviltiška, keliamės. Aš nukurnu ir atbukinu mašinos nuomą, nes nėra prasmės kur nors važiuot, lyja, pučia, visi išsislapstę pakampiais, pusryčiaujam ir planuojam mažą išvyką po miestelį. Santechnikas kieme tvarko klombas 🙂

_DSC7515

Pusryčiai, aš suvalgau kažkokį konservą iš jūros gėrybių bei daržovių, būtų skanu, bet kaip esu išlepintas kalmarų, tai skonis taip so so.

Einam ieškot batareikos mano videokamerai, ba ilgų tyrimų metu nustačiau, kad sugedo būtent ji, o ne kamera. Niekas neturi. Parduotuvėlės bando kažką prastumt, bet tik panašias forma kaladėles, su kontaktais išeinančiais į belekur. išmetam kelis atvirlaiškius

DSCN1621

Protarpiais vis nulyja. Sugalvojam eit į vaisių krautuvėlės paieškas, kuri atrodė labai gardžiai ir ganėtinai kažkur viršuje, kas garantavo eilinę treniruotę kojom. Rėpliojam viršun, ganėtinai toli, randam tą krautuvėlę, nusiperkam šiobeito ir kelis nematytus vaisius- turintį būt saldų guayabos pais

_DSC7628 _DSC7630

ir kažkokią spygliuotą šikną- trifidą chayote. Čia, sako, bus kaip kokia bulvė ar moliūgėlis, sriubosna.

_DSC7631

Dar kaptelim, kaip Virga konstatavo, skaniausio jos gyvenime ragauto vytinto kumpelio. Protarpiais nupila lietutis, nusprendžiam kulniuot ligi artimiausios stotelės, kur besėdint pravažiuoja autobusas nesustodamas. Atvažiuoja kitas. Nuvažiuoja. Pučia ir lyja.

DSCN1626

Po pusvalandžio atvažiuoja dar vienas. Energingais ženklais rodom, kad norim namooo, pagaliau sustoja ir nuveža 🙂 Vakaras paprastas- buritos gaminimas namie su skaniu ir sąlyginai brangiu Tenerifės vynu- raudonas, bet tokio.. eee… šilkinio?.. skonio. Švelnus ir visiškai nekerpantis liežuvio, gaila, kad nesu gurmanas ir nemoku apibūdint taip, kaip priguli. Pasiimu peilį ir einu rakaliuot batareikos, o vdrug kas paaiškės viduj. Preliminariai paskinį kartą įdedu į kamerą ir ooo, stebukle. Veikia. Tiesiog veikia. Džiaugsmui nėra ribų, filmuosiu nardymus, jei pavyks panert.Ta džiugia nata ir sakau labanakt.

Sekantis rytas pasigirdo niūria šniokščiančia lietaus rutina. Kadangi buvo užbukinta mašina, visus išridenau link pusryčių stalo ir ėmėm ruoštis važiuot į kur nors. Pakramsnojom ir foje susitikom su bernaičiu, kuris mums perleido kuklų viedrelį fiat panda su stikliniu stogeliu. Įsėdus suerzino, kad bakas nėra visiškai pilnas, o mums reikia palikt su pilnu, kad nepermokėt už kurą. Et, tiek to. Nusprendžam važiuot į priešingą salos pusę per viršų, Per Masca kaimelį, kuris minimas visuose turistiniuose giduose. Serpantinais kylant aukštyn pakelėse ėmėm pastebėt žuvusiųjų ženklus- minikoplytėles, tokias televizoriaus dydžio.

_DSC7516

Ant kelio ėmė pasitaikyt žemių. Asfalto danga pastebimai suprastėjo, kelkraščių vietom nebeliko visai, jau nekalbant apie tvoreles. Ant kelio ėmė vėl pasitaikyt žemių. Žvyro. Akmenėlių. Akmenų. Labai didelių akmenų!!! Riedulių, kurie mūsų mašinytę būtų nusviedę tarpeklin.

_DSC7532 _DSC7534 _DSC7535 _DSC7538 _DSC7541

Buvo tikrai nejauku ir tuo pačiu labai gražu, nes priešingoj pusėj matėsi didžiulės tolumos, apsmaigstytos haziendom beigi lūšnelėm.

_DSC7523 _DSC7527 _DSC7536 _DSC7537 _DSC7539 _DSC7540 _DSC7543 _DSC7546 _DSC7548 _DSC7549 _DSC7550 _DSC7551 _DSC7553

Befotografuodami užklupom kelininkų brigadą, kurie, užuot valę kelius, kramsnojo, pasislėpę mašinose o vieną netgi užklupom besiusijantį, garantuotai paskiniai lašai subėgo vidun 🙂

_DSC7522

Persiritom apačion į Buenavista del Norte, kokį tai miestuką ant jūros kranto, kupiną bananų plantacijų, golfo laukų ir sumauto lietaus, kuris niekaip nenorėjo baigtis. Nusukom kažkur ne ten ir plyšiais nuvažiavom ligi akligatvio, kur tvoros buvo padabintos spygliuota viela ir įmūrytom stiklo šukėm.

_DSC7554

Apsisukom, grįžom link vandenyno, kur pirmąkart pamatėm Tikrai Dideles Bangas. Tikrai. Labai labai dideles. Po velnių, žiūrėkit į nuotraukas, nėra kaip aprašyt tuos gniuždančius kiekius vandens. Kažkas gigantiško.

_DSC7557 _DSC7559 _DSC7562

Čia labai daug dalykų, apie ką galima pasakyt „gigantiška“. Gigantiškos bangos. Gigantiškos uolos. Gigantiški sukulentai (tokie augalėliai maži, kur Lietuvoj telpa vazoniuke), gigantiškos agavos (matėt kada agavos žiedą?.. sulyg maža pušele beveik, kokių 5 metrų, čia jum ne alijošius kaime pas bobutę). Gigantiški kaktusai, laukiniai ir dekoratyviniai.

DSCN1633

Nežinau, ar galiu sakyt, kad palmės irgi gigantiškos, mat kitur nelabai mačiau, o čia tikrai didelės.

Sugalvojom apvažiuot ratu visą salą, tuoj pat nurūkom iki Garachico, miesto šiaurės vakaruose, stačia uola besiremiančio į Atlantą ir padovanojusio daug gražių nuotraukų

_DSC7565 _DSC7566 _DSC7567 _DSC7568 _DSC7569 _DSC7570 _DSC7572 _DSC7576 _DSC7577

Grįždami po kelių valandų dar pripyškinom. Negalvokit, kad dedam visas nuotraukas iš eilės, oi, toli gražu 🙂

_DSC7590 _DSC7593 _DSC7599

toliau- Puerto de la Cruz, kur yra garsusis zoologijos Loro parkas su gyvu velniu visko, davažiavom, pasižiūrėjom, kad oras šūdas ir vidun nėjom, sugalvojom grįžt kitu keliu, pasiklydom kažkur priemiesčiuose, velniop serpantinus, važiuojam aukštyyyn!! Nevingiuojant, tiesiai!!! Aukštyn taip, kad antras bėgis nebetraukė, prisiėjo jungt pirmą tiesiu keliuku dangun, vietom rodės, kad mažina apsivoš aukštielnyka, atsisukau pasižiūrėt- Julius tikrai gulėjo savo kėdutėj, reikėjo ištempt kaklą, nes per kapotą nesimatė, kur važiuot. Gatvelės neremontuotos ir siaurutės, sankryžėlėse sėdi po dieduką su cigarete (nu bet tikrai, vyrai didesni tinginiai už moteris arba mūsų tiesiog daugiau (bet moterys kvailesnės, nes ten pat mačiau vos ne kailiniais apsirėdžiusias prie kokių +24)). Grįžom atgal, kažkaip papuolėm vėl į tą kelią, kur jau buvom ir nurūkom atgal, nusprendę, kad salos neįveiksim, mat jau po pietų ir norim valgyt. Užsizirziau, kad noriu stot pavalgyt kur nors autentikoj, sustojom prie pakelės baro pavadinimu, kaip vėliau pastebėjau, El Tequila. Užėjus vidun širdis uždainavo- jokio turistinio konfeti, prie baro labai stora pora ir pijokas, viskas tik vietine kalba ir nuotraukos ant sienų su žvejais. Iškart prisistatė padavėja su .. meniu? Juokaujat. Lapuku užsakymams. Staigiai išsiaiškinom, kad nesuprantam vienas kito. Ėmiau vaizdingai rodyt, kad esu alkanas, bet kontaktas neužsimezgė. Tuomet mergiotė ėmė mot man ranka į užkulisius, nuviliojo kažkur laiptais aukštyn keisto kvapo kamaron, kur, uždegus šviesas, parodė šaldytuvą, prikrautą kažko iš jūros. Pripuolęs artyn ėmiau baksnot, ji ėmė sakyt, vėl nuriedėjom iki nulinio bendravimo lygio, tada atsiminiau, kad planšetėj turiu kažkokį ispanų-anglų žodyną (būtinai susiinstaliuokit kokį, nepasigailėsit), šūktelėjau „ein moment“ – tipo moku vokiškai- ir nudardėjau pasiimt. Ir visai padėjo. Sutarėm, kad Julius nori bulvyčių fri, kad Virga nori vyno, o aš vandens ir kad valgysim žuvies. Ėmiau baksnot, kas čia kur yra. Pirmiausia bakstelėjau kažkokią geltonai rudą gyvatę, kuri pasirodė esą murena! Iškart užsisakiau dvi. Pirštais susitikrinom, kad dvi. Kai ištraukė pirmą, ėmiau mostaguot, kad kiek per daug, mat jau viena žuvis buvo kaip mano ranka ligi peties, surodėm, kad gal va tokią mažesnę, kad va per pusę ir ok. Grįžom ant suolų, kur atnešė užkandėlės, pakramsnojom ir atkeliavo maistas- druskoj keptos bulvės, salotos, vynas su raugintų kopūstų kvapu belekokiam buteliuke ir kepta murena gabaliukais.

_DSC7583

Skonis kaip ungurio? Aš nežinau. Bet buvo tobulai skanu. Labai labai skanu. Stalo įrankiai- mužikiški, servetėlių nėra, pučia, bet jauku, lyg būtum namie. Sugalvojau, kad reikia namo parsivežt žuvies, planšetėj išsiverčiu žodžius „atleiskit“, „žuvis“, „pirkti“. Kulniuoju link baro, ant kurio sėdi padavėja, pliaukšdama su girtuokliu. „si, si“, vėl einam viršun, pakeliui rikteli „mama!“ ir prisijungia guvi babytė. Dabar jau planšetę turiu po pažasčia. Išsirenku mureną, tada kokias tai apvalias dvi žuvis, kampe lyg kaip kokios sardinės, parodau, paklausiu, ar čia sardinės, mojuoja rankom, kad čia kažkas geriau. Paimu. Tada įvyksta ilgas dialogas, kurio metu dvi moterys ir aš niekaip nerandam bendros kalbos- aš noriu žuvies išsinešimui, ko jos nori- duktė ir mama- aš nesuprantu. Planšetė visiškai nepadeda. Sutariam, kad aš noriu tą žuvį išsinešt. Sutariam, kad tai suprantam, bet nesusigaudau, ko jos nori dar. Galų gale dukra stveria mane už rankos ir vedasi kažkur. Ne, gašlūnai, ne ten. Pasirodo, virtuvėn. Duria į priskretusią keptuvę. Aaaa, ar mum ją reikia iškept? Ne, saule, išsikepsim. Čia ir susidedam taškus ant “i“. Dar suderinu didelę bonką naminio vyno, atsisveikinam, atsifotografuojam ir išvažiuojam namo. El Tequila, nepamirškit.

_DSC7584 _DSC7586

Kelias namo turėjo būt paprastas ir trumpas- 35 km. Užbėgant už akių galiu pasakyt, kad jis užtruko virš 2 valandų, mat vėl kilom aukštyn, raitėmės serpantinais, buvom net užvažiavę į kapines, kurios čia ganėtinai savotiškos- nabašnykų žemėn nekavoja, kybo jie celėse tokiose sienose įmūrytose.

_DSC7600 _DSC7601 _DSC7602 _DSC7603 _DSC7609 _DSC7610 _DSC7612 _DSC7614 _DSC7613 _DSC7625

Grįžom, susiparkinom, nusimetėm daiktus, nubėgom pasifotkint prie audringo vandenyno, Julius suvalgė bjaurių ledų su želatinu (aš nugraužiau želatiną, o Julius suvalgė ledus), vėl grįžom, iškepiau gardžias žuvytes, kur nepamenu pavadinimo. Štai jum ir labanakt.

_DSC7626

Ryte prabudom su mintim „vulkanas“. Šiandien zonduojam Teidę, pasiguglinau, ji dar praeitą šimtmetį buvo atkutus ir grumėjo, bet dabar stūkso apsnigta. Apsitūlojam, sušokam į fietuką ir išdardam. Viskas atrodo visai ir gerai, jau įprasti serpantinai su kaktusais vyniojasi vos ne nuobodžiai. Šen bei ten iššokam papliauškėt nuotraukų, į juostinį rolėjų įsimečiau Edvardo dovanotą kodako technical pan su 25 iso, mat sugalvojau, kad ten labai aukštai bus pats tas. Pastebim, kad šiandien ir penktadienis ir 13 ir pasišaipom, kad jau dabar tai jau bus. Ryto rūke kalnai atrodo dvimačiai

_DSC7637 DSCN1636 DSCN1639 DSCN1642

Gamtovaizdis pamažu transformuojasi į kažkokį sunkiai priimamą smegenims- žema augmenija praktiškai nunyksta ir lieka tik labai ilgais spygliais pušelės (?) bei kažkokie krūmeliai.

_DSC7639 _DSC7642 _DSC7645 DSCN1640 DSCN1644

Anei žolytės. Anei smėlio ar žemės, juodi lavinės pemzos klodai, sukritę gurvuoliais, subirę žvirgždan ar pavirtę į smėlį. Juodi. Rudi. Raudoni.

_DSC7807 _DSC7808

Sako, Čia filmavo Žiedų Valdovą. Pilnai tikiu, nes dekoracijos čia nereikalingos- paleidai orkų armiją ir suk kameros rankenėlę 🙂 Kaip čia sugeba augt medžiai- nesuvokiama.. privažiavę paskutinę sankryžą, kur kertasi keliai iš Los Gigantes ir Santa Kruz pastebim, kad kelyje vyksta kažkokia kebeknė. Šiaip ne taip prisiparkuojam, Virga nukurna ir sužino, kad kelias link vulkano uždarytas, mat po audros viską užvertė sniegu.

DSCN1651 DSCN1652

Pakinkuojam galvom ir nusprendžiam, kad važiuosim link piramidžių, kurios turi stūksot kažkur ties miesteliu Guimar, rytinėj pakrantėj. Snieginu keliu leidžiamės žemyn

DSCN1653 DSCN1654 _DSC7656 _DSC7655 _DSC7657

Pasirenkam ne greitkelį, bet vingiuotą kelelį per kaimus ir klonius, kuris po kelių valandų duoda suprast, kad mes tuos keliasdešimt kilometrų važiuosim ligi tamsos. Visiškai neturistinis maršrutas nušiurusiais kaimais, lūšnynais, neaiškiom sudžiūvusiom plantacijom, šiukšlėm, keistais vandentiekiais ir nieko neveikiančiais diedukais.

_DSC7664 _DSC7665 _DSC7667 _DSC7668 _DSC7669 _DSC7670 _DSC7671 _DSC7672 _DSC7673 _DSC7674

Niekur nemačiau tiesiog būnančių moterų, bet va diedukų- apsčiai pražioplinę kažkiek nusukimų grteitkelin, pagaliau išsukam į vieną ir, gurgiančiais pilvais, nušvilpiam link sostinės Santa Kruz.

Susiplanuojam, kad stojam užkrimst pirmoj pakelės knaipėj, kuri pasitaiko už kokių 10 km, stojam, ateinam, viskas tvarkoj, niekas nekalba angliškai, dienos pietūs- 7 pinigai, padavėjas (linksmas diedas metuose be jokios kalbos) paduoda, kaip užsieniečiam, prancūziškus meniu. Po trumpos bevaisės diskusijos pamojuoju pirštais, kad ateitų prie reklaminio stendo ir pabadau pirštu, parodydamas, kad du. Juliui jau žinau, kaip reikia sakyt- padadas y kečiup. Dar kažkaip susirodom pirštais, kad obuolių sulčių- piešiu pirštais obuolį, spaudžiu, lyg suprato, tada man aqua minerale, o Virgai- vino roso. Dienos pietūs patiekiami greitai. Taip ir turi būt. Negudri sriuba iš daržovėlių, kruopų ir jūros gėrybių. Iš ko gi dar, šalia juk Atlantas. Antras- gigantiškas šnicelis su bulvytėm ir guzu citrinos. Ką su ja daryt- Ponas Dievas težino. Julius suvalgo visai nemažai bulvyčių, mes su Virga neįveikiam savo porcijų, su visom paniruotėm, skonis primena tarybinę valgyklą, bet man visai skanu. Padavėjas sukasi aplink Julių, kedena plaukus, tapšnoja, duoda jam dar pavalgyt, atneša mandariną, Julius nenori, atneša jogurto, Julius nenori, išlydi ir atsibučiuoja su kažkokiais klientais (padavėjas, ne Julius), atneša kavos. Mažiukai puodeliai, apačioj balta. Virga susidomina, kaip čia taip jis sugebėjo supilt kavos. Aš pasisaldinu. Virga, kadangi geria be cukraus, savąjį supila man. Paskui paaiškėja, kad dugne- kondensuotas pienas su cukrum.. Šiaip ne taip išgeriu sirupą ir vyniojamės. Atsiskaitant paaiškėja, kad Julius pavalgė dykai (sąskaita buvo užpeckiota tušinuku ant staltiesės). Ačiū labai, štai jums ant arbatos, maunam link piramidžių, Julius šiltai atsisveikina su padavėju. Privažiuojam tą Guimar, nusiblūdijam, apsisukam, randam. Susimokam 24 pinigus ir. Ir ką? Tokių piramidžių pilna sala, ant kurių prisodinta kažkokių daržų, vynuogių, dar kažkokios velniavos.

_DSC7706 _DSC7705

Booooring. Piramidės, po velnių. 5 metrų aukščio. Pats tokią per pusdienį suręsčiau. Gerai, dar buvo mini botanikos sodas, kuris visai patiko. Tada priėjom kelias vietas, kurios reikalavo kažkokios kortelės ir kur negalėjom praeit. Pasiklausiau paskui registratūroj- reik damokėt 5 pinigus už access į nuodingų augalų sodą ( gal 10x10m ) sklypelis ir tie pat už palapinę ( kokie 5×20 m ) su kažkokiais indėniškais šūdais. Pasišaipom ir einam lauk. Pamiršau paminėt, kad čia auga gigantiškos Kalėdinės gėlės. Krūmai ir vos ne medžiai, šekit-

_DSC7713 _DSC7714

Nusprendžiam važiuot vėl link Teidės, nes jau kaip ir pavakarys ir grįžt per viršų. Kylam viršun, pasifotkinam

_DSC7719 _DSC7721

dar kylam, jau aukštai, posūkis link Teidės. Mašinų kamštis. Susivokiam, kad kelias vis dar uždarytas. Nieko nebus, imam žemėlapį, pasižiūrim, kad artimiausias kelias per Puerto de la Kruz, kur jau keliskart buvom. Tiek to. Važiuojant imam suvokt, kad riedam labai keistu mišku- eukaliptų ir pušų. Pušų, kurios meta spyglius (labai ilgus, todėl visas kelias atrodo kaip per šienapjūtę, ridinėjasi perekatipole ir panašus jovalėlis) ir eukaliptų, kurie, pasirodo, keičia žievę, kaip gyvatė odą- lupasi ir krenta žemėn.

_DSC7727 _DSC7728 _DSC7729 _DSC7730

Eukaliptų kvapo miškas? To dar nesu patyręs. Pakeliui kažkur sustojam nusipirkt atsigert, paprašau, kaip durnas, ko nors su burbulais, Virga nubėga ir atneša vandens, sulčių ir pepsikolos. Kaip kvailiai, duodam Juliui pepsikolos, tipo, kad gautų cukraus ir dar neužmigtų, ba svyrinėja, it girtas. Puerto de la Kruze užsipilam benzo, šokam greitkelin ir minam namo, nes jau temsta. Staiga užpakaly pasigirsta verksmas, dūsavimai, žiaugčiojimai ir Julius apsivemia fontanais, išpildamas ant savęs ir nuomotų sėdynių visą dienos racioną. Sukrušta pepsikola. Daugiau niekad gyvenime, nes jau ne pirmas kartas. Mašinoja panika, smarvė, triukšmas, chaosas. Spjaunu ir stoju greitkely su avariniu, kažkaip apsitvarkom, apsivalom ir smirdintys važiuojam tolyn, pakeitėm planus, važiuosim namo ne pro Icod de los Vinos, bet, kaip pirmą dieną, per Masca, nes jau žinom, kaip.

_DSC7731

Savaime suprantama, sutemo. Aš tikiu, kad šitie nuostabūs kloniai suteikia nepakartojamų pojūčių važiuojant giedrą dieną, bet mum prisiėjo važiuot čia dukart- vieną- per lietų ir užgriuvusius kelis ir aklinoj tamsoj, kas serpantinuose be kelkraščių drąsos nesuteikia. Ir dar- ispanai kaimuose neturi elektros? Taupo? Aklinos žaliuzės? Taip tikėjaus išvyst žaižaruonačius kaimelius tarpekliuose, o teko pasitenkint tik keliom valdiškom spingsulėm. Artėjam link namų. Tamaimo miestelis. Užmigęs Julius prabunda ir ima verkt. Ir vėl vėmalų fontanai. Pyp pyp. Tamsu, nieko nesimato, preliminariai apsivalom, iki namų keliolika minučių. Mašina dvokia net atidarytais langais. Kaip ją reiks poryt priduot- bala žino..

Grįžtam, pakeliui nuperku valgyt kažko. Pasirodo- paniruoti kalmarų žiedai, kurie atšyla, sukrenta į jovalą, kas prisvyla, kas nedakepa, neskanu, Julius jau linksmas vėl, bet nuovargis kerta per smegenis ir griūnam miegot. Toks vat 13 penktadienis.

Rytas. Vėlyvas. Pusryčiai. Kurnu į nardymo centrą, mat šiandien pažadėtas nėrimas, jėėė, bus, oras leidžia. Susimaukšlinam ant savęs kosčiūmus, visi sėdi ir švilpauja su valdiškais 5 mm, o aš atvykau su savu 8+8 ir dar hoodu, tai sėdžiu ir tušinuos viduj tyliai. Nersim šešiesie- norvegų pora, du stori anglai ir aš su vedliu. Pasidžiaugiu, kad turiu savo ekipiruotę, mat nuomojama tokia labai jau. nuomojama. Susėdam į palaikę geldą ir pypinam link uolų. Ką aš žinau, koks tas tinkamas oras Atlante, bet bangos tai sulyg sunkvežimiais, tik tokios tingios ir nepiktos.

Nuplaukiam ligi uolų, išmetam inkarą. Aišku, aš turiu virst į vandenį pirmas. Kodėl aišku? Todėl, kad su manim visąlaik taip būna. Mielai griūčiau paskutinis. Tiek to. Virstu. Apsivožiu, atsiverčiu. Prakeikta panika. Jos neįmanoma suvaldyt. Rodos, kad trenktum viską lauk ir eitum į krantą, kur sausa, nieko nebereikia. Gal ir gerai, kad pirmas. Kol kiti sugriūna vandenin, priepuolis praeina. Viskas ok, down. Kaip ir galvojau- svorių gavau per mažai. Kodėl manęs amžinai niekas neklauso??? Juk sakiau. Nepaneriu. Perpykęs griebiuos virvės ir žemyn galva kabarojuos dugnan, kur slėgis didėja ir jau galiu susitvarkyt. 12 metrų. Gražu, šviesu, sąlyginai skaidru. Dugne- daug jūros ežių, žuvų, keistos bazalto uolos, vingiuojam, matau tik savo buddy, stebiu kompo ir manometro parodymus, 15, 18, 20, 22, po velnių, čia jau dekompresinis gylis, 22,5, kaukė ima aktyviai leist vandenį, nežinau kodėl, reiks prasikonsultuot, sakė, kad nersim iki 18, kompas rodo 22,5, suvokiu, kad dekompresinio stopo aš nebegalėsiu atlikt, nes nesugebėsiu su tiek svorio išbūt reikiamam gyly, mane išspjaus viršun. Susinervinu, išjungiu kamerą, sūrus vanduo žiauriai graužia akis, oro likę jau ties raudona padala, rodau instruktoriui, rodo, kad ok, kas, po velnių, ok, mes turim būt viršuj su tokiu slėgiu jau, gal net BCD neišeis pripūst paskui. Randam aštuonkojį po akmeniu. Instruktorius rodo, kad kažką daryčiau. Ką aš žinau, ką galima daryt su gyvu aštuonkoju. Gal jie kandžiojasi. Arba daro kokias nors bjaurastis. Špygas rodo aštuonias. Paimu ir uždedu ant jo akmenį. Nenene, instruktorius rodo, kad reikia jį pačiupint, kiša ranką, tas sumautas aštuonkojis kažkur pasislepia ir bala nematė. Po šimts, aš vis dar 20 m gyly ir man reiks atlikt dekompresinį stopą, kuriam nebelieka laiko, imu džiaugtis, kad nusipirkau draudimą, nes man jo tuoj prireiks. Žuvys? Jūrų žvaigždės? Man graužia akis. Žiauriai. Užsiberkit druskos ir pamatysit, kaip. Kažko prifilmavau, bet nežinau, ar bus bent kiek naudos. Vėl rodau savo bendrakeleiviui manometrą, kur oro lieka apgailėtinai mažai, o mes vis dar pavojingam gyly. Anas linksi galva, kad jojo, jis žino, imu dugne grabaliotis akmenų, kad kažkaip gelbėt situaciją. Pasirodo, čia viskas dugne prikirmiję ir neatplėši, tik per filmus rėplioji sau ir renki perlus, lobių skrynias ir nuostabias kriaukles. viskas kaip pricementuota o augmenijos išvis nėra, gal kad vulkaninis dugnas ir irgi nesvetingas, velniai žino. Vargais negalais randu kažką sunkaus, išsikrapštau, instruktorius rodo mest. Gerai. Metu. Ant tavo sąžinės, vaikigali. Apkulsiu iškilęs. Betgi ne- matyt, jie čia jau žino dugno reljefą ir mes atsirandam tiesiai link inkaro grandine. Jėėė! Mikliai kabarojuos viršun ir ties penkiais metrais prakybau tris minutes žemyn galva, po ko kamščiu šaunu aukštyn.

Sulipam. Pakeliui atgal perkalbam su Šeila, kad gal man reikia imt advanced licenciją, jei noriu eit toliau (o noriu, planuoju iki tech daivingo bent jau paragavimui), nes reik primokėt sąlyginai nedaug pinigų ir vietoj tuščio panardymo gausiu kvalifikaciją. Pamąstau kažkiek ir sukertam rankom. Po sukirtimo paaiškėjo, kad pirmadienį ryte nersim į 40 metrų gylį. Žinia, atpalaiduojanti vidurius. Nueikit 40 didelių žingsnių ir pastatykit juos stačiai. Tiesus nekontroliuojamas iškilimas- kaip minimum- ligoninė su barokamera, maksimum- letalinė išeiga. Po velnių. Tiesiog baisu ir tiek. Bet čia poryt.

Toliau susirandu savo familiją ties baseinais šalia vandenyno ir vėl bandom šturmuot Teidę. Susikuičiam ir sutupiam į dvokiančią mašiną. Eina švilpt. Ką sakys kontora?.. gerai, važiuojam, nedavažiavę vakar dienos sankryžos, papuolam į kamštį. Didžiulį. Ojej, labai labai didelį. Nu ką darysi. 10 km kaip minimum. Čia susigraibau, kad nardymo kompas rodė „no fly“ ženkliuką, o aš jį pamiršau namie ir esu virš 2 km nuo jūros lygio. Telefonas jokio ryšio neturi. Mhm. Aha. Imu ieškot savy dekompresinės ligos požymių- niežulio, kraujosrūvų, svaigimo, pykinimo, sąnarių skausmo- lyg nieko nėra. Kaip matot nuotraukose, važiuot buvo verta.

_DSC7741 _DSC7742 _DSC7743 _DSC7749 _DSC7750 _DSC7751 _DSC7753 _DSC7754

Po truputį kalną užkloja debesų vilna, imu pergyvent, kad nieko nesimatys iš funukulieriaus, privažiuojam, o jis išvis neveikia 🙁 ar kad žiema? Ar kad kas?.. koks dabar jau skirtumas. Šalimais kalva, nuklota šviežiu sniegu, kur vietiniai lekia kaip išprotėję su užkandžiais, serfingo lentom (iš kur pas juos rogutės), kad nučiuožt ir panašiai. Ir išvis aplink tik vietiniai, sugalvojom išvadą, kad jiem labai smagu sniegas, bo nematę ir todėl tokie kamščiai.

_DSC7761 _DSC7764 _DSC7765 _DSC7766 _DSC7767 _DSC7768 _DSC7769 _DSC7770 _DSC7771 _DSC7773 _DSC7774 _DSC7778 _DSC7780 _DSC7781 _DSC7788 _DSC7789 _DSC7791 _DSC7794 _DSC7795

Solidžiai skandinaviškai apsisukam ir pypinam namo. Na, ne visai solidžiai, nes galvojom nuvažiuot ligi kažkokios observatorijos, bet Virgai dašuto, kad ispaniškas kelio ženklas rašo, jog eismas į kitą salos pusę vyksta tik viena kryptim. Sustojom, padavėm atbulinį, atsiprašėm darbininkų. Nes visvien ten buvo debesis.

Tada susiplanavom pavalgyt pakeliui, kur nieko nebuvo, tiksliau- buvo bet neveikė, susirentėm ant kapoto nediduką besmegenį, nes visi taip daro, o kiti, kurie dar pakeliui, džiaugėsi, pametėm paskui po kokių 8 km. Namooo namo namo. Parriedam, pastatom, namo. Kepam folijoj žuvis, be jokių prieskonių išvis, gavosi gardžiai, užgraužiam ir einam pasižmonėt.

_DSC7816

Julius nori eit aukštyn. Einam. Praeinam bažnyčią, kur groja trankus šūdpopsis ir būriuojasi pencinykai, programoj paskaitau, kad po valandos bus madų šou. Gerai, kerėblinamės aukščiau, lauk iš kaimo, randam patogius laiptus, pigią parduotuvę, vyniojamės atgal.

_DSC7823 _DSC7825 _DSC7826

O atgal papuolam į madų demonstraciją… bažnyčios šventoriuj. Ir pataikom ant pačio galo- pliažinių skudurėlių demonstracijos 🙂 Lietuvoj turbūt akmenim užmėtytų, o čia va visai kitokie tie katalikai.

_DSC7839 _DSC7841

Iš kažkur atsiranda net Senis Šaltis, apsitūlojęs visas ir renkantis aukas kažkam ten kilniam. Julius suberia mūsų variokus ir sužavėtas gauna už tai bonbonkę. Grįžtam namo, šiek tiek pasiskaitinėju apie nardymą ir miegot. Jau praėjo visa savaitė, įpusėjom čia. Labanakt.

DSCN1694

Norit sekmadienio reportažo? Jo nebus. Duokit vieną dieną pailsėt. Protingose knygose rašoma, kad šventą dieną reikia švęst, tai tuo ir užsiėmėm, kiek gi galima duotis nuo ryto iki vakaro, taip grįšim labiau pavargę, nei prieš išvažiuodami. Pragulėjom visą dieną prie vandens su sangria ir knygom. Aš studijavau nardymo vadovėlį, Virga deginosi, Julius taškėsi. Nufotografavom tūkstantį didžiulių bangų, testuoju man naują juostą Ilford hp5+, tituluojamą „grūdo karaliumi“.

DSCN1590 DSCN1593 DSCN1684 DSCN1697 DSCN1704 DSCN1711 DSCN1718 DSCN1730 DSCN1731

Padabosim, kai išryškinsim. Knygoj randu, kad po dekomprtesinio nėrimo nerekomenduojama kilt aukščiau, nei 300 m. Oho. Viršijau ribą vakar visais dviem kilometrais. Gerai, kad buvo pusantros paros pertrauka tarp nėrimų iki dabar ir kad nieko nenutiko. Vakare- kelių km prasivaikščiojimas ligi naujai atrastos krautuvės, nusipirkimas keistų valgomų dalykų, paskui namo, iškepiau mureną, visai skaniai gavos, tik atrodo baisiai.

_DSC7848

Nuotaiką dar pataisė mūsų ex-mašina, prikimšta išsižiojusių turistų- reiškia, jog su kvapu buvo kažkaip susidorota
🙂 Pratestavau bene visus vietinius alus, nieko visai ypatingo. Kanarietiški pilsneriai eina po išdidžia dorado etikete, o iš ispaniškų priimtiniausias lageris, kaip ir buvo galima nuspėt, San Miguel. Ragavau dar kažkokio tamsaus buteliuką mažiuką, Mahou Negra, nieko labai skanaus, bet kažkiek geriau už visokius šūdų elius ir stoutus. Jei reiktų išskirt kažką vieno- laurus atiduočiau Cruzcampo Gran Reserva. Mažiukai buteliukai su stikliniais raitūzais- daug skonio, daug kvapo, dailus pateikimas. Daug įspūdžio. Dar ir 6,5%. Ta proga einam miegot. Jei čia bus paskinės mano raidės- reiškia, jog rytoj nebeišnėriau. Labanakt.

Rašau užkart už dvi dienas. Lėtai. Nes turiu tik vieną ranką o kompo klava apsilydžius ir be mygtukų. Balkone džiūsta šlapi batai. Įdomu? Ir man būtų įdomu. Taigi, vakar diena. Deep daivingas. Atsikeliu per anksti, trypčioju, ateinu, sulaukiu. Paaiškėja, kad be pertraukos darysim ir navigacinį nėrimą su kompasu, tik pasikeisim balionus. Ok, kaip tik jums geriau. Šiandien mano instuktorius- storulis šnekus anglas, susipokuojam, užsimetam ekipiruotę, išplaukiam. Tik išsukus iš uosto, pasitinka Didžiulė Banga sulig Dideliu Namu. Susigūžiu, nes suprantu, kad jau dabar tai viso gero. Bet čionykščiam tai, matyt, įprastas reikalas- elegantiškai perkopia per keterą ir nuplerpiam gilumos link. Šiandienos tikslas- Atlantis cave. Man tai kas, gerai. Bangos didžiulės. Išmetam inkarą, griūnam atbuli. Jau pripratau, kad tuo momentu pametu kaukę, laikau ir užsimaukšlinu, kaip kad turi būt. Leidžiamės. 10. 15. 20 metrų. Kaukė žiauriai leidžia vandenį, nespėju pūst lauk, prisipučiu vandens į akis, graužia, bet ką daryt, pastebiu, kad kameros hermetiškam housinge pilna vandens, matyt, būsiu blogai uždaręs, šūdas, diena nepavyko. Einam dar gilyn, nesusitvarkau su kauke, vanduo plūsta, akis graužia, iškilt negaliu, vėl reikalingas dekompresinis stopas, kur inkaras- nežinau. Esu beveik 30 m gyly, pabandau įjungt kamerą- oho, veikia. Filmuoju beleką. Sutinku žuvį su žirgo galva. Mažu latvis? 🙂 vėliau sužinau, kad tai kažkokia žuvis- trimitas. Tiek to, baigiasi mano 3000 litrų oro, reikia kilt, instruktorius dar įsuka kažkokion olon su prožektorium, aš sudvejoju, mat vakar užsižiopsojęs stuktelėjau baliono ventiliu, pralindinėdamas po kažkokia kabančia uola- pagalvojau, kas būtų, jei būčiau nulaužęs? Turbūt būčiau pakilęs virš kalnų kojom į priekį, visgi spaudimas per 200 atmosferų.

Iškylam, susižinau, kad neriam į navigacinį nėrimą už pusvalandžio. Ok, aš vėl vienas daugiau žmonių nėra, vėl didesnis 15 l balionas, man patinka. Šįkart neriam su Šeila, prie pat didžiulių uolų. Patarė atsilaisvint kaukės diržą, gal dėl jo man leidžia ir akurat- jokio vandens tekėjimo. Nuostabu. Įvykdau visas užduotis su kompasu, dar šiek tiek pasiblūdijam ir kylam, nėrimas pavyko maloniai, kaip reta. Dekompresinis stopas, paviršius, laivas, į uostą. Vėlyva popietė suplanuota mokytis, mat oras labai toks šiaip sau. Virga su Julium irgi tūno namie. Grįžtu, pavalgom, aš einu mokytis, šeima- siestos. Po pusvalandžio Julius užmigdo Virgą, padedu knygas šalin ir einam pasivaikščiot. Grįžtam, šis bei tas ir Julius išverčia vandens asotį ant Virgos laptopo. Sureaguojam žaibiškai- kompas apverstas, Julius aprėktas, feno registratūroj nėra, kažkas pasiskolinęs, patariu padžiovint virš elektrinės orkaitės. Padžiovina. Neilgai. Kol vieni klavišai susiraito ir nukrenta o kiti šiaip vos veikia. Abu labu tokiu. Gerai, kad neįkišo dukofkėn. Toliau vakaras beveidis, kurio neapsimoka ir aprašinėt, juolab kad ir labai nepatogu. va toks būna uostas gražią dieną

_DSC7855

Rytas. Pusryčiai. Ančiuviai, visai gardu, ačiū, kad klausiat. Nardymas. Nersim dar su dieduku anglu, kuris rokenrolina būgnininku kažkokioj grupėj ir 88 metais viešėjo Jionšiopinge. Apsirėdom, išplaukiam link Rolfs Cave, aš jau ten buvęs. Man Multilevel diving pamoka. Kaip visad, aš pirmas. Kodėl visur visada esu siunčiamas pirmas?.. tiek to, pirmas tai pirmas. Pūkšt, pametu kaukę, susirandu. Sugriūvam visi trise. Aš vėlgi pagal inkarą leidžiuos pirmas. Ties dugnu sukteli srovė, apsisuku atbulas, atsiremiu ranka ir… jaučiu kaip plaštakon sminga kažko daug ir aštraus. Labai labai skaudžiai. Taip ir yra- sumautas jūrų ežys. Pilna plaštaka ašakų. Kraujuoja. Peršti nuo sūraus vandens. Kraujas, jei nežinojot, rudas po vandeniu- rodos, jog iš delno vinguriuoja tepalas. O taip viskas aplink gražu. Randam wreck‘ą- seno laivelio griaučius, žuvų- gausybė. Dantis sukandęs, plaukiu. Gal mano kraujas jas vilioja?.. nėra kaip nupasakot, reikia pamatyt, tikrai labai labai viskas gražu ir labai skauda. Toliau- aukštyn, safety stopas, namo, baseinas prie vandenyno su sangria ir actu (liepė pilt ant rankos) ir visai jokių planų. Šiai dienai esu visiškas vienarankis. Turėjau su Search and Discovery programa plaukt popiet, bet kažkodėl nukėlė į ryt. Ir visai gerai.

DSCN1780DSCN1772DSCN1770

Tolumoje pasigirsta policijos sirena. Ir dar viena. Čia tai nebūdinga- girdžiu pirmąkart. Ir artėja- darosi įdomu- mažu ką papjovė?.. pralekia pro mūsų prūdelius uostan, matau skubančius žmones. Kurgi nepasiciekavysi, skrudintis nuobodu, kėblinu artyn. Prisijungia basas Julius, kurį reikia nešt. Uoste (nedidelis jis, mažos grimzdos kateriams ir jachtoms), sąmyšis- kažkas bėgioja, kažkas rėkauja, kažkas svarbiu veidu pliauškia telefonu ir niekas nieko nežino. Ties uosto vartais darbuotojai mostaguoja nuo molo laivams, kad tie neplauktų, kažkokie gelbėtojai bando išplaukt su skuteriais, kiti ant jų rėkia,visiškas ispaniškas chaosas. Suprantu, kad veiksmas vyksta pliažiuky už uosto ir per aplink tursenam tenainas. Spėju pamatyt rescue laivą, skubantį įvykio vieton. prie uosto esančiam suvenyrų kromely tvarstomi kruvini žmones. Virš galvų ratus ima sukt medikopteris. Uosto prieigos užstatytos policijos ir pirmos pagalbos automobiliais, einant vis dar lekia vietiniai gelbėtojai su mopedais ir keturračiais.

Turbūt, kad čia pietūs, tai nebuvo jokių ten kvailų „stop policija“ ženklų, praeinam visas pareigūniškas autospūstis, pilnas pliažas žmonių, ritasi didžiulės bangos, nešdamos krantan nuolaužas. Kažko nuolaužas. Pastebiu krante Šeilą, sūnų, dukrą, dar kažkokius žmones. Ot, galvoju, dabar ir susižinosiu, kas čia, po velniais, nutiko. Einu artyn ir atkreipiu dėmesį į nuolaužas. Mūsų valties nuolaužas. Su kuria turėjau popiet plaukt. Su kuria plaukė tie, kuriuos tvarstė kioske. Pasirodo, po nėrimo grįžtant uostan laivę apvožė banga su visu ekipažu ir kalė į molo akmenis. Va maždaug tokia banga

DSCN1746

Nepykit, galėčiau aprašyt vaizdingiau, bet neturiu kuo, klavišai išklypę. Buvom pliaže. Padėjau ištraukt laivės priekį atlūžusį. Paskendo ir mano BCD svorių kišenės. Julius džiaugsmingai laidė akmenukus vandenin. Et. Miegot. Visvien nepatogu rašyt, o gaila, įspūdžių daug, paskui nubluks.

DSCN1756 DSCN1758 DSCN1759 DSCN1764 DSCN1766

Ryte kėlėmės tiesiog kad keltis, numaniau, kad nėrimo nebus, bet dėl visa ko nukiūtinau, bent jau susirinkt mantos. Atradau visą crew kontoroj, dar neatsigavusią po šoko, žinoma, jokio nėrimo šiandien, bet pažadėjo, kad ryt neriu ir baigiu savo Advanced Open Water Diver kursą ir įgyju atitinkamą kvalifikaciją. Grįžtu, užsibukinam ekskursiją link banginių/delfinų, pliažas. Begulint ateina žinutė nuo Šeilos, kad nepavyks man išsilaikyt Search and Recovery sertifikato, mat visa įranga liko dugne. Pasirenku Peak Performance Buoyancy, juolab kad man ties tuo dirbt tikrai reikia. Ateina pietų metas, grįžtam numerin, susirenkam daiktus ir ekskursijon. Plauksim su senobiniu mediniu burlaiviu, besivadinančiu Flipero Uno ar kažkaip panašiai, kur nuotraukoj viršuje. Vaikam, žinokit, pats tas. Burlaivis su motoru, bet plevėsuoja burės ir piratų vėliavos, patrankėlių visokių pridėliota, įgula irgi apsirėdę it piratai, nemokamas maistas, vaisiai, gėrimai (alus) ir dar skandinaviški gidai. Nu ir nuplaukėm jūron ir pamatėm tuos banginius. Ar delfinus. Ar kas ten jie. Su skyle nugaroj. Nemaži, bet atrodė visai valgomi. Per mikrofoną pranešė, kad jie dabar čia miega. Laive blaškėsi ir vietinis operatorius, siūlantis savo paslaugas, pradžioj numojom ranka, bet paskui pagalvojom, kad Juliui bus smagu žiūrėt į save, tai nusprendėm paimt dvd. Apdairiai pasisakiau pačioj pradžioj, tai pasižadėjo į mus koncentruotis 🙂 julius paskui gavo net laivą pakyravot. Po tų žuvų nusibeldėm į Masca paplūdimį, kur visi norintys virve šokinėjo žemyn. Aš irgi buvau norintis, bet ką ten su viena ranka..

_DSC7857 _DSC7858 _DSC7864 _DSC7866 _DSC7877 _DSC7880 _DSC7890 _DSC7893 _DSC7896 _DSC7906 _DSC7935 _DSC7946 _DSC7903

Grįžimas uostan palei uolas, kulinarinis prasiėjimas iki krautuvės, kur viskas ispaniškai ir labai skaniai. Po paraliais, skandinaviška ir lietuviška virtuvės atrodo tokios skurdžios, lyginant su šiltesnėm šalim. Vakarienei pasitiekėm jautienos carpaccio su parmezano sūriu, užsigeriant kas alum o kas pina colada. Tiesiog nuostabu. Jautienos carpaccio turbūt galėčiau valgyt kasdien- skaidriai permatomi žalios mėsos pjausniai, apibarstyti sūriu ir pagardinti pesto. Taip taip, termiškai neapdorota mėsa, man irgi skambėjo klaikokai, o visai ir skanu. Vytintą gi irgi mėgstam. O štai dabar jums labanakt. Su išklypusia klaviatūra įgijau lakoniškumo, kas gal visai ir į naudą.

Vėl rytas, baisu suvokt, kad užporyt namo, kažkur į žiemą ir pliurzę, o čia taip šilta ir miela. Paskinis nėrimas- susikuičiu, pavalgom, iškurnu. Drauge dar neria rokenrolinis būgnininkas anglas ir susisukęs persisukęs rukna neaiškios tautybės. Ateina užsibukint nėrimų žmogus su tarybiniu akcentu (yra toks akcentas, yra, aš jį girdžiu), imu skersakiuot per petį, kol pildo doksus- ėgi tautietis 🙂 dabar beveik kaimynas, iš Bergeno. Persimetam keliais žodžiais, Šeila pavilioja mane į savo kamarą, woohoo, gaunu 18 litrų balioną!! Čia todėl, kad man amžinau pirmam baigiasi oras, su kuo benerčiau. Šeila per pusvalandį suvartoja 100 bar iš 10 litrų, o aš suvarau beveik 175 iš penkiolikos. Spaudimas, jei kas nežino, 200-220 bar balionuose. Plaukiam su skolintu laivu su kitais narais, valtis prašmatni, greita, tyliaeigė. Vėl atplaukiam prie Atlantis Cave, susimaukšlinam įrangą, aš gaunu svorių diržą, mat kišenės liko dugne. Nepatogu. Dar kažkur pametu anti-fog silikoną, a, tiek to, I‘m out, pūkšt. Inkaro virve leidžiamės žemyn, 10, 20 metrų. Kažkur skaičiau, kad devynaukštis yra 27 metrai. Atrodo gana aukštai. Kaukė žiauriai leidžia vandenį. Jaučiu, kad per mažai svorio ir stengiuos kapanotis ties dugnu, nes jei nesusitvarkysiu, tai plyšę plaučiai garantuoti. Kodėl, po velnių, niekas manęs amžinai neklauso. Juk sakiau, kad bus mažai. Matomumas žemas, taigi kamerą greit išjungiu, dugne pastebiu… kaukolę?. Priplaukiu peršikęs, pakrapštau, pasiimu. Bala žino, kas čia do daiktas, gal kaulas koks banginio. Kamštuką padėjau dėl mastelio.

_DSC7950 _DSC7949

Kaukė leidžia be perstojo. Pasižiūriu kompiuterin- 30,4 metro. Dingteli mintis, kad reik tiesiog tą kaukę nusiimt ir išsikratyt vandenį. Sekanti mintis perspėja, kad čia galbūt ir yra ta nitronarkozė, kai apkiautimą inspiruoja azoto molelulės, blokuojančios nervinius signalus riebiuosiuose audiniuose. taip ot protingai radau parašyta vadovėly. Matomumas prastas, ne daugiau 10 metrų. Matosi, kad ir žuvies daug ir kad gražu bet drumsta. Ir jau matyta, buvau čia užvakar. Šeilos plūdrumas tobulas- nieko neveikdama kybo vandeny ir spokso, kaip aš kepurnėjuos plaukmenim, kad išsilaikyt tam pačiam lygy. Neapsikentus pripuola prie mano nugaros ir kažką pareguliuoja, po ko nepasijuntu komfortabiliau. Imu įtart, kad 18 l yra per didelis mano BCD, nes įtartinai smukčioja, stuksi pakaušin ir kitaip blogai elgias. Ir jau baigias- pakako tik pusvalandžiui. Turbūt, jei duotų cisterną oro, ir tą iškvėpuočiau per pusvalandį. Nes oras labai skanu. Skamba kvailai? Panerkit ir pamatysit, kad žodžiai „oro gurkšnis“ įgis visai kitokią prasmę.Einu į safety stop, atbūnu, įsiropščiu valtin, kelias namo.

Toliau- formalumai, dokumentų tvarkymai, valio valio valio, įgyju Advanced Open Water Diver kategoriją, visgi susitvarkiau, laikas praėjo ne veltui, galiu nardyt ligi 40 metrų gylio. kiaušinienė namie, prasivaikščiojimas su Julium, baseinai, kažkiek alaus, namai. Smingam su Julium siestos neplanuotai, mat galvojom tik pagulėt. Prabudus Virga kepa žuvį, vardu merluza. Gardi. Daugiau nieko ypatinga. Nuotraukų peržiūra, apižiūrėjau, kad pamečiau silikoną O žiedam, et, tiek to. Labanakt.

Paskutinė diena. Prabundam su liūdesiu, nes čia tikrai labai smagu. Pusryčiai iš to, kas liko, kurnu į nardymo centrą, nusipaveiksluoju sertifikatui, šiltai atsisveikinam. Kelias valandas pasilepinam saulėj ir einam papietaut į restoraną „Saulės Sodas“, esantį pačiam centre, užsisakom prašmatniai- aš- šampane troškintos kardžuvės su ikrais, Virga- salotų su jūros gėrybėm ir geldelių, Julius tradiciškai. Bulvyčių fri. Su kečiupu. Kardžuvė neblogai, bet padarau ir skaniau, rūgštoka. Bet čia ir iš kailio besineriantis kelneris, ir alaus bokalai iš šaldiklio, ir pašildytos lėkštės ir net šiltas citrininis vanduo nusiplaut rankom. Taip ir yra, susimokam apie 70 pinigų, bet ai, visvien išvažiuojam, o daug dienų taisėmės paprastučius pietus. Virga maudosi aptarnaujančio personalo dėmesy ir alpėja euforijoj 🙂

Paskui pašmirinėjam po krautuvytes paskiniam kelionės apsipirkimui, namai, ilgas pakavimasis ligi sutemsta, paskutinis šiltas pasivaikščiojimas, juodas smėlis iš pajūrio, pinigėliai į rimstantį vandenyną, delnais liečiam šiltus akmenis naktyje. Paskutinė vakarienė restorane „Saulės Rojus“. Kadangi prieigos ceratinės, įtariu, kad kainos čia nesikandžioja. Taip ir yra- užsisakom troškintą kiškį (čia irgi vietinis delikatesas) su vietinėm sermėgėtom bulvėm, kažkokių sufritiūrintų miniatiūrinių žuveliokų, kurie dažos padažan ir valgos su galva, kaulais ir viduriais, salotų, alaus, vyno. Julius- tradiciškai. Susimokam dvidešimtkelis pinigus, padavėjas pasididžiuoja, kad moka pasakyt „ačiū“ švediškai ir lietuviškai. Pavalgom tikrai skaniai, tegul ir negausiai. Išėjimui gaunam po stiklelį romo vaišėm (pastebėjom, kad kas antram restorane taip, matyt, pietietiška tradicija). Išeinant paliekam arbatai ir padavėjas atsisveikina, rėkdamas per visą restoraną lietuvišką „ačiū“.

Kitas rytas išaušta tylokais pusryčiais ir liūdnais žvilgsniais į Los Gigantes uolas. Galbūt matom paskinį kartą gyvenime? O gal dar sugrįšim. Niekas nežino. Dyžiam link mytpointo, kur turi paimt aerouosto autobusas. Vos velku savo gigantišką kuprinę, kur prifarširavau daugiau, nei kad atvykau o ir nardymo reikalai dar ne visai sausi. Autobusas užvėluoja kelias minutes, sulipam, riedam tom pačiom mintinai išmoktom gatvelėm paskutinį kartą. Liūdna vos ne ligi ašarų. Vėl vingiuoti keliai pajūriais, sustojimai, bananų plantacijos, prašmatnūs viešbučiai, vilos ir lūšnos. Štai ir galinė stotelė, karučiai, eilė prie check-in. Tada kažkodėl paaiškėja, kad mano nardymo įranga priskiriama prie pavojingo bagažo ir nebežinia, kaip čia daryt. Įrodau, kad ten nėra jokių balionų, galinčių susprogdint lėktuvą ore, nes priekin atskridau be jokių problemų ar klausimų. Tada paaiškėja, kad mano kuprinė per sunki. Tai kad naujiena. Aš ir pats žinau. Bet mes skrendam trise, taigi turim 60 kg bagažui ir nebūtinai 3×20 kg. Po trumpo konsiliumo nusprendžia, kad tiek jau to. Gerai. Tada susizgrimba, kad jis per didelis gabaritais, ir esu priverstas kulniuot prie spec. krovinių skyriaus. Laimė, kad papildomai neapmokestina. Galų gale stovim prie rentgeno. Susikraunu daiktus, nusiimu batus, diržą, persitikrinu, praeinu vartus, apsauginis baksnoja susižavėjęs į mano rolėjų- „this is professional camera?“. Je, je, professional. Aš pavargau, karšta, noriu atsisėst. Anas bando pirštu į mano fotiką ir kažką energingai porina savo storam porininkui blyno veidu, iš kurio žvilgsnio aiškiai matos, kad jam kur kas mieliau būtų klausytis pasakojimo apie kokį nors didžiulį hamburgerį.

Susirandam savo vartus, tada dar greitai perkandam, likus penkiom minutėm, kadangi visi sėdi, atsistojam pirmi prie vartų. Sodinimas vėluoja dešimt minučių. Už mūsų visi jau sustoję ir ima erzeliuot. Dvidešimt. Už stiklo sėdi uniformuotos mergiotės ant stalo ir tabaluoja kojom. Po velnių, pusvalandis. Pagaliau ima leist. Susėdam. Tada pilotas praneša, kad pražioplinom savo oro koridorių ir dabar lėktuve reiks laukt kokią valandą, mat papuolėm į patį eilės galą. Tvanku. Dauguma buvo kažką užsisakę grįžimui namo ir ima barškint buteliais, rastais lėktuve. Mes gi neturim nieko, viskas bagaže. Keli vaikai užsiožiuoja, kad nebenori sėdėt, pencinykai okupuoja tualetus, kiti ima kuistis savo kuprinėse. Staiga pranešimas- visiem sėst, kylam, atsirado langas, sėdžiu ir nervuojuos, kad per tuos senus kledarus, tursenančius pirmyn ir atgal, vėl pražiopsosim ir liksim ant žemės. Betgi ne, viskas tvarkingai, kylam. Sužinom, kad Jonšiopinge lyja ir +5. Nuobodi kelionė namo, gana sudėtingas nusileidimas per rūką, lietų ir stiprų šoninį vėją, pilotas net gauna plojimų. Gal ir už tai, kad visą kelią pliauškė per garsiakalbius visokius niekus, matyt, irgi nuobodžiavo.

Pabaigai dar mesteliu šūsnelį nespalvotų nuotraukų

ir nuorodą į nardymus, kur nelabai yra ką ir žiūrėt

Viešint pas bičiulius su Murakamio mėgstamu Cutty Sark pagalvoju, kad reiktų kaip ir epilogo, bet nesugebu suregzt anei sakinio. Buvo smagu. Galima sakyt, kad iš dalies tai buvo ir kulinarinė išvyka, mat ragavau viską, kad buvo neskanauta ir negerta (kalbam, žinoma, apie vietinę virtuvę), kaišiojom nosį, kur tik leido galimybės ir visgi jausmas, kad nepamatėm ir nepalietėm dar daug daug.  Galvoje- aibė prisiminimų, fotoaparatuose- nuotraukų, saujoj- jūros ežio dyglių. Ir visvien prisiminimai daugiau, nei šilti. Todėl tikrai nesakom ¡Adiós Amigos!