Tag Archive: pasivalkatavimai

Kelionė į Žemę Pažadėtąją

andraika post on gruodžio 1st, 2014
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

O, kad taip būtų kas pasakęs prieš metų keliolika, kad anava štai, tiesiog beveik spontaniškai, skrisim atostogų Amerikon.. Nė už ką nebūčiau patikėjęs. Ir ne bet kur, o į Los Angeles, kur ne tik Holivudas, bet praktiškai visiems pažįstamos televizinės apylinkės, kaip antai Beverli Hilsai, Santa Barbaros, Tvinpyksai, Melrouzai, Malibu paplūdimiai ir Mulholland draivai. Beje, besivažinėjant aplink atėjo nušvitimas, kad iš tikrųjų Holivudo režisieriai yra baisūs loderiai, tingintys panešt savo subines kiek toliau nuo namų, filmuojantys tik tai, ką mato aplink ir net nepervadinantys vietovių 🙂

Skrydis. Skrydis truko virš dešimties valandų, bet buvo tiesioginis iš Kopenhagos į Los Angeles su prašmatniu Norvegian Airlines boingu Dreamliner 787Rollsroisu tarp lėktuvų, kaip jie patys didžiuojasi ir nebaisiai meluoja – traukos agregatus tikrai gamina RR kompanija. Nors skaitoma, kad Norvegian Airlines yra pigių skrydžių bendrovė, bet pagal Jurgį ir kepurė – kai vienoj šaly pigius skrydžius vykdo ant išklerusių taburečių su izoliacija privyniotais sparnais ir propeleriu, tai norvegai nepasišiko ir kartelę mestelėjo į dangoraižių aukštumas. Ko verti vien elektroniškai tonuojami langai (noooriu tokių saulės akiniųųųų), ar personalinė kiekvienam įmontuota kėdės atlošan planšetė, streaminanti pasaulio žemėlapy skrydžio trajektoriją, duomenis bei talpinanti savy aibę muzikos, filmų ir kitų zabovų. Pakilom debesuosna, tai perdaug plėstis ir nėra kur. Pirma pusė kelionės praėjo čiaumojant, tyrinėjant lėktuvą, aplinkinius, tašes, ar nieko nepamiršom ir ruošimąsi miegot, kas pavyko tik Juliui. Kažkaip galvojau, kad skrisim per Europą ir Atlantą, bet pasirodo, jog lėktuvai, dėl turbulencijų ir dar ten kažko, renkasi tolimesnį ir saugesnį kelią per viršų – skrydžio linija driekėsi per kampą Norvegijos (nesimatė), Islandiją (nesimatė), Grenlandiją (nesimatė) ir Kanadą. Iš pradžių galvojau, kad apačioj tik debesys, bet paskui supratau, kad ten tik nesibaigiantys sniegynai be jokio tamsesnio taškelio, išskyrus vandens properšas kur ne kur. Pagaliau pamažu priskridom Saulę. Kaip kitaip išsireikšt, taip ir nesugalvojau, mat išskridom šeštadienį popiet, skridom 10 valandų, sutemo, prašvito ir atskridom tos pačios dienos vakare jau sutemus. Kokios dar laiko mašinos? Jūs lėktuvais paskraidykit. 🙂
Kai išskridom iš sniego, apačioj ėmė rodytis kalnagūbriai, plynės, miškai – civilizacijos nesimatė anei ženklelio. Pagal žemėlapį priskridom Rocky Mountains ir apačioj, anot planšetės, pasimatė Amerika. Ir vėlgi tik kalnai, kalnai, kalnai ir dykynės kažkokios – landšaftas priminė negyvenamą planetą. Tik jau gerokai įskridus šalin, ėmė rodytis pirmieji civilizacijos ženklai – keliai. Maži, ploni, vieniši siūleliai, besidriekiantys per, kaip atrodė pro iliuminatorių, visiškai nieką – anei kaimo, anei pastatėlio įžiūrimesnio. Grįžęs būtinai pasiimsiu žemėlapį pastudijavimui, negi ten tikrai taip dyka?.. Praskridom Big Salt Lake. Panašu, jog pavadinimas atitinka tikrovę – matės druskos sodrinimo užtvankėlės ir pan. Vėliau apačioje ėmė matytis keisti apvalūs dariniai. Gaila, kad nepavyko nufotografuoti. Spėčiau, kad tai turėtų būt dirbami laukai, bet, po velnių, o kodėl apvalūs? Rutuliai, pusmėnuliai, iškandžioti kiti, it koks sūris, net ėmėm svarstyt, kad gal čia kokių ufonautų darbas. 🙂

Pagaliau pasimatė Los Angeles – didžiulis daugiamilijoninis miestas, besidriekiantis daugybę mylių (taip taip, mato vienetai, panašu, kad bus imperiniai kelias ateinančias savaites – kvailos pėdos, farenheitai ir panašios uncijos). Miestas ir iš Labai Aukštai atrodė didžiulis. Keistai didžiulis – prisiplojęs prie žemės ir nusidriekęs į visas puses, kiek užmato akys – it koks žibančių kaladėlių kilimas su mažu dangoraižių spuogeliu vidury.

Nusileidom ir, užpildę kažkokius imigracinius lapukus, baugiai nuklebėjom su turistinių aviniukų minia muitinės link, mat buvom prisiklausę gąsdinančių istorijų apie rūsčius muitinės pareigūnus, tempiančius pasimetusius nabagus turistus į tardymo vienutes, rėkiančius, žeminančius ir išspiriančius atgal. Nuo pat pirmų minučių į akis krito aibė aptarnaujančio personalo, kuris pas mus būtų pakeistas tiesiog lentelėmis ar rodyklėmis. Mostaguojantys ir rėkaujantys meksikiečiai, rodantys, kur nueit, kur atsistot ir į ką žiūrėt. Pirmas pareigūnas po begalės koridorių ir eskalatorių. Pritipenam. Baisu. Kalba draugiškai ir nerėkia. 🙂 Kadangi pirmąkart Valstijose, skanuojami pirštų antspaudai, fotografuojami snukučiai ir panašiai. Pokalbis vyniojasi apie orą ir bites, bet, kaip supratau, tik tam, kad reikia kažkaip užpildyt laiką, kol mūsų duomenys tikrinasi duombazėj. Ir viskas. Ačiū, viso gero, šekit antspaudėlius pasuosna. Vėl nesibaigiantys koridoriai iki bagažo kontrolės kur, kaip rodė lėktuvo filmuke, negalima to, to ir ano ir pareigūnai gali nusivest kažkur į kambarėlį nuodugnesniam patikrinimui. Didžiaūsis pareigūnas pamoja piršteliu, pristumiu kalną lagaminų, paduodu pasus, žvilgteli viršelin – „Sweden? Have a nice time, sir“. Ir viskas. Jokio streso, nieko negatyvaus, kitąkart iš Lietuvos Švedijon įvažiavimas užima daugiau laiko ir nuteikia nemaloniau.

Pirmas įspūdis –  karšta, nors jau sutemę ir išvis čia vėlyvas ruduo, nes lapkritis. Lauke dvimpenki šilumos, žmonės su ilgom kelnėm ir rankovėm, o mes iš savo pliusseptynių su lietum iškart imam šust. Pasitinka Miglė su Efka. Labas labas, štai ir mes – sutupdomi mašinon ir riedam į L. A. priemiestį Encino, kur ir viešėsim kelias ateinančias savaites. Laikrodžiai rodo šešias vakaro. Lietuvoj gi tuo metu yra šešios ryto. Biologinis laikrodis susivėlęs galutinai – jausmas, lyg būtų vėlokas vakaras. Nesijaučia, kad jau para kaip nemiegota. Prisukamas Julius tarškia, besimaldamas ant sėdynės. Atvykstam, įsikuriam ir iškurnam su Migle vietinėn maisto krautuvėn Ralph’s, kur aš galutinai užstringu prie milžiniškos alaus lentynos. Akys raibsta nuo nematytų brandų gausos. Dauguma vietinių, europietiškų aptinku vos kelis tik. Šiaip labai dailiai alus pateikiamas kartoninėse pakuotėse – visai kitokia alinė estetika, besiskirianti nuo mūsiškės kaip diena ir naktis. Pasimetęs kapteliu šio bei to, dar ko reikia vakarienei ir tapenam namo, kur vakaras vainikuojasi barščiais, vynu ir alumi. Pavalgius organizmas pagaliau taria stop ir priverstine tvarka apie dešimtą vakaro vietiniu laiku veja miegot. Prieš miegą vonios kambary suglumęs ilgokai tyrinėju unitazo bakelį, ieškodamas, kaip nuleist vandenį ir mąstau, kad va yra visokios pažintintinės kulinarinės kelionės, vyno, kultūros, gamtos kelionės ir pan., bet viena niša visiškai tuščia – santechninės pažintinės kelionės, mat kožnoj šaly visi šie padargai paslaptingai kitokie. Čia, pvz., bakelio rankeną atrandu kažkur užslėptą šone, kriauklės čiaupas reguliuojamas dviem traukinio stop-kranais, o dušo kabinoj iš sienos pūpso trys didžiuliai vienodi bumbulai. Tokie, kad kiekvienu laisvai užmuštum žmogų. Va taip va. Visiem labanakt.

Man kartais būna, kad prabundu vidury nakties ir ilgas valandas negaliu užmigt be jokios apčiuopiamos priežasties. Taip nutiko ir šįkart. Prabudau plieskiant mėnuliui. Laikrodis rodė keturias. Miegota šešias valandas, ne taip ir daug po paros nemiego. Nieko per daug keisto, mat naminiu laiku buvo antra valanda dienos. Tuo pačiu prabudo ir visiškai žvalus Julius, ėmęs garsiai komentuot tolumoj kaukiančias sirenas. Po pusvalandžio supratau, kad nieko čia nebebus ir reikia keltis, nors ir paryčiai. Gerokai vėliau sukilo ir visi kiti. Pusryčiai ir iškurnam vėl į tą patį supermarketą šio bei to. Apsižiūrim, kad papuolėm į visišką žydų rajoną – aplink aibė košerinių kavinių, parduotuvių, shalom vaistinių ir pan. Atitinkamai juokingi ir kaimynai su jarmulkom, peisais ir skrybėlėm 🙂

Įdienojus nusprendėm, kad moterys eina pasiskuduraut su Julium, o vyrai su Dominyka važiuoja šaudyklon pasizabovyt. Jeee, sušokam mašinon ir nuvažiuojam į Oaktree šaudyklą (– www.oaktreegunclub.com. Jeigu važiuosit pro šoną, užsukit būtinai). Efka konstatuoja, kad šiandien kaip niekad daug žmonių ir jų tikrai daug – kaip kokioj Maksimoj savaitgalio pavakary. Eilės prie nuomos stalo, pačioj šaudykloj beveik grūstis, žmonės stovi vienas šalia kito, triukšmas kaip per karą. Pyška šautuvai, lekia gilzės, nors išdavė ausines, bet vis vien norisi prisidengt dar labiau. Tratina visi kaip pasiutę ir žodis „visi“ čia yra parašytas tiesiogine prasme: vyrai, moterys, mergaitės, vaikai. Įspūdis, kad minia žmonių linksmintųsi su kokiais kamuoliukais, o ne pleškintų iš visų įmanomų ginklų, braidydama ir slidinėdama ant kalnų gilzių, nespėjamų nušluot latakan. Pasiėmėm 9 mm Gloką ir ar ne pusantro šimto šovinių. Tyliai pagalvojau, kad blem gal daugoka, bet pasirodė paskui, kad labai net nedaugoka. Išpleškinom viską trise turbūt mažiau nei per valandą, pyškindami į šiaudų kūlius,  prismaigstytus taikinius su blėkiniais žvėriukais ir kitokiais kabalduojančiais cimbolais. Pradžioj buvau stipriai nusivylęs savo šaulio sugebėjimais, o ir praktikos nebuvo daug metų, bet į galą paaiškėjo, kad pistoletas greičiausiai reikalauja kapitalinio remonto. Strigdavo kiekvienoj apkaboj bent po kartą, o ir taikiklis buvo nusimušęs žostkai. Ant galo įsigudrinom taikyt į niekur, kad pataikyt į ten, kur reiktų. Ir keistas saugumo jausmas. Kažkaip visai nebaisu, kad va nutiks kažkas netikėto, kad kas nors supsichuos ar netyčia pykštelės į šoną. Keistas jausmas, lyg visi būtų viena komanda, veikianti individualiai, nors kaimynų gilzės rikošetais laksto aplink, pataikydamos į galvą, rankas ar naravindamos kišeniun, kitos net karštos. Turbūt galima pasakyt, kad būtent tada pajaučiau, kad va štai čia yra ta tikroji Amerika be jokio retušo.

Pridavę ginklą, nusprendėm išbandyt S’n’W Magnum 500 – pistoleto tipo rankinę patranką, kuria greičiausiai galima nudobt tris dramblius vienu šūviu su sąlyga, kad jie stovės vienas už kito. Paaiškėjo, kad tam gigantui yra vos vienas šovinys, tai apsiribojom mažyliu broliu – Magnum 460, kurį pamačius iš arčiau, apačioj pilvo ėmė nesmagiai ir įkyriai kirzyt, kad gal ir tiek to, gal jau pašaudėm, ką čia dar terliotis, žmonių daug, brangi amunicija – keturi pinigai už kulipką. Kai pardavėjas prinešė gigantiško dydžio revolverį, ūpas nupuolė kaip rublis dolerio atžvilgiu. Abejones sustiprino ir pažerti panosėj šoviniai, dydžiu viršijantys kalašnikovo. Viską apvainikavo staiga labai ir surimtėjęs pardavėjas, be perstojo kartojantis, kad tai nebe žaislas (suprask, anksčiau tai su šūdais pleškinom), kad juokai baigti ir viskas labai rimta, neduokdie, nesidėt kelių šovinių būgnan, idant išvengt atsitiktinių šūvių nuo atatrankos, laikyt tik abiem rankom ir taip, kad neapdegintų pirštų. Kai paklausė, kiek norėtume šovinių (būgnan telpa penki ir sukas prieš laikrodžio rodyklę), ėmiau kažką tyliai veblent, kad gal užteks po kelis, bet Efka pasakė dešimt. Mintyse susiėmiau už galvos ir puoliau ant kelių 🙂 Galų gale buvom nuvyti į kitą šaudyklos galą, mat blėkines rupūžes būtume išromiję nepataisomai su tokiu kalibru. Iš to strioko pamiršau savo kuprinę su fotiku, pinigine ir puse gyvenimo. Ačiū Dominykai, kad priminė, antraip būčiau prisiminęs bala žino kada, nors nemanau, kad daiktai būtų prapuolę. Ore keistai tvyrojo pasitikėjimo atmosfera, atmiežta gausiu parako tvaiku.

Grįžęs su terba pasidžiaugiau, kad Efka jau užsitaisė braunyką ir kad ne man reikės pirmam 🙂 Aplink ėmė būriuotis smalsuoliai, nujausdami būsimą atrakciją iš dviejų žioplių. Turbūt panašiai vypso kaubojai per kokį rodeo, kai ant neprajodinėto eržilo sugalvoja užsiropšt koks apgirtęs miesčionis 🙂 Pasiruošt, dėmesio, BUBUM!!!!!! Kamuolys dūmų ir ugnies, perkūno griausmas ir aplinkinių ovacijos, nepaisant apstulbusių mūsų veidų ir šūvio, paleisto kažkur dievui į langus. Mano eilė. Užsitaisau, bailiai prisitaikau – BUBUM. Su kuo palygint net nežinau – visi anksčiau bandyti medžiokliniai, karabinai, automatai nublanko kaip kokie vaikiški orinukai nepaisant to, kad esant tokiam milžiniškam svoriui ir atatrankai nepataikiau į kvadratinio metro stendą, esantį už kokių 10 metrų. Rankenos smūgis saujon buvo kaip su golfo lazda, neabejojau, jog po visko apturėsiu dailią mėlynę, bet revolveris iš rankų neišlėkė, kaip kad paskui internete matytam video, gerai, kad žiūrėtam jau post factum 🙂 Atkreipkit dėmesį į šovinius – šalimais padėjau 6 mm pistoletuko gilzę. 🙂

Vienžo, iššaudyt po pilną apkabą tokiu revolveriu tikrai buvo verta – kolei kas tai buvo didžiausias įspūdis Amerikoj. Adrenalinas tiesiog fontanu tryško per abi ausis. Kai vaikystėj žaisdavau half-life niekaip nesuprasdavau, kaip, gavęs kažkokį nutriušusį magnum revolverį, galėdavau vienu šūviu nukaut belekokią pabaisą greičiau, nei bet kokiu kitu moderniu ginklu. Dabar suprantu net labai. Vienintelė problema pataikyt, nors iš 5 šūvių pataikiau į taikinį dukart. Vienąkart netgi idealiai į centrą, kas, kad į tuščią vietą tarp keturių taikinių 🙂 Panašu, jog po tokių pataikymų sužeistų nebūna. Pataikius korpusan greičiausiai rankos kojos ir galva tiesiog nukristų ant žemės 🙂 Nors ginklas tikrai neskirtas dvikovom. Kol tokį gremėzdą išsitrauksi, prisitaikysi ir nuspausi gaiduką, priešininkas spės pribėgt ir kaukštelėt su rankena pakaušin 🙂 Kaip vėliau radau vienoj iš reklamų, lapkričio devintąją Amerika švenčia Veteranų Dieną. Tai paaiškino žmonių antplūdį šaudykloj. Anyway, jei gyvenčiau ten, šitas revolveris mikliai atgultų pirkinių krepšelin. Ginklą Kalifornijoj (nesidomėjau, kaip kitose valstijose) gali turėt bet koks pilnametis su išrašu iš policijos, kad nesi bandziūga ar debilas. Nei kokius kursus praeit, nei seifas namie būtinas. Amunicijos apskaitos nėra išvis kaipo tokios – išsinuomavai ką nori, nusipirkai tūkstantį šovinių, pykštelėjai lauke kartelį ir eik su maišu į visas devynias puses, niekam neįdomu. Ir ginklo nuoma tokia simple – padavei teises su užpildytu blanku ir tiek reikalų, eik. Turbūt nepasigestų, jei išvažiuotum kur, nušautum ką nors ir priduotum ligi dienos galo.

Grįžom namo pavalgyt, apsikuist ir išėjom visa familija pasivaikščiot su Migle į Encino, pamiršę, kad kėlėm su Julium ketvirtą ryto. Nemiegoję, išvarginti karščių ir įspūdžių, nusprendėm nukėblint ligi kažkokio outleto, esančio už (kaip paaiškėjo paskui) 4 km. Nepaisėm Juliaus perspėjimų, kad nori namo, tai šmikis užsiprašė pusiaukelėj priekin ant sprando, o finale parduotuvėj užmigo. Kadangi visi buvom gerokai išvargę, kelias namo priminė ilgą kelionę per kopas sukandus dantis. Nors grįžom sąlyginai anksti, bet akyse jau tavaravo iš nuovargio, greitai pavalgyt ir miegot miegot miegot. Laila tov.

Sekantis rytas prasidėjo penktą vėl Juliaus tradiciniais „vandenukooo“ ir „kiantis“. Atsikėlėm. Vis ilgiau pamiegota, nei vakar. Apsirengiau, higiena, o kai atėjo laikas Juliui rengtis rūbus, staiga šmikis pareiškė, kad dar nori pamiegot ir nušutino, palikęs tėtuką, it musę kandusį 🙂 Štai taip prasidėjo rytas.

Ne už ilgo sukilo ir visi kiti. Paaiškėjo, kad Efkos filmavimas prasideda diena anksčiau ir už kelių valandų išskrenda Pensilvanijon ir nebeaišku, kaip ir kada pasimatysim ir ar išvis dar susitiksim. Diena praėjo gana ramiai. Nuo sekančios dienos savaitei buvom nusprendę nuomotis automobilį, tai kuitėmės ties žemėlapiais, internetais ir panašiais niekučiais. Vakarienei išviriau jūros gėrybių troškinį su Sapporo alum ir miegot. Velnias, vis dar neišeina persivest į pilnavertį ritmą – prabundu paryčiais visas pailsėjęs, o vakarais nuo pusės aštuonių jau imu leipėt nuo noro miegot..

Kitą dieną ryte numynėm su Migle išsinuomot automobilio, prieš tai užsukdami bankomatan. Mano kortelės čia krautuvėse piktybiškai neima ir nesuprantu, kas ne taip. Bankomatas davė – ačiū ir už tai. Nuomos punkte paskaičiavo 236 pinigus už savaitę (pamiršau paminėt, kad tiek prekių tiek paslaugų kainos čia visur pateikiamos be PVM, kas, mano manymu, kvaila, bet ne man čia gyvent). Išsirinkau naują chevy kažkątaiten – vienatūrį nediduką šeimyninį automobilį (tiksliau dūriau pirštu į buvusį arčiausiai). Susimoviau bepildant popierius – reikėjo kortelės duomenų, adresų ir t.t. Paskui sako, koks tavo pinas. Nifigasibie paslauga, galvoju. Nu bet gal Amerikoj kitaip. Pasakiau. Netinka. Dar pasakiau. Netinka. Po šimts, ėmiau erzintis, bet staiga supratau, kad jis klausia ne pin, o zip kodo 😀 Pakrizenom abu. Zipkodas tiko. Kam jis, bala zino, bet Miglė paaiškino, kad pašto kodas čia it koks viešas slaptažodis kas antroj įstaigoj. Taigi, tuoj pat susiruošėm. Pasikabinom vietoj pirktą GPS ir išlėkėm į Sekvojų girios šturmą. „Išlėkėm“ skamba kiek prašmatniai, nes į reikalingą kelią pataikiau gal iš penkto karto, į kitas mašinas nepataikęs tik pasitraukusių vairuotojų dėka. Dvylikos juostų greitkeliai, persipynę Gordijaus mazgais ir užpildyti milžinišku mašinų srautu dar iššūkis atlėpausiui vairuotojui iš švediškos provincijos. Gerai, kad pasiėmiau pilną automobilio draudimą. O kur dar taisyklė, leidžianti sukt dešinėn per raudoną, jei nėra atskiro perspėjimo, kad negalima, kuris gali kabėt keli metrai virš šviesoforo ir kokios reklamos? O kur šviesoforai su penkiom ar šešiom lempom išilgai ar trim ir trim šalia? Kur raudona ir vis vis vien suka kairėn? Kur lygiareikšmės sankryžos taisyklė, kad pirmenybę turi tas, kuris pirmas privažiavo? Nu vienžo. Šiaip ne taip išjudėjom reikiama kryptim – link Nacionalinio Parko. Pradžioj buvo kiek nedrąsu jaustis spuogeliu tarp milžiniškų sunkvežimių, tų tokių gražių, didžiulių, blizgančių kaip filmuose, bet gana greitai apsipratau. Amerikos vairuotojai gana kultūringi, lyginant net ir su Švedija, o lietuviam ligi jų dar temptis ir temptis. Žinia, pasitaikė vienas kitas glušas gazuotojas, bet, kaip taisyklė, tik koks negras su idiotiškai bumsinčia didele mašina, o ir tie trinas tik aplink didmiesčius.

Persiritom per visiškai plikas dideles kalvas serpantinu, taip ir nesupratę, ar čia per mažai lyja, ar čia žemė prasta. Augmenija visa sudžiūvus ir prie žemės, jokio medelio ar krūmokšnio. Milžiniški plotai visiškai nepanaudotų teritorijų. Tikra tiesa, kad Amerikoj viskas milžiniška. Jei jau daryt, tai iš peties, jei jau statyt, tai kad ir kitiem užtektų, jei jau dykuma – tai šekit, žvilgsniu neaprėpsit. Kur, persiropštę per, kaip išsiaiškinom, šv. Gabrieliaus kalnus, ir papuolėm. Tūlam amerikiečiui besidriekiančios aplink dykynės turbūt įvaro depresiją ir žiovulį, bet mums atrodė viskas taip nauja ir taip kitaip, kad paskaudo sprandai nuo sukaliojimo. Tiesa, galima paburbėt dėl kelių būklės. Daug kur, kad ir labai platūs, bet nebaisiai skiriasi nuo Savanorių prospekto Kaune, o kitur ir dar blogesni. O pakelės nevalomos turbūt išvis arba visi šiukšlina susirietę, nors stovi ženklai, kad už šiukšlinimą štuka usd bauda. Ypač daug visokių padangų liekanų. Net ėmiau bijot, kad koks sunkvežimis tuoj užčiuoš skersas ant mūsų ir dar tie perekati pole – kaip jie lietuviškai? Išdžiūvusių krūmokšnių besiritantys kūliai, susipietę kaugėm palei visas kelio užtvaras.

Dykumoj ėmė rodytis naftos gręžiniai – vienas, paskui kitas. Paskui keli kiti. Paskui aibė visur aplink. Tie gigantiški pinigus pompuojantys metronomai turi savy kažką magiško. Turbūt būtų galima pasistatyt fotelį ir sposot į juos, pakolei atsidurtum astrale. Kadangi esu pakankamai Mažo Protelio Meškiukas, man niekaip nesuprantama, kad ir kiek visko čia daug, kaip ta nafta nesibaigia, kai gigatiškais keliais ritasi tokia masė milžiniškų automobilių..

Pamažu pakelėse ėmė rodytis plantacijos. Alyvmedžiai, citrusiniai, granatų giraitės, vynuogienojai. Kokio dydžio? Na argi reikia pasakot, kad tiek, kiek akys užmato į visas puses ir tiesiogine prasme. Įstabu, ką gali žmogus plynoj dykynėj. Čia jum ne ekodarželį po palange su kiauru duršlioku ryte perliet – čia nesuskaičiuojami kilometrai vaismedžių, susodintų tvarkingai, su drėkinimo sistemom, vėjo ir saulės jėgainėm ir… darbščiais meksikiečiais 🙂 O, čia jų visur apstu ir tokių, kaip ir įsivaizdavom – ūsai, skrybėlės, paliegę automobiliai su iš lentų sukaltom priekabėlėm, prikrautom įvairiausio šlamštelio: kastuvukų, grėblių ir kitokių niekų. Susiradom meksikietišką radijo stotį, kurios muzikėlė nuteikė taip, kad Meksikoj viskas tik nuostabu ir kitaip negali būt. 🙂 Po kelių valandų kelionės magistraliniu keliu nusukom į vietinės reikšmės keliukus pro nesibaigiančias plantacijas, darbininkų lūšneles, šlamšto kalnelius ir neaiškias užeigėles, kurias būtų visai miela patyrinėt, jei tik nespaustų laikas. O jis spaudė. Priešaky dar laukė Sekvojų miškas kalnuose, toli prieky skendintis migloje, serpantinai ir užsakyta nakvynė Fresno miesto kažkokiam motely.

Pagaliau ima rodytis pirmieji medžiai, žabynai. Ieškau akimis, kur tos sekvojos. Nematau, nervuojuos, niunka. Jau popietė, viršuj kybo debesis. Privažiuojam įvažiavimo punktą – dvidešimt pinigų. Kišu, neima. Veteranų dieną nemokamai. Vėl ta Veteranų diena. Na ir gerai, bile chaliavai. 🙂 Įvažiuojam, užkandam, riedam debesy, rūke, drėgna. Niūriai galvojam, kad va tiek va ir tepamatysim. Pagaliau pirmos sekvojos! Jeee, puolam iš mašinos fotkint, čiupinėt. Man visai neatrodo, kad jos gigantiškos, tiesiog spygliuotis ir tiek. Imam galvot, kad gal čia irgi reklamų išpūstas triukas, kopiam aukštyn kol išlendam virš debesies, kur vėl diena, šviečia saulutė ir viskas nuostabu. Ir privažiuojam pirmąsias dideles sekvojas. Jos didelės. Didelės. LABAI DIDELĖS. Jos gigantiškos. Nėra tokio šrifto, kuriuo būtų galima apibūdint šituos kolosus. Gal kiek pavyks perteikt fotografijose, nors ir tai tebus tik blankus atspindys. Radom sniego, paskui dar daugiau sniego. Nors besmegenius ridenk, bet matės, kad netyčia (nors ženklai patarė turėt grandines visais metų laikais). Ženklai, raginantys nepalikinėt maisto lokiams, drąsos neįkvėpė. 🙂

Važiavom, stojom, fotografavom, vėl važiavom, vėl stojom ir taip iki begalybės, kol vėl panirom temstant į debesį pakeliui žemyn. Bet į tokią košę, kad nesimatė toliau nosies, riedėjom vos vos, įsijungę avarines, kad kas neįvairuotų, kol nusileidom. Sutemo visai. Privažiavom tą Fresno. Navigacija nuvedė gūdžiu industriniu rajonu link motelio, tokio, kokie ir būna per filmus – pasagos formos dviejų aukštų pastatas, mirksintis paliegusiom neoninėm reklamom prie kelio su keliomis palmėmis per vidurį. Prie kelių atidarytų kambarių lauke rūkydamos leido laiką nelabai suvaržyto elgesio mergaitės, ratus suko neaiškios žmogystos didžiuliais pikapais. Apimti negeros nuojautos, suskliaudę ausis, sugarmėjom kambarin. Kambarys kaip kambarys: sena lova, seni baldai, paliegus vonia, sąntykinai švaru, internetas. Paaiškėjo, kad motely nėra kur pavalgyt ir reikia važiuot iki netoliese esančios tapas užkandinės. Išvažiavom. Pamatęs tamsoj svirduliuojančias dvi žmogystas patvory su maišais nusprendžiau, kad tiek to, važiuojam krautuvėn maisto ir pavalgysime numery. Nunavigavom iki artimiausios parduotuvės, kuri grotuotais langais kūpsojo tarp kalnų šiukšlių ir sulūžusių baldų, išmestų tiesiai gatvėn. Bbrr, susivedžiau sekantį grocery store adresą, cheap alko, tabakas, picerija, tamsios žmogystos. Nesustoję atnaviguojam į trečią vietą kažkur miegamųjų namų rajone, kur prekyba išvis nė nekvepėjo. Tada toptelėjo suvest navigacijon „shopping center“ ir buvom už rankutės palydėti iki didelio prekybcetrio pavadinimu Vallarta ir dar kažkas ispaniškai. Įėję supratom, kad pavadinimas toks ne be reikalo – native meksikietiškas Akropolis su nematytais produktais ir išimtinai pietietiška liaudim. Na bet bent jau buvo šioks toks saugumo jausmas, nepaisant nustebusių aplinkinių žvilgsnių ir jausmo, kad esam totaliai out of context. Viduj buvo vietinė knaipė, kur ant akių buvo gaminama visa meksikietiška virtuvė. Užsidegiau, kad imsim take away iš čia. Išsirinkom kažką su su beef ir kažką su chicken, virėjui badžiau pirštu į etiketes, ant kurių buvo parašyta La Cuicine su vištiena ir La Cuicine su jautiena. Virėjas paaiškino, kad La Cuicine tai jų kabako, o ne patiekalų pavadinimas ir paaiškino, kaip jie vadinas meksikietiškai. Atsiprašiau, kad esu iš Europos ir nelabai susigaudau. Nuėjau prie kasos. Kaip vėliau paaiškėjo, turėjau nueit, pasakyt, ką užsisakiau, ateit su čekiu ir gaut užsakymą. Po kurio laiko kiurksojimo atėjo neapsikentęs virėjas ir sudėliojo taškus ant „i“ 🙂 Gavom kelias dėželes, dar parduotuvėj įsimetėm šio bei to, kelias pintas nematyto meksikietiško alaus ir motelin, naudodami paskutinius energijos rezervus.

Numery išsipakavom maistus, kurių estetinė išvaizda vertė stipriai abejot, ar verta prasidėt. Folijon suvyniotos beskonės tortiljos (gerai, kad mačiau, kad jas minko ir kepa vietoj,) trydos spavos pliurzė su pluta, kaip paaiškėjo, trintos pupelės ir kapota? pjaustyta? sukramtyta ir išspjauta? jautiena su vėl trydos spalvos padažu bei ryžiai. Ryžiai buvo kaip ryžiai. Virga gavo analogišką porciją, tik su vištiena, troškina, turbūt, citrinoj – nuo rūgštumo traukė veido raumenis. Įveikėm po labai nedaug maisto, pabandę užsigert nematytu alum. Prieš atidarydamas perskaičiau, kad tai įstabaus skonio alus su pomidorų, laimo ir druskos prieskoniu. Dilgtelėjo negera nuojauta. Taip ir buvo. Sumaišykit švyturio gintarinį su pomidorų sultim ir va gausit tokį brudą. Prieštvaninis TV transliavo tūkstančio metų bajevyką su Melu Gibsonu. Velniop, miegot, ryt gal bus geriau. Good night.

Užsigesinę šviesą, tolumoj išgirdom atidundant visus devynis pragaro ratus, griaudžiančius varinėm puolusių arkangelų triūbom. Susivokėm, kad šalimais geležinkelis. Prekinis. Julius apsidžiaugė, tiesa, vienintelis visam kolektyve. Užmigom. Prabudom. Pralydėjom traukinį keiksnodami. Šiuos du sakinius galima būtų pakartot kokį tūkstantį kartų, pagardinant kitoj pusėj motelio greitkeliu skriejančiom fūrom. Galutinai išsibudinau pusę keturių, koliodamas tuos velnio trimitus ir svarstydamas, ką gali vežt tie begaliniai ešelonai. Citrinas? Skaldą? Važinėjas tušti, nuodydami gyvenimus?.. Tą naktį prakeikiau visus pasaulio mašinistus 🙂 Buvo mintis nueit pažiopsot traukinių, bet panūdau susipažint su miestu internete ir iškart užkibau ant pirmos nuorodos – http://www.neighborhoodscout.com/ca/fresno/crime/ – paaiškėjo, kad pusmilijoninis miestas murkdosi pačiam kriminaliniam dugne – iš šimto saugumo balų gavęs tik penkis. Panašiai balų daviau ir meksikietiškai virtuvei, vijusiai į WC periodiškais laiko tarpais ir kėlusiai įvairius nepatogumus. Taigi nusprendžiau tamsoj nekišt nosies lauk ir trys spynos ant durų juokingai nebeatrodė. Dar atradom, kad motelis vienos žvaigždutės, bus mum ekspromtai..

Šiaip ne taip sulaukėm septintos valandos pusryčių, kurie turėjo vykt… registratūroj 🙂 Duris atidarė apsnudęs ir susivėlęs indas, nušlepsėjęs už prekystalio savo kambarin toliau žiūrėt TV. Pusryčius sudarė kava, kurios Virga nė neragavo, mat buvo permatoma ligi pat dugno. Aš paragavau mažytį gurkšnelį. Dar buvo duonos, konsistencija primenančia džiovintą medūzą, daugkartinio apterlioto sviesto, kelios bandelės, apelsinų sulčių ir dribsnių senoviniuose dozavimo aparatuose. Aš apsiribojau bandele ir sulčių stikline, Virga su Julium bandė kažką skrudintis prieštvaniniam autoklave, kol indas tyliai niūriu veidu žiopsojo į niekur pro apmusijusį ir niekad nevalytą langą. Pagalvojau, kad jis savo laimės čia turbūt nerado ir kad labai nenorėčiau būt jo vietoj. Neatsisveikinę išvažiavom artimiausion degalinėn kavos. Man vėl nepavyko atsiskaityt kortele. Virgai pavyko. Užsipylėm kuro ir šiukšlinu keliu palei geležinkelį nuzvimbėm link Ouklando. Pro šoną vis dundėjo traukiniai, pagaliau paaiškinę, kokio velnio jie nerimsta – nafta. Begaliniai sąstatai juodų cisternų, tuščiai barškančių vienon pusėn ir sunkiai pūškuojančių atgal, traukiamų eilės susikabinusių lokomotyvų. Traukiniai čia irgi dideli. Julius vėl buvo sužavėtas 🙂

Kelis šimtus kilometrų nuobodybės atpirko nedidelis gabalėlis.. ee… ko?.. dykumos? kalvų? Va tokių va vaizdų. Visiškas fallout, rodos, pasistatyčiau palapinę ir galėčiau likt spoksot.

Žinojom, kad iš Ouklando į Friską turėsim persikelt mokamu tiltu, bet nežinojom, kaip susimokėt, taigi nusprendėm, kad protingiausia bus kažkur priešais tiltą sustot ir apsiuostinėt. Išsirinkom artimą gatvę ir nunavigavom ten, kur net vidury dienos paliko nejauku. Šiukšlės, grotos, spygliuotos vielos, negrai, tekini su prekių vežimėliais, gulinėjantys, žaidžiantys krepšinį bomžinėse aikštelėse, spoksantys, nieko neveikiantys, klausantys savo tūpo repo ir vėl nieko neveikiantys. Tiksliai kaip filmuose. Tuo metu persimetėm mintim, kad Amerikoj gyvent visai ir nenorėtume. Naktis tragiška, rytas šūdinas, diena nyki ir še tau vėl kažkoks bomžinis juodulių getas.

Gatvės gale, it vilties žvaigždė, pasirodė Makdonaldo stulpas. Nors niekad nesam ten buvę, nugazavom it link Nojaus Arkos. Visgi ten kažkokia įstaiga su personalu, o kadangi Amerika, tai tiek ir bėdos, valgysim junk food dabar 🙂 Aš užsisakiau kažkokį dvigubą jalapeno kažką, Virga – chicken wrap, Juliui – bulvyčių. Po pasiteisinimų, kad mes pirmąkart Makdonalde (padavėja buvo nuoširdžiai nustebus), išaiškinom, kad norim ne palaidai ten, o bulkutėj kad būtų, kaip reklamoj. Gavom numerį ir nuėjom palaukt. Tiesa, neilgai, tuoj buvom pašaukti, gavom savo padėklą ir… Didžiosios Amerikos vizija žlugo 🙂 Du blyškūs paplotėliai su iš žabtų drimbančiais žalėsiais nė iš tolo nepriminė plakatinių, čirškančių gruzdintumu, šaunuolių, o ir skoniu taipogi. Taigi nusprendėm, kad įsirašėm pliusą, pavalgėm va tokioj va įstaigoj ir pakaks. O ir lankytojų kontingentas nebuvo labai spalvotas – pagrinde turbūt iš mokyklų pasiplovę paaugliai ir visų spalvų degradai alkoholikai. Patyliukais telefe pasikeičiau ringtonąJohnny Rebel į neutralius Rammstein 🙂 Pagalvojam, kad velniop tie aiškinimaisi, kaip ir kur susimokėt už tiltą, važiuojam ir tiek. Ir gerai padarėm – penkis pinigus tilto prieigose galima buvo paduot ūsuotam meksikiečiui ir mes jau riedam iš Ouklando į San Rafael, Frisko priemiestį.

Tik prašokę tiltą, pamatom nusukimą į legendinį San Kventino kalėjimą, privažiuojam, apžiūrim, pagalvojam, kad gerai ir ne jame, sukam link garsiojo Golden Gate tilto į San Franciską, pakeliui pamatom ženklą, kad grynais mokėt nevalia, nusukam apačion prie tilto prieigų, nu tikrai didžiulis, gražus tiltas, tolumoje, kitoje pusėje įlankos, matosi Frisko downtownas, įspūdingi dangoraižiai, viskas tikrai kaip ir filmuose, Alkatrazo kalėjimas saloje. Kol dėliojamės daiktus, užkalbina diedas amerikonas iš didelio (kitokių čia, kaip žinia, nebūna) pikapo. Kas, kaip, kodėl. Turistai? Ooo, kaip smagu, oo, Europa. Pasisakom, kad nakvojot Fresno, tai net susikeikia, kokioj skylėj sugalvojom apsistot. Važiuosit A1? Liuks kelias, laaabai gražu, aš gimiau ten ir ten, o va ten yra motelių, o jau tas miestelis tai gražus tikrai. Atvažiavot gal parūkyt žolės? Pas mus dabar legalu. Purtom galvas, kad tokie šūdai nedomina ir klausiam, o kaip su tilto apmokestinimu, jei nebėr kaip grynais bilietą nusipirkt. Diedas gūžčioja pečiais, kad o tai ką, jei mašina nuomota, tai gal nieko ir nebus, važiuokit ir tiek. Et, imam ir nuvažiuojam, o kas mums. Ateis bauda tai ateis. Tiltas gražus, tikrai gražus, bet, mano kukliu manymu, Malmės-Kopenhagos įspūdingesnis, tik tiek, kad jau pabodęs kiek.

Sukam į centrą. Pasivaikščiot nesuplanavę, tai bent pravažiuosim. Pradžioj buvo gaila, kad viską pamatysim tik probėgšmiais, bet tiesiog buvo aišku, kad tai ne ta nauja vieta, kurią reikia tyrinėt, turint pašonėj mažą vaiką. Įdomu? Taip. Daug, labai daug visko, kontrastai, keisti susivėlę žmonės ir policininkai, skubantys tarnautojai ir valkatos, uniformuoti vaikučiai vorelėm ir hipsteriai lakuotais nagais. Įspūdis buvo trumpas ir gana keistas. Negalim pasakyt, kad pamatėm, ar juolab pažinom miestą. Tiesiog stryktelėjom skersai, metę žvilgsnį. Suvokiau, kad nenorėčiau gyvent tokiam šurmulyne.

Nesibaigiančiais viadukais iškėblinom iš miesto link A1 greitkelio ir nuriedėjom ieškot nakvynės, mat šią naktį buvom palikę improvizacijai vėl. Sulig kilometrais tirpo ir entuziazmas. Nors tikrai gražus kelias vingiavo vakarine valstijų pakrante palei Ramųjį vandenyną, visi pakelės moteliai būdavo arba užimti arba tokie, pro kuriuos pravažiuodavom nestabdydami ir suvokdami, kad tai jau mums ne pagal kišenių. Galų gale, visai temstant, kažkokiam Devenport kaime, pamatėm neoninius užrašus „Rooms from 85 usd“, sustojom ir.. gavom. Tiesa, su vaizdu į tvorą, bet o koks skirtumas? Tvarkinga, šilta. Kažkoks ekologiškų meninykų kaimas su skandinaviška dvasele. Bare užkandom visokių organic baikų. Vietoj lobsterio, patys nežinodami, pasirinkom uotą ar kokią tai ten riebią plekšnę. Pasidžiaugėm patys savim ir aplinkiniais, ir miegot. Tiesa, vonioj eilinį kartą teko patirt fiasko prieš Amerikos santechnikų klastą, netikėtai gavus šalto vandens pakaušin. Panašu, jog čia toj srity standartai neegzistuoja išvis 🙂 Pas mus šilta, švaru ir minkšta. Gott natt. Netoliese bėgiai, bet apaugę žolėm ir krūmais, visi traukiniai jau išvažiavę į savo dyzelines dausas.

Rytas prasidėjo tradiciškai penktą, bet patogiai išmiegota, tai per daug ir nestresavom. Aš kiek parašiau, Virga pasnaudė, Julius patupėjo tualete. Nuėjom pusryčių – kas ko, o aš užsisakiau buritos su homemade sosage. Po gana ilgo laukimo atnešė ėė.. gigantišką kūlį maisto, kuris net alkaniem pietum buvo solidus patiekalas. Kaip kokie trys močiutės cepelinai – į tortilją prisukta dešros, bulvių, sūrio, kiaušinio, pupelių ir žalumynų. Viskas, žinia, ekologiška. Trenkti jie su ta savo ekologija. Vos ne vos įveikėm ir movėm į lynojantį lauką. Vietiniams buvo keista rūkas ir lietus, mums gi beveik švediškas oras tik šilta 🙂 Nubidzenom prie vandenyno, pamatėm ruoniuką, paspoksojom į bangas.

Buvom susiplanavę miegot Morro Bay, taigi šokom mašinon ir nuriedėjom. Prie Monterey prasidėjo daugybė dirbamų laukų su Briuselio kopųstais, artišokais, morkom, salierais ir kuo tik nori, laukai su drėkinimo sistemom, laukai, užkloti agroplėvele. Pasijutom beveik namie, nes pas mus apylinkėse gausu tokių vaizdų, o aš dar beveik ir darbe, nes užsiimu tokios plėvelės tiekimu. Papirkom kažkiek vaisių ir pačiam Monterėjuj stabtelėjom, kaip paskui paskaičiau ant maišelio, pačioj sveikiausioj Amerikos maisto krautuvėj, todėl taip ir brangu ten buvo. Paragavom džiovintų su prieskoniais kopūstų lapų – dabar čia madingas visoks toks šlamštas – šūdas, neskanu, kad ir organic.

Po to išsukom į gražiausią kelio atkarpą – serpantinai palei Ramųjį vandenyną, turėję suteikt nepakartojamų įspūdžių. Deja, rūkas pasiėmė savo duoklę – absoliučią didžiąją dalį kelio važiavom baltoj košėj ir galėjom gėrėtis nebent kelio vingiais, pakelės stulpais ir pakelėj besiglaudžiančiais visokiais ekologiškais ūkeliais ir menininkų dirbtuvėlėm. Net kilo noras išsilaužt kokį organic pagaikštį ir atvelėt jų veganiškus kūnelius, kad baigtų išsidirbinėt ir gyventų „kaip visi žmonys“ 🙂 Išvis kely buvo apstu visokių valkatų su dredais, hipių, meninykų su tapkėm ir pripuvusiais tarpupirščiais, šūdinų kemperių, muzikantų ir kitokio šlamšto.

Kelionę pagyvino kelios raudonmedžių giraitės. Tiesa, ne tų labai didžiųjų, bet vis vien, pliusas buvo įsirašytas. Virga dūsavo, koliojosi, plūdo rūką, o man, atvirai pasakius, ta saldžioji trijulė vanduo/smėlis/uolos jau nebedarė tokio įspūdžio kaip anksčiau. Viskas kaip ir kitur tik kiek kitaip. Galit netikėt, bet nelabai ir beįdomu. Dykumos paliko kur kas didesnį įspūdį. O dar pajutau, kad ima kilt temperatūra ir bus ot labai gražu, jei dar ir apsirgsiu. Virga išrašė piliulę, kuri visai tam kartui ir padėjo. Iki tikslo buvo belikę keliasdešimt kilometrų, kol ėmėm dairytis, kas mašinoj gadina orą. Vėliau pamatėm pakelėj tankiai išrikiuotus ženklus, kad no parking any time ir po kelių sekundžių supratom priežastį – paplūdimy ant smėlio riogsojo nedidelė minia ruonių. Padūsavę, kad gaila, kad nėr kaip sustot, pavažiavom kelis kilometrus ir aptikom gražiausią aikštelę su vaizdu į galybes riogsančių ruonių ir minia tokių kaip mes, žioplių. Labai rašyt ir nėra ką. Guli tokie kiaulės, smirdi, leidžia garsus kažkokius ir tiek. No fun at all.

Sutemus pasiekėm Morro Bay, mažytį žvejų kaimelį ant vandenyno kranto. Įsikūrėm jaukiam švariam motely, pašliurinėjom marinoj ir suktelėjom pavalgyt į Alkano Žvejo užkandinę, mat rekomenduoto BBQ restorano taip ir nesugebėjom rast. Juliui užsakėm pusę vaikiškos porcijos spagečių, o mes vieną porciją seafoodo, kurią nusprendėm pasidalint. Ir neapsirikom, mat Julius neįveikė ir pusės vaikiško, o mes pūkšdami įstenėjom bliūdą jūros niekelių, kurie, tiesa, nebuvo baisiai gardūs. Viskas pripaniruota ir prifitiūrinta. Aš murktelėjau meksikietiško alaus buteliuką Pacifico ir galutinai įsitikinau, kad meksikiečiai alaus stiprumo ant taros nerašo, matyt, nėra jokios būtinybės 🙂 Tiesa, vienu momentu bevalgant Virgos veidas pasidarė labai rūgštus, griebė servetėlę ir skubiai kažką išspjovė. Pribėgus pardavėja pasiteiravo, ar viskas gerai, palinksėjom, kad ai, jo, gerai, o pardavėja konstatavo, kad Virga greičiausiai nemėgsta austrių. Aaa, štai kas ten per snarglys dumblo skonio, austrės. O man visai buvo ir nieko.

Toliau vakaras berašant, amerikoniškos žinios per TV. Televizija čia tokia kiek vakar dienos. Surežisuotos aktorių emocijos ir mimikos, o reklamos išvis verčia stvertis už galvos. Aš maniau, kad kai pamatai kokį topšop šlamštą per lietuvišką kanalą, tai čia kokia iš konteinerio išsitraukta ir sulietuvinta VHS kasetė, o nė velnio – čia tokios reklamos yra ir po šiai dienai. Išvis daug kas pasirodė truputį vakar. Tarkim, čekių knygutės, kur gali įkeverzot sumą, parašą ir atsiskaityt, pinigų čekiai, metami į pašto dėžutes, išankstinis atsiskaitymas grynais degalinėse ir pan. Pagaliau paragavom japoniškos sakės pirmąkart gyvenime. Na ir brudas – broga tokia samagonui varyt, o ir konsistencija panaši. Galiausiai laukė kova su klastingu dušu. Vėl viskas kitaip, bet aš jau nedurnas, nelipau, kaip stoviu, o tik įkišau ranką vidun, išsiaiškinau, kas kur ir kaip. Sėkmingai nusimaudžiau ir buenas noches.

Rytas prasidėjo jaukiai vėlai – prieš septynias. Panašu, kad biologinis laikrodis susireguliavo savaime. Sukilom, apsikuitėm, papusryčiavom, ką radom po ranka, ir išjudėjom link vietinės kaimo įžymybės – kažkokios ten vulkaninės uolos, stypsančios vandeny. Julius pasitaškė, aš pafotkinau, paspoksojom į bangas, padūsavom, kad vakar nepasisekė su oru, mat šiandien saulė žeme ritinėjosi. Jau besipakuojant daiktus mašinon, užkalbino pagyvenęs rednekas su negre iš paliegusio pikapo šalimais – iš kur būsim. Pasakiau, kad iš Lietuvos. Abu pasidžiaugėm ir paspaudėm vienas kitam rankas. Jis, kad atspėjo, jog mes iš šiaurės Europos, aš – kad girdėjo apie tokią Lietuvą išvis. Vėl nevykę bandymai užsipilt kuro. Virgos kortelės irgi nebenorėjo priimt jokia degalinė pakeliui, kol vienos septymšeštoj degalinėj priėjęs diedas darbuotojas padėjo užsipilt, pasiteiravęs, ar mes ne iš Europos. Pasirodo, tereikia suvest belekokį amerikonišką pašto kodą, kai prašo zip ir viskas, o mes griūdami sąžiningai brukom švedišką.

Toliau sekė nepavykę klaidžiojimai tuda siuda, bandant pasiekt vandenyną. Sukinėjomės po meksikiečiais knibždančius didžiulius daržovių laukus, malėmės po kažkokius lūšnynus, vienu monentu jau tikrai įtikėję, kad esam Meksikoj. Užsukus į kažkokį Gvadelupės vietinį rajono centrą gatvės ir iškabos pasitiko ispaniškai, o ir gatvėse tingiai slankiojo vien tik auksinėm grandinėm pasidabinę kabaljeros.

Galų gale vėliavą į rankas davėm navigacijai, kuri, užuot nuvedus pliažan, kaktomuša atrėmė į Vandenbergo karinių oro pajėgų bazės vartus. Ačiū ir už tai, mat iš čia, kaip prieš tai pasiskaitinėjau, kyla kosmosan Endeavour erdvėlaiviai, nors vidun įleidęs niekas ir nebūtų, vis vien pasijutom kiek arčiau dangaus 🙂

DSC_0446

Išvarginti trainiojimųsi neaiškiom kryptim ir vietom, sustojom krimstelt Lompoco miestely, SubWay greito maisto skylėj. Tiesa, Miglė vėliau papasakojo, kad jie ten į bulkas deda kažką, iš ko gamina batus ir buvo skandalas, bet whatever. Pastrami sandwich buvo jėga ir mažasis variantas su gausybe kumpio pilnai užpildė keliauninkų skilvelius.

Toliau stipriai pasakot ir nėra ką. Iki Santa Barbaros (taip taip, tos pačios, kurios dvasia prieš keliolika metų gyveno visos namų šeimininkės be išimties) važiavom A1, palaipsniui peraugusiu į 101 greitkelį. Atvažiavom, pasivaikščiojom po pliažą. Gražu, didelės bangos, kiek kitokie paplūdimiai, palmės, šiltas vanduo, saulėlydis. Nu viskas kaip ir priklauso – štampuok atvirukus ir pardavinėk kioskuose. Tolumoje vandenyne stūksojo eilė naftos platformų. Pagalvojau, kad jei kas Lietuvoj sugalvotų pastatyt jūroj naftos platformą, tai mūsų apsišikėliai antiševroniniai žalieji griūtų pasliki, tampomi švento įtūžio ir mirtų konvulsijose, susisukę į savo imbeciliškus transparantus, o čia viskas visiems tvarkoj ir paplūdimys nenusėtas nugaišusiom žuvim ir smalos dėmėm.

Toliau kelios valandos iki LA, gerokai prailgę dėl didžiulių kamščių. Paėmęs už orientyrą vieną lėtai klebantį sunkvežimį padariau išvadą, kad besirikiuok kiek kaip kur nori per visas šešias eiles, vis vien niekur nenuskubėsi, taigi likau nykiai slinkt automobilių masėj mintydamas, kad labai nenorėčiau taip kasdien. Ir kaip žmones gyvena didmiesčiuose?.. Na o namie jau laukė Miglė su šviežiai keptom bandelėm. Toliau alus, vynas, čiauškesiai ir miegot, spokojnoj noči 🙂

Sekančią dieną išsigimdė spontaniškas planas pavažiuot ligi San Diego – piečiausio Kalifornijos taško, besiribojančio su Meksika. Susimetėm šmutkes, susivedėm koordinates ir atsiminėm, kad reikia pampersų. Pirma pagal pavadinimą pasirinkta krautuvė, kur turėtų jų būt, pasirodė besanti elektronikos niekų sandėlys, bet nugrybavimas neprapuolė, mat užtikom pundą padienių meksikiečių, sėdinėjančių su terbelėm ant šaligatvio ir laukiančių ponų, duosiančių darbo ir pinigų. Dar kelis valkatas su popiergaliais ant sankryžų, laukiančius pinigų. Lietuviški valkatos pinigų kaulija. Šitie gi rūsčiai marširuoja prie šviesoforų, kiti dar ir skanduoja, apsiginklavę kartoniniais lakštais, ką nors deklaruojančiais apie dievą. Asocialūs negrai, kaip taisyklė, tingesni ir triukšmingesni. Užėmę žemo starto pozicijas rėkalioja, idant būtų pastebėti. Ir dar vienas skirtumas tai, kad mūsų valkatos dažniausiai turi ant veidų užtikrintų alkoholikų antspaudus, tokius su stažu, o čionykščiai daugumoj sudaro narkomanų įspūdį, kad žmogus, dar visai neseniai atrodęs padoriai, per trumpą laiką susivaręs na niet.

Toliau greitkelis kelis šimtus kilometrų pietų kryptim. Kamščiai ties didesniais miestais. Kadangi esam trise, maunam carpool juosta greitkelio vidury, kur galima važiuot tik tada, jei esi ne vienas, antraip 401 pinigas bauda. Galų gale papuolam į kažkokias kelio juostas, kur išvis nėra jokios spūsties ir apsidairę susivokiam, kad papuolėm į kažkokias bekamštines mokamas zonas, kur minutės kažkiek kainuoja. Tai vakare suvedžiau savo duomenis kortelės taip, kaip mokėjau ir gal negausim baudos.

San Diego priemiesčiuose nusprendėm stabtelėt kokiam prekybcentry nusipirkt šiobeito ir po nosim papuolė kažkoks, keistu pavadinimu ZionMarket. Pagalvojau pradžioj, kad košerinis koks maistas bus, bet viršuj buvo užrašai korėjietiškai, kas visai sudomino ir užsukom. Pasirodo, kažkoks korėjiečių prekybcentris, kur mes vėl buvom baltom varnom, tiesa, kažkuo negatyviu visai neatsidavė. Viskas buvo ganėtinai švaru, šviesu be jokio diskomforto jausmo. O jau prekių pasirinkimas.. Pasijutau, it būčiau kur Azijoj, nors niekad ten ir nebuvau. Aibės nematytų maistų, šviežių ir šaldytų jūros gėrybių, prieskonių, gėrimų, daržovių. Akys raibo ir širdis gniaužės nevilty, kad taip ir liks viskas neragauta. Jei kada teks apsigyvent Amerikoj, tai apsigyvensiu čia ir kasdien eisiu pirkt ko nors nematyto 🙂 Na gerai, nevalgysiu visko, kaip antai vištos pėdelių. Jo, gatavai paruoštas maistelis, su plastikan įsibedusiais nagučiais iš kažkokios tamsios pliurzės, brr. Kaptelėjau tik korėjietiško alaus (neblogas), džiovintą sūrio skonio kalmarą (skanu) ir džiovintų ančiuvių (išmečiau).

Apsistojom patikrintam motely Best Western, tai pasakot apie jį kaip ir nėra ką. Viskas tvarkinga, be prašmatnumų ir problemų. Apsidėliojom daiktus, užkandom ir patraukėm į miesto centrą, esantį už keliolikos km. Atradau labai šaunią vietinę džiazo radijo stotį, kurios mielai klausyčiau kasdien, 88.3 jos dažnis, jei kuris būsit netoliese. Atvykom centran, eismas pagrinde vienpusis, tai kažkiek pasukom ratus, kol radom, kur prisiparkint. Ir gerai, mat jei būtume puolę į pirmą pasitaikiusią aikštelę, tai būtume mokėję po 6 usd už kožnas dvim minučių, o tuoj pat atradom šalimais kitą, kur valanda – penki, o para – dešimt usd. Nesukdami galvų įmetėm dešimtinę ir nusivėlėm gatvėm tolyn. San Diego turbūt nėra pasaulio megapolių sąraše, bet downtown’as su savo dangoraižiais įspūdį visgi paliko nemažą. Vaikštai tokiais milžiniško aukščio koridoriais, šilta, keista, patamsis, nors lauke dar šviesu. Pramaklinėjom virš valandos, fotoreportažas atgula žemiau.

Grįždami kirzendami užsukom į Wallmart’ą – viename South Parko epizode išjuoktą prekybcentrį, kuris visai ir atitiko klišes: įdarbinti senjorai, oversized piliečiai ir panašiai. Toks diiidelis Thomas Philips. Tik labai didelis. Ir juokas juokais, bet Juliui radom visokių skudurėlių už tikrai pigiai, lyginant su mūsų švediškais analogiškais produktais. Aš dar bandžiau pasieškot džinsų, bet kur tau. Kadangi esu lieknas ir išlakus jaunuolis, tai naiviai ieškojau išmieros 32/36, bet viskas buvo tik atvirkštiniuose dydžiuose. Beje, čia dar pagaliau pamačiau daug Labai Storų Žmonių. Pagrinde moterys, bet vis vien paliko ramiau, nes galvojau jau, kad žlugo mitas apie nutukusią Ameriką. Nežlugo, ji susirinkus tuose Wallmartuose 🙂 Toliau viskas: viešbutis, atvirukai, higiena, miegot. Rytdienos planas grįžt į LA neaiškiais paplūdimio vieškelėliais. Įtariu, kad bus šnipštas bet vis ne taip nuobodu. Dobranoc.

Rytas prasidėjo be didesnių ekscesų, papusryčiavom ir išjudėjom link vandenyno. Kadangi oras buvo geras, susiplanavom vykt namo ne greitkeliu, bet per pajūrio kaimus S21 keliu pro La Jolla. Oras papuolė nuostabus, kaip ir pagaliau priklauso Kalifornijai, kelias irgi. Važiavom ir baltai pavydėjom visa pakrante išsimėčiusiems kaimeliams, miesteliams ir kitoms viloms. Matėsi, kad čia jau gyvena tie, kas gali sau leist prekintis pakeliui išsimėčiusiuose ferrari ar mclaren autosalonuose. Kadangi kelionės buvo tik pora šimtų km, tai per daug neskubėjom: stojom, braidėm, maudėmės. Vienam paplūdimy visas smėlis bangose mirgėjo auksu. Kas ten blizgėjo, bala žino, bet aplink nebuvo nei vieno auksą plaunančio meksikiečio, tai tikriausiai blizgėjo kas nors kitas, bet tūlam viduramžių konkistadorui toks vaizdelis būtų gerokai susukęs galvą. Kitas paplūdimys turėjo gana aukštą šlaitą ir bangos atsirisdavo visai ir nejuokingos, tai bekrizendamas lindau vis arčiau vandens, kol viena banga sulig manim pokštelėjo į nugarą taip, kad išsitiesiau paslikas ir vos pagavau savo parašiuto dydžio glaudes, oranžine bure pergalingai skriejančias į vandenyną, ot tai būtų buvę, nudistų čia kaip ir nėra.

Pavalgėm kur? Žinia, kad greito maisto restorane. Čia gi Amerika. Pasirinkom pasismalsaut Denny’s ir visai ir nenusivylėm: neapšnerkšta, aptarnavimas smagus. Virga sukirto porą blynų, Julius – spagečių, o aš pabaksnojau pirštu į paveiksliuką, kad noriu va taip – dešrelė su kiaušiniene ir bulvėm. Buvo labai viskas ir neblogai, užskaitau. Tiesa, jie be proto viską saldina. Jei jau saldu, tai dar ir sirupo atneš. Jei jau plakta grietinėlė, tai dar ir viedrelis papildymui. Nenuostabu, kad kiti įsigudrina nutukt, keisčiau, kaip kiti moka nenutukt 🙂

Pavakary privažiavom LA priemesčius. Navigacija rodė, kad pagrindiniuose keliuose kamščiai, taigi spustelėjau, kad sunaviguotų per aplink be kamščių. Sunavigavo per Long Beach. Kažkur lyg atsiminiau, kad Miglė nebuvo labai gerai atsiliepus apie šį rajoną ir akurat, aplink niekas neinspiravo jaustis saugiai: grotuotos durys, spygliuotos tvoros, maži langučiai, susisukę tamsios žmogystos, reklamos, siūlančios advokatų ar remonto paslaugas, baisios prostitutės, luošiai, tabako ir alkokrautuvės, stripklubai, aibė motelių, leidusių suprast, kad mes tikrai nemiegojom pačiam prasčiausiam. Mūsų kiemas nepriminė kolonijos, langai buvo be grotų, o ir durys buvo viengubos. Čia gi matėm, kad paskui normalias duris dar galima užvert sunkias geležines grotas. Et, kaip gaila, kad tokiose vietose baugu fotografuot, kadrai būtų tikrai nepakartojami.

Pasibaigus Long Beach rajonui, pagaliau atsidusom lengviau, bet veltui. Prasidėjo analogiškas meksikiečių rajonas, pakeitęs negrus. Iš tikrųjų keista, kad tokia gausybė įvairių žmonių visiškai nesimaišo tarpusavy (išskyrus priekvailes baltas bobas) ir buriasi į milžiniškus konglomeratus. Pasibaigus meksikiečiams ir vaiduokliškai industrinei zonai su zombiais valkatom, prasidėjo azijiečiai, bet ten jau kažkaip atrodė kiek saugiau: didžiuliai turgūs tiesiai ant gatvių, knaipės, skubančios aibės žmonių, ir visa tai prie pat downtown’o dangoraižių, vos už kelių kvartalų. LA yra ne šiaip didelis miestas. Jis yra milžiniškas, siaubingo dydžio miestas, talpinantis savy turbūt visa, kas tik yra ant svieto, su priemiesčiais priskaičiuojantis per 10 milijonų gyventojų ir dar turbūt kokį milijoną nelegalių tarakonų. Kvaila navigacija nusuko patamsy pro kažkokį skersgatvį, kuriame nebuvo apšvietimo, matėsi tik aibė valkatų, renčiančių būdas nakvynei, gulinčių, ropojančių. Vaizdas kaip iš kokio geimo apie zombius, betrūko tik, kad kas nors ėstų lavoną 🙂 Pasimeldžiau tyliai, kad tik nieko neatsitiktų automobiliui. Toliau prariedėjom centrą ir su paklaidžiojimais parsibeldėm namo. Neilgas vakaras, visi pavargę, anyeonghi jumuseyo.

Sekanti diena liko išvis nesuplanuota, mat ryt reikėjo atiduot automobilį, neaišku, koks kur oras ir pan. Viskas liko ekspromtui. Subudę nusprendėm, kad šiandien niekur toli nesitrenksim, kažkur prie jūros kažkiek ir prazonduosim apylinkes. Papusryčiavom ir su Kapitonu Migle nurūkom per Topangos slėnį link Zuma Beach. Miglė susižavėjus pasakojo, koks čia LA Užupis toj Topangoj, kiek čia menininkų ir aplamai organic, tik kad labai brangu įpirkt. Man gi pasirodė, kad visai ir nenorėčiau čia gyvent, nes labai jau abejotinai nuteikė tiek vieta, tiek trobesiai, net ir nepafotkinau niekur. Na bet aš ir Užupiui nejaučiu jokių simpatijų – atsiminimuose tik tarybinių laikų pakaruokliai bromuose ir rusai alkoholikai 🙂

Zuma paplūdimys buvo tiesiog jaukus paplūdimys. Tuščias, kadangi žiema ir tik durni eina prie jūros 🙂 Miglė ta proga padarė mūsų šeimyninę fotosesiją. Kampe prie uolų Paramount Pictures fotkino kažkokią bobiškų kupalnykų reklamą, tai teko iš arčiau pasižiūrėt tą virtuvę. Teko gūžtelt pečiais, kad kokius du trečdalius personalo galima išvaikyt su lazda kaip balastą arba pakeist, tarkim, skėčio stovu ar kavos aparatu 🙂 Na bet jiems geriau žinot.

Kitų nelaimei ir mano džiaugsmui, namie buvo pamirštas kremas nuo saulės o žieminė visgi pasirodė gana kandi, taigi po kelių valandų teko vyniotis manatkes ir patraukėm link Malibu lagūnos. Aha, kur Andersonų Pamela sulėtintai lakstė pajūriu ir visus gelbėjo kartu su tuo garbanotu kvadratinio veido diedu. Haha, koks laukė nusivylimas ir mitų griūtis 😀 Malibu pasirodė esanti belekokios architektūros namukų, kožno su privat pliažiuku, eilė palei kelią, atsukusių nugarytes transportui, apsikaišius mediniais prieštvaniniais elektros ir telefono stulpais, apsiraizgiusiais milijonu belekokių laidų. Vaizdas kaip iš kokios šūdinos Azijos valstybėlės. Kraipėm galvas netikėdami, kad čia namai kainuoja po keliasdešimt milijonų usd. Na gerai, privatus pliažiukas šalia namo ir ką? Net kamuolio toliau nepaspirsi, bo įspirsi į kitą privatų pliažiuką. Sustojom pasižiūrėt, kaip gi atrodo Malibu lagūna. O jergutėliau 🙂 Šiukšlynas ir žabynas su ant suolų miegančiais valkatom. Anot Miglės, čia kažkas su ornitologija dar surišta, a, tiek to, visiškas pravalas. Pajūry tarp akmenų mėtės nustipę vėžiai, jūros ežiai ir kažkokie didžiuliai šliužai, kuriuos pakrutinus, anie išleisdavo violetinį, margansovkės spalvos skystį. Dar vandeny, smėly prie akmenų, radau kažkokių, kaip pasirodė, pamestų plaukų gumyčių, kurių vieną palietus, ta susičiaupė – pasirodo, kažkokia burnytė. Vienžo, į vandenį brist nebuvo absoliučiai jokio noro, palikom Malibu be jokių sentimentų sugrįžt. Mariah Carey, matėm ir tavo iš molio drėbtą pilaitę už grotuotos tvoros. Gyveni blogiausiam mano matytam užsienio paplūdimy ever 🙂 Face it ir vyniokis į kokią Palangą, ten gražiau 🙂

Sekantis point of interest – Santa Monica. Miglė minėjo, kad tarp lietuvių čia irgi kultinė must-to-visit vieta. Man gi tai pasirodė dar vienas pajūrio kurortmiestis, su didžiuliais pliažais, aibe turistų ir ale Palangos tipo tiltu, apstatytu paviljonais, kioskais ir abejotinos kokybės muzikontais beigi fokusinykais. Paragavom iš meksikiečio tokių saldžių pagalių, vadinamų čiurom. Čia kažkas bardzo meksikietiško ir, anot Miglės, must-to-eat. Ką aš žinau, nesusižavėjom anei vienas, sprangus saldus šūdas 🙂 Bet tilto prieigose atradom oldskūlinį paviljoną su karusele už dolerį, kuri sužavėjo ne tik Julių 🙂 Išėjus paaiškėjo, kad stovim at end of the trail Route 66!!! Tai bent, netyčia papuolėm ant labiausiai legendinio Amerikos kelio, tas buvo geras. Šiek tiek prasiėjom miestu, bet Julius jau buvo pavargęs ir alkanas po visos dienos bindzinėjimų, tai ratuką padarėm mažą. Irgi pagalvojau, kad nenorėčiau čia gyvent ar apsistot ilgesniam laikui. Labai daug valkatų, pijokų, apsinarkašinusių ir panašiai. Nenene, tegul ir blizga viešbučiai savo auksiniais fasadais palmių ir vandenyno fone.

Susiruošėm namo ir papuolėm į tragiškai didelį kamštį. Staigiai sutemo ir, kad išlošt kiek laiko, nusukom į – woohooo – Mulholland Drive!!! Jau pirmi kilometrai panardino į filmo amosferą, puoliau stot pakelėj ir fotkint. Kas filmo nematė, tas ir nesupras, bet panašu, kad aptikom akurat būtent tą pradinės scenos po avarijos vietą. Geriausia, kas nutiko šiandien. Matėm nuorodą į Melrouzą, bet kad serialo žinojom tik pavadinimą, tai nesusidomėjom, tik užsidėjom po mažą pliusiuką, kad va netoliese 🙂 Toliau namo, pasiėmėm kiniško maisto iš Panda express, jautiena pekinietiškai yra uber alles. Dar buvo tie sausainiukai su įkeptom sentencijom, tai aš gavau patvirtinimą, kad visos mano idėjos yra labai liuks. Wan’an.

Sekanti diena išpuolė totaliai siaubinga visai vyrų priedermei – nusprendėm, kadangi blogas oras, laiką paskirt pigiam šopingui ir išsikuitėm į didžiulį prekybcentrį LA priemiesty Camarillo. Net ir mes su Julium buvom nusiteikę visai entuziastingai, galvodami, kad prekybcentris, juolab toks, kur važiuoja visi iš visur aplinkui, yra pritaikytas visų reikmėm. O vargeli, kokie buvom naivūs 🙂 160 parduotuvių skudurų, blizgučių ir parfumerijos, totali tragedija bet kokiam normalios pakraipos vyrui. Paleidę Miglę su Virga ganytis po parduotuves, su Julium apėjom vieną kitą krautuvę ir vienbalsiai nusprendėm, kad nieko čia nebus. Tada dar valandą prasėdėjom ant suoliuko, kol vėl nusprendėm, kad nieko nebus. Tada sutarėm, kad moterys į dešinę šopintis, o vyrai į kairę kur nori. Bedėm žemėlapin ir išvažiavom tiesiog į visai niekur ir nepralošėm – papuolėm į nušiurusį ir išdegusį kanjoną, užkilom ligi Santa Monica apylinkėse esančių prašmatnių rančų, susigalvojom, kad norim valgyt ir reikia kuro.

Kuro gavom pirmoj degalinėj, o va bankomatas pinigų davė tik ketvirtas. Jau buvau eilinį kartą vėl persiutęs, kad šūdas gausis ir liksim alkani, bo savo kortelę atsiskaitymui jau net bijau ir siūlyt, amžinai atmeta. Atgal GPS’as nunavigavo per didžiulius daržovių, vėlgi atmiežtų meksikiečiais, laukus, o radija trenkė tokią smagią dainą, kad pritariau užgarsinęs savo klerkiančiu balsu, susižavėjusiam Juliui entuziastingai diriguojant. Pasiklausykit patys. Pavalgėm, kaip ir priklauso, junkfoodo zabegalovkoj užvadinimu In’n’Out. Tipo švežios bulvytės ir t.t. Ką aš žinau, kai nespecas, tai hamburgeris ir hamburgeris, nedaug jų buvo mano gyvenime.

Grįžtam į skudurų rojų, susirenkam moteris ir namo, prasukdami pro blusturgį (keli geri vinilai, nedurni ir amerikonai, tikėjaus, kad čia tonom stūkso nuostabūs vinilai, dudki, tovarišči) ir panda express, nes visi tingim kažką galvot. Toliau madų demonstracija iš aibės kapšelių, vakarienė ir miegot. Ma cualli yohualli.

Sekančią dieną ekspromtu paskyrėm Las Vegasui – apie 500 km važiuot, o toliau kaip Dievas duos. Išjudam gana anksti, aplink LA stūksom kamščiuose, pagaliau nusukam į šoną ant greitkelio link Nevados valstijos ir pasižiūrėjau, kad gabalą galim nudardėt legendiniu Route 66. Tik nusukus nuo modernaus kelio, atsiveria Amerika as it is: plynės, geležinkeliai, sunkvežimiai, lūšnos, apleistos gyvenvietės, benzo kolonėlės, keisti pastatai, netgi pravažiavom grėsmingais grafičiais aprašinėtą apleistą atrakcionų parką. Tiesa, buvo baugu sustot net ir dieną. Vėl pasikartosiu, kokia ta Amerika didelė, nors ir malamės po mažą jos dalį. Arba galima suvokt atvirkščiai, kokia maža yra Lietuva 🙂 Stojom, kažkiek fotkinom, vėl važiavom. Vienžo, 66 kelias akiai kur kas mielesnis už visus greitkelius, tegul ir gerokai apšiuręs. Vien ko verti aprūdiję vėjo malūnai 🙂 Po 50 km tiesiog šokam ant greitkelio Mohavės dykumoj Nevados link, apsirūpinę, kaip ir priguli Amerikoj, junkfooduMega Tom’s charboiled burgers. Aš, kaip naujai keptas specas, jau pastebiu, kad o bulka tai skaniau, nei buvo kitur, o va mėsa tai prastesnė. Kolonkėj kompanijon guviai bando įsiklijuot valkata su šiukšlių maišu, bet atsifutbolinam. Angliavandeniais prisukamas kokakolinis Julius užpakalinėj sėdynėj eina iš proto, galėtų, tai trauktų arba stumtų mašiną išjungtu varikliu.

Dykuma savotiškai žavi savo minimalizmu, bent man asmeniškai gražiau už sumautus pliažus ir net kažkodėl nenusibosta tiesūs, it liutnios stygos, keliai ir nesibaigiančios voros sunkvežimių. Nepaminėjau, kad neteko sutikt jokių laukinių gyvūnų, o čia ir prašom, kažkokie juodi asilai, ar panašūs, kažką rupšnoja kalvose. Kvaili gyvūnai: viskas sausa, vandens nėr, bet va vis vien kiurkso tokioj nedėkingoj vietoj. Garsiai pamintijau, o ką gi daro kojotai, kurių čia kaip ir apstu. Virga garsiai ekspromtu atmintijo, kad o gal medžioja, tarkim, paukščius urvuose. Pakrizenom iš savo absurdo, privažiavom vidury dykumos vaikų centrą kokį tai rekreacinį ir labai blizgantį: pilys, karuselės, traukiniukai, aibė visko ir kazino tėveliam. Pravažiuodami gūžtelėjom. Įriedėjom į Nevadą, kaip ir niekas nepasikeitė, ėmė rastis vis daugiau namų, tolumoj pasimatė miestas – tas kitų išsvajotas – Las Vegas. Kažkodėl įsivaizdavom, kad tai kažkas mažo, vintažinio, papuošto neoninėm lempelėm, o čia įvažavom į priemiesčius, knibždančius sunkvežimiais, kelio remontais, vėl gi meksikiečiais ir realty estate reklamom. Kaip ir bet kuriam didesniam Amerikos mieste. Navigacija nuvedė link mūsų viešbučio, jei neklystu, Stratosphere, kur turi bokštą tokį, kaip Vilniaus, tik žemesnį ir ne televizijos. Viskas aplink apkamšyta žaidimų automatais ir kartiožnykų stalais, aptūptais lošėjų. Gal mes nesveiki, bet nesukirbėjo anei kiek, kad norėtųs palošt, o ir tie aparatai su mirksinčiom lemputėm ir delfiniukais labai jau nepanėšėjo į masinančius gausybės ragus, greičiau spalvotas dėžes, atvykusias su čigonų balaganu į rajono centrą. Įsikūrėm, viskas kaip ir ok, o internetas neveikia. Nusprendėm susitvarkyt paskui, nes interneto reikia būtinai, ba nežinom, kur važiuosim, ar Grand Canyon ar Death Valley, ir išėjom miestan. Pavalgėm, kaip ir priguli, junkfoode, Nathan’s famous since 1906. Gavom po pėdos ilgumo hotdogą, bet visai ir neblogą. Miesto centrinis bulvaras, kaip ir pridera ir kaip matosi reklamose, skęstantis milijarduose lempelių, ekranų, reklamų, butaforinių piramidžių, venecijų, bigbenų, laisvės statulų – blizganti tušybės mugė vidury dykumos. Man viskas pasirodė žostkai beprasmiška, bet įspūdžio negali nepalikt, tuo tarpu Virga liko visiškai sužavėta miestu ir atmosfera. Publika išskirtinai tik turistai, kas kelios minutės besileidžiantys ir kylantys lėktuvai, kosčiūmuotas personalas ir įkyrūs valkatos, norintys ne tai, kad pinigų bet nežinia, ko. Išvis teko pastebėt, kad amerikiečiai labai noriai eina į kontaktą – pakanka susitikt akim ir jau kalbina, jei tik yra proga. O valkatos, ypač negrai, tai rėkauja dar pavymui, kol nueini. Ne tai, kad piktai, bet beleką, lyg be šulo būtų. Keista, kad tokiam blizgesy ir spindesy policija jų neišvaiko. Guvus meksikietis įkišo saujon masinančių reklamėlių su mergaitėm, kainom ir telefonais 🙂

Prasišnioję centriniu bulvaru gerą gabalą, pasukom link viešbučio, nuvargę, it šunes. Virga išėjo į karą dėl interneto ir laimėjom kitą numerį (nes niekas nenorėjo krapštytis), su vaizdu į centrinį bulvarą, didžiule vonia ir pan. Vienžo, iš paprasto į liuksą ir dar su veikiančiu internetu. Keisti čia pas juos sprendimai 🙂 Dar užlekiam į bokštą apžvelgt Vego iš viršaus – o jis, pasirodo, didžiulis. Kažkaip galvojom, kad tokia špyga ant smėlio, bet kur tau – už Vilnių gerokai didesnis. Bet įspūdis iš viršaus nekoks – nesimato to viso iščiustinto blizgesio, tiesiog didelis miestas. Grįžtam į numerį, griūnam su Julium miegot, Virga dar nubėga pralošt kelių dolerių 🙂 Labanakt jau visai, pervargimas nerealus. Žiūrėkit nuotraukas. Kadangi vilkomės be štatyvo, tai tokios ir gavosi.

Vėlai gulę, vėlai ir keliam – apie devintą tik. Panorama per langą vėl pribloškia mėlynoj dangaus vaiskoj stūksančiais auksiniais dangoraižiais, apspistais it musių bekylančių ir besileidžiančių lėktuvų. Sprendžiam dilemą, kurlink traukt: ar Mirties Slėnio link – arčiau namų, ar link Didžiojo Kanjono, kuris masina labiau, bet reikia trenktis dar į kitą valstiją, kur jau beveik žiema ir minusas, o mes pliki ir basi, įskaitant ir automobilį. Išsičekinimas iš viešbučio už valandos, o dar reikia užsibukint nakvynę. Stresuodami pasirenkam Death Valley, Ridgecrest’e užsibukinam Travel Inn motelį ir paliekam numerius. Apačioj dar nusprendžiam užsidėt pliusus ir bent kartą sužaist tais kvailais automatais, kur sukasi visokios daržovės, skaičiukai ir užrašai BAR. Įkiši pinigėlį, paspaudai kažką, it kokia beždžionė, ir žiūri, kad pralošei šem centų bet išlošei kem ir panašiai. Nu vienžo, daugiausiai džiaugsmo iš tų mirksinčių ir pypiančių šūdų buvo Juliui, kuris, deja, buvo nuprašytas greitai nuo aparato, ba yra dvimvieno meto cenzas. Aš padaryčiau atskirai, uždrausčiau nuo tokio amžiaus, ba prasilošę diedai, drebančiu balsu kaulydami kelių dolerių, atrodo apgailėtiniau, nei alkoholikai. Bet ir gerai, kad Julių nukrapšto, nes mums visai ir neįdomu. Per tris pralošėm gal desėtką ir ramia sąžine paliekam kazino. Pakeliui suvenyrų krautuvėlėj dar nusiperkant registracinio numerio imitaciją su užrašais Las Vegas, Nevada, Route 66 ir panašiai, kurią dailiai užkišu už užpakalinio lango. Dabar jau galėsiu įsiterpt kur nors pokalbin su atsainia fraze – „o kai aš lošiau Las Vege…“ 🙂

Išvažiuojam nusifotkint prie legendinio senovinio Las Vego prezentacinio skydo, kuris jau tapęs dar vienu turistų traukos punktu. Eilėj, kad nusifotkint asmeniškai, nė negalvojam stovėt. Nufotkinam ir imam ieškot kolonėlės, kam sugaištam vėl gal gerą valandą – kortelės spjaudomos atgal, laikas eina, siutas ima nors sprok. Spjaunam ir išjudam link miesto, juokingu pavadinimu Pahrump. Pakeliui sustojom pafotkint kanjono, nepamenu pavadinimo, važiuojant Blue Diamond keliu. Kol krapsčiaus su visokiais eksponometrais, šalimais sustojo automobilis. Policijos. Su švyturėliais. Pilvą kažkur giliai sutraukė, atminty iškilo epizodai iš Cops, su šaunuoliais nesukalbamais policininkais, rėkiančiais ir šaudančiais iš tazerių ir visus aplink sukaustančiais antrankiais. Velnias velnias velnias. Policininkas ilgai sėdi mašinoj, spokso į numerius ir kažką dudena racijon. Topteli, kad gal priviršijau kokių greičių ir dabar tai jau bus. Pagaliau išlipa, ir pasiteirauja, ar viskas ok. Okej, man ir mums viskas okej, o čia stovėt galima?.. Pasirodo, galima. Atvažiavo, ba sustojom, o aš dėl visa ko įsijungiau avarines, tai pagalvojo, kad kas nutiko 🙂 Fuuuu. Paskui pasiteirauja, kieno čia mašina. Nepamenam, iš kur nuomavomės, bandom prisimint pavadinimus, pasisiūlau atnešt kontraktą, numoja, kad nereik. Pasiteirauja, kas čia do tas ženklas už stiklo, kurį pirkom suvenyruose. Tai ir pasakau, kad pirkom suvenyruose ir taip užkišom, bo mum atrodo visai mandrai. Paprašo nuimt, bo pasirodo, kad jis yra legaliai traktuojamas, kaip automobilio registracinė lentelė, mat atitinka standartus ir visai nesvarbu, kad su kvailais užrašais. Mikliai paslepiu ir draugiškai atsisveikinam. Po desėtko kilometrų vėl susitinkam, tiesa, tik prasilenkiam, mat uolus patrulis jau kibino kažkokį kitą šoperuką.

Privažiuojam Pahrump, miestelį juokingu pavadinimu, nusprendžiam, kad čia reikia padaryt ir hrum hrum, nes išvažiavom su labai simboliniais pusryčiais. Kaimas-miestas-gyvenvietė keistai nusidriekęs pabirai į visas įmanomas puses. Toks įspūdis, kad į vietos taupymą ar planavimą atsižvelgta nebuvo: Nori ten statyt tokį namą? Prašau. O čia davai paliekam hektarą tuščią, kad būtų. Visi namai tik vieno aukšto, susidaro įspūdis, kad čia tik gyvenvietė, bet yra visos miestui prigulinčios įstaigos, papuolančios į 112 pagalbos numerio diapazoną, muziejus, aukštoji mokykla ir panašiai. Keistas visiškas vietos netausojimo jausmas. Nusprendžiam, kad čia turbūt sklypus dalina nemokamai, bile tik kas gyventų. O gal ir nedalina – tiesiog apsitvėrei ir gyveni?.. Anyway, sukam į degalinę, šauniu pavadinimu Maverik. Kodėl šauniu? Ogi todėl, kad duoda benzino, viduj tvarkinga, švaru net ir tualetuose. Rūksta BBQ grilis prie durų, maloni pardavėja ir Labai Skanūs hotdogai Bahama’s Mama’s. Taip, mes jau imam gaudytis fastfoode. Didžiuliai ir tikri ir, kas keista, tikrai gardūs beigi sotūs, pilni komplimentų, paliekam kaimą-miestą Death Valley Junction kryptimi. Žavingi aplinkinių vietovių pavadinimai: Pelenų Pieva, Lūžusios Strėlės gatvė, Sužeisto Arklio Kelias, Velnio Sėklų pieva.

Augmenija menksta, kelias tuštėja, liekam mes, kalnai ir dykuma. Tiesa, dar vienas kitas išsižiojusių turistų automobilis, krentantis iš konteksto, kaip ir mes begalinėj suakmenėjusioj tyloje. Spalvos pastelinės, raminančios, beveik hipnotizuojančios, Liūdna, kad ir kokybiškiausia fotografija ir iškalbingiausias pasakojimas neperduos nė pusės to, kaip yra iš tikrųjų. Privažiuojam susimokėjimo kioską, kur reikia kortele paaukot dvidešimt pinigų. Piktdžiugiškai konstatuojam, kad neveikia ir čia mūsų kortelės, kaip ir užpakaly važiavusių lenkų iš Jutos valstijos. Pajudam toliau ir.. ir suprantu, kad sėdžiu mašinoj pilna burna prisisrėbęs smėlio ir visiškai nemoku rašyt apie gamtą. Anei truputėlio. Tas pats, kas paprašyt avino patarškint pianinu. Aš visiškai nemoku rašyt apie raudonas kalvas (?), apie geltonas suakmenėjusias kopas (?), apie dryžuotus keistos formos šlaitus. Aš tikrai nemoku jų aprašyt, tik galiu pasakyt, kad visa tai yra taip nuostabu ir taip kitaip, kaip dar niekad nesam matę, žandikauliai buvo atsikabinę visiem, išskyrus Angliavandeninį Julių, kaulijantį kokakolos. Nusprendėm, kad jam Amerikos jau užteks ir laikas vėl grįžt link sulčių.

Ties Death Valley Junction nusukom nuo maršruto link Badwater – žemiausios Šiaurės Amerikos vietos, išdžiūstančio druskos ežero, kur buvo registruotas pasaulinis karščio rekordas – daugiau nei 58 laipsniai karščio. Pavakarys, baisu, kad sutems, nes dar ir debesuota, vyniojamės, kaip išgalėdami. Prilekiam galinį tašką – Badwater išdžiūvusį ežerą – purvinaibaltą druskos plynę, išsivyniojančią iš mažo upeliuko. Jo gale net randam vandens, kuris, kaip skelbia stendai, yra retas svečias Mirties Slėny. Kyšteliu pirštą – sūrus, bet ne žudančiai, net keista. Toliau pasifotkinam, prisikemšu į kišenes druskos ir pirmyn per atgal, mat dar laukia smėlio kopos, o kalnuose temsta tragiškai greitai. Kopas pasiekiam jau beveik sutemus, nuotraukom buvo definetly per tamsu. Smėlis gelsvas, sausas, smulkus, it pelenai. Buvo keista liest tokį rankom – vėl eilinis niekad nepatirtas jausmas. Tiesa, pamiršau paminėt temperatūrą. Kadangi čia dabar žiema, tai buvo tik jaukiai minkšti dvimtrys. Temstant pramovėm pro rančą su benzo kolonke ir žudančiom, beveik dvigubom, kainom. Bepigu, kai nėra konkurencijos, nenori – nepirk. Iki motelio buvo likę beveik du šimtų km kalnų keliais. Sutemo. Vingiavom serpantinais tamsoj. Prieky pasimatė aibė žiburiukų. Pagalvojom, kad kažkas ruošiasi Kalėdom iš rimtųjų, bet pasirodė, kad tai tik gigantiškas neaiškios paskirties pramonės kompleksas. Pakelėj sušmirinėjo kažkas. Kiškis? Kojotas? Nusprendėm nestot, kad ir kas bebūtų, Tokio vienišumo jausmo nebuvo net atšiauriausiose ligi šiol lankytose vietose. Riedėdami kalnų serpantinais aklinoj tamsoj ėmėm šaipytis, kad esam labai atkaklūs ir neišrankūs turistai: ar rūkas, ar tamsa, dzin, kad nieko nesimato – mes vis vien važiuojam ten, kur turėtų būt gražu 🙂 Privažiavom antrą kalėdinį gamyklų kompleksą. Ant stendo pastebėjom, kad tai kažkas, susiję su chemijos pramone, beje, užsmardinusia bezdalais automobilio saloną gerus kelis kilometrus. Grįžęs pasiguglinau, ką gi ten kasa. Pasirodo, kažkokį boraksą. Žodis man nieko nesakė, tai teko vėl guglintis – pasirodo, mineralas, naudojamas tepalams gamint, kosmetikoj ir dar kaip konservantas E285, tai visai nieko keisto, kad gamybiniai kompleksai buvo tokie gigantiški.

Tamsoj pakelėj pasipylė neapšviesti ir apmirę lūšnynai, bepradedantys varyt neviltį, kad vėl išsirinkom kažką miegui, nepasidomėję doskonaliai. Ridgecrest. Išpūtę akis zonduojam aplinką pakeliui link motelio. Nėra spygliuotų tvorų, gatvėj stovi padorūs automobiliai, parduotuvės be grotuotų langų. Uff, atsidūstam ir įsukam vieton. Besiparkuodamas atbulas stukteliu stipriai į carport’o stulpą, net sudreba viskas. Mintyse bandau primest, kiek čia man tai gali kainuot, bet, visa laimė, kad atsitrenkiu tik su išsuktu priekiniu ratu, automobilis nenukenčia. Vėl savininkai indai. Vėl baugu 🙂 Gaunam numerį, įsikuriam, išlekiu nupirkt pavalgyt, žinia, kažko amerikietiško, KFC, Kentuky Fried Chicken, taip, Pulkininke, jūsų eilė 🙂 Parsiboginu su maišeliu, skleidžiančiu visiškai nesveiko maisto kvapą, bet kadangi čia Amerika, tai kitaip tiesiog negalima ir užvakarieniaujam su pagatavai nufritiūrintu viščiuku. Vienąkart visai ir nieko paragaut su medaus užpilais ir pan., bet jei kasdien, tai skrandis imtų grąžyt rankytėm ir raudot kruvinom ašarom. Einant miegot Virga atranda patalynėj nešvarumų ir susirūpinę indai mikliai viską pakeičia, besilankstydami ir atsiprašinėdami. Dar laimiu kovą prieš gudrų dušą, kur sistema vėl kitokia. Ne tik gudras, bet ir suktas – sumaišytas čiaupų žymėjimas beveik įtikina, kad nėra šilto vandens 🙂 Subharatri.

Ryte miestelis irgi neišrodo prasčiau. Papusryčiaujam ir renkamės namų kryptį, pakeliui prasukant pro Izabelės ežerą. Važiuojant per kalnus, iššoku padaryt vieno kito kadro užsimiršęs ir nušiurpstu nuo šalčio. Pasirodo, lauke vėjas temperatūra svyruoja tarp 7-9 laipsnių šilumos, nors ir apgaulingai šviečia saulė, tai tau. O Kalifornijoj saulėtas dangus… Privažiuojam, pasirodo, dirbtinį ežerą. Amerikonai net nepasivargino sutvarkyt būsimą didelio ežero dugną – tiesiog pastatė užtvanką ir pakibenimat užliejo slėnį su visais medžiais, kurie dabar va ir stypso iš vandens, it kokie vaiduokliai, aprėdyti nuo kranto įspėjamaisiais ženklais, kad užsiimkit laivyba on your own risk.

Toliau, kad išvengtume nuobodžių arba jau važiuotų kelių, pasirinkom kelią slėniu iš Bodfish į Caliente ir papuolėm į visiškai laiko ir Dievo pamirštą kanjoną. Visąlaik galvojau, kad į žodį „ranča“ telpa didelis aptvaras su arkliais, erdvūs ūkiniai pastatai ir drūtas namas, ant įvažiavimo, pageidautina, kokia bizono kaukolė. Bet čia turbūt taip būna tik filmuose arba Teksase. Realybėj gi šis užrašas, bent šitam kely, simbolizavo dar vieną apjauktą sklypą su pakęžusia troba, skęstančia visa ko įmanomo kalnuose, pradedant surūdijusiais žemės ūkio padargais ir baigiant tiesiog šiukšlėm vulgaris. Kaip žmones apsikenčia taip gyvent? – neįsivaizduoju. Dar ir augmenija bjauri – žabynai ir persisukę šleivi lapuočiai, tokie bjaurūs, kad jei neturėčiau galimybės nupjaut, tai padegčiau. Čia gal buvo draudžiama ne tik medžius kirst, bet net ir žolę pjaut?.. Kiti ir neapsikentė greičiausiai – vienoj vietoj, prie geležinkelio, pravažiavom išvis išmirusį kaimelį, mirksintį vienišieims prašalaičiams išdaužytų langų akiduobėm. Panašu, kad šitan kelin išvis retai užsukdavo kas nors iš pašalės, mat visi sutikti ar prasilenkiantys kitose mašinose žmones sveikindavosi, pakeldami ranką. Sustojom pasiimt milžiniško gurgučio pakelėj. Ant susisukusių mažų pušelių šie kabėjo, it kokie kokoso riešutai, dar pasidabinę aštriais nagais tokiais. Sustojau per kelis cm nuo ant žemės numestos spygliuotos vielos, matyt, kadaise čia buvo tvora. Pasisekė.

Pagaliau iššokom į didesnius kelius ir ėmėm dairytis, kur čia ką užkandus. Kadangi aplink vėl prasidėjo vynuogynai, tai natūralu, kad pirmas miestelis buvo šimtaprocentinis meksikietiškas 🙂 pamatę Burger King, įsukom ir.. čia baigėsi mūsų junkfoodo epopėja. Juliui bulvytės suėjo, bet mes gavom po tokio šlykštumo hamburgerį, tokio neapsakomo bjaurumo, kad nusprendėm baigt šituos pokštus su maistais, kol dar galutinai nenusitručijom. Vienu momentu net norėjos išsivemt, kad praeitų sunkumas iš kūno. Ėmiau miginėt prie vairo, vienžo, blogiausia, kas nutiko per pastarąją savaitę. Toliau – kelionė namo. Paskui dar išsiruošėm į kažkokį blizgančio šlamšto prekybcentrį, kur Virga nusipirko pedofoną. Dar galvojom palėkt iki downtowno, bet Julius užprotestavo, kad nori namo ir miegot. Susivokiu, kad apsiskaičiavau ir namo skrendam ne trečiadienį, bet antradienį. Netyčia pamesta visa atostogų diena stipriai nuspaudžia nuotaiką žemyn. Namo tai namo, iškepu šonkauliukų su bbq padažu, jau gatavai paruoštų. Moterim nelabai, man tai visai baika, čia gi Amerika. Bet nuovargis laimi nelygioj kovoj ir pirmas iš kolektyvo vyniojuos miegot. Labanakt, nėr jėgų net atsisveikinimą sugalvot 🙂

Kadangi vakar kolektyvas kiek perlenkė su vynu, tai tradiciškai vėl atsibudau pirmas. Šiandien pagaliau suplanuota miesto apžvalga, ba taip ir liksim nepamatę visų mandrybių. Išjudam jau vėlokai, pirmiausiai braukiam link Beverly Hills – grietinėlės rajonėlio šalia Holivudo. Nei vienam neįdomu, bet reikia užsidėt pliusą. Užsidedam. Prašmatnūs butikai, prašmatnios mašinos ir prašmatnūs nedidukai namukai. Virgai gražu, mane ima žiovulys. Toks paauksuotas Žvėrynas su ferariais vietoj pasatų. Net nepavydu. Kiaulės vairuotojai dar. Lietuviškiems buduliams, jei būtų bagotesni ir galėtų įpirkt ką ne širpotrebinio, čia pritiktų. Sukam link Holivudo bulvaro. Irgi abiem dafeni principe, bet nu papult reikia 🙂 Galvoj įkyriai skamba System of a Down daina Lost in Hollywood. Prašokam kažkokį pedikų rajoną, išdabintą vaivorykštinėm vėliavom. Prisiparkuojam iš anksto numatytoj vietoj ir per prekybcentrį užkylam į pasaulinio kino Mekos gatvę. Nu ką aš žinau. Gatvė, prikimšta visokių suvenyrų, skudurų ir kitokių krautuvėlių, teatrai, užkandinės. Kažkuo prašmatniu nekvepia nei iš tolo. Aha, tos žvaigždės ant grindinio su pavardėm. Iš kurių dauguma negirdėtų, bet gal aš šiaip kaimas ir tie visi žmogėnai žvaigždėse yra baisiai nusipelnę pasauliui. Žiauriai prastą įspūdį palieka kas keliasdešimt metrų stovintys saidsyingo siūlytojai, kurių pirmiems dar bandžiau aiškint, kad aš pats su mašina, kad ačiū, nereikia, paskui jau tiesiog mojau ranka, vydamas lauk. Ir pakampiuose vis vien dar matėsi besitrinantys smirdintys valkatos. Po perkūnėliais, ką veikia policija? Ar čia taip išrodo tos lygios laisvės gulėt kur panorėjus ir šiukšlintis aplink?.. Apstu visokiausių kosčiūmuotų, už kelis pinigus nusipaveiksluosiančių kartu: supermenai, transformeriai, mikimauzai, visokie nematyti babaužiai. Nykoka. Pripuola negras, siūlydamas kompaktus kažkokius. Nenoriu. Aiškina, kad tik šiaip paimčiau, afigenas ar hiphopas, ar hausas, ar kokį ten šlamštą jie gamina, aiškina, kad oo, kaip man patiks, va čia jo emailas, klausia, iš kur aš. Jis myli Europą. Štai prašom autografą dar, o mažu paremsit vargšus muzikantus? Ramia sąžine pameluoju, kad neturiu grynų. Lieku be autografo ir nuostabaus kompakto, kurį jau turėjau rankose 🙂 Valandos su kepuryte pakanka pilnai, kad užsimanyt kur nors kitur, nors tų pribetonuotų šaligatvin žvaigždžių dar gyvas velnias, bet tiek to. Virga užšoka suvenyrų krautuvėlėn, mes su Julium stebim, kaip reaktyvinis lėktuvas danguj nupiešia širdutę. Po paraliais, na ir užmojai, ne koks kukurūznykas su dūmine šaške. Šalia išsižiojusiai bobai iš kišenės ant gindinio šlepteli šeštas auksinis pedofonas. Puola kelt – ekranas sueižėjęs. Krizenu tyliai, stebėdamas paguodos sceną ir mintydamas, ar tie telefai toks šūdas, ar vartotojai tokie atgrubnagiai.

Sekančiu punktu imam LA centrą ir W. Disnėjaus koncertų rūmus, kurių rūsy ir įsiparkuojam. Oho, įstabu, architektai tikrai nebuvo iškritę iš medžio. Grakščios plieninės konstrukcijos prašyte prašosi nufotografuojamos, net nebaisiai ir įdomu, kas ten yra viduj 🙂 Kol Virga su Julium Starbucks’e perka kažką, aš pafotkinu rotušę (ar kaip čia ta vieta vadinas), meksikietiškas vestuves prie fontano ir net spėju sudalyvaut apklausoj, kokia mano nuomonė apie LA centrą, tokioj net griežtoj, pasijaučiu kaip pas prokurorą 🙂 Apskritai man centrai čia patinka, nors tik keliuose ir tebuvom ir tik po darbo valandų. Jokio žmonių knibždėjimo, tylu, ramu, daug vietos, sąlyginai švaru, net ir trafiko didelio nėra. Vienintelis minusas – kožnam nuošalesniam užkampy koks valkata ar narkomanas. Oi trūksta čia Zuoko, oi trūksta. Paspoksom, kaip ant Amerikos Banko dangoraižio nutūpia sraigtasparnis. Kažkas bagotas grįžo namo, ar į naktinę darbo pamainą. Amžinam šešėly tarp gigantiškų pastatų visai ir vėsu, po truputį einam ratu atgal link automobilių, stebėdamiesi kontrastais. Anava prašmatniausias limuzinas ir balti liokajai, o už kampo apsimyžęs valkata šiukšlių krūvoj. Galai nesueina niekaip. Saugumo jausmas gali pradingt vos pasukus už sekančio kampo. Pamatėm dailų centrinės public bibliotekos pastatą. Tik įėjom parkelin – ant kožno suoliuko valgo, miega, geria, būna, spokso. Ir vien tik negrai, teko apsisukt ir pėdint atgal. Su skolintais fotikais ir mažu vaiku išpūsta krūtine belekur nepavaikščiosi.

Važiuojant atgal užmatom Scientologų maldyklą. Šarlatanai vidury miesto išsistatę prašmatnius rūmus išrinktiesiems. Kažkur tolumoj matos tas pats centras, tik jau daug paprastesnis, bet didesnis. Turbūt visiems kitiems mirtingiesiems. Po nedidukų kamščių grįžtam namo. Įtariu, kad dar mėnesis ir stovėt automobilių minioj pataptų normalu. Virga su Migle iškuduliuoja į krautuves ir masažus, mes gi su Julium išsikepam bulvių su itališkom dešrelėm ir miegot. Buona notte.

Na štai, paskutines kelias dienas išklosiu raidėm jau sėdėdamas lėktuve, mat kažko labai įspūdingo ir nenutiko. Sekmadienį aplankėm žuvusių už savo šalį kapines. Vaizdas įspūdingas – rodos, jog visa Amerika sulaidota drauge. Gaila, kad kamera neaprėpia pilno vaizdo. Jokio individualumo, visi antkapiai vienodi. Susidaro įspūdis, jog žuvusieji tebetęsia savo tarnybą, išsirikiavę nebyliom begalinėm gretom. Pradžioj kapinių plevėsuoja POW vėliava.

Iš čia pajudėjom į kapines šalimais, kur ilsis Merlin Monro, bet navigacija nuvedė į kažin kokius kiemus tarp dangoražių. Kurį laiką pasisukioję, spjaunam ir važiuojam link Griffith parko. Kaip vėliau susižinojom, būtent ten ir buvo tos kapinės. Miglė irgi suko anksčiau ratus, negalėdama jų rast. Tiek to. Griffith parkas, kaip ir viskas čia, pasirodė esąs didžiulis ir mėgiamas miestelėnų: golfo laukai, bėgiotojai, raiteliai, dar pataikėm ant kažkokios dviračių šventės, tai tų žioplių irgi buvo belekiek. Šiaip ne taip radom observatoriją, nuo kurios vienon pusėn atsiveria miesto vaizdas, kiton – Holivudo kalvos su tuo garsiuoju užrašu. Kadangi žmonių buvo nors tvenkinį tvenk, tai teko prisiparkuot toli ir gerą kilometrą pėdint iki vietos per karštį. Oi kokie mes įnoringi padarai, tai karšta, tai šalta, tai pučia, tai lyja, tai vėl kas negerai. Pasifotkinom, gražu. Vėl nusibeldėm miestan, arčiau namų. Sugalvojom, kad reik ko užkąst. Virga su Julium į savo favoritu tapusį Starbucks, o aš į SubWay. Pastrami hot melt, footlong, yeah baby 🙂 Begalvojant, kur čia dar pavažiavus, ima temt ir beldžiamės namo, prasivažiavę dar kartą Mulholland draivu. Aš imuos tarškint puodais, Virga su Migle iššuoliuoja į krautuves pasiskudurinėt. Vėliau su Julium dar pasivažinėjam tiesiog šiaip sau po apylinkes – kur geresnių namų rajonai tai net šaligatvių nėr, vis vien visi ratuoti.

Sekančią dieną ryte priduodam automobilį ir liekam imobilizuoti, nes be automobilio čia kaip Lietuvoj be kojų. Kas belieka? Šopintis 🙂 tą ir padarom, įsigydami dar vieną didžiulį lagaminą. Vakare vėl liekam su Julium, kol moterys siaubia krautuves.

Na ir paskutinis pusdienis – pasivaikščiojimas padūsaujant, kad iš dvimseptynių grįžtam į septynis ir lietų. Pietūs, brangus taksi – 80 usd iki aerouosto ir jau vietoj. Laukiam vėl siaubingų patikrinimų, kišenių kratymo bei tardymų, o čia visiškai nieko, net po rankinį bagažą niekas nesiknisa ir neprašo atidaryti. Perleidžia per rentgeną ir tiek. Brūkšteli kažkuo drėgnu per rankas ir tą kažką kyšteli aparatan. Pasiteirauju, ar čia kažkas, susiję su Ebola, tuo gerokai prajuokindamas pareigūną. Pats oro uostas pasirodo per gigantiškas – didžiulės erdvės ir mažai žmonių. Ir parduotuvių gausa nepasižymi. Vos kiek daugiau nei kokiam Vilniuj. Lėktuvas, kylam.
Jau namie būdamas prirašau, kad netyčia rankiniam bagaže pirmyn ir atgal suskraidinam revolverio šovinį, užsimetusį nuo senų laikų. Štai jums ir radarai su apsaugom..

Viduj dar per daug šviežia, kad galėtume sukristalizuot aiškias išvadas, kaip čia viskas yra, nors prasukom virš 4000 km. Aišku tik, kad čia viskas labai labai kitaip ir didžiuliai kontrastai. Išvis jei reiktų Ameriką apibūdint dviem žodžiais, tai būtų „daug“ ir „didelis“. Sugriuvo eilė pačių susikurtų mitų ir pamatėm viską, ką buvom matę filmuose: blizgesį, skurdą, dykynes ir dangoraižius, kamščius ir didžiulius automobilius, storus žmones, dykumas, kalnus, sekvojas, treilerių parkus, išmirusias gyvenvietes, klestinčią prabangą, gerus ir prastus motelius. Žinokit, tai, ką matot filmuose apie Jungtines Valstijas, yra tikra ir neišgalvota. Viskas taip ir yra. Labai buvo keista patiems su tuo netikėtai sutikt. Ir tikrai norėsis čia sugrįžt dar kartą.

2014 lapkritis.

Štai atgulė ir kelios juodaibaltos nuotraukos.

 

¡Olá, senjoritos y caballeros!

andraika post on gruodžio 31st, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , , ,

Lauke lyja. Atostogų aprašymas, prasidedantis tokiais žodžiais, turėtų ambrozija perliet kiekvieno tautiečio širdį na, bet apie viską nuo pradžių. Dabar gruodis. Man nuo užvakar suėjo visi 40. Ir esam Virgos dovanoj- Tenerifėj. Kai nusprendėm, kad vyksim ten, buvo kažkaip tiesiog taip- aha, Ispanija. Sala ten kažkokia. Nuvalkiota turbūt. Bet, atsimindamas pernykštę Turkijos patirtį įtariau, kad gali būt visai gal ir nieko. Visada galvojau, kad mano geografijos žinių bagažas yra vidutiniškai solidus ir gerokai susirūpinau, užmetęs akį žemėlapin, kur prie Ispanijos neradau jokios Tenerifės. Tąkart tiesiog numojau ranka, nusprendęs, kad tai tiesiog per menkas taškas pasaulio žemėlapy ir paprasčiausiai nepažymėtas. Kai vėliau sužinojau, kad kanarų salynas pūpso Atlante prie Vakarų Sacharos, nevalingai aplankė mintis- o kas, jei ten esant, nutiks koks nors kataklizmas ir teks likt jei  ir ne suvisam, tai bent labai ilgam laikui? Ką ten veikt? Dar kažkoks ugnikalnis būdrauja? Paskui primečiau, kad Virga galėtų gydyt čiabuvius, o aš jūros dugne ieškočiau nuskendusių lobių ar bent jau perlų, ir kaip nors neprapultume 🙂

Išvykimas buvo žvarbus- minus aštuoni, vėjas, Jonšiopingo miniaerodromas su vienu lėktuvu. Kylam. Skrendam. Po kojom slenka pasaulis- Švedija, Danija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Biskajos įlanka, Portugalija, Atlantas. Julius kiek numiega, paskui linksmina visą lėktuvą, visa gerkle plėšdamas švediškų filmukų meliodijas.

Leidžiamės. Keista. Viskas labai kitaip. Tamsios uolos, akmenys, debesys, kaktomuša besiremiantys į Teidę- vietinį 3,7 km aukščio vulkaną, kuris vis dar būdrauja, kaktusai, kaktusai, kaktusai, kažkokie nupezę perekatipole krūmeliai, mikropušelės, žemė primena suakmenėjusį molį su akmenim, kur išvis nieks negali augt iš principo, bet iš lėktuvo matosi daugybė keistų skudurinių šiltnamių.

_DSC7448

Dunkst. Riedam taku. Sustojam. Lėktuve karšta. Lauke plieskia gruodžio saulė, dovanodama dosnius +24. Pilotas praneša, kad kažkodėl vėluoja.. ee.. tos mašinytės su laiptais, kad išlipt 🙂  šaipomės, kad ispanai turbūt siestoj. Pagaliau atrieda, išlipam pirmi ir pirmi papuolam į aerouosto autobusą, kuris užstringa ties kažkokia stop linija pačiam vidury tarp pakilimo takų kažko laukdamas, aplink zujant vilkikams ir švilpiant lėktuvams. Minutė, dvi, penkios. Matau, kad vairuotojas nervinasi ir nežino ką daryt. Galų gale pietietiškas kraujas nugali, vairuotojas aprėkia kažkokį irgi laukiantį sunkvežimį ir, nepaisydamas jokių skiriamųjų juostų bei ženklų, nurūksta link terminalo, sukeldamas pavojų visam oro eismui 🙂 viskas baigiasi laimingai, be jokių katastrofų, laukiam bagažo, eilinė siesta, laukiam ilgokai, sulaukiam, nerandam autobuso, turinčio nubogint mus vieton per pusę salos, randam, susėdam, važiuojam. Dabar negaliu patikslint, į kur mes atskridom, bet susidarė įspūdis, jog į skurdų industrinį miestą- gamyklos, karjerai, lūšnos, statybos, panašu, jog pradėtos ir paliktos griūt ir šiltnamiai šiltnamiai šiltnamiai. Su.. bananais.

_DSC7447

Aha. Mes irgi nustebom. Kožnas laisvas lopinėlis užsodintas bananais, uždengtais po kažkokiom ceratom ir brandinančiais vaisius mėlynuose celofaniniuose maišuose. Kaip, kas, kodėl- tikiuos išsiaiškint per sekančias dienas. Įspūdis toks, kad gyvenimas verda aplink bene vienintelį kelią, juosiantį salą, kurios vidury stūkso ugnikalnis, suvyniotas į debesų maršką, kurios pakraščiuose, it mašalai, mirguliuoja aibė spalvotų parasparnių. Atvykstam į mūsų miestelį išdidžiu pavadinimu Los Gigantes, kas reiškia šalimais stūksančias gigantiškas vertikalias uolas, smengančias vandenin.

_DSC7472

Miestelis išskaptuotas uolose be nei vienos horizontalios gatvės, viskas siaura, kaktusai, palmės, mopedai, šilta, reklamos, kvailai supokuotos kuprinės veržia pečius, byra daiktai, nežinia, kur eit, burbam ir gadinamės nuotaikas. Randam savo gyvenamą vietą- netoli jūros kvartaliukas dviaukščių kotedžiukų ispaniškam/meksikietiškam stiliuj- baltas grubus tinkas/lakuotas medis. Jaukus trijų kambarių butukas su virtuvyte ir tt. Registratūroj, Virgai betvarkant dokumentus, Julius sutrypčioja, kad nori kakū. Einam tualetan. Pasirodo, jau post factum. O be pamperso. Užverda mažytis jovalėlis, kai Virga su patarimais braunasi į vyrų tualetą, aš rėkiu, kad saugotų mantą, ba ispanai visi vagys, tada chaose prapuola prišikti Juliaus triusikai ir finale įvyksta šeimyninė drama, kur vienintelis išsišikęs Julius išlieka geros nuotaikos 🙂 iš balkonėlio vaizdas štai toks

_DSC7411

Šiek tiek pailsim, apsidėliojam, apsiraminam ir pajaučiam, kad alkani. Nusprendžiam praexplorint apylinkes, nusipirkt šiobeito ir kur krimstelt. Pirmiausiai užsukam į vietinį už kelių žingsnių esantį uostą, būtų nieko ypatingo, bet prie pat kranto pačiam paviršiuj laigo būriai Labai Skaniai atrodančių žuvų- tikrai nežinau, kas tokios, Virga spėjo, kad sykai, aš spėjau, kad valgomos, bet dešimtim ir ne mažesnės, nei po kelis kg. Mintyse nusprendžiau, kad visvien kažkaip pasigausiu, nes harpūną visgi atsivežiau. Toliau- sustojimas kavinėj skambiu pavadinimu Tamara. Suviliojo nuotrauka su sardinių lėkšte. Užsisakėm. Mes gavom, ko užsisakėm, Julius gavo makaronų su bulvėm vietoj bulvių ir vištienos. A, visvien valgo tik bulves. Autobuse gavom po bukletėlį, kuriame buvo kulinarinis skyrelis, aprašantis vieną populiarią vietinę žuvį su daugybe kaulų- neabejoju, kad jie turėjo galvoj sardines. Kaulų daugiau, negu mėsos. Ir dar padavė tuos tokius suktus šleivus žuvinius peilius, su kuriais bala žino, ką daryt 🙂 tai taip ir vargom. Mes tai ką, lietuviai, bet prie sekančio stalo sėdinčiam nusiperdusiam gutenabenui, užsisakiusiam tą patį, sekėsi sunkokai.. išgėriau du bokalus kažkokio vietinio beveidžio Jarra alaus. Atsiskaitant kortele paklausiau, kur artimiausias bankomatas. „bankomarš? Two kilometres, sir“. sam durak. Keturių kilometrų dėl arbatos aš nekulniuosiu.

Atsiskaitę patraukėm link centro, kai Julius vėl užsimanė kakū ir nulėkė su Virga atgal restoranan. Aš radau užrakintą turistinį kioską su pluoštu rusiškų laikraščių. Iš tikrųjų erzina, kai viskas aplink adaptuota anglam ir rusam, bet tiek to, kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. Pasiskaičiau, kad prie Tenerifės pakrančių imami pastebėt rykliai, ko anksčiau niekad nebuvo. Kaip tik vakar prie vyno su Edvardu svarstėm, ar nebus taip, kad aš nušaunu po vandeniu kokią silkę ir tada kapt ir po silkės ir po manęs. Vakar išguglinom, kad ryklių čia nėra. Šiandien rašo, kad yra, bet tikimybė menkesnė, nei būt nutrenktam žaibo.. matysim. Laukia užbukinti šeši nėrimai.

Visi kartu patraukiam į kaimo centrą, kyštelim nosį bažnyčion, parduotuvytės, idiotiški angliški kabakai su futbolu ir fish‘n‘chips (po velnių, kam grūstis per pusę pasaulio- pasidėk karštą pūslę po šonu ir bus tau kurortas prie tv). Julius pareiškia, kad nori kakū. Puola su Virga į pirmą pasitaikiusį restoraną, prapuola ilgam. Vėl atsiradus gera nuotaika išlieka vėl tik Juliui, nes vėl išsikakojo. Kas, kad vėl į kelnes..

Randam vietinį supermarketą, kur apsiprekinam visai solidžiai ir iš pagrindų, randam net, kaip vėliau paaiškėjo, labai gardžių kalmarų konservų. Buvom suplanavę nusipirkt bananų, bet dėžėj gulėjo tokie apgailėtini, kad nepakilo ranka. Dar labai ieškojau to-vyno-kur-euras-litras, radau, už pusantro. Iš pareigos paėmiau, bet įtariu, kad jis vertas dar mažiau, mat tetrapakinė pakuotė apipavidalinta graudžiau, negu skurdžiai. Na bent bus įsirašytas pliusas. Sutariam, kad grįžtam, pasidedam, ir vėl einam pasivaikščiot. Baigės tuo, kad aš sėdžiu balkone rašydamas ir gurkšnodamas San Miguel, o Virga su Julium jau sudėjo bluostą. Ir gerai, kad nėjom. Ėmė krapnot. Ėmė lyt. Ėmė pliaupt. Bet šilta. Mačiau stendą, kur parašyta, kad Tenerifė yra amžino pavasario sala. Ir negaliu ginčytis. Temperatūra lygiai, kaip dieną, virš dvidešimt, panašu, kad lietus maišo tik atvykusiems niurzgoms, nes kažkur netoliese griaudi nematomų ispanių kvatojimas ir iš tikrųjų viskas yra tiesiog nuostabu. Labanakt. Taip atrodo centrinė kaimo sankryža nakčia

_DSC7427

Antrą dieną tradiciškai pradėjo Julius, ignoruodamas mamytės ir tėtuko pageidavimus pamiegot bent kiek ilgėliau. Teko vėl keltis kaip kareivinėse. Pradžioj pasirodė, kad lauke apsiniaukę, bet paprasčiausiai dar tik švito. Toliau- jaukūs pusryčiai balkonėlyje ir dienos planų sudarinėjimas- reikia atrast pliažą, išsiaiškint, kur tas nemokamas internetas ir susigaudyt, kur bankomatas. Išeinant registratūroj gaunam lapuką su free wifi loginu, kuris veikia tik foje, kad veiktų kambariuose, reikia damokėt 35 pinigus. Lupikai. Nusprendžiam nemokėt, juolab kad iki foje yra gal 5 metrai nukėblint o kavinės ir taip siūlo nemokamai. Pasiteirauju, kur yra bankomatas ir sužinau, kad prie pat tos kavinės, kur žioplys vakarykštis padavėjas nieko nežinojo Einant atgal šalimais mūsų dislokacijos vietos atrandam nediduką pliažą, apsuptą tikrai gigantiškų uolų, šiek tiek nejauku, jauties, it koks kirminiukas kišenėj. Žmonių nedaug ir… beveik juodas smėlis. Kodėl?.. kad vulkanas?.. tikrai beveik juodas. Asfalto spalvos. Parsivešiu namo ir visiem parodysiu.

DSCN1540 DSCN1542 DSCN1551 DSCN1559

Rašant ausyse skamba Bad Piggies žaidimuko leitmotyvas, įsiėdęs kelionės metu 🙂 Nusprendžiam pareit namo, susirinkt manatkes ir pėdint pliažan. Aš susirenku harpūnus, kaukes, lastus ir kitą mantą, nusprendęs pramaitint šeimą savom jėgom. Grįžtam pliažan ir nusprendžiu, kad reikia parėpliot per akmenis kiek toliau nuo pliažo, kuris jau užsipildęs vaikais, senais gvėrom ir plikom ispanėm, nes kaip gi čia aš su tuo harpūnu. Bandom per akmenis palei uolas rėpliot tolyn, nesiseka, slidu, Virga nudrimba ir susinervinus grįžta pliažan, priduodu Julių ir bandau vienas tęst kelionę, kol pasiveja besiskeryčiojančio gelbėtojo švilpukas. Suprantu, kad reikia grįžt. Na taip, aš mačiau, kad ten visokie draudžiantys ženklai, kad ant galvos gali nukrist uola ar riedulys, mačiau. Bet tai oras gi geras, nevėjuota. Kas ten nukris. Tiek to, susitaikau, kad reiks kirmyt pliaže. Dar atsimenu, kad nepasiėmiau savo oranžinių maudymosi parašiutų ir demonstruojuos su dryžuotais pantalonais, pasitikrinęs, ar visi guzikai užsegti. Krantan ritasi bangos. Retos, tingios, bet Didelės. Tiesiog didelės. Vandenyninės 🙂 prisipučiu čiužinį ir lendu su kamera pasnorklint. Po vandeniu akmenys ir žuvys. Atrodančios skaniai ir valgomai. O nėr kaip pagaut.. Nusprendžiu bent nufilmuot ir imu grabaliotis kameros. Ji pas mane mandra- Drift Ghost HD, iki 3 metrų leidžianti nardyt be nieko, todėl namuose palikau waterproof housingą, kurio prireiks rytoj giliems nėrimams. Begrabaliodamas įjungimo mygtuko pastebiu, kad… kamera viduje pilna vandens… štai tau, boba, ir devintinės.. parlėkiau namo, praskalavau su gėlu vandeniu ir padėjau džiūt. Mažu veiks ryt?.. nors šansų neduodu nei kiek. Et.

Panašu, jog bangos vis didėja, nes kiekviena sekanti užgriebia vis daugiau, kol viena siūbteli per mūsų daiktus, kėsindamasi nuplaut velniop kuprinę, terbą, pinigines ir išdidžiai viršuj gulintį namų raktą. Su aplinkinių pagalba išvengiam aukų ir susinervinęs pareiškiu, kad kėblinam namo, laikas valgyt ir išvis juodas smėlis yra kvaila. Tikrai, susidaro kažkoks nešvarumo įspūdis, nors šiaip tarp pirštų smėlis kaip smėlis..

Grįžtam, apsikuičiam ir nusprendžiam, kad reikia mum suvalgyt tapas. Virga žino, kas tas, aš nelabai, bet matėm jaukią kavinukę šalimais. Kadangi šeimos galva šeimai nieko nesumedžiojo, prisieina rinktis civilizuotus metodus. Nueinam, pastovim ir nusprendžiam, kad einam kitur. Kodėl? O bala žino. Gerą pusvalandį sukam ratus, kol centre užmatom restoraną kuriopavadinimonepamenu, bet veiksmas beveik atviroj mansardoj, daug jūrinių patiekalų. Lipant laiptais pastebim, kad kažkas iš jūros gėrybių dviem ir butelio vyno kainuoja 28 pinigus. Nedvejodami užsisakom sau tai, juolab, kad Virgos mama pratelegrafuoja, kad šiandien Virgos vardadienis, taigi yra ir proga. Juliui, žinodami jo gurmanišką išmonę, užsakom bulvyčių fri su kečiupu. Mintyse šmėsteli, kad jam reikėjo gimt anglu- pasodinai prieš teliką su futbolu, pakišai bulvyčių ir spakaina. Labai rūpestinga padavėja šokinėja aplink, vis pasako senjoras, nuo ko jaučiuosi kiek nejaukiai, nes labai jau prašmatnus žodis, atneša paplotėlių su vietiniais padažais, kurie visai ir neblogi, Juliaus ubagėlio lėkštę, pasiteirauja, ar mes norvegai, pasisako, kad ji slovakė, kalba anglų šleiva-kreiva, bet kažkaip susikomunikuojam. Keliskart pakartoja, kad pas mus labai šalta. Ir Slovakijoj šalta. Šalta. Užtatai čia šilta. Kai atneša padėklą senjorams, pasijuntu tikru senjoru. Senjoru kvadratu. O gal net Senjoru kubu. Kelių rūšių žuvis, kalmarai, geldelės, gigantiškos krevetės. Pasaka. Aišku, buvo ir kelios sardinės, nuo kurių durnai pradėjom ir prasikamavom ties kaulais, sotumo jausmas atėjo besimūčijant ties skaniausiais kąsneliais. Nesuvalgėm. Nepajėgėm. Beje, archipelago bulvės labai skanios- nedidukės, kvailų formų, bet tikrai vertos dėmesio. Kaip jos sugeba užaugt šitam moly- nesuvokiama.

DSCN1567DSCN1570DSCN1564

Julių gi tuo metu visaip užiminėjo padavėja- kalbino, bovijosi, tapšnojo, vienu metu jau net ėmė erzint su savo niam niam, na bet jos dėka Julius visvien suvalgė kiek daugiau. Tada užsakiau ledų ir padavėja nusivedė Julių, kad išsirinktų pats. Niūrios spėlionės pasitvirtino, kai anas grįžo su gigantiška porcija ir be jokio apetito. O jam kas, moka tai tėtukas… pasiterliojęs kiek su ledais nusprendė, kad nebenori. Padavėja nusprendė, kad išsirinko ne tuos ir atnešė kitų neprašyta. Virga nusprendė, kad reikia baigt balaganą ir pati suvalgė tuos ledus. Atsiskaitėm, Julius dar ir atsibučiavo, gavo penkis ledinukus ant pagaliukų, nors jų nevalgo ir nukulniavom ligi supermarketo (alkoholis juose užima ½ erdvės visur, matyt, kad kurortas), apsipirkom pirmo būtinumo prekėm ir patraukėm namo, kur pajutom, kad esam žiauriai išvargę. Nieko neveikiam, ėdam, šliurinėjam aplink o nuovargis toks, kad lenkia prie žemės, čia gal kad klimatas kitoks? Ar kad esam bala žino, kur?.. Virga sudegustavo vieną iš Juliaus ledinukų, dailiai tamsiai mėlynai nusidažydama lūpas ir liežuvį beveik parai. kaip kad sugraužus tarybinį parkeriuką.

Kiek pabuvę namie, dar sugebėjom išsivilkt pasivaikščiot po naktinį Los Gigantes. Gražu. Kaimelis, išskaptuotas uoloje. Kvailai atrodančios kalėdinės eglutės ir papuošimai. Siauros gatvytės, lapteliai, kaktusai, keisti augalai, šilta, drėgna, ispaniškos melodijos. Uoste radom tikrą senovinį burlaivį, ties kuriuo Julius iš susižavėjimo ėmė kakot, nepykit, jūreiviai, jei rasit ryte, mes neturėjom maišiukų, o gal ir patys buvot ne geresni vaikystėj.

_DSC7420 _DSC7422 _DSC7429 _DSC7431

O toliau kaip ir viskas. Grįžom. Išgėrėm Virga sidro o aš buteliuką kažkokio Salitos, kas skamba visai ir skaniai, o iš tikrųjų yra bjaurus miksas iš alaus, sulčių ir tekilos, tik bonkutė daili. Dabar sėdžiu ir skrebenu klavišais, lauke daugmaž tylu, gal kad sekmadienis ir ispanai ryt dirba? Gal kad jau pusė vienuolikos? Gal kad visi pavargę? O gal todėl, kad nebūtina kelt triukšmo, jei tau gerai. Nors tolumoj dunda griaustinis. Labanakt. Ryt diena bus dar puikesnė.

Sekančią dieną vėl pradėjo Julius, kuriam padėjo paskui tėtukas ir galų gale prisijungė mamytė su skaudančia galva. Oras lauke minkštas ir apsiniaukęs, šiek tiek vėjuota, pavalgom pusryčius ir susidėliojam užduotis- susirast autobusų stotelę ir dar vieną pliažą. Išsirabaždinam iš namų ir kopiam gatvelėm aukštyn-žemyn, kažkur, kur nesam buvę, randam autobuso sustojimą, su grafiku nesusigaudom, skersgatviais bei takais nuklystam ligi vandenyno, skalaujančio juodas pemzos uolas. Ar kaip jos turi vadintis? Labai keistai atrodo juodos ar tamsiai rudos uolos ir dangiško žydrumo vanduo. Pastebim, kad vėjas stiprėja. Aplink trenkia siera, matosi kažkokia sena prieplauka, pradėtos ir jau pradėję griūt statybos- toks įspūdis, kad sala išgyvena ne pačius geriausius savo laikus.

DSCN1581 DSCN1584 DSCN1582

Grįžtam namo, išsikepam kiaušinienės ir imu ruoštis nardymams, juk to čia ir atvykom- persitikrinu ekipiruotę, apsižiūriu ir atsisveikinu su šeima, ką čia žinai, gal paskutinį kartą matomės  🙂 Nardymo centras randasi bukvaliai po mumis. Tiesiog išeini per vartelius iš apartamentų, pasuki apačion ir jau vietoj. Žinojau, kad mano instruktorė bus vardu Šeila ir tik tiek. Deja, vietoj ugningos juodaplaukės undinės pasitiko sudiržus senučiukė, atsikrausčius čionai iš Anglijos prieš ketvirtį amžiaus. Labai pasisekė, kad dabar yra low season ir vietoj žmonių knibždėlyno sutikau tik dar vieną vokietį studentą, kuris laikėsi AOWD ir netgi visai neblogai kalbėjo angliškai. Nepasisekė, kad oras vis toliau bjuro. Šeila lakstė nuo kompiuterio link orų stotelės, bandydama sugalvot, kaip čia kur ką daryt, tada jau praktiškai viską stumtelėjom priekin į kitą savaitę, bet staiga paaiškėjo, kad egzistuoja planas B ir važiuojam link kažkokios įlankos, kur jau kaip nors bus gerai. Sušokom į išklerusį džipą ir nudardėjom. Atvykus man visai nepasirodė, kad ten kažkas ramiau, bet nu o ką aš žinau- sako, geriau, reiškia- geriau. Kol persirengiau, į molą ištiško kelios tokios galingos bangos, kad teko mikliai persirengt atgal ir kurnėt namo. Gal ir gerai, nes jūroj aplamai nesu nėręs, o čia dar banga paukšteltų į kokį akmenį..

Grįžus susiradau Virgą su Julium bandančius degintis prie baseinų ir nusprendėm, kad dar tik trys valandos ir galim susigalvot ką nors nuveikt. Partursenom namo ko nors krimstelt, mat ryte prisipirkau visokių neaiškių jūros gėrybių konservų o Virga pripirko kokių tai vietinių famous delikatesų. Mano dėžutėje apsireiškė kažkokios bjaurios mikrogeldelės smėlio padaže, davalgiau vien iš gobšumo ir žinau, kad daugiau tikrai nepirksiu, Virgos delikatesai irgi nebuvo geresni- trys skirtingai atrodantys dalykai su kažkokiais bjauriai saldžiais miltais viduj. Fe. Nors čia buvo kažkas labai tradiciško. Paskinis tradicinis desertas buvo turron pavadinimu Virginias- tas buvo visai nieko- tokia karamelizuota medaus ir pieno masė, kupina migdolų ir lazdyno riešutų ir įvilkta į valgomą ryžių popierių, kaip plotkelį kokį. Skanu, tik labai kieta.

Užkrimtę nusprendėm nuvykt į Los Americas (keisti tie pavadinimai, mačiau, kad yra ir Los Canadas kažkur- gal čia tokios bendruomenės anksčiau buvo?), staigiai susivyniojam, kulniuojam ligi autobuso stotelės, susimokam 8 pinigus, važiuojam. Gana ilgai, valandą gal. Atvažiuojam. Pučia. Šalta. Kurortinis miestas. Turistų nedaug, personalo nors tvenkinius tvenk. Ir visai kibūs tokie. Matėsi net ir valkatų bei labai juodų negrų, pardavinėjančių šlamštą, kelios negrės bandė siūlyt kažkokias neaiškias paslaugas, bet net nesileidom į kalbas. Nemiegojęs Julius ėmė raganėt, prasidėjo erzelis, barniai, nusprendėm, kad laikas namo, nes nieko nebus.

_DSC7461 _DSC7463 _DSC7464

Pakeliui krautuvėj radom stiklainį su Palmitos– jaunų palmių šerdys, tokie marinuoti balti stumbai. Gūžtelėjom, nusipirkom. Dar pasigriebėm tris bananus, pagalvoję, kad jei jau čia tokios plantacijos, tai turi jie būt kažkuo ypatingi. Autobusan susėdom jau sutemus ir kelionė atgal užėmė gerokai ilgiau, mat papuolėm į kitą maršrutą, kuris vežė ne greitkeliu, bet kaimais, turbūt buvo gražiau, bet nieko nesimatė. Paragavom bananų. Bet tikrai labai skaniau. Ne kažkokia krakmolinė masė su prieskoniu, o jautiesi it valgytum vaisių su daug skonio. Visai visai kitaip. Bananais reiks užsiimt. Važiuodami namo nusprendėm, kad pasigaminsim ką nors, ką rasim vietinėj krautuvėlėj ir visai neprašovėm- pasigaminom labai gardžių Fajitas. Paragavom tų palmių šerdžių- toks gaižus šūdas, stiklainis greičiausiai keliaus velniop, bet bent jau paragavom. Toptelėjo, kad palmė, kaip medis, yra visiškas šlamštas- nei statybinė medžiaga, nei malka nei maistas. Toks niekas tiesiog. Gerai, kad bent T. Hejerdalas rado keliom panaudojimą. Štai tokiom medinėm mintim užbaigiu dieną, mat ryt anksti keltis ir bandysim nert. Labanakt, kas skaitot.

Sekantis rytas prasidėjo liūdnai- „ujujujujuj, Luidži įkrito į sysiukąąąą“- Luidži- tai tokia maža mašinytė iš kindersiurprizo, nusprūdus Juliui tarp kojų rytinės tarnybos metu  🙂 toliau- pusryčiai ir maunu nardyt. Tiesa, viskas vėl užsibaigia ties ofisu- atslenka škvalas ir viskas atšaukiama iki šeštadienio 🙁 grįžtam, papusryčiaujam (aš- aštuonkojo konservais- skanu, bet galima ir skaniau) ir bandom eit pasivaikščiot ligi vaisių krautuvėlės, kurią Virga užmatė, važiuodama autobusu, planavom važiuot į Puerto de la Cruz, bet registratūroj įspėjo, kad nenutoltume nuo namų, bo bala žino, kas čia gali nutikt. Paklausėm. Užsibukinom nuo ryt mašiną trim parom, zonduosim salą. Po gero pusvalandžio kopimo aukštyn link krautuvėlės, nuomonės išsiskyrė ties žiedu, kurlink eit, abi galimos kryptys atrodė teisingos, pakilus virš miesto paaiškėjo, kad vėjas irgi yra visai teisingas, plėšiantis skrybėles nuo galvos. Pakeliui barstosi kažkokie maži lapeliai, su keletu žodžių. Nesuprantu nieko ispaniškai, bet turbūt kažkas antivalstybinio. Eitų dirbt, veltėdžiai, o ne politikuot.

_DSC7490

Pasirinkta kryptim neradom jokios vaisių krautuvėlės, bet radom blusturgį, kur, dideliam Juliaus džiaugsmui, radom personažų iš to sumauto The Cars multiko. Tiksliau- Makvyną ir jo sunkvežimį. Už 20 eur. Būčiau numojęs ranka, bet Virga pasakė, kad toks Švedijoj kainuoja per 1000 sek, tai prisiėjo nusipirkt iš gobšumo  🙂 Po to pasirodė, kad ten dar išsilanksto kažkoks transformeris su Big Benu ir gatvele, kur tos mašinytės gali važiuot ir šokinėt, nu vienžo. Galvos skausmas tėveliam, bo Juliui užteko tos mažytės mašinytės paskiau, kurią rado viduj. Papietavom namie kas kuo, aš- konservais kalmarų. Ir nusprendėm eit siestos. Aš nusprendžiau geriau pasikuist ties atvirukais, pabandyt pasitaisyt kamerą, mat gyvybės ženklų vis daugėja, bet panašu, kad mirus baterija. Pamoka kitam kartui kur nors važiuojant- įsidėt atsuktuvėlių rinkinuką. Pageidautina- ir testerį. Dabar gi tenka meistrautis padargus iš to, kas po ranka. Tarkim- USB laido ir testuot vos ne liežuviu. Paskui Julius užmigdo Virgą ir nusprendžiam eit pasivaikščiot. Kol sprendžiam, atsikelia Virga ir išeinam visi trise, Virga padūsauja, kad nepasiėmė kažko ten padam trint, bo padai pavirs kanopom,  bet taigi esam prie pat vulkano, iš pemzos beveik viskas aplink 🙂 ta proga nusibeldžiam į pajūrį ir pasirankiojam tinkamų akmenų. Gražiai krinta saulė, pafotkinu ir grįžtam namo pasikeist juostos, pasidėt akmenų ir nusprendžiam, kad reikia eit perkrimst. Vakar kaip tik kažkoks kinietis įbruko lankstinuką, kviečiantį pavalgyt už 18 pinigų, ir tada būna nemokama bonka vyno. Susigundom. Ir ne be reikalo- Virga užsisako anties su apelsinais (sako, kad baisiai skanu), aš, žinoma, krevečių su kurneištarsi pavadinimu. Irgi labai skanu. Julius kaip visada yra labai pigus- visad pakanka sulčių ir bulvyčių su kečiupu. Ačiū, sūnau, už tai. Kol pavalgom, ima lynot, bet o mum tai kas, šilta, grįžtam, dar kiek pakrapštau kamerą, pasikuičiam namie ir miegot. Štai tokia, niekam be mūsų neįdomi, diena.

Sekantis rytas prasidėjo, kaip ir žadėta, blogu oru. Tiksliau būtų brūkštelt, kad sekanti naktis pasibaigė štai taip- plyšimu. Jūs matėt, kaip plyšta per pusę dangus? Aš jau mačiau. Ėmiau budinėt nuo liūties šniokštimo ir grumėjimo, bandydamas susivokt, kiek valandų, kas vyksta ir ką čia daryt. Kai dangus ėmė blyksėt akinančiai, išsiritau iš lovos ir išsliūkinau terason. Jausmas nepakartojamas- šilta, nors paryčiai, vanduo griūva siena, viskas apačioj plaukia, viršuj elektros išlydžiai pliekia be sustojimo, tokia visur kaip ir migla, imu mąstyt, kad gal čia reikia atsinešt fotiką ir pabandyt kažką nufotkint, užverčiu galvą ir, nors visiškas bliuras akyse, matau, kaip plyšta dangus perpus. Skaisčiai baltai iki skausmo . Apžlimpu. Yra toks žodis?.. tiesiog keliom sekundėm prarandu regą, atgavęs amą susirenku drąsos likučius ir vėl vyniojuos į miegamąjį. Julius, kaip šventasis, pučia akin, nekreipdamas dėmesio, kad už lango maišosi dangus su žeme. Dar kelis kartus pabandom užmigt, paskui, supratę, kad viskas beviltiška, keliamės. Aš nukurnu ir atbukinu mašinos nuomą, nes nėra prasmės kur nors važiuot, lyja, pučia, visi išsislapstę pakampiais, pusryčiaujam ir planuojam mažą išvyką po miestelį. Santechnikas kieme tvarko klombas 🙂

_DSC7515

Pusryčiai, aš suvalgau kažkokį konservą iš jūros gėrybių bei daržovių, būtų skanu, bet kaip esu išlepintas kalmarų, tai skonis taip so so.

Einam ieškot batareikos mano videokamerai, ba ilgų tyrimų metu nustačiau, kad sugedo būtent ji, o ne kamera. Niekas neturi. Parduotuvėlės bando kažką prastumt, bet tik panašias forma kaladėles, su kontaktais išeinančiais į belekur. išmetam kelis atvirlaiškius

DSCN1621

Protarpiais vis nulyja. Sugalvojam eit į vaisių krautuvėlės paieškas, kuri atrodė labai gardžiai ir ganėtinai kažkur viršuje, kas garantavo eilinę treniruotę kojom. Rėpliojam viršun, ganėtinai toli, randam tą krautuvėlę, nusiperkam šiobeito ir kelis nematytus vaisius- turintį būt saldų guayabos pais

_DSC7628 _DSC7630

ir kažkokią spygliuotą šikną- trifidą chayote. Čia, sako, bus kaip kokia bulvė ar moliūgėlis, sriubosna.

_DSC7631

Dar kaptelim, kaip Virga konstatavo, skaniausio jos gyvenime ragauto vytinto kumpelio. Protarpiais nupila lietutis, nusprendžiam kulniuot ligi artimiausios stotelės, kur besėdint pravažiuoja autobusas nesustodamas. Atvažiuoja kitas. Nuvažiuoja. Pučia ir lyja.

DSCN1626

Po pusvalandžio atvažiuoja dar vienas. Energingais ženklais rodom, kad norim namooo, pagaliau sustoja ir nuveža 🙂 Vakaras paprastas- buritos gaminimas namie su skaniu ir sąlyginai brangiu Tenerifės vynu- raudonas, bet tokio.. eee… šilkinio?.. skonio. Švelnus ir visiškai nekerpantis liežuvio, gaila, kad nesu gurmanas ir nemoku apibūdint taip, kaip priguli. Pasiimu peilį ir einu rakaliuot batareikos, o vdrug kas paaiškės viduj. Preliminariai paskinį kartą įdedu į kamerą ir ooo, stebukle. Veikia. Tiesiog veikia. Džiaugsmui nėra ribų, filmuosiu nardymus, jei pavyks panert.Ta džiugia nata ir sakau labanakt.

Sekantis rytas pasigirdo niūria šniokščiančia lietaus rutina. Kadangi buvo užbukinta mašina, visus išridenau link pusryčių stalo ir ėmėm ruoštis važiuot į kur nors. Pakramsnojom ir foje susitikom su bernaičiu, kuris mums perleido kuklų viedrelį fiat panda su stikliniu stogeliu. Įsėdus suerzino, kad bakas nėra visiškai pilnas, o mums reikia palikt su pilnu, kad nepermokėt už kurą. Et, tiek to. Nusprendžam važiuot į priešingą salos pusę per viršų, Per Masca kaimelį, kuris minimas visuose turistiniuose giduose. Serpantinais kylant aukštyn pakelėse ėmėm pastebėt žuvusiųjų ženklus- minikoplytėles, tokias televizoriaus dydžio.

_DSC7516

Ant kelio ėmė pasitaikyt žemių. Asfalto danga pastebimai suprastėjo, kelkraščių vietom nebeliko visai, jau nekalbant apie tvoreles. Ant kelio ėmė vėl pasitaikyt žemių. Žvyro. Akmenėlių. Akmenų. Labai didelių akmenų!!! Riedulių, kurie mūsų mašinytę būtų nusviedę tarpeklin.

_DSC7532 _DSC7534 _DSC7535 _DSC7538 _DSC7541

Buvo tikrai nejauku ir tuo pačiu labai gražu, nes priešingoj pusėj matėsi didžiulės tolumos, apsmaigstytos haziendom beigi lūšnelėm.

_DSC7523 _DSC7527 _DSC7536 _DSC7537 _DSC7539 _DSC7540 _DSC7543 _DSC7546 _DSC7548 _DSC7549 _DSC7550 _DSC7551 _DSC7553

Befotografuodami užklupom kelininkų brigadą, kurie, užuot valę kelius, kramsnojo, pasislėpę mašinose o vieną netgi užklupom besiusijantį, garantuotai paskiniai lašai subėgo vidun 🙂

_DSC7522

Persiritom apačion į Buenavista del Norte, kokį tai miestuką ant jūros kranto, kupiną bananų plantacijų, golfo laukų ir sumauto lietaus, kuris niekaip nenorėjo baigtis. Nusukom kažkur ne ten ir plyšiais nuvažiavom ligi akligatvio, kur tvoros buvo padabintos spygliuota viela ir įmūrytom stiklo šukėm.

_DSC7554

Apsisukom, grįžom link vandenyno, kur pirmąkart pamatėm Tikrai Dideles Bangas. Tikrai. Labai labai dideles. Po velnių, žiūrėkit į nuotraukas, nėra kaip aprašyt tuos gniuždančius kiekius vandens. Kažkas gigantiško.

_DSC7557 _DSC7559 _DSC7562

Čia labai daug dalykų, apie ką galima pasakyt „gigantiška“. Gigantiškos bangos. Gigantiškos uolos. Gigantiški sukulentai (tokie augalėliai maži, kur Lietuvoj telpa vazoniuke), gigantiškos agavos (matėt kada agavos žiedą?.. sulyg maža pušele beveik, kokių 5 metrų, čia jum ne alijošius kaime pas bobutę). Gigantiški kaktusai, laukiniai ir dekoratyviniai.

DSCN1633

Nežinau, ar galiu sakyt, kad palmės irgi gigantiškos, mat kitur nelabai mačiau, o čia tikrai didelės.

Sugalvojom apvažiuot ratu visą salą, tuoj pat nurūkom iki Garachico, miesto šiaurės vakaruose, stačia uola besiremiančio į Atlantą ir padovanojusio daug gražių nuotraukų

_DSC7565 _DSC7566 _DSC7567 _DSC7568 _DSC7569 _DSC7570 _DSC7572 _DSC7576 _DSC7577

Grįždami po kelių valandų dar pripyškinom. Negalvokit, kad dedam visas nuotraukas iš eilės, oi, toli gražu 🙂

_DSC7590 _DSC7593 _DSC7599

toliau- Puerto de la Cruz, kur yra garsusis zoologijos Loro parkas su gyvu velniu visko, davažiavom, pasižiūrėjom, kad oras šūdas ir vidun nėjom, sugalvojom grįžt kitu keliu, pasiklydom kažkur priemiesčiuose, velniop serpantinus, važiuojam aukštyyyn!! Nevingiuojant, tiesiai!!! Aukštyn taip, kad antras bėgis nebetraukė, prisiėjo jungt pirmą tiesiu keliuku dangun, vietom rodės, kad mažina apsivoš aukštielnyka, atsisukau pasižiūrėt- Julius tikrai gulėjo savo kėdutėj, reikėjo ištempt kaklą, nes per kapotą nesimatė, kur važiuot. Gatvelės neremontuotos ir siaurutės, sankryžėlėse sėdi po dieduką su cigarete (nu bet tikrai, vyrai didesni tinginiai už moteris arba mūsų tiesiog daugiau (bet moterys kvailesnės, nes ten pat mačiau vos ne kailiniais apsirėdžiusias prie kokių +24)). Grįžom atgal, kažkaip papuolėm vėl į tą kelią, kur jau buvom ir nurūkom atgal, nusprendę, kad salos neįveiksim, mat jau po pietų ir norim valgyt. Užsizirziau, kad noriu stot pavalgyt kur nors autentikoj, sustojom prie pakelės baro pavadinimu, kaip vėliau pastebėjau, El Tequila. Užėjus vidun širdis uždainavo- jokio turistinio konfeti, prie baro labai stora pora ir pijokas, viskas tik vietine kalba ir nuotraukos ant sienų su žvejais. Iškart prisistatė padavėja su .. meniu? Juokaujat. Lapuku užsakymams. Staigiai išsiaiškinom, kad nesuprantam vienas kito. Ėmiau vaizdingai rodyt, kad esu alkanas, bet kontaktas neužsimezgė. Tuomet mergiotė ėmė mot man ranka į užkulisius, nuviliojo kažkur laiptais aukštyn keisto kvapo kamaron, kur, uždegus šviesas, parodė šaldytuvą, prikrautą kažko iš jūros. Pripuolęs artyn ėmiau baksnot, ji ėmė sakyt, vėl nuriedėjom iki nulinio bendravimo lygio, tada atsiminiau, kad planšetėj turiu kažkokį ispanų-anglų žodyną (būtinai susiinstaliuokit kokį, nepasigailėsit), šūktelėjau „ein moment“ – tipo moku vokiškai- ir nudardėjau pasiimt. Ir visai padėjo. Sutarėm, kad Julius nori bulvyčių fri, kad Virga nori vyno, o aš vandens ir kad valgysim žuvies. Ėmiau baksnot, kas čia kur yra. Pirmiausia bakstelėjau kažkokią geltonai rudą gyvatę, kuri pasirodė esą murena! Iškart užsisakiau dvi. Pirštais susitikrinom, kad dvi. Kai ištraukė pirmą, ėmiau mostaguot, kad kiek per daug, mat jau viena žuvis buvo kaip mano ranka ligi peties, surodėm, kad gal va tokią mažesnę, kad va per pusę ir ok. Grįžom ant suolų, kur atnešė užkandėlės, pakramsnojom ir atkeliavo maistas- druskoj keptos bulvės, salotos, vynas su raugintų kopūstų kvapu belekokiam buteliuke ir kepta murena gabaliukais.

_DSC7583

Skonis kaip ungurio? Aš nežinau. Bet buvo tobulai skanu. Labai labai skanu. Stalo įrankiai- mužikiški, servetėlių nėra, pučia, bet jauku, lyg būtum namie. Sugalvojau, kad reikia namo parsivežt žuvies, planšetėj išsiverčiu žodžius „atleiskit“, „žuvis“, „pirkti“. Kulniuoju link baro, ant kurio sėdi padavėja, pliaukšdama su girtuokliu. „si, si“, vėl einam viršun, pakeliui rikteli „mama!“ ir prisijungia guvi babytė. Dabar jau planšetę turiu po pažasčia. Išsirenku mureną, tada kokias tai apvalias dvi žuvis, kampe lyg kaip kokios sardinės, parodau, paklausiu, ar čia sardinės, mojuoja rankom, kad čia kažkas geriau. Paimu. Tada įvyksta ilgas dialogas, kurio metu dvi moterys ir aš niekaip nerandam bendros kalbos- aš noriu žuvies išsinešimui, ko jos nori- duktė ir mama- aš nesuprantu. Planšetė visiškai nepadeda. Sutariam, kad aš noriu tą žuvį išsinešt. Sutariam, kad tai suprantam, bet nesusigaudau, ko jos nori dar. Galų gale dukra stveria mane už rankos ir vedasi kažkur. Ne, gašlūnai, ne ten. Pasirodo, virtuvėn. Duria į priskretusią keptuvę. Aaaa, ar mum ją reikia iškept? Ne, saule, išsikepsim. Čia ir susidedam taškus ant “i“. Dar suderinu didelę bonką naminio vyno, atsisveikinam, atsifotografuojam ir išvažiuojam namo. El Tequila, nepamirškit.

_DSC7584 _DSC7586

Kelias namo turėjo būt paprastas ir trumpas- 35 km. Užbėgant už akių galiu pasakyt, kad jis užtruko virš 2 valandų, mat vėl kilom aukštyn, raitėmės serpantinais, buvom net užvažiavę į kapines, kurios čia ganėtinai savotiškos- nabašnykų žemėn nekavoja, kybo jie celėse tokiose sienose įmūrytose.

_DSC7600 _DSC7601 _DSC7602 _DSC7603 _DSC7609 _DSC7610 _DSC7612 _DSC7614 _DSC7613 _DSC7625

Grįžom, susiparkinom, nusimetėm daiktus, nubėgom pasifotkint prie audringo vandenyno, Julius suvalgė bjaurių ledų su želatinu (aš nugraužiau želatiną, o Julius suvalgė ledus), vėl grįžom, iškepiau gardžias žuvytes, kur nepamenu pavadinimo. Štai jum ir labanakt.

_DSC7626

Ryte prabudom su mintim „vulkanas“. Šiandien zonduojam Teidę, pasiguglinau, ji dar praeitą šimtmetį buvo atkutus ir grumėjo, bet dabar stūkso apsnigta. Apsitūlojam, sušokam į fietuką ir išdardam. Viskas atrodo visai ir gerai, jau įprasti serpantinai su kaktusais vyniojasi vos ne nuobodžiai. Šen bei ten iššokam papliauškėt nuotraukų, į juostinį rolėjų įsimečiau Edvardo dovanotą kodako technical pan su 25 iso, mat sugalvojau, kad ten labai aukštai bus pats tas. Pastebim, kad šiandien ir penktadienis ir 13 ir pasišaipom, kad jau dabar tai jau bus. Ryto rūke kalnai atrodo dvimačiai

_DSC7637 DSCN1636 DSCN1639 DSCN1642

Gamtovaizdis pamažu transformuojasi į kažkokį sunkiai priimamą smegenims- žema augmenija praktiškai nunyksta ir lieka tik labai ilgais spygliais pušelės (?) bei kažkokie krūmeliai.

_DSC7639 _DSC7642 _DSC7645 DSCN1640 DSCN1644

Anei žolytės. Anei smėlio ar žemės, juodi lavinės pemzos klodai, sukritę gurvuoliais, subirę žvirgždan ar pavirtę į smėlį. Juodi. Rudi. Raudoni.

_DSC7807 _DSC7808

Sako, Čia filmavo Žiedų Valdovą. Pilnai tikiu, nes dekoracijos čia nereikalingos- paleidai orkų armiją ir suk kameros rankenėlę 🙂 Kaip čia sugeba augt medžiai- nesuvokiama.. privažiavę paskutinę sankryžą, kur kertasi keliai iš Los Gigantes ir Santa Kruz pastebim, kad kelyje vyksta kažkokia kebeknė. Šiaip ne taip prisiparkuojam, Virga nukurna ir sužino, kad kelias link vulkano uždarytas, mat po audros viską užvertė sniegu.

DSCN1651 DSCN1652

Pakinkuojam galvom ir nusprendžiam, kad važiuosim link piramidžių, kurios turi stūksot kažkur ties miesteliu Guimar, rytinėj pakrantėj. Snieginu keliu leidžiamės žemyn

DSCN1653 DSCN1654 _DSC7656 _DSC7655 _DSC7657

Pasirenkam ne greitkelį, bet vingiuotą kelelį per kaimus ir klonius, kuris po kelių valandų duoda suprast, kad mes tuos keliasdešimt kilometrų važiuosim ligi tamsos. Visiškai neturistinis maršrutas nušiurusiais kaimais, lūšnynais, neaiškiom sudžiūvusiom plantacijom, šiukšlėm, keistais vandentiekiais ir nieko neveikiančiais diedukais.

_DSC7664 _DSC7665 _DSC7667 _DSC7668 _DSC7669 _DSC7670 _DSC7671 _DSC7672 _DSC7673 _DSC7674

Niekur nemačiau tiesiog būnančių moterų, bet va diedukų- apsčiai pražioplinę kažkiek nusukimų grteitkelin, pagaliau išsukam į vieną ir, gurgiančiais pilvais, nušvilpiam link sostinės Santa Kruz.

Susiplanuojam, kad stojam užkrimst pirmoj pakelės knaipėj, kuri pasitaiko už kokių 10 km, stojam, ateinam, viskas tvarkoj, niekas nekalba angliškai, dienos pietūs- 7 pinigai, padavėjas (linksmas diedas metuose be jokios kalbos) paduoda, kaip užsieniečiam, prancūziškus meniu. Po trumpos bevaisės diskusijos pamojuoju pirštais, kad ateitų prie reklaminio stendo ir pabadau pirštu, parodydamas, kad du. Juliui jau žinau, kaip reikia sakyt- padadas y kečiup. Dar kažkaip susirodom pirštais, kad obuolių sulčių- piešiu pirštais obuolį, spaudžiu, lyg suprato, tada man aqua minerale, o Virgai- vino roso. Dienos pietūs patiekiami greitai. Taip ir turi būt. Negudri sriuba iš daržovėlių, kruopų ir jūros gėrybių. Iš ko gi dar, šalia juk Atlantas. Antras- gigantiškas šnicelis su bulvytėm ir guzu citrinos. Ką su ja daryt- Ponas Dievas težino. Julius suvalgo visai nemažai bulvyčių, mes su Virga neįveikiam savo porcijų, su visom paniruotėm, skonis primena tarybinę valgyklą, bet man visai skanu. Padavėjas sukasi aplink Julių, kedena plaukus, tapšnoja, duoda jam dar pavalgyt, atneša mandariną, Julius nenori, atneša jogurto, Julius nenori, išlydi ir atsibučiuoja su kažkokiais klientais (padavėjas, ne Julius), atneša kavos. Mažiukai puodeliai, apačioj balta. Virga susidomina, kaip čia taip jis sugebėjo supilt kavos. Aš pasisaldinu. Virga, kadangi geria be cukraus, savąjį supila man. Paskui paaiškėja, kad dugne- kondensuotas pienas su cukrum.. Šiaip ne taip išgeriu sirupą ir vyniojamės. Atsiskaitant paaiškėja, kad Julius pavalgė dykai (sąskaita buvo užpeckiota tušinuku ant staltiesės). Ačiū labai, štai jums ant arbatos, maunam link piramidžių, Julius šiltai atsisveikina su padavėju. Privažiuojam tą Guimar, nusiblūdijam, apsisukam, randam. Susimokam 24 pinigus ir. Ir ką? Tokių piramidžių pilna sala, ant kurių prisodinta kažkokių daržų, vynuogių, dar kažkokios velniavos.

_DSC7706 _DSC7705

Booooring. Piramidės, po velnių. 5 metrų aukščio. Pats tokią per pusdienį suręsčiau. Gerai, dar buvo mini botanikos sodas, kuris visai patiko. Tada priėjom kelias vietas, kurios reikalavo kažkokios kortelės ir kur negalėjom praeit. Pasiklausiau paskui registratūroj- reik damokėt 5 pinigus už access į nuodingų augalų sodą ( gal 10x10m ) sklypelis ir tie pat už palapinę ( kokie 5×20 m ) su kažkokiais indėniškais šūdais. Pasišaipom ir einam lauk. Pamiršau paminėt, kad čia auga gigantiškos Kalėdinės gėlės. Krūmai ir vos ne medžiai, šekit-

_DSC7713 _DSC7714

Nusprendžiam važiuot vėl link Teidės, nes jau kaip ir pavakarys ir grįžt per viršų. Kylam viršun, pasifotkinam

_DSC7719 _DSC7721

dar kylam, jau aukštai, posūkis link Teidės. Mašinų kamštis. Susivokiam, kad kelias vis dar uždarytas. Nieko nebus, imam žemėlapį, pasižiūrim, kad artimiausias kelias per Puerto de la Kruz, kur jau keliskart buvom. Tiek to. Važiuojant imam suvokt, kad riedam labai keistu mišku- eukaliptų ir pušų. Pušų, kurios meta spyglius (labai ilgus, todėl visas kelias atrodo kaip per šienapjūtę, ridinėjasi perekatipole ir panašus jovalėlis) ir eukaliptų, kurie, pasirodo, keičia žievę, kaip gyvatė odą- lupasi ir krenta žemėn.

_DSC7727 _DSC7728 _DSC7729 _DSC7730

Eukaliptų kvapo miškas? To dar nesu patyręs. Pakeliui kažkur sustojam nusipirkt atsigert, paprašau, kaip durnas, ko nors su burbulais, Virga nubėga ir atneša vandens, sulčių ir pepsikolos. Kaip kvailiai, duodam Juliui pepsikolos, tipo, kad gautų cukraus ir dar neužmigtų, ba svyrinėja, it girtas. Puerto de la Kruze užsipilam benzo, šokam greitkelin ir minam namo, nes jau temsta. Staiga užpakaly pasigirsta verksmas, dūsavimai, žiaugčiojimai ir Julius apsivemia fontanais, išpildamas ant savęs ir nuomotų sėdynių visą dienos racioną. Sukrušta pepsikola. Daugiau niekad gyvenime, nes jau ne pirmas kartas. Mašinoja panika, smarvė, triukšmas, chaosas. Spjaunu ir stoju greitkely su avariniu, kažkaip apsitvarkom, apsivalom ir smirdintys važiuojam tolyn, pakeitėm planus, važiuosim namo ne pro Icod de los Vinos, bet, kaip pirmą dieną, per Masca, nes jau žinom, kaip.

_DSC7731

Savaime suprantama, sutemo. Aš tikiu, kad šitie nuostabūs kloniai suteikia nepakartojamų pojūčių važiuojant giedrą dieną, bet mum prisiėjo važiuot čia dukart- vieną- per lietų ir užgriuvusius kelis ir aklinoj tamsoj, kas serpantinuose be kelkraščių drąsos nesuteikia. Ir dar- ispanai kaimuose neturi elektros? Taupo? Aklinos žaliuzės? Taip tikėjaus išvyst žaižaruonačius kaimelius tarpekliuose, o teko pasitenkint tik keliom valdiškom spingsulėm. Artėjam link namų. Tamaimo miestelis. Užmigęs Julius prabunda ir ima verkt. Ir vėl vėmalų fontanai. Pyp pyp. Tamsu, nieko nesimato, preliminariai apsivalom, iki namų keliolika minučių. Mašina dvokia net atidarytais langais. Kaip ją reiks poryt priduot- bala žino..

Grįžtam, pakeliui nuperku valgyt kažko. Pasirodo- paniruoti kalmarų žiedai, kurie atšyla, sukrenta į jovalą, kas prisvyla, kas nedakepa, neskanu, Julius jau linksmas vėl, bet nuovargis kerta per smegenis ir griūnam miegot. Toks vat 13 penktadienis.

Rytas. Vėlyvas. Pusryčiai. Kurnu į nardymo centrą, mat šiandien pažadėtas nėrimas, jėėė, bus, oras leidžia. Susimaukšlinam ant savęs kosčiūmus, visi sėdi ir švilpauja su valdiškais 5 mm, o aš atvykau su savu 8+8 ir dar hoodu, tai sėdžiu ir tušinuos viduj tyliai. Nersim šešiesie- norvegų pora, du stori anglai ir aš su vedliu. Pasidžiaugiu, kad turiu savo ekipiruotę, mat nuomojama tokia labai jau. nuomojama. Susėdam į palaikę geldą ir pypinam link uolų. Ką aš žinau, koks tas tinkamas oras Atlante, bet bangos tai sulyg sunkvežimiais, tik tokios tingios ir nepiktos.

Nuplaukiam ligi uolų, išmetam inkarą. Aišku, aš turiu virst į vandenį pirmas. Kodėl aišku? Todėl, kad su manim visąlaik taip būna. Mielai griūčiau paskutinis. Tiek to. Virstu. Apsivožiu, atsiverčiu. Prakeikta panika. Jos neįmanoma suvaldyt. Rodos, kad trenktum viską lauk ir eitum į krantą, kur sausa, nieko nebereikia. Gal ir gerai, kad pirmas. Kol kiti sugriūna vandenin, priepuolis praeina. Viskas ok, down. Kaip ir galvojau- svorių gavau per mažai. Kodėl manęs amžinai niekas neklauso??? Juk sakiau. Nepaneriu. Perpykęs griebiuos virvės ir žemyn galva kabarojuos dugnan, kur slėgis didėja ir jau galiu susitvarkyt. 12 metrų. Gražu, šviesu, sąlyginai skaidru. Dugne- daug jūros ežių, žuvų, keistos bazalto uolos, vingiuojam, matau tik savo buddy, stebiu kompo ir manometro parodymus, 15, 18, 20, 22, po velnių, čia jau dekompresinis gylis, 22,5, kaukė ima aktyviai leist vandenį, nežinau kodėl, reiks prasikonsultuot, sakė, kad nersim iki 18, kompas rodo 22,5, suvokiu, kad dekompresinio stopo aš nebegalėsiu atlikt, nes nesugebėsiu su tiek svorio išbūt reikiamam gyly, mane išspjaus viršun. Susinervinu, išjungiu kamerą, sūrus vanduo žiauriai graužia akis, oro likę jau ties raudona padala, rodau instruktoriui, rodo, kad ok, kas, po velnių, ok, mes turim būt viršuj su tokiu slėgiu jau, gal net BCD neišeis pripūst paskui. Randam aštuonkojį po akmeniu. Instruktorius rodo, kad kažką daryčiau. Ką aš žinau, ką galima daryt su gyvu aštuonkoju. Gal jie kandžiojasi. Arba daro kokias nors bjaurastis. Špygas rodo aštuonias. Paimu ir uždedu ant jo akmenį. Nenene, instruktorius rodo, kad reikia jį pačiupint, kiša ranką, tas sumautas aštuonkojis kažkur pasislepia ir bala nematė. Po šimts, aš vis dar 20 m gyly ir man reiks atlikt dekompresinį stopą, kuriam nebelieka laiko, imu džiaugtis, kad nusipirkau draudimą, nes man jo tuoj prireiks. Žuvys? Jūrų žvaigždės? Man graužia akis. Žiauriai. Užsiberkit druskos ir pamatysit, kaip. Kažko prifilmavau, bet nežinau, ar bus bent kiek naudos. Vėl rodau savo bendrakeleiviui manometrą, kur oro lieka apgailėtinai mažai, o mes vis dar pavojingam gyly. Anas linksi galva, kad jojo, jis žino, imu dugne grabaliotis akmenų, kad kažkaip gelbėt situaciją. Pasirodo, čia viskas dugne prikirmiję ir neatplėši, tik per filmus rėplioji sau ir renki perlus, lobių skrynias ir nuostabias kriaukles. viskas kaip pricementuota o augmenijos išvis nėra, gal kad vulkaninis dugnas ir irgi nesvetingas, velniai žino. Vargais negalais randu kažką sunkaus, išsikrapštau, instruktorius rodo mest. Gerai. Metu. Ant tavo sąžinės, vaikigali. Apkulsiu iškilęs. Betgi ne- matyt, jie čia jau žino dugno reljefą ir mes atsirandam tiesiai link inkaro grandine. Jėėė! Mikliai kabarojuos viršun ir ties penkiais metrais prakybau tris minutes žemyn galva, po ko kamščiu šaunu aukštyn.

Sulipam. Pakeliui atgal perkalbam su Šeila, kad gal man reikia imt advanced licenciją, jei noriu eit toliau (o noriu, planuoju iki tech daivingo bent jau paragavimui), nes reik primokėt sąlyginai nedaug pinigų ir vietoj tuščio panardymo gausiu kvalifikaciją. Pamąstau kažkiek ir sukertam rankom. Po sukirtimo paaiškėjo, kad pirmadienį ryte nersim į 40 metrų gylį. Žinia, atpalaiduojanti vidurius. Nueikit 40 didelių žingsnių ir pastatykit juos stačiai. Tiesus nekontroliuojamas iškilimas- kaip minimum- ligoninė su barokamera, maksimum- letalinė išeiga. Po velnių. Tiesiog baisu ir tiek. Bet čia poryt.

Toliau susirandu savo familiją ties baseinais šalia vandenyno ir vėl bandom šturmuot Teidę. Susikuičiam ir sutupiam į dvokiančią mašiną. Eina švilpt. Ką sakys kontora?.. gerai, važiuojam, nedavažiavę vakar dienos sankryžos, papuolam į kamštį. Didžiulį. Ojej, labai labai didelį. Nu ką darysi. 10 km kaip minimum. Čia susigraibau, kad nardymo kompas rodė „no fly“ ženkliuką, o aš jį pamiršau namie ir esu virš 2 km nuo jūros lygio. Telefonas jokio ryšio neturi. Mhm. Aha. Imu ieškot savy dekompresinės ligos požymių- niežulio, kraujosrūvų, svaigimo, pykinimo, sąnarių skausmo- lyg nieko nėra. Kaip matot nuotraukose, važiuot buvo verta.

_DSC7741 _DSC7742 _DSC7743 _DSC7749 _DSC7750 _DSC7751 _DSC7753 _DSC7754

Po truputį kalną užkloja debesų vilna, imu pergyvent, kad nieko nesimatys iš funukulieriaus, privažiuojam, o jis išvis neveikia 🙁 ar kad žiema? Ar kad kas?.. koks dabar jau skirtumas. Šalimais kalva, nuklota šviežiu sniegu, kur vietiniai lekia kaip išprotėję su užkandžiais, serfingo lentom (iš kur pas juos rogutės), kad nučiuožt ir panašiai. Ir išvis aplink tik vietiniai, sugalvojom išvadą, kad jiem labai smagu sniegas, bo nematę ir todėl tokie kamščiai.

_DSC7761 _DSC7764 _DSC7765 _DSC7766 _DSC7767 _DSC7768 _DSC7769 _DSC7770 _DSC7771 _DSC7773 _DSC7774 _DSC7778 _DSC7780 _DSC7781 _DSC7788 _DSC7789 _DSC7791 _DSC7794 _DSC7795

Solidžiai skandinaviškai apsisukam ir pypinam namo. Na, ne visai solidžiai, nes galvojom nuvažiuot ligi kažkokios observatorijos, bet Virgai dašuto, kad ispaniškas kelio ženklas rašo, jog eismas į kitą salos pusę vyksta tik viena kryptim. Sustojom, padavėm atbulinį, atsiprašėm darbininkų. Nes visvien ten buvo debesis.

Tada susiplanavom pavalgyt pakeliui, kur nieko nebuvo, tiksliau- buvo bet neveikė, susirentėm ant kapoto nediduką besmegenį, nes visi taip daro, o kiti, kurie dar pakeliui, džiaugėsi, pametėm paskui po kokių 8 km. Namooo namo namo. Parriedam, pastatom, namo. Kepam folijoj žuvis, be jokių prieskonių išvis, gavosi gardžiai, užgraužiam ir einam pasižmonėt.

_DSC7816

Julius nori eit aukštyn. Einam. Praeinam bažnyčią, kur groja trankus šūdpopsis ir būriuojasi pencinykai, programoj paskaitau, kad po valandos bus madų šou. Gerai, kerėblinamės aukščiau, lauk iš kaimo, randam patogius laiptus, pigią parduotuvę, vyniojamės atgal.

_DSC7823 _DSC7825 _DSC7826

O atgal papuolam į madų demonstraciją… bažnyčios šventoriuj. Ir pataikom ant pačio galo- pliažinių skudurėlių demonstracijos 🙂 Lietuvoj turbūt akmenim užmėtytų, o čia va visai kitokie tie katalikai.

_DSC7839 _DSC7841

Iš kažkur atsiranda net Senis Šaltis, apsitūlojęs visas ir renkantis aukas kažkam ten kilniam. Julius suberia mūsų variokus ir sužavėtas gauna už tai bonbonkę. Grįžtam namo, šiek tiek pasiskaitinėju apie nardymą ir miegot. Jau praėjo visa savaitė, įpusėjom čia. Labanakt.

DSCN1694

Norit sekmadienio reportažo? Jo nebus. Duokit vieną dieną pailsėt. Protingose knygose rašoma, kad šventą dieną reikia švęst, tai tuo ir užsiėmėm, kiek gi galima duotis nuo ryto iki vakaro, taip grįšim labiau pavargę, nei prieš išvažiuodami. Pragulėjom visą dieną prie vandens su sangria ir knygom. Aš studijavau nardymo vadovėlį, Virga deginosi, Julius taškėsi. Nufotografavom tūkstantį didžiulių bangų, testuoju man naują juostą Ilford hp5+, tituluojamą „grūdo karaliumi“.

DSCN1590 DSCN1593 DSCN1684 DSCN1697 DSCN1704 DSCN1711 DSCN1718 DSCN1730 DSCN1731

Padabosim, kai išryškinsim. Knygoj randu, kad po dekomprtesinio nėrimo nerekomenduojama kilt aukščiau, nei 300 m. Oho. Viršijau ribą vakar visais dviem kilometrais. Gerai, kad buvo pusantros paros pertrauka tarp nėrimų iki dabar ir kad nieko nenutiko. Vakare- kelių km prasivaikščiojimas ligi naujai atrastos krautuvės, nusipirkimas keistų valgomų dalykų, paskui namo, iškepiau mureną, visai skaniai gavos, tik atrodo baisiai.

_DSC7848

Nuotaiką dar pataisė mūsų ex-mašina, prikimšta išsižiojusių turistų- reiškia, jog su kvapu buvo kažkaip susidorota
🙂 Pratestavau bene visus vietinius alus, nieko visai ypatingo. Kanarietiški pilsneriai eina po išdidžia dorado etikete, o iš ispaniškų priimtiniausias lageris, kaip ir buvo galima nuspėt, San Miguel. Ragavau dar kažkokio tamsaus buteliuką mažiuką, Mahou Negra, nieko labai skanaus, bet kažkiek geriau už visokius šūdų elius ir stoutus. Jei reiktų išskirt kažką vieno- laurus atiduočiau Cruzcampo Gran Reserva. Mažiukai buteliukai su stikliniais raitūzais- daug skonio, daug kvapo, dailus pateikimas. Daug įspūdžio. Dar ir 6,5%. Ta proga einam miegot. Jei čia bus paskinės mano raidės- reiškia, jog rytoj nebeišnėriau. Labanakt.

Rašau užkart už dvi dienas. Lėtai. Nes turiu tik vieną ranką o kompo klava apsilydžius ir be mygtukų. Balkone džiūsta šlapi batai. Įdomu? Ir man būtų įdomu. Taigi, vakar diena. Deep daivingas. Atsikeliu per anksti, trypčioju, ateinu, sulaukiu. Paaiškėja, kad be pertraukos darysim ir navigacinį nėrimą su kompasu, tik pasikeisim balionus. Ok, kaip tik jums geriau. Šiandien mano instuktorius- storulis šnekus anglas, susipokuojam, užsimetam ekipiruotę, išplaukiam. Tik išsukus iš uosto, pasitinka Didžiulė Banga sulig Dideliu Namu. Susigūžiu, nes suprantu, kad jau dabar tai viso gero. Bet čionykščiam tai, matyt, įprastas reikalas- elegantiškai perkopia per keterą ir nuplerpiam gilumos link. Šiandienos tikslas- Atlantis cave. Man tai kas, gerai. Bangos didžiulės. Išmetam inkarą, griūnam atbuli. Jau pripratau, kad tuo momentu pametu kaukę, laikau ir užsimaukšlinu, kaip kad turi būt. Leidžiamės. 10. 15. 20 metrų. Kaukė žiauriai leidžia vandenį, nespėju pūst lauk, prisipučiu vandens į akis, graužia, bet ką daryt, pastebiu, kad kameros hermetiškam housinge pilna vandens, matyt, būsiu blogai uždaręs, šūdas, diena nepavyko. Einam dar gilyn, nesusitvarkau su kauke, vanduo plūsta, akis graužia, iškilt negaliu, vėl reikalingas dekompresinis stopas, kur inkaras- nežinau. Esu beveik 30 m gyly, pabandau įjungt kamerą- oho, veikia. Filmuoju beleką. Sutinku žuvį su žirgo galva. Mažu latvis? 🙂 vėliau sužinau, kad tai kažkokia žuvis- trimitas. Tiek to, baigiasi mano 3000 litrų oro, reikia kilt, instruktorius dar įsuka kažkokion olon su prožektorium, aš sudvejoju, mat vakar užsižiopsojęs stuktelėjau baliono ventiliu, pralindinėdamas po kažkokia kabančia uola- pagalvojau, kas būtų, jei būčiau nulaužęs? Turbūt būčiau pakilęs virš kalnų kojom į priekį, visgi spaudimas per 200 atmosferų.

Iškylam, susižinau, kad neriam į navigacinį nėrimą už pusvalandžio. Ok, aš vėl vienas daugiau žmonių nėra, vėl didesnis 15 l balionas, man patinka. Šįkart neriam su Šeila, prie pat didžiulių uolų. Patarė atsilaisvint kaukės diržą, gal dėl jo man leidžia ir akurat- jokio vandens tekėjimo. Nuostabu. Įvykdau visas užduotis su kompasu, dar šiek tiek pasiblūdijam ir kylam, nėrimas pavyko maloniai, kaip reta. Dekompresinis stopas, paviršius, laivas, į uostą. Vėlyva popietė suplanuota mokytis, mat oras labai toks šiaip sau. Virga su Julium irgi tūno namie. Grįžtu, pavalgom, aš einu mokytis, šeima- siestos. Po pusvalandžio Julius užmigdo Virgą, padedu knygas šalin ir einam pasivaikščiot. Grįžtam, šis bei tas ir Julius išverčia vandens asotį ant Virgos laptopo. Sureaguojam žaibiškai- kompas apverstas, Julius aprėktas, feno registratūroj nėra, kažkas pasiskolinęs, patariu padžiovint virš elektrinės orkaitės. Padžiovina. Neilgai. Kol vieni klavišai susiraito ir nukrenta o kiti šiaip vos veikia. Abu labu tokiu. Gerai, kad neįkišo dukofkėn. Toliau vakaras beveidis, kurio neapsimoka ir aprašinėt, juolab kad ir labai nepatogu. va toks būna uostas gražią dieną

_DSC7855

Rytas. Pusryčiai. Ančiuviai, visai gardu, ačiū, kad klausiat. Nardymas. Nersim dar su dieduku anglu, kuris rokenrolina būgnininku kažkokioj grupėj ir 88 metais viešėjo Jionšiopinge. Apsirėdom, išplaukiam link Rolfs Cave, aš jau ten buvęs. Man Multilevel diving pamoka. Kaip visad, aš pirmas. Kodėl visur visada esu siunčiamas pirmas?.. tiek to, pirmas tai pirmas. Pūkšt, pametu kaukę, susirandu. Sugriūvam visi trise. Aš vėlgi pagal inkarą leidžiuos pirmas. Ties dugnu sukteli srovė, apsisuku atbulas, atsiremiu ranka ir… jaučiu kaip plaštakon sminga kažko daug ir aštraus. Labai labai skaudžiai. Taip ir yra- sumautas jūrų ežys. Pilna plaštaka ašakų. Kraujuoja. Peršti nuo sūraus vandens. Kraujas, jei nežinojot, rudas po vandeniu- rodos, jog iš delno vinguriuoja tepalas. O taip viskas aplink gražu. Randam wreck‘ą- seno laivelio griaučius, žuvų- gausybė. Dantis sukandęs, plaukiu. Gal mano kraujas jas vilioja?.. nėra kaip nupasakot, reikia pamatyt, tikrai labai labai viskas gražu ir labai skauda. Toliau- aukštyn, safety stopas, namo, baseinas prie vandenyno su sangria ir actu (liepė pilt ant rankos) ir visai jokių planų. Šiai dienai esu visiškas vienarankis. Turėjau su Search and Discovery programa plaukt popiet, bet kažkodėl nukėlė į ryt. Ir visai gerai.

DSCN1780DSCN1772DSCN1770

Tolumoje pasigirsta policijos sirena. Ir dar viena. Čia tai nebūdinga- girdžiu pirmąkart. Ir artėja- darosi įdomu- mažu ką papjovė?.. pralekia pro mūsų prūdelius uostan, matau skubančius žmones. Kurgi nepasiciekavysi, skrudintis nuobodu, kėblinu artyn. Prisijungia basas Julius, kurį reikia nešt. Uoste (nedidelis jis, mažos grimzdos kateriams ir jachtoms), sąmyšis- kažkas bėgioja, kažkas rėkauja, kažkas svarbiu veidu pliauškia telefonu ir niekas nieko nežino. Ties uosto vartais darbuotojai mostaguoja nuo molo laivams, kad tie neplauktų, kažkokie gelbėtojai bando išplaukt su skuteriais, kiti ant jų rėkia,visiškas ispaniškas chaosas. Suprantu, kad veiksmas vyksta pliažiuky už uosto ir per aplink tursenam tenainas. Spėju pamatyt rescue laivą, skubantį įvykio vieton. prie uosto esančiam suvenyrų kromely tvarstomi kruvini žmones. Virš galvų ratus ima sukt medikopteris. Uosto prieigos užstatytos policijos ir pirmos pagalbos automobiliais, einant vis dar lekia vietiniai gelbėtojai su mopedais ir keturračiais.

Turbūt, kad čia pietūs, tai nebuvo jokių ten kvailų „stop policija“ ženklų, praeinam visas pareigūniškas autospūstis, pilnas pliažas žmonių, ritasi didžiulės bangos, nešdamos krantan nuolaužas. Kažko nuolaužas. Pastebiu krante Šeilą, sūnų, dukrą, dar kažkokius žmones. Ot, galvoju, dabar ir susižinosiu, kas čia, po velniais, nutiko. Einu artyn ir atkreipiu dėmesį į nuolaužas. Mūsų valties nuolaužas. Su kuria turėjau popiet plaukt. Su kuria plaukė tie, kuriuos tvarstė kioske. Pasirodo, po nėrimo grįžtant uostan laivę apvožė banga su visu ekipažu ir kalė į molo akmenis. Va maždaug tokia banga

DSCN1746

Nepykit, galėčiau aprašyt vaizdingiau, bet neturiu kuo, klavišai išklypę. Buvom pliaže. Padėjau ištraukt laivės priekį atlūžusį. Paskendo ir mano BCD svorių kišenės. Julius džiaugsmingai laidė akmenukus vandenin. Et. Miegot. Visvien nepatogu rašyt, o gaila, įspūdžių daug, paskui nubluks.

DSCN1756 DSCN1758 DSCN1759 DSCN1764 DSCN1766

Ryte kėlėmės tiesiog kad keltis, numaniau, kad nėrimo nebus, bet dėl visa ko nukiūtinau, bent jau susirinkt mantos. Atradau visą crew kontoroj, dar neatsigavusią po šoko, žinoma, jokio nėrimo šiandien, bet pažadėjo, kad ryt neriu ir baigiu savo Advanced Open Water Diver kursą ir įgyju atitinkamą kvalifikaciją. Grįžtu, užsibukinam ekskursiją link banginių/delfinų, pliažas. Begulint ateina žinutė nuo Šeilos, kad nepavyks man išsilaikyt Search and Recovery sertifikato, mat visa įranga liko dugne. Pasirenku Peak Performance Buoyancy, juolab kad man ties tuo dirbt tikrai reikia. Ateina pietų metas, grįžtam numerin, susirenkam daiktus ir ekskursijon. Plauksim su senobiniu mediniu burlaiviu, besivadinančiu Flipero Uno ar kažkaip panašiai, kur nuotraukoj viršuje. Vaikam, žinokit, pats tas. Burlaivis su motoru, bet plevėsuoja burės ir piratų vėliavos, patrankėlių visokių pridėliota, įgula irgi apsirėdę it piratai, nemokamas maistas, vaisiai, gėrimai (alus) ir dar skandinaviški gidai. Nu ir nuplaukėm jūron ir pamatėm tuos banginius. Ar delfinus. Ar kas ten jie. Su skyle nugaroj. Nemaži, bet atrodė visai valgomi. Per mikrofoną pranešė, kad jie dabar čia miega. Laive blaškėsi ir vietinis operatorius, siūlantis savo paslaugas, pradžioj numojom ranka, bet paskui pagalvojom, kad Juliui bus smagu žiūrėt į save, tai nusprendėm paimt dvd. Apdairiai pasisakiau pačioj pradžioj, tai pasižadėjo į mus koncentruotis 🙂 julius paskui gavo net laivą pakyravot. Po tų žuvų nusibeldėm į Masca paplūdimį, kur visi norintys virve šokinėjo žemyn. Aš irgi buvau norintis, bet ką ten su viena ranka..

_DSC7857 _DSC7858 _DSC7864 _DSC7866 _DSC7877 _DSC7880 _DSC7890 _DSC7893 _DSC7896 _DSC7906 _DSC7935 _DSC7946 _DSC7903

Grįžimas uostan palei uolas, kulinarinis prasiėjimas iki krautuvės, kur viskas ispaniškai ir labai skaniai. Po paraliais, skandinaviška ir lietuviška virtuvės atrodo tokios skurdžios, lyginant su šiltesnėm šalim. Vakarienei pasitiekėm jautienos carpaccio su parmezano sūriu, užsigeriant kas alum o kas pina colada. Tiesiog nuostabu. Jautienos carpaccio turbūt galėčiau valgyt kasdien- skaidriai permatomi žalios mėsos pjausniai, apibarstyti sūriu ir pagardinti pesto. Taip taip, termiškai neapdorota mėsa, man irgi skambėjo klaikokai, o visai ir skanu. Vytintą gi irgi mėgstam. O štai dabar jums labanakt. Su išklypusia klaviatūra įgijau lakoniškumo, kas gal visai ir į naudą.

Vėl rytas, baisu suvokt, kad užporyt namo, kažkur į žiemą ir pliurzę, o čia taip šilta ir miela. Paskinis nėrimas- susikuičiu, pavalgom, iškurnu. Drauge dar neria rokenrolinis būgnininkas anglas ir susisukęs persisukęs rukna neaiškios tautybės. Ateina užsibukint nėrimų žmogus su tarybiniu akcentu (yra toks akcentas, yra, aš jį girdžiu), imu skersakiuot per petį, kol pildo doksus- ėgi tautietis 🙂 dabar beveik kaimynas, iš Bergeno. Persimetam keliais žodžiais, Šeila pavilioja mane į savo kamarą, woohoo, gaunu 18 litrų balioną!! Čia todėl, kad man amžinau pirmam baigiasi oras, su kuo benerčiau. Šeila per pusvalandį suvartoja 100 bar iš 10 litrų, o aš suvarau beveik 175 iš penkiolikos. Spaudimas, jei kas nežino, 200-220 bar balionuose. Plaukiam su skolintu laivu su kitais narais, valtis prašmatni, greita, tyliaeigė. Vėl atplaukiam prie Atlantis Cave, susimaukšlinam įrangą, aš gaunu svorių diržą, mat kišenės liko dugne. Nepatogu. Dar kažkur pametu anti-fog silikoną, a, tiek to, I‘m out, pūkšt. Inkaro virve leidžiamės žemyn, 10, 20 metrų. Kažkur skaičiau, kad devynaukštis yra 27 metrai. Atrodo gana aukštai. Kaukė žiauriai leidžia vandenį. Jaučiu, kad per mažai svorio ir stengiuos kapanotis ties dugnu, nes jei nesusitvarkysiu, tai plyšę plaučiai garantuoti. Kodėl, po velnių, niekas manęs amžinai neklauso. Juk sakiau, kad bus mažai. Matomumas žemas, taigi kamerą greit išjungiu, dugne pastebiu… kaukolę?. Priplaukiu peršikęs, pakrapštau, pasiimu. Bala žino, kas čia do daiktas, gal kaulas koks banginio. Kamštuką padėjau dėl mastelio.

_DSC7950 _DSC7949

Kaukė leidžia be perstojo. Pasižiūriu kompiuterin- 30,4 metro. Dingteli mintis, kad reik tiesiog tą kaukę nusiimt ir išsikratyt vandenį. Sekanti mintis perspėja, kad čia galbūt ir yra ta nitronarkozė, kai apkiautimą inspiruoja azoto molelulės, blokuojančios nervinius signalus riebiuosiuose audiniuose. taip ot protingai radau parašyta vadovėly. Matomumas prastas, ne daugiau 10 metrų. Matosi, kad ir žuvies daug ir kad gražu bet drumsta. Ir jau matyta, buvau čia užvakar. Šeilos plūdrumas tobulas- nieko neveikdama kybo vandeny ir spokso, kaip aš kepurnėjuos plaukmenim, kad išsilaikyt tam pačiam lygy. Neapsikentus pripuola prie mano nugaros ir kažką pareguliuoja, po ko nepasijuntu komfortabiliau. Imu įtart, kad 18 l yra per didelis mano BCD, nes įtartinai smukčioja, stuksi pakaušin ir kitaip blogai elgias. Ir jau baigias- pakako tik pusvalandžiui. Turbūt, jei duotų cisterną oro, ir tą iškvėpuočiau per pusvalandį. Nes oras labai skanu. Skamba kvailai? Panerkit ir pamatysit, kad žodžiai „oro gurkšnis“ įgis visai kitokią prasmę.Einu į safety stop, atbūnu, įsiropščiu valtin, kelias namo.

Toliau- formalumai, dokumentų tvarkymai, valio valio valio, įgyju Advanced Open Water Diver kategoriją, visgi susitvarkiau, laikas praėjo ne veltui, galiu nardyt ligi 40 metrų gylio. kiaušinienė namie, prasivaikščiojimas su Julium, baseinai, kažkiek alaus, namai. Smingam su Julium siestos neplanuotai, mat galvojom tik pagulėt. Prabudus Virga kepa žuvį, vardu merluza. Gardi. Daugiau nieko ypatinga. Nuotraukų peržiūra, apižiūrėjau, kad pamečiau silikoną O žiedam, et, tiek to. Labanakt.

Paskutinė diena. Prabundam su liūdesiu, nes čia tikrai labai smagu. Pusryčiai iš to, kas liko, kurnu į nardymo centrą, nusipaveiksluoju sertifikatui, šiltai atsisveikinam. Kelias valandas pasilepinam saulėj ir einam papietaut į restoraną „Saulės Sodas“, esantį pačiam centre, užsisakom prašmatniai- aš- šampane troškintos kardžuvės su ikrais, Virga- salotų su jūros gėrybėm ir geldelių, Julius tradiciškai. Bulvyčių fri. Su kečiupu. Kardžuvė neblogai, bet padarau ir skaniau, rūgštoka. Bet čia ir iš kailio besineriantis kelneris, ir alaus bokalai iš šaldiklio, ir pašildytos lėkštės ir net šiltas citrininis vanduo nusiplaut rankom. Taip ir yra, susimokam apie 70 pinigų, bet ai, visvien išvažiuojam, o daug dienų taisėmės paprastučius pietus. Virga maudosi aptarnaujančio personalo dėmesy ir alpėja euforijoj 🙂

Paskui pašmirinėjam po krautuvytes paskiniam kelionės apsipirkimui, namai, ilgas pakavimasis ligi sutemsta, paskutinis šiltas pasivaikščiojimas, juodas smėlis iš pajūrio, pinigėliai į rimstantį vandenyną, delnais liečiam šiltus akmenis naktyje. Paskutinė vakarienė restorane „Saulės Rojus“. Kadangi prieigos ceratinės, įtariu, kad kainos čia nesikandžioja. Taip ir yra- užsisakom troškintą kiškį (čia irgi vietinis delikatesas) su vietinėm sermėgėtom bulvėm, kažkokių sufritiūrintų miniatiūrinių žuveliokų, kurie dažos padažan ir valgos su galva, kaulais ir viduriais, salotų, alaus, vyno. Julius- tradiciškai. Susimokam dvidešimtkelis pinigus, padavėjas pasididžiuoja, kad moka pasakyt „ačiū“ švediškai ir lietuviškai. Pavalgom tikrai skaniai, tegul ir negausiai. Išėjimui gaunam po stiklelį romo vaišėm (pastebėjom, kad kas antram restorane taip, matyt, pietietiška tradicija). Išeinant paliekam arbatai ir padavėjas atsisveikina, rėkdamas per visą restoraną lietuvišką „ačiū“.

Kitas rytas išaušta tylokais pusryčiais ir liūdnais žvilgsniais į Los Gigantes uolas. Galbūt matom paskinį kartą gyvenime? O gal dar sugrįšim. Niekas nežino. Dyžiam link mytpointo, kur turi paimt aerouosto autobusas. Vos velku savo gigantišką kuprinę, kur prifarširavau daugiau, nei kad atvykau o ir nardymo reikalai dar ne visai sausi. Autobusas užvėluoja kelias minutes, sulipam, riedam tom pačiom mintinai išmoktom gatvelėm paskutinį kartą. Liūdna vos ne ligi ašarų. Vėl vingiuoti keliai pajūriais, sustojimai, bananų plantacijos, prašmatnūs viešbučiai, vilos ir lūšnos. Štai ir galinė stotelė, karučiai, eilė prie check-in. Tada kažkodėl paaiškėja, kad mano nardymo įranga priskiriama prie pavojingo bagažo ir nebežinia, kaip čia daryt. Įrodau, kad ten nėra jokių balionų, galinčių susprogdint lėktuvą ore, nes priekin atskridau be jokių problemų ar klausimų. Tada paaiškėja, kad mano kuprinė per sunki. Tai kad naujiena. Aš ir pats žinau. Bet mes skrendam trise, taigi turim 60 kg bagažui ir nebūtinai 3×20 kg. Po trumpo konsiliumo nusprendžia, kad tiek jau to. Gerai. Tada susizgrimba, kad jis per didelis gabaritais, ir esu priverstas kulniuot prie spec. krovinių skyriaus. Laimė, kad papildomai neapmokestina. Galų gale stovim prie rentgeno. Susikraunu daiktus, nusiimu batus, diržą, persitikrinu, praeinu vartus, apsauginis baksnoja susižavėjęs į mano rolėjų- „this is professional camera?“. Je, je, professional. Aš pavargau, karšta, noriu atsisėst. Anas bando pirštu į mano fotiką ir kažką energingai porina savo storam porininkui blyno veidu, iš kurio žvilgsnio aiškiai matos, kad jam kur kas mieliau būtų klausytis pasakojimo apie kokį nors didžiulį hamburgerį.

Susirandam savo vartus, tada dar greitai perkandam, likus penkiom minutėm, kadangi visi sėdi, atsistojam pirmi prie vartų. Sodinimas vėluoja dešimt minučių. Už mūsų visi jau sustoję ir ima erzeliuot. Dvidešimt. Už stiklo sėdi uniformuotos mergiotės ant stalo ir tabaluoja kojom. Po velnių, pusvalandis. Pagaliau ima leist. Susėdam. Tada pilotas praneša, kad pražioplinom savo oro koridorių ir dabar lėktuve reiks laukt kokią valandą, mat papuolėm į patį eilės galą. Tvanku. Dauguma buvo kažką užsisakę grįžimui namo ir ima barškint buteliais, rastais lėktuve. Mes gi neturim nieko, viskas bagaže. Keli vaikai užsiožiuoja, kad nebenori sėdėt, pencinykai okupuoja tualetus, kiti ima kuistis savo kuprinėse. Staiga pranešimas- visiem sėst, kylam, atsirado langas, sėdžiu ir nervuojuos, kad per tuos senus kledarus, tursenančius pirmyn ir atgal, vėl pražiopsosim ir liksim ant žemės. Betgi ne, viskas tvarkingai, kylam. Sužinom, kad Jonšiopinge lyja ir +5. Nuobodi kelionė namo, gana sudėtingas nusileidimas per rūką, lietų ir stiprų šoninį vėją, pilotas net gauna plojimų. Gal ir už tai, kad visą kelią pliauškė per garsiakalbius visokius niekus, matyt, irgi nuobodžiavo.

Pabaigai dar mesteliu šūsnelį nespalvotų nuotraukų

ir nuorodą į nardymus, kur nelabai yra ką ir žiūrėt

Viešint pas bičiulius su Murakamio mėgstamu Cutty Sark pagalvoju, kad reiktų kaip ir epilogo, bet nesugebu suregzt anei sakinio. Buvo smagu. Galima sakyt, kad iš dalies tai buvo ir kulinarinė išvyka, mat ragavau viską, kad buvo neskanauta ir negerta (kalbam, žinoma, apie vietinę virtuvę), kaišiojom nosį, kur tik leido galimybės ir visgi jausmas, kad nepamatėm ir nepalietėm dar daug daug.  Galvoje- aibė prisiminimų, fotoaparatuose- nuotraukų, saujoj- jūros ežio dyglių. Ir visvien prisiminimai daugiau, nei šilti. Todėl tikrai nesakom ¡Adiós Amigos!

Norvegija, labai seniai. 2004 gal?…Dar ir šveplai. neskaitykit.

andraika post on vasario 24th, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

Pirmoji diena.  2004 metu liepos vidurys. Asmundtorpas, apie 38km nuo Malmo siaures kryptim.

Kaip visada norejom isvaziuot anxciau ir kaip visada nesigavo- bepuldinedami po namus isikepurnejom gal apie kokia 9h. Togarpe isipylem kuro, CityGrose padarem paskutinius apsipirkimus ir isjudejom. Iki Goteburgo vaziavom ir nuvaziavom 2 simtus kazkiek kilometru be jokiu nutikimu. Isipylem dar benzo ir nubirbem toliau. Uz miesto, ganetinai nuosalioje degalineje, pastebejom toki vaizda- stovi tralas, apkibes naujutelem FERRARI ir PORCHE, o vairuotojas spakainai eda kavinej. Kur Lietuvoj toki vaizda pamatysi?…Uz Goteburgo prasidejo Siokie tokie kalniukai bei uolos, taciau kadangi jau buvom vaziave pries metus, is susizavejimo nebeubavom. Pries pat siena uzsipylem dar zibalo ir per didziuli tilta per fjorda iriedejome Norvegijon. Iskart pastebejome, kad suprastejo masinos ir keliai- tapo panasu i Lietuva, net kelio zenklai tokiu paciu spalvu. O norvegam automobiliai daugmaz dzin- jiem kur kas svarbiau turet laivuka ar trobele kalnuose, katros vadinamos meiliu zodziu ”hytte”. Greit pasiekem Osla, pakeliui keleta kartu susimokeje uz kelius. Tai 15, tai 20 kr. Renka cia jie pinigus kaip pasiute. Nu bet ir yra uz ka- praktiskai visi didesni keliai iskirsti uolose arba eina po jomis tuneliais. Daug kur keliai platinami- yra i ka akis paziuret- nerealaus dydzio CAT ir visu kitu firmu ekskavatoriai, traktoriai, sunkvezimiai ir kita ardomoji technika. Osle, kaip zinia, nezmoniskai painus trafikas- keliai keleliai vingiuoja, raitosi, persisuka, kertasi arba prasilenkia ir begale suprantamu ir nelabai zenklu. As sturmanavau, Virga vairavo. Dar pamirsau paminet, kad tik isvaziavus paaiskejo, kad neveikia GPS imtuvas- ta suski pasirodo reik suinstaliuot ANT programos, o as padariau atvirksciai. Be abejo, instaliaciniai diskai liko namie. Uztatai vietoj nuostabaus realtaiminio zemelapio, kaip suskis sedejau su popierine paklode ant keliu. Beje, Osle zemelapiu uz dyka nieks nedalina- teko paklot 100 kr. Nors toki pati zemelapi bet kokiam didesniam Svedijos mieste gali paiimt nemokamai. Nu aisq, pataikem ant piko valandu, uztatai dideliausiam judejime prazioplinom kelia, kur rekejo nusukt ir nushutinom link Tronhaimo. Pakeliui panikoj apsiburbeje, zemelapi suziurejom, kad nedideliu, kokiu 50 km lanku galim sugrizt i ta pati kelia. Taip ir padarem, pravaziuodami pro pat Oslo aerodroma, katras Virgai padare neisdildoma ispudi. Po to isukome i teisinga kelia (4, po to 34, jei kam idomu), dar karta susimokejome 30kr uz bala zino ka ir nurukome link fjordo. Uz vieno posukio pamatem neiprasta vaizda- sedi du diedukai policynykai, abu patenkinti ir su stacionaru matuoja greiti. Uz kito posukio jau pristoje daugiau policijos masinu, aiskinasi su pazeidejais. Beje, visi skandinavai lekikai. Mes tai ka- vingiavom gal ant kokiu varganu 60 kmh, uztatai su policininkais persimetem tik sypsenom ir issiskyreme kaip juroje laivaiJ. Ememe dairytis nakvynes vietos, nes kelias ejo palei pat fjorda Randsfjorden. Buvo jau apie 18h. Uzsukom sen bei ten ale buvo arba privat arba slagbaumai. Ir staiga nusisypsojo laime- stabteleje kelio atsikisime pasidomet situacija, pamateme nuolydi ir idealia nakvynei vieta. Netgi su privaziavimu- matomai, kazkas pries mus taip pat ieskojo nakvynei vietos, bet buvo atkaklesnis- pravaziavimas irgi butu buves uztvertas grandine, bet kazkas nepatingejo ir nupjove ne grandine, o visai stora medi, prie kurios ji buvo prirista. Taigi lydimi vieno nuostabiausio pasaulyje saulelydzio suruoseme stovyklaviete su lauzu ir ememe griliuoti. As sudetingo mokslinio eksperimento metodu fjordas-burna nustaciau, kad vanduo fjorduose visgi gelas, nors maniau atvirksciai. Virga atliko dar sudetingesni eksperimenta- pukstelejo vandenin ir konstatavo, kad vanduo visai siltas. Isitaiseme ant uolu ir ememe vakaroti. Oras buvo kaip reta- ne menkiausio vejelio ir tik vienas kitas debeselis. Tolumoje virs kalno sklande burys parasparniu- taip aukstai, kad vargiai galejau atskirt spalvas. Teko biski papavydet. Virga emesi nesekmingai pameskeriot, na o as prisedau prie kompo ir dar uzsiemiau fotiku. Tai va taip praejo labai neblogas pirmas vakaras.

 

Kilometrazas- 656 km nuo namu.

 

ANTROJI DIENA

Sukilome apie 7 ryto-keliu tiesimo technikos griausmas verste isverte is palapiniu, kur buvome gerokai susale- nakti gerokai atveso, dangu aptrauke debesys ir eme pusti stiprokas vejas. Issiropstus lauke keli siurprizai- ant kranto palikti higienos reikmenys buvo nuplauti bangu velniop. Virga eme puldineti pakrante ir per stebukla atrado dantu pastos tubele, nunesta bala zino, kur. Kitas visai nesuprantamas dalykas- dingo siuksliu maisas su popiergaliais, tusciom popierinem lekstem ir kitom isedom. Ir kas keisciausia, kad dingo tik pats maisas- visos siuksles liko, tarsi kas tvarkingai butu iskrates ir sustumes jas kruvelen, pasiimdamas visiskai trukusio dizaino kazkokios maisto parduotuves aptrinta polietilenini maiseli. Pasivaipe, visa kalte suvertem troliams ir isjudejome. Vaira peremiau as. Taip riedejome vis aukstyn ir aukstyn, o augmenija ejo vis zemyn ir zemyn- kol jos visai nebeliko, tik kazkokios keistos melynos samanos. Nusprendeme daryti avantiura- pagal popierini keliu zemelapi kirsti Jotunheimeno kalnagubri- auksciausius Norvegijos kalnus. Pasakyta- padaryta. Kelias zemelapyje buvo pazymetas kaip vieskelis, pereinantis i kazkoki punktyra(???). Ka jis reiske, nezinojom. Taip kilom dar auksciau, kol kelias tapo zvyruotas, siauras ir duobetas.Isijungeme 4WD. Horizontus supo snieguoti kalnai, ismetytos trobeles, kuriu cia apstu paciose netikeciausiose vietose, kriokliai bei ezerai-ezereliai, upes-upeles. Pasiekus taska, kur kelias zemelapyje virsta punktyru, musu kelione is tikruju virto punktyru- paaiskejo, kad toliau eina tik alpinistu takai. Nu savaime aisku, teko apsisukt ir gedingai birbinti atgalios. Pakeliui sustojome patrepseti ir prisikisti i burnas sniego- juk ne kiekviena liepos menesi gali jausti sniega po kojomis. Paduke po sniega, dardejome dar auksciau, suvokdami, kad kazkur pameteme fotoaparato objektyvo mandra dangteli, kas apgadino nuotaika. Pagaliau pamateme isganinga zenkla ”low gear”, isijungeme 2 begi ir serpantinais bei tuneliais nuriedejome zemyn-zemyn-zemyn. Patarimas besiruosiantiems Norvegijon- pasitikrinkite stabdziu kaladeles, skyscius- cia jie reikalingi ne ka maziau, nei akseleratoriaus pedalas, nes galima  riedet beliakokiu begiu, visvien prisieis stabdyt. Ypac kai pamatai is priekio nezmoniskais greiciais atsinesancius autobusus ar furas, kuriu vairuotojai jauciasi kaip zuvys vandenyje- lenkia kaip beimanydami, ir gazuoja is paskutiniuju. As issiugdziau iproti kas pora kilometru praleisti uz nugaros susidariusia masinu kolona- nors ju cia nera daug, taciau vaziuojant ant 60kmh, ju prisikaupia gana greitai. Na apie vaizdus nepasakosiu- yra aibe nuotrauku. . Pasakysiu tik tiek, kad kalnai tiesiog gniuzdo savo didybe. Jautiesi toks menkas, kad noris tik patylet ir tiek. Ir patylet uz tous miestukus ju papedese, katrie atrodo juokingiau, nei zaisliniai.

Saule eme krypti vakarop, kai vingiavome link kelto palei Ardalensfjorda, besidairydami vietos nakvynei. Nuo zvarbaus vejo ir sniego nusileidus prie pat fjordo, temperatura pakilo kazkiek tiek daug, kad zvarbus vejas transformavosi i lengva ir labai silta dvelksma- is zieminiu isnaru vel isokome i maikutes. Netrukus sustojome eilini karta pafotkinti sio bei to ir kilo ideja pasistatyti palapine pakeles aiksteles pakrastyje, keli metrai nuo fjordo, krioklio bei kalnu. Kuo izuliausiai nuvairavome su Toyota per pesciuju taka zemyn ir isikureme. Ne ka blogesnej vietoj, negu vakar. Oras, nors ir labai siltas, taciau buvo apsiniaukes ale eme ir pragiedrejo. As atlikau auksciau aprasyta mokslini eksperimenta ir nustaciau, kad vanduo visgi surus, kas sugriove visas mano ankstesnes hipotezes. Taigi, koks jis yra is tikruju, matyt priklauso tik nuo jo padeties. Virga vel nuejo nesekmingai zvejot, as, nusiciupes si bei ta, nuejau rabazdintis i uolas, kur, kaip nekeista, nieko blogo nenutiko- tiesiog palaipiojau, ir tiek. Dar teko pastebeti, jog fjorduose yra atoslugiai bei potvyniai- kaip ir jurose. Tai dalinai paaiskino dantu pastos bei sepeteliu dingima. Beje, visai pamirsau pamineti avytes- jos cia kazkokios kitokios ir ju ganetinai daug- o vaiksto jos palaidos beliakur- ant keliu, laipioja po uolas, turskiasi fjorduose- atrodo, lyg niekam nepriklausytu. Ale visos su skambaliukais. Ir stebetinai protingos- artejant masinai pasitraukia i pakele, o po to vel sugrizta i kelia, jei tik  jom ten reikia. Ir karstosi po tokias aukstybes, kad vargiai zmogus beuzsiliptu, tuo sugriaudamos mita apie naminiu gyvuliu neveksliskuma. Kaip ir dingo mitas apie traktoriu neveksliskuma- cia horizontalioj padety jiem darbo ner, taciau zemes ukis cia ganetinai isvystyas, taigi traktoriai ramiausiai ropineja pasvire kokiu 45% kampu ir vargo nemato- is salies ziurint, net kvapa gniauzia…Va taip baigesi dar viena diena.

 

Bendras kilometrazas- 980 km

 

TRECIOJI DIENA

Rytas prasidejo 9h- issiparpeme, kiek sirdis leido, visiskai nekliudant salia sniokscianciam kriokliui. Oras, kai ir visad, buvo nuostabus. Aisku, daug kas netikes, nes visas tas dienas ir Svedijos pietuose ir Lietuvoje lijo. Na bet nuotraukos kalba pacios uz save.Nuejus prie fjordo issivalyti dantu, staiga pamaciau suakmenejusia Virga, rodancia pirstu kazkur i vandeni. Pasekes zvilgsniu pamaciau keteras. Kazkokiu dideliu zuvu keteras, kurios kuo ramiausiai drauge panirdavo ir isnirdavo, tarsi cirke. Su stovinciu trikampiu peleku. Kadangi as ne zvejys, tai kas ten buvo, sunku ir pasakyt. Tik ten turejo but nemazos zuvys- sulig zmogum.  Taigi papusryciavome ir isjudejome. Uz kokiu 30km kelias paprasciausiai baigesi- toliau buvo tik vanduo. Teko keltis koki kilometra keltu- sumokejom 119 kr. Ganetinai brangiai, net suerzino. Perkelti buvom i nedidele aikstele didziulio klano papedej, kur apart kelto svartavimosi vietos dar tilpo smotelis kelio ir skyle kalne su bauginanciu uzrasu ”tunnel 7km”. Taigi smigom i kalna. Ilgokai pavaziave zemyn (visgi nemazas tarpas), islindome i saules sviesa ir eilini karta tesugebejome pasakyti tik ”wow!!!…” – taip mes patekom i garsiaja fjordu Norvegija. Apzvalgos aiksteles is aukstai, is zemai, namukai neimanomiausiose vietose, tarsi uzsakyti, lygu vandens pavirsiu raizantys prabangus kateriukai-viskas kaip pigiuose bukletuose apie pasakiska Norvegijos gamta. Jus kazkur girdejot, kad vanduo melynas? Pamirskit, jis sodriai sodriai zalias. Taaaip, nieko nepasakysi…

Pavaziavus dar apie 30 km, vidury vienintelio kelio vel teko susimoket- si karta 150kr, uz tai, kad ivaziuojam i nacionalinio parko teritorija. Krenksdami susimokejom ir netrukus pamateme, uz ka- kelias ejo pro pat viena is Glacieru- amzina isala, esanti gana zemai- issikepurnejome is masinos ir nukurnejome per krumus link kalno, nesini statyvais ir fotoaparatais. Ten radome dar minia debsanciu turistu. Bet ne tai svarbiausia. Jums kas nors sake, kad sniegas baltas??? Kliedesys. Jis yra sodrios zydros spalvos. Netikit? Velgi yra nuotraukos. Kuo tai paaiskinti, nezinau. Ir is visu tu sniegynu aplink klonyje tekejo nesuskaiciuojama daugybe kriokliu…Na gerai, ju nebuvo nesuskaiciuojama daugybe, bet tikrai nemazai. Visi jie sutekejo i viena ezera, esanti klonio viduryje. Savaime suprantama, ten niekas nesimaude J. Dar pastebejom keista dalyka- fjorduose vanduo zalias, o is kanu bega kristolo skaidrumo. Ir itekejes kuri laika dar nesusimaiso- is auksciau gana idomiai atrodo.

Taigi nuriedejome toliau. Pravazivome kriokli, kuris yra skaitomas auksciausiu lasisu slenksciu pasaulyje. Kaip jos ten galetu uzplaukt- neisivaizduoju. I Kauno HE turbut paprasciau butu.

Neilgai trukus privaziavom dar viena kelta, kuriuo persikelem susimokeje 68 kr. Ne taip ir baisu, palyginus su pirmuoju. Ir vel traukem tuo paciu ritmu: kalnas-pakalne, vanduo-desinej, vanduo-kairej, tunelis-serpantinas. Prie dar vieno kelto apsiziurejom, kad ten nedidelis fjordas, ir ji galima tiesiog apvaziuot, darant 30km kilpa, ka ir padarem, kuo likom patenkinti- fotoaparatan atgule dar susnelis nuotrauku. Taip riededami pririedejome paskutini kelta, kelianti i Alesundo komuna- musu keliones tolimiausia taska. Sumokejome 78 kr ir visai nesigailedami ivaziavome keltan- keltis reikejo visai nemaza smoteli. Beje, jums kas nors sake, kad vanduo gali buti zalias? Nesamone. Vanduo gali buti tik melynas. Bet tokios sodrios melynos spalvos, kad sunku apsakyt- niekad anksciau nebuvau to mates. Gamta palaipsniui pasikeite i ganetinai atsiauria- augmenija kukli, didziuliai akmenys ir vanduovanduovanduo. Issilaipine nuriedejome link galinio punkto, kuri pasiekeme gana greit. Ir cia Virga dave ideja nuvaziuoti i maza sala keistu pavadinimu Vigros, esancia visai salia. Skeptiskai sutikau. Susimokeje 59 kr i sala nuvykome… 2 tuneliais, einanciais po fjordais! Jo, jausmas geras- tiesus, kaip styga tunelis staciu kampu eina zemyn kazkiek ilgai ilgai, po to aukstyn, kol ima suktis apie savo asi. Apie slegio pokycius ausyse nutyliu. Gal koks ekstremalas ir butu suzavetas, taciau man buvo baisokoka…Isnirom i dar atsiauresni krasta, visur aplink dvelke vandenynu. Buvo giedra ir pute vejas, taciau, kaip bebutu keista, visai nesaltas ir nestiprus. Ir cia mes isvydome JI. Vandenyna. Pirmakart gyvenime. Pasidare net baugoka kazkaip- visgi jura yra jura, nors vizualiai atrodo taip pat, o cia vandenynas, ir dar koks- Arkties..Netiketo atsitiktinumo deka radom privaziavima prie pat vandenyno, kur buvo neitiketinas dalykas- keli simtai metru smeleto papludimio begaliniame uolu ir akmenu masyve.Kaip veliau paaiskejo, kad si vieta vadinasi Blimsanden ir yra pazymeta visuose bukleteliuose, kaip super retenybe ir izymybe. Na lietuviams, pripratusiems prie tokio pat smelio Lietuvos papludimiuose tai jokio ispudzio nepadareJ. Nieko nelauke, susirenteme palapine ir konstatavome liudna fakta- kad beveik neturime gelo vandens…Atlikus ta pati sudetinga mokslini eksperimenta buvo nustatyta, kad vanduo Arkties vandenyne yra ne surus, o neapsakomai surus, netinkamas net dantim valyt. Kur kas suresnis, nei Baltijos juroj. Garbes reikalas buvo vandenyne nusiplauti kojas. Dabar Lietuva gales ne tik didziuotis tuo pabodusiu faktu, kad jos karzygiai girde zirgus Juodojoje juroje J. Deja, daugiau nieko nusiplaut labai neteko, nes Arkties vandenynas atitiko savo temperaturini pavadinima. Tolumoj stuksojo kalnai, per kuriuos ritosi debesys- kaip skysto azoto garai senoviskuose fantastiniuose filmuose. Irgi atrode pritrenkianciai. Uzkande ukiskai- skilandis, juoda duona, cibulis bei kelios skardines salto alaus – leidomes ropineti pajuriu (pavandenyniu???), kol susivokeme, kiek valandu- saule 11h dar nebuvo nusileidus! Kada ji cia leidzias, bala zino- va dabar, kai rasau, yra 00:31, o lauke gali spakainai skaityt knyga, pakankamai sviesu, nors saules jau ner- ismigo i virs horizonta dengiancia debesu marska. Virga jau seniai miega, o ir as isjungineju kompa, tikedamasis, jog nakti nenutiks jokie netiketumai ir atsibusim sausi bei sveiki J

Bendras kilometrazas- 1268 km

 

KETVIRTOJI DIENA

 

Pabudome sveiki ir gyvi, vandenynas truputi patvines ose, horizonte kaupdamas juodus debesis. Ilgai netempe, susivyniojom meskeres ir sokom i Toyota. Kad jau buvom ten, nusprendem apsukt ir aplinkines salas, kur prisiziurejom svyturiuku, laivuku ir tuneliuku. Ka ten tuneliuku- visu tuneliu. Pvz., vienas is ju tesiasi apie 3 km ir yra 157m zemiau juros lygio. Is tikruju nejauku. Apsuke salikes ir padare aibe nuotrauku, patraukem link siaures, i taip vadinama Troliu kelia. Turbut ne vienas bus apie ji girdejes- praktiskai kiekvienas kelioniu gidas pataria ji aplankyti, na o motociklistams isvis sventas reikalas pravaziuoti tuo marsrutu. Taigi pro fjordus-kalnus-tarpeklius nuriedejome tenai link. Per tiek dienu akys pamate tiek visokiausiu grozybiu, kad jau spoksojom per langus atbukusiu zvilgsniu, tingedami net fotiko knopke nuspaust, nors anksciau, matydami tuos pacius vaizdus, butume net spiege J. Nusileidom eilini karta apacion ir ememe kilti i kalna staciu keliu tarp misku. O miskai cia tikri- simtameciai medziai, apacioj samanos, viskas auga ant milzinisku akmens gurvuoliu- pastatysi ne ten koja ir smuksi kokius  5 ar 10 metru zemyn. arba nusivosi i kokia upe. Viskas palikta „netvarkyta“- t.y., taip, kaip yra. taip kaip ir turi but. Cia jum ne sumauti lietuviski parkeliai su siuksliu kalnais kampuose. Cia jauciasi pats motinos Gamtos alsavimas ir jautiesi per menkas, kad galetum ji trikdyti, gali nebent nuolankiai stebeti ir nieko daugiau. Pagal zemelapi nustatem, kad tai jau Troliu kelias. Ir jis buvo vertas girdetu liaupsiu…Prasideda kanjone ir kyla gana tiesiai vis aukstyn ir aukstyn, vienoje puseje- stati siena, prasmenganti debesyse, kitoje puseje- fantastiskiausia mano gyvenime matyta kalnu upe- vanduo tyska purslais beveik 95%, o ten ku jis truputi ramesnis, igauna toki sodriai zydra atspalvi, jog rodos, kad upes dugnas isklotas zydrom plytelem arba kad po juo yra dar vienas dangus. Nerealu. Yra nuotraukos. Pavaziavus kelis kilometrus, kanjonas baigiasi ir prasideda kulminacija- kelias staciu zigzagu kyla uola pro virsu, o is visu pusiu sniokscia kriokliai. Statumas- 10%. Jei kam nors tai ka nors sako. Tvoreles- miniatiurines, trafikas labai didelis- transportas po transporto, dauguma busikai, pasitaike i autobusu(ka jaucia ju vairuotojai- neisivaizduoju), begale, kartoju, begale motociklu (beje, jokiu suknistu cioperiu- tik enduro, kelioniniai, britvos) ir lengvos auto. Kelias praktiskai vienam automobiliui. Prasilenkinejant ratai balansuoja ant kelio dangos ribos, daug kur danga dregna, nes vejas nesa kriokliu purslus. O pacioje svarbiausioj vietoj, per didziausia kriokli stovi didelis akmeninis tiltas, surestas per tarpekli, po kuriuo praraja kazkiek daug…labai daug…apsvaige nuo vaizdu nuriedejome toliau. T.y., auksciau. Kaip ir reikejo tiketis, kalno virsuneje buvo aibe kaviniu, kiciniu suvenyru kiosku ir kitu nieku turistams. Ir visur begale akmeniniu ”troliu namuku”- ivairiausio dydzio prirestu akmeniniu piramidziu- skaitoma, kad kiekvienas atvykelis privalo pastatyti bent po viena toki namuka, kitaip trolis gali supykt ir prikrest shposu. Augmenija- praktiskai vien samanos, o siaip- uolos, sniegas ir ledas. Ilgai ten neuzsilaike nuriedejome tolyn, link dar vienos isgirtos vietos- Geiranger. Pakeliui persikeleme dar vienu keltuku per fjorda (66kr) ir patekome i kur kas siltesne zona. Vel suslepeme zieminius rubus. Ir vel leidomes diideliu diideliu serpantinu palei graazu graazu fjorda laabai laabai aukstais ir staciais kalnais. Venoje jo puseje buvo siek tiek dirbamos zemes plotu, kur augo vien tik braskes ir dar karta braskes- stai kur jos, pasirodo, auga- jau maniau, kad cia mitas, kad daug lietuviu vaziuoja dirbt prie braskiu Norvegijon. Na  kaip ten bebuve, ten karaliavo lenkai- kur tik braskiu laukas, ten ir keletas masinu su lenkiskais numeriais. O tu numeriu visokiu- nuo senovisku juodai baltu iki tokiu kaip LT ir net jau naujovisku- kur raides PL ir zvaigzdutes ratu. Gal ir Lietuvoj jau tokius isduoda?.. Pradejo cypset Toyotos stabdziu kaladeles, pranesdamos, kad greit bus  laikas jas keist, nes net riedant 2 begiu, greitis pasiekdavo apie 60 kmh, o apsukos sokdavo virs 4000 rpm. Nusileidus iki miestelio teko konstatuot, jog tai vienas didelis viesbutis su viesbutukais, taigi neuzsilaikeme ir ememe kilti kita fjordo puse aukstyn-aukstyn-aukstyn…Palaipsniui is veslios lapuociu zalumos teliko kreivi berzeliai, o veliau dingo ir tie, uzleisdami vieta samanomis, o kelias vis ejo i virsu. Dingo ir samanos, uzleisdamos vita plikom uolom ir ledo lytim, pluduriojanciom nedidukuose uolu ezereliuose ir upese. 600-800-1000m virs juros lygio. Pravaziavo mojuodamas autobusas su lietuviais. Ir kai jau kelias turejo leistis zemyn, pastebejome nuoroda- DALSNIBBA 1500m. Ai, pagalvojom, vienaq karta gyvenam, ir, nors buvom jau nusikale, nuriedejome link kalno. Kaip ir reikejo tiketis, susimokejome (60kr) ir nuvingiavome virsun. Serpantinas zadejo but 5 km ilgio. Po velniu, emem gailetis po pirmo km, bet negi grisi? Statumas- neisivaizduojamas, apsisukt nera kur, J, kelias- tiesiog papilta zvyro, siauras, tvoreles tik kur ne kur, o gal po 2 km ivaziavome i debesi…Matomumas- nuo 10m iki kokiu 3 m, greitis- 5 kmh…Uzvaziavome. Islipome. Iskart susalome. Apsisukome ir isvaziavome. Nes viskas skendejo debesyje- lyg plaukiotume piene ar kisieliuje. Keistas jausmas. Liko budeti tik trys monolitiskai sustinge namukai ant ratu, matyt, uzvaziave anksciau ir besitikintys sulaukt gero oro. Atgal stumemes 1 begiu, drozdami stabdzius ir kur kas labiau bijodami J. Nusileidome laimingai ir jau visai nesigailedami, kad kabarojomes. Buvo jau gal 19.30 h ir reikejo dairytis nakvynes, o jos dairytis kaip ir nebuvo kur- kelias ejo per samanu plotus aukstai virs juros lygio- i uola nei kuoliuka ikalsi, nei malka susirasi. O ir saltiniai daug kur, vejas, salta, zodziu, jokiu prosvaisciu nakvot. Tik labai grazu. Gal po valandos kelias pagaliau eme leistis zemyn ir jau galejome pradet ieskot vietos nakvynei- salimais vingiavo upe, prasidejo spygliuociu miskai. Taciau kiekvienoj padoresnej vietoj, it sungrybis, pupsodavo namukas ant ratu L. Na bet galu gale radome nebloga vietele ir isikureme be jokiu nuotykiu…

Bendras kilometrazas- 1595 km.

PENKTOJI DIENA

 

Pabudom apie puse devyniu, susivele i kamuoli, nes pasistatem palapine kreivai ir dar ant nuolydzio. Dangus buvo apniukes, taciau oras buvo siltas ir nevejuotas. Papusryciavom ukiskai skilandziu bei duona(visi suriai/sviestai buvo pasibaige) ir leidomes toliau, t.y. ,kaip ir atgal.Buvom planave daryt dar viena nakvyne pries Osla, ale pamslijom, kad galim vaziuot ir tiesiai link jo, mat buvom pasiilge duso, o Osle gyvena bei dirba buves Virgos kursiokas. Taigi susitelegrafavom, paderijom zemelapy kursa ir nuriedejom. Kelias ejo per spygliuociu miskus, tad kazko stebetino ta diena neisvydom, isskyrus kelias (o gal viena ir ta pacia) kalnu upes- tiek tekancias pavirsiuj, tiek giliai uolu propersose kunkuliuojancias. Perpiet vel kabinome Jotunhaimeno nacionalinio parko kalnus- pakilome i 1200m lygi ir nuvingiavom keleliu be jokiu tvoreliu per samanotas lygumas, kol ivaziavom i debesi (tiesiogine prasme) ir prasidejo lietus, lietus, lietus. Be jokiu pertrauku merke valanda, kita, trecia- skrandziai urzge, as emiau knapseti prie vairo. Uzsukom i eiline aikstele, kur staliukai buvo atviri ( jie cia isvis nepraktikuoja uzdaru pavesiniu). Stovejo tik didelis tualetas placiu stogu. Tik nereik galvot, kad tai buvo dvokianti aprasineta buda, apdrabstyta shudais. Tai buvo nedidukas namukas be jokiu kvapu ir su ganetinai atsikisusiom stogo atbrailom. Tai ilgai negalvoje, privarem dzipa atbula po stogu, atsilenkem bagazine ir pasidarem kuo puikiausia stala merkiant lietui. Tai taip pribloske salimais prisiparkavusius norvegus, kad tie, neiskente isrepliojo is masinos (merkiant lietui-negirdetas neregetas dalykas) ir nuejo pro mus neva ismesti kazkokios siukslytes J. Grizo. Tada issikepurnejo kitas nutukelis ir itariai debsodamas nuslinko tualetan. Po to, patenkine smalsuma, nuvaziavo. Neuzilgo isjudejom ir mes. Kadangi turejom smulku Oslo zemelapi, nusprendem reikiama rajona pasiekti trumpesniu keliu, siekdami isvengti kamsciu magistraliniuose keliuose (pasirinkom 160), ir neprasovem- sturmanaujant Virgai, pliaupiant lietuj ir isvengus kamsciu, mes kuo tiesiausiu keliu pasiekem tiksla (Ulern rajona, jei kam idomu). Bet kas svarbiausia- netycia isvengeme visu keliu rinkliavu!!! Nes vaziuodami ne i, o pro Osla pries keleta dienu, susimokejome net tris kartus- 15, 20 ir 30kr. O cia nei vieno. Vadinas, to isvengt imanoma, reik tik budu zinot. Taigi, draugas pro darbovietes langa ismete mum savo buto raktus ir mes, svarus-svaruteliai, laukiame jo griztant, paservirave stala su lietuviska degtine, lasiniais bei skilandziu. Na dar zinoma, cibuliais bei juoda duona. To niekad neivertins gyvenantys vien Lietuvoj J

Bendras kilometrazas- 1980 km

 

SESTOJI DIENA

 

Sesta diena buvo paskirta bastymuisi po miesta, uztatai jokiu idomybiu ir nepatyrem- pesciomis nuzygiavom iki centro ir atgal, aplankem Karaliu rumus (nieko ypatingo) bei Vygelando parka (labai ypatinga). Praktiskai didziausias Oslo pasididziavimas. Na, dar neskaitant to, kad pats miestas nusidriekes palei fjorda. Jei ka domina architektura- galit nevaziuot, nes simtmecio pradzioje norvegai, nusprende, kad is senu pastatu jokios naudos, nugriove visa senamiesti ir surente is naujo. Paciam centre publika gana marga- nemazai turistu ir neformalu. Osle anksciau buvo a la Kopenhagos Christianija (vienoj aikstej visa para buriuodavosi narkomanai), taciau juos pries 3 savaites pradejo vaikyt policija (idomu, ka anksciau galvojo???) ir dabar jie pasklide po visa miesta. Savo akim matem ir net nufotkinom viena atstova, paslika vidury dienos gulinti prie centrines baznycios ant pievutes. Salia ant padekliuko sudelioti svirkstai ir kiti reikmenys. Zmones tiesiog eina pro sali ir tiek, cia, pasirodo, viskas normalu…Kas cia dar?..Apeje puse miesto vel pesciomis grizome namo ir tiek. Ka cia berasysi. Skauda kojas, nes arba lipi kalnan, arba nuo jo leidies.

 

SEPTINTOJI DIENA

 

Teko prabust be nuotaikos, suvokiant kad tuoj teks traukti namo. Apsirengem-apsikuitem ir ismynem. Iskart uzsirovem ant mokamos gatves (20 kr) ir stebetinai tiesiai ir neklaidziojant palikom miesta. Uz miesto pavaziavus dar kokius 50 km, vel susimokejom (15 kr) ir nuvaziavom link Svedijos sienos, kur papuolem i kokiu 15 km ilgio kamsti del kelio remontu. Diena buvo labai nebloga, kaip ir visos kitos Norvegijoj. Tik ivaziavus Svedijon, iskart eme niaukstytis, atsalo. Per zinis teko matyt, kad Smalande net potvyniai, o ir Skanej visos upes istvine ir isvis tokia prasta vasara buvo tik pries 150 metu. Prie Goteburgo sustojom aplankyt Bohus pilies- is tikruju labai grazi viduramziu pilis, kur, jei kam idomu, netgi pats Mortiisas yra klipa susukes. Nu ir mes visaip prisifotkinom. Staigiai sugriliavom ir numynem link Landskronos. Ties Ularedu eme lyti ir lijo ir lijo iki pat namu. Ir iki dabar sekmingai lyja. Taigi kelione sekmingai baigta, beliko tik ryskus prisiminimai ir aibe nuotrauku…

 

Bendras kilometrazas- 2562 km

 

Patarimai planuojantiems vykt:

Norvegijoj yra viskas labai nepigu, taigi visuomet turekite pinigu, pageidautina grynuju, nes gali prisireikt susimoket paciose netikeciausiose vietose. Nebijokit, pinigu gaila nebus J

Jei planuojat vykt su automobiliu, pasitikrinkit stabdzius bei ausinimo sistema, mat horizontaliu keliu praktiskai nera. Taipogi turekite instrumentu, nes teks vykt pro visiskai neapgyvendintas vietas.

Benzinas pigesnis sostineje ir vakarineje pakranteje, brangesnis- kalnuose.

Kreipkite demesi i kelio zenklus

Jei turit aukscio baime arba sergat klaustrofobija, vykti nepatartina.

Maista geriau vezkites is namu, nes brangu. Jei ragausite, atsargiai rinkites patiekalus, nes vienas is nacionaliniu patiekalu- 4 menesius pudyta zalia zuvis. Kas mate- neragavo, nes dvoke nerealiai.

Pinigus keiskites Lietuvoj (ar kur kitur), nes cia iskeis prastu kursu + nulups uz paslaugas.

Pasirupinkit fotojuostelem ar atminties kortelem- mes i diena padarydavom apie 200 nuotrauku.

 

Mum kelione atsiejo apie 2100 NOK + nemokama nakvyne+ maista vezemes savo+ ivaziavome su pilnu baku.

Tai va tiek turbut….

SLAYER koncas Malmėje, 2006 gal.

andraika post on vasario 24th, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

Beblūdinėdamas interneto platybėse, netikėtai užkliuvau už nežymaus anonso, kad mano vaikystės dievai, grupė SLAYER koncertuoja vos už 100 km- Malmėje. Prasitrynęs akis ir įsitikinęs, kad tai- ne optinė apgaulė, kuo skubiausiai užsisakiau bilietus, išsiknisau iš archyvo pelėsiais beigi voratinkliais apaugusius seniai pamirštus cd ir kelioms savaitėm panirau į audringos jaunystės prisiminimus.

Atėjus ilgai lauktam vakarui, susikomplektuojame ekipažą ir per lietų, rūką ir perkūniją išjudame fiestos link. Iš asmeninės patirties žinodami, kad niekas niekad neprasideda laiku, šiek tiek pavėlavę, įriedame prie Malmės kongresų rūmų. Čia pastebime pirmą skirtumą, lyginant su lietuviškais undergroundo koncertais- pas mus minia siūbuoja aplink duris linksmoje spūstyje, it vandens pritvinkęs prezervatyvas, plona srovele Brauno judėjimu tekėdama vidun, o čia- viskas priminė Maskvos Raudonąją aikštę- kelių šimtų metrų eilė, tvarkingai išsirikiavusi, judėjo įėjimo link. Pamatęs žmonių kiekį, mintyse nusprendžiau, kad bus gerai, jei jei papulsiu vidun bent į renginio vidurį, tačiau, didelei mano nuostabai, eilė judėjo labai greitai ir mes- vienas du- jau viduje, sėkmingai praėję visus facecontrol‘us- matyt, tenykščiai geriau žino, kas yra potencialūs žulikai ir nė vieno mūsų nė netikrino. Taigi, papuolėm vidun ir nužygiavom salės link, iš kur jau griaudėjo muzika.

Savo gėdai turiu pripažint, kad taip ir nesužinojau, kas grojo pirmieji- logotipo užrašo neįskaičiau, į pradžią pavėlavom, muzika- nesudomino, pamenu tik, kad tai buvo apšildanti grupė iš  Kanados, kurių gitaristas pagal savo imidžą priminė K. Kingą. Pagalvoję, kad vakaras dar ilgas, nusliūkinome prekystalių link, palikę besikratantį pundelį jaunimo ir besidegiojančią salės šviesą- viskas priminė generalinę repeticiją.

Kol apsiprekinome alumi, marškinėliais ir kitais mielais niekučiais, į sceną išėjo antrieji vakaro dalyviai- Lietuvoje neblogai žinomi „Lamb of God“- piktas plikas vokalistas, primenantis didelį vorą, gerą valandą rėkė, spiegė, kriokė reikalavo kokaino ir kitaip linksmino publiką, spėjusią gerokai apšilt nuo 3.5% stiprumo alaus- švedai turi stulbinančią savybę apgirst nuo visokių nealkoholinių gėrimų. Linksmas ir piktas trash-black-industrial tiko švediškam jaunimėliui, liejančiam prakaitą pirmose eilėse, tuo tarpu vyresnė publika būriavosi prie gale stovinčių alaus prekystalių, laukdama savo valandos.

Po „Lamb of God“ sekė ilgesnė pertrauka, mat pasirodyti scenoje turėjo Children of Bodom- publika plūstelėjo prie prekystalių, o scenoje ėmė krebždėti darbuotojai, keisdami aparatūrą, traukdami marškas nuo papildomų garso šaltinių- apsidairęs aplink pastebėjau, kad dauguma žiūrovų buvo kultūringai apsirūpinę ausų kamštukais. Pabendravus su švedų muzikantais paaiškėjo, kad ir šie naudoja pastaruosius, tiesa, kažkokius specializuotus- pora kainuoja per 100 eurų. Pertraukos metu scenos gilumoje ėmė vaidentis kažkokios videoprojekcijų sukurtos baidyklės- priėjęs nustebau, kad tai- Švedijoje šiuo metu populiariausio online žaidimo Warcraft reklama 🙂

Publika tuo metu gausiausiai būriavosi prie ėdesio skyriaus ir šiek tiek kukliau- prie alaus. Švedai savo prioritetus yra paskirstę maždaug taip- pirmoje vietoje yra maistas, antroje- maistas, trečioje- visa kita. Nors metalistų spektras koncerte buvo kuo plačiausias- buvo galima išgirst visas Europos kalbas, pamatyt Slayer marškinėliais apsirėdžiusį turką, sijonuotus gotus su žindukais burnose, grandinėm apsivyniojusį indą, kukluksklano atributiką dėvintį negrą (!!) ar susikabinusią gėjų porelę, publiką būtų galima suskirstyti į tris dalis- pirmoji- pati gausiausia- vadinamieji stiliagos- plaukai, sutepti žele, įvairūs madingi rūbeliai, raudoni skruostai- tarytum kokie koledžo berniukai, susirinkę vakaruškon, antroji- jauni true metalistai, kokiais kiekvienas mūsų buvome jaunystėje- suraukti žvilgsniai, juodi rūbai, kerzai ir visi kiti priklausantys atributai. Na ir paskutinysis pogrupis- oldskūliniai metalistai, kurių amžius prasideda nuo kokių trisdešimt ir tęsiasi iki begalybės- išvaizda- kuo įvairiausia- nuo baikerių, iki markeriais išpaišytom džinsūrom išsipuošusių pudelių iš Europe laikų, buvo ir kostiūmuotų diedukų, ir bobučių, ir žmonių vežimėliuose ar su ramentais. Visur vyravo draugiška apgirtus bei gryna atmosfera- viešo susibūrimo vietose Švedijoje rūkyti uždrausta.

Nugriaudėjus pirmiesiems Children of Bodom akordams, publika plūstelėjo prie scenos, ištroškusi decibelų- nuo pat pirmųjų garsų salėje užvirė košė- žmonės sukosi pogo sūkuryje, vartėsi, plaukiojo virš galvų ir kitaip šėlo- čia pastebėjau antrą skirtumą, lyginant su lietuviška publika- vokalistui atsukus mikrofoną salėn, publika neklysdama išdainuodavo bet kurios dainos bet kurią vietą- to dar turėtume pasimokyt- visgi yra jėga, kai Vilniaus „Ąžuolyno“ dydžio sausakimša salė dainuoja išvien- jausmas yra nepakartojamas- pasijutau it atstumtasis, vos susigraibąs, kuri daina yra kuri. Kadangi po Children of Bodom turėjo groti švedų dievai In Flames, buvo jaučiamas šioks toks nekantrumas publikoje, kuris, tačiau, neperaugo į ką nors nemandagaus Children of Bodom atžvilgiu- vyrukai atgrojo savo kokybiškai, publika savo ruožtu kokybiškai atšėlo tam skirtą laiką ir nurimo pamaldžioje tyloje, belaukdami savo stabų. Scenon ėmė keliauti keisti, akvariumus primenantys kubai, personalas suderino instrumentus, išsiskleidė medžiaginę vaizdinę medžiagą ir viskas paskendo tamsoje. Nuaidėjus pirmiems elektroniniams garsams, salėje pasigirdo vientisas, visa drebinantis kaukimas, nustelbiantis netgi sintezatoriaus garsus. Neperžvelgiamoje scenos tamsoje ėmė žybsėti įvairios diodų grandinės, persipinačios tarpusavyje (štai kokį vaidmenį atliko vadinamieji „akvariumai“), ir štai, iš dūmų kamuolių išniro jie- švedų kultinė grupė In Flames. Salėje aiškiai matės, kad didelė dalis žiūrovų laukė būtent jos- tvyravo tokia ekstazė, kad jei kuris nors muzikantas būtų spragtelėjęs pirštais ir liepęs numirt- salė būtų griuvus paslika, lydima pašėlusio lazerių bei stroboskopų mirgėjimo ir besiraičiojančių videopentagramų salės sienomis. Dredlokuotas vokalistas bendravo su publika, tarytum su senais bičiuliais- visiškai betarpiškai ir šiltai. Per lėtesnį gabalą teko užfiksuot dar vieną technokratinę naujovę- visi pamena, kad romantiškose vietose yra priimta siūbuot iškeltą aukštyn žiebtuvėlį. Pamirškite, brangieji. Tai baisus archaiškumas ir netaktas. Šiais laikais yra priimta mosikuot iškeltu aukštyn mobiliuoju telefonu, o tiksliau- jo šviečiančiu ekranu. Pasijutau pasenęs. Atvirai pasakius, In Flames niekad nebuvo mano favoritai, taigi visai nesupykau, kai vaikinai baigė savo pasirodymą ir paliko sceną bei žiūrovus nekantriam laukime. Scenoje užkunkuliavo darbai- būgnų baterija pakilo aukštyn- kaip ir priklauso maestro, marshall kubai transformavosi į du, savaime aišku, apverstus kryžius (nereikia nė minėt, kad vieną kryžių sudarė 13 kubų), pasiruošimai, kaip ir priklauso tokio lygio kapelai, užtruko vos 20 minučių- yra iš ko pasimokyt mūsiškiams kriū, sugebantiems derinimo laiką užtempt iki begalybės.

Aišku, kaip visad, alaus ir dešrų kiekis metaliūgoms, kaip visada, nebuvo tinkamai paskaičiuotas, todėl, atstovėjęs kilometrinę eilę, gavau šlykštų hamburgerį su šlykščia kokakola :(.

Na bet mes ne apie tai. Staiga salėje ėmė gesti šviesa, pasipylė dūmai, gilumoje išryškėjo bedieviška projekcija ir nešina žemo dažnio virpesių skalanduojamais puspilniais bokalais, senoji gvardija metėsi priekin 🙂 SLAYER pradėjo bendravimą griausmingąja „war ensemble“- atsisukęs publikon pamačiau, kad abejingų nedaug- kratėsi visi, kiek užmatė akys- neatsiliko nei diedai, siautulingai trypiantys šv. Vito šokius. Kiekvieną dainą lydėjo aukštos kokybės videoprojekcijos, susietos su vienu ar kitu albumu- pradedant „show no mercy“ ir baigiant dar naujausiais, nepublikuotais kūriniais.

Visą SLAYER pasirodymą įvertinčiau aukščiausiais balais- garsas, technika, apšvietimas- viskas lygiai taip galingai, kaip ir koncertiniuose dvd. Šiek tiek nustebino T. Araya imidžas- ponulis užsiaugino nemenką juodą, jau spėjusią žilstelėti, M. Gibsono barzdukę, kuri jam visiškai tiko 🙂 Pertraukėlėse tarp dainų vokalistas negailėjo kandžių replikų nei krikščionybei, nei islamui, nei Bušui nei tiems patiems taikdariams- jiems buvo dedikuota „mandatory suicide“. Videoprojekcijose mirgėjo WWII nacistinė simbolika, vaizdai iš Irako ar 9/11- viskas sujungta į vieną velnišką nesibaigiančią grandinę, papuoštą žaliomis vėliavomis, apverstais kryžiais, svastikomis ir KKK- jei tuo metu salėje būtų prisifarširavęs religinis fanatikas- neabejotinai būtų nusidetonavęs 🙂

Nuskambėjus kiekvienos dainos pirmiems akordams, publika, tarsi per futbolo rungtynių finalą, puldavo vienas su kitu glebėsčiuotis, spausdavo rankas, krisdavo ant kelių ir kitaip reikšdavo savo neapsakomą susižavėjimą- per „south of heaven“ kai kurių veidais tekėjo net ašaros- net jūsų nuolankiam tarnui kažkoks gumulas įstrigo gerklėj- visgi, prieš metų 18, kai ėmiau jais domėtis, net pati mintis išvysti SLAYER gyvai atrodė visiškai absurdiška. Jaunimas nusidūkęs alsuodamas sėdėjo pusračiais ant grindų, nustebęs spoksodamas į siautėjančius diedus- tai jiems buvo ryškiai netikėta. Net nežinau, kiek laiko truko pasirodymas, tik staiga suvokiau, kad jau viskas- nuskambėjo paskutiniai akordai ir SLAYER pasišalino nuo scenos. Ir čia aš staiga supratau, kuo užsienietiška publika yra prastesnė už mūsiškę- ogi tuo, kad čia niekas nepaprašė biso 🙁 Visi ramiai pasuko link išėjimų, nors šviesos uždegtos dar nebuvo- aš ir dar keli nelaimėliai pabandėm skanduot, bet beviltiškai- mūsų balsai visiškai prapuolė bendram šurmuly. O SLAYER dar būtų sugrįžę- taip ir neišgirdom tradiciškai finaliniu tapusio „raining blood“ nei atsisveikinimo kalbos- matyt ir jiems patiems tai galbūt buvo netikėta..

Po koncerto liko didžiulis kalnas gilių įspūdžių, spiegiantys ausų būgneliai ir šlapias, purvan įmintas cigarečių „west“ pakelis, liūdnai primenantis, kad „smokers die younger“…

Austrija, vasarinis slidinėjimas, 2005 metai

andraika post on vasario 24th, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , ,

Pusę metų nedrąsiai brandinta mintis pagaliau virto kūnu- birželio 28 d., paskatinti draugo Simo, ėmėm ir susiruošėm vykt paslidinėt Austrijon, į Alpes. Starto vieta- Švedija, Ängelholm. Apytikslis atstumas- 1200 km, tikslas- miestelis kalnuose Kaprun ir 3203 metrų aukščio kalnas Kitzsteinhorn. Ekipiruotė- laptopas su GPS ir 2003 M$ Autoroute versija.

            Taigi 5.15. Namie prieškelioninis bruzdesys, amžinas kažko pamiršimas, blaškymasis ir kiti malonumai, lydintys turbūt visus keliaujančius. Įdomu, ar yra tokių, kurie niekad nieko nepamiršta išvažiuodami?.. Išjudam iš namų jau vėluodami- iki Trelleborgo, kur mūsų laukia keltas- 130 km.  Norėdami suspėt, priversti virint panašiu greičiu. Atvykstame, aišku, greičiau, atstovim pasų kontrolės eilę ir įsitaisome laive. Keltas Trelleborg- Sassnitz plaukia 3. 5h ir į abi puses kainuoja maždaug 1600 kr. Atplaukiam be jokių didesnių įvykių ir 12.00 išsilaipiname- judame uosto teritorija, pasiruošę pasus (apsižiūrėję internete, susirinkome mašinon viską, ko gali pareikalaut kelių policija- įskaitant net reflektorinę liemenę) ir staiga susigaudom, kad jau esame kelyje- nesutikom net jokio nutriušusio pareigūno, krapštančio nosį- jokio įspūdžio, kad atvykome į kitą valstybę.

Pirmi kilometrai Vokietijoje- lyg ir medžiai žali, ir žmonės tokie patys, ir dangus mėlynas. Bet kažkas kitaip. To subtilaus „kitaip“ taip ir nesuvokiau- tiesiog kitaip ir tiek. Išsilaipinome buvusios DDR teritorijoje, Pomeranijoje- pirmas įspūdis, kad esame Lietuvoje- architektūra kitokia, tačiau judant laukais ir miškeliais matėsi tokie patys laukai, apgriuvusios fermos, dirvonuojančios pievos ir siauri keliai. Pirmą maždaug 100 km atkarpą 2 juostų kelyje judėjom mašinų kolonoje 80km/h – jau buvau bepradedąs bambėt, kaip čia reiks pasiekt tą Austriją taip besivelkant. Įsukus į 4 juostų kelią- reikalai pasitaisė- galima buvo ramiai nesitrukdant važiuot 120 km/h. Nuriedėjome link Berlyno.

            Matyt, kad kelias buvo ganėtinai naujas, nes 3 metų senumo Autoroute versija kompiuterio ekrane džiugiai rodė, kad važiuojame kažkur visai ne keliu, o miškais, upėm ir javų laukais 😀 Žemėlapį konfigūravome taip, kad maršrutas būtų kuo trumpesnis- neatsižvelgiant į miestus bei greičio apribojimus. Norėjome ir sutaupyt kilometrų, ir pamatyt daugiau Vokietijos- nes virinant vien greitkeliais ne kažin ką ir teišvysi. Taigi maršrutas vedė per patį Berlyno centrą. Suprasdami, kad tikrai nieko neišlošim, bet norėdami pamatyt miestą, nuriedėjome pagal nustatytą maršrutą.

 Miestas- nežmoniško dydžio, bet praktiškai nepapuolę į jokius kamščius pasiekėme centrą- kelias kažkodėl buvo nubrėžtas tiesiai pro Brandenburgo vartus- ar jis ten išvis egzistuoja- sužinoti taip ir neteko- Berlyne vyko Pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalis- miestas buvo tirštai prifarširuotas policijos ir sankryžoje, kur reikėjo važiuoti tiesiai, jau bolavo apskritimas, draudžiantis eismą, bei budėjo keletas pareigūnų. Atsiminęs istorijas, kad vokiečiai piktybiškai nešneka angliškai, nusigandęs nuvairavau policininkų link- mano vokiečių kalbos sugebėjimai apsiribojo žiniom iš tarybinių filmų apie antrą pasaulinį karą ir senovinių pornūchų jaustukais. Prišokęs rudmarškinis davė kažkokius nurodymus savo kapota kalba. Į mano nedrąsų užklausimą, ar galiu paklaust angliškai- atkapojo atgal, įterpdamas žodį „frau“. „Frau“ irgi papurtė galvą, kad su vokiečių kalba nieko nebus. Tada priėjo kitas pareigūnas, kažkiek besigraibantis angliškai. Paklausęs, kurlink vykstam- ilgai kraipė galvą ir stebėjosi, kad vykstame visai ne tuo keliu- kaip tikslą paminėjome Leipcigą. Kaltę teko suverst GPS imtuvui, kuris, it pūzras, riogsojo ant prietaisų skydelio, iš pažiūros atrodydamas visai ramus ir neatgailaujantis už nukringeliuotą kelią. Gerai, kad pareigūnas pasitaikė nepėsčias- laptopo ekrane pirštu nubaksėjo maršruto kryptis, keistai žiūrėdamas į bagažinėj gulinčias slides bei snieglentę- temperatūra lauke buvo gal +30. Begaline gatvių makalyne nuvingiavome nurodytu maršrutu ir, per kokią valandą, išsirabaždinome iš miesto!

Papuolėm į 6 juostų greitkelį, vedantį link Miuncheno. Čia teko pagaliau suvokt, kas yra „vokiški greitkeliai“- kukliai prisiglaudę pirmoje juostoje riedėjome 120/130km/h, kartkartėmis aplenkdami vieną kitą fūrą ar namelį-sraigę. Antra ir trečia juosta švilpė automobiliai, lyg pro stovinčius- nežinau, kokiais greičiais- manau, kad apie 200km/h ir daugiau.

           


 

Beje, pagal žuvusių avarijose skaičių Lietuva lenkia Vokietiją. Nors kaip šalis- yra gerokai mažesnė. Matyt, daug ką lemia vairuotojų atsakingumas bei mašinų kokybė- nemačiau senų „golpukų“ ar bmw „chuligankių“, kurios būtų bezdėję iš paskutiniųjų, apsivertę dūmais, kaip kad galima išvyst pas mus. Visiškai neteko prasmės lietuvių autopardavėjų frazė „automobilį turėjo vokietė, kuri važinėdavo tik į parduotuvę ir bažnyčią“- tai visai nereiškia, kad ji klebėjo ant 40km/h. Visai tikėtina, kad į mišias ji skriedavo ant kokių 230 km/h – pasižiūrėję į greitkelius, išvis ėmėme stebėtis, kad į Lietuvą parvarytos 15 metų senumo mašinos dar išvis sugeba važiuot..

Nakvynę buvom suplanavę prie Leipcigo esančiame kempinge, kurį susiradome internete. Bet vokiečiai pasitaikė esą skūpūs ant kelio ženklų- pasisukinėję ratais po nurodytą kaimelį nieko nesuradome, ir, kadangi buvo apie 6 valandas vakaro, nusprendėme sukarti dar šimtelį- kitą. O ten- kaip Dievas duos. Pasakyta- padaryta.

            Nuriedėjome Miuncheno link. Popieriniame žemėlapyje radome kempingo ženklelį netoli miestelio, pavadinimu Salsborg ir nusprendėme pabandyti laimę ten. GPS suvalgė duomenis ir sąžiningai nubraižė maršrutą iki paminėtojo kaimo. Apie 21h, klebėdami siaura kaimo gatvele, pamatėme labai kuklų ženklelį „camping“, užrašytą prieš kokį 1000 metų su markeriu ant skardos gabalo. Gūžtelėję pečiais, nuriedėjome kažkokiais kiemais žemyn ir… tikrai atidūrėme kempinge. Virga nuėjo ieškot registratūros, aš- užsnūdau prie vairo. Visgi 800 km per dieną netreniruotam organizmui nežinomais keliais- nėra juokai. Susimokam 12.5 euro už vietą palapinei ir gauname leidimą statytis bet kur. Kempingas- pievoje ant gražaus didelio ežero kranto, kurio kitą pusę dengia miškais apaugę uolos. Visiškai nusikalę, ėmėme statyt palapinę. Eilinį kartą besikeikdamas, smeigdamas kuoliukus į akmeningą molį, prisižadėjau būtinai įsigyt kokius nors super-puper-plieninius-lengvai-smingančius-beigi-nelinkstančius kuolelius, jei tik tokie egzistuoja. Susirentę palapinę, pasivaikščiojome paežere, apsižiūrėjom, gurkštelėjom alaus ir pasliki griuvom miegot, trepsint smulkiam lietučiui tūkstančiu kojelių.

            Prabudom 7 ryto- oras buvo- puikumėlis- saulutė ridinėjosi žeme. Nutapenome sanmazgo link- pakeliui apsidairėm, kad dauguma poilsiautojų čia įsikūrę gana stacionariai- prie namelių ant ratų augo gėlės, stovėjo palydovinės antenos, prie kitų- buvo sukaltos terasos ar net rožėm apsodintos arkos- įspūdis, kad ten buvo gyvenama kiaurus metus. Apsiprausę ir užkandę ėmėme krautis daiktus, kai teritorijon įriedėjo tarškėdamas- barškėdamas mikroautobusiukas- iš pradžių paglvoju, kad kažkas atvežė tuščius puodus ar kibirus, po to pamatėm, kad už vairo sėdintis barzdyla tarškina karvės skambalą- ėmėm prunkšt, kad čia, matyt, kaip pionierių stovykloj- rytinis trimitas. Bet kur tau. Iš visų kampų ėmė lįst apsimiegoję zombiai ir sliūkint prie autobusiuko- pasirodo, jis kas rytą atveža kempingan šviežiai keptas rytines bandutes, idant poilsiautojai nenugaištų badu. Visa stovykla užsiėmė pusryčiais. Šalimais savo kasdienį jungą nešė asenizatorių brigada, tuštindama perdirbtų bandelių talpą ir apgaubta profesinių kvapų. Žiaukčiodami pasukom link vartų ir palikome šią idilišką vietelę.

            Jei Saksoniją galima palygint su stalu, tai Tiuringiją galima palygint su stalu, ant kurio guli sujaukta staltiesė. O Bayern, kur įvažiavome ryte-  su stalu, ant kurio primėtyta skalbinių- didžiuliai kloniai, kalvos, nuo kiekvieno pakilimo atsiveriančios nuostabaus grožio tolumos su išsimėčiusiais kaimais, miesteliais ir pavieniais dvareliais. Anksčiau niekad nebuvau lankęsis Vokietijoje- tai dairytis buvo kur- kažkaip visai kitoje šviesoje nušvito visi žaisti kompiuteriniai žaidimai WWII tematika. Bevažiuojant vis piečiau, netoli Miuncheno- prasidėjo apynių plantacijos. Kadangi niekad to nebuvom matę- ūbaudami sukiojom galvas- atrodo tikrai neįprastai. Pakeliui užsukome į Dachau miestelį- kaip žinia, antro pasaulinio karo metu čia buvo viena didžiausių koncentracijos stovyklų. Aišku, stovyklos anei jokios užuominos nesuradom- šiaip pasisukinėjom po labai gražų miestelį ir nurūkom link aplinkkelio aplink Miuncheną link Salzburgo- miesto jau Austrijoje. Jau bevažiuodami ėmėm abejot GPS patarimais. Įvykus keliems nesutarimams tarp GPS, šturmano ir vairuotojo aplink Miuncheną buvo priraityta kilpų, kringelių ir įvairių integralų. Pagaliau šiaip taip išvingiavome į greitkelį (8 juostų!) vedantį link Salzburgo. Po pusšimčio kilometrų po dešine puse ėmė ryškėti didingi Alpių siluetai- kaip visada, artėjant prie kalnų, pagarbiai pritilome. Į Salzburgą mum nereikėjo, tai nusukome tiesiai kalnų link, Innsbrucko link. Vingiuotu 2 juostų keliu (kur vistiek visi lėkė ant 140km/h) pasiekėm kalnų papėdę, papuoštą kuklia lentele „Austrijos valstybė“- apie jokią muitinę ar pasų kontrolę nebuvo nei mažiausios kalbos.

            Kelias vingiavo kalnų papėdėmis pro pasakiško grožio austriškus kaimelius- kiekvienas namas išdabintas dažais, raižiniais, gėlėmis- visada galvojau, kad reklamose apie šokoladą ar austriškus pieno produktus pilna butaforijos- nei velnio. Viskas ir yra taip gražu, kaip rodo televizorius. Pro galybę mažų nuostabių kaimelių pagaliau pasiekėme savo tikslą- Kapruno kempingą- 780m virš jūros lygio. Vieta parai- 19 eurų. Į kainą įeina du suaugę žmonės, automobilis ir vieta palapinei. Paslaugos- tualetai, dušas, šildomas baseinas. Matėsi, kad buvo ilgai ir gausiai lyta- visur telkšojo balos, o šalimais tekanti upė plukdė savo purvinus vandenis velniažin kur, plink stūksanių kalnų viršūnės skendėjo abejotinos reikšmės debesyse. Pasistatėm palapinę, apėjom miestelį garbės ratu ir griuvom miegot. Bendras kilometražas- 1330 km.

            Palapinėje ryte ilgai nepamiegosi- automobilių gaudesys ir paukščių skrebenimas ir čirškimas išvertė lauk 7 ryto. Džiugiai spoksodamas į melsvą palapinės stogo spalvą išsiritau lauk ir.. papuoliau į pilką pliurzę- jokio melsvumo neliko anei ženklo- palapinė apmovė eilinį kartą- viskas skendėjo rūke (debesyse?)- nebuvo kalbos, kad matytųsi snieginos viršukalnės- trobos jau kelių šimtų metrų aukštyje buvo prapuolę. Patempęs lūpą, nuėjau ruošt pusryčių, dušan, ieškot kažkokių daiktų- atlikt kasdienę stovyklautojo rutiną. Besikuičiant ėmė šmėsčiot saulė ir po valandos debesų nebeliko nei ženklo- tarsi jų išvis nebūtų buvę! Pavalgę, susėdom automobilin ir išvykome apžiūrėti kažkokios hidroelektrinės, esančios netoliese kalnuose. GPS keistai rodė, kad iki jos kelio nėra, tačiau bukletėliuose buvo daug nuotraukų, kur užtvankos pylimu vaikšto minios turistų. Artėjant ėmė rodytis įtartini ženklai „tickets“- supratom, kad įvažiavimas mokamas. Nuėjom pasidomaut- bilietas vienam žmogui kainavo 16.50 euro plius apie jokį važiavimą su mašina nebuvo nė kalbos- norintys buvo tupdomi autobusan. Pabambėjęs nuėjau prie žemėlapio, gvildendamas mintyse „kaip čia iš kur nemokamai davažiavus- Kauno HE juk ne tik pasižiūrėt gali, bet ir pavažinėt šen bei ten“- tačiau greit šitas durnas mintis teko mest šalin ir tūpt autobusan, prieš tai dar paskatinus kažkokiam diedukui siaubinga anglų kalba kad „nu labai gražu ten“- taigi išriedame.

            Niekad nepasitikėjau ir žavėjausi serpantinuose vairuojančiais autobusų vairuotojais- ir niekad nesupratau, kaip jie nenusivožia- teko dabar tą visą baugų siūbavimą ant bedugnės krašto patirt savo kailiu- saugos diržo segtis nebuvo prasmės, nes nelaimės atveju autobusas ridentųsi tokion bedugnėn, kad jo paskui dar gerokai paieškot reiktų.. Pravažiavus kelis tunelius sustojom prie, anot dieduko, „labai didelio“ funikulieriaus. Seniukas tikrai nemelavo- prie mūsų akių iš funikulieriaus išriedėjo didžiulis sunkvežimis ir mes sugužėjome vidun. Kauno funikulierius savo talpa ir trasos ilgiu tepriminė vaikišką konstruktorių. Susispietę kylančioje atviroje aikštelėje klausėmės garsiakalbio postringavimų apie tai, kaip kylame „didžiausiu Europoje funikulieriumi, kurio keliamoji galia 20 tonų“- paaiškėjo, kad čia naujas variantas, pastatytas neseniai, prieš tai buvęs, įrengtas, berods, po antro pasaulinio karo kėlė net 65 tonas! Užkilus sugužėjome kitan autobusan ir nuriedėjome link užtvankos, kuri didingai stūksojo tolumoje. Privažiavus didžiulę užtvanką, staiga paaiškėjo, kad už jos stūkso dar viena- nepalyginamai didesnė! Privažiavus artyn, autobusas sustojo ir visi turistai pažiro į šalis, it įvairiaspalviai tarakonai. Užtvanka darė neišdildomą įspūdį- apsuptas kalnuotų viršūnių, telkšojo didžiulis žalias ežeras, vienoje pusėje suveržtas betoniniu diržu, kurį sudarė 360 000 kubinių metrų betono, išlieto 2037 metrų virš jūros lygio. Visi elektrą gaminantys agregatai buvo suslėpti kažkur po žeme- nesimatė nei pastatų, nesigirdėjo ir gaudesio- tiesiog buvo užtvanka, į kurią plūdo upeliai bei nedideli kriokliukai- pagrindinė upė, maitinanti HE, kaip supratau, atitekėjo kažkur po žeme. Pagarbiai žvilgsniu nulydėjome alpinistus, kurie su pilna ekipiruote nužingsniavo šturmuot viršukalnių ir nutapojome jau pramintais takais- karstymuisi pasiruošę nebuvome. Virga tyrinėjo niekad nematytas gėlytes, aš- pleškinau fotoaparatu. Nustebom, sutikę lietuvių grupelę, taipgi atvykusią paslidinėt. Įsitikinome teiginiu, kad ant sniego trumpom rankovėm ir šortais vasarą tikrai visai nešalta. Nusirabaždinę atokėliau, užsikaitėme katiliuką su kalnų vandeniu ir išsivirėme sriubos. Tik pavalgius, ėmė krapnot- susirinkom mantą ir nusiropštėm autobuso link- jie čia kursavo kas 20 minučių. Belaukiant įvyko dar vienas įstabus ir baugus gamtos įvykis- kažkur nugrumėjo lavina- vizualiai nieko nesimatė, matomai vyko kitoje kalno pusėje, tačiau garsas buvo įspūdingas- tarytum ilgas nesibaigiantis griaustinis, lydimas traškėjimo ir pokšėjimo- kaip per kokį miesto fejerverką. Lydimi neramių minčių, kaip čia bus su tuo čiuožimu, nuriedėjome autobusu link gimtojo kempingo. Parvykome be didesnių įvykių- vienintelis nemalonus faktas- tai lupatom sulyti rankšluosčiai, kurie buvo palikti lauke prasivėdinti.

            Užšokom į vietinę parduouvę „BILL“- ir buvom maloniai nustebinti prekių gausa bei pigumu- ne blogiau, ar brangiau, nei Lietuvoje- prisiėmėm daržovių, raugintų kopūstų, skirtingų rūšių alaus ir (2l 11% vyno kainuoja 1.99 euro) nacionalinio austriško gėrimo STROH (20 eurų už 1l). Etiketė iškalbingai bylojo, kad gėrimas yra 80% stiprumo, nerekomenduojama gerti gryną ir draudžiama gerti lėktuve. Gal todėl, kad degus?.. Žodžiu, parduotuvė padarė kuo geriausią įspūdį, jei neskaičiuot to, kad atsiskaityt galima tik „maestro“ kreditine kortele- kitų nepriėmė.

            Grįžę užsiėmėm kopūstų troškinimu, aš- alaus degustavimu, Virga- mėgavosi garsiuoju alpių pienu iš stiklinių buteliukų. Pasvarstėm- niekur seniai jau nebematėm pieno stikliniuose buteliuose. O čia- prašom- visokių dydžių. Miela ir estetiška rankon paimt. Pavalgę, mostelėjom po taurelę „tradicinio austriško“- jooo, etiketė nemelavo- maloniais prieskoniais pagardinta ugnis nutekėjo skrandin ir tuoj pat ėmė maloniai šildyt. Maloniai apšilę, vėl iškulniavom pasižvalgyt miestelin. Iš vietinio stadiono aidėjo muzika bei alasas- pasukome ten. Minia vietinio jaunimo, apsiginklavę begale alaus, šlitinėdami stebėjo tv ekrane futbolo varžybas tarp Anglijos ir Portugalijos- jau vyko baudinių mušimas. Sprendžiant iš riksmų ir mostagavimų- minia sirgo už beleką- džiaugsmingai rėkė  tiek už vienus, tiek už kitus. Vienu baisiai svarbiu momentu dingo elektra- minia kaukimu pasveikino įvykį. Palapinės bei baro savininkas, džiaugsmingai rėkdamas su visais, tvatijo per televizorių ir tampė už laidų- kaip nekeista, televizorius atsigavo 🙂 Pasibaigus varžyboms, visa girta bet nepiktybiška minia pasklido po šonus. O mes pasukome link Kapruno pilies, kurią buvome matę tik iš tolo ir atvirutėse- šiaip, nieko įpatingo- eilinė maža pilis ir tiek. Tik užrašas ant durų bylojo, jog „karinio konflikto atveju šis pastatas yra nacionalinė istorinis paveldas ir jo atakuot nevalia“. Linkstančiom nuo nuovargio kojom grįžom palapinėn ir  virtom miegot.

            Prabudę sekantį rytą ir pamatę giedrą dangų su vos vienu – kitu debesėliu- vos nepuolėm šokt iš laimės- iš tikrųjų, kai žmogus gyveni po tvirtu stogu su keturiom sienom- visai kitaip, atsainiai žiūri į oro permainas…

            Susirinkom katiliukus šokom mašinon ir išrūkom Salzburgo kryptim lankyti kažikokių labai įspūdingų ledo urvų kalnuose. Kelias vingiavo pro labai gražius austriškus kaimukus, skendinčius gėlėse ir debesyse- ilgokai važiavę tarpekliu palei gražią kalnų upę pamatėme tolumoje ant kalvos stūksančią pilį. Kadangi ji buvo beveik pakeliui- nuvingiavome jos link. Tai buvo Werfeno miestelis. Privažiavę artyn, kaktomuša atsirėmėm į kasą, kuri reikalavo 10 eurų už įėjimą ir dar 2, jei pageidaujama, už funikulierių. Kadangi lauke buvo virš 30 šilumos, pasirinkome pastarąjį variantą. Užkilę ėmėme fotografuot bei tyrinėt pilį- pasirodo, joje dar buvo įrengtas medžioklinių paukščių muziejus. Išėję į vidinį kiemelį, pamatėme besibūriuojančią turistų minią, ginkluotą vaizdo perėmimo priemonėmis. Nors abu nei velnio nesupratom vokiškai-austriškai, nuojauta kuždėjo, kad tuoj tuoj kažkas turi prasidėt. Prisėdom. Neužilgo pievelėn išėjo mergina, apsirėdžiusi it Robinas Hudas, ir ėmė kažką tauzyt, pamostaguodama rankom. Neužilgo pasirodė vaikis, nešinas, kaip supratau, kažikokiu sakalu- supratom, kad papuolėme į medžioklinių paukščių pasirodymą. Vaikis išmetė sakalą oran, katras pakilęs ėmė skrieti ratu. Mergiotė aplink galvą pradėjo sukti virvę, kurios gale buvo pritaisytas plunksnuotas gumulas, simbolizuojantis paukštį. Sakalas, pasukęs kelis ratus, akmeniu puolė gumulėlio link. Mergiotė paskutiniu momentu trūktelėjo virvelę- ir sakalas, nieko nepešęs, nuskrido vaikio link, katras irgi turėjo panašų daikčiuką. Palaipsniui arenon ėmė išskristi vis nauji artistai- vanagai, pesliai, dar kažkokie dideli paukščiai, katrų nei pavadinimų nežinojau- suko ratus, skraidė perimetru, kažką darė tarpusavyje, gaudė išmestą aukštyn maistą- labai gailėjomės, kad nesuprantame nė žodžio- mergina be perstojo komentavo veiksmą. Pasirodymą užvainikavo gigantiškas jūrinis erelis- pirmąkart iš arti mačiau tokį gigantišką paukštį- išskleistų sparnų plotis turbūt buvo koks pusantro metro. Dresiruotojai sustojo abejose susižavėjusios minos pusėse ir „pasavo“ paukštį vienas kitam- jei būčiau veiksmą stebėjęs gyvai o ne per fotoaparato objektyvą, veikiausiai būčiau iškrovęs į kelnes visus pusryčius- kai per kelis centimetrus nuo akių praskrenta tokio kalibro paukštis- adrenalino kiekis, taip sakant, gerokai pakyla. Pasibaigus pasirodymui, funikulieriumi nusileidome apačion ir nurūkome link ledo urvų, trokšdami kuo greičiau pasinert į vėsą- lauke karštis darėsi nebepakeliamas.

            Bevažiuojant pamatėm ženklą „eisriesenfelt 3km“- tai ir buvo mūsų šios dienos tikslas- privažiavę serpantiną, vedantį aukštyn, mus pasitiko iškalbingi kelio ženklai- „nerekomenduotina vykti ilgesniem, nei kažkietaimetrų autobusams, nameliams- sraigėms“, nuolydžio procentas- 21%. Iki šiol buvom važiavę tik 10% Norvegijoje,kas jau atrodė ganėtinai baugu. Bet vėsos troškimas padarė savo ir nuvingiavome LABAI stačiu serpantinu viršun. Praktiškai visas atstumas buvo sukartas pirmu bėgiu- užkilom į aikštelę, iš kurios ant kalno stovėjusi pilis, kurioje vyko paukščių pasirodymas, atrodė it spalvota degtukų dėžutė. Šusdami iš kaitros ir netikėdami, kad kažkur gali būt vėsiau, nukulniavome pagal rodykles kasos link. Vienas posūkis. Antras. Kažkelintas. Kojos ima drebėt už nuovargio, o tikslo kaip nėra taip nėra. Pagaliau, šlapi ir tirtančiom kojom pasiekėme kasą- užrašai pasityčiojamai skelbė, kad įėjimas olon- 8 eurai, o pakėlimas funikulierium- 9 eurai. Bet neprivaloma- nori- ropškis kalnų takeliu. Pažiūrėjus į padebesyse kabantį namytį paaiškėjo, kad funikulierium kilti teks- užsiropšti nebeturėjome jokių šansų. Susimokėjom. Sulipom stiklinėn kapsulėn ir pajudėjom. Dar viena adrenalino dozė, kai atsiduri kelyje tarp dangaus ir žemės ir tavo gyvybė priklauso nuo kažkokio niekingo troso, kuris, po velnių, dar ir siūbuoja. Užkilus ir visiems ėmus lipti lauk, Virga pamiršo, kad galima paleist turėklus- ranką teko atlupt 🙂 Išlipus iš funikulieriaus, toli gražu prieš mus neatsivėrė jokios ledinės grožybės- rodyklė sausai liepė kulniuoti keliuku, kuris vijosi kalno šlaitu. Jei ne įstabūs vaizdai į kalnyną, apačioj vingiuojantį mėlyną siūlelį (upė Salza) ir spalvotus mažyčius kubelius (nameliai) – būčiau ėmęs plūstis iš nuovargio ir alinančio karščio.

            Pagaliau pasiekėme didelę grotą, kur ir buvo urvo pradžia. Paaiškėjo, kad ten šiaip sau niekas nieko neįleidžia ir teko laukt gido. Belaukiant ėmėme maukšlintis megztinius, nors vargiai tikėjom, kad jų prireiks. Tvyrojo visiškai pamirštas iš vaikystės karbido kvapas. Ėmėme svarstyt, kad gal kur nors vyksta suvirinimo darbai ar kas panašaus. Staiga gilumoje prasivėrė durys ir vėjo gūsis išpūtė sužvarbusių lankytojų grupelę- kai kurie vargšai buvo vien tik su tapkėm. Priėjęs gidas paklausė, ar yra anglakalbių. Atsakėme, jog taip. Bet jis ramiausiai toliau postringavo austriškai, tuo pačiu metu dalindamas karbidines lempeles- smarvės kaltininkes. Virš durų kabojo ženklas, bylojantis, jog fotografuoti draudžiama. Supratome, jog štatyvą tempėme veltui ir pritrenkiančių nuotraukų nebus 🙁 Pasireguliavau diafragmą bei išlaikymą, kad būtų nors kokių nuotraukų, ir visi, lydimi gido, pajudėjome link durų. Gidui jas atplėšus, iš aklinos tamsos pūstelėjo toks ledinio vėjo gūsis, kad visi stvėrėsi už kepurių, o vaikas, ėjęs priekyje, staiga rėkdamas atsirado pačiam gale, kur buvo tėvų sučiuptas už rankos, mat jau buvo praradęs bet kokį speleologinį entuziazmą.

            Panirome į kalno vidurius- priekyje žygiavo gidas, pašviesdamas kelią kažkokia labai ryškiai degančia viela- matyt, magnio lydiniu. Judėjome siauru tilteliu tarp uolų ir ledo- baisiai gailėjausi, kad negaliu paveiksluot- paslapčia spragsėjau „na ura“- rezultatai visgi šiokie tokie gavosi. Gidas retkarčiais sustodavo, vis kažką postringaudamas  austriškai ir apšviesdamas vieną ar kitą ledinį gamtos tvarinį- tokių grandiozinių varveklių, skliautų bei natūralių skulptūrų dar nebuvome matę ir pilnai suvokėme, kad be gido pagalbos nelaimių išvengta nebūtų- vienas neatsargus žingsnis ir būtų nuslysta velniai žino kur ledinėn bedugnėn, prasmengančion tamsoje. Kilo natūralus klausimas- kaip ir kada tokie ledynai susidarė, jei net karščiausią vasaros dieną viduje minusas. Deja, atsakymo taip ir nesulaukėme 🙁 Maždaug po valandos išsirabaždinome atgalios, svaigstančioms nuo įspūdžių galvomis- tai buvo viena iš tų vietų, kurias aprašyt neįmanoma- reikia pabūvot. Lauke vėl pasitiko alinančio karščio ugninis smūgis, tačiau buvome gerokai sužvarbę, tai kažkeliolika minučių jautėme tik malonią šilumą. Atgal leidomės kur kas greičiau- visgi kulniuot apačion tai toli gražu ne tas pats, kas ropštis aukštyn. Toli apačioje matėsi mažulytė pilis, kurioje buvome priešpiet- net nesitikėjo, kad prieš kiek laiko stovėjome papėdėje, užvertę galvas ir spoksodami į didingą architektūrinį ansamblį. Vėl sulipome į funikulierių ir kalno šlaitu nuslydome žemyn. Kaip nekeista, visai nebuvo baisu- matyt, smegenys jau buvo adaptavęsi prie vertikalių nusileidimų- pakilimų. Pasiekę mašiną, persirengėm ir nurūkom kempingo link, mat jutom nemažą nuovargį.

            Atvykę jau radome susirinkusią visą paraolimpinę rinktinę- Simą, Živilę, Justę, Astą, Arūną beigi Domą. Pasilabinom, persistatėm arčiau palapinę, pasidžiaugėm vienas kitu ir kalnais ir susėdom prie stalo aptarinėt šio bei to,  pašnekesį praskaidrindami nauju bei gardžiu lietuvišku produktu „Žalios Devynerios“. Net nepastebėjom, kaip sutemo- pašnekėt dar buvo apie ką, bet suvokimas, kad beliko tik kelios valandos iki čiuožimo, vijo lovon.

            Rytas. 7 valandos. „Žalios Devynerios“ primena, kad vakar buvo vartojamos. Visi stenėdami ropščiasi iš palapinių, sliūkina dušuosna ir markstosi prieš žlipinančią saulutę. Simas liepia teptis kremu, apsaugančiu nuo UV spindulių. Kiek papurkštavęs sutinku ir vėliau labai tuo džiaugiuosi. Šiaip ne taip, susiropštę į mašinas, judame link Kitzsteinhorno kalno, esančio už 5 km. Atvykstam. Kiekvienas už 100 eurų įsigyjame penkiadienes slidinėjimo korteles ir sulipame funikulieriaus kapsulėn sulig mikroautobusu. Kas dūsauja, kas gaivinasi alum, kas spokso pro langus, Simas tuo metu rodo pirštu į šalimais einančius bėgius, kurie prasmenga kalne ir ramiu balsu porina, kaip čia prieš kažkiek laiko ėmė ir sudegė funikulierius su visa grupe sidinėtojų. Pasijuntam nejaukiai. Užkilus ligi galo, vietoj to, kad eitume slidinėt- perlipame į kitą, kur kas mažesnę kapsulę ir kylame tolyn. Augmeniją pakeičia samanos bei žolės, apaioje laigo avytės ir karvės. Taip, Austrijoje karvės irgi laigo, o ne klišina prasiskėtę, kaip kad lietuviškos. Moterys net sugeba pamatyt gyvą švilpiką- vietinę nacionalinę įžymybę. Užkilę pasiekiame slidinėjimo centrą- parduotuvių bei kavinių kompleksą. Aplink jau visur buvo tik plikos uolos ir sniegas, tačiau vasarą trasos šiame aukštyje neveikė, taigi nutapojome link sekančių keltuvų- atvirų keturviečių kėdžių, kurios vėl ėmė nešti aukštyn. Simas postringavo istoriją apie tai, kaip netoliese prieš kelis metus amerikiečių naikintuvai per klaidą nutraukė pakėlėjo lynus ir kur irgi žuvo kažkiek nemažai žmonių. Pagaliau užkylame iki trasų apačios- užsimontuojame čiuožimo padargus ir šiaip ne taip nučiuožiame iki paskutinio keltuvo. Jį pamačius, mane apima siaubas- vadinamasis „inkaras“, kurį reik kažkaip apžergt šonu, įsispraust klynan, kažkur prilaikyt ir kažkaip užkilt. Slidininkams tai nesudaro jokių problemų- susėdę po du visi dailiai kyla aukštyn. Aš apsivožiu jau po kelių metrų- neturiu jokios praktikos tokiems keltuvams. Užpakaly stovintys mandagiai praleidžia tuščią inkarą iki manęs- dar keliasdešimt metrų iki sekančio griuvimo nosim į pusnį. Sekantį kartą bandau pakilt įsikibęs į inkarą ir įsikišęs pažastin- pusiaukelėj suprantu, koks apgailėtinas buvo šis bandymas- visgi trasos ilgis buvo virš kilometro. Savo noru vėl virstu į šoną, bet jau turiu pakankamai erdvės pirmam čiuožimui. Eilinį kartą įsitikinu, kad alkoholis bei sportas- absoliučiai nesuderinami dalykai- virstu į šoną, per save, griūvu aukštielnykas. Pro šalį su vėju švilpia penkiamečiai vaikai. Aš guliu ir visa esybe trokštu pavirst sniegu, akmeniu, avyte, rupšnojančia žolę- bet kuo, tik nebūt čia ir dabar, su ta kvaila lenta prie kojų. Šiaip ne taip nusileidęs apačion, randu paniurusį Arūną, kuris konstatuoja, kad padarė klaidą, atvykdamas čia, nes visiškai nebebėr sveikatos 🙂 Visos paraolimpinės komandos nuotaikos gerokai šlubuoja. Dar keli, vis sėkmingesni pakilimai ir nusileidimai, nors vienas šliuožimas buvo gerokai nugąsdinęs- vėl, neapskaičiavęs greičio, plojausi, besisukdamas vilkeliu- stiprus skausmas nudiegė kelį, primindamas, kad po panašios baikos žiemą Isabergoje negalėjau vaikščiot mėnesį, o čiuožt- antra tiek. Nusileidžiame link slidinėjimo centro užkąst, aptariame sėkmes bei nesėkmes, įsigyju elastinį kelio įtvarą- nors sveikatos draudimai ir yra, visgi nesinori susižalot pačią pirmą dieną.

            Užkandę vėl kylame atgal- nors parašyta, jog keltuvai veikia iki pusės keturių, tačiau suvokiame, kad po pirmos valandos jau bus ne čiuožimas, o kančia- sniegas virsta į pliurzę, kurios apačioje sruvena upeliai. Taigi po dar kelių nusileidimų judam link keltuvų, vežančių apačion- nuotaika kiek pasitaisius, čiuožimo rezultatai taipgi pagerėję. Dar negaliu pats sau pasakyt „buvo smagu“- daugiausia, kas sukosi galvoj- tai „aš visgi galiu“- keliskart visiškai vienas užkilau pakėlėju, nėkart nenuvirtęs :))

            Apačioje vėl patenkame į ugninę peklą- o kai esi apsirengęs slidinėjimo kombinezonu- karštis alina dvigubai tiek. Turistai, mūvintys tik šortukus ir tapkes, smalsiai apžiūrinėja keistas žiemines žmogystas, nukritusias tarsi iš dangaus. Skubriai persirengiam ir nuvairuojam stovyklos link.

            Pirmoji paraolimpinė popietė kempinge praėjo stebėtinai tykiai- niekas nebeturėjo jėgų kažkokiems žygdarbiams bei uliavonėms- dušai, pasipliuškenimai baseine, stovyklinio maisto gamyba ir devintą vakaro tykus išsiskirstymas po migius.

            Vėl rytas. Skauda visus raumenis. Išlindęs iš palapinės suvokiu, kad raumenis skauda ne man vienam- dauguma vaikšto dūsaudami. Arūnas nusprendžia, kad nėra čia ko žudytis ir šiandien jis neslidinės- įsimetęs paprastus batus terbelėn, pajuda drauge su mumis- zonduos kalną. Vėl kylame begale funikulierių aukštyn. Pamatau, kaip apačioje karvė liuokteli (taip taip- liuokteli) per nedidelį upelį, taip galutinai išsklaidydama mitą apie savo padermės nerangumą. Viršuje, su senbuvių išraiškom veiduose, kimbame į inkarus ir kylame aukštyn- kaip bebūtų keista, viskas gaunas kur kas geriau- mintys jau nebesisuka apie vieną įgrisusią frazę „aš galiu“- jau netgi išeina pagalvot „man smagu“ ir, maža to, pagaliau galima dairytis aplink- kai esi 3200 m virš jūros lygio- tikrai yra kur paganyt akis giedrą dieną- žiūri ir nesitiki, kad kažkur apačioje kepina saulė, aplink, kiek akys užmato, stūkso snieginos kalnų keteros, kur ne kur apačioje plaukioja pavieniai debesėliai- čiuoži ir rodos, jog čiuoži per Pasaulio Ašmenis tarp Žemės ir Dangaus- jausmas nepalyginamas su niekuo. Papietavę, nusileidžiame dar kelis kartus ir visi, apimti pakilios nuotaikos, stikline kapsule pristatomi ant terra firma 🙂

            Dušas. Maistas. Netoliese ima darbuotis sraigtasparnis- prisikabinęs su trosais nuo kalnų šlaitų rinko medžius ir, it paukštis, sukantis lizdą, krovė juos vienon vieton- vaizdas, kaip pirmąkart matant- buvo gana įspūdingas. Nusibeldėm iki netoliese esančio tarpeklio- sumokėję po tris eurus, esame įleidžiami tarp dviejų uolų, kurių dugne šniokščia kalnų upė, sukdama turbinas ir aprūpindama Kapruną elektros energija. Tai irgi buvo viena iš tų vietų, kurių neatpasakosi- dvi juodos aukštos sienos šonuose, medinis tiltukas, vedantis išilgai ir apačioje kunkuliojanti stichija, savo griausmu gožianti beprasmius žmonių tauškalus. Apėję tarpeklį per kelias valandas, grįžome stovyklon ir išėjom pasivaikščiot miestan ir pasieškot vietos, kur bus rodomas futbolas- tądien žaidė Vokietija ir Italija. Stovykloje dar prisitatė kažkoks pusglušis diedas lenkas, su kuriuo Simas sukirto lažybų dėl rezultato. Užsėdome vienoje knaipėje su TV ir užsisakėm po bokalą balto „pranciškonų“ alaus- tai buvo vienas skaniausių  mano gyvenime ragautų baltų alų. Kaina knaipėj svyruoja tarp trijų- keturių eurų- daug nepritvosi. Italams persvėrus rezultatą savo naudai, staiga paaiškėjo, kad visa knaipė serga už Italiją- nors abu buvom įsitikinę, kad austrai tikrai sirgs už vokiečius. Ramiai pasėdėję ir paspoksoję rungtynes, nakčia grįžome kempingan ir griuvom miegot.

            Vėl rytas. Pusryčiai. Keltuvai. Sniegas. Šiuokart įsimetame batukus, nes Arūnas kažkur belandžiodamas atrado urvą kalne su gražia apžvalgos aikštele, kurią verta pamatyt. Slidinėjimas bei kilimas keltuvu transformuojasi iš sunkaus ir nepakeliamo jungo į euforiją- visų lygis, kad ir ne po daug, bet kyla. Pietums užkylame dar vienu dideliu funikulierium į pačią kalno viršūnę, kur yra dar vienas slidinėjimo minicentras, taipgi skirtas ir pėstiesiems turistams, kurių čia irgi nemažai, kažkodėl ypač iš Rytų- ūsuoti džigitai sukryžiuotom rankom ant gauruotų krūtinių ir iš paskos tursenančios moterys-maišai, nešinos ryšuliais, vaikais ir dar velniažin, kuo. Pirmas akibrokštas- tokiame aukštyje nebeveikia dujinis primusas- matyt, per retas oras. Užkandę, ką turim šalto, užsimetam batelius ir nužingsniuojam urvu, iškirstu skersai kalną, žemyn. Ant sienų kabo fotografijos bei info, kaip ir kam visa tai buvo padaryta- deja, kaip visada čia- viskas nesuprantama kalba. Galų gale išeinam į apžvalgos aikštelę iš kurios į visas puses atsiveria nematyto grožio platybės- visi aplink tik aikčioja ir dūsauja, nes nelabai yra ką ir bepridurt. Pridurt turi tik Živilė- staiga paaiškėja, kad ji paniškai bijo aukščio ir kategoriškai atsisako žengt ant storų aikštelės grotų, po kuriomis žioji praraja. Visi įkalbinėjimai ir padrąsinimai neduoda jokių rezultatų- galų gale Asta bei Virga stveria Živilę už parankių ir per jėgą įveda aikštelėn. Ir paaiškėja, jog viskas yra ne taip jau blogai ir baisu. Atgal nusprendžiam leistis kalno šlaitu vedančiu takeliu tiesiai link keltuvo, kad nereiktų rabaždintis atgalios- čia, lėkdamas tekinas, suvokiu, kokią kvailystę padariau, užsidėdamas tapkes- kol parlekiu iki keltuvo- kojinės šlaputėlės, o kojos sustingusios į ledą. Kiek atšilę, vėl šturmuojame kalną ir po pietų leidžiamės apačion.

            Šios dienos tikslas- prazonduot netoliese esantį didesnį miestuką Zell am See bei pasižiūrėt Virgai naujų slidžių, mat senosios pasirodo esą kiek per ilgos. Atvykę parkuojamės kokią valandą- viskas visur užstatyta, turstais užgrūstos visos gatvės. Ir ne be reikalo- Miestelis įsikūręs tarp kalnų šalia įstabaus grožio ežero- vaikštinėdami pakrante gėrimės jachtomis, snieginais kalnais ir skaidriu vandeniu. Nugirstam pokalbį šalia, kad kažkas „iki pietų slidinėja, o po pietų čia atvažiuoja buriuot “- kiekvienas atostogauja pagal savo kišenę. Pasivaikščioję kelias valandas, grįžtam, Simas nutarabanija praloštą vyną lenkui, katras jau sėdi gerokai apgirtęs ir tauškia nesamones, kad jo sūnus- vienas geriausių Lenkijos snieglentininkų, o jis pats- 50 metų žaidė futbolą ir panašiai. Neturėdami nei noro nei laiko klausyt tauzalų, grįžtam prie palapinių, perkandam, Simas viršininko veidu postringauja kiekvienam personaliai apie čiuožiant daromas klaidas, komentuojam filmuotą medžiagą, pokštelim kiek alaus ir griūvam miegot.

            Vėl rytas- keliamės jau lyg į darbą. Šiandien komanda maža- Arūnas su šeima vyksta pasižiūrėt Italijos link, kuri yra vos už 100 km. Visas čiuožimas praeina be jokių didesnių nutikimų- tiesiog smagiai pasiskraidome kalno šlaitais, viskas visiems sekasi, jokių traumų, nieks nevirsta, išskyrus Simą- demonstruodamas, kaip reikia pavaryt per…emmm…nepamenu kaip vadinasi ta slidinėjimo rūšis- kur labai tankiai kalneliai viens šalia kito :)- plojasi taip, kad į šalis išlaksto ir slidės ir lazdos 🙂 Bet tenka pripažint, kad iki virtimo čiuožia įspūdingai ir geriau už visus kitus, tą dieną mano stebėtus. Ant kalno pamatau merginą, kuri, matomai, nevartojo apsauginio kremo- veidas nei daug nei mažai- ryškiai violetinės spalvos- pravažiuodamas net krūpteliu iš siaubo. Atičiuožę kiek įmanoma ilgiau, leidžiamės apačion. Šios dienos popietės tikslas- pagaliau išrinkti Virgai slides, mat ten jos gerokai pigesnės, nei Lietuvoje ar Skandinavijoje. Apsiginklavę alumi, traukiame miestan.  Parduotuvė po parduotuvės. Užeiname mažytėn parduotuvytėn ir apkaušęs Simas imasi už galvos- įsikibęs į Virgos dydžio Atomic SuperCross SX7 puola įrodinėt, kad už tokią kainą (280 eurų su apkaustais) šiuo metu rinkoje nieko geresnio nėra ir būt negali- ateinančių metų modelis, ir taip toliau ir panašiai- argumentus lydi pritūpimai, mostagavimai, grimasos ir kiti šou elementai- matosi, kad žmogus dirba vadybininku ir net kyla įtarimas, kad jam parduotuvės savininkas jam už tai moka procentus 🙂 Nuginkluota ditirambų, Virga įsigyja slides ir išdidžiai nužingsniuoja per miestelį, pati nešdama 🙂 Sukame link artimiausios parduotuvės- naujas slides būtinai reik pašlakstyt alum, idant nesulūžtų 🙂 Užsišlakstom iki vidurnakčio, beklausydami Arūno pasakojimų apie Italiją bei įstabaus grožio kelią, vedančią link jos.

            Penktadienis. Apsiniaukę. Lynoja. Visi lenda lauk su prislėgtom nuotaikom- visgi paskutinė diena. Kylam kalnan, vildamiesi, kad ten švies saulė. Deja. Ten irgi lyja. Džiaugiuos naujais Simo įpirštais slidinėjimo akiniais- kitaip, merkiant lietui, būtų buvę visiškai riesta. Kelis kartus užsimandravojęs taip pliekiu galva į žemę, kad labai rimtai susimąstau apie šalmo būtinybę. Kaip nekeista, po kiek laiko debesys ima sklaidytis ir žiū- jau saulutė vėl ima ridinėtis kalnų keterom. Visa paraolimpinė, suvokdama, kad tai- paskutinė diena, nezyzdama šliuožia iki jėgų netekimo ribos. Ir vistiek ateina tas momentas, kai viskas baigiasi- leisgyviai, bet laimingi, leidžiamės apačion, su grauduliu žvelgdami į tolstančias snieguotas viršūnes.

            Grįžus stovyklon paaiškėja, kad Justė irgi pirks tokias pačias slides, o ir Arūnui parūpsta, kas dar ten yra gero. Visa komanda gužame parduotuvėn. Simas išrenka slides Arūnui, Justė išsirenka pati, aš pasideru su šeimininku, kuris, perkant dvi poras, dar padaro keliasdešimt eurų nuolaidą. Pagautas azarto, nuperka slides dar ir žmonai. Bepirkinėjant niekniekius, kaip lazdos ir kepurės, savininkas, apsvaigęs nuo netikėto žieminių prekių išpardavimo vasarą, Virgai padovanoja spyną slidėmis- netyčia susitaupo dar 20 eurų.

            Tik parsibeldus stovyklon, užsitraukia dangus ir prapliumpa lietus, palaipsniui virsdamas į tikrą liūtį, su dunduliais, žaibais, vėtra ir kitais būtinais rekvizitais. Sėdim susispietę pavėsinėje, kurios stogas, nebeatlaikęs vandens kiekio, ima lašėti šen bei ten. Apimti liūdnų nuotaikų, pritemus skirstomės- visgi ryt visų laukia ilgos valandos automobilyje. Įlindus palapinėn, liūdnos nuotaikos dar labiau sustiprėja- pasirodo, per patį vidurį sugebėjo prisitaškyt vandens pro neuždarytą šoninį langelį 🙁 Bet koks skirtumas- stovyklavimas visvien baigtas. Griūnam miegot. Paryčiais pažadina girtas staugimas, baubimas, bandymai dainuot kažkokia nesuprantama kalba- rodos, jog šalimais įsikūrė pijokų batalionas. Šiaip ne taip dar kartelį sugebame užmigt.

            Paskutinis rytas. Ūkanota. Ūkanotos ir nuotaikos, kurias kiek praskaidrina Arūnas, porindamas, kaip pas juos palapinėn naktį įlindo du girtutėliai… estai, ieškodami kitų estų 🙂 – pasirodo, naktinio šurmulio kaltininkas buvo kupinas autobusas estų, apsistojusių kempingo gale, palapinėse. Papokštavę estiška tematika, susirenkam daiktus, susimokam už kempingą ir išriedam į skirtingas puses, kas ašarodamas, kas- šiaip su gniužulu dūšioj- savaitė buvo kaip reta smagi…

            Nusprendžiam prasukt pro Čekiją, taigi nuvairuojam Salzburgo link. Tolstant kalnams, krūtinę vis labiau ima slėgt sunkumas- gal tai ir yra vadinamoji kalnų liga?.. Vokietijos- Austrijos sieną kirtom be jokių įvykių- tiesiog pravažiavom upę ir atsidūrėme Vokietijoje. Neužilgo atsidūrėme Čekijos pasienyje. Va čia muitinė jau buvo. Muitininkas angliškai nemokėjo nė žodžio. Paėmęs pasus, teises, tech. Pasą bei tech. apžiūrą (iš ko nusprendėm, kad nelabai gaudosi, kokie jam reikalingi dokumentai) keliom minutėm pradingo būdelėje, po ko gavome leidimą judėti toliau.

            Iškart pasijautė, kad įvažiavom į kitą šalį- kelio danga pastebimai suprastėjo, pakelėse prasidėjo šabakštynai bei kažkokie laužynai, pseudogariūnų lygio pakelės turgeliai- visai nebuvo panašu į mano vaizduotėje pieštą linksmą, šviesią ir besišypsančią Čekiją. Dar kolonėlėje pastebėjome, kad čia nebėra eurų, o apie kronos kursą neturėjom nei žalio supratimo. Pakrūmėje aptikom budinčius policininkus (milicininkus?)- baukščiai nuvairavau pro šalį, mat apie Čekijos pareigūnų įpročius neturėjau nei žalio supratimo. Šie taip pat neryžtingu žvilgsniu nulydėjo mūsų automobilį, bet stabdyti nedrįso- matėsi, kad raidės numeryje „LT“ uždavė rebusą 🙂 Tuoj po to pakelėje prasidėjo „gyvosios prekės“ zona- kiekvienam šalutiniame kelyje ar aikštelėje sėdėjo moterys- kaip kelio stulpeliai- vienodais atstumais- aukštos, žemos, storos, plonos, šviesios ir tamsios- visos turėjo tik vieną bendrą bruožą- buvo baisios. Net ėmė vaidentis, kad visur ore aplink sklando virusai ir užsidarėm langus 🙂

            Saulė ėmė krypti vakarop, o nakvynės vietos suplanavę nebuvome- važiavome ir važiavome mažais keleliais pro kaimukus- nakvynę paupyje atmetėm iškart- trūko saugumo jausmo. Prasidėjo kempingai, tačiau turėdami šlapią palapinę visgi norėjome kokios rimtesnės pastogės. Pagaliau kaimuose ėmėme atrasti pensionus, kur laukė eilinis akibrokštas- niekas nemokėjo nei angliškai, nei rusiškai. Ganėtinai beviltiškai įsukome į eilinį pensiono kiemą kaime, pavadinimu, berods, Hrždovica ir atsidūrėme tarsi E. Kusturicos filme „Baltas katinas, juoda katė“- smėliu bei skalda pabarstytam kieme šėlo vaikai, šunys, vištos ir kiti gyviai, grojo muzika, kažkas spardė kamuolį, kažkas pliekė stalo tenisą, kažkas pleškino iš tirinio šautuvo į tuščią popieriaus lapą, prikaltą prie statinės, kiemo gilumoje matėsi parekonstruota knaipė, kuri anksčiau tarnavo už arklides. Prisitačius pensiono šeiminkui (velniškai panšus į to pačio filmo pagridinį herojų Zare) paaiškėjo, kad jis visgi moka kelis žodžius angliškai. Tai gestų pagalba susibendravom ir gavom kuo nuostabiausią didžiulį kambarį su dvigule lova, kabeline ir t.t. už 20 eurų- kempingo kaina 🙂 Pasidžiovėm palapinę, apsikuitėm, apsiprausėm ir nutapojome knaipės link.

            Įėję vidun patekom į visiškai beprotišką užeigą- būriai žmonių gėrė alų, daug alaus, šnekučiavosi, rėkavo, lakstė šunys, už nugaros buvo sukrautos malkos, palubėj kabėjo akėčios, visi pažinojo vienas kitą, visi susidomėję žvilgčiojo mūsų link- atmosfera buvo tiesiog nepakartojama bet visiškai be jokios įtampos. Kluono palubėje kabojo projektorius, sumontuotas, matyt, tam skirtai progai- tądien žaidė Vokietija su Portugalija. Užsisakėm alaus ir „ko nors tradicinio“- „tradicinis“ pasirodė beesą dešrelės. Bet kokios dešrelės! Va už ką galima mylėt Čekiją- tai už alų ir dešreles 🙂 dvi porcijos dešrelių ir alaus tekainavo tris eurus- net perklausiau, ar tikrai. Kaip paaiškėjo vėliau, mokant kronom išeina dar pigiau. Maistas buvo patiektas ant storų kartono kvadratų, kas labai derėjo prie knaipės interjero. Apie tokią prabangą, kaip peilis ar šakutė- nebuvo ir kalbos. Taigi keisdami bokalus vieną po kito (alus ten buvo labai malonaus skonio Gambrinus ir malonių apsukų- 4.5%- čekai stipraus nemėgsta) pasižiūrėjome varžybas. Portugalams pralaimint pastebėjome, kad visi kaip vienas serga prieš vokiečius- vėl nustebau- galvojau, kad gal sirgs už kaimynus. Pasibaigus rungtynėms apie vidurnaktį, nutapojome guolio link, palikę šurmuliuojančią užeigą.

            Rytas pasitiko saule ir tyla. Buvo sekmadienio rytas ir kaimas miegojo. Nusiprausę susikrovėme daiktus ir išjudėjome Koneprūsų urvų link- magėjo pamatyti šią Čekijos įžymybę. Rakto neradom kam atiduot, taigi palikom duryse. Specialiai rinkomės maršrutą pro mažus kaimelius, kad iš arčiau pamatytume vietinių žmonių būtį. O ji gerokai skyrėsi nuo tos Čekijos, kurią mūsų turistai mato Prahoje ar jos priemiesčiuose- važiuojant apgriuvusiais kaimais susidarė įspūdis, kad Čekijos ekonominė situacija prastesnė, nei Lietuvos- pilna apleistų, sugriuvusių namų, palaikiai automobiliai, duobėti keliai ir liūdni žmonių veidai. Begalė sugriuvusių/apgriuvusių pilių ir visos pakelės nusodintos vyšniomis- Virgai neištvėrus, sustojom prie vienos ir prisiskynėm kuo puikiausių uogų.

            Pasiekėme Koneprūsų urvus. Pavalgėme. Išmokus magišką formulę „jedno pivo a klobaska“ pasidarė aišku, jog badu Čekijoje tikrai nemirisme. Pas arogantišką kasininkę įsigijome bilietus (berods, po 80 kr), palikome depozitą už kažkokį tekstą (50 kr) ir nutapojom urvų link. Paaiškėjo, kad ten be gido ten irgi nepapulsim. Atėjusios mergičiukės pasiteiravom, ar ji kalba angliškai. Baukščiai išlemeno „taip“. Tai ir buvo vienintelis angliškas žodis visos ekskursijos metu. Vaikščiojom su čekų grupe ir pleškinom nuotraukas. Jei nebūtume buvę ledo urvuose Austrijoj, būtume sakę, kad labai gražu. Dabar buvo tik gražu. Stalaktitai, stalagmitai ir visur vyraujanti ta pati ruda spalva. Išsiropštę paviršiun, nuėjom link kasų atsiimti mistiško depozito. Kasininkė viršininkės balsu pareikalavo grąžinti tekstą. Užvirus disputui apie tekstą, kasininkės arogancija dingo, tačiau ji ėmė abejot, ar mes jai išvis davėm tą depozitą, jei ji nedavė mums teksto. Nenorėdami rietis dėl kelių litų, gavom teksto kopiją (lietuviškai!) ir nuėjom link mašinos. Pakeliui skaitydamas supratau, kad net išlošėm, neturėdami to teksto- ten juodu ant balto buvo parašyta, kad fotografuot galima tik išsipirkus specialų leidimą. Mes gi nieko nežinojom ir pridarėm devynias galybes nuotraukų 🙂

            Toliau nujudėjom Karlšteino link. Saulė vėl ėmė nežmoniškai kepinti. Prisiparkavome ir nulingavome pilies link gatvele, nustatyta kioskais su suvenyrais- viskas tviskėjo švara, tvarka bei prabanga- skurdo nebuvo likę nei ženklo. Užsiropštę pilin įsigijome bilietus (po 220 kr) ir paaiškėjo, kad vėl reiks laukt gido, vėl paskirta tam tikra valanda ir vėl negalima fotografuot. Net susinervinau tada. Papuolėm vidun, kur pasitiko gerai nuteikiantis dūdų orkestrėlis. Gidė, ačiū dievui, pagaliau pasitaikė anglakalbė, tai tapome pilnateisiais ekskursijos dalyviais. Buvome vedžiojami po menes, gausiai nukabinėtas paveikslais- turbūt todėl ir buvo nevalia fotografuot. Atvirai pasakius, pilis didžiulio įspūdžio nepadarė (gal jau buvom viskuo persisotinę) ir, pavalgę restorane ant kalno- pivo, klobaski a bramboračky (bulviniai blynai), nujudėjom Karlovy Varų link- abu norėjom  pamatyt garsųjį Čekijos mineralinių vandenų kurortą. Saulei besislepiant už medžių, ėmėme dairytis pensiono- pamatę nuorodą „Pension 3 km „na hore““ nujudėjome ta kryptim. Privažiavome gražų didelį pensioną, stovintį ant kalvos, apie kurį spietėsi kelios apgriuvę lūšnos, fermos bei, neaišku ar veikianti, bažnytėlė. Šeimininkas, mūsų visų laimei, vos ne vos graibėsi rusiškai. Sulygom nakvynę abiem už 720 kr su pusryčiais. Užkilome numerin su fantastišku vaizdu į tolius ir pasiteiravome šeimininko, kur galėtume įsigyt alaus. Alus ant padėklo buvo pristatytas kambarin 🙂 Relaksuodami pasižiūrėjom pro langą, pasižiūrėjom futbolą, pagurkšnojom alaus ir griuvom miegot. 

Pirmadienio rytas pasitiko tokia pat tyla, kaip ir sekmadienio- matomai, kaime daug dirbančių žmonių nebuvo. Karališkai papusryčiavom ir išjudėjom Karlovy Varų link. Tądien buvom suplanavę važiuot vos kelis šimtus km, tai riedėjom atsipūtę ir sustodami kiekvienoje pakelėj pamatytoj pily. Link kurorto keliai pastebimai ėmė gerėti ir neužtrukę įriedėjome miestan. Ėmėme iškart dairytis, kur čia sustojus ir sutarėm miesto pakrašty, pensione „Z“ už 600 kr. Tapojant link centro per alinančią šutrą susidarė įspūdis, kad esam kokiam Lietuvos miesto pramoniniame rajone- viskas išrodė identiškai, net ir žmonių veidai buvo kažkokie lietuviški. O gal čia homo sovieticus paliko neišdildomų bruožų visai Rytų Europai?..

Šiaip ar taip pagaliau pasiekėm centrą, gerokai suprakaitavę ir išalkę. Susiradę turizmo biurą, įsigijome žemėlapį ir mums buvo maloniai paaiškinta, kad į terminius baseinus be gydytojų receptų mūsų nieks neįleis, o va į paprastą- maloniai prašom. Pasukom link pėsčiųjų gatvės. Matėsi, kad miestas gyvena turizmo ritmu- visur buvo suvenyrai, užkandinės, parduotuvytės, kioskeliai ir t.t., karietos, spalvoti namų fasadai ir minios turistų, nešinų krepšeliais. Pasiekėme mineralinių vandenų centrą- brežneviniai monolitai stūksojo šalia trapių NEP‘o laikų „besiedkų“, čiurleno šaltiniai, krypavo poniutės, kvepėjo barščiais- pasijutau it nublokštas 20 metų atgal į Jaltą ar Krymą- absoliuti dauguma praeivių kalbėjo rusiškai, rusiškos iškabos bei meniu restoranėliuose. Kainos buvo jau ne mielos ir čekiškos, o normalios ir europinės. Užkandę picerijoj, pasukome degustuot mineralinio- Virga puolė pirma ir nusidegino ranką- iš šaltinio tryško ne šiltas, o karštas vanduo, centriniame pastate garais apsivertęs geizeris spjaudė garus ir purslus į keliolikos metrų aukštį, skonis kiek priminė „borjomi“.

Pagaliau pasiekėme baseiną, įrengtą po atviru dangumi ant kalvos- vėl susidūrėme su nepraustaburniu personalu, kuris apiburbėjęs ir apsimojąvęs, pagaliau nusiuntė link persirengimo kabinų- vėl tvokstelėjo cccp tvaikas ir vėl eilinį kartą pasižadėjau Čekijoje nebesikreipt į jokį personalą. Baseinas įspūdžio nepadarė- tiesiog tiršta suplėkusių žmonių sriuba karštą vasaros dieną- iškentęs vos dešimt minučių, išsirabaždinau atgalios. Eidami link pensiono atgal, užsukome parduotuvėn ir vėl apsiprekinome įvairiausių rūšių čekišku alumi. Kaip bebūtų liūdna, neradome vienkartinių grilių, o daugkartinio neturėjom, tai vakarienei pasitiekėm čekiškų rūkytų gaminių, kurie pasirodė beesą visai priimtini savo skoniu. Aptarėm miestelį- Virgai patiko, o man nelabai- fasadai bliga ir iščiustyti, įėjus į vidinius kiemus kad ir centrinėj gatvėj- smarvė, nešvara ir skurdas, painus eismas, aibė žmonių, pagrindinę turistų masę sudaro persirpus poniutė iš Rusijos, matomai ieškanti kurortinio romano- kas gi dar vidury karščiausios dienos eis, apsiavusi aukštakulniais, pasidabinus kilogramu blizgučių ir nešis kokios garsios parduotuvės krepšelį, kuris jau aiškiai tarnauja ne pirmą ar antrą dieną 🙂 Aptarę dienos rezultatus bei pažiūrėję fotografijas, sumigom.

Ryte dar nežinojom- sieksim keltą Vokietijoj ar dar teks daryt nakvynę- nusprendėm- kaip bus, taip. Ir nuvingiavom Čekijos- Vokietijos pasieniu pro nesibaigiančius karjerus, elektrines ir gamyklas. Artėjant link Vokietijos, pakelėse vėl prasidėjo mergužėlės- baubai. Čia jos buvo dar aktyvesnės ir kur kas gausesnės, mat tuo plentu ėjo „fūrų“ trasa- jos malėsi, mojavo, siuntė oro bučinius, šūkčiojo ir kitaip „viliojo“. Vienoje aikštelėje centnerinė fėja buvo pasidabinus tik liemenėle ir stringais. Vidury dienos. Nu aš suprantu, kad gali būt nežmoniškai karšta, ale vistiek… Mums pravažiuojant, ji turbūt įsivaizdavo, kad grakščiai apsisuko ant kulno ir pavizgino užpakaliuką- po teisybei, tai padaramblojo ratu ir suliūliavo celiulitu- mum net plaukai pasišiaušė. Paskutinės parduotuvės Čekijoj- Becherovka, absentas, alus, paskutiniai pietūs ir štai jau stovim Vokietijos pasieny. Čia pasimato, kad visi lygūs, bet kai kurie kažkiek lygesni už kitus. Pasienietis paprašo dokumentų, mostu parodo kur prisiparkuot išmostaguoja teises (nei bū nei me jokia kalba be vokiškos) ir dingsta būdelėje su mūsų popieriais. Mašinos atvyksta ir išvyksta, o mes vis stovim- jau net spėjom prisigalvot visokių nebūtų istorijų, bet pagaliau dokumentai atnešami, pasienietis išmekena „gudbai“ ir mes jau Vokietijoje. Iš sujauktų popierių sprendžiam, kad vargšai ieškojo kokių nors įrašų jiems suprantama kalba ir gal net sėdėjo su žodynu 🙂

Kelionė per Vokietiją jokio didesnio prisiminimo nepaliko- vis ta pati alinanti kaitra ir greitkeliai, greitkeliai, greitkeliai. Pravažiavom Elbę, kraštu kabinom Dresdeną- miestą išsprogdintu veidu- kas domisi istorija- žino, kad miestas II Pasaulinio Karo metu buvo visiškai sulygintas su žeme sąjungininkų aviacijos. Kas domisi dar kiek giliau- turbūt žino, kad bombardavimas buvo visiškai beprasmis, nes vokiečių karinių pajėgų ten seniai nebebuvo, tačiau šis faktas gėdingai nutylimas..

Pasiskaičiavom, kad visgi teks daryt nakvynę ir nusižiūrėjome vietą kempinge prie ežero, kurį pasiekėm jau saulei besiritant už medžių. Atsitiktinumo dėka turėjom grynais centas į centą tiek kik reikėjo- 14 eurų. Susimokėjom ir pasistatėm palapinę pušyne ant lietuviško grožio ežero, kurio paviršių drumstė tik vabalėliai bei keli besiturškiantys vaikai. Aptarinėjant kelionės įspūdžius bei besigrožint saulėlydžiu, staiga pakilo stiprus vėjas, suginęs mus palapinėn- taip baigėsi paskutinioji diena.

Rytą prabudę, susipakavom, atvykom iki kelto ir tiesiog parplaukėm Švedijon be jokių įvykių, neskaitant to, kad kažkur pamečiau savo mobilųjį telefona 🙁 Kilometražas- 3054 km.

Praėjo jau kelios savaitės, o atostogos vis dar gyvos atminty ir prisiminimai nesiruošia dilt…

sena ataskaita iš Londono, 2006 gal..

andraika post on vasario 24th, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

Pavargęs didelio miesto veidas

 

 

            Turbūt retas nėra buvęs Londone- tarp lietuvių šis miestas daugiau, nei populiarus. Mes gi sugalvojome nuvykti ne su reikalais ar padirbėt, o šiaip prasibindzinėt be jokių turistinių grupių. Kaip visada, viskas vyko ekspromtu valso ritmu: „o važiuojam kur nors? – kur?- nu kur nors- kur šilčiau.- tenerifė? – laisvai sekundei nėra bilietų.- madeira- šalta dar- atidedam. – Islandija?- kad kol kas dar kišenė neleidžia.- tai braukiam Londonan?.. – o kodėl gi ne?..“ Ir mes jau pakuojamės terbas- fotoaparatas, štatyvas, higienos reikmenys bei apatinių drabužių pamaina bei kažkiek užkandos- viskas tilpo į dvi kuprinėles ir štai mes jau mindžikuojame mažame Sturupo aerouoste.

           

PIRMAS VAKARAS

 

    Apie skrydį gal ir nėra labai ką pasakot- čia- pakilom, ten- nusileidom. Nusileidom Stanstedo oro uoste, kuris, palyginus su mūsų mažuliu, priminė gigantišką metropolį. Pasitiko Kęstas, Virgos brolis, besidarbuojantis Londono priemiestyje ir automobiliu nuvykome centran. Buvo tikrai šalta ir žvarbiai vėjuota- atsidūrę vienoje pagrindinių miesto gatvių apie vidurnaktį, nesuvokėme, nei kur papuolėm, nei kodėl čia papuolėm 🙂 Pradžioje norėjome išsikramyt iš kuprinių susikaupusias kelionės metu šiukšles- Kęstas, paaiškinęs, kad čia visi taip daro, švystelėjo bananų žieves ant šaligatvio. Mes, gyvenantys Švedijoje, patyrėm kultūrinį šoką 🙂 Tačiau vėliau pastebėjome, kad tikrai Londone keistai trūksta šiukšliadėžių- ypač atokiau nuo centro. Gal todėl, kad jomis niekas nesinaudoja?..

Šliaužiodami Londono centru paryčiais niekaip negalėjome patikėti, kad dieną čia grumdosi minios žmonių. Stebino tikrai didelis policininkų kiekis su savo juokingais šalmeliais bei gausybė naktinių tarnybų- turbūt kiekvienam didmiestyje įprasta, kad šiukšlininkai, pervežimo, valymo kontoros daro savo darbus nakčia, idant netrikdytų eismo dieną. Paslankioję po centrą, linkstančiom kojom nukulniavome link Big Beno- buvom nusprendę pamatyt visus Londono svarbiausius pastatus- ir ką?.. Pamatėm. Teko liūdnai konstatuot, kad mūsų Onos bažnyčia [kuria visad paslapčia didžiuodavausi] yra tiesiog šiaip niekuo neypatinga mažutė bažnytėlė. Nublanko ir visos Malmö bei Helsingborgo pilys- tikrai, Londone architektūra verta aukščiausių įvertinimų- negana to, kad pastatai čia bendrai turi savo akiai mielą stilių net ir skurdžių rajonuose, bet didieji miesto ansambliai palieka neišdildomą įspūdį savo didingumu, detalumu, grakštumu, netgi, galima sakyti, tobulumu- nemoku suokti ditirambų- peržvelkit nuotraukas…

Pavargę nuo kelionės bei užgriuvusių įspūdžių, nutarėme keliauti link viešbučio. Nuo čia prasidėjo linksmybės 🙂 Viešbutį buvo užsakęs Kęstas Nothing Hille. Nors tai rajonas arti centro, sąvoka „arti“ čia labai reliatyvi ir savom kojom čia ne kaži ką tepasieksi- įsimaišę į šlitinėjančių londoniečių kupetą [visgi pirmadienį, 04 ryto ne visai įprastas vaizdas mano akiai] ėmėme laukt autobuso- žmonės stotelėje buvo kuo įvairiausi- arabai, negrai, vietiniai, kažkokios šliundros, pajuodęs dešrelių pardavėjas, zujantis aplink su vagonėliu ir siūlantis savo velniažin kokios mėsos produkciją. Dauguma žmonių buvo girti, apkvaišę ar šiaip atsiduodantys kažkokiu beprotiškumu- ėmus jaustis nesaugiai, pagaliau privažiavo 2-aukštis autobusas. Kaip ir priklauso turistams, užsikeberiojome į antro aukšto priekį ir pajudėjome [nepaminėjau, kad eismas, vykstantis kita puse, mane būtų anuliavęs, kaip individą, kokius dešimt kartų- pagelbėdavo tik, kai Virga ar Kęstas timptelėdavo už rankovės]. Važiavimas priekyje antrame aukšte yra savotiška atrakcija ir adrenalino protrūkiai- judėjimas chaotiškas, kaip ir kiekviename didmiestyje, gatvės centre neplačios, daug kur remontuojamos, negana to, kad instinktyviai kabiniesi ranktūrin, laukdamas, kad autobusas brinktelės ant šono staigiame posūkyje, tai jis dar ir naravijasi savo bortais numušt lempas, kelio ženklus, nutraukt vielas- kartais iki tikslo telieka vos 5- 10 centimetrų- jausmas tikrai nepakartojamas.

            Taigi išlipome Nothing Hille ir nukulniavome ieškoti Princess Hotel [tai bent pavadinimas, ar ne?]. Greitai paaiškėjo, kad Kęstas, užsakęs trivietį kambarį, nebepamena, kur tai įvyko [kaip ir nežinojo, kad nebeveiks nei viena užkandinė ir nei viena įstaiga, kur bus galima įsigyt parytinio alaus]. Rajone namai buvo daug maž panašūs- balti, berods, 5-aukščiai, visai gražūs ir neapkirmiję, XIX a. pradžios. Bevaikščiojant nuo vienos laiptinės iki kitos, ėmė skverbtis nevilties jausmas- visgi perspektyva nakvoti parke ant suoliuko neviliojo- temperatūra buvo apie nulį ir žadėjo dar pakrist. Ir štai pagaliau išganingoji iškaba „Princess hotel“- nužvelgus iškabos lygį, man kilo gaivališkas noras uždažyt žodį „princess“- paradinis įėjimas bei iškaba buvo apmusiję ir seniai nematę remonto. Įėję vidun, pamatėm tarybinių laikų palanges ir registratūroje sėdintį negrą, kuris visas patenkintas kažką čiaumojo, dabodamas filmą ir užsikėlęs ant stalo kojas 🙂 Po trumpo pokalbio susimokėjome už tris dienas trise 90 svarų [ėmiau suvokt kodėl tiek mažai] ir gavome raktą. Nusikeberioję iki studentišką bendrabutį primenančių durų ėmėme dusintis su spyna, kuri piktybiškai nenorėjo pasiduot- teko vėl šauktis pagalbon negrą, kuris jau buvo mistiškai prapuolęs. Atsliūkinęs ėmė rakaliuot spyną ir gana greitai nustatė, kad „someone is inside“- ėmė belsti. Po gana ilgo laiko prisibeldus paaiškėjo, kad kambarys yra pilnas- išlindęs susivėlęs ir mieguistas tipažas, pamatęs Virgą, susinepatoginęs vis bandė užtįsti maikę, kad pridengtų nebe pirmos jaunystės pantalonus. Visi, įskaitant ir negrą, buvo  labai nustebę 🙂 Galų gale buvo priimtas sprendimas, ir nuėjome iki sekančio kambario- kylant laiptais aukštyn, ėmė blankti iliuzija apie patogią nakvynę- laiptai buvo nukloti caro bedančio laikų raudona kilimine danga, ganėtinai prišnerkšta, laiptų aikštelėse šniokštė tualetai, linksmai mojuodami praviromis durimis ir sužlugdydami paskutinę viltį apie sanmazgą numeryje.

            Užlipus į priešpaskutinį aukštą, pagaliau atsirakinome duris ir sugrabaliojome elektros jungiklį. Pirmas vaizdas- į visas puses lekiantys tarakonai. Ėmus kamuot idiotiškam juokui, pastebėjau vienoje lovoje gulint neaiškią žmogystą. Rastafari atstovas, subambėjęs, kad čia yra kambarys keturiems, staigiai kažkur nugaravo. Nebeturėdami jėgų aiškintis, sugriuvome vidun. Vaizdas, švelniai tariant, buvo apgailėtinas- dvi dviaukštės išklerę lovos, kampe- stiklinė dušo kabina [tai kaip ja naudotis???], prieštvaninis šaldytuvas, viena kėdė, kriauklė, aptepta šimtamečiu glaistu ir gigantiškos sieninės spintos durys [aukštos lubos- gal 4m], kabalduojančios ant paskutinio vyrio ir grasinančios sužalot. Nusprendę piktintis ryte, griuvom pasliki į išklerusias lovas, užsiklodami palaikiais, bet švariais [!!!] patalais.

 

ANTROJI DIENA

 

            Numigę kelias valandas, šokome į batus ir išlėkėme zonduoti miesto bei pavalgyti pusryčių, nes beveik parą buvome nemitę. Teko patirti naują akibrokštą- pasirodo, anglai iki 11h būna nemitę- visos knaipės iki uždarytos- davėmės, alkio spaudžiami, kol pasiekėm skurdesnius rajonus- lygiai tas pats, tik ant šaligatvių visur sukrauta daugybė šiukšlių maišų bei gatvėje miegantys benamiai- kažkaip sunkiai žiūrisi, kai šalia miegančios, užsiklojusios laikraščiais žmogystos trepsi dailūs, tobulai nuvaksuoti pusbačiai, nešini odiniais lagaminėliais bei padabinti nepriekaištingais klerkų ir kitų tarnautojų veidais, spausdami pažastyje dar kvepiančius „the herald tribune“ numerius ir tvarkydami kažkokius baisiai svarbius reikalus.

            Pagaliau atradome ankstėliau atsidariusią knaipikę ir sugužėjome vidun- Kęstas atkalbėjo nuo tradicinių angliškų pusryčių- pupelės, dešrelė, kiaušinis bei kepta šoninė- sakė, skonis tragiškas- užsisakiau tiesiog vištienos. Patiekė irgi su pupelėmis- čia viskas buvo su pupelėmis- netgi McDonaldo reklamose mačiau, kad tie setai [nežinau, kaip jie vadinasi] patiekiami su pupelėmis. Gal todėl ir vienas iš nacionalinių pasididžiavimų- R.Atkinsonas- nešioja misterio Pupelės pseudonimą.. patiekalų kainos svyruoja nuo 4 iki 8 svarų- priklausomai nuo knaipės lygio. Beįpusėjant patiekalą, staiga prapuolė apetitas- teko pastebėt, kad drūta  troškinta vištos šlaunis patiekta su visom grožybėm- rageliais ir nageliais…Kęstas kitoje pusėje stalo kinkavo- taip, čia taip yra įprasta. Mintyse pasižadėjau vištienos angliškuose kabakuose neberagaut.

Perkandę patraukėm centran- čia susipažinome su Londono metro grožybėmis- nusipirkę po dienos bilietą [apie 5 svarai], smukome žemyn. Požeminių traukinių tinklas iš pirmo žvilgsnio atrodo kažkokia nesuvokiama spalvotų linijų raizgalynė, kuri valdo visą nesibaigiančią žmonių minią- pradžioje stengiausi nepamesti Kęsto nugaros, katras lyg žuvis nardė iš vieno traukinio į kitą ir iš vieno aukšto į sekantį- metro priskaičiavau keturis ar penkis skirtingo aukščio lygius- tačiau, įsikirtus į sistemą, viskas pasidaro vaikiškai aišku- turbūt net 5-iametis vaikas susigaudytų [kažkodėl visiškai niekur neteko pastebėt nei žaidžiančių, nei gatvėm vaikštančių vaikų bei paauglių be priežiūros].

Požeminiai traukiniai labai iškreipia erdvės ir atstumo sąvoką- atrodo, vos kiek pavažiuoji- išlipi, pavažiuoji- išlipi. O jei pabandai atstumą tarp kelių stotelių sukart savom dviem- pamatai, kokio dydžio realūs atstumai ir kokio dydžio vien Londono senamiestis- autobusai kursuoja kur kas ilgiau. Tuneliuose teko sutikt daugybę muzikantų, kurie tiesiog stulbino savo profesionalumu ir piršo nevalingą mintį: „ką jie čia daro, taip žemai?? Kodėl jie, su tokiais sugebėjimais, nesėdi įrašų studijose?“ Įvairiausi stiliai- džiazas, bliuzas, rokas, klasika- visiems skoniams ir viskas l. kokybiškai- tai piršo mintį, kad dideliame mieste prasimušti yra labai ir labai sunku. Pabuvojome visuose didžiausiuose požeminiuose  mazguose, kur įvyko teroro aktai- King‘s Crosse, Liverpulyje ir dar keliuose- užkrito pavadinimai. Skaudžią patirtį mena naujos sienos, begalė videokamerų, propagandiniai plakatai ant sienų, vaizduojantys susikabinusius miestelėnus ir skelbiantys, kad „drauge padarysime miestą saugesnį“, per mikrofonus sklindantys pranešimai, raginantys perspėti apie kiekvieną ne vietoje nutrenktą terbą. Ir tas amžinasis „mind the gap“ 🙂 Netgi suvenyrų krautuvėlėse teko aptikti ženkliukų su užrašu „fuck the gap“ 🙂

Labiausiai požemiuose į atmintį įstrigo veidai- mes buvom turistai- spalvingos striukės, apsvaigę nuo įspūdžių galvos, štatyvai, fotoaparatai, klegesys. O jie- vienas didelis pavargęs miesto veidas. Kas su laikraščiu, kas su grotuvu, kas šiaip miegantis- ir kuo toliau nuo centro- tuo veidas darosi pilkesnis, labiau suvargęs, tuščiu žvilgsniu, nevalingai asocijuodamasis su virtinėm lūšnų bei kaugėm šiukšlių, nusidriekusių palei geležinkelių linijas. Ėmiau netgi jaustis tokiu lyg svetimkūniu- visi kažkur skuba, kupini reikalų, bėdų [iš tikrųjų metro sunku pamatyti besišypsantį veidą], o aš- vaikštau aplink ir visu tuo mėgaujuosi, begėdiškai netaupydamas laiko- ir dabar, kai sėdžiu namie ir šiltai tarškinu klaviatūrą, atmintyje nevalingai iškyla linijos įvairiausių vienos Miesto minties apimtų veidų, linguojančių į bėgių melodiją- vienas ryškiausių prisiminimų. Turint patirties ir sugebėjimų, galima būtų padaryt nuotraukų ciklą ta tema.

Taigi pasiekiame pirmą dienos tikslą- Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejų. Kadangi ne sezonas ir šalta, stoviniuojame „tik“ kokio 100 žmonių eilėje. Patikrinimas- griežtokas- terbos peržiūrimos, ar nėra kokių nors aštrių daiktų. Kęstas nepatenkintas subamba, kad turi šautuvą ir viskio. Tik po ilgų atsiprašinėjimų bei raudonavimų visgi esame įleidžiami vidun- tokiais dalykais Londone nejuokaujama.  

Esu amžinas skeptikas lankytinų vietų aspektu, bet tai, ką pamatau, įžengęs vidun- kuriam laikui apstulbina ir išmuša tvirtą pagrindą iš po kojų- visiškai nesuvokiu, kur patekau ir matau, kaip Virga su Kęstu jaučiasi taip pat- patenkame į kažkokį triukšmingą vakarėlį- griaudi muzika, žmonės fotografuojasi, sėdinėja prie staliukų, vaikšto. Skirtumas tik tas, kad dalis jų- netikri bei garsūs. Aš neesu celebrities žinovas, tai pradžioj nesusigaudau, katrie čia yra lankytojai, o katrie- skulptūros- negi imu įtarinėt, kad tai- aktoriai, mat kai kuriose skulptūrose įmontuoti judantys vyzdžiai- paslapčia kelis net kepšteliu pirštu norėdamas įsitikint :] [kad aplink stulpą apsivyniojus dėmesio nestokojanti boba yra ta garsioji Britney Spears- išsiaiškinau tik namie, pervertęs reklaminį bukletėlį :)]. Žmonės fotografuojasi masiškai- matosi, kad organiškai trokšta žvaigždžių draugijos. Patyrinėjęs iš arčiau mergiočių numylėtinį Bradą Pitą, taip ir nesupratau, kuo jas traukia tas suvargęs ir raukšlėtas veidelis. Na, gal pagrimuoja filmuose kiek…

Mane gi labiau traukė istorinės asmenybės, tai šiek tiek papliauškinę blicais, nuslenkame toliau- po pop, sporto ir holivudo žvaigždžių patenkame į istorinį skyrių- Napoleonas, JP2, prezidentai, Dalai lama, Hitleris, Kastro, Kenedis bei kiti asmenys, palikę bei dar piešiantys savo šešėlius žmonijos istorijoje. Čia sutinkame ir pačią ponią Tussaud, apsirėdžiusią griežtu anglišku kyku ir pasidabinusią mažais akinukais, bei pirmąjį muziejaus eksponatą- miegančią merginą, kuri buvo surėdyta 1765 metais dar jos mokytojo- Philippe Curtius. Norėčiau atskirai paminėt Hitlerio figūrą- karo metais nacių bomba pataikė į muziejaus pastatą, sunaikindama virš 200 vaškinių figūrų, bet fiureris per stebuklą išliko. Laikas nuo laiko apipildavo jį žmonės dažais raudonais ar kokią adatą širdin suvarydavo. Tačiau įstabiausia tai, kad jam jau du kartus buvo trumpinami kažkodėl augantys plaukai [visos figūros papuoštos natūraliais žmonių plaukais- taigi periodiškai jie plaunami ir vėl daromos šukuosenos].

Toliau susibūrėme tamsiame kampe prie užrašo „chamber of horror“ [siaubo kamera]- užrašai skelbė, kad įėjimas nerekomenduojamas vaikams, nėščioms moterims bei širdies sutrikimų turintiems piliečiams- kaip intriguojančiai! Patekus vidun tikrai darosi kiek nejauku- aplink girgžda kankinimo ratai, užfiksuoti budeliai įvairiais būdais leidžiantys laiką savo profesijos nūdienose, labai tamsu, gūdūs garsai ir palubėje bei pakampėse kabaliuojantys aptraukti oda griaučiai. Tikrai labai tikroviška- negi pradėjau traukti šnervėmis orą, vildamasis užuost puvėsių tvaiką. Atskiras kambarys buvo paskirtas Prancūzijos revoliucijai bei jos žiaurybėms- netgi teko savo akimis pamatyti giljotiną, kuria buvo nukirsdinti Marija Antuanetė bei Liudvikas XVI. Toliau- dar gražiau. Paliepiama išjungti kameras ir pranešama, kad jokiu būdu neliestume to, ką pamatysime, nes mūsų irgi niekas nelies. Kaip sureaguotumėt į tokį pranešimą?.. Sugužame į tamsų koridorių- priekyje slenka babyčių pora. Staiga kažkas kažkur nugriaudi ir prasideda fantasmagorija- aplink laksto ir rėkia tikri, gyvi žmonės išprotėjusiais veidais, daužo geležis, vaitoja, šmėžuoja, vėl dingsta, pripuola prie pat veido, kol slenkam begaliniais kalėjimų bei durnanamių vingiais, matydami besėdinčius serijinius žudikus. Dabar suprantu, kodėl čia nevalia eit anksčiau išvardintoms asmenų grupėms- jausmas tikrai ne iš maloniųjų- ką jautė dvi priekyje tirtančios bobytės, taip ir nesužinojau..

Išėję patekome į nuotaikingą „Londono istoriją“- sėdome į „kebą“- tipišką Londono taksi [Kęstas, nespėjęs prisėsti prie mūsų, stryktelėjo į sekantį, ir nepaisydamas aptarnaujančio personalo patarimų, kaip reikia pasikelt ranktūrį, norint įsikeberiot vidun, ėmė rangytis per viršų, palikdamas už savęs dvi darbuotojas, susiėmusias už galvų] ir ant bėgelių nuriedėjome per visą miesto istoriją- nuo jo atsiradimo, iki kilimo, maro, karo, atgimimo ir šių dienų- lydint tikrai nuotaikingai muzikai ir komentarams, begalei skulptūrų, judančių konstrukcijų bei pastatėlių- gaila, kad buvo uždrausta fotografuoti- vėliau- tos trasos biznio monopolį laiko vietiniai fotografai- nufotografuoja iš anksto ir pasiūlo už 7 svarus įsigyt nuotrauką. Teko nusipirkt. Pabaigai dar papuolėm į planetariumą, kur įspūdingos projekcijos mus supažindino su saulės sistemos atsiradimu bei egzistavimu [iš tikrųjų nežinau, ant kiek tos projekcijos buvo įspūdingos- tiesiog nuo tarybinių laikų neesu buvęs planetariume :)]. Išėjome visiškai sužavėti ir visai nebuvo gaila išleistų beveik 100 svarų už tris bilietus..

            Išėjus patraukėme centran [nepamenu, ar autobusu, ar po žeme]- pakeliui fotografavau telefono būdeles ir nuostabias angliškas pašto dėžes- vieną iš Londono simbolių- apvaikščiojome dieną Big Beną ir visus rūmus, esančius aplink, perėjome be galo įspūdingu Tower Bridge tiltu [pūtė žvarbus vėjas], dar nuėjau ant sekančio tilto pafotografuoti Big Beno dieną- įsimaišiau į fotografų minią, tikėdamasis, kad čia turbūt geriausias rakursas, bet susivokiau, kad bokštą fotografuoju aš vienintelis- susirinkę kebabai blyksėjo stovinčios ferrari pusėn 🙂

            Taigi neskubėdami [nebebuvo jėgų] apsipirkome alaus bei kitų gėrybių kažikokioj parduotuvėj [svaras- baisiai apgaulingas- viskas atrodo pigu, kol mintyse nesukonvertuoji į pažįstamą valiutą. O kai sukonvertuoji- nusigąsti, kad brangu ir vėl nebekonvertuoji] ir patraukėme link London Eye- milžiniško apžvalgos rato, keliom kojom stovinčio Temzėje.

            Apžvalgos ratai man visuomet asocijavosi su tarybinių laikų ratu, esančiu Palangoje- girgždantis viedras su keturiom metalinėm taburetėm, kur visa atrakcija- tai įsikibus į stalą, esantį viduryje, suktis ratu arba krapštyti kramtūškes nuo kėdžių 🙂 Buvo jau prietema ir Londono žiburiai žadėjo nepakartojamą įspūdį- ratas iš tiesų yra baisiai aukštas ir iš jo matosi bene visas Londonas. Įėjimas vienai personai kainavo apie 10 svarų ir buvo baisiai komplikuotas, kaip į kokį lėktuvą- gal trys kontrolės postai, metalo detektoriai, terbų patikrinimas [gal jie bijo, kad ten kokį stingerį gali įsinešt ir nukalt ką nors?] – tenka palikt terbą su alum ir štatyvu 🙁 O jau visiškai sutemę, taigi gražių nuotraukų jau nesitikiu. Ir štai mes jau šiltoje stiklinėje kapsulėje, lėtai kylančioje aukštyn- viskas uždara, šilta, jauku, kiliminė danga- jaučiuos kaip kokiame VIP malūnsparnyje. Aplink dar keli žmonės spragsi muilinukėmis bei mobilių telefonų kameromis 🙂 Vienas ratas trunka apie 30 min., taigi nė nepastebim, kaip jau reikia lipt lauk.

Vėl patekę į amžiną ir žvarbų Londono vėją, nusprendžiam važiuoti perkąsti į azijietišką restoraną. Kelis kartus sumaišę metro linijas, pagaliau pasiekiame tikslą- restoranas vadinasi, berods, aroma- susimoki nuo galvos 10.5 svaro [nemažai] ir valgai ką nori ir kiek nori- aplinka jauki, maisto asortimentas- nuo egzotiškų vaisių ir moliuskų, iki keptų šonkaulių, lašišų, paukštienų ir krevečių [saldaus stalo apžvelgt nesugebėjau], vienintelis tokių vietų minusas- mokami gėrimai :] dar yra kampas, kur prikrauta neparuoštų gėrybių- susikrauni pats savo setą ir jį prie tavo akių iškepa [tuoj pat stojau eilėn su kauge krevečių ir lašišos]. Po kelių lėkščių ėmiau pūkšt it garvežys. Virga smarkiai karščiavo ir, vargšė, beveik nieko neėmė burnon. Kęstas, jau atidirbęs tokių užkandinių techniką, ramiausiai sušveitė keturias kupinas lėkštes ir nuėjo ieškoti ledų bei desertų [pasirodo- aštrus maistas malšina apetitą, taipgi nepatartina daug gerti ir pradžioj nevalgyti riebiai :)].

Praleidę porą valandų, skersi iškrypuojam pro duris metro link ir, neilgai trukus, jau rakiname kambario duris. Susipažįstam su kambarioku- pasirodo- lenkas, gyvenantis iš pašalpos. Kaip po 9 metų, praleistų Londone- prastai šneka angliškai ir  panašu, kad šiaip yra nelabai adekvatus- po 10 kartų klausia to paties, skiedalioja kažką apie pinigus, apie tai, kaip atlieka praktiką „Hiltono“ viešbutyje ir kodėl lietuviai nešneka rusiškai o lenkai nebėga iš Lietuvos. Numoję ranka imamės degustuot alų „stela artois“. Alus kaip alus. Neblogas ir tiek. Nusileidžiame į apačioj esančią virtuvę- dūmų kamuoliuose paskendę tipažai stebi televizorių, rūko, glebėsčiuojasi, tvarko reikalus, gaminasi maistą arba šiaip šiukšlina- įvairiausios spalvos ir amžiai, veidai- matę ir šilto ir šalto. Pasisukinėję porą minučių sprunkam atgalios.

Po alaus greitai atrandu tualetų „privalumus“- viename, norint nuleist vandenį, reikia isteriškai ir nesuprantamom kryptim sukinėt tokį į durų rankeną panašų įtaisą- jei nusišypso laimė- vanduo nusileidžia. Kita kabina padaryta turbūt išskirtinai vyrams- atsisėdus keliai neleidžia užsidaryti durims 🙂 Apie ketvirtą nakties prie tualeto durų sutinku sėdinčią ant grindų kažkokią bobą- susiradus vietą paskaityt knygą. Nu ką aš žinau- jei žmogui malonu- kodėl gi ne.. Taip pasibaigia dar viena diena.

 

TREČIOJI DIENA

 

Ryte, pamiegoję kiek ilgiau, sukylame, susitepame sumuštinių ir išjudame į Hyde parką- Kęstas nori parodyti kažkokią „skulptūrą, padarytą iš erelio“ ir „tokį kaip monumentą, ar sarkofagą, ar mauzoliejų, kur auksinis senis sėdi“. Vaikštom po parką- gražu, žolytė žaliuoja, bėgioja voverytės, kurios ima riešutus [kurių netyčia turėjome] tiesiai iš rankų. Ir baisokoka, ir miela. Bemėtant riešutus, aplink prisirinko galybė voverių ir devynios galybės balandžių- judėjome parku su visa svita :] Aišku, po to pamatėme lenteles „nešerti nei voverių nei balandžių“, bet šaukštai buvo jau po pietų. Nepamatėme nei vieno oratoriaus- gal šiais laikais tai jau nebe Hyde parko įdomybė, o gal tiesiog dar buvo vėsoka. Pagaliau priėjome tą vietą, „kur senis sėdi“- tikrai įspūdingas statinys, kuris vadinasi „prince Albert memorial“- ir tikrai ten aukštai sėdi auksinis senis 🙂 apačioje- begalė žmonių fotografuojasi, nutaisę rimtus ir protingus veidus.

Šios dienos tikslas- aplankyti kokias nors kapines. Virga turi atsispausdinusi kažkokį bukletėlį iš interneto, taigi sėdame į metro ir važiuojame-važiuojame-važiuojame, kažkiek kartų persėsdami. Išlipame gerokai aptriušusioje stotyje, kur pasitinka užrašas, bylojantis, kad  „šitame regione siaučia gatvės plėšikai šviesiu dienos metu ir dabokit daiktus ir t.t.“- suspaudęs kamerą pažasty, lendu dienos švieson- tikėjęsis išvysti kažką panašaus į NY priemiesčius iš kriminalinių filmų, nustembu, nes viskas atrodo kaip ir kitur- ta pati žmonių masė [tik gerokai juodesni veidai], automobiliai, pastatai, šiukšlės. Prie metro laikraščiais prekiaujantis jaunas negras aiškiai pusryčiam „ėmė takelį“- visiškai nesukdamas galvos apie laikraščius, mostaguoja, rėkalioja, strakalioja ir kitaip neriasi iš kailio nuo energijos pertekliaus. Pamatęs mus, puola bendraut-kažką beria greitakalbe, teiraujasi- iš kur mes, ir, nueinant, iškėlęs rankas, rėkauja „poland“- matyt, įtakoja Kęsto dėvimas nike sportinis „kosčiūmas“. Teko pastebėt, kad kedus, treningus ir visokius netikrus armani dėvi išskirtinai negrai, lietuviai ir lenkai. Tautiečiai, darykit išvadas !!! Anglai rengiasi paprastai, neiššaukiančiai ir skoningai.

Taigi patraukiam link kapinių. Niekas nesigviešia atimti mūsų daiktų- gal todėl, kad vidurdienis, o gal todėl, kad iš kišenių nestyro banknotų pluoštai. Pasiekiame gražų waterloo parką- prisėdę ant suolelio, papietaujame. O suoleliai čia- nepaprasti. Vardiniai. Kiekvienas skirtas kažkieno atminimui ir jokių kramtūškių, šiukšlių ar barbarizmo žymių, žydi krokai ir narcizai. Pakiliai nusiteikę, nužygiuojam  link kapinių ir gaunam it su šlapiais plaučiais per veidus- įėjimas mokamas, plius tik su gidu, plius tik tam tikrom dienom ir valandom 🙁 Prisišaukę kapinių sargą, bandom susitart, kad įleistų- mat parašyta, kad teritoriją saugo pikti palaidi šunys. Sargas, besidairydamas į šonus, sutinka mus įleist dvidešimčiai minučių už 7 svarus- deja, grynų turim tik šešis o noro kulniuot iki bankomato, kuris yra už kilometro- turim absoliutų nulį. Sargas ima siūlyt už turimą sumą praleist tik du iš mūsų. Pasiuntę velniop gobšuolį, einame link stoties- Kęstas prisimena, kad viename priemiestyje yra matęs apleistas kapines- taigi pajudame ta kryptim. Prie metro Kęstas paklausia strykčiojančio negro, kur čia artimiausias tualetas- tas džiūgaudamas rodo į šalimais esantį McDonald‘s- aiškiai šiam žmogui tualetas asocijuojasi su visai kitom linksmybėm. Grįžtant atgal, smarkuolis suokalbiškai merkia akį ir klausinėja „how, how is it? Good?“ linktelėję, kad „good“, smunkame į požeminį Londoną. Mūsų tikslas- sustojimas Nesden. Pusė linijos eina atviromis vietomis Londono priemiesčiais [po velnių, kokio dydžio miestas…]- slegia nušiurusių namų bei šiukšlių kalnai, benamiai, neaiškios paskirties surūdiję konstrukcijos, nurašinėtos sienos, smogas, juodi ir liūdni veidai ir dar kartą šiukšlėsšiukšlėsšiukšlės. Kur jas utilizuoja ir kaip atrodo miesto šiukšlynas- neįsivaizduoju…

Einant link kapinių, Kęstas baugina istorijom apie čia siaučiančias juočkių gaujas- kažkada yra čia gyvenęs pusmetį. Matydamas aplinkos nušiurimą bei veidus- patikiu ir įsibruku savąjį DSLR kuprinėn ir mintyse jau kurpiu dialogą, kaip čia kraštutiniu atveju bent atminties kortelę susigražint. Na bet dar nesutemus pasiekiame apleistas kapines- tikrai labai senos ir apleistos- seniausias kapas datuojamas XVII a., bažnyčia remontuojama, gražūs keltiški kryžiai stiebiasi iš juos smaugiančių krūmų, didelė dalis paminklų jau ilsisi po amžius trukusios sargybos, patvoriais priręsta kažkokių palapinių, pritįsta lovų, mėtosi buteliai, maišeliai ir kiti orgijų atributai- apėję kapines, sukame metro link ir Kęstas prisimena, kad netoliese yra dar vienos didelės ir „funkcionuojančios“ kapinės- reik pavažiuot keletą stotelių į rajono gilumą. Karščiuojanti Virga laikosi iš paskutiniųjų ir didvyriškai neprieštarauja maršruto pakeitimui. Nusibeldžiam į kažkokį geležinkelių rajoną- pasiekiam kapines. Tikrai labai didelės, gražios ir… užrakintos 🙁 Pasirodo, „darbo laikas“ tik iki 3:30 PM. Ryšium su rajono reputacija- tvoros tokios, kad paprastai neperlipsi. O atsimenant, kad ryt- išskrendam- suvokiam, kad pasivaikščiojimą teks atidėt kitam kartui..

Ką gi, sėdam autobusan ir traukiam centran ko nors perkąst bei įsigyti alaus. Pakeliui užsukame į kiniečių užkandinę- susimokėję po 3 svarus galim ryt, kiek panorėję. Tiesa, pasirinkimas ne stulbinantis- „vos“ 15 patiekalų o ir aplinka ne restoraninė, bet vienam puode aptinku savo mėgstamus skrudintus sparnelius ir, pamiršęs baubų pasakas apie cholesterolio žalą, kraunuosi lėkštę po lėkštės. Kęstą čia jau pažįsta ir kažin ar čia juo džiaugiasi- spėriai kaitaliodamas lėkštes ir neaušindamas burnos kerta šonkaulius, žlugdydamas biznį viršplaninėm porcijom ir rūgščiai stebint kasininkui 🙂

Gerai pamitę [Virga irgi po truputį ima vėl valgyti] ir nusipirkę įvairių rūšių alaus, grįžtame „viešbutin“ praleisti paskutinę naktį. Nušiuręs kambarys ima atrodyti visai jaukus ir netgi kažkiek mielas. Situacija gerėja su kiekviena sekančia alaus skardine, kol galų gale nusprendžiame, kad laikas miegot, nes ryt laukia sunki paskutinė diena- nusprendžiame keltis kuo anksčiau, idant galėtume pamatyt tiek, kiek įmanoma.

 

KETVIRTOJI DIENA

 

Ryte užkandame, atsisveikiname su nustebusiu lenku „jūs ką? Grįžtat??? Neliksit čia???“- jam nesuvokiama, kaip galima nelikt Londone- pasaulio bamboje 🙂 Mes, nupurtyti vien tokios minties, sprunkame laukan, pakeliui gražindami raktą registratūroje, kur sėdi… suomis, nekart lankęsis Lietuvoje 🙂

Diena puiki- šviečia saulė, lauke- keturiolika laipsnių šilumos [gauname žinutę iš namų- ten- sninga..], kulniuojame pasižiūrėt kaip keičiasi karališkoji sargyba prie Buckingam rūmų- čia kadangi per žioplumą tik iš trečio karto pataikom į reikiamą traukinį, atkulniavę randame susispietusią minią- šis reginys kasdien sutraukia tūkstančius smalsuolių iš viso pasaulio. Man buvo kur kas smagiau stebėt pamišusius turistus iš Azijos, it išprotėjusius puolančius nuo vieno galo į kitą- kad tik ko nepražiopsot. Na o sargyba- kaip ir pas visus karalius. Atžygiavo, lydimi raitelių ir orkestrų, pasikeitė, ir nužygiavo kažkur. Dar pravažiavo kažkokios karietos ir rollsroisai. Vienžo, nieko įpatingo 🙂

Tolimesnis tikslas- anot Kęsto- „liūtai ir diedas aukštai“- eidami nežinia kur, išeiname į garsiąją Trafalgaro aikštę, kurios centre stovi Nelsonas ant neįsivaizduojamai aukšto pjedestalo. Papėdėje- keturi liūtai, visų nelaimei, uždengti restauracijai. Ir galybė balandžių- tokia gausybė, kad nejučiom imi saugotis, kad neapšiktų. Ir įžulūs- išsitraukus sumuštinį- gatavi stvert iš rankų 🙂 Perkandę patraukiam toliau- link Temzės. Pasivaikštom saulės spinduliais nužertais tiltais ir, laiko spaudžiami, nušutiname link Šv. Povilo katedros- tikrai labai gražios, bet pusiau uždengtos rekonstrukcijai- ir vėl smunkame po žeme, kad miesto venomis nutekėtume į paskutinį sustojimą- Liverpulį. Iššokę nusiperkame traukinio bilietus iki Stanstedo aerouosto ir paskutinę valandą paskiriame Londono komercinio rajono tyrinėjimams- išėję pasijuntame it kokiame futuristiniame filme- plieno ir stiklo dangoraižiai siaurina gatves iki minimumo, dviaukščiai autobusai atrodo it ropinėjančios raudonos boružės, o mes patys- kaip kokie skruzdėliukai gigantiškame stikliniame termityne. Aplink- minios klerkų, maklerių ir kitokių nesuvokiamų profesijų atstovų, vienodais veidais, rūbais, turbūt ir reikalais bei prisvilusiais prie ausų mobiliaisiais telefonais. Pamatę tolumoje nedidelę baltą bažnytėlę, visiškai nederančią prie bendro konteksto, nuskubame jos link. Pakeliui netikėtai papuolame į beprotišką sendaikčių turgų, kur galima įsigyti visko- nuo reggae cd iki prieštvaninių berdankių ar bronzinio Hitlerio biusto 🙂

Paskutinė valanda sprogsta nepastebimai. Ir štai jau atsiglebėsčiuojame traukinio perone, palikdami Kęstą toliau egzistuoti šitame beprotiško tempo didmiestyje. Paskutinis štrichas aerouoste- serganti, pajuodusiais paakiais bei arafatke ant galvos Virga užkliūna muitininkams ir sulaukia gerokai padidinto dėmesio. Bet štai pagaliau bejėgiškai sėdim patogiose lėktuvo kėdėse ir, žiūrėdamas pro iliuminatorių į naktiniais žiburiais pasidabinusį Londoną, imu jaust, kad šitas miestas palietė mane iš vidaus- sugražino į vaikystės dienas, atgaivino knygas apie Merę Poppins, Šerloką Holmsą, S.Beketo šedevrą „aukštyn kojom“, vėl priminė filmą „vidokas“- kurį laiką buvau taip stipriai nugrimzdęs į prisiminimus, kad net ėmiau prarast realybės suvokimo jausmą 🙂 Miestas, kuriam jausiu simpatijas už patirtus įspūdžius, už palytėtą didmiesčio dvasią-  beprotišką tempą, atstumus, veidus, šiukšles, traukinius, autobusus, benamius, policininkus, taksi kebus, neįprastai gelsvą gatvių apšvietimą, architektūrą- vitrinas, stogus, stulpus, pašto dėžes, telefono būdeles… Miestas, į kurį norėsis sugrįžt dar kartą. Trumpam.

 

 

 

The Endless Story arba Jėsplyz turkiškai

andraika post on spalio 21st, 2012
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , ,

Niekad nebuvau jokioj pietų šaly, net ir pačioj nuvalkiočiausioj. Ir štai. Turkija ant padėklo. Virgos siurprizas. Pencinykų rojus.

Na, bet apie viską nuo pradžių. O pradžia prasidėjo kelios valandos prieš išvykstant iš namų „chm, kur mano pasas? o jis galioja?..“ po neilgo įnirtingo tylaus streso viskas atrasta, sudėliota. Apie kelionę Danijon nėra ką daug ir rašyt, kai kas kai kur vėluoja, rodom per langus špygas lietui, čekinamės. Kadangi esu lietuvis, o gal kad nesikirpęs, o gal kad svastika ant diržo, lipu kontrolėj ant pjedestalo ir gerą minutę stoviu, it Kristus iš Rio, kol kruopštus pareigūnas patikrina net kalnieriaus siūles, vienu monentu net susinervinu, kad gal ras ką nors, apie ką aš pats pamiršęs?.. bet išsiskiriam gražiuoju ir kėblinam begaliniais koridoriais link savo tako. Duty free, kvepalai, šnapsas, cigaretės, dar bonbonkės kažkokios. Ir yra, kam visa tai vis dar įdomu, po perkūnais, asortimentas nesikeičia šimtmečiais, prabėgam, pasičiupę alaus, vandens ir šokolado lėktuvui, sulaukiam, įsėdam, kylam. Tuo momentu suvokiu, kaip aš nekenčiu lėktuvų, kaip aš norėjau likt namie, kaip tuoj nuluš sparnas ir visi eisim velniop, Julius džiūgauja kožnoj oro duobėj, kaip kokiose karuselėse, o aš koliuojuosi, prakaituotais delnais atsidaręs alaus skardinę, kurios pusė išbėga ant kelnių- slėgiai čia ar kas, bet ir su sekančiom skardinėm nutiko tas pats, bent jau sugebėjau profesionaliai putas nuleist vėmalų maišan.

Leidžiamės. Dunkst. Stabdom. Lauke balos. Sarkastiškai mintyse šaipausi, kad iš tokios pat vietos ir atskridom, cha cha, pamiršom botikus. Išlipus pasijaučia, kad visgi atskridom kur šilčiau ir gerokai tvankiau- sušuntam per kelias minutes, susigrūdę neaiškiose eilėse prie pasų kontrolės. Kadangi prieš tai mačiau kelias mažas eilutes prie vizų kioskų, tai susidiorginu, kad ten reikėjo susivairuot vizą ir dabar mane, kaip vienintelį neskandinavą su kažkokiu žaliu pasu, drėbs iš eilės. Už langelio sėdi rūstūs turkai, žaibo greičiu dalykiškai daužantys antspaudus į pasus, akmeniniais veidais pasitkidami kožną netikėlį. tuo momentu jaučiuosi mažas šūdinas storas europietis, atvažavęs išnaudot jų tautos. Ateina mūsų eilė. Paduodam pasus, kukliai sustojam prie langelio. Akmeninis Žmogus peržvelgia pasus ir, pakėlęs akis, pastebi Julių- tą akimirką ateina nušvitimas, kad štai jis ir bus mūsų good mood vizitinė kortelė Turkijoje- pirmąkart gyvenime mačiau tokią ofociozinio veido transformaciją į kažką labai šilto, bet tik sekundės daliai. Pykštpokšt sugriaudi antspaudas, ir mes jau Turkijoj legaliai.

Pirma, kas užkliūva išėjus lauk- keisti kvapai. Nebjaurūs, bet kitokie. Kitokie medžiai. Kitokie net paukščiukai, čirenantys tamsoj, eitų miegot, po paraliais. Ir daug turkų. Su geltonom maikėm ir šliūbinėm kelnėm iki pažastų, aiškiai medžiojančių tokius Bagotus Europiečius, kaip aš. Bet aš vėtytas. Prigąsdintas. Išdidžiai tarškinu pro visus savo plastmasinį lagaminą nesidairydamas, kas, kad nežinau, kur. Žinom abu su Virga, kad mus turi paimt autobusas, kuris nuveš iš Dalamano į Išmeler, kur ir apsistosim. Tik tiek. Aš nueinu ieškot autobuso dešinėn, Virga- kairėn, ji randa, aš ne, bet penkias minutes pasimetam ir net spėjam apsiriet, bo abu pervargę, o Julius išvis suraganėjęs.

Kelionė autobusu. Čia pirmąkart pasimato pietietiškas familiarumas- Julius patapšnojamas, paglostomas, pašposijama, vėl pasitapšnojama. susirabaždinam autobusan, atsidarom alaus ir norvegas gidas prainstruktuoja, kaip prisisegt diržus, kaip skiriasi skandinaviška ir turkiška vairavimo kultūros, ką daryt, apvirtus autobusui. Skandinavai, bailiai krizendami, prisiega saugos diržus, aš atsidarau alaus ir susikemšu ausines su neištariamais Uberzeugunstater ir, griaudžiant nacei/fašei maršam, įriedam į Artimuosius Rytus. Žodis „įriedam“ gal ir nėra visai tinkamas, mat susidaro įspūdis, kad visi rieda ant tiek, ant kiek gali- iš autobuso siūbavimo suvokdavau, kad posūkiuose stabdyt nereikia, tiesiog suki vairą ir a vdrug pasiseks, pasisekė visą kelią, bet gal ir gerai, kad važiavom tamsoj, bo jaučiau, kad važiuojam serpantinu, mačiau grėsmingai artėjančią ir nutolstančią apsauginę tvorelę, spygliuotas vielas, kažkokią daugiakilometrinę akmeninę sieną. Tarpuose- trobos, šabakštynai, kažkokie naktį veikiantys turgeliai, knaipės su tamsių žmogystų šaikom, kur niekad neišdrįsčiau prieit, gal jie ir geri, gal aš tiesiog bailys. Kas nors kam nors sakė, kad autobusas privalo stot prie raudonos šviesos? Cha. Melas ir provokacija. Autobusai nestoja. Jie tokie.

Privažiavom Marmarį, kur vidury nakties viskas veikia 🙂 Jei rašau „viskas“- tai tą ir turiu omenyje 🙂 aibės kioskų su maistais, louis vuitton terbom ir versace rankšluoščiais. Jūs netikit, kad už  20 vietinių pinigėlių galit įsigyt originalą? O jūs pasikonsultuokit su pardavėjais 🙂 Dar  minučių ir mes jau ištupdomi Išmeler. Kaimas, kuriame aidi muzika. Ir aidi tiesiai po mūsų balkonu, su vaizdu į jūrą. Registratūra, rankų paspaudimai, woohoo, mes laukiamiausi svečiai, pažnaibomas miegantis Julius, kaip viskas miela, bet miegot miegot miegot.

Rytas. Be manęs daugiau niekas nenori keltis. Julių išprovokuoju su Angry Birds meliodijom, besibaimindamas, kad pražiopsosim xaliavinius pusryčius. Sukylam, leidžiamės liftu kažkur ne visai ten, ir papuolam pas turkes babytes, kurios čia kažką valo ir Julių priima visiškai už savą, čiupina, maigo, kalba savo kalba, Julius kalba savo, visiem gerai, aš nesuprantu nieko, Virga supranta, kad babytė sako, kad ji panaši į Julių. Moterim matyt geriau, aš nesupratau nieko. Čiaumojant atšalusį pusryčių buffe, pasižadu sau daugiau nebevėluot.

Prasikėblinam pirmyn-atgal kaimo gatve, aš išgirstu turko komplimentą „I love you“, nurašau, kad jis nesuvokia, ką kalba, ir apsimetu kurčiu 🙂 galų gale, man atostogos, o ne kurortinis romanas su pederastais.

Paskui tiesiog all day long pliaže, Virgai burbant, kad aš čia vienintelis su šeimyniniais pantalonais. O ir kas, gal aš ir esu vienintelis. Tai vis geriau, negu šalia įsitaisęs moteriškos lyties kalnas be viršutinės rūbų dalies. Bet su kojinėm. Pradžioj buvo ir kažkiek nepatogu ir keista, bet paskui, pamatęs negudrų veidą, nusprendžiau, kad bobikei tiesiog trūksta šulo- matyt, žinojo, kad einant pliažan, reikia dėtis tokį ir tokį rūbelius, bet su triusikais- atspėjo, o toliau- nebesusigaudė, žinojo, kad trūksta dar kažko, tai užsimaukšlino ružavas kojinikes 🙂 Po daug metų tiesiog nebepamenu, kada gulėjau paplūdimy ir net vienąkart išsimaudžiau jūroj, visai šiltoj 28 laipsniai, plūduriuoji tokiam labai sūriam arbatos puodely ir tiek, keista, bet smagu. Nusipirkom iš kažkokio vietinio blūdijančio diedo vynuogių, nelabai apetitnai atrodančių, ale labai skanių, po kurių Julių trumpam sugriebė baisulinė tryda. Paskui pasivaikščiojimai pakrante, pasisėdėjimas su alum, gavau krūvą komplimentų, kokie gražūs mano plaukai ir kaip čia tokių nėra buvę. Kadangi pačios baisiausios bobos gauna x100 kartų daugiau komplimentų, tai priėmiau tiesiog kaip duotybę 🙂 nu bet visvien malonu. Virga pravizituoja Hamam- turkišką pirtį su masažais ir kitais pokštais, lieka sužavėta. Užsibukinam kažkokį lazy boat tripą. Ir va valanda rašymo balkone su alum, aidint karaokei. Turkai turi labai daug kondicionierių. Kaip koriai kybo ties kožnu langu, kas visai nekeista ir taip pat turi labai daug satelitinių bliūdų. Kas irgi principe nėra keista, keista tas, kad jie nenusikabinėja nenaudojamų, o tiesiog prisuka dar vieną papildomą, o į tą seną, atitinkamai pakreipę, sukrauna, tarkim, guminius batus 🙂 arba tiesiog palieka knapsot likimo valiai.. Summa summarum- vienas pamestas rankšluostis ir vienas pavogtas. Ir vienas nusipirktas. Versace 🙂 Pirmos  dienos pabaiga 🙂

Rytas su žadintuvu, kaip darban. Baisokoka, bet prisimenu, kad visgi dar atostogos ir laukia amazing boat trip, kur, kaip parašyta, it is the best, that you can get for you money. Tebūnie, tikim 🙂 staigiai papusryčiaujam, išsikratau iš batų smėlį tiesiai per balkoną gatvėn, motyvuodamas, jog „čia turbūt visi taip daro“, nulekiu nusipirkt naują Lacoste pliažo rankšluostį (nusideru nuo 25 iki 21 liros ir labai savim pasididžiuoju) ir žingsniuojam link taxi boat‘o, kaip maža breiviko šeimynėlė 🙂 dar pamiršau paminėt, kad belekokia skylė, prekiaujanti belekuo, užsikabinus išdidžią iškabą „supermarket“. Tegul tai bus tūkstantis akinių, ar 100 Rolex laikrodžių, ar kažkokie šūdniekiai pusvelčiui, viskas yra „supermarket“.

Sugužėję iš boat taxi į pagrindinį laivą, milžinišką dviaukštę gondolą su valgykla apačioj ir deginimosi gultais viršuj suvokiam, kad atsidūrėm britų salyno gyventojų apsuptyje, kaip vėliau išsiguglinau, jie šiam kurorte vieni populiariausių.

Iš tikrųjų net ir nėra labai daug ką rašyt- plaukimas iš taško A į tašką B, Juliuko apčiupinėjimas, lėkšti pokštai galutinai nuvytusių bobų adresu ir taip toliau, sustojimas, pasipliuškenimas, plaukimas toliau. Iš į šiukšlių maišus įvyniotų dinamikų griaudi prieštvaninis šlamštas- Sabrina, Modern Talking, Joy et cetera. Labai Garsiai.. Buvo žadėta parodyt kažkiek privačių pliažų, kur šiaip nepapulsi. Sutinku, iki 40 kvm papilto žvyro stačių uolų papėdėj savom dviem tikrai neatkerėblinsi, bet ar tai galima pavadint pliažu- suabejočiau.. O vat kainos plauste jau kandžiojasi- mažiukas alaus- 9 liros, kas išeina apie 32 kr, imu jaustis, kaip Bagotas apiplėšinėjamas Europietis 🙂 bet žinau, kad laukia nemokami pietūs, kuriuos keps pats Laivo Kapitono Tėvas ant grilio, subudavoto laivo prieky ant kažkokių rąstigalių. Beklausant, kaip anglai reikalauja fish‘n‘chips, užjausdamas pagalvoju, kaip nyku būtų reikalaut Japonijoj kugelio, net jei jis ten ir egzistuotų..

Plaukiant pasimato ir kažkokių apleistų turistinių kompleksų, griuvėsių, nebenaudojamų sukęžusių švyturių, nedastatytų tarybinio stiliaus griūvančių poilsio namų, gaila, kad neišeina iki jų pačiam dasikrapštyt, stenografuoju viską juoston.

Priplaukiam vieną įdomesnių vietų su kažkokiu juokingu pavadinimu, kurio nepamenu, bet skambėtų maždauk „kulumbubuk“ ir kur yra grota- niekad nematęs, puolu ir ašen vandenin, kuris tikrai yra siaubingai žydras ir skaidrus- matosi velniažin kiek, gudrūs turkai, žinodami iš anksto, pasiūlo akvalangų po 20 vietinių pinigėlių, anglai prisiperka krūvom, mane dusina žaba, nes manau, kad krante tas šūdniekis kainuotų kokias 7 liras, aka 28 kr. Tiek to, pasiplaukiosiu ir taip, gražu, juolab kad ir taip planuoju į daivingą :). Grotoj irgi įdomu, jei niekad nesi buvęs, kažką nupasakot sunku, tiesiog reik įplaukt ir apsižiūrėt pačiam. Parplaukus laivan, Virga vėl bamba, kad aš idiotiškai atrodau su savo šeimyniniais, tačiau aš žinau, kad į mano liekną Apolono kūną moterys žvelgia su pasigėrėjimu, o vyrai- su pavydu 🙂 ką ten tie anglai, nukaušę ir berėkaliojantys jau pusiaukelėj 🙂  mintyse tyliai pasižadu, kad nusipirksiu, jei rasiu, breiviko plavkes. Čia pagaliau pirmu smuiku užgriežia Laivo Kapitono Tėvas- sudiržęs, rudas gerai išsilaikęs 60 metų diedas, primenantis aprūdijusią spyruoklę- laksto per uolas, daro špagatus, virveles, neria nuo labai aukštai į labai giliai. Plausto bobytės susižavėję ploja, pamiršę nusikratyt cigarečių pelenus, mat čia rūkoma visada ir visur. Atsiranda viena gluša rytų europietė, nukabinta turko ir atsirioglinus su vakariniu makijažu. Po maudynių išlipa visiškas ašarojantis helovynas, po pasitrynimų rankšluosčiais- pure living dead. Vaikštau ir prunkščioju 🙂

 

Nuplaukus ligi sekančio „privataus“ pliažo ir papietavus, sukam atgal, pakeliui valandai sustodami dar kažkokiam „privačiam“ pliaže (jie ten pasako pavadinimus, bet imu įtart, kad čia tik marketingas), kur vėl visi lenda pliuškentis, netgi kažkoks palaikis diedas, kuris nesugeba praplaukt 10 metrų nuo laivo iki kranto, kažkur trinkteli, apsižaloja, ir dūsaudamas parplukdomas su rescue team atgal už virvės su gelbėjimo liemene, griaudint aplodismentams.

Laivo Kapitono Tėvas vėl bėgioja su visokiais salto paplūdimiu ir ima primint dresuotą cirko beždžionėlę, bet slapčia viliuosi, kad jam pačiam smagu ir jis tai daro tiesiog pats sau.

Išsiropščiu krantan ir aš, mat toliau stūkso kažkokios trobos liekanos, spygliuotos vielos ir tos gražios pušys, apie vieną kurių jau svajoju savo kieme, taigi sliūkinu pasivogt gurgučio 🙂 griuvėsiai, matyt, visam pasauly vienodi- iš toliau atrodo paslaptingai, priėjus arčiau- šiukšlės ir prišikta. Bet reik turėt atkaklumo atplaukt prišikt tokion vieton, mat per brūzgynus kelio ar tako nepastebėjau, bet laiku pastebėjau kokių 10 metrų šulinį žolėse be jokio rentinio, apačioj giliai vandeny- tik šiukšlės, nuskendusio šikaliaus nepastebėjau. Nusistvėriau gurgutį ir parkuduliavau laivan, kur, ilgai nelaukę, pasuko finišo tiesiojon, link uosto. Prisišvartavom šalia panašios geldos su pavadinimu „captain bullshit“ ir pagalvojom, kad gerai, kad neplaukėm su tuo 🙂 na taip, pencinykiškai praleista diena, bet visai ir negaila..

Pamiegam kiek ir išeinam miestan pavalgyt, bo jau tamsu ir ekskursija iki užmatyto apleisto rajono kuriam laikui nusikelia. Vakarinis kabakų pasirinkimas ne toks ir didelis- nors visas miestelis griaudžia įstabiom meliodijom, tik šalimais esantis viešbutis gali pasiūlyt žaidimų aikštelę vaikam, kas visiškai atsiperka finansiškai- aikštelė knibžda vaikais, staliukai- tėvais. Šiandien nusprendėm vakarienei griebt kebabų, čia visgi Turkija, o ir kebabų kainos svyruoja 6-9 liros, kas visai ir nebaisu. Ateinam, atsisėdam, atkurna padavėjas, aš išdidžiai pareikalauju kebabų. Anas atverčia meniu ir aš liepiu ką nors parekomenduot, kas labai skanu. Ir čia staiga niūriai susivokiu, kad esu sušiktas Bagotas Europietis ir mokėsiu už kebabą 35 vietinius pinigėlius. Virga užsisako irgi kebabą, bet kiek kitokį ir bent jau žino, kad jai atneš kažkokius iešmelius su aviena. Išsaugodamas paskutinius savigarbos trupinius, palinksiu galva ir pasiimu eilinį Efes alaus- šis turkiškas pilsneris maloniai nustebino, tikėjaus, kad turkai gamina visiškai šūdiną alų, o čia še tau- visai neblogas, tikrai lenkiantis ne vieną skandinavišką ar lietuvišką. Atneša apetaizerį- grilintas krevetes, kadangi čia valgėm ir vakar ir nepaskūpijom, tai dar atneša kažkokių bulkų ir keistų padažų, iš kurių vienas primena dantų pastą, sumaišytą su tsatsziki. Nu gal ir nieko, bet tiek to. Aš protingai nusprendžiu, kad čia, matyt, kažkas prie kebabo, atnešta iš anksto. Kai nuneša apetaizerio lėkštutes, velniop iškeliauja visi padažai ir duonos. Negi vysiesi..

Atkeliauja Virgos kebabas- du mediniai iešmeliai, garnyras, daržovės, nieko labai stebuklingo, skanu ir tiek, mėsa kiek sausoka. Ant sekančio stalo susibūrę padavėjai kažką kaitina ant lempelių, mosuoja peiliais, daužo plauktukais ant viso rajono, pila lydytus sūrius ir rėkauja vienas ant kito. staiga imu suvokt, kad čia tuoj bus mano patiekalas ir neapsirinku- po nosim gaunu didžiulę lėkštę, pilną daržovių, garnyrų ir.. cielą ėriuko kojukę. Gražiai iškaulintą ir tobulai iškeptą- sultingą, minkštą, tirpstančią burnoje. Gaila, kad nepamenu pavadinimo, parekomenduočiau kiekvienam, tikrai labai skanu, jei būčiau karalius- valgyčiau ją kasdien pusryčiam, pietums ir vakarienei 🙂 Kas užkliuvo, tai kad garnyras susideda iš krūvos nederančių dalykų- jei jau davei ryžių, tai nedėk bulvių. O kad jau įdėjai, tai neprikrauk pommes frites, po paraliais. Aš neišmanau turkiškos maisto kultūros, gal čia priimta suvalgyt tik vieną, patikusią garnyro rūšį, tai susikemšu viską 🙂

Toliau tiesiog pasiblūdinėjam šėlstančio kaimo gatvėm- kožnam kabake- balius, kožnam supermarkete- tuščia, bet atvira ir esi laukiamas 🙂 nesiderėdami nusiperkam labai skanių vaisių iš diedo pajūry ir sukam namo, aš dar užlekiu į vietinį supermarketą šiek tiek efes ir julius gauna dovanų čiupačiupsą ir dar ledų nuo geriausio draugo Ali (supermarketo savininko sūnaus po langais). Beje, teko pastebėt, kad geriausia atsiskaitinėt vietinėm lirom. Priima eurais, doleriais ar svarais, bet kuo didesnis pinigas- tuo šūdinesnis kursas. Aplink zuja mopedai belekokiais greičiais ir beliakokiom vietom, panašu, kad KET čia labai skiriasi nuo lietuviškų- nei tau šalmo reik, nei tau greičio apribojimų laikytis nei tau išvis reik važiuot gatve 🙂 kur nori- ten ir važiuoji. Ir kaip nori. Kaip jie nenusivožia- nesuprantu. Žiūrint į mopedų ir neaiškių pusmotociklių jūrą, dingteli, kad su savo motociklu būčiau čia Labai Bagotas Europietis. Tiesa, iki pirmos kolonėlės, mat kuras čia- brangiausias Europoj. Dabar, sėdėdamas ir skrebendamas, besiklausydamas karaokės apačioj, pagalvoju, kad jei būtų mano valia- įsteigčiau Natų Policijos Departamentą, kuris galėtų šaudyt be teismo kožną bebalsį. Jei tesugebi baubt, kaip sudilęs reduktorius- eik pas save rūsin ir kauk, o čia žmones ilsisi.

Summa summarum- vienas rankšluostis nusipirktas, vienas pamestas rastas pliažo darbuotojų. Ir dar- kebabai- labai reliatyvi sąvoka, toli gražu ne tik lavašas, prikištas majonezu užlietų nuograužų.

Rytas prasidėjo traiškanotom akim, mat naktį Julius, atėjęs pas mus lovon, išdribo besivartydamas ir prasiskėlė smilkinį į spintutės kampą. Kaip tyčia, tą patį, kurį visai neseniai buvo prasiskėlęs į stalo kampą, tai buvo ašarų, kraujo bala, kompresai, pleistrai ir panašiai. Sukilom, papusryčiavom (Julius aptapšnotas, apglebėsčiuotas ir užjaustas viso sutikto personalo) ir išžygiavom zonduot apleisto turistinio komplekso, esančio pajūry iškart už miestelio. Eidami pajūriu atsirėmėm į kartono gabalais užtvertą krantinę ir pasukom atgal serpantinu aukštyn, vildamiesi, kad rasim kokius laiptukus žemyn. Apleistų statinių kvartalas išsidėstęs praktiškai stačiam šlaite, kurį kelias kerta per vidurį- vienoj pusėj- skardis žemyn, kur matosi kiauri stogai ir sąlyginai naujai sumūryta apsauginė tvora, kitoj pusėj- gal 10 metrų aukščio aklina akmens mūro siena (po paraliais, kažkas turėjo visa tai sumūryt!!!), kurios viršuje boluoja tuščios baltų namukų langų akiduobės.

Prieinam laiptus viršun- barikada iš šlamšto, tipo, eit ten negalima. Pamatau kelią apačion, bet nespėju apsidžiaugt- plevėsuoja turkų vėliava ir kažkoks mėlynas stendas su jų marmalyniškais užrašais, vartai pradaryti. Eik, suprask, žmogus, ką ten reiškia, gal parašyta „šaunu be perspėjimo“… Priėjus arčiau, matosi trys nedraugiški diedai, žiūrintys televizorių. Pirmadienį ryte. Dirba, matyt. Išvis pastebėjau, kad turkų diedai mėgsta būriuotis po tris kažkodėl, tiesiog Šventosios Trejybės šalis. O senesnės moterys vaikšto po vieną, bet visąlaik su kokiais nors rakandais ar dirbdamos- valydamos, pernešdamos, rodydamos. Žiūrint į tas tylias matronas, pamažu ateina suvokimas, kad va ant tokių bobų ir laikosi mūsų pasaulis, o vyrai- tik erzinanti dekoracija, generuojanti blizgančių šūdų ir buterbrodų verslus..

Rėpliojam aukštyn. Matosi, kad šis kelias turistam neskirtas- asfaltas apverktinos būklės, uolos aplink išrašinėtos užrašais „(turkiškas vardas kurio nepamenu) myli katią“ ir panašiai, pakelės nušiktos šukėm ir visom kitom įmanomom šiukšlėm. Galų gale atsiremiam į šlagbaumą (purviną virvę), ir siaubingai surūdijusius stendus, kuriuose parašyta (vienas jų- angliškas), kad toliau mašinom važiuot negalima, o praeit galima, tik gavus leidimą ofise. Ofisas- šalimai riogsantis surūdijęs jūrinis konteineris su keliais langučiais, dviračiu ir skalijačiu šunimi, viską apvainikuoja susiraukęs diedas, kuriam Bagotas Europietis aiškiai nedaro jokio įspūdžio. Tolumoj lyg matos visiškai neturistinis kaimas, kurį labai maga aplankyt, tačiau su Virga ir Julium toliau eit nesiryžtu, atidedu šitą projektą ateičiai, pasiklausinėsiu viešbučio personalo, kas ten ir kaip. Einant atgal, sutinkam neaiškios tautybės trenkto veido keistai beblūdijančią bobą, kuri laužytai angliškai paaiškina, kad vakar čia matė mažiuką benamį vaiką ir šiandien atnešė jam pavalgyt ir tikisi, kad jam nieko blogo nenutiko. Aš susinervinęs imu galvot, kad čia jau reikia kažką daryt, nes psichinė tuoj pareikš kokias nors pretenzijas į Julių, bet pasirodo, kad tiesiog blogai nugirdau- „kid“ vietoj „cat“ 🙂

Grįžtant sugalvoju nusipirkt akvalangą, mat vakar laive siūlė po 20 vietinių pinigėlių, bet pagalvojau, kad čia ir taip brangu ir nusipirksiu papigiąja vienam iš 1000 supermarketų. Užeinu, išsirenku, klausiu, kiek. Sako, 28 pinigai. Kokia, sakau, paskutinė kaina. Sako- 23.  Ėėė, tėvai, sakau, laive- 20, o ten- viskas brangiau. Tai ima man rodyt visokius, kurie po 20, kurie tipo kaip laive. Gal ir nemeluoja, bet aš jau jaučiuosi Nedurnu Bagotu Europiečiu ir sakau, kad jei nori- duodu 20, jei ne- einu. Tai jis atseit nori, bet kiša man tą paprastą 🙂 Nea, sakau, nieko nebus, einu kitur. Tas staigiai dingsta, aš imu eit. Atsiveja rėkdamas, kad gerai. Imu tą, kur nusižiūrėjau, pardavėjas grūda išpakuotą, aiškindamas, kad čia toks pat. Aš jam baksnoju, kad aš kalbėjau apie tą įmantresnį (nežinau, kuo, bet atrodo prašmatniau ir tiek), turkas, grieždamas dantim, sutinka. Išžygiuoju, širdy besididžiuodamas savo apsukrumu, turkas išlydi be „majfriend“ ir šypsenų, gal tikrai pavariau, kaip vietinis? 🙂

Likusią dienos dalį nenutinka nieko įdomaus- pasipliažinam, nusiperkam Labai Skanių Vynuogių (po šimts, grįžę namo, nebegalėsim valgyt parduotuvinių, čionykštės- tobulos), grįžtam ir visi sumingam kūdikio miegais, netgi užsiklojam- visgi šalta, gal kokie tik 23, ot tai greit pripratom..Pažadina kačių karaoke, šiuokart tiesiogine prasme- dvi katės rengia koncertą pačiam centre tiesiai po langais. Išsikuičiam vakarieniaut, šiuokart galvojam už pigiau, bo kasdien išmest po beveik 400 kr vakarienei ėmė darytis žaba. Nusukę į atokesnes gatveles, ėmėm skanuot visu meniu ir baigėsi vistiek tuo, kad gavom užsukt į tų pačių kainų kaboką, nes tiesiog nemokam pasakyt „ne“ įkyriam siūlymui užeit, kas keisčiausia, kad jis visai neatrodo įkyrus, bet toks. Na nežinau,. Paperkantis. Ir net išėjus norisi ten grįžt- nemokami apetaizeriai, milžiniškas dėmesys Juliui, po visko dar kaboko sąskaita kavos/arbatos, atsisveikinant- rankų paspaudimai ir pasiplekšnojimai. Jeigu visa tai- tik marketingas, po šimts, jis vistiek veikia 🙂 Po visko dar apsukom ratą per kaimelį- figmedžiai, granatmedžiai, kažkokie neaiškiamedžiai, prisikimšau kišenes gurgučių ir tujos sėklų (?), įsivaizduodamas tobulą spygliuočių sodą namie 🙂 Nusibeldę kitan kaimo galan, dar kartą įsitikinom, kad civilizacija baigiasi sulig turizmo zona- dingsta gatvių apšvietimas, grindinys, kepsnių aromatus pakeičia atliekų smarvė, vejas- prišiktos vištidės, o gyvatvores- spygliuota viela.. Nesaugumo jausmo neatsirado, tačiau grotos ant langų ir area 51 tipo tvoros suręstos turbūt ne be reikalo…

Summa summarum- su rankšluosčiais nenutiko nieko. Ir man patinka tos kelios nuo šeimos pavogtos valandos, skrebenant klaviatūra balkone. Jei turėčiau nors kokių literatūrinių sugebėjimų- būčiau rašytojas, gyvenantis Turkijos Balkone.

Rytas. Pusryčiai. Pliažas. Virgos burbėjimas, kad aš su savo šeimyniniais vėl griūnu iš konteksto. Kai, išlipęs iš vandens, eilinį kartą susisagstau guzikus, pasižadu, kad dabar tai jau nusipirksiu ką nors. Kai tik Juliui pabos kėpsot pliaže ir užsimanys ko nors kito. Užsimano gana greitai- šokoladinio pieno, kurį pamiršau viešbuty, kuris yra kitoj pusėj gatvės, praktiškai 2 minutės ėjimo. Jei būčiau Čingizas Aitmatovas- pasakyčiau, kad prasidėjo Ilga, Kaip šimtmečiai, Valanda. Ar kelios. Stenografuoju chronologiškai.

Kaip tik pradėjom vykdyt programą „Julius be pampersų“. Programa prasidėjo viešbučio kambary bala ant balkone ir šlapiom pėdom per kambarį. Ko nepasitaiko, aš visvien esu Šaunuolis Tėtis, viską sutvarkau ir patraukiam pirkt man plavkių. Artimiausiam supermarkete randu Labai Oranžinius Maišus ligi kelių. Kaip tik man. Prisimieruoju kelis (pasirodo, dar būna dydžiai skirtingi), nusideru kelias liras, nusiperku. Tada sugalvoju, kad reikia užsisakyt white raftingą (nežinau lietuviško termino, bet kai plaukiama kalnų upėm per slenksčius su visokiom valtim ir plaustais), žinau tik, kad tai- vienas pavojingiausių sportų ir per daug namie nesiafišuoju. Tuo pačiu imu derėtis, nes aš gi Nedurnas Protingas Europietis, tai finale pasiimu raftingą sau ir du daivingus (sau ir Virgai, kuri visai to nenorėjo ir pyks, bet gavau jai 50% nuolaidą) , pamiršau paminėt, kad diedas- rusakalbis turkas, ir kad lietuviai- jo draugai nu ir viskas ta pačia dainele. Tuo metu ima kažką balbatuot rusakalbio turko partneris turkakalbis turkas ir rodo į Julių, kuris šokinėja ant turkiškos sofos. Tik jis jau nebešokinėja. Jis daro sysiū. Jau padarė. Aš puolu vaizduot Mandagų Europietį, mintyse keikdamas antipampersinę programą. Mano Geriausias Draugas rusakalbis turkas mostaguoja rankom ir rėkia, kad čia viskas gerai, vaikai mūsų ateitis, aš koliojuosi, kad čia nieko gero, apsisiusinęs kaltininkas bando tyliai retiruotis iš teritorijos. Galiausiai turkas apverčia matracą ir rodo man- viskas ok, sausa. Nu, sausa, tai sausa, žygiuoju link bankomato. Lėtai, nes Juliui dar ir įsispiriamų kroksų programa, kuriuos jis pameta netikėčiausiose vietose, pvz, vidury gatvės. Kas buvo Turkijoj- žino, kad tai tas pat, kas būt sutrauktam mėšlungio ant bėgių prieš lokomotyvą. Palikę tapkutę, lekiam kelkraštin, paskui lekiam pasiimt. Kažkoks praeinantis turkas aptapšnoja Julių vėl, bala žino, gal kad šviesus jis?.. Neįsivaizduoju, kad čia kas nors kaip nors galėtų nuskriaust vaiką, jei nekalbėt apie eismą. Anyway, daeinam iki bankomato. Pirmos kortelės neima. Antros- irgi. Kadangi viskas suraizgyta dailia vietine kalba- atsitempiu Savo Geriausią Draugą turką. Nepavyksta ir jam. Pasiklausiu, kur dar yra bankomatų, gaunu painų nupasakojimą, einam, pasiklystam, randam. Pirmas bankomatas išspjauna abi korteles atgal. Niūriai primetu, kad pas mane grynų kokia 20, pas Virgą- koks 100 vietinių pinigų, su kuriais reiks maitintis virš 10 dienų. Antrasis, ačiū apvaizdai, sutarška ir išduoda prašomą sumą. Grįžtam atgal, turkas kažkur pasiplovęs, aš prisėdu ant apversto matraco palaukt, imu vartyt žurnalus, o Julius ima stangintis ir norėt kakū!!! Be pamperso. Joptararai, bandau dar kažką tartis, derint, galop pasisodinu ant kelių- tegul šika čia, jei jau taip nori, nu nepatogu prieš žmogų, kad va, Mūsų Ateitis vieną pusę matraco apmyžo, o kitą susiruošė aptriest. Vdrug dar nuolaidą nuims 🙂 Atėjo turkas, susitvarkėm reikalus, viskas sėkmingai liko Juliui kelnėse. Fuuu. Dar pasiklausiau, kas ten per kelias, kur praėjimo nėra link to kaimo. Tai mįslingai palingavo galva, kad nėra ten kelio, nėra ir tiek ir pamiršt. Mhm, intriga tik padidėjo 🙂

Grįžtant namo, truputį pasiderėjom, pasiėmėm pripučiamą čiužinį. Užėjom namo, Julius prisiusino kambary. Susitvarkėm. Išėjom. Atėję pliažan, susivokėm, kad pamiršom čiužinį. Grįžom, susirinkom, vėl atėjom pliažan, aš jau visiškai nebeiškrentantis iš konteksto- su pripučiamu čiužiniu, akvalangu ir Labai Oranžiniais ee… pantalonais? Whatever, dabar dar labiau atkreipiu visų dėmesį. Užsisakau alaus ir suplukęs prigulu. Begalinė valanda pasibaigia. Šalimais įsitaiso krūva pagyvenusių anglų, iš kurių vienas diedas imasi užiminėt lakstantį Julių- kalbasi kiekvienas savo kalba, vienas ploja, kitas šokinėja, aš, savo ruožtu, klausausi, ką diedas pliauškia, tiksliau- ne tiek klausau, ką, bet daugiau- kaip, labai graži ir taisyklinga šnekta, nesu dialektų specialistas, bet įsivaizduoju, kad Dikensas viešai turėtų būt skaitomas būtent taip.

Pagaliau išsipokuoju akvalangą ir užsirioglinu ant čiužinio, mat Virga užsikeberiot nesugebėjo, vis nuvirsdavo, Julių priplukdžiau ir užsimanė miego, tai praplūduriavau gerą valandą, pakišęs galvą po vandeniu- nieko superįspūdingo, bet keistos žuvys, kirmėlės, žolės ir šiukšlės pilnai kompensavo nuobodų svilimą ant gulto, akvalangas on the beach- must to have 🙂

Įmigusį ant kranto Julių teko kelt jėga, parėjom, persirengėm ir vėl išsirengėm pašliurinėt pakraščiais, kur tamsu, keistos knaipės su dešimteriopai mažesne kaina,be baltų kalnierių ir nesuprantamais patiekalais, gatvėse- katės, rakandai, per tvoras svyra granatai, figos ir kiti egzotiniai vaisiai, nors imk ir skink, bet jie gi už vagystę dar ranką nukirs..Nors tamsu ir visai niekas neaišku, bet saugumo jausmas keistai neapleido, o gal daugiau durnumo jausmas, bet kolei kas agresijos apraiškų nepastebėjom.

Grįžom į savo viešbučio restoraną iš lojalumo, bo visi labai mandagūs, o mes arbatpinigius pastoviai kitur pražarstom, užsisakėm turkish surprise (vis ragaujam ką nors nauja), Julių užima personalas, spoksom į jūrą, laukiam. Vėl ateina padavėja, gaunu komplimentų plaukam, net paprašo paliest. Kiba tikrai nemačius?.. Julius dūksta su katyte J Atneša tą surprise. Atveža ant ratukų. Tokią besikūrenančią viryklę, apsuktą folija, kur keptuvėj troškinasi aviena su daržovėm, iškrauna į lėkštes su ryžiais ir bulvytėm fri. Tebūnie tos bulvytės, bala nematė, čia jas turbūt ir su ledais paduoda.

Pasiklausinėju barmeno apie uždarytą kelią, aa, sako, tai ten uždarytas, bo tiesia  per aplink, o tas uždarytas, ba blogas. Kaip ir logiška, bet tie blynai su užrašais „no trespassing“ ant tiek aprūdiję, kad kelią, matomai, tiesia dar nuo Atatiurko laikų. Tiek jau to, šią dieną taip ir baigiam.

Summa summarum- ne visi anglai- kiaulės ir aš myliu turkišką virtuvę.

Rytas, šiandien pranašauja daug lietaus, todėl niekur neisim. Pavalgom pusryčius, kurie jau ima įkyrėt savo monotonija, grįžtam, susikuičiam ir žygiuojam miestan, nes šiandien- Turgaus Diena. Apsiniaukę, vėsu, bet nelyja, tvankuma. Daėję, kur, kaip supratau, turėjo būt turgus- nieko nerandam. Bet matosi, kad žmonės iš kažkur grįžta, nešini tokiais pilnais kaip šiukšlių maišeliais, pagal nenutrūkstamą srautą neblūdydami atrandam turgų, kurį galima padalyt į dvi dalis- autentiškas žemės ūkio gėrybių turgus ir šūdų gariūnų turgus, apie pastarąjį nėr ką ir sakyt- dolčegabana šliurės ir channel nr5 kvepalai, atmiešti kastetais ar vafliniais konversais.

Virga priperka kažkokių skudurėlių Juliui, sako, kad pigu labai, aš už labai pigiai nusideru HD bomberį, net negaila, jei ir suirs. O va daržovių turgus tai kažkas unikalaus- tokie tipažai, kad drąsiai būtų galima padaryt geriausias savo gyvenimo nuotraukas bet. et. Nedrąsu. Virga prisiperka maišiukų prieskonių už Labai Pigiai (maišelis šafrano- 15 pinigų, nepasakysiu gramais, bet tiek, kiek tilptų į cigarečių pokelį), dar maišą vaisių pas šaižiai „jesplyz“ rėkaujančią bobą . Jesplyz yra pagrindinis turgaus žodis, jį čia rėkauja visi visur ir garsiai, man kyla abejonių, ar jie išvis žino, kas čia do žodis. Dar labai rėkauja lavlydžiavly, į ausį praktiškai. Tik rūstūs kalniečiai tūno už savo neaiškių daržovių kalnų tyliai, gręždami akim judančią masę. Man pozuoja prieskoninis diedukas su skrybėle.

Jei ne pavargęs Julius- galėčiau čia būt iki pat vakaro, mintyse keikiuosi, kad  kažkas kadaise sugriovė Babelio bokštą- prie porcijos rakijos tikrai turėtume apie ką pasikalbėt..

Grįždami pagaliau randam priemiestinę skylę su pigiais trū kebabais, atsisėdam, užsisakom, atneša. Su tom sušiktom bulvytėm fri, kaip nesveiki kokie, nežinau, gal čia anglai juos taip išmokė?.. Pradžioj ta dešrelė už 9 pinigus pasirodė blozna ir sausa, bet finiše abu likom patenkinti- sotu, skanu ir per kraštus nedrimba, mūsų kebabistai galėtų pasimokint bent susukimo technikos. Kyštelim nosį į vietinį atrastą tikrą supermarketą- niekuo nekitaip, negu mūsų koks mažulis provincijoj, yra visko- nuo baby shampoo iki rakijos. Pasigedau rūkytų gaminių gausos ir žuvies skyriaus- yra, bet labai kukliai, gal kad kurortas?. Kainos brangios. Deep frost skyriaus nėra išvis. Alus- brangesnis, nei Sistemoj. Nusiperkam šio bei to, aš dar pagriebiu nematyto alaus ir basturmos (vytintos mėsos). Grįžinėjant įvyksta stebuklas, ko pasekoje imu įtikėt, kad Julius- būsimasis Mesijas. Jau pavargęs ima zyzt, kad nešt, to, ano, ant galo išstena „sadainiooo!!!“ tą pačią sekundę iš už nugaros išdygsta rankos, apsuka Julių ir kažkokia boba gatvėj Juliui įbruka čiulpinuką. Stovim apšalę 🙂 boba kažką subalbatuoja savo kalba ir nueina savais keliais. Kas, kad Julius nemėgsta čiupačiupsų, stebuklas užskaitytas 🙂

Pailsim, apsižiūrim pirkinius, suvalgom mėsą (man- pusė velnio, Virgai- neskanu). Pasisėdim prie internetų- Virga per Gmaps atkuičia, kas gi už to šlagbaumo, kur nebegalima nueit toliau. Satelito nuotrauka iš viršaus man primena kažką, susiijusio su karyba, Virgai- kažkokią privačią didelio biudžeto rekreacinę zoną. Ką čia, žmogus, žinai, gal kokio eilinio abramovičiaus vila. Šiaip ar taip, idėją papult anapus numetu lauk. Vakarop vėl išsiruošiam zonduot netyrinėtos miesto dalies, šiuokart užklystam, matomai, į bagočių rajoną- daug tykių didelių, gražių privačių namų. Didelių ir labai didelių. Man tas stilius nelabai prie širdies, bet, tenesupyksta tautiečiai melejonieriai, gražiau, nei pas mumi..Grįždami užsukam į kažkokį labai turkišką kabaką suvalgyt kažko labai turkiško be mėsos net (nepamenu pavadinimo), bet nepykstu, nes skanu ir jau noriu miegot. Už akių vėl užkliūva daili turkiškai angliška gramatika- famAus turkish meal – ir čia prašmatniam meniu su nuotraukom 🙂 klaidų ir keistų pavadinimų čia daug, bet tik dabar sugalvojom konspektuot, tai galvoj išliko tik keli, dar vienas iš jų- jachta „Mega Diana“ ir užrašas kažkokioj skylėj prie meniu „have a enjoy meal“ o kaip jum „hot drinks, gold drinks?“, dienos topas- „half price evertink“ 🙂. Ir mopedų pavadinimai neblogi, kaip antai Vesta ar HD 200 EVO…Summa summarum? Poilsis irgi vargina. Ir pastovus ėdimas irgi. Ir dar, kad visi rūko, kaip pasiutę.

Vėl rytas. Šiandien- daivingo diena, papusryčiaujam ir kutenamės į susitikimo vietą. Atvažiuoja kledaras dolmuš autobusiukas (čia taip vadinasi mikriukai, vairuojantys baisiau, nei kauniškiai), susėdam, pavažiuojam kilometrą iki mūsų vietinio molo, geriau jau būtume atėję pėsčiom 🙂 Laivas vadinasi „barakuda brothers“. Nu vis ne mega diana ar captain bullshit, čekinamės, ir čia paaiškėja, kad turkas mane apmovė dailiai 🙂 įklijavo ne nuolaidą daivingui dviem, o vieną daivingą ir vieną svečią už pusę kainos, sumoje gaunasi, kad plaukia Virga, kuriai visai neįdomu ir būtų neplaukus išvis, o turkas pliuse 25 pinigėlius, dar bandau aiškintis su kapitonu, katras gūžčioja pečiais ir nieko nežino, aš mintyse juokiuosi iš savo naivumo, kad padariau turką. Turko nepadarysi. Jis visada tave padarys. Laivas- be jokių turistinių šūdų, viršuj- primėtyta plonų čiužinių, apačioj- keli stalai, viskas gana spartietiška, kontingentas irgi neišgveręs. Laukia du nėrimai po pusvalandį, visa diena, nemokami pietūs, saulė nu ir kitos baikos. Tik išplaukus, suvokiam, kad laivas visiškai nepritaikytas Juliui, mat antram aukšte tvorelės labai simbolinės, apdengtos tik nepritvirtintu reklaminiu tentu, o Julius, misdamas beveik vien angliavandeniais, pasidaręs superaktyvus- rėkia, bėga, šoka, puola, kanda- galima būtų uždaryt į narvą ir už pinigus balagane rodyt. Nuo pat pradžių Virga puola tylion isterijon, bet laivas- ne troleibusas, neišlipsi. Praplaukiam tą mistinį uždarytą kelią- pasirodo, šlagbaumas saugo įvažiavimą į didžiulį nebaigtą statyt ir apleistą rekreacinį centrą. O gal privažiavimą prie tolėliau palmėse skęsatančios vilos ir prisišvartavusio dvistiebio burlaivio, jau net nebe jachtos. Susidomėjimo kažkiek lieka, bet jau visai nedaug. Senų išmintingų diedų prie avių bandos visvien ten nebesutiksiu.

Atplaukiam į vietą, išmetam inkarą, prasideda instruktažas. Kaip kvaila, jis galėjo įvykt plaukiant, bet matyt, labai patogu tempt laiką. dauguma- naujokų, vienas yra nėręs, Virgai, esant poreikiui, galima dapirkt nėrimą. Julius raganėja, maišo, varo stresą, stengiuos klausytis, ką aiškina ir tuo pačiu leist kitiem klausyt, surinkinėdamas Julių iš įvairių pakampių visą rėkiantį, Virga jau visai tyli. Lyg išklausom, leidžiamės į apatinį denį, renkamės ekipiruotę. Gaunu skirtingų dydžių ląstus. Sako, kad ok, nors vienas smukčioja. Nu  jiem geriau žinot. Ateina pasiūlyt nufilmuot, nufotografuot po vandeniu, sako- 75 liros tiem kitiem. Anie sutinka. Aš sakau, kad man nereik. Nueina. Aš tyliu. Grįžta ir pasiūlo už 30, bala nematė, tegu fotografuoja, nekasdien. Rengiamės toliau. Užkabina švininį diržą, pasidaro truputį spooky, atsisėdu, sumaukšlina visą equipmentą, įleidžia kažkierk oro į liemenę, kad nenuburbuliuočiau, liepia prisispjaudyt į akvalangą, kad nerasotų ir, įkišę burnon nepamenupavadinimovisai nu kur kvėpuot, įgrūda vandenin. Plūduriuoju. Per tą šūdą gaunasi kvėpuot visai. Bet labai sunku ir nepatogu, blogiau, nei tarybinė dujokaukė mokykloj. Pametu tą, kur per didelis bet ok, lastą. Dasikapanoju iki geldos ir išsireikalauju naują porą. Bandau kišt galvą gilyn- dar blogiau, kažkaip išvis užima kvapą, ar psichologija, ar sugedęs tas aparatas, bet esu jau ant panikos ribos, kaišioju galvą po vandeniu, koliojuosi mintyse rinktiniais žodžiais, niekas nesigauna, vos ne spazmai apima, atplaukia instruktorius ir klausia, ar viskas ok ženklais. Man niekas ne ok, visiškai niekas, man šūdai ir myžalai, aš noriu namo, į restoraną, alaus, gulėt ant smėlio, skaityt naujienas, beleką, bet tik nebūt šitam viduramžių riterio kosčiūmėly be oro ir galimybės eit, o ne plaukt, velniop žuvis ir kapitoną Kusto, aš noriu namooooooooooooooo!!!!!!!!!!! Vietoj to aš parodau ok ženklą ir tas svolačius, pasukaliojęs kažką ant mano liemenės, paleidžia mane dugnan. Neminėkit bloguoju. Pasižadėjau po mirties jam vaidentis ir žvangint grandinėm. Jei būčiau galėjęs- būčiau apsiverkęs, bet tai kaip tada žiūrėt per akvalangą?.. Ėmiau dust, krūtinę ėmė spaust, gerklėj prisirinko skreplių, ėmiau pergyvent, kad nepaklausiau, o kaip nusispjaut po vandeniu, nes ėmė kauptis tokie, kur nenuryjami, iš strioko, ėmė atrodyt, kad baigiasi oras, neužpildė sumauti turkai, paliko likimo valiai ir kitus gramzdina, mano blogas sukandimas, įkvepiu jūros vandenį, žuvys, eikit iš čia, čia miršta lietuvis toli nuo Tėvynės ir beprasmiškai, ausys, AUSYS!!!! Nežmoniškas skausmas ausyse, atsiminiau, kad reikia susimt už nosies ir pūst neišpūtus, padėjo.

Kažkuriuo momentu susivokiu, kad viskas ne taip ir tragiškai, matyt, būsiu perlipęs barjerą baimės- ir įdomu dugne, ir žuvų spalvotų daug, tik ką veikt? Instruktorius prikabina kiekvieną prie akmens- t.y., liepia laikytis ir paeiliui fotografuoja/ filmuoja su žuvytėm, na taip, įspūdinga, kaip pirmąkart- duoda batono rankon ir sulekia šimtai įvairiaspalvių, griebia, tempia, žnybia netgi, ir didesnių atplaukia, kilograminių, bet nepiktybinės tokios. Kažkam kažkas pasidarė negera, ištransportavo viršun. Ėmiau šalt ir pasidarė nuobodu sekt kitų fotosesijas, ėmiau dugnu slankiot aplinkui, staiga barbena kažkas į galvą- pasirodo, dar vienas instruktorius viršuj, dabojantis tokias paklydusias aveles, kaip aš. Grįžtu prie savo akmenėlio. Gražu ir įdomu jau ir nebedusina visai, pasiplaukiojam dar žąsele, instruktorius kažką kožnam pasukalioja, iškylam, it plūdės, nurengia, susirabaždinam geldon. Ragana Julius baigia į kapus nuvaryt Virgą. Nusprendžiam pradėt dietą be angliavandenių. Gaunam nemokamus pietus- po pusę batono, kur įkišta dešros ir pomidoras, gal dar sviesto. Atliekom visi maitina žuvis, nuo kurių vandens paviršius net verda.

Antras nėrimas, jau gilesnis, pirmas buvo, berods, iki 3 m, antras- iki 6 m. Pasiimu savo heavy duty videokamerą, kuri laiko, kaip parašyta, iki 1,5 m ir kažkur 4 m gyly užsilenkia mirgėdama. Dabar džiūsta, nu mažu veiks dar, panasonic visgi, jei ne- visvien buvo morališkai pasenus. Antras nėrimas buvo įdomesnis- nedrūnijom lygioj vietoj, plaukiojom žąsele, pūtėm užėmę nosį, landžiojom pro povandenis grotas ir panašiai, daug žuvų ir keistų dugno gyvių, visai nešalta, kai dirbi (pirmąkart sušalau kabot), turėjo būt pusvalandis, bet prabėgo, kaip 10 minučių (Virga sako, kad tiek ir prabėgo, nebūtų turkai). Ššššnypšššt ir aš jau vėl viršuj. Atiduodu įrangą, nuplaukiu link kopėtėlių, Juliaus batareikos jau į pabaigą, bet dar guvus.

Plaukiant namo Virgas deginasi, Julius kakoja, aš galvoju, kad visai nieko būtų turėt nardymo įrangą, bet gerai pinigų būtų gaila, o su bloga- nuskęsčiau ir t.t…

Grįžtam, olinkliūdinių šernų vada lieka laukt transporto, mes nužygiuojam namo, bo vos puskilometris paplūdimiu. Atsisukę už kelių šimtų metrų matom, kad vada mėžia molu- matyt, pasakė, kad reiks ilgai laukt. Whatever, grįžtam namo ir griūnam pasliki sieston.

Apie ką mes čia? Ai, prabundam ir sugalvojam važiuot į Turunč, jei lietuviškai. Bandom susigaudyt, kur ta dolmušų stotelė, perkėblinam su nedamiegojusiu Julium per kaimą, nerandam, paskui randam, laukiam, prisitato žvitrus taksistas, pasisiūlantis pavežt už 30 pinigėlių, bo kaina šiaip 50, bet mes labai faini. Mum netinka, bo dolmuš mikriukas tekainuoja kelis pinigėlius, dar kiek pastovim, aš užsizyziu, išeinam iš stotelės, žinoma, mikriukas užkart pravažiuoja, Virga burba, aš motyvuoju, kad nuotraukos visvien būtų šūdinos, bo jau temsta. Einam link Marmario greitkeliu (yra koks tai šaligatvėlis vienoj pusėj), užkilę kavon, randam trū vietinį kaboką su odejalais, kaljanais, analfabetiniu personalu ir panašiai, tiesiog turkiška pakelės užeiga vietiniams, kurie, aišku, žaidžia nardais. Nesusikalbėjęs pirštu surodau, kad to to ir ano. Atėjęs prie stalo, randu Virgą rodančią vėl, matyt, kažko nebuvo. Gaunam vėl po kebabą, imu įtart, kad čia viskas, kas su mėsa, yra kebabas. Ar buvo bulvyčių fri? O kaip gi 🙂 Šalta, pučia vėjas, kedenamės namo greičiau, Julius be perstojo rėkauja jėsplyz, manau, kad jei per sekantį turgų pastatyčiau Julių ant bačkos ir paleisičiau į marčias kokias senas tapkes- nueitume į pliusą. Grįžtant sugalvojam, kad dar nenorim namo ir kulniuojam į šalimais esantį restoraną su vaikų žaidimų aikštele. Mes sėdim lauke, knaibom seafoodą, o viduj- aibė žmonių, matyt, laukia kažkokio renginio. Išeina diedas su mikrafu ir kažką parėkauja, ir staiga paaiškėja, kad čia olinkliuziv kiaulių vada, viskas įskaičiuota, loviai patiekti, marš pagal komandą ėst 🙂 pagalvojam, kad niekad taip nenorėtume, mirk iš nuobodulio- valgyt pagal grafiką, ten pat ir žinot, ką. Ne ne. Mum atostogos, mes ne armijoj ir mes ne riebūs paršai. Anksčiau buvo keista, bet po Edvardo reprotažo (must to read) http://sillwio.wordpress.com/2012/10/09/turkija/  jaučiam tik pasigailėjimą 🙂 Pasėdėjom, psigrožėjom reginiu ir iškulniavom miegot. Dar galiu pasakyt, kad mūsų šeima- unikumas, mat visi perspėja saugotis trydos ir panašiai, o mes vaikštom titnaginiais viduriais, Juliui net žvakutes jau statėm, aš nebrokiju vandens iš krano ir visvien rezultatas prie prastesnių 🙂 kaip Julius nepasigauna kokios dizinterijos, čiulpdamas turėklus laivuose- protu nesuvokiama…Summa Summarum- Niekad niekaip nebūsi gudresnis už turką. Good Night.

Penktadienis, šiandien esam suplanavę zonduot Marmarį, pavalgom, susikuičiam ir išklebam su taxi boat‘u. Kelionė gondola neprailgsta, kepina saulė ir štai mes jau Marmario senamiesty. Smunkam pavėsin pro vietinius supermarketus- čia pirmą kartą imu respektint turkų tiesmukiškumą- kur dar pamatysi krautuvėlę su šimtais laikrodžių ir pavadinimu Original Fake? 🙂 Tikėjausi, kad tai bus tiesiog kažkoks miestas su krautuvėlėm, pliažu ir idiotišku trafiku, nusibosiantis per valandą, tačiau pataikėm iškart papult į senmiestį, kaip kokioj pasakoj apie Bagdadą- siauriausios gatvytės, krautuvytės, laiptukai apačion ir viršun, labirintai, tiesiog kažkas nenupasakojamo, padariau išvadą, kad europiečiai besiplėsdami miestuose, lipdo statinius vieną prie kito, o rytiečiai- palieka visur plyšius, tai tiesiog kažkas labai siauro, vingiuoto ir nenupasakojamo. Ir labai painaus, bet dvelkiančio magija. Net ir tie fliancai, styrantys iš aprūdijusių alyvuogių aliejaus bidonų ar aibė kačių.

Pagaliau, išsiblūdiję iš labirinto, patraukėm ieškot amfiteatro- pasirodo, yra ten ir toks, perėjom per kaitrą visą miestą, radom, nieko įspūdingo, butelių šukės, iškaba su klounais, kampe glamžosi kažkokie mokyklinukai. Po šimts, lauke virš 30, eidami pro kažkokią mokymo įstaigą pamatėm, kaip vietiniai moksleiviai žaidžia krepšinį. Su marškiniais ir megztiniais. Jie tikrai nesveiki. Užėjom į artimiausią knaipę pavalgyt, tradiciškai papuolėm į anglišką, tai teko pasitenkint anglišku maistu, nutarėm važiuot siestos namo ir grįžt vakare, nes Julius jau ėmė nuvarginėt. Julius atostogose išvis atrodo kaip kažkoks superherojus- eina kilometrų kilometrus su mumis drauge nezyzdamas, jau mes prisėdam pailsėt, o jis vis trypia ant savo dviejų laibų, toks mažas tylus geležinis žmogutis.

Susigavom vietinį mikriuką dolmuš, susimokėjom 5 pinigėlius ir išrūkom namo, į Išmeler. Išrūkom tiesiogine prasme, kavianski mikriukų šoferiai- sekmadieninės mokyklėlės berniukai, lyginant su patrakusiais turkais, kas keisčiausia, nėkart nemačiau jokios avarinės situacijos, kaip jie sukeba taip gazuot, nardyt ir dar pypint, renkant keleivius- kažkokia mistika, nesuvokiama.

Grįžom, nusnūdom, išsiruošėm atgal miestan. Nuėjom ligi artimiausios sankryžos, žiūrim- stovi Marmarin public bus- senas kledaras, kaip tarybinis Lviv, su entuziazmu šokam vidun, susimokam 3 pinigus senam, kaip pasaulis, šoferiui ir įsitaisom gale. Amortizatorių nėr, durys neužsidarinėja, kontingentas- vietinis. Dardam kažkokiom pakampėm, žmonių vis mažėja, man rodos, kad važiuojam kažkur ne visai ten. Galų gale belieka viena boba, kuri išlipdama susirieja su vairuotoju. Mostaguoja gerą laiką rankom, rėkauja, rodo ženklus ir visgi išsiskiria su šypsenom- tai apie ką buvo reikalas, taip ir nesupratom. Liekam autobuse tik mes, šaipomės, kad turim vipinį transportą. Pavažiuojam dar gabaliuką ir autobusas sustoja visiškoje tamsoje, atsisukęs šoferis sumarma kažką savo kalba. Aš garsiai ir raiškiai sakau „marmaris!“. „ŪŪŪūūū“ – nutęsia diedas ir mąsliai prisidega cigaretę. Suprantam, kad kažkas negerai 🙂 autobusas (arba, anot Juliaus, anabūsas) apsisuka ir lėtailėtai nurieda tamsiais skersgatviais atgal. Imam fantazuot, kad jau jis ims ir nuveš mus Marmarin, smardindamas savo dūmais, net imu neabejot, kad, jei rūkyčiau, galėčiau prisidegt cigaretę ir niekam neužkliūčiau. Po 15 min pasiekiam mūsų įlipimo tašką, diedas sustoja, pamoja ir, tiesdamas manuosius 3 pinigėlius, rodo į priešais atvažiuojantį dolmuš-„sorry my friend, marmaris“.Atiduoda pinigus, tą akimirką labai užskaitau diedą, kuriam, principe, dafeni, ten mes nuvažiavom, ar ne, bile tik važiavom, ale vat, grąžina. Suprantu, kad reik eit lauk ir persėst. Vairuotojai susipypsina, vidury sankryžos pakeičiam transportus, persėdam ir mes jau vėl Marmaryje. Pradžioj pasiklystam kažkokiuose supermarketuose, išlendam krantinėn, pasijaučiam nabagais prieš virtinę prisišvartavusių prašmatnių tikrų burlaivių, pro kilimų krautuvę smunkam į labirintą vėl. Be jokio tikslo, tiesog pablūdyt. Ir, aišku, pavalgyt. Kažkur užmatom kažkokį labai jau turkiško maisto trū kaboką, kur yra žuvies, aš imu labai norėt vietinės žuvies po daivingo. Einant metro pločio gatvele, žvilgteliu į vieną nišą- jovale prie lempelės sėdi gauruotas diedas ir spigina akim, kažkoks išprotėjęs valkata, o gal jų šventasis, baisiai norėčiau nufotkint, bet neišdrįsčiau. Praėjus dar kurį laiką girdisi kažkokie rėkavimai mūsų, o gal viso pasaulio atžvilgiu. Vienoj pusės metro pločio gatvelėj (?) užsiraunam ant babkos, kur gaunam nusipirkt du pagalvių užvalkalus, muilą ir dar gaunam dovanų kažkokius šūdniekius prisiegt. Paėję dar kažkiek laiko, išlendam kažkur ir nusprendžiam, kad reikia susirast tą patį kaboką, mat ten buvo visai nieko kainos. Aha. Imi ir susirandi. Sukom ratus gerą pusvalandį vienoj vietoj, woohoo, radom. Kabokas- virtuvė apačioj, terasa- viršuj, viskas labai autentiška, užsisakom po žuvies patiekalą- kažkokių sardinių ir red sniper žuvies 🙂 nu juokingas pavadinimas, tokie blynai, kaip maži raudoni karšiai, tik kaulų mažiau. Viskas labai faina, miela, taurė alaus ,kelios vyno, prašom sąskaitą- 129 pinigai. Net žagtelėjau. Tyliai susimokėjom ir išėjom.

Priėjom stotelę, kuri turėtų būt mum namo- stovi public bus, woohoo, vėl šlakelis autentikos. Įlipam- tas pats diedas 🙂 supaisysi, atsimena jis mus ar ne, susimokėjom ir tarybiškai pardardėjom namo besikratydami. Yra problema su Julium- neįmanoma iškrapštyt iš jokios judančios transporto priemonės. Matyt, bus šoferis. Paskui grįžom ir griuvom miegot labai greit, nes man reikia pailsėt, mat rytoj laukia raftingas!!! Summa summarum- seni ir nebiznieriai turkai yra sąžiningi.

Pusė septynių, šoku į rūbus, susitvarkau, atsisveikinu su šeima, kad čia žino, gal paskutinį kartą matomės, kulniuoju link pick up pointo. Ateinu 10 min per anksti, turi paimt 7.00. 7.10 raminu save, kad visi turkai vėluoja. 7.20 imu galvot, kad iškoliosiu vairuotoją. 7.25 atguža olinkliūdinių kiaulių vada, aiškiai matosi, kad ekstremalūs sportai ne jiem, bet mintyse argumentuoju, kad gal turkai taupo ant transporto ir mane paims vėliau, kartu su jais. 7.30 atvažiuoja kažkokio akvaparko busikas ir išveža kiaules. 7.35 fotografuoju apmokėtą bilietą dėl visa ko ir kurpiu istoriją policijai, kaip mane, Žymų Švedijos Žurnalistą, apgavo sušikta kelionių agentūra 🙂 7.45 pririeda autobusas, kuriame pamatau tą patį turką, katras bogino daivingan. Privažiuoja, užgesina variklį. Suvokiu, kad nieko gero nebus, mat turkai variklių negesina. Išgeria dvi tabletes ir ateina. „Hello, my friend, taigi raftingas pakencelintas, mes gi pranešėm“. Stoviu, mirksiu. Kur pranešėt?.. Sako, kad registratūroj paliko žinutę. Teiraujuosi, kaip atgaut babkes. Tai taip sako ir taip, bet jei ką- gali pasiūlyt ir kitų eventų už tą sumą. Ačiū, sakau, noriu penegų 🙂 Sutarėm, kad 10 ryto ateisiu, kai veiks ofisas. Grįžtu, pavalgom, paržygiuoju piktai atgal ir.. atgaunu visus pinigus be jokių kalbų, nustembu net pats. Alka Tour vadinasi ta kontora, jei kas norės jų paslaugų ateity- pats durnas, pyktį laikau po šiolei ir niekam nerekomenduoju.

Šiandien nusprendėm pravizituot tą patį netolimą kaimelį Turunč, susirenkam pliažo šmutkes, sėdam į taxi boat‘ą ir minam, pusvalandis jūroj- ir mes jau vietoj, mažas kaimas, mažas pliažas, mažai žmonių, mažai įkyrumo. Užsirioglinu ant čiužinio su akvalangu ir minu jūron. Kadangi čia akmenys- žuvų įvairiausių- aibės, nuo mažų iki kilograminių, nuo apvalių, iki plokščių, tikrai, labai daug ir labai įvairių, guliu ir grožiuosi. Beplūduriuodamas ogi žiūriu. Ogi aštuonkojis!!! Pats tikriausias. Nebuvau prieš tai matęs gyvo anei akvariume, o čia- še tau, laisvėj, susirangęs prie akmens. Ir lyg negiliai, gal koja pasiekčiau, bet baisu, ką ten žinai tuos aštuonkojus, gal puls ir pasmaugs, nors lyg ir nėra pats didžiausias 🙂 Ilgai žiūrim vienas į kitą. Galų gale 8-kojis čiuptuvu iš po akmens susižvejoja plokščią nediduką akmenėlį ir užsideda ant savo galvos 🙂 Taip ir nesupratau, ar norėjo pasislėpt, ar pasipuošė skrybėle 🙂 Aišku, galų gale pabodo spoksot, nusiyriau pasiimt akmenukų užimt skrybėliuotį ir aišku, tos vietos neberadau. Toliau- saulė, kabakas (sea brass- visai nieko kepta žuvis), paskui- gimtas kaimas. Vienos krautuvėlės pavadinimas- „genuine genuine fake“…

Paskutinis vakaro akcentas- arbatpinigiai. Mes jų paliekam visur sąžiningai, nu tiek, kad būtų smagu grįžt. Virga išėjo šopintis po skudurynus, aš su Julium likau restorane su playgroundu, užsisakiau krevečių- neturėjo. Tada karališkų- neturėjo, tada kalmarų žiedų, turėjo. Sėdėjau su alum, skaitinėjau internetą, Julius davėsi po gumines pilis ir čiuožyklas, grįžo Virga, viskas ok, atneškit sąskaitą. Atnešė 49 pinigus. Pažiūrėjau, kad turiu 50 ir 50, 1 nepaliksi, gėda. Atbėga padavėjas „Jums pasmulkint?“ Aš- „daviau per mažai?“ Jis- „atsiprašau, pone, supratau“. Ir dingsta. Ir tą sekundę man dašyla, kad esu visiškai Tūpas Bagotas Europietis, davęs 51 pinigą ant arbatos. Kartėlį kiek mažina tai, kad aprašinėjant tai tautiečiams visvien suteiks pozityvo, bo jei parašytum „viska faina, buvo smagu“- niekas nė neskaitytų, o čia va še tau 🙂 vos ne kaimyno tvartas degantis. Ką veiksim rytoj? Dar nežinau. Summa Summarum- niekad nevaizduok milijonieriaus.

Prabudom be jokios konkrečios programos, pažvelgęs dangun, nusigandau, kad reiks voliotis pliaže 🙂 prie pusryčių stalo surezgėm planą rytoj plaukt į Turtle Beach- lazy all day boat tripas su maistais pažiūrėt vėžlių, bala nematė tų vėžlių, bet pakeliui plauksim pro kažkokias didžiules uolose išskaptuotas valdovų kriptas ir malsimės mažom gondolom po užpelkėjusias upes. Bent taip pasakoja. Pasirašom dviese + Julius už 90 pinigų. Tuo pačiu nušaunam du zuikius- nuginkluojam pasiūlymų kioską šalia viešbučio, patampu friend and brother. Tokiu pačiu būdu prieš savaitę buvo nokautuotas kioskas priešingoj viešbučio pusėj 🙂

Pas mus labai miela viešbučio registratorė, su kuria vis stojam pleptelt, tai ir dabar ramia sąžine žingsniuojam link jos pasiteiraut, ką gi čia mum aplankyt. Tuščiom neišeinam- parekomenduoja Akyaka kaimą, esantį kažkiek kilometrų už Marmario šiauriau. Pasiskambina ir pasiklausia, kaip ten papult- davažiuojam su dolmuš iki Marmario stoties, o iš ten jau važiuoja ligi ten 20 minučių. Primetu, kad per pusvalandį turim susisukt, jei netrypsim. Sėdam į dolmuš, kuris, kaip įsivaizduojam, turi važiuot iki autobusų stoties. Atvažiuojam Marmarin, visi išlipa vidury miesto. Mes sėdim. Šoferis kalba mum turkiškai. Aš jam kalbu angliškai apie autobusų stotį. Jis man kalba visvien turkiškai. Aš išraiškingai dėstau, kur mum reik. Jis palinksi galva kad suprato, ko mum reik. Ir rodo, kad va, kitoj pusėj gatvės važiuoja dolmuš į Išmeler. A, tiek to, lipam. Vėl sėdim Marmary ant šaligatvio, aš krapštau navigaciją, Virga užkadrina fastfoodo pardavėją, kuris atlekia su ciza dantyse, pasiryžęs padėt, sustabdo kažkokį palaikį vietinės reikšmės miukriuką, įsodina, paaiškina, kur mum reik vairuotojui ir gudbaj friends, po 5 min mes jau autobusų stoty. Čia irgi iškart gaunam šiltą globą ir esam įtupdomi autobusan, kuris paleis mus, kur reikia.

Toliau- gal 30 km serpantinais, pro visiškai neturistines vietas, romantika garuote išgaruoja, matant lūšnas, griuvėsius, dulkes ir perdžiūvusius daržus, taip, egzotikos tikrai daug, bet tik kaip stebėtojui 🙂 Prisiminiau net epizodą iš „Tykiojo Dono“ su „tycho, baby, vse pojedem“, kai prasilenkėm su traktorium, traukiančiu pilną priekabą bobų 🙂 O gal ten buvo epizodas iš Obuolių Pasakų?..

Mus paleidžia ant greitkelio. Be jokių stotelių. Apačioj toli matosi mūsų tikslinis kaimas, bet kadangi Virga vakar užmynė ant bitės, kelionė ima atrodyt begalinė. Reikalą gelbsti eilinis pyyyyp, sėdam į vietinį dolmuš, riedam apačion, pirštais susirodę susimokėt 2 pinigėlius. Atvykstam, pliažas, gražus smėlis, tik daug nuorūkų, nu viskas gražu, brangūs gultai po 5 pinigus, pučia vėjas, bet nešalta. Aplink vien vietiniai, susidomėjęs imu vartyt bukletėlį ir neapsirinku- pasirodo, čia rekreacinis turkų centras, kur praktiškai nebūna užsieniečių. Yra bobų, besimaudančių su kebabiniais kupalnykais- nailoninis maišas, iš kurio kyšo kojos, pėdos ir šviečia veido blynas. Išlipę tirta, susivynioję į rankšluoščius. Kažkokia beprotystė. Ir išvis čia pilna turkų, kurie neturi tau patarnaut ir žino, kad iš tavęs neuždirbs ir visai neatrodo draugiški, imam jaust kultūrinį diskomfortą, nors tam preteksto kaip ir nėr, į Julių visi žiūri su šypsena ir vis taikosi kepštelt. Visas paplūdimys nusėtas priskendusiom bitėm- kas čia per fenomenas- sunku paaiškint, bet jos ties vandeniu ropinėja apglušę būriais ir mielai kandžioja padus.

Pasibuvę kažkiek laiko, traukiam pietaut, meniu visur turkiški, eik, suprask, aišku, maga pabandyt, bet Julius raganėja, reik kažko aiškaus ir suprantamo, randam anglišką meniu, prisėdam, Virga užsisako sūrio salotų, aš kažkokio žuvies troškinio, gaila, nepamenu pavadinimo, atneša. Paragauju ir apsiverkiu. Dievų maistas. Skaniausia, ką esu valgęs šiemet, tiesiog kažkoks troškinys iš skirtingų žuvų su daržovėm, patiektas mediniam, pajuodusiam nuo vartojimo dubeny, menančiam Osmanų imperijos saulėtekį, paragaunu Virgos sūrio salotų ir vėl noriu apsiverkt, kaip skanu. Jei būčiau Napoleonas- norėčiau parsinešt tą kaboką namo ant delno, kaip Onos bažnyčią. O ir barmenas visai kalbus, pasiplepam apie šį bei tą, susimuliuoja, kad žino Lietuvą. Nu gal ir žino, ką čia supaisysi.. Pravažiuoja minivenas, prisikimšęs vietinių. Savaime aišku, visi spokso į Julių. Julius apsidžiaugia- „pontipinai!“ 🙂

Toliau einam apžiūrėt extremely beautiful spring. Jei tikrai papuolėm ten- nu teka tikrai labai skaidraus vandens upelis, dydžio kaip pusė Vilnelės. Kur efektas- nesusigaudėm, gal kad neišdžiūvęs?.. Tebūnie, vakaras ir laikas namo. Ateinam ten, kur galvojam, kad autobusų stotis. Nieko nėra. Net grafikų. Mhm, jau kažkas vėl ne taip. Užkalbinu du diedus, kurie, aišku, nemoka jokios kalbos. Po frazės „dolmuš+marmaris“, pasišūkauja tarpusavy ir pamoja sekt paskui, ko jau ko, o paslaugumo šiai tautai netrūksta. Paveda kažkiek kaip 2 aviniukus, parodo stotį ir ūbaudami prapuola skersgatviuose. Nueinam, randam savo autobusą, kuris, pasirodo, paveš tik ligi greitkelio, ačiū ir už tai. Renkasi žmones, autobusas pypina, kad ateitų dar, mūsų vidun neleidžia. Turkai lipa, o mes ne, imu įtart rasinę diskriminaciją. Galų gale tas svolačius nuvažiuoja, palikęs mus likimo valiai!! Jei ne Virgos koja- kulniuotume ligi greitkelio ant savų dviejų, dabar gi nuolankiai laukiam, kęsdami likimo smūgius 🙂 Autobusiukas pasisukinėja miestely, surenka likusius turkus ir tada jau teikiasi priimt mus, netikėlius. Susimokam  3 pinigus (apačion mokėjom 2- gal kad riedėjom?), ir sausakimši pakylam viršun, kur mus išspjauna lauk. Saulėlydis, greitkelis, mes velniai žino, kur, kažkur Turkijoj, laukiam kažko, kas mus galbūt parveš namo. Mašinos pamirksi lempom, papypina, ko jos nori- bala žino, važiuoja dolmuš, bet kažkur neaiškiais maršutais. Imam šaipytis, kad Bagoti Europiečiai važiuos namo su taksi 🙂 Jėėė, autobusas Marmarin!!! Sulipam ir atsipalaiduojam. Kokiai 10 km, kol sustabdo kareivių kordonas. Įlipa asaba su HK automatu ir surenka visų dokumentus, mūsų neprašo. Virga sako, kad mano fizionomija tapo angeliška. Po kažkiek minučių gaunam dokumentus atgal punde, išsidalinkit, kas kieno, ir važiuojam tolyn 🙂 Niekaip nesuvokiu, kaip funkcionuoja turkiška mokesčių sistema- niekur jokių bilietų ar čekių kavinėse, susimoki ir atia. Ir visiem gerai.

Atvažiuojam, išlipam, aišku, ne ten, kur dauguma ir priversti kulniuot didžiulį ratą aplink kažkokią military zoną palei miesto pakraštį, apvyniotą vielom ir bauginančiais užrašais. Radę pirmus laiptukus, smunkam miestan ir papuolam į Turkiją vulgaris- keliaaukščiai daugiabučiai, skarmalai, paklodės, virtinės skalbinių, šiukšlės, katės, kvapai, purvini vaikai, gaila, kad jau prietema ir neišeis fotkint, nes nešu Julių o Virga vos šlubuoja, gatve teka srutos, smirdi konteineriai, aplink zuja bobos su vaikais ir vaikučiais, virš galvų užbaubia imamas iš minareto per išklerusius matiugalnykus, šiek tiek spooky, bet nebaisu. Vyrai. Kur vyrai? Nėra, kažkoks matriarchatinis pasaulis. Gaila, kad jau tamsu ir nebegaliu fotkint.

Toliau tiesiog vėl smunkam į turistėjantį senmiestį, gatvytės, Julius pameta kepurytę, diedukas atsiveja ir paduoda, imu tikrai jaust nuoširdžią pagarbą turkų diedukam, jie verti to. Ir batus jie valosi iki blizgesio. Išeinam į krantinę, čia daug Vyrų. Tų tikrų, su baltiniais prasegtais, ir niekur neskubančių. Mįslė įspėta 🙂

Dolmuš iki namų, nebeturim jėgų tūsintis, griūnam „v nomera“. Aš iškulniuoju į supermarketą supirkt rytojui atsigėrimų ir pakramsnojimų, nes jau žinom, kad nors ir „no extra charge“, visvien geriau apsidraust. Ir atrandu, kad jei žygiuoji per miestą su batonu saujoj- niekad neprikibs joks zazyvala, nes aš jau turiu pavalgyt. Gal reik imt nešiotis profilaktiškai? 🙂

Summa summarum- mes dar labiau mylim turkišką virtuvę. Ji tobula.

Šiandien šokam iš lovos kaip darban, mat nusimato boat tripas į vėžlių nerštavietę, už bilietą davėm 90 pinigų, viskas included, no extra fees, dar priklauso mud  ir thermal baths, pietūs trim. Susuvėlinę su pusryčiais, šuoliuojam link laivo, besiburbėdami vienas ant kito, bet nestipriai, ba trūksta kvapo 🙂 Suspėjam, įsirabaždinam.

Aišku, deniuose visi gultai užimti nutukusių anglų, randam tris gultus ant praėjimo pačiam prieky, išsipakuojam ir kelionė prasideda. Jau pirmom minutėm atrandam vietų privalumus- kadangi didžiumą turistų sudaro olinkliūdiniai paršai, natūralu, kad jie yra riebūs ir tingi judėt, jei maršrutas ne link lovio, nesigirdi denin skambančios šūdų muzikos ir pigių konferansjė pokštų. Tiesiog mėgaujamės jūra ir oru. Po valandos prasilenkiam su turkų povandeniniu laivu. Vualia. Pirmąkart matau in action, diena jau neprapuolė ir pirmąkart džiaugiuos, kad pasiėmiau kaladę su teleobjektyvu. Virga garsiai mąsto, ar čia karinis. Ką aš žinau, apie pramoginius lyg ir nesu girdėjęs..

Praeidamas konferansjė pasisako, kad jis irgi fotografas, good for him. Pastebim netoli laivo kažkokius mažus paukščiukus, skrendančius palei vandens paviršių ir paneriančius kas keliasdešimt metrų, paskui dašunta, kad tai kažkokios žuvytės, bet vienu metu jos tiesiog prapuola ir tiek, kas ten tokios- bala žino.. Greit atpauksim. Per matiugalnyką praneša, kad tuoj bus šėrimo metas, kukliai susispaudę laukiam, kol kaimenė garma į žemutinį denį, gaunam paskutinį stalą laivo gale, kuris, kaip paaiškėja, su geriausiu vaizdu jūron 🙂 Paskutiniai gaunam pavalgyt ir visai pusė velnio, kaip tarybinėj valgykloj, laive nieko neužsisakinėjam, bo jau seni vilkai ir žinom, kad geriau pasiimt visokių sultyčių su savim, negu kad mokėt trigubą kainą.

Atplaukiam į kažkur, sulipam į gondolas ir paplaukiam dar kelis šimtus metrų iki to turtle beach. Ten kažką papliauškia ir paleidžia aveles valandai, visi pūkščia link vandens, mes paeinam kiek toliau, paplūdimys dailus, smėliukas, žmonių praktiškai nėr, visur prirausiota kažkokių kurmiarausių, viliuosi, kad iš čia ritosi vėžliukai ir jaučiuosi labai egzotiškai. Vandens temperatūra- kažkokia nesąmonė, gal 30 laipsnių, turškiamės, Virga Juliui iš smėlio nulipdo automobiliuką. Tik jiem nuėjus tolyn, atkurna hiapy iksajted turistai ir išrakaliuoja su kojom statinį, įsivaizduodami, kad čia pasislėpė vėžliukas. Susigėdę nupėdina tolyn. Meet time, paplaukiam 50 metrų su 3 gondolom iki kažkokių švendrių, kur plūduriuoja sukęžus ir aprūdijus gondola su palaikiu stogu, adejalais ir kažkokia rūgščia boba, kurios vyras, matomai, turės būt visų mūsų linksmintojas. Ir akurat, prisirišęs už virvės žuvies uodegą, ima mėtyt ir viliot vėžlius. Gaunasi jam tikrai visai šūdinai, niekam ta uodega neįdomi, konferansjė rėkauja apie end of the season ir visi jau išplaukė Tailandan ir kaip čia sunku rast vėžlį dabar, bet visgi pamatom kelis, nea, ne prie uodegos skubančius, šiaip savo reikalais plaukiančius- didžiuliai tokie geldos, velniai žino, kas ten jų makaulėse, nardyt čia nenorėčiau 🙂 šiaip ar taip, turtle beach užskaitytas, judam toliau kažkokia pelke- užlieta lyguma tarp kalnų, kur švendrių jūroj išvagoti takai, jei ne tūpa muzika, būtų visai iksajted. Fotografas konferansje turkas visus fotkina. Mes atsisakom, dievagojasi, kad nevers pirk foto, tik hospitality, a, tegu fotkina, ma jį galas.

Atplaukiam į tas purvo vonias, prainstruktuoja, kas kur ir kaip, sušokam į laidarą, kokie 4×8 m, be mūsų grupės daugiau nieko nėra, bet kad ir mūsų kokia 50. Pasisemiu to pilko molio, užsitepu. Ir suvokiu, kad per dieną tą šūdą ant savęs tepa ir drebia atgal šimtai belekokių žmonių- gerų, blogų, sifilitikų, pedofilų ir panašiai. Ropščiuos lauk ir vienas pirmų spūdinu link dušų. Nusigramdęs einu link terminio baseino, ten geriau, kožnas apiplaunamas Šarko dušu, kad neprineštų purvo ir nedarytų jukinio, vandens temperatūra kiaurus metus +39, visai neblogai, jei neskaityt smarvės, lyg tūkstančio ką tik kietai išvirtų ir pramuštų kiaušinių. Įsimerkėm keliese, bet kai baseine kiekis viršijo 10, lipau lauk ir pačiu laiku- atplaukė kažkoks turistinis gondola-laineris ir kašio aikštelės dydžio teritorija užsipildė šurmuliuojančia minia, pagalvojau, kad jei papulčiau atplaukęs tokion mamrmalynėn- nebūčiau į tuos purvus nei kojos kėlęs..

Plaukiam upe atgal, sustojam prie kalne išskaptuotų valdovų kriptų, atrodo tikrai įspūdingai, tiesa, kiek apirę, mat gamintos prieš 2400 metų. Anot gido, 3000 vergų jas skaptavo 25 metus o paskui visi mirė nuo maliarijos 🙂 kažkodėl pasidarė juokinga, tokia minia balvonų per tokį laiko tarpą tikrai galėjo nuveikt šį tą naudingesnio..

Paskui konferansjė fotografas turkas visiem padalina fotkes, kurias kokiu tai būdu sugebėjo atprintint ant kažkokių klaikių šablonų su vėžliukais ir kaspiniukais, diedukai perka, mes, kadangi jis pažadėjo nepušint tiu baj, atsisakom. Nemandagiai paima ir įsimeta maišan atgal. Jaučiuosi nugalėtoju. Toliau- ilga kelionė namo, Julius miega, grįžtam tamsoj, einam į savo viešbučio restoraną valgyt, mat užsirezervavom staliuką kažkokiam vištienos vakarui netyčia. Kadangi antrai savaitei iš senesnių likom tik mes vieni, tai jaučiamės dembeliais, visi mus žino ir pažįsta, sveikinasi, žnaibo Julių, gaunam vipinį staliuką ir prasibūnam vakarą kaip kokie ponaičiai. Taip galima ir priprast.

Summa summarum- visgi įmanoma be sąžinės graužaties sakyt „ne“.

Šiandien pa mus- lazy day. Neveikiam nieko. Lauke karšta nuo pat ryto. Pavalgom, ir mūsų keliai išsiskiria- Virga išeina degintis, mes su Julium- miestan. Susigalvoju pretekstą, kad man reikia rolėjui juostų ir žygiuojam į kitą miesto galą. Žinau, kad jų ten nebus, tiesiog norisi kažkur prasivaikščiot, užuot svilus prie jūros.

Visai netoli nuėjus, pripuola eilinis majfriend ir tempiasi į kažkur kažką parodyt, kadangi niekur neskubu, leidžiuosi tempiamas ir papuolu.. pas Svynį Todą, kirpėją. Kur nebuvau beveik 29 metus. Ir… nusiskutu plikai. Na, bet nužbėkim įvykiams už akių. Viduj ima kažką tarkšt, ką jau jis man parodys ir suka ant pagalio kažkokią karštą žalią košę, pyst pyst užterlioja man nosį, aš protestuoju, sako, palauk kiek. Kas tas bus- bala žino. Kadangi norėjau išbandyt, kas tas turkish shave- paklausiu, ar daro, aišku daro ir aš, jau kaip trū klientas, sėdu kėdėn. Tada su ta pačia mentele išmozoja tarpuakį ir kaktą, sako, kad taip turi būt, gerai, galvoju, visvien nieks nemato, viena akim stebiu Julių, katras dėlioja kažkokias bonkutes ir visai komfortabiliai jaučiasi. Turkas sako, kad dabar jau jis nuims tą žalią plutą ir sėdėt ramiai, paima už nosies ir nutraukia su visa augmenija, bo prikišo, šmikis, ir ten. Net šokteliu nuo kėdės, skauda visgi, rodo man, kaip jau ten daug visa ko gero jis padarė, atsisėdu, lupa nuo kaktos, spėju apsižiūrėt, kad antakiai neužterlioti, tai liks, kaip kitaip į žmones išeit. Paskui išmuiluoja ir ima skust su pačiu tikriausiu skustuvu. Tą akimirką suvokiu, kad mano gyvybė yra visiškai nepažįstamo turko rankose ir gali užgest per kelias sekundes, gal jis koks teroristas ar šiaip nemėgstantis kiaulių kitatikių?.. Bet visgi jausmas visai įdomus. Nuskuta net ir sprandą, su žirklėm pačerškina ties ausim, labai nori ir galiukus pakirpt, nesileidžiu.

Tada užsidega kažkokį vatos tamponą ir ima kaišiot į ausis, jei nežinočiau, kad Edvardas išgyveno- pulčiau panikon 🙂 Sekantis etapas išvis įdomus- įsikanda kokį tai siūlą, sumaustytą keiston kilpon, suima jį į rankas ir tokiu keistu trikampiu ima brūžint man kaktą, sako, kad formuoja antakius. Imu jaustis tiesiog petruškevičium. Negana to, ištepa visą veidą kažkokiu siaubingai aitriu tepalu, kuris, kiek atsimenu, sudarytas iš citrinos, kažkokio trinto akmens ir pamiršau, ko, bet spėju, kad dantų pastos. Sėdžiu ir ašaroju, bo graužia akis, turkas pliauškia, kad pakabino lenkę Graikijoj.

Nuplauna tą brudą nuo veido, pritepa kažkokių aliejų, ima masažuot, imu jaustis petruškevičium kvadratu ir primetinėt, kiek čia reiks susimokėt. Mačiau, kad turkish shave kainos mieste apie 10 pinigų, bet su tiek bonusų imu įtart, kad bus ir visi 20. po visko pasiklausiu, kiek. 65. Verkdamas širdy, kiūtinu prie automato ir keikiu save, kad nepaklausiau iš anksto. Jibitute, žaba dusina ligi sąmonės netekimo 🙂 Dar bando grąžą įpirdolint eurais savo lievu kursu, gordai nesutinku ir priverčiu bėgiot bent 5 minutes. Beje, apie nusiskutimą plikai buvo nepavykęs pokštas su vaisinės gumos prieskoniu 🙂 imu galvot, kad reikia pasisiūlyt savanoriu Discovery kanalui laidon „an idiot abroad“…

Toliau nieko per daug nenutinka, juostos negaunu, nusiperkam šio bei to ir čiuožiam pliažan, kur randam aliejuotą Virgą, kurią ka tik tiesiai paplūdimyje išmasažavo vietinis turkas, kažkiek išvaizda primenantis Banderų Antaną. Ot ir palik jas vienas. Ir dar liepia man sumokėt. Kaip paguodos prizą gaunu komplimentą, kad atrodau ant 10 metų jaunesnis, kurgi ne, gi aš beveik petruškevičius 🙂

Likusi dienos dalis tiesiog tikrai lazy pliaže, labai karšta, vakare išeinam pigiai pavalgyt pas kiniečius, randam meniu Pekino antį, pigumas baigiasi, bo neragavę, paliekam lygiai šimtą pinigų ir grįžtam namo miegot.

Summa summarum- čia sutaupyt tiesiog neįmanoma.

Šiandien- vėl turgaus diena.

Ir karščio- nuo ryto pleškina saulė, taigi mikliai pavalgom, susivyniojam ir pėdinam kitan kaimo galan. Nelabai yra ką ir parašyt apie tą turgų dar kartą- skudurai skudurais, aš išėjau be nieko, Virga Juliukui rado kelias maikutes, po agrikultūrinį skyrių pasisukaliojom ilgiau, gaila, kad kalniečiai nemoka jokios kalbos, visokių keistenybių pridėta ant stalų, bet žino, kad europiečių jos nesudomins, tai smakso sau už prekystalių. O sudomina. Tik vat kaip išsiaiškint, kas tas yr.. Vaikštau, fotkinu. Vaisių ir visokių batų pardavėjai kelia nežmonišką alasą su savo skanduotėm, bubena, čirena, plyšauja- field recordingui medžiagos čia per akis. Virga priperka vaisių už nebrangiai, mes jau pakalę vilkai Turkijoj. Aš už 5 pinigus nesiderėdamas nusiperku iš babytės džiovintų čili pipirų pynę- jei ir užsimetė, negaila anei kiek. Dar pasigriebiam saldėsių, arbatų, šio bei to ir smunkam namo pakampiais, kaip kokios žiurkės, ba šutra leidžia eit tik pavėsiais.

Pakeliui užeinam į travel agency pasiteiraut, kiek kainuoja kelionė į Rodą, mat norim išnaudot paskutines dienas ne dykai, pasižiūrėjau, kad vienam žmogui kainuoja 45 eur tuda siuda, jei bukint tiesiai, bet galbūt agentūros turi nuolaidas išsimušę?.. Užeinam- akurat, 40 eur žmogui + nemokamas suvežiojimas Marmarin. Sukertam rankom, paduodam pinigus, 187 vietinius už visus tris. Atsiskaičiuoja 30, kitus pastumia atgal- susimokėsim patys uoste. Jau ima nepatikt, bet nėr ką sakyt, matysim rytoj. Tris kartus perklausiam, ar viskas įskaičiuota, jojo, sako, viskas. Nulekiu namo pasų, pasižiūri, kas tokie ir.. užkalbina mane norvegiškai 🙂 pasirodo, turkas Norvegijoj 10 metų pragyvenęs, tai pasikalbam- jis man- norgiškai, aš jam- svenskai. Paaiškėja, kodėl mus visi laiko skandinavais- pasirodo, tarimas toks angliškas mūsų. Ir mes ne riebuiliai 🙂 Paaiškinu eilinį kartą, kur yra Lietuva ir kad ten ne Ukraina ir atsisveikijam.

Stoviu balkone ir žiūriu į žemai slenkančią klipatų masę. Tikrai, tiek daug paliegėlių, išgverėlių, persenėlių, tešlių ir kitų, neaišku, kaip sugebančių praegzistuot, žmogystų nesu matęs gyvenime vienoj vietoj. Kraupu. Nenustebčiau, jei turkai visus europiečius laiko prasigėrusiom tešlinom griuvenom ir greit duodančiom bobom.. Gaila, nesusiprotėjau pafotkint, būtų puiki reklama pašariniams taukų konservams..

vėl popietė pliaže. Plūduriuoju su akvalangu ant čiužinio ir staiga pamatau visai dailią kriauklytę, paneriu, gaunu vandens į žabtus, bo pamiršau, kad turiu triūbelę, nieko baisaus, kaip pasakytų Julius. Pasigriebiu kriauklytę ir dievagojuos, kad sekantį kartą imsim kažką su virtuve, mat apačioj tiek žuvų, kad imk sietą, semk ir neškis. Kapanojantis krantan, kriauklytė.. įkanda 🙂 ėgi ten užsislėpęs vėžys- atsiskyrėlis! Miniatiūrinis toks, už krevetę mažesnis.

Virga irgi užsigeidžia „pasnorklint“- taip vadinasi turškimasis su akvalangu ir dūdele. Grįžus raportuoja, kad matė.. tokį geltoną kaip ufonauto namelį su akim viršuj 🙂 Nu kaip nenusiirsi patikrint? Per stebuklą randu. Velniai žino, kas do tvarinys. Sakyčiau, kažkoks povandeninių termitų būstas?..tokių krūva sulipdytų krūvon apverstų piltuvų, geltoni, viršuj kaip kaminiukai. Dydis kaip vaikiško kibirėlio. Paneriu, o vdrug koks koralas?.. Baksteliu pirštu- stangriai minkšta. Bala nematė, palieku, maža kas ten iššoks iš vidaus, baisu 🙂 pakeliui susimedžioju dar kelis vėžius dėl jų kriauklių ir jau klebam namo.

Toliau nieko ypatinga- siesta, vakarinis pasivaikščiojimas, vakarienė kažkokioj turkiškoj knaipėj miesto pakrašty, kur viskas orientuota į vietinį kontingentą, visai smagu, rožės ant apmušalų, turkiška muzika, nebrangu, Julius sužavi ir seną ir jauną, vienas padavėjas praktiškai visą laiką prastumdo su Julium mašinytę, duodamas mum ramiai pasisėdėt.

Summa summarum- jei iš turkiškų turgų ir „supermarketų“ išmestum 4/5 prekių- visvien asortimentas išliktų tas pats. Pirmas įspūdis, kad čia visko labai daug- teisingas, bet tas „viskas“- visur besikartojantis šlamštas. Kaip pavyzdį galima pateikt tik vieno tipo visur parsiduodantį vaikišką setą- kibiriukas su grėbliukais ir kastuvukais. Visur vienas ir tas pats modelis, net spalvos tos pačios..

Nenorom išlenda Vairo priedainis-

Žolė ta pati,

Medžiai tie patys,

Laisvės troškimas tas pats…

 

Šiandien ragausim trupinėlį Graikijos. Eidami paryčiais link mytpointo, prasilenkiam su apmusijusiu mūsų restorano padavėju, apsikabinusiu europietišką pasiją, matyt, naktis veltui nenuėjo.

Autobusas, keltas (kažkoks superfast katamaranas) ir mes jau Graikijoj. Ir nesumokėjom daugiau, nei tarėmės. Net patiem keista.

 Karšta nuo pat ryto, susiplanuojam eit ten ten ir ten, dabar skamba viskas apgailėtinai, mat apėjom tik truputį „ten“, toliau- smukom į gatvyčių labirintą, susiplanavę greit pavalgyt, bet išgriuvom iš turistinio konteksto ir papuolę sienamiestin, apjuostam dviguba gynybine siena, blūdijom nuostabiais graikiškais koridoriais (gatvėm), kol leisgyviai radom „best view of the town“, su lonely planet dedikacija. Kaip nenueisi. Apšepę sofos aukštai ant stogo, kaboko šefas, su ciza kompe žiūrintis filmą. „velkam hie, sit daun, plyz“, paaiškėja, kad neturi to to ir ano. Fone kažkur toli skardi skanduotės, susivokiu, kad tai dar viena demonstracija už šviesų rytojų, bo čia gi nesibaigianti krizė. Nuo stalo pro griuvėsius matosi dar nenuskendę laineriai.

Virga ima  dvigubą graikiškos kavos, aš- kažkokį viščiuką. Julius piktybiškai neima nieko. Graikas iš mansardos visa gerkle rėkia mamai apačion, ką pagamint. Krimst krimst ir smunkam žemyn, į greece maze, vaikštom ir kaifuojam, ant tiek viskas kitaip, kad norisi čia likt dar bent savaitei, taip, neduota, bet norisi. Toks įspūdis, kad randamės milžiniškoj pily, tik be stogo.

Pradžioj kraupom nuo tų butukų, kurių durys išeina tiesiai į metro pločio gatveles- privatumo-0, ir ne tai, kad koridorius už tų durelių, o tiesiog gyvenamas kambarys, kur čiauška televizoriai, žvanga puodai ar kybo skalbiniai. Dažnas sėdi ant laiptelio ir spokso gatvelėn. Viskas tiesiog labai kitaip, bet kažkaip miela. Graikai, beje, kur kas geriau kalba angliškai ir ne tokie įkyrūs kaip turkai, visgi europiečiai 🙂 maisto kainos kavinėse, deja, didesnės, bet gi atostogos, tai bala nematė, kada dar pasitaikys proga pakramsnot kepto ant grilio aštuonkojo? 🙂 Ir visur dvelkia istorija- aptrupėję mūrai, patrankų sviediniai, atridenti paremt varteliam, apgriuvę tušti antikiniai baseinai, primesti šiukšlių.

Neva tai kažkas kažką restauruoja, bet daugiau simboliškai.. Ech, nevertina jie savo praeities. Aišku, užsimanom valgyt ir prisėdam gatvelėj prie staliukų- čia labai paprasta su kavinėm- išnešei stalą, pastatei gatvėj ir jau kavinė 🙂 Užsisakiau grilintą aštuonkojį, brangu, bet et. Vienąkart gyvenime, paskui graušiuos. Ledų neturi, bet ne problema, tuoj suras. Va čia yra servisas, negaila ir arbatpinigių.

Randam kažkokį šūdparkį ant grindinio su dviem medžiais ir keturiom bobom prie kažkokio susitaikymo paminklo

o toliau vėl viskas apgriuvę…

Pagrindinėse turistinėse gatvėse gyvenimas, aišku, kunkuliuoja, parduotuvytės mielesnės, nei Turkijoj- daug daugiau autentikos, tegul ir kičiavotos, bet vis ne dolčės su gabanom.. Teko konstatuot, kad aš su savuoju rolleiflexu sulaukiu daugiau dėmesio, nei kokia papinga Pamela nuo Endriejavo, vargiai buvo diena (išskyrus kelias pliažines), kai niekas nerodytų pirštais ir nesiciekavytų, kas čia do dyvas. Ir dar- graikai taip nemaigo svetimų vaikų 🙂

Tos kelios mums duotos valandos prabėgo žaibu ir štai jau reikia žiebt uostan, pervargęs Julius maišu kabo ant peties, ouzu 12 ir alaus apsipirkimas duty free krautuvėlėj, keltas, muitinė, namai. Dar pastebėjau skirtumą, kad čia imamai nebaubia iš savo minaretų, baltos ietys dangun stūkso tyliai, nors Turkijoj tai jau buvo tapę neatsiejamu dienos prieskoniu.

Summa summarum- mes įsimylėjom Graikiją su jos šutra ir nuostabia virtuve 🙂 Kažkokios ėdimo atostogos. Skanios atostogos. Gurmaniškos.

Et, apie paskinę dieną nelabai yra ką ir rašyt- lauktuvytės, čemodanų susipakavimas, pliažas, ba nebebėr kaip toli nueit, autobusas, aerouostas. Išlipęs nueinu karučio lagaminam- prirakinti. Vaikai rodo, kad vienas jau atvežė karučių link autobuso. Sako- 1 lira. O mes neturim grynų. Tai tada patikina, kad tiks ir 1 euras. Arba 1 svaras 🙂 Pašol von, jaunasis kraugery, nusitempsim porą lagaminų ir patys, nebūčiau mokėjęs, net ir turėdamas kapeikų už visur kitur nemokamą servisą.

Kylam, dėliojamės paskutines mintis, liūdnoka.. Viskas kažkada baigiasi ir šitos atostogos baigėsi greičiau, nei norėtųsi.. Tikim, kad pabuvom geros valios lietuviški ambasadoriai. Ir visai čia ne pencinykų rojus, jei tik pats to nenori..Jei reiktų apibūdint Turkiją vienu žodžiu- visais plaučiais riktelėčiau- JĖSPLYZ!!!

Laikykis, Turkija, mes dar sugrįšim.