Tag Archive: pasivalkatavimai

Kelionė į Žemę Pažadėtąją

andraika post on gruodžio 1st, 2014
Posted in pasivalkatavimai Tags: , ,

O, kad taip būtų kas pasakęs prieš metų keliolika, kad anava štai, tiesiog beveik spontaniškai, skrisim atostogų Amerikon.. Nė už ką nebūčiau patikėjęs. Ir ne bet kur, o į Los Angeles, kur ne tik Holivudas, bet praktiškai visiems pažįstamos televizinės apylinkės, kaip antai Beverli Hilsai, Santa Barbaros, Tvinpyksai, Melrouzai, Malibu paplūdimiai ir Mulholland draivai. Beje, besivažinėjant aplink atėjo nušvitimas, kad iš tikrųjų Holivudo režisieriai yra baisūs loderiai, tingintys panešt savo subines kiek toliau nuo namų, filmuojantys tik tai, ką mato aplink ir net nepervadinantys vietovių 🙂

Skrydis. Skrydis truko virš dešimties valandų, bet buvo tiesioginis iš Kopenhagos į Los Angeles su prašmatniu Norvegian Airlines boingu Dreamliner 787Rollsroisu tarp lėktuvų, kaip jie patys didžiuojasi ir nebaisiai meluoja – traukos agregatus tikrai gamina RR kompanija. Nors skaitoma, kad Norvegian Airlines yra pigių skrydžių bendrovė, bet pagal Jurgį ir kepurė – kai vienoj šaly pigius skrydžius vykdo ant išklerusių taburečių su izoliacija privyniotais sparnais ir propeleriu, tai norvegai nepasišiko ir kartelę mestelėjo į dangoraižių aukštumas. Ko verti vien elektroniškai tonuojami langai (noooriu tokių saulės akiniųųųų), ar personalinė kiekvienam įmontuota kėdės atlošan planšetė, streaminanti pasaulio žemėlapy skrydžio trajektoriją, duomenis bei talpinanti savy aibę muzikos, filmų ir kitų zabovų. Pakilom debesuosna, tai perdaug plėstis ir nėra kur. Pirma pusė kelionės praėjo čiaumojant, tyrinėjant lėktuvą, aplinkinius, tašes, ar nieko nepamiršom ir ruošimąsi miegot, kas pavyko tik Juliui. Kažkaip galvojau, kad skrisim per Europą ir Atlantą, bet pasirodo, jog lėktuvai, dėl turbulencijų ir dar ten kažko, renkasi tolimesnį ir saugesnį kelią per viršų – skrydžio linija driekėsi per kampą Norvegijos (nesimatė), Islandiją (nesimatė), Grenlandiją (nesimatė) ir Kanadą. Iš pradžių galvojau, kad apačioj tik debesys, bet paskui supratau, kad ten tik nesibaigiantys sniegynai be jokio tamsesnio taškelio, išskyrus vandens properšas kur ne kur. Pagaliau pamažu priskridom Saulę. Kaip kitaip išsireikšt, taip ir nesugalvojau, mat išskridom šeštadienį popiet, skridom 10 valandų, sutemo, prašvito ir atskridom tos pačios dienos vakare jau sutemus. Kokios dar laiko mašinos? Jūs lėktuvais paskraidykit. 🙂
Kai išskridom iš sniego, apačioj ėmė rodytis kalnagūbriai, plynės, miškai – civilizacijos nesimatė anei ženklelio. Pagal žemėlapį priskridom Rocky Mountains ir apačioj, anot planšetės, pasimatė Amerika. Ir vėlgi tik kalnai, kalnai, kalnai ir dykynės kažkokios – landšaftas priminė negyvenamą planetą. Tik jau gerokai įskridus šalin, ėmė rodytis pirmieji civilizacijos ženklai – keliai. Maži, ploni, vieniši siūleliai, besidriekiantys per, kaip atrodė pro iliuminatorių, visiškai nieką – anei kaimo, anei pastatėlio įžiūrimesnio. Grįžęs būtinai pasiimsiu žemėlapį pastudijavimui, negi ten tikrai taip dyka?.. Praskridom Big Salt Lake. Panašu, jog pavadinimas atitinka tikrovę – matės druskos sodrinimo užtvankėlės ir pan. Vėliau apačioje ėmė matytis keisti apvalūs dariniai. Gaila, kad nepavyko nufotografuoti. Spėčiau, kad tai turėtų būt dirbami laukai, bet, po velnių, o kodėl apvalūs? Rutuliai, pusmėnuliai, iškandžioti kiti, it koks sūris, net ėmėm svarstyt, kad gal čia kokių ufonautų darbas. 🙂

Pagaliau pasimatė Los Angeles – didžiulis daugiamilijoninis miestas, besidriekiantis daugybę mylių (taip taip, mato vienetai, panašu, kad bus imperiniai kelias ateinančias savaites – kvailos pėdos, farenheitai ir panašios uncijos). Miestas ir iš Labai Aukštai atrodė didžiulis. Keistai didžiulis – prisiplojęs prie žemės ir nusidriekęs į visas puses, kiek užmato akys – it koks žibančių kaladėlių kilimas su mažu dangoraižių spuogeliu vidury.

Nusileidom ir, užpildę kažkokius imigracinius lapukus, baugiai nuklebėjom su turistinių aviniukų minia muitinės link, mat buvom prisiklausę gąsdinančių istorijų apie rūsčius muitinės pareigūnus, tempiančius pasimetusius nabagus turistus į tardymo vienutes, rėkiančius, žeminančius ir išspiriančius atgal. Nuo pat pirmų minučių į akis krito aibė aptarnaujančio personalo, kuris pas mus būtų pakeistas tiesiog lentelėmis ar rodyklėmis. Mostaguojantys ir rėkaujantys meksikiečiai, rodantys, kur nueit, kur atsistot ir į ką žiūrėt. Pirmas pareigūnas po begalės koridorių ir eskalatorių. Pritipenam. Baisu. Kalba draugiškai ir nerėkia. 🙂 Kadangi pirmąkart Valstijose, skanuojami pirštų antspaudai, fotografuojami snukučiai ir panašiai. Pokalbis vyniojasi apie orą ir bites, bet, kaip supratau, tik tam, kad reikia kažkaip užpildyt laiką, kol mūsų duomenys tikrinasi duombazėj. Ir viskas. Ačiū, viso gero, šekit antspaudėlius pasuosna. Vėl nesibaigiantys koridoriai iki bagažo kontrolės kur, kaip rodė lėktuvo filmuke, negalima to, to ir ano ir pareigūnai gali nusivest kažkur į kambarėlį nuodugnesniam patikrinimui. Didžiaūsis pareigūnas pamoja piršteliu, pristumiu kalną lagaminų, paduodu pasus, žvilgteli viršelin – „Sweden? Have a nice time, sir“. Ir viskas. Jokio streso, nieko negatyvaus, kitąkart iš Lietuvos Švedijon įvažiavimas užima daugiau laiko ir nuteikia nemaloniau.

Pirmas įspūdis –  karšta, nors jau sutemę ir išvis čia vėlyvas ruduo, nes lapkritis. Lauke dvimpenki šilumos, žmonės su ilgom kelnėm ir rankovėm, o mes iš savo pliusseptynių su lietum iškart imam šust. Pasitinka Miglė su Efka. Labas labas, štai ir mes – sutupdomi mašinon ir riedam į L. A. priemiestį Encino, kur ir viešėsim kelias ateinančias savaites. Laikrodžiai rodo šešias vakaro. Lietuvoj gi tuo metu yra šešios ryto. Biologinis laikrodis susivėlęs galutinai – jausmas, lyg būtų vėlokas vakaras. Nesijaučia, kad jau para kaip nemiegota. Prisukamas Julius tarškia, besimaldamas ant sėdynės. Atvykstam, įsikuriam ir iškurnam su Migle vietinėn maisto krautuvėn Ralph’s, kur aš galutinai užstringu prie milžiniškos alaus lentynos. Akys raibsta nuo nematytų brandų gausos. Dauguma vietinių, europietiškų aptinku vos kelis tik. Šiaip labai dailiai alus pateikiamas kartoninėse pakuotėse – visai kitokia alinė estetika, besiskirianti nuo mūsiškės kaip diena ir naktis. Pasimetęs kapteliu šio bei to, dar ko reikia vakarienei ir tapenam namo, kur vakaras vainikuojasi barščiais, vynu ir alumi. Pavalgius organizmas pagaliau taria stop ir priverstine tvarka apie dešimtą vakaro vietiniu laiku veja miegot. Prieš miegą vonios kambary suglumęs ilgokai tyrinėju unitazo bakelį, ieškodamas, kaip nuleist vandenį ir mąstau, kad va yra visokios pažintintinės kulinarinės kelionės, vyno, kultūros, gamtos kelionės ir pan., bet viena niša visiškai tuščia – santechninės pažintinės kelionės, mat kožnoj šaly visi šie padargai paslaptingai kitokie. Čia, pvz., bakelio rankeną atrandu kažkur užslėptą šone, kriauklės čiaupas reguliuojamas dviem traukinio stop-kranais, o dušo kabinoj iš sienos pūpso trys didžiuliai vienodi bumbulai. Tokie, kad kiekvienu laisvai užmuštum žmogų. Va taip va. Visiem labanakt.

Man kartais būna, kad prabundu vidury nakties ir ilgas valandas negaliu užmigt be jokios apčiuopiamos priežasties. Taip nutiko ir šįkart. Prabudau plieskiant mėnuliui. Laikrodis rodė keturias. Miegota šešias valandas, ne taip ir daug po paros nemiego. Nieko per daug keisto, mat naminiu laiku buvo antra valanda dienos. Tuo pačiu prabudo ir visiškai žvalus Julius, ėmęs garsiai komentuot tolumoj kaukiančias sirenas. Po pusvalandžio supratau, kad nieko čia nebebus ir reikia keltis, nors ir paryčiai. Gerokai vėliau sukilo ir visi kiti. Pusryčiai ir iškurnam vėl į tą patį supermarketą šio bei to. Apsižiūrim, kad papuolėm į visišką žydų rajoną – aplink aibė košerinių kavinių, parduotuvių, shalom vaistinių ir pan. Atitinkamai juokingi ir kaimynai su jarmulkom, peisais ir skrybėlėm 🙂

Įdienojus nusprendėm, kad moterys eina pasiskuduraut su Julium, o vyrai su Dominyka važiuoja šaudyklon pasizabovyt. Jeee, sušokam mašinon ir nuvažiuojam į Oaktree šaudyklą (– www.oaktreegunclub.com. Jeigu važiuosit pro šoną, užsukit būtinai). Efka konstatuoja, kad šiandien kaip niekad daug žmonių ir jų tikrai daug – kaip kokioj Maksimoj savaitgalio pavakary. Eilės prie nuomos stalo, pačioj šaudykloj beveik grūstis, žmonės stovi vienas šalia kito, triukšmas kaip per karą. Pyška šautuvai, lekia gilzės, nors išdavė ausines, bet vis vien norisi prisidengt dar labiau. Tratina visi kaip pasiutę ir žodis „visi“ čia yra parašytas tiesiogine prasme: vyrai, moterys, mergaitės, vaikai. Įspūdis, kad minia žmonių linksmintųsi su kokiais kamuoliukais, o ne pleškintų iš visų įmanomų ginklų, braidydama ir slidinėdama ant kalnų gilzių, nespėjamų nušluot latakan. Pasiėmėm 9 mm Gloką ir ar ne pusantro šimto šovinių. Tyliai pagalvojau, kad blem gal daugoka, bet pasirodė paskui, kad labai net nedaugoka. Išpleškinom viską trise turbūt mažiau nei per valandą, pyškindami į šiaudų kūlius,  prismaigstytus taikinius su blėkiniais žvėriukais ir kitokiais kabalduojančiais cimbolais. Pradžioj buvau stipriai nusivylęs savo šaulio sugebėjimais, o ir praktikos nebuvo daug metų, bet į galą paaiškėjo, kad pistoletas greičiausiai reikalauja kapitalinio remonto. Strigdavo kiekvienoj apkaboj bent po kartą, o ir taikiklis buvo nusimušęs žostkai. Ant galo įsigudrinom taikyt į niekur, kad pataikyt į ten, kur reiktų. Ir keistas saugumo jausmas. Kažkaip visai nebaisu, kad va nutiks kažkas netikėto, kad kas nors supsichuos ar netyčia pykštelės į šoną. Keistas jausmas, lyg visi būtų viena komanda, veikianti individualiai, nors kaimynų gilzės rikošetais laksto aplink, pataikydamos į galvą, rankas ar naravindamos kišeniun, kitos net karštos. Turbūt galima pasakyt, kad būtent tada pajaučiau, kad va štai čia yra ta tikroji Amerika be jokio retušo.

Pridavę ginklą, nusprendėm išbandyt S’n’W Magnum 500 – pistoleto tipo rankinę patranką, kuria greičiausiai galima nudobt tris dramblius vienu šūviu su sąlyga, kad jie stovės vienas už kito. Paaiškėjo, kad tam gigantui yra vos vienas šovinys, tai apsiribojom mažyliu broliu – Magnum 460, kurį pamačius iš arčiau, apačioj pilvo ėmė nesmagiai ir įkyriai kirzyt, kad gal ir tiek to, gal jau pašaudėm, ką čia dar terliotis, žmonių daug, brangi amunicija – keturi pinigai už kulipką. Kai pardavėjas prinešė gigantiško dydžio revolverį, ūpas nupuolė kaip rublis dolerio atžvilgiu. Abejones sustiprino ir pažerti panosėj šoviniai, dydžiu viršijantys kalašnikovo. Viską apvainikavo staiga labai ir surimtėjęs pardavėjas, be perstojo kartojantis, kad tai nebe žaislas (suprask, anksčiau tai su šūdais pleškinom), kad juokai baigti ir viskas labai rimta, neduokdie, nesidėt kelių šovinių būgnan, idant išvengt atsitiktinių šūvių nuo atatrankos, laikyt tik abiem rankom ir taip, kad neapdegintų pirštų. Kai paklausė, kiek norėtume šovinių (būgnan telpa penki ir sukas prieš laikrodžio rodyklę), ėmiau kažką tyliai veblent, kad gal užteks po kelis, bet Efka pasakė dešimt. Mintyse susiėmiau už galvos ir puoliau ant kelių 🙂 Galų gale buvom nuvyti į kitą šaudyklos galą, mat blėkines rupūžes būtume išromiję nepataisomai su tokiu kalibru. Iš to strioko pamiršau savo kuprinę su fotiku, pinigine ir puse gyvenimo. Ačiū Dominykai, kad priminė, antraip būčiau prisiminęs bala žino kada, nors nemanau, kad daiktai būtų prapuolę. Ore keistai tvyrojo pasitikėjimo atmosfera, atmiežta gausiu parako tvaiku.

Grįžęs su terba pasidžiaugiau, kad Efka jau užsitaisė braunyką ir kad ne man reikės pirmam 🙂 Aplink ėmė būriuotis smalsuoliai, nujausdami būsimą atrakciją iš dviejų žioplių. Turbūt panašiai vypso kaubojai per kokį rodeo, kai ant neprajodinėto eržilo sugalvoja užsiropšt koks apgirtęs miesčionis 🙂 Pasiruošt, dėmesio, BUBUM!!!!!! Kamuolys dūmų ir ugnies, perkūno griausmas ir aplinkinių ovacijos, nepaisant apstulbusių mūsų veidų ir šūvio, paleisto kažkur dievui į langus. Mano eilė. Užsitaisau, bailiai prisitaikau – BUBUM. Su kuo palygint net nežinau – visi anksčiau bandyti medžiokliniai, karabinai, automatai nublanko kaip kokie vaikiški orinukai nepaisant to, kad esant tokiam milžiniškam svoriui ir atatrankai nepataikiau į kvadratinio metro stendą, esantį už kokių 10 metrų. Rankenos smūgis saujon buvo kaip su golfo lazda, neabejojau, jog po visko apturėsiu dailią mėlynę, bet revolveris iš rankų neišlėkė, kaip kad paskui internete matytam video, gerai, kad žiūrėtam jau post factum 🙂 Atkreipkit dėmesį į šovinius – šalimais padėjau 6 mm pistoletuko gilzę. 🙂

Vienžo, iššaudyt po pilną apkabą tokiu revolveriu tikrai buvo verta – kolei kas tai buvo didžiausias įspūdis Amerikoj. Adrenalinas tiesiog fontanu tryško per abi ausis. Kai vaikystėj žaisdavau half-life niekaip nesuprasdavau, kaip, gavęs kažkokį nutriušusį magnum revolverį, galėdavau vienu šūviu nukaut belekokią pabaisą greičiau, nei bet kokiu kitu moderniu ginklu. Dabar suprantu net labai. Vienintelė problema pataikyt, nors iš 5 šūvių pataikiau į taikinį dukart. Vienąkart netgi idealiai į centrą, kas, kad į tuščią vietą tarp keturių taikinių 🙂 Panašu, jog po tokių pataikymų sužeistų nebūna. Pataikius korpusan greičiausiai rankos kojos ir galva tiesiog nukristų ant žemės 🙂 Nors ginklas tikrai neskirtas dvikovom. Kol tokį gremėzdą išsitrauksi, prisitaikysi ir nuspausi gaiduką, priešininkas spės pribėgt ir kaukštelėt su rankena pakaušin 🙂 Kaip vėliau radau vienoj iš reklamų, lapkričio devintąją Amerika švenčia Veteranų Dieną. Tai paaiškino žmonių antplūdį šaudykloj. Anyway, jei gyvenčiau ten, šitas revolveris mikliai atgultų pirkinių krepšelin. Ginklą Kalifornijoj (nesidomėjau, kaip kitose valstijose) gali turėt bet koks pilnametis su išrašu iš policijos, kad nesi bandziūga ar debilas. Nei kokius kursus praeit, nei seifas namie būtinas. Amunicijos apskaitos nėra išvis kaipo tokios – išsinuomavai ką nori, nusipirkai tūkstantį šovinių, pykštelėjai lauke kartelį ir eik su maišu į visas devynias puses, niekam neįdomu. Ir ginklo nuoma tokia simple – padavei teises su užpildytu blanku ir tiek reikalų, eik. Turbūt nepasigestų, jei išvažiuotum kur, nušautum ką nors ir priduotum ligi dienos galo.

Grįžom namo pavalgyt, apsikuist ir išėjom visa familija pasivaikščiot su Migle į Encino, pamiršę, kad kėlėm su Julium ketvirtą ryto. Nemiegoję, išvarginti karščių ir įspūdžių, nusprendėm nukėblint ligi kažkokio outleto, esančio už (kaip paaiškėjo paskui) 4 km. Nepaisėm Juliaus perspėjimų, kad nori namo, tai šmikis užsiprašė pusiaukelėj priekin ant sprando, o finale parduotuvėj užmigo. Kadangi visi buvom gerokai išvargę, kelias namo priminė ilgą kelionę per kopas sukandus dantis. Nors grįžom sąlyginai anksti, bet akyse jau tavaravo iš nuovargio, greitai pavalgyt ir miegot miegot miegot. Laila tov.

Sekantis rytas prasidėjo penktą vėl Juliaus tradiciniais „vandenukooo“ ir „kiantis“. Atsikėlėm. Vis ilgiau pamiegota, nei vakar. Apsirengiau, higiena, o kai atėjo laikas Juliui rengtis rūbus, staiga šmikis pareiškė, kad dar nori pamiegot ir nušutino, palikęs tėtuką, it musę kandusį 🙂 Štai taip prasidėjo rytas.

Ne už ilgo sukilo ir visi kiti. Paaiškėjo, kad Efkos filmavimas prasideda diena anksčiau ir už kelių valandų išskrenda Pensilvanijon ir nebeaišku, kaip ir kada pasimatysim ir ar išvis dar susitiksim. Diena praėjo gana ramiai. Nuo sekančios dienos savaitei buvom nusprendę nuomotis automobilį, tai kuitėmės ties žemėlapiais, internetais ir panašiais niekučiais. Vakarienei išviriau jūros gėrybių troškinį su Sapporo alum ir miegot. Velnias, vis dar neišeina persivest į pilnavertį ritmą – prabundu paryčiais visas pailsėjęs, o vakarais nuo pusės aštuonių jau imu leipėt nuo noro miegot..

Kitą dieną ryte numynėm su Migle išsinuomot automobilio, prieš tai užsukdami bankomatan. Mano kortelės čia krautuvėse piktybiškai neima ir nesuprantu, kas ne taip. Bankomatas davė – ačiū ir už tai. Nuomos punkte paskaičiavo 236 pinigus už savaitę (pamiršau paminėt, kad tiek prekių tiek paslaugų kainos čia visur pateikiamos be PVM, kas, mano manymu, kvaila, bet ne man čia gyvent). Išsirinkau naują chevy kažkątaiten – vienatūrį nediduką šeimyninį automobilį (tiksliau dūriau pirštu į buvusį arčiausiai). Susimoviau bepildant popierius – reikėjo kortelės duomenų, adresų ir t.t. Paskui sako, koks tavo pinas. Nifigasibie paslauga, galvoju. Nu bet gal Amerikoj kitaip. Pasakiau. Netinka. Dar pasakiau. Netinka. Po šimts, ėmiau erzintis, bet staiga supratau, kad jis klausia ne pin, o zip kodo 😀 Pakrizenom abu. Zipkodas tiko. Kam jis, bala zino, bet Miglė paaiškino, kad pašto kodas čia it koks viešas slaptažodis kas antroj įstaigoj. Taigi, tuoj pat susiruošėm. Pasikabinom vietoj pirktą GPS ir išlėkėm į Sekvojų girios šturmą. „Išlėkėm“ skamba kiek prašmatniai, nes į reikalingą kelią pataikiau gal iš penkto karto, į kitas mašinas nepataikęs tik pasitraukusių vairuotojų dėka. Dvylikos juostų greitkeliai, persipynę Gordijaus mazgais ir užpildyti milžinišku mašinų srautu dar iššūkis atlėpausiui vairuotojui iš švediškos provincijos. Gerai, kad pasiėmiau pilną automobilio draudimą. O kur dar taisyklė, leidžianti sukt dešinėn per raudoną, jei nėra atskiro perspėjimo, kad negalima, kuris gali kabėt keli metrai virš šviesoforo ir kokios reklamos? O kur šviesoforai su penkiom ar šešiom lempom išilgai ar trim ir trim šalia? Kur raudona ir vis vis vien suka kairėn? Kur lygiareikšmės sankryžos taisyklė, kad pirmenybę turi tas, kuris pirmas privažiavo? Nu vienžo. Šiaip ne taip išjudėjom reikiama kryptim – link Nacionalinio Parko. Pradžioj buvo kiek nedrąsu jaustis spuogeliu tarp milžiniškų sunkvežimių, tų tokių gražių, didžiulių, blizgančių kaip filmuose, bet gana greitai apsipratau. Amerikos vairuotojai gana kultūringi, lyginant net ir su Švedija, o lietuviam ligi jų dar temptis ir temptis. Žinia, pasitaikė vienas kitas glušas gazuotojas, bet, kaip taisyklė, tik koks negras su idiotiškai bumsinčia didele mašina, o ir tie trinas tik aplink didmiesčius.

Persiritom per visiškai plikas dideles kalvas serpantinu, taip ir nesupratę, ar čia per mažai lyja, ar čia žemė prasta. Augmenija visa sudžiūvus ir prie žemės, jokio medelio ar krūmokšnio. Milžiniški plotai visiškai nepanaudotų teritorijų. Tikra tiesa, kad Amerikoj viskas milžiniška. Jei jau daryt, tai iš peties, jei jau statyt, tai kad ir kitiem užtektų, jei jau dykuma – tai šekit, žvilgsniu neaprėpsit. Kur, persiropštę per, kaip išsiaiškinom, šv. Gabrieliaus kalnus, ir papuolėm. Tūlam amerikiečiui besidriekiančios aplink dykynės turbūt įvaro depresiją ir žiovulį, bet mums atrodė viskas taip nauja ir taip kitaip, kad paskaudo sprandai nuo sukaliojimo. Tiesa, galima paburbėt dėl kelių būklės. Daug kur, kad ir labai platūs, bet nebaisiai skiriasi nuo Savanorių prospekto Kaune, o kitur ir dar blogesni. O pakelės nevalomos turbūt išvis arba visi šiukšlina susirietę, nors stovi ženklai, kad už šiukšlinimą štuka usd bauda. Ypač daug visokių padangų liekanų. Net ėmiau bijot, kad koks sunkvežimis tuoj užčiuoš skersas ant mūsų ir dar tie perekati pole – kaip jie lietuviškai? Išdžiūvusių krūmokšnių besiritantys kūliai, susipietę kaugėm palei visas kelio užtvaras.

Dykumoj ėmė rodytis naftos gręžiniai – vienas, paskui kitas. Paskui keli kiti. Paskui aibė visur aplink. Tie gigantiški pinigus pompuojantys metronomai turi savy kažką magiško. Turbūt būtų galima pasistatyt fotelį ir sposot į juos, pakolei atsidurtum astrale. Kadangi esu pakankamai Mažo Protelio Meškiukas, man niekaip nesuprantama, kad ir kiek visko čia daug, kaip ta nafta nesibaigia, kai gigatiškais keliais ritasi tokia masė milžiniškų automobilių..

Pamažu pakelėse ėmė rodytis plantacijos. Alyvmedžiai, citrusiniai, granatų giraitės, vynuogienojai. Kokio dydžio? Na argi reikia pasakot, kad tiek, kiek akys užmato į visas puses ir tiesiogine prasme. Įstabu, ką gali žmogus plynoj dykynėj. Čia jum ne ekodarželį po palange su kiauru duršlioku ryte perliet – čia nesuskaičiuojami kilometrai vaismedžių, susodintų tvarkingai, su drėkinimo sistemom, vėjo ir saulės jėgainėm ir… darbščiais meksikiečiais 🙂 O, čia jų visur apstu ir tokių, kaip ir įsivaizdavom – ūsai, skrybėlės, paliegę automobiliai su iš lentų sukaltom priekabėlėm, prikrautom įvairiausio šlamštelio: kastuvukų, grėblių ir kitokių niekų. Susiradom meksikietišką radijo stotį, kurios muzikėlė nuteikė taip, kad Meksikoj viskas tik nuostabu ir kitaip negali būt. 🙂 Po kelių valandų kelionės magistraliniu keliu nusukom į vietinės reikšmės keliukus pro nesibaigiančias plantacijas, darbininkų lūšneles, šlamšto kalnelius ir neaiškias užeigėles, kurias būtų visai miela patyrinėt, jei tik nespaustų laikas. O jis spaudė. Priešaky dar laukė Sekvojų miškas kalnuose, toli prieky skendintis migloje, serpantinai ir užsakyta nakvynė Fresno miesto kažkokiam motely.

Pagaliau ima rodytis pirmieji medžiai, žabynai. Ieškau akimis, kur tos sekvojos. Nematau, nervuojuos, niunka. Jau popietė, viršuj kybo debesis. Privažiuojam įvažiavimo punktą – dvidešimt pinigų. Kišu, neima. Veteranų dieną nemokamai. Vėl ta Veteranų diena. Na ir gerai, bile chaliavai. 🙂 Įvažiuojam, užkandam, riedam debesy, rūke, drėgna. Niūriai galvojam, kad va tiek va ir tepamatysim. Pagaliau pirmos sekvojos! Jeee, puolam iš mašinos fotkint, čiupinėt. Man visai neatrodo, kad jos gigantiškos, tiesiog spygliuotis ir tiek. Imam galvot, kad gal čia irgi reklamų išpūstas triukas, kopiam aukštyn kol išlendam virš debesies, kur vėl diena, šviečia saulutė ir viskas nuostabu. Ir privažiuojam pirmąsias dideles sekvojas. Jos didelės. Didelės. LABAI DIDELĖS. Jos gigantiškos. Nėra tokio šrifto, kuriuo būtų galima apibūdint šituos kolosus. Gal kiek pavyks perteikt fotografijose, nors ir tai tebus tik blankus atspindys. Radom sniego, paskui dar daugiau sniego. Nors besmegenius ridenk, bet matės, kad netyčia (nors ženklai patarė turėt grandines visais metų laikais). Ženklai, raginantys nepalikinėt maisto lokiams, drąsos neįkvėpė. 🙂

Važiavom, stojom, fotografavom, vėl važiavom, vėl stojom ir taip iki begalybės, kol vėl panirom temstant į debesį pakeliui žemyn. Bet į tokią košę, kad nesimatė toliau nosies, riedėjom vos vos, įsijungę avarines, kad kas neįvairuotų, kol nusileidom. Sutemo visai. Privažiavom tą Fresno. Navigacija nuvedė gūdžiu industriniu rajonu link motelio, tokio, kokie ir būna per filmus – pasagos formos dviejų aukštų pastatas, mirksintis paliegusiom neoninėm reklamom prie kelio su keliomis palmėmis per vidurį. Prie kelių atidarytų kambarių lauke rūkydamos leido laiką nelabai suvaržyto elgesio mergaitės, ratus suko neaiškios žmogystos didžiuliais pikapais. Apimti negeros nuojautos, suskliaudę ausis, sugarmėjom kambarin. Kambarys kaip kambarys: sena lova, seni baldai, paliegus vonia, sąntykinai švaru, internetas. Paaiškėjo, kad motely nėra kur pavalgyt ir reikia važiuot iki netoliese esančios tapas užkandinės. Išvažiavom. Pamatęs tamsoj svirduliuojančias dvi žmogystas patvory su maišais nusprendžiau, kad tiek to, važiuojam krautuvėn maisto ir pavalgysime numery. Nunavigavom iki artimiausios parduotuvės, kuri grotuotais langais kūpsojo tarp kalnų šiukšlių ir sulūžusių baldų, išmestų tiesiai gatvėn. Bbrr, susivedžiau sekantį grocery store adresą, cheap alko, tabakas, picerija, tamsios žmogystos. Nesustoję atnaviguojam į trečią vietą kažkur miegamųjų namų rajone, kur prekyba išvis nė nekvepėjo. Tada toptelėjo suvest navigacijon „shopping center“ ir buvom už rankutės palydėti iki didelio prekybcetrio pavadinimu Vallarta ir dar kažkas ispaniškai. Įėję supratom, kad pavadinimas toks ne be reikalo – native meksikietiškas Akropolis su nematytais produktais ir išimtinai pietietiška liaudim. Na bet bent jau buvo šioks toks saugumo jausmas, nepaisant nustebusių aplinkinių žvilgsnių ir jausmo, kad esam totaliai out of context. Viduj buvo vietinė knaipė, kur ant akių buvo gaminama visa meksikietiška virtuvė. Užsidegiau, kad imsim take away iš čia. Išsirinkom kažką su su beef ir kažką su chicken, virėjui badžiau pirštu į etiketes, ant kurių buvo parašyta La Cuicine su vištiena ir La Cuicine su jautiena. Virėjas paaiškino, kad La Cuicine tai jų kabako, o ne patiekalų pavadinimas ir paaiškino, kaip jie vadinas meksikietiškai. Atsiprašiau, kad esu iš Europos ir nelabai susigaudau. Nuėjau prie kasos. Kaip vėliau paaiškėjo, turėjau nueit, pasakyt, ką užsisakiau, ateit su čekiu ir gaut užsakymą. Po kurio laiko kiurksojimo atėjo neapsikentęs virėjas ir sudėliojo taškus ant „i“ 🙂 Gavom kelias dėželes, dar parduotuvėj įsimetėm šio bei to, kelias pintas nematyto meksikietiško alaus ir motelin, naudodami paskutinius energijos rezervus.

Numery išsipakavom maistus, kurių estetinė išvaizda vertė stipriai abejot, ar verta prasidėt. Folijon suvyniotos beskonės tortiljos (gerai, kad mačiau, kad jas minko ir kepa vietoj,) trydos spavos pliurzė su pluta, kaip paaiškėjo, trintos pupelės ir kapota? pjaustyta? sukramtyta ir išspjauta? jautiena su vėl trydos spalvos padažu bei ryžiai. Ryžiai buvo kaip ryžiai. Virga gavo analogišką porciją, tik su vištiena, troškina, turbūt, citrinoj – nuo rūgštumo traukė veido raumenis. Įveikėm po labai nedaug maisto, pabandę užsigert nematytu alum. Prieš atidarydamas perskaičiau, kad tai įstabaus skonio alus su pomidorų, laimo ir druskos prieskoniu. Dilgtelėjo negera nuojauta. Taip ir buvo. Sumaišykit švyturio gintarinį su pomidorų sultim ir va gausit tokį brudą. Prieštvaninis TV transliavo tūkstančio metų bajevyką su Melu Gibsonu. Velniop, miegot, ryt gal bus geriau. Good night.

Užsigesinę šviesą, tolumoj išgirdom atidundant visus devynis pragaro ratus, griaudžiančius varinėm puolusių arkangelų triūbom. Susivokėm, kad šalimais geležinkelis. Prekinis. Julius apsidžiaugė, tiesa, vienintelis visam kolektyve. Užmigom. Prabudom. Pralydėjom traukinį keiksnodami. Šiuos du sakinius galima būtų pakartot kokį tūkstantį kartų, pagardinant kitoj pusėj motelio greitkeliu skriejančiom fūrom. Galutinai išsibudinau pusę keturių, koliodamas tuos velnio trimitus ir svarstydamas, ką gali vežt tie begaliniai ešelonai. Citrinas? Skaldą? Važinėjas tušti, nuodydami gyvenimus?.. Tą naktį prakeikiau visus pasaulio mašinistus 🙂 Buvo mintis nueit pažiopsot traukinių, bet panūdau susipažint su miestu internete ir iškart užkibau ant pirmos nuorodos – http://www.neighborhoodscout.com/ca/fresno/crime/ – paaiškėjo, kad pusmilijoninis miestas murkdosi pačiam kriminaliniam dugne – iš šimto saugumo balų gavęs tik penkis. Panašiai balų daviau ir meksikietiškai virtuvei, vijusiai į WC periodiškais laiko tarpais ir kėlusiai įvairius nepatogumus. Taigi nusprendžiau tamsoj nekišt nosies lauk ir trys spynos ant durų juokingai nebeatrodė. Dar atradom, kad motelis vienos žvaigždutės, bus mum ekspromtai..

Šiaip ne taip sulaukėm septintos valandos pusryčių, kurie turėjo vykt… registratūroj 🙂 Duris atidarė apsnudęs ir susivėlęs indas, nušlepsėjęs už prekystalio savo kambarin toliau žiūrėt TV. Pusryčius sudarė kava, kurios Virga nė neragavo, mat buvo permatoma ligi pat dugno. Aš paragavau mažytį gurkšnelį. Dar buvo duonos, konsistencija primenančia džiovintą medūzą, daugkartinio apterlioto sviesto, kelios bandelės, apelsinų sulčių ir dribsnių senoviniuose dozavimo aparatuose. Aš apsiribojau bandele ir sulčių stikline, Virga su Julium bandė kažką skrudintis prieštvaniniam autoklave, kol indas tyliai niūriu veidu žiopsojo į niekur pro apmusijusį ir niekad nevalytą langą. Pagalvojau, kad jis savo laimės čia turbūt nerado ir kad labai nenorėčiau būt jo vietoj. Neatsisveikinę išvažiavom artimiausion degalinėn kavos. Man vėl nepavyko atsiskaityt kortele. Virgai pavyko. Užsipylėm kuro ir šiukšlinu keliu palei geležinkelį nuzvimbėm link Ouklando. Pro šoną vis dundėjo traukiniai, pagaliau paaiškinę, kokio velnio jie nerimsta – nafta. Begaliniai sąstatai juodų cisternų, tuščiai barškančių vienon pusėn ir sunkiai pūškuojančių atgal, traukiamų eilės susikabinusių lokomotyvų. Traukiniai čia irgi dideli. Julius vėl buvo sužavėtas 🙂

Kelis šimtus kilometrų nuobodybės atpirko nedidelis gabalėlis.. ee… ko?.. dykumos? kalvų? Va tokių va vaizdų. Visiškas fallout, rodos, pasistatyčiau palapinę ir galėčiau likt spoksot.

Žinojom, kad iš Ouklando į Friską turėsim persikelt mokamu tiltu, bet nežinojom, kaip susimokėt, taigi nusprendėm, kad protingiausia bus kažkur priešais tiltą sustot ir apsiuostinėt. Išsirinkom artimą gatvę ir nunavigavom ten, kur net vidury dienos paliko nejauku. Šiukšlės, grotos, spygliuotos vielos, negrai, tekini su prekių vežimėliais, gulinėjantys, žaidžiantys krepšinį bomžinėse aikštelėse, spoksantys, nieko neveikiantys, klausantys savo tūpo repo ir vėl nieko neveikiantys. Tiksliai kaip filmuose. Tuo metu persimetėm mintim, kad Amerikoj gyvent visai ir nenorėtume. Naktis tragiška, rytas šūdinas, diena nyki ir še tau vėl kažkoks bomžinis juodulių getas.

Gatvės gale, it vilties žvaigždė, pasirodė Makdonaldo stulpas. Nors niekad nesam ten buvę, nugazavom it link Nojaus Arkos. Visgi ten kažkokia įstaiga su personalu, o kadangi Amerika, tai tiek ir bėdos, valgysim junk food dabar 🙂 Aš užsisakiau kažkokį dvigubą jalapeno kažką, Virga – chicken wrap, Juliui – bulvyčių. Po pasiteisinimų, kad mes pirmąkart Makdonalde (padavėja buvo nuoširdžiai nustebus), išaiškinom, kad norim ne palaidai ten, o bulkutėj kad būtų, kaip reklamoj. Gavom numerį ir nuėjom palaukt. Tiesa, neilgai, tuoj buvom pašaukti, gavom savo padėklą ir… Didžiosios Amerikos vizija žlugo 🙂 Du blyškūs paplotėliai su iš žabtų drimbančiais žalėsiais nė iš tolo nepriminė plakatinių, čirškančių gruzdintumu, šaunuolių, o ir skoniu taipogi. Taigi nusprendėm, kad įsirašėm pliusą, pavalgėm va tokioj va įstaigoj ir pakaks. O ir lankytojų kontingentas nebuvo labai spalvotas – pagrinde turbūt iš mokyklų pasiplovę paaugliai ir visų spalvų degradai alkoholikai. Patyliukais telefe pasikeičiau ringtonąJohnny Rebel į neutralius Rammstein 🙂 Pagalvojam, kad velniop tie aiškinimaisi, kaip ir kur susimokėt už tiltą, važiuojam ir tiek. Ir gerai padarėm – penkis pinigus tilto prieigose galima buvo paduot ūsuotam meksikiečiui ir mes jau riedam iš Ouklando į San Rafael, Frisko priemiestį.

Tik prašokę tiltą, pamatom nusukimą į legendinį San Kventino kalėjimą, privažiuojam, apžiūrim, pagalvojam, kad gerai ir ne jame, sukam link garsiojo Golden Gate tilto į San Franciską, pakeliui pamatom ženklą, kad grynais mokėt nevalia, nusukam apačion prie tilto prieigų, nu tikrai didžiulis, gražus tiltas, tolumoje, kitoje pusėje įlankos, matosi Frisko downtownas, įspūdingi dangoraižiai, viskas tikrai kaip ir filmuose, Alkatrazo kalėjimas saloje. Kol dėliojamės daiktus, užkalbina diedas amerikonas iš didelio (kitokių čia, kaip žinia, nebūna) pikapo. Kas, kaip, kodėl. Turistai? Ooo, kaip smagu, oo, Europa. Pasisakom, kad nakvojot Fresno, tai net susikeikia, kokioj skylėj sugalvojom apsistot. Važiuosit A1? Liuks kelias, laaabai gražu, aš gimiau ten ir ten, o va ten yra motelių, o jau tas miestelis tai gražus tikrai. Atvažiavot gal parūkyt žolės? Pas mus dabar legalu. Purtom galvas, kad tokie šūdai nedomina ir klausiam, o kaip su tilto apmokestinimu, jei nebėr kaip grynais bilietą nusipirkt. Diedas gūžčioja pečiais, kad o tai ką, jei mašina nuomota, tai gal nieko ir nebus, važiuokit ir tiek. Et, imam ir nuvažiuojam, o kas mums. Ateis bauda tai ateis. Tiltas gražus, tikrai gražus, bet, mano kukliu manymu, Malmės-Kopenhagos įspūdingesnis, tik tiek, kad jau pabodęs kiek.

Sukam į centrą. Pasivaikščiot nesuplanavę, tai bent pravažiuosim. Pradžioj buvo gaila, kad viską pamatysim tik probėgšmiais, bet tiesiog buvo aišku, kad tai ne ta nauja vieta, kurią reikia tyrinėt, turint pašonėj mažą vaiką. Įdomu? Taip. Daug, labai daug visko, kontrastai, keisti susivėlę žmonės ir policininkai, skubantys tarnautojai ir valkatos, uniformuoti vaikučiai vorelėm ir hipsteriai lakuotais nagais. Įspūdis buvo trumpas ir gana keistas. Negalim pasakyt, kad pamatėm, ar juolab pažinom miestą. Tiesiog stryktelėjom skersai, metę žvilgsnį. Suvokiau, kad nenorėčiau gyvent tokiam šurmulyne.

Nesibaigiančiais viadukais iškėblinom iš miesto link A1 greitkelio ir nuriedėjom ieškot nakvynės, mat šią naktį buvom palikę improvizacijai vėl. Sulig kilometrais tirpo ir entuziazmas. Nors tikrai gražus kelias vingiavo vakarine valstijų pakrante palei Ramųjį vandenyną, visi pakelės moteliai būdavo arba užimti arba tokie, pro kuriuos pravažiuodavom nestabdydami ir suvokdami, kad tai jau mums ne pagal kišenių. Galų gale, visai temstant, kažkokiam Devenport kaime, pamatėm neoninius užrašus „Rooms from 85 usd“, sustojom ir.. gavom. Tiesa, su vaizdu į tvorą, bet o koks skirtumas? Tvarkinga, šilta. Kažkoks ekologiškų meninykų kaimas su skandinaviška dvasele. Bare užkandom visokių organic baikų. Vietoj lobsterio, patys nežinodami, pasirinkom uotą ar kokią tai ten riebią plekšnę. Pasidžiaugėm patys savim ir aplinkiniais, ir miegot. Tiesa, vonioj eilinį kartą teko patirt fiasko prieš Amerikos santechnikų klastą, netikėtai gavus šalto vandens pakaušin. Panašu, jog čia toj srity standartai neegzistuoja išvis 🙂 Pas mus šilta, švaru ir minkšta. Gott natt. Netoliese bėgiai, bet apaugę žolėm ir krūmais, visi traukiniai jau išvažiavę į savo dyzelines dausas.

Rytas prasidėjo tradiciškai penktą, bet patogiai išmiegota, tai per daug ir nestresavom. Aš kiek parašiau, Virga pasnaudė, Julius patupėjo tualete. Nuėjom pusryčių – kas ko, o aš užsisakiau buritos su homemade sosage. Po gana ilgo laukimo atnešė ėė.. gigantišką kūlį maisto, kuris net alkaniem pietum buvo solidus patiekalas. Kaip kokie trys močiutės cepelinai – į tortilją prisukta dešros, bulvių, sūrio, kiaušinio, pupelių ir žalumynų. Viskas, žinia, ekologiška. Trenkti jie su ta savo ekologija. Vos ne vos įveikėm ir movėm į lynojantį lauką. Vietiniams buvo keista rūkas ir lietus, mums gi beveik švediškas oras tik šilta 🙂 Nubidzenom prie vandenyno, pamatėm ruoniuką, paspoksojom į bangas.

Buvom susiplanavę miegot Morro Bay, taigi šokom mašinon ir nuriedėjom. Prie Monterey prasidėjo daugybė dirbamų laukų su Briuselio kopųstais, artišokais, morkom, salierais ir kuo tik nori, laukai su drėkinimo sistemom, laukai, užkloti agroplėvele. Pasijutom beveik namie, nes pas mus apylinkėse gausu tokių vaizdų, o aš dar beveik ir darbe, nes užsiimu tokios plėvelės tiekimu. Papirkom kažkiek vaisių ir pačiam Monterėjuj stabtelėjom, kaip paskui paskaičiau ant maišelio, pačioj sveikiausioj Amerikos maisto krautuvėj, todėl taip ir brangu ten buvo. Paragavom džiovintų su prieskoniais kopūstų lapų – dabar čia madingas visoks toks šlamštas – šūdas, neskanu, kad ir organic.

Po to išsukom į gražiausią kelio atkarpą – serpantinai palei Ramųjį vandenyną, turėję suteikt nepakartojamų įspūdžių. Deja, rūkas pasiėmė savo duoklę – absoliučią didžiąją dalį kelio važiavom baltoj košėj ir galėjom gėrėtis nebent kelio vingiais, pakelės stulpais ir pakelėj besiglaudžiančiais visokiais ekologiškais ūkeliais ir menininkų dirbtuvėlėm. Net kilo noras išsilaužt kokį organic pagaikštį ir atvelėt jų veganiškus kūnelius, kad baigtų išsidirbinėt ir gyventų „kaip visi žmonys“ 🙂 Išvis kely buvo apstu visokių valkatų su dredais, hipių, meninykų su tapkėm ir pripuvusiais tarpupirščiais, šūdinų kemperių, muzikantų ir kitokio šlamšto.

Kelionę pagyvino kelios raudonmedžių giraitės. Tiesa, ne tų labai didžiųjų, bet vis vien, pliusas buvo įsirašytas. Virga dūsavo, koliojosi, plūdo rūką, o man, atvirai pasakius, ta saldžioji trijulė vanduo/smėlis/uolos jau nebedarė tokio įspūdžio kaip anksčiau. Viskas kaip ir kitur tik kiek kitaip. Galit netikėt, bet nelabai ir beįdomu. Dykumos paliko kur kas didesnį įspūdį. O dar pajutau, kad ima kilt temperatūra ir bus ot labai gražu, jei dar ir apsirgsiu. Virga išrašė piliulę, kuri visai tam kartui ir padėjo. Iki tikslo buvo belikę keliasdešimt kilometrų, kol ėmėm dairytis, kas mašinoj gadina orą. Vėliau pamatėm pakelėj tankiai išrikiuotus ženklus, kad no parking any time ir po kelių sekundžių supratom priežastį – paplūdimy ant smėlio riogsojo nedidelė minia ruonių. Padūsavę, kad gaila, kad nėr kaip sustot, pavažiavom kelis kilometrus ir aptikom gražiausią aikštelę su vaizdu į galybes riogsančių ruonių ir minia tokių kaip mes, žioplių. Labai rašyt ir nėra ką. Guli tokie kiaulės, smirdi, leidžia garsus kažkokius ir tiek. No fun at all.

Sutemus pasiekėm Morro Bay, mažytį žvejų kaimelį ant vandenyno kranto. Įsikūrėm jaukiam švariam motely, pašliurinėjom marinoj ir suktelėjom pavalgyt į Alkano Žvejo užkandinę, mat rekomenduoto BBQ restorano taip ir nesugebėjom rast. Juliui užsakėm pusę vaikiškos porcijos spagečių, o mes vieną porciją seafoodo, kurią nusprendėm pasidalint. Ir neapsirikom, mat Julius neįveikė ir pusės vaikiško, o mes pūkšdami įstenėjom bliūdą jūros niekelių, kurie, tiesa, nebuvo baisiai gardūs. Viskas pripaniruota ir prifitiūrinta. Aš murktelėjau meksikietiško alaus buteliuką Pacifico ir galutinai įsitikinau, kad meksikiečiai alaus stiprumo ant taros nerašo, matyt, nėra jokios būtinybės 🙂 Tiesa, vienu momentu bevalgant Virgos veidas pasidarė labai rūgštus, griebė servetėlę ir skubiai kažką išspjovė. Pribėgus pardavėja pasiteiravo, ar viskas gerai, palinksėjom, kad ai, jo, gerai, o pardavėja konstatavo, kad Virga greičiausiai nemėgsta austrių. Aaa, štai kas ten per snarglys dumblo skonio, austrės. O man visai buvo ir nieko.

Toliau vakaras berašant, amerikoniškos žinios per TV. Televizija čia tokia kiek vakar dienos. Surežisuotos aktorių emocijos ir mimikos, o reklamos išvis verčia stvertis už galvos. Aš maniau, kad kai pamatai kokį topšop šlamštą per lietuvišką kanalą, tai čia kokia iš konteinerio išsitraukta ir sulietuvinta VHS kasetė, o nė velnio – čia tokios reklamos yra ir po šiai dienai. Išvis daug kas pasirodė truputį vakar. Tarkim, čekių knygutės, kur gali įkeverzot sumą, parašą ir atsiskaityt, pinigų čekiai, metami į pašto dėžutes, išankstinis atsiskaitymas grynais degalinėse ir pan. Pagaliau paragavom japoniškos sakės pirmąkart gyvenime. Na ir brudas – broga tokia samagonui varyt, o ir konsistencija panaši. Galiausiai laukė kova su klastingu dušu. Vėl viskas kitaip, bet aš jau nedurnas, nelipau, kaip stoviu, o tik įkišau ranką vidun, išsiaiškinau, kas kur ir kaip. Sėkmingai nusimaudžiau ir buenas noches.

Rytas prasidėjo jaukiai vėlai – prieš septynias. Panašu, kad biologinis laikrodis susireguliavo savaime. Sukilom, apsikuitėm, papusryčiavom, ką radom po ranka, ir išjudėjom link vietinės kaimo įžymybės – kažkokios ten vulkaninės uolos, stypsančios vandeny. Julius pasitaškė, aš pafotkinau, paspoksojom į bangas, padūsavom, kad vakar nepasisekė su oru, mat šiandien saulė žeme ritinėjosi. Jau besipakuojant daiktus mašinon, užkalbino pagyvenęs rednekas su negre iš paliegusio pikapo šalimais – iš kur būsim. Pasakiau, kad iš Lietuvos. Abu pasidžiaugėm ir paspaudėm vienas kitam rankas. Jis, kad atspėjo, jog mes iš šiaurės Europos, aš – kad girdėjo apie tokią Lietuvą išvis. Vėl nevykę bandymai užsipilt kuro. Virgos kortelės irgi nebenorėjo priimt jokia degalinė pakeliui, kol vienos septymšeštoj degalinėj priėjęs diedas darbuotojas padėjo užsipilt, pasiteiravęs, ar mes ne iš Europos. Pasirodo, tereikia suvest belekokį amerikonišką pašto kodą, kai prašo zip ir viskas, o mes griūdami sąžiningai brukom švedišką.

Toliau sekė nepavykę klaidžiojimai tuda siuda, bandant pasiekt vandenyną. Sukinėjomės po meksikiečiais knibždančius didžiulius daržovių laukus, malėmės po kažkokius lūšnynus, vienu monentu jau tikrai įtikėję, kad esam Meksikoj. Užsukus į kažkokį Gvadelupės vietinį rajono centrą gatvės ir iškabos pasitiko ispaniškai, o ir gatvėse tingiai slankiojo vien tik auksinėm grandinėm pasidabinę kabaljeros.

Galų gale vėliavą į rankas davėm navigacijai, kuri, užuot nuvedus pliažan, kaktomuša atrėmė į Vandenbergo karinių oro pajėgų bazės vartus. Ačiū ir už tai, mat iš čia, kaip prieš tai pasiskaitinėjau, kyla kosmosan Endeavour erdvėlaiviai, nors vidun įleidęs niekas ir nebūtų, vis vien pasijutom kiek arčiau dangaus 🙂

DSC_0446

Išvarginti trainiojimųsi neaiškiom kryptim ir vietom, sustojom krimstelt Lompoco miestely, SubWay greito maisto skylėj. Tiesa, Miglė vėliau papasakojo, kad jie ten į bulkas deda kažką, iš ko gamina batus ir buvo skandalas, bet whatever. Pastrami sandwich buvo jėga ir mažasis variantas su gausybe kumpio pilnai užpildė keliauninkų skilvelius.

Toliau stipriai pasakot ir nėra ką. Iki Santa Barbaros (taip taip, tos pačios, kurios dvasia prieš keliolika metų gyveno visos namų šeimininkės be išimties) važiavom A1, palaipsniui peraugusiu į 101 greitkelį. Atvažiavom, pasivaikščiojom po pliažą. Gražu, didelės bangos, kiek kitokie paplūdimiai, palmės, šiltas vanduo, saulėlydis. Nu viskas kaip ir priklauso – štampuok atvirukus ir pardavinėk kioskuose. Tolumoje vandenyne stūksojo eilė naftos platformų. Pagalvojau, kad jei kas Lietuvoj sugalvotų pastatyt jūroj naftos platformą, tai mūsų apsišikėliai antiševroniniai žalieji griūtų pasliki, tampomi švento įtūžio ir mirtų konvulsijose, susisukę į savo imbeciliškus transparantus, o čia viskas visiems tvarkoj ir paplūdimys nenusėtas nugaišusiom žuvim ir smalos dėmėm.

Toliau kelios valandos iki LA, gerokai prailgę dėl didžiulių kamščių. Paėmęs už orientyrą vieną lėtai klebantį sunkvežimį padariau išvadą, kad besirikiuok kiek kaip kur nori per visas šešias eiles, vis vien niekur nenuskubėsi, taigi likau nykiai slinkt automobilių masėj mintydamas, kad labai nenorėčiau taip kasdien. Ir kaip žmones gyvena didmiesčiuose?.. Na o namie jau laukė Miglė su šviežiai keptom bandelėm. Toliau alus, vynas, čiauškesiai ir miegot, spokojnoj noči 🙂

Sekančią dieną išsigimdė spontaniškas planas pavažiuot ligi San Diego – piečiausio Kalifornijos taško, besiribojančio su Meksika. Susimetėm šmutkes, susivedėm koordinates ir atsiminėm, kad reikia pampersų. Pirma pagal pavadinimą pasirinkta krautuvė, kur turėtų jų būt, pasirodė besanti elektronikos niekų sandėlys, bet nugrybavimas neprapuolė, mat užtikom pundą padienių meksikiečių, sėdinėjančių su terbelėm ant šaligatvio ir laukiančių ponų, duosiančių darbo ir pinigų. Dar kelis valkatas su popiergaliais ant sankryžų, laukiančius pinigų. Lietuviški valkatos pinigų kaulija. Šitie gi rūsčiai marširuoja prie šviesoforų, kiti dar ir skanduoja, apsiginklavę kartoniniais lakštais, ką nors deklaruojančiais apie dievą. Asocialūs negrai, kaip taisyklė, tingesni ir triukšmingesni. Užėmę žemo starto pozicijas rėkalioja, idant būtų pastebėti. Ir dar vienas skirtumas tai, kad mūsų valkatos dažniausiai turi ant veidų užtikrintų alkoholikų antspaudus, tokius su stažu, o čionykščiai daugumoj sudaro narkomanų įspūdį, kad žmogus, dar visai neseniai atrodęs padoriai, per trumpą laiką susivaręs na niet.

Toliau greitkelis kelis šimtus kilometrų pietų kryptim. Kamščiai ties didesniais miestais. Kadangi esam trise, maunam carpool juosta greitkelio vidury, kur galima važiuot tik tada, jei esi ne vienas, antraip 401 pinigas bauda. Galų gale papuolam į kažkokias kelio juostas, kur išvis nėra jokios spūsties ir apsidairę susivokiam, kad papuolėm į kažkokias bekamštines mokamas zonas, kur minutės kažkiek kainuoja. Tai vakare suvedžiau savo duomenis kortelės taip, kaip mokėjau ir gal negausim baudos.

San Diego priemiesčiuose nusprendėm stabtelėt kokiam prekybcentry nusipirkt šiobeito ir po nosim papuolė kažkoks, keistu pavadinimu ZionMarket. Pagalvojau pradžioj, kad košerinis koks maistas bus, bet viršuj buvo užrašai korėjietiškai, kas visai sudomino ir užsukom. Pasirodo, kažkoks korėjiečių prekybcentris, kur mes vėl buvom baltom varnom, tiesa, kažkuo negatyviu visai neatsidavė. Viskas buvo ganėtinai švaru, šviesu be jokio diskomforto jausmo. O jau prekių pasirinkimas.. Pasijutau, it būčiau kur Azijoj, nors niekad ten ir nebuvau. Aibės nematytų maistų, šviežių ir šaldytų jūros gėrybių, prieskonių, gėrimų, daržovių. Akys raibo ir širdis gniaužės nevilty, kad taip ir liks viskas neragauta. Jei kada teks apsigyvent Amerikoj, tai apsigyvensiu čia ir kasdien eisiu pirkt ko nors nematyto 🙂 Na gerai, nevalgysiu visko, kaip antai vištos pėdelių. Jo, gatavai paruoštas maistelis, su plastikan įsibedusiais nagučiais iš kažkokios tamsios pliurzės, brr. Kaptelėjau tik korėjietiško alaus (neblogas), džiovintą sūrio skonio kalmarą (skanu) ir džiovintų ančiuvių (išmečiau).

Apsistojom patikrintam motely Best Western, tai pasakot apie jį kaip ir nėra ką. Viskas tvarkinga, be prašmatnumų ir problemų. Apsidėliojom daiktus, užkandom ir patraukėm į miesto centrą, esantį už keliolikos km. Atradau labai šaunią vietinę džiazo radijo stotį, kurios mielai klausyčiau kasdien, 88.3 jos dažnis, jei kuris būsit netoliese. Atvykom centran, eismas pagrinde vienpusis, tai kažkiek pasukom ratus, kol radom, kur prisiparkint. Ir gerai, mat jei būtume puolę į pirmą pasitaikiusią aikštelę, tai būtume mokėję po 6 usd už kožnas dvim minučių, o tuoj pat atradom šalimais kitą, kur valanda – penki, o para – dešimt usd. Nesukdami galvų įmetėm dešimtinę ir nusivėlėm gatvėm tolyn. San Diego turbūt nėra pasaulio megapolių sąraše, bet downtown’as su savo dangoraižiais įspūdį visgi paliko nemažą. Vaikštai tokiais milžiniško aukščio koridoriais, šilta, keista, patamsis, nors lauke dar šviesu. Pramaklinėjom virš valandos, fotoreportažas atgula žemiau.

Grįždami kirzendami užsukom į Wallmart’ą – viename South Parko epizode išjuoktą prekybcentrį, kuris visai ir atitiko klišes: įdarbinti senjorai, oversized piliečiai ir panašiai. Toks diiidelis Thomas Philips. Tik labai didelis. Ir juokas juokais, bet Juliui radom visokių skudurėlių už tikrai pigiai, lyginant su mūsų švediškais analogiškais produktais. Aš dar bandžiau pasieškot džinsų, bet kur tau. Kadangi esu lieknas ir išlakus jaunuolis, tai naiviai ieškojau išmieros 32/36, bet viskas buvo tik atvirkštiniuose dydžiuose. Beje, čia dar pagaliau pamačiau daug Labai Storų Žmonių. Pagrinde moterys, bet vis vien paliko ramiau, nes galvojau jau, kad žlugo mitas apie nutukusią Ameriką. Nežlugo, ji susirinkus tuose Wallmartuose 🙂 Toliau viskas: viešbutis, atvirukai, higiena, miegot. Rytdienos planas grįžt į LA neaiškiais paplūdimio vieškelėliais. Įtariu, kad bus šnipštas bet vis ne taip nuobodu. Dobranoc.

Rytas prasidėjo be didesnių ekscesų, papusryčiavom ir išjudėjom link vandenyno. Kadangi oras buvo geras, susiplanavom vykt namo ne greitkeliu, bet per pajūrio kaimus S21 keliu pro La Jolla. Oras papuolė nuostabus, kaip ir pagaliau priklauso Kalifornijai, kelias irgi. Važiavom ir baltai pavydėjom visa pakrante išsimėčiusiems kaimeliams, miesteliams ir kitoms viloms. Matėsi, kad čia jau gyvena tie, kas gali sau leist prekintis pakeliui išsimėčiusiuose ferrari ar mclaren autosalonuose. Kadangi kelionės buvo tik pora šimtų km, tai per daug neskubėjom: stojom, braidėm, maudėmės. Vienam paplūdimy visas smėlis bangose mirgėjo auksu. Kas ten blizgėjo, bala žino, bet aplink nebuvo nei vieno auksą plaunančio meksikiečio, tai tikriausiai blizgėjo kas nors kitas, bet tūlam viduramžių konkistadorui toks vaizdelis būtų gerokai susukęs galvą. Kitas paplūdimys turėjo gana aukštą šlaitą ir bangos atsirisdavo visai ir nejuokingos, tai bekrizendamas lindau vis arčiau vandens, kol viena banga sulig manim pokštelėjo į nugarą taip, kad išsitiesiau paslikas ir vos pagavau savo parašiuto dydžio glaudes, oranžine bure pergalingai skriejančias į vandenyną, ot tai būtų buvę, nudistų čia kaip ir nėra.

Pavalgėm kur? Žinia, kad greito maisto restorane. Čia gi Amerika. Pasirinkom pasismalsaut Denny’s ir visai ir nenusivylėm: neapšnerkšta, aptarnavimas smagus. Virga sukirto porą blynų, Julius – spagečių, o aš pabaksnojau pirštu į paveiksliuką, kad noriu va taip – dešrelė su kiaušiniene ir bulvėm. Buvo labai viskas ir neblogai, užskaitau. Tiesa, jie be proto viską saldina. Jei jau saldu, tai dar ir sirupo atneš. Jei jau plakta grietinėlė, tai dar ir viedrelis papildymui. Nenuostabu, kad kiti įsigudrina nutukt, keisčiau, kaip kiti moka nenutukt 🙂

Pavakary privažiavom LA priemesčius. Navigacija rodė, kad pagrindiniuose keliuose kamščiai, taigi spustelėjau, kad sunaviguotų per aplink be kamščių. Sunavigavo per Long Beach. Kažkur lyg atsiminiau, kad Miglė nebuvo labai gerai atsiliepus apie šį rajoną ir akurat, aplink niekas neinspiravo jaustis saugiai: grotuotos durys, spygliuotos tvoros, maži langučiai, susisukę tamsios žmogystos, reklamos, siūlančios advokatų ar remonto paslaugas, baisios prostitutės, luošiai, tabako ir alkokrautuvės, stripklubai, aibė motelių, leidusių suprast, kad mes tikrai nemiegojom pačiam prasčiausiam. Mūsų kiemas nepriminė kolonijos, langai buvo be grotų, o ir durys buvo viengubos. Čia gi matėm, kad paskui normalias duris dar galima užvert sunkias geležines grotas. Et, kaip gaila, kad tokiose vietose baugu fotografuot, kadrai būtų tikrai nepakartojami.

Pasibaigus Long Beach rajonui, pagaliau atsidusom lengviau, bet veltui. Prasidėjo analogiškas meksikiečių rajonas, pakeitęs negrus. Iš tikrųjų keista, kad tokia gausybė įvairių žmonių visiškai nesimaišo tarpusavy (išskyrus priekvailes baltas bobas) ir buriasi į milžiniškus konglomeratus. Pasibaigus meksikiečiams ir vaiduokliškai industrinei zonai su zombiais valkatom, prasidėjo azijiečiai, bet ten jau kažkaip atrodė kiek saugiau: didžiuliai turgūs tiesiai ant gatvių, knaipės, skubančios aibės žmonių, ir visa tai prie pat downtown’o dangoraižių, vos už kelių kvartalų. LA yra ne šiaip didelis miestas. Jis yra milžiniškas, siaubingo dydžio miestas, talpinantis savy turbūt visa, kas tik yra ant svieto, su priemiesčiais priskaičiuojantis per 10 milijonų gyventojų ir dar turbūt kokį milijoną nelegalių tarakonų. Kvaila navigacija nusuko patamsy pro kažkokį skersgatvį, kuriame nebuvo apšvietimo, matėsi tik aibė valkatų, renčiančių būdas nakvynei, gulinčių, ropojančių. Vaizdas kaip iš kokio geimo apie zombius, betrūko tik, kad kas nors ėstų lavoną 🙂 Pasimeldžiau tyliai, kad tik nieko neatsitiktų automobiliui. Toliau prariedėjom centrą ir su paklaidžiojimais parsibeldėm namo. Neilgas vakaras, visi pavargę, anyeonghi jumuseyo.

Sekanti diena liko išvis nesuplanuota, mat ryt reikėjo atiduot automobilį, neaišku, koks kur oras ir pan. Viskas liko ekspromtui. Subudę nusprendėm, kad šiandien niekur toli nesitrenksim, kažkur prie jūros kažkiek ir prazonduosim apylinkes. Papusryčiavom ir su Kapitonu Migle nurūkom per Topangos slėnį link Zuma Beach. Miglė susižavėjus pasakojo, koks čia LA Užupis toj Topangoj, kiek čia menininkų ir aplamai organic, tik kad labai brangu įpirkt. Man gi pasirodė, kad visai ir nenorėčiau čia gyvent, nes labai jau abejotinai nuteikė tiek vieta, tiek trobesiai, net ir nepafotkinau niekur. Na bet aš ir Užupiui nejaučiu jokių simpatijų – atsiminimuose tik tarybinių laikų pakaruokliai bromuose ir rusai alkoholikai 🙂

Zuma paplūdimys buvo tiesiog jaukus paplūdimys. Tuščias, kadangi žiema ir tik durni eina prie jūros 🙂 Miglė ta proga padarė mūsų šeimyninę fotosesiją. Kampe prie uolų Paramount Pictures fotkino kažkokią bobiškų kupalnykų reklamą, tai teko iš arčiau pasižiūrėt tą virtuvę. Teko gūžtelt pečiais, kad kokius du trečdalius personalo galima išvaikyt su lazda kaip balastą arba pakeist, tarkim, skėčio stovu ar kavos aparatu 🙂 Na bet jiems geriau žinot.

Kitų nelaimei ir mano džiaugsmui, namie buvo pamirštas kremas nuo saulės o žieminė visgi pasirodė gana kandi, taigi po kelių valandų teko vyniotis manatkes ir patraukėm link Malibu lagūnos. Aha, kur Andersonų Pamela sulėtintai lakstė pajūriu ir visus gelbėjo kartu su tuo garbanotu kvadratinio veido diedu. Haha, koks laukė nusivylimas ir mitų griūtis 😀 Malibu pasirodė esanti belekokios architektūros namukų, kožno su privat pliažiuku, eilė palei kelią, atsukusių nugarytes transportui, apsikaišius mediniais prieštvaniniais elektros ir telefono stulpais, apsiraizgiusiais milijonu belekokių laidų. Vaizdas kaip iš kokios šūdinos Azijos valstybėlės. Kraipėm galvas netikėdami, kad čia namai kainuoja po keliasdešimt milijonų usd. Na gerai, privatus pliažiukas šalia namo ir ką? Net kamuolio toliau nepaspirsi, bo įspirsi į kitą privatų pliažiuką. Sustojom pasižiūrėt, kaip gi atrodo Malibu lagūna. O jergutėliau 🙂 Šiukšlynas ir žabynas su ant suolų miegančiais valkatom. Anot Miglės, čia kažkas su ornitologija dar surišta, a, tiek to, visiškas pravalas. Pajūry tarp akmenų mėtės nustipę vėžiai, jūros ežiai ir kažkokie didžiuliai šliužai, kuriuos pakrutinus, anie išleisdavo violetinį, margansovkės spalvos skystį. Dar vandeny, smėly prie akmenų, radau kažkokių, kaip pasirodė, pamestų plaukų gumyčių, kurių vieną palietus, ta susičiaupė – pasirodo, kažkokia burnytė. Vienžo, į vandenį brist nebuvo absoliučiai jokio noro, palikom Malibu be jokių sentimentų sugrįžt. Mariah Carey, matėm ir tavo iš molio drėbtą pilaitę už grotuotos tvoros. Gyveni blogiausiam mano matytam užsienio paplūdimy ever 🙂 Face it ir vyniokis į kokią Palangą, ten gražiau 🙂

Sekantis point of interest – Santa Monica. Miglė minėjo, kad tarp lietuvių čia irgi kultinė must-to-visit vieta. Man gi tai pasirodė dar vienas pajūrio kurortmiestis, su didžiuliais pliažais, aibe turistų ir ale Palangos tipo tiltu, apstatytu paviljonais, kioskais ir abejotinos kokybės muzikontais beigi fokusinykais. Paragavom iš meksikiečio tokių saldžių pagalių, vadinamų čiurom. Čia kažkas bardzo meksikietiško ir, anot Miglės, must-to-eat. Ką aš žinau, nesusižavėjom anei vienas, sprangus saldus šūdas 🙂 Bet tilto prieigose atradom oldskūlinį paviljoną su karusele už dolerį, kuri sužavėjo ne tik Julių 🙂 Išėjus paaiškėjo, kad stovim at end of the trail Route 66!!! Tai bent, netyčia papuolėm ant labiausiai legendinio Amerikos kelio, tas buvo geras. Šiek tiek prasiėjom miestu, bet Julius jau buvo pavargęs ir alkanas po visos dienos bindzinėjimų, tai ratuką padarėm mažą. Irgi pagalvojau, kad nenorėčiau čia gyvent ar apsistot ilgesniam laikui. Labai daug valkatų, pijokų, apsinarkašinusių ir panašiai. Nenene, tegul ir blizga viešbučiai savo auksiniais fasadais palmių ir vandenyno fone.

Susiruošėm namo ir papuolėm į tragiškai didelį kamštį. Staigiai sutemo ir, kad išlošt kiek laiko, nusukom į – woohooo – Mulholland Drive!!! Jau pirmi kilometrai panardino į filmo amosferą, puoliau stot pakelėj ir fotkint. Kas filmo nematė, tas ir nesupras, bet panašu, kad aptikom akurat būtent tą pradinės scenos po avarijos vietą. Geriausia, kas nutiko šiandien. Matėm nuorodą į Melrouzą, bet kad serialo žinojom tik pavadinimą, tai nesusidomėjom, tik užsidėjom po mažą pliusiuką, kad va netoliese 🙂 Toliau namo, pasiėmėm kiniško maisto iš Panda express, jautiena pekinietiškai yra uber alles. Dar buvo tie sausainiukai su įkeptom sentencijom, tai aš gavau patvirtinimą, kad visos mano idėjos yra labai liuks. Wan’an.

Sekanti diena išpuolė totaliai siaubinga visai vyrų priedermei – nusprendėm, kadangi blogas oras, laiką paskirt pigiam šopingui ir išsikuitėm į didžiulį prekybcentrį LA priemiesty Camarillo. Net ir mes su Julium buvom nusiteikę visai entuziastingai, galvodami, kad prekybcentris, juolab toks, kur važiuoja visi iš visur aplinkui, yra pritaikytas visų reikmėm. O vargeli, kokie buvom naivūs 🙂 160 parduotuvių skudurų, blizgučių ir parfumerijos, totali tragedija bet kokiam normalios pakraipos vyrui. Paleidę Miglę su Virga ganytis po parduotuves, su Julium apėjom vieną kitą krautuvę ir vienbalsiai nusprendėm, kad nieko čia nebus. Tada dar valandą prasėdėjom ant suoliuko, kol vėl nusprendėm, kad nieko nebus. Tada sutarėm, kad moterys į dešinę šopintis, o vyrai į kairę kur nori. Bedėm žemėlapin ir išvažiavom tiesiog į visai niekur ir nepralošėm – papuolėm į nušiurusį ir išdegusį kanjoną, užkilom ligi Santa Monica apylinkėse esančių prašmatnių rančų, susigalvojom, kad norim valgyt ir reikia kuro.

Kuro gavom pirmoj degalinėj, o va bankomatas pinigų davė tik ketvirtas. Jau buvau eilinį kartą vėl persiutęs, kad šūdas gausis ir liksim alkani, bo savo kortelę atsiskaitymui jau net bijau ir siūlyt, amžinai atmeta. Atgal GPS’as nunavigavo per didžiulius daržovių, vėlgi atmiežtų meksikiečiais, laukus, o radija trenkė tokią smagią dainą, kad pritariau užgarsinęs savo klerkiančiu balsu, susižavėjusiam Juliui entuziastingai diriguojant. Pasiklausykit patys. Pavalgėm, kaip ir priklauso, junkfoodo zabegalovkoj užvadinimu In’n’Out. Tipo švežios bulvytės ir t.t. Ką aš žinau, kai nespecas, tai hamburgeris ir hamburgeris, nedaug jų buvo mano gyvenime.

Grįžtam į skudurų rojų, susirenkam moteris ir namo, prasukdami pro blusturgį (keli geri vinilai, nedurni ir amerikonai, tikėjaus, kad čia tonom stūkso nuostabūs vinilai, dudki, tovarišči) ir panda express, nes visi tingim kažką galvot. Toliau madų demonstracija iš aibės kapšelių, vakarienė ir miegot. Ma cualli yohualli.

Sekančią dieną ekspromtu paskyrėm Las Vegasui – apie 500 km važiuot, o toliau kaip Dievas duos. Išjudam gana anksti, aplink LA stūksom kamščiuose, pagaliau nusukam į šoną ant greitkelio link Nevados valstijos ir pasižiūrėjau, kad gabalą galim nudardėt legendiniu Route 66. Tik nusukus nuo modernaus kelio, atsiveria Amerika as it is: plynės, geležinkeliai, sunkvežimiai, lūšnos, apleistos gyvenvietės, benzo kolonėlės, keisti pastatai, netgi pravažiavom grėsmingais grafičiais aprašinėtą apleistą atrakcionų parką. Tiesa, buvo baugu sustot net ir dieną. Vėl pasikartosiu, kokia ta Amerika didelė, nors ir malamės po mažą jos dalį. Arba galima suvokt atvirkščiai, kokia maža yra Lietuva 🙂 Stojom, kažkiek fotkinom, vėl važiavom. Vienžo, 66 kelias akiai kur kas mielesnis už visus greitkelius, tegul ir gerokai apšiuręs. Vien ko verti aprūdiję vėjo malūnai 🙂 Po 50 km tiesiog šokam ant greitkelio Mohavės dykumoj Nevados link, apsirūpinę, kaip ir priguli Amerikoj, junkfooduMega Tom’s charboiled burgers. Aš, kaip naujai keptas specas, jau pastebiu, kad o bulka tai skaniau, nei buvo kitur, o va mėsa tai prastesnė. Kolonkėj kompanijon guviai bando įsiklijuot valkata su šiukšlių maišu, bet atsifutbolinam. Angliavandeniais prisukamas kokakolinis Julius užpakalinėj sėdynėj eina iš proto, galėtų, tai trauktų arba stumtų mašiną išjungtu varikliu.

Dykuma savotiškai žavi savo minimalizmu, bent man asmeniškai gražiau už sumautus pliažus ir net kažkodėl nenusibosta tiesūs, it liutnios stygos, keliai ir nesibaigiančios voros sunkvežimių. Nepaminėjau, kad neteko sutikt jokių laukinių gyvūnų, o čia ir prašom, kažkokie juodi asilai, ar panašūs, kažką rupšnoja kalvose. Kvaili gyvūnai: viskas sausa, vandens nėr, bet va vis vien kiurkso tokioj nedėkingoj vietoj. Garsiai pamintijau, o ką gi daro kojotai, kurių čia kaip ir apstu. Virga garsiai ekspromtu atmintijo, kad o gal medžioja, tarkim, paukščius urvuose. Pakrizenom iš savo absurdo, privažiavom vidury dykumos vaikų centrą kokį tai rekreacinį ir labai blizgantį: pilys, karuselės, traukiniukai, aibė visko ir kazino tėveliam. Pravažiuodami gūžtelėjom. Įriedėjom į Nevadą, kaip ir niekas nepasikeitė, ėmė rastis vis daugiau namų, tolumoj pasimatė miestas – tas kitų išsvajotas – Las Vegas. Kažkodėl įsivaizdavom, kad tai kažkas mažo, vintažinio, papuošto neoninėm lempelėm, o čia įvažavom į priemiesčius, knibždančius sunkvežimiais, kelio remontais, vėl gi meksikiečiais ir realty estate reklamom. Kaip ir bet kuriam didesniam Amerikos mieste. Navigacija nuvedė link mūsų viešbučio, jei neklystu, Stratosphere, kur turi bokštą tokį, kaip Vilniaus, tik žemesnį ir ne televizijos. Viskas aplink apkamšyta žaidimų automatais ir kartiožnykų stalais, aptūptais lošėjų. Gal mes nesveiki, bet nesukirbėjo anei kiek, kad norėtųs palošt, o ir tie aparatai su mirksinčiom lemputėm ir delfiniukais labai jau nepanėšėjo į masinančius gausybės ragus, greičiau spalvotas dėžes, atvykusias su čigonų balaganu į rajono centrą. Įsikūrėm, viskas kaip ir ok, o internetas neveikia. Nusprendėm susitvarkyt paskui, nes interneto reikia būtinai, ba nežinom, kur važiuosim, ar Grand Canyon ar Death Valley, ir išėjom miestan. Pavalgėm, kaip ir priguli, junkfoode, Nathan’s famous since 1906. Gavom po pėdos ilgumo hotdogą, bet visai ir neblogą. Miesto centrinis bulvaras, kaip ir pridera ir kaip matosi reklamose, skęstantis milijarduose lempelių, ekranų, reklamų, butaforinių piramidžių, venecijų, bigbenų, laisvės statulų – blizganti tušybės mugė vidury dykumos. Man viskas pasirodė žostkai beprasmiška, bet įspūdžio negali nepalikt, tuo tarpu Virga liko visiškai sužavėta miestu ir atmosfera. Publika išskirtinai tik turistai, kas kelios minutės besileidžiantys ir kylantys lėktuvai, kosčiūmuotas personalas ir įkyrūs valkatos, norintys ne tai, kad pinigų bet nežinia, ko. Išvis teko pastebėt, kad amerikiečiai labai noriai eina į kontaktą – pakanka susitikt akim ir jau kalbina, jei tik yra proga. O valkatos, ypač negrai, tai rėkauja dar pavymui, kol nueini. Ne tai, kad piktai, bet beleką, lyg be šulo būtų. Keista, kad tokiam blizgesy ir spindesy policija jų neišvaiko. Guvus meksikietis įkišo saujon masinančių reklamėlių su mergaitėm, kainom ir telefonais 🙂

Prasišnioję centriniu bulvaru gerą gabalą, pasukom link viešbučio, nuvargę, it šunes. Virga išėjo į karą dėl interneto ir laimėjom kitą numerį (nes niekas nenorėjo krapštytis), su vaizdu į centrinį bulvarą, didžiule vonia ir pan. Vienžo, iš paprasto į liuksą ir dar su veikiančiu internetu. Keisti čia pas juos sprendimai 🙂 Dar užlekiam į bokštą apžvelgt Vego iš viršaus – o jis, pasirodo, didžiulis. Kažkaip galvojom, kad tokia špyga ant smėlio, bet kur tau – už Vilnių gerokai didesnis. Bet įspūdis iš viršaus nekoks – nesimato to viso iščiustinto blizgesio, tiesiog didelis miestas. Grįžtam į numerį, griūnam su Julium miegot, Virga dar nubėga pralošt kelių dolerių 🙂 Labanakt jau visai, pervargimas nerealus. Žiūrėkit nuotraukas. Kadangi vilkomės be štatyvo, tai tokios ir gavosi.

Vėlai gulę, vėlai ir keliam – apie devintą tik. Panorama per langą vėl pribloškia mėlynoj dangaus vaiskoj stūksančiais auksiniais dangoraižiais, apspistais it musių bekylančių ir besileidžiančių lėktuvų. Sprendžiam dilemą, kurlink traukt: ar Mirties Slėnio link – arčiau namų, ar link Didžiojo Kanjono, kuris masina labiau, bet reikia trenktis dar į kitą valstiją, kur jau beveik žiema ir minusas, o mes pliki ir basi, įskaitant ir automobilį. Išsičekinimas iš viešbučio už valandos, o dar reikia užsibukint nakvynę. Stresuodami pasirenkam Death Valley, Ridgecrest’e užsibukinam Travel Inn motelį ir paliekam numerius. Apačioj dar nusprendžiam užsidėt pliusus ir bent kartą sužaist tais kvailais automatais, kur sukasi visokios daržovės, skaičiukai ir užrašai BAR. Įkiši pinigėlį, paspaudai kažką, it kokia beždžionė, ir žiūri, kad pralošei šem centų bet išlošei kem ir panašiai. Nu vienžo, daugiausiai džiaugsmo iš tų mirksinčių ir pypiančių šūdų buvo Juliui, kuris, deja, buvo nuprašytas greitai nuo aparato, ba yra dvimvieno meto cenzas. Aš padaryčiau atskirai, uždrausčiau nuo tokio amžiaus, ba prasilošę diedai, drebančiu balsu kaulydami kelių dolerių, atrodo apgailėtiniau, nei alkoholikai. Bet ir gerai, kad Julių nukrapšto, nes mums visai ir neįdomu. Per tris pralošėm gal desėtką ir ramia sąžine paliekam kazino. Pakeliui suvenyrų krautuvėlėj dar nusiperkant registracinio numerio imitaciją su užrašais Las Vegas, Nevada, Route 66 ir panašiai, kurią dailiai užkišu už užpakalinio lango. Dabar jau galėsiu įsiterpt kur nors pokalbin su atsainia fraze – „o kai aš lošiau Las Vege…“ 🙂

Išvažiuojam nusifotkint prie legendinio senovinio Las Vego prezentacinio skydo, kuris jau tapęs dar vienu turistų traukos punktu. Eilėj, kad nusifotkint asmeniškai, nė negalvojam stovėt. Nufotkinam ir imam ieškot kolonėlės, kam sugaištam vėl gal gerą valandą – kortelės spjaudomos atgal, laikas eina, siutas ima nors sprok. Spjaunam ir išjudam link miesto, juokingu pavadinimu Pahrump. Pakeliui sustojom pafotkint kanjono, nepamenu pavadinimo, važiuojant Blue Diamond keliu. Kol krapsčiaus su visokiais eksponometrais, šalimais sustojo automobilis. Policijos. Su švyturėliais. Pilvą kažkur giliai sutraukė, atminty iškilo epizodai iš Cops, su šaunuoliais nesukalbamais policininkais, rėkiančiais ir šaudančiais iš tazerių ir visus aplink sukaustančiais antrankiais. Velnias velnias velnias. Policininkas ilgai sėdi mašinoj, spokso į numerius ir kažką dudena racijon. Topteli, kad gal priviršijau kokių greičių ir dabar tai jau bus. Pagaliau išlipa, ir pasiteirauja, ar viskas ok. Okej, man ir mums viskas okej, o čia stovėt galima?.. Pasirodo, galima. Atvažiavo, ba sustojom, o aš dėl visa ko įsijungiau avarines, tai pagalvojo, kad kas nutiko 🙂 Fuuuu. Paskui pasiteirauja, kieno čia mašina. Nepamenam, iš kur nuomavomės, bandom prisimint pavadinimus, pasisiūlau atnešt kontraktą, numoja, kad nereik. Pasiteirauja, kas čia do tas ženklas už stiklo, kurį pirkom suvenyruose. Tai ir pasakau, kad pirkom suvenyruose ir taip užkišom, bo mum atrodo visai mandrai. Paprašo nuimt, bo pasirodo, kad jis yra legaliai traktuojamas, kaip automobilio registracinė lentelė, mat atitinka standartus ir visai nesvarbu, kad su kvailais užrašais. Mikliai paslepiu ir draugiškai atsisveikinam. Po desėtko kilometrų vėl susitinkam, tiesa, tik prasilenkiam, mat uolus patrulis jau kibino kažkokį kitą šoperuką.

Privažiuojam Pahrump, miestelį juokingu pavadinimu, nusprendžiam, kad čia reikia padaryt ir hrum hrum, nes išvažiavom su labai simboliniais pusryčiais. Kaimas-miestas-gyvenvietė keistai nusidriekęs pabirai į visas įmanomas puses. Toks įspūdis, kad į vietos taupymą ar planavimą atsižvelgta nebuvo: Nori ten statyt tokį namą? Prašau. O čia davai paliekam hektarą tuščią, kad būtų. Visi namai tik vieno aukšto, susidaro įspūdis, kad čia tik gyvenvietė, bet yra visos miestui prigulinčios įstaigos, papuolančios į 112 pagalbos numerio diapazoną, muziejus, aukštoji mokykla ir panašiai. Keistas visiškas vietos netausojimo jausmas. Nusprendžiam, kad čia turbūt sklypus dalina nemokamai, bile tik kas gyventų. O gal ir nedalina – tiesiog apsitvėrei ir gyveni?.. Anyway, sukam į degalinę, šauniu pavadinimu Maverik. Kodėl šauniu? Ogi todėl, kad duoda benzino, viduj tvarkinga, švaru net ir tualetuose. Rūksta BBQ grilis prie durų, maloni pardavėja ir Labai Skanūs hotdogai Bahama’s Mama’s. Taip, mes jau imam gaudytis fastfoode. Didžiuliai ir tikri ir, kas keista, tikrai gardūs beigi sotūs, pilni komplimentų, paliekam kaimą-miestą Death Valley Junction kryptimi. Žavingi aplinkinių vietovių pavadinimai: Pelenų Pieva, Lūžusios Strėlės gatvė, Sužeisto Arklio Kelias, Velnio Sėklų pieva.

Augmenija menksta, kelias tuštėja, liekam mes, kalnai ir dykuma. Tiesa, dar vienas kitas išsižiojusių turistų automobilis, krentantis iš konteksto, kaip ir mes begalinėj suakmenėjusioj tyloje. Spalvos pastelinės, raminančios, beveik hipnotizuojančios, Liūdna, kad ir kokybiškiausia fotografija ir iškalbingiausias pasakojimas neperduos nė pusės to, kaip yra iš tikrųjų. Privažiuojam susimokėjimo kioską, kur reikia kortele paaukot dvidešimt pinigų. Piktdžiugiškai konstatuojam, kad neveikia ir čia mūsų kortelės, kaip ir užpakaly važiavusių lenkų iš Jutos valstijos. Pajudam toliau ir.. ir suprantu, kad sėdžiu mašinoj pilna burna prisisrėbęs smėlio ir visiškai nemoku rašyt apie gamtą. Anei truputėlio. Tas pats, kas paprašyt avino patarškint pianinu. Aš visiškai nemoku rašyt apie raudonas kalvas (?), apie geltonas suakmenėjusias kopas (?), apie dryžuotus keistos formos šlaitus. Aš tikrai nemoku jų aprašyt, tik galiu pasakyt, kad visa tai yra taip nuostabu ir taip kitaip, kaip dar niekad nesam matę, žandikauliai buvo atsikabinę visiem, išskyrus Angliavandeninį Julių, kaulijantį kokakolos. Nusprendėm, kad jam Amerikos jau užteks ir laikas vėl grįžt link sulčių.

Ties Death Valley Junction nusukom nuo maršruto link Badwater – žemiausios Šiaurės Amerikos vietos, išdžiūstančio druskos ežero, kur buvo registruotas pasaulinis karščio rekordas – daugiau nei 58 laipsniai karščio. Pavakarys, baisu, kad sutems, nes dar ir debesuota, vyniojamės, kaip išgalėdami. Prilekiam galinį tašką – Badwater išdžiūvusį ežerą – purvinaibaltą druskos plynę, išsivyniojančią iš mažo upeliuko. Jo gale net randam vandens, kuris, kaip skelbia stendai, yra retas svečias Mirties Slėny. Kyšteliu pirštą – sūrus, bet ne žudančiai, net keista. Toliau pasifotkinam, prisikemšu į kišenes druskos ir pirmyn per atgal, mat dar laukia smėlio kopos, o kalnuose temsta tragiškai greitai. Kopas pasiekiam jau beveik sutemus, nuotraukom buvo definetly per tamsu. Smėlis gelsvas, sausas, smulkus, it pelenai. Buvo keista liest tokį rankom – vėl eilinis niekad nepatirtas jausmas. Tiesa, pamiršau paminėt temperatūrą. Kadangi čia dabar žiema, tai buvo tik jaukiai minkšti dvimtrys. Temstant pramovėm pro rančą su benzo kolonke ir žudančiom, beveik dvigubom, kainom. Bepigu, kai nėra konkurencijos, nenori – nepirk. Iki motelio buvo likę beveik du šimtų km kalnų keliais. Sutemo. Vingiavom serpantinais tamsoj. Prieky pasimatė aibė žiburiukų. Pagalvojom, kad kažkas ruošiasi Kalėdom iš rimtųjų, bet pasirodė, kad tai tik gigantiškas neaiškios paskirties pramonės kompleksas. Pakelėj sušmirinėjo kažkas. Kiškis? Kojotas? Nusprendėm nestot, kad ir kas bebūtų, Tokio vienišumo jausmo nebuvo net atšiauriausiose ligi šiol lankytose vietose. Riedėdami kalnų serpantinais aklinoj tamsoj ėmėm šaipytis, kad esam labai atkaklūs ir neišrankūs turistai: ar rūkas, ar tamsa, dzin, kad nieko nesimato – mes vis vien važiuojam ten, kur turėtų būt gražu 🙂 Privažiavom antrą kalėdinį gamyklų kompleksą. Ant stendo pastebėjom, kad tai kažkas, susiję su chemijos pramone, beje, užsmardinusia bezdalais automobilio saloną gerus kelis kilometrus. Grįžęs pasiguglinau, ką gi ten kasa. Pasirodo, kažkokį boraksą. Žodis man nieko nesakė, tai teko vėl guglintis – pasirodo, mineralas, naudojamas tepalams gamint, kosmetikoj ir dar kaip konservantas E285, tai visai nieko keisto, kad gamybiniai kompleksai buvo tokie gigantiški.

Tamsoj pakelėj pasipylė neapšviesti ir apmirę lūšnynai, bepradedantys varyt neviltį, kad vėl išsirinkom kažką miegui, nepasidomėję doskonaliai. Ridgecrest. Išpūtę akis zonduojam aplinką pakeliui link motelio. Nėra spygliuotų tvorų, gatvėj stovi padorūs automobiliai, parduotuvės be grotuotų langų. Uff, atsidūstam ir įsukam vieton. Besiparkuodamas atbulas stukteliu stipriai į carport’o stulpą, net sudreba viskas. Mintyse bandau primest, kiek čia man tai gali kainuot, bet, visa laimė, kad atsitrenkiu tik su išsuktu priekiniu ratu, automobilis nenukenčia. Vėl savininkai indai. Vėl baugu 🙂 Gaunam numerį, įsikuriam, išlekiu nupirkt pavalgyt, žinia, kažko amerikietiško, KFC, Kentuky Fried Chicken, taip, Pulkininke, jūsų eilė 🙂 Parsiboginu su maišeliu, skleidžiančiu visiškai nesveiko maisto kvapą, bet kadangi čia Amerika, tai kitaip tiesiog negalima ir užvakarieniaujam su pagatavai nufritiūrintu viščiuku. Vienąkart visai ir nieko paragaut su medaus užpilais ir pan., bet jei kasdien, tai skrandis imtų grąžyt rankytėm ir raudot kruvinom ašarom. Einant miegot Virga atranda patalynėj nešvarumų ir susirūpinę indai mikliai viską pakeičia, besilankstydami ir atsiprašinėdami. Dar laimiu kovą prieš gudrų dušą, kur sistema vėl kitokia. Ne tik gudras, bet ir suktas – sumaišytas čiaupų žymėjimas beveik įtikina, kad nėra šilto vandens 🙂 Subharatri.

Ryte miestelis irgi neišrodo prasčiau. Papusryčiaujam ir renkamės namų kryptį, pakeliui prasukant pro Izabelės ežerą. Važiuojant per kalnus, iššoku padaryt vieno kito kadro užsimiršęs ir nušiurpstu nuo šalčio. Pasirodo, lauke vėjas temperatūra svyruoja tarp 7-9 laipsnių šilumos, nors ir apgaulingai šviečia saulė, tai tau. O Kalifornijoj saulėtas dangus… Privažiuojam, pasirodo, dirbtinį ežerą. Amerikonai net nepasivargino sutvarkyt būsimą didelio ežero dugną – tiesiog pastatė užtvanką ir pakibenimat užliejo slėnį su visais medžiais, kurie dabar va ir stypso iš vandens, it kokie vaiduokliai, aprėdyti nuo kranto įspėjamaisiais ženklais, kad užsiimkit laivyba on your own risk.

Toliau, kad išvengtume nuobodžių arba jau važiuotų kelių, pasirinkom kelią slėniu iš Bodfish į Caliente ir papuolėm į visiškai laiko ir Dievo pamirštą kanjoną. Visąlaik galvojau, kad į žodį „ranča“ telpa didelis aptvaras su arkliais, erdvūs ūkiniai pastatai ir drūtas namas, ant įvažiavimo, pageidautina, kokia bizono kaukolė. Bet čia turbūt taip būna tik filmuose arba Teksase. Realybėj gi šis užrašas, bent šitam kely, simbolizavo dar vieną apjauktą sklypą su pakęžusia troba, skęstančia visa ko įmanomo kalnuose, pradedant surūdijusiais žemės ūkio padargais ir baigiant tiesiog šiukšlėm vulgaris. Kaip žmones apsikenčia taip gyvent? – neįsivaizduoju. Dar ir augmenija bjauri – žabynai ir persisukę šleivi lapuočiai, tokie bjaurūs, kad jei neturėčiau galimybės nupjaut, tai padegčiau. Čia gal buvo draudžiama ne tik medžius kirst, bet net ir žolę pjaut?.. Kiti ir neapsikentė greičiausiai – vienoj vietoj, prie geležinkelio, pravažiavom išvis išmirusį kaimelį, mirksintį vienišieims prašalaičiams išdaužytų langų akiduobėm. Panašu, kad šitan kelin išvis retai užsukdavo kas nors iš pašalės, mat visi sutikti ar prasilenkiantys kitose mašinose žmones sveikindavosi, pakeldami ranką. Sustojom pasiimt milžiniško gurgučio pakelėj. Ant susisukusių mažų pušelių šie kabėjo, it kokie kokoso riešutai, dar pasidabinę aštriais nagais tokiais. Sustojau per kelis cm nuo ant žemės numestos spygliuotos vielos, matyt, kadaise čia buvo tvora. Pasisekė.

Pagaliau iššokom į didesnius kelius ir ėmėm dairytis, kur čia ką užkandus. Kadangi aplink vėl prasidėjo vynuogynai, tai natūralu, kad pirmas miestelis buvo šimtaprocentinis meksikietiškas 🙂 pamatę Burger King, įsukom ir.. čia baigėsi mūsų junkfoodo epopėja. Juliui bulvytės suėjo, bet mes gavom po tokio šlykštumo hamburgerį, tokio neapsakomo bjaurumo, kad nusprendėm baigt šituos pokštus su maistais, kol dar galutinai nenusitručijom. Vienu momentu net norėjos išsivemt, kad praeitų sunkumas iš kūno. Ėmiau miginėt prie vairo, vienžo, blogiausia, kas nutiko per pastarąją savaitę. Toliau – kelionė namo. Paskui dar išsiruošėm į kažkokį blizgančio šlamšto prekybcentrį, kur Virga nusipirko pedofoną. Dar galvojom palėkt iki downtowno, bet Julius užprotestavo, kad nori namo ir miegot. Susivokiu, kad apsiskaičiavau ir namo skrendam ne trečiadienį, bet antradienį. Netyčia pamesta visa atostogų diena stipriai nuspaudžia nuotaiką žemyn. Namo tai namo, iškepu šonkauliukų su bbq padažu, jau gatavai paruoštų. Moterim nelabai, man tai visai baika, čia gi Amerika. Bet nuovargis laimi nelygioj kovoj ir pirmas iš kolektyvo vyniojuos miegot. Labanakt, nėr jėgų net atsisveikinimą sugalvot 🙂

Kadangi vakar kolektyvas kiek perlenkė su vynu, tai tradiciškai vėl atsibudau pirmas. Šiandien pagaliau suplanuota miesto apžvalga, ba taip ir liksim nepamatę visų mandrybių. Išjudam jau vėlokai, pirmiausiai braukiam link Beverly Hills – grietinėlės rajonėlio šalia Holivudo. Nei vienam neįdomu, bet reikia užsidėt pliusą. Užsidedam. Prašmatnūs butikai, prašmatnios mašinos ir prašmatnūs nedidukai namukai. Virgai gražu, mane ima žiovulys. Toks paauksuotas Žvėrynas su ferariais vietoj pasatų. Net nepavydu. Kiaulės vairuotojai dar. Lietuviškiems buduliams, jei būtų bagotesni ir galėtų įpirkt ką ne širpotrebinio, čia pritiktų. Sukam link Holivudo bulvaro. Irgi abiem dafeni principe, bet nu papult reikia 🙂 Galvoj įkyriai skamba System of a Down daina Lost in Hollywood. Prašokam kažkokį pedikų rajoną, išdabintą vaivorykštinėm vėliavom. Prisiparkuojam iš anksto numatytoj vietoj ir per prekybcentrį užkylam į pasaulinio kino Mekos gatvę. Nu ką aš žinau. Gatvė, prikimšta visokių suvenyrų, skudurų ir kitokių krautuvėlių, teatrai, užkandinės. Kažkuo prašmatniu nekvepia nei iš tolo. Aha, tos žvaigždės ant grindinio su pavardėm. Iš kurių dauguma negirdėtų, bet gal aš šiaip kaimas ir tie visi žmogėnai žvaigždėse yra baisiai nusipelnę pasauliui. Žiauriai prastą įspūdį palieka kas keliasdešimt metrų stovintys saidsyingo siūlytojai, kurių pirmiems dar bandžiau aiškint, kad aš pats su mašina, kad ačiū, nereikia, paskui jau tiesiog mojau ranka, vydamas lauk. Ir pakampiuose vis vien dar matėsi besitrinantys smirdintys valkatos. Po perkūnėliais, ką veikia policija? Ar čia taip išrodo tos lygios laisvės gulėt kur panorėjus ir šiukšlintis aplink?.. Apstu visokiausių kosčiūmuotų, už kelis pinigus nusipaveiksluosiančių kartu: supermenai, transformeriai, mikimauzai, visokie nematyti babaužiai. Nykoka. Pripuola negras, siūlydamas kompaktus kažkokius. Nenoriu. Aiškina, kad tik šiaip paimčiau, afigenas ar hiphopas, ar hausas, ar kokį ten šlamštą jie gamina, aiškina, kad oo, kaip man patiks, va čia jo emailas, klausia, iš kur aš. Jis myli Europą. Štai prašom autografą dar, o mažu paremsit vargšus muzikantus? Ramia sąžine pameluoju, kad neturiu grynų. Lieku be autografo ir nuostabaus kompakto, kurį jau turėjau rankose 🙂 Valandos su kepuryte pakanka pilnai, kad užsimanyt kur nors kitur, nors tų pribetonuotų šaligatvin žvaigždžių dar gyvas velnias, bet tiek to. Virga užšoka suvenyrų krautuvėlėn, mes su Julium stebim, kaip reaktyvinis lėktuvas danguj nupiešia širdutę. Po paraliais, na ir užmojai, ne koks kukurūznykas su dūmine šaške. Šalia išsižiojusiai bobai iš kišenės ant gindinio šlepteli šeštas auksinis pedofonas. Puola kelt – ekranas sueižėjęs. Krizenu tyliai, stebėdamas paguodos sceną ir mintydamas, ar tie telefai toks šūdas, ar vartotojai tokie atgrubnagiai.

Sekančiu punktu imam LA centrą ir W. Disnėjaus koncertų rūmus, kurių rūsy ir įsiparkuojam. Oho, įstabu, architektai tikrai nebuvo iškritę iš medžio. Grakščios plieninės konstrukcijos prašyte prašosi nufotografuojamos, net nebaisiai ir įdomu, kas ten yra viduj 🙂 Kol Virga su Julium Starbucks’e perka kažką, aš pafotkinu rotušę (ar kaip čia ta vieta vadinas), meksikietiškas vestuves prie fontano ir net spėju sudalyvaut apklausoj, kokia mano nuomonė apie LA centrą, tokioj net griežtoj, pasijaučiu kaip pas prokurorą 🙂 Apskritai man centrai čia patinka, nors tik keliuose ir tebuvom ir tik po darbo valandų. Jokio žmonių knibždėjimo, tylu, ramu, daug vietos, sąlyginai švaru, net ir trafiko didelio nėra. Vienintelis minusas – kožnam nuošalesniam užkampy koks valkata ar narkomanas. Oi trūksta čia Zuoko, oi trūksta. Paspoksom, kaip ant Amerikos Banko dangoraižio nutūpia sraigtasparnis. Kažkas bagotas grįžo namo, ar į naktinę darbo pamainą. Amžinam šešėly tarp gigantiškų pastatų visai ir vėsu, po truputį einam ratu atgal link automobilių, stebėdamiesi kontrastais. Anava prašmatniausias limuzinas ir balti liokajai, o už kampo apsimyžęs valkata šiukšlių krūvoj. Galai nesueina niekaip. Saugumo jausmas gali pradingt vos pasukus už sekančio kampo. Pamatėm dailų centrinės public bibliotekos pastatą. Tik įėjom parkelin – ant kožno suoliuko valgo, miega, geria, būna, spokso. Ir vien tik negrai, teko apsisukt ir pėdint atgal. Su skolintais fotikais ir mažu vaiku išpūsta krūtine belekur nepavaikščiosi.

Važiuojant atgal užmatom Scientologų maldyklą. Šarlatanai vidury miesto išsistatę prašmatnius rūmus išrinktiesiems. Kažkur tolumoj matos tas pats centras, tik jau daug paprastesnis, bet didesnis. Turbūt visiems kitiems mirtingiesiems. Po nedidukų kamščių grįžtam namo. Įtariu, kad dar mėnesis ir stovėt automobilių minioj pataptų normalu. Virga su Migle iškuduliuoja į krautuves ir masažus, mes gi su Julium išsikepam bulvių su itališkom dešrelėm ir miegot. Buona notte.

Na štai, paskutines kelias dienas išklosiu raidėm jau sėdėdamas lėktuve, mat kažko labai įspūdingo ir nenutiko. Sekmadienį aplankėm žuvusių už savo šalį kapines. Vaizdas įspūdingas – rodos, jog visa Amerika sulaidota drauge. Gaila, kad kamera neaprėpia pilno vaizdo. Jokio individualumo, visi antkapiai vienodi. Susidaro įspūdis, jog žuvusieji tebetęsia savo tarnybą, išsirikiavę nebyliom begalinėm gretom. Pradžioj kapinių plevėsuoja POW vėliava.

Iš čia pajudėjom į kapines šalimais, kur ilsis Merlin Monro, bet navigacija nuvedė į kažin kokius kiemus tarp dangoražių. Kurį laiką pasisukioję, spjaunam ir važiuojam link Griffith parko. Kaip vėliau susižinojom, būtent ten ir buvo tos kapinės. Miglė irgi suko anksčiau ratus, negalėdama jų rast. Tiek to. Griffith parkas, kaip ir viskas čia, pasirodė esąs didžiulis ir mėgiamas miestelėnų: golfo laukai, bėgiotojai, raiteliai, dar pataikėm ant kažkokios dviračių šventės, tai tų žioplių irgi buvo belekiek. Šiaip ne taip radom observatoriją, nuo kurios vienon pusėn atsiveria miesto vaizdas, kiton – Holivudo kalvos su tuo garsiuoju užrašu. Kadangi žmonių buvo nors tvenkinį tvenk, tai teko prisiparkuot toli ir gerą kilometrą pėdint iki vietos per karštį. Oi kokie mes įnoringi padarai, tai karšta, tai šalta, tai pučia, tai lyja, tai vėl kas negerai. Pasifotkinom, gražu. Vėl nusibeldėm miestan, arčiau namų. Sugalvojom, kad reik ko užkąst. Virga su Julium į savo favoritu tapusį Starbucks, o aš į SubWay. Pastrami hot melt, footlong, yeah baby 🙂 Begalvojant, kur čia dar pavažiavus, ima temt ir beldžiamės namo, prasivažiavę dar kartą Mulholland draivu. Aš imuos tarškint puodais, Virga su Migle iššuoliuoja į krautuves pasiskudurinėt. Vėliau su Julium dar pasivažinėjam tiesiog šiaip sau po apylinkes – kur geresnių namų rajonai tai net šaligatvių nėr, vis vien visi ratuoti.

Sekančią dieną ryte priduodam automobilį ir liekam imobilizuoti, nes be automobilio čia kaip Lietuvoj be kojų. Kas belieka? Šopintis 🙂 tą ir padarom, įsigydami dar vieną didžiulį lagaminą. Vakare vėl liekam su Julium, kol moterys siaubia krautuves.

Na ir paskutinis pusdienis – pasivaikščiojimas padūsaujant, kad iš dvimseptynių grįžtam į septynis ir lietų. Pietūs, brangus taksi – 80 usd iki aerouosto ir jau vietoj. Laukiam vėl siaubingų patikrinimų, kišenių kratymo bei tardymų, o čia visiškai nieko, net po rankinį bagažą niekas nesiknisa ir neprašo atidaryti. Perleidžia per rentgeną ir tiek. Brūkšteli kažkuo drėgnu per rankas ir tą kažką kyšteli aparatan. Pasiteirauju, ar čia kažkas, susiję su Ebola, tuo gerokai prajuokindamas pareigūną. Pats oro uostas pasirodo per gigantiškas – didžiulės erdvės ir mažai žmonių. Ir parduotuvių gausa nepasižymi. Vos kiek daugiau nei kokiam Vilniuj. Lėktuvas, kylam.
Jau namie būdamas prirašau, kad netyčia rankiniam bagaže pirmyn ir atgal suskraidinam revolverio šovinį, užsimetusį nuo senų laikų. Štai jums ir radarai su apsaugom..

Viduj dar per daug šviežia, kad galėtume sukristalizuot aiškias išvadas, kaip čia viskas yra, nors prasukom virš 4000 km. Aišku tik, kad čia viskas labai labai kitaip ir didžiuliai kontrastai. Išvis jei reiktų Ameriką apibūdint dviem žodžiais, tai būtų „daug“ ir „didelis“. Sugriuvo eilė pačių susikurtų mitų ir pamatėm viską, ką buvom matę filmuose: blizgesį, skurdą, dykynes ir dangoraižius, kamščius ir didžiulius automobilius, storus žmones, dykumas, kalnus, sekvojas, treilerių parkus, išmirusias gyvenvietes, klestinčią prabangą, gerus ir prastus motelius. Žinokit, tai, ką matot filmuose apie Jungtines Valstijas, yra tikra ir neišgalvota. Viskas taip ir yra. Labai buvo keista patiems su tuo netikėtai sutikt. Ir tikrai norėsis čia sugrįžt dar kartą.

2014 lapkritis.

Štai atgulė ir kelios juodaibaltos nuotraukos.

 

¡Olá, senjoritos y caballeros!

andraika post on gruodžio 31st, 2013
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , , ,

Lauke lyja. Atostogų aprašymas, prasidedantis tokiais žodžiais, turėtų ambrozija perliet kiekvieno tautiečio širdį na, bet apie viską nuo pradžių. Dabar gruodis. Man nuo užvakar suėjo visi 40. Ir esam Virgos dovanoj- Tenerifėj. Kai nusprendėm, kad vyksim ten, buvo kažkaip tiesiog taip- aha, Ispanija. Sala ten kažkokia. Nuvalkiota turbūt. Bet, atsimindamas pernykštę Turkijos patirtį įtariau, kad gali būt visai gal ir nieko. Visada galvojau, kad mano geografijos žinių bagažas yra vidutiniškai solidus ir gerokai susirūpinau, užmetęs akį žemėlapin, kur prie Ispanijos neradau jokios Tenerifės. Tąkart tiesiog numojau ranka, nusprendęs, kad tai tiesiog per menkas taškas pasaulio žemėlapy ir paprasčiausiai nepažymėtas. Kai vėliau sužinojau, kad kanarų salynas pūpso Atlante prie Vakarų Sacharos, nevalingai aplankė mintis- o kas, jei ten esant, nutiks koks nors kataklizmas ir teks likt jei  ir ne suvisam, tai bent labai ilgam laikui? Ką ten veikt? Dar kažkoks ugnikalnis būdrauja? Paskui primečiau, kad Virga galėtų gydyt čiabuvius, o aš jūros dugne ieškočiau nuskendusių lobių ar bent jau perlų, ir kaip nors neprapultume 🙂

Išvykimas buvo žvarbus- minus aštuoni, vėjas, Jonšiopingo miniaerodromas su vienu lėktuvu. Kylam. Skrendam. Po kojom slenka pasaulis- Švedija, Danija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Biskajos įlanka, Portugalija, Atlantas. Julius kiek numiega, paskui linksmina visą lėktuvą, visa gerkle plėšdamas švediškų filmukų meliodijas.

Leidžiamės. Keista. Viskas labai kitaip. Tamsios uolos, akmenys, debesys, kaktomuša besiremiantys į Teidę- vietinį 3,7 km aukščio vulkaną, kuris vis dar būdrauja, kaktusai, kaktusai, kaktusai, kažkokie nupezę perekatipole krūmeliai, mikropušelės, žemė primena suakmenėjusį molį su akmenim, kur išvis nieks negali augt iš principo, bet iš lėktuvo matosi daugybė keistų skudurinių šiltnamių.

_DSC7448

Dunkst. Riedam taku. Sustojam. Lėktuve karšta. Lauke plieskia gruodžio saulė, dovanodama dosnius +24. Pilotas praneša, kad kažkodėl vėluoja.. ee.. tos mašinytės su laiptais, kad išlipt 🙂  šaipomės, kad ispanai turbūt siestoj. Pagaliau atrieda, išlipam pirmi ir pirmi papuolam į aerouosto autobusą, kuris užstringa ties kažkokia stop linija pačiam vidury tarp pakilimo takų kažko laukdamas, aplink zujant vilkikams ir švilpiant lėktuvams. Minutė, dvi, penkios. Matau, kad vairuotojas nervinasi ir nežino ką daryt. Galų gale pietietiškas kraujas nugali, vairuotojas aprėkia kažkokį irgi laukiantį sunkvežimį ir, nepaisydamas jokių skiriamųjų juostų bei ženklų, nurūksta link terminalo, sukeldamas pavojų visam oro eismui 🙂 viskas baigiasi laimingai, be jokių katastrofų, laukiam bagažo, eilinė siesta, laukiam ilgokai, sulaukiam, nerandam autobuso, turinčio nubogint mus vieton per pusę salos, randam, susėdam, važiuojam. Dabar negaliu patikslint, į kur mes atskridom, bet susidarė įspūdis, jog į skurdų industrinį miestą- gamyklos, karjerai, lūšnos, statybos, panašu, jog pradėtos ir paliktos griūt ir šiltnamiai šiltnamiai šiltnamiai. Su.. bananais.

_DSC7447

Aha. Mes irgi nustebom. Kožnas laisvas lopinėlis užsodintas bananais, uždengtais po kažkokiom ceratom ir brandinančiais vaisius mėlynuose celofaniniuose maišuose. Kaip, kas, kodėl- tikiuos išsiaiškint per sekančias dienas. Įspūdis toks, kad gyvenimas verda aplink bene vienintelį kelią, juosiantį salą, kurios vidury stūkso ugnikalnis, suvyniotas į debesų maršką, kurios pakraščiuose, it mašalai, mirguliuoja aibė spalvotų parasparnių. Atvykstam į mūsų miestelį išdidžiu pavadinimu Los Gigantes, kas reiškia šalimais stūksančias gigantiškas vertikalias uolas, smengančias vandenin.

_DSC7472

Miestelis išskaptuotas uolose be nei vienos horizontalios gatvės, viskas siaura, kaktusai, palmės, mopedai, šilta, reklamos, kvailai supokuotos kuprinės veržia pečius, byra daiktai, nežinia, kur eit, burbam ir gadinamės nuotaikas. Randam savo gyvenamą vietą- netoli jūros kvartaliukas dviaukščių kotedžiukų ispaniškam/meksikietiškam stiliuj- baltas grubus tinkas/lakuotas medis. Jaukus trijų kambarių butukas su virtuvyte ir tt. Registratūroj, Virgai betvarkant dokumentus, Julius sutrypčioja, kad nori kakū. Einam tualetan. Pasirodo, jau post factum. O be pamperso. Užverda mažytis jovalėlis, kai Virga su patarimais braunasi į vyrų tualetą, aš rėkiu, kad saugotų mantą, ba ispanai visi vagys, tada chaose prapuola prišikti Juliaus triusikai ir finale įvyksta šeimyninė drama, kur vienintelis išsišikęs Julius išlieka geros nuotaikos 🙂 iš balkonėlio vaizdas štai toks

_DSC7411

Šiek tiek pailsim, apsidėliojam, apsiraminam ir pajaučiam, kad alkani. Nusprendžiam praexplorint apylinkes, nusipirkt šiobeito ir kur krimstelt. Pirmiausiai užsukam į vietinį už kelių žingsnių esantį uostą, būtų nieko ypatingo, bet prie pat kranto pačiam paviršiuj laigo būriai Labai Skaniai atrodančių žuvų- tikrai nežinau, kas tokios, Virga spėjo, kad sykai, aš spėjau, kad valgomos, bet dešimtim ir ne mažesnės, nei po kelis kg. Mintyse nusprendžiau, kad visvien kažkaip pasigausiu, nes harpūną visgi atsivežiau. Toliau- sustojimas kavinėj skambiu pavadinimu Tamara. Suviliojo nuotrauka su sardinių lėkšte. Užsisakėm. Mes gavom, ko užsisakėm, Julius gavo makaronų su bulvėm vietoj bulvių ir vištienos. A, visvien valgo tik bulves. Autobuse gavom po bukletėlį, kuriame buvo kulinarinis skyrelis, aprašantis vieną populiarią vietinę žuvį su daugybe kaulų- neabejoju, kad jie turėjo galvoj sardines. Kaulų daugiau, negu mėsos. Ir dar padavė tuos tokius suktus šleivus žuvinius peilius, su kuriais bala žino, ką daryt 🙂 tai taip ir vargom. Mes tai ką, lietuviai, bet prie sekančio stalo sėdinčiam nusiperdusiam gutenabenui, užsisakiusiam tą patį, sekėsi sunkokai.. išgėriau du bokalus kažkokio vietinio beveidžio Jarra alaus. Atsiskaitant kortele paklausiau, kur artimiausias bankomatas. „bankomarš? Two kilometres, sir“. sam durak. Keturių kilometrų dėl arbatos aš nekulniuosiu.

Atsiskaitę patraukėm link centro, kai Julius vėl užsimanė kakū ir nulėkė su Virga atgal restoranan. Aš radau užrakintą turistinį kioską su pluoštu rusiškų laikraščių. Iš tikrųjų erzina, kai viskas aplink adaptuota anglam ir rusam, bet tiek to, kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. Pasiskaičiau, kad prie Tenerifės pakrančių imami pastebėt rykliai, ko anksčiau niekad nebuvo. Kaip tik vakar prie vyno su Edvardu svarstėm, ar nebus taip, kad aš nušaunu po vandeniu kokią silkę ir tada kapt ir po silkės ir po manęs. Vakar išguglinom, kad ryklių čia nėra. Šiandien rašo, kad yra, bet tikimybė menkesnė, nei būt nutrenktam žaibo.. matysim. Laukia užbukinti šeši nėrimai.

Visi kartu patraukiam į kaimo centrą, kyštelim nosį bažnyčion, parduotuvytės, idiotiški angliški kabakai su futbolu ir fish‘n‘chips (po velnių, kam grūstis per pusę pasaulio- pasidėk karštą pūslę po šonu ir bus tau kurortas prie tv). Julius pareiškia, kad nori kakū. Puola su Virga į pirmą pasitaikiusį restoraną, prapuola ilgam. Vėl atsiradus gera nuotaika išlieka vėl tik Juliui, nes vėl išsikakojo. Kas, kad vėl į kelnes..

Randam vietinį supermarketą, kur apsiprekinam visai solidžiai ir iš pagrindų, randam net, kaip vėliau paaiškėjo, labai gardžių kalmarų konservų. Buvom suplanavę nusipirkt bananų, bet dėžėj gulėjo tokie apgailėtini, kad nepakilo ranka. Dar labai ieškojau to-vyno-kur-euras-litras, radau, už pusantro. Iš pareigos paėmiau, bet įtariu, kad jis vertas dar mažiau, mat tetrapakinė pakuotė apipavidalinta graudžiau, negu skurdžiai. Na bent bus įsirašytas pliusas. Sutariam, kad grįžtam, pasidedam, ir vėl einam pasivaikščiot. Baigės tuo, kad aš sėdžiu balkone rašydamas ir gurkšnodamas San Miguel, o Virga su Julium jau sudėjo bluostą. Ir gerai, kad nėjom. Ėmė krapnot. Ėmė lyt. Ėmė pliaupt. Bet šilta. Mačiau stendą, kur parašyta, kad Tenerifė yra amžino pavasario sala. Ir negaliu ginčytis. Temperatūra lygiai, kaip dieną, virš dvidešimt, panašu, kad lietus maišo tik atvykusiems niurzgoms, nes kažkur netoliese griaudi nematomų ispanių kvatojimas ir iš tikrųjų viskas yra tiesiog nuostabu. Labanakt. Taip atrodo centrinė kaimo sankryža nakčia

_DSC7427

Antrą dieną tradiciškai pradėjo Julius, ignoruodamas mamytės ir tėtuko pageidavimus pamiegot bent kiek ilgėliau. Teko vėl keltis kaip kareivinėse. Pradžioj pasirodė, kad lauke apsiniaukę, bet paprasčiausiai dar tik švito. Toliau- jaukūs pusryčiai balkonėlyje ir dienos planų sudarinėjimas- reikia atrast pliažą, išsiaiškint, kur tas nemokamas internetas ir susigaudyt, kur bankomatas. Išeinant registratūroj gaunam lapuką su free wifi loginu, kuris veikia tik foje, kad veiktų kambariuose, reikia damokėt 35 pinigus. Lupikai. Nusprendžiam nemokėt, juolab kad iki foje yra gal 5 metrai nukėblint o kavinės ir taip siūlo nemokamai. Pasiteirauju, kur yra bankomatas ir sužinau, kad prie pat tos kavinės, kur žioplys vakarykštis padavėjas nieko nežinojo Einant atgal šalimais mūsų dislokacijos vietos atrandam nediduką pliažą, apsuptą tikrai gigantiškų uolų, šiek tiek nejauku, jauties, it koks kirminiukas kišenėj. Žmonių nedaug ir… beveik juodas smėlis. Kodėl?.. kad vulkanas?.. tikrai beveik juodas. Asfalto spalvos. Parsivešiu namo ir visiem parodysiu.

DSCN1540 DSCN1542 DSCN1551 DSCN1559

Rašant ausyse skamba Bad Piggies žaidimuko leitmotyvas, įsiėdęs kelionės metu 🙂 Nusprendžiam pareit namo, susirinkt manatkes ir pėdint pliažan. Aš susirenku harpūnus, kaukes, lastus ir kitą mantą, nusprendęs pramaitint šeimą savom jėgom. Grįžtam pliažan ir nusprendžiu, kad reikia parėpliot per akmenis kiek toliau nuo pliažo, kuris jau užsipildęs vaikais, senais gvėrom ir plikom ispanėm, nes kaip gi čia aš su tuo harpūnu. Bandom per akmenis palei uolas rėpliot tolyn, nesiseka, slidu, Virga nudrimba ir susinervinus grįžta pliažan, priduodu Julių ir bandau vienas tęst kelionę, kol pasiveja besiskeryčiojančio gelbėtojo švilpukas. Suprantu, kad reikia grįžt. Na taip, aš mačiau, kad ten visokie draudžiantys ženklai, kad ant galvos gali nukrist uola ar riedulys, mačiau. Bet tai oras gi geras, nevėjuota. Kas ten nukris. Tiek to, susitaikau, kad reiks kirmyt pliaže. Dar atsimenu, kad nepasiėmiau savo oranžinių maudymosi parašiutų ir demonstruojuos su dryžuotais pantalonais, pasitikrinęs, ar visi guzikai užsegti. Krantan ritasi bangos. Retos, tingios, bet Didelės. Tiesiog didelės. Vandenyninės 🙂 prisipučiu čiužinį ir lendu su kamera pasnorklint. Po vandeniu akmenys ir žuvys. Atrodančios skaniai ir valgomai. O nėr kaip pagaut.. Nusprendžiu bent nufilmuot ir imu grabaliotis kameros. Ji pas mane mandra- Drift Ghost HD, iki 3 metrų leidžianti nardyt be nieko, todėl namuose palikau waterproof housingą, kurio prireiks rytoj giliems nėrimams. Begrabaliodamas įjungimo mygtuko pastebiu, kad… kamera viduje pilna vandens… štai tau, boba, ir devintinės.. parlėkiau namo, praskalavau su gėlu vandeniu ir padėjau džiūt. Mažu veiks ryt?.. nors šansų neduodu nei kiek. Et.

Panašu, jog bangos vis didėja, nes kiekviena sekanti užgriebia vis daugiau, kol viena siūbteli per mūsų daiktus, kėsindamasi nuplaut velniop kuprinę, terbą, pinigines ir išdidžiai viršuj gulintį namų raktą. Su aplinkinių pagalba išvengiam aukų ir susinervinęs pareiškiu, kad kėblinam namo, laikas valgyt ir išvis juodas smėlis yra kvaila. Tikrai, susidaro kažkoks nešvarumo įspūdis, nors šiaip tarp pirštų smėlis kaip smėlis..

Grįžtam, apsikuičiam ir nusprendžiam, kad reikia mum suvalgyt tapas. Virga žino, kas tas, aš nelabai, bet matėm jaukią kavinukę šalimais. Kadangi šeimos galva šeimai nieko nesumedžiojo, prisieina rinktis civilizuotus metodus. Nueinam, pastovim ir nusprendžiam, kad einam kitur. Kodėl? O bala žino. Gerą pusvalandį sukam ratus, kol centre užmatom restoraną kuriopavadinimonepamenu, bet veiksmas beveik atviroj mansardoj, daug jūrinių patiekalų. Lipant laiptais pastebim, kad kažkas iš jūros gėrybių dviem ir butelio vyno kainuoja 28 pinigus. Nedvejodami užsisakom sau tai, juolab, kad Virgos mama pratelegrafuoja, kad šiandien Virgos vardadienis, taigi yra ir proga. Juliui, žinodami jo gurmanišką išmonę, užsakom bulvyčių fri su kečiupu. Mintyse šmėsteli, kad jam reikėjo gimt anglu- pasodinai prieš teliką su futbolu, pakišai bulvyčių ir spakaina. Labai rūpestinga padavėja šokinėja aplink, vis pasako senjoras, nuo ko jaučiuosi kiek nejaukiai, nes labai jau prašmatnus žodis, atneša paplotėlių su vietiniais padažais, kurie visai ir neblogi, Juliaus ubagėlio lėkštę, pasiteirauja, ar mes norvegai, pasisako, kad ji slovakė, kalba anglų šleiva-kreiva, bet kažkaip susikomunikuojam. Keliskart pakartoja, kad pas mus labai šalta. Ir Slovakijoj šalta. Šalta. Užtatai čia šilta. Kai atneša padėklą senjorams, pasijuntu tikru senjoru. Senjoru kvadratu. O gal net Senjoru kubu. Kelių rūšių žuvis, kalmarai, geldelės, gigantiškos krevetės. Pasaka. Aišku, buvo ir kelios sardinės, nuo kurių durnai pradėjom ir prasikamavom ties kaulais, sotumo jausmas atėjo besimūčijant ties skaniausiais kąsneliais. Nesuvalgėm. Nepajėgėm. Beje, archipelago bulvės labai skanios- nedidukės, kvailų formų, bet tikrai vertos dėmesio. Kaip jos sugeba užaugt šitam moly- nesuvokiama.

DSCN1567DSCN1570DSCN1564

Julių gi tuo metu visaip užiminėjo padavėja- kalbino, bovijosi, tapšnojo, vienu metu jau net ėmė erzint su savo niam niam, na bet jos dėka Julius visvien suvalgė kiek daugiau. Tada užsakiau ledų ir padavėja nusivedė Julių, kad išsirinktų pats. Niūrios spėlionės pasitvirtino, kai anas grįžo su gigantiška porcija ir be jokio apetito. O jam kas, moka tai tėtukas… pasiterliojęs kiek su ledais nusprendė, kad nebenori. Padavėja nusprendė, kad išsirinko ne tuos ir atnešė kitų neprašyta. Virga nusprendė, kad reikia baigt balaganą ir pati suvalgė tuos ledus. Atsiskaitėm, Julius dar ir atsibučiavo, gavo penkis ledinukus ant pagaliukų, nors jų nevalgo ir nukulniavom ligi supermarketo (alkoholis juose užima ½ erdvės visur, matyt, kad kurortas), apsipirkom pirmo būtinumo prekėm ir patraukėm namo, kur pajutom, kad esam žiauriai išvargę. Nieko neveikiam, ėdam, šliurinėjam aplink o nuovargis toks, kad lenkia prie žemės, čia gal kad klimatas kitoks? Ar kad esam bala žino, kur?.. Virga sudegustavo vieną iš Juliaus ledinukų, dailiai tamsiai mėlynai nusidažydama lūpas ir liežuvį beveik parai. kaip kad sugraužus tarybinį parkeriuką.

Kiek pabuvę namie, dar sugebėjom išsivilkt pasivaikščiot po naktinį Los Gigantes. Gražu. Kaimelis, išskaptuotas uoloje. Kvailai atrodančios kalėdinės eglutės ir papuošimai. Siauros gatvytės, lapteliai, kaktusai, keisti augalai, šilta, drėgna, ispaniškos melodijos. Uoste radom tikrą senovinį burlaivį, ties kuriuo Julius iš susižavėjimo ėmė kakot, nepykit, jūreiviai, jei rasit ryte, mes neturėjom maišiukų, o gal ir patys buvot ne geresni vaikystėj.

_DSC7420 _DSC7422 _DSC7429 _DSC7431

O toliau kaip ir viskas. Grįžom. Išgėrėm Virga sidro o aš buteliuką kažkokio Salitos, kas skamba visai ir skaniai, o iš tikrųjų yra bjaurus miksas iš alaus, sulčių ir tekilos, tik bonkutė daili. Dabar sėdžiu ir skrebenu klavišais, lauke daugmaž tylu, gal kad sekmadienis ir ispanai ryt dirba? Gal kad jau pusė vienuolikos? Gal kad visi pavargę? O gal todėl, kad nebūtina kelt triukšmo, jei tau gerai. Nors tolumoj dunda griaustinis. Labanakt. Ryt diena bus dar puikesnė.

Sekančią dieną vėl pradėjo Julius, kuriam padėjo paskui tėtukas ir galų gale prisijungė mamytė su skaudančia galva. Oras lauke minkštas ir apsiniaukęs, šiek tiek vėjuota, pavalgom pusryčius ir susidėliojam užduotis- susirast autobusų stotelę ir dar vieną pliažą. Išsirabaždinam iš namų ir kopiam gatvelėm aukštyn-žemyn, kažkur, kur nesam buvę, randam autobuso sustojimą, su grafiku nesusigaudom, skersgatviais bei takais nuklystam ligi vandenyno, skalaujančio juodas pemzos uolas. Ar kaip jos turi vadintis? Labai keistai atrodo juodos ar tamsiai rudos uolos ir dangiško žydrumo vanduo. Pastebim, kad vėjas stiprėja. Aplink trenkia siera, matosi kažkokia sena prieplauka, pradėtos ir jau pradėję griūt statybos- toks įspūdis, kad sala išgyvena ne pačius geriausius savo laikus.

DSCN1581 DSCN1584 DSCN1582

Grįžtam namo, išsikepam kiaušinienės ir imu ruoštis nardymams, juk to čia ir atvykom- persitikrinu ekipiruotę, apsižiūriu ir atsisveikinu su šeima, ką čia žinai, gal paskutinį kartą matomės  🙂 Nardymo centras randasi bukvaliai po mumis. Tiesiog išeini per vartelius iš apartamentų, pasuki apačion ir jau vietoj. Žinojau, kad mano instruktorė bus vardu Šeila ir tik tiek. Deja, vietoj ugningos juodaplaukės undinės pasitiko sudiržus senučiukė, atsikrausčius čionai iš Anglijos prieš ketvirtį amžiaus. Labai pasisekė, kad dabar yra low season ir vietoj žmonių knibždėlyno sutikau tik dar vieną vokietį studentą, kuris laikėsi AOWD ir netgi visai neblogai kalbėjo angliškai. Nepasisekė, kad oras vis toliau bjuro. Šeila lakstė nuo kompiuterio link orų stotelės, bandydama sugalvot, kaip čia kur ką daryt, tada jau praktiškai viską stumtelėjom priekin į kitą savaitę, bet staiga paaiškėjo, kad egzistuoja planas B ir važiuojam link kažkokios įlankos, kur jau kaip nors bus gerai. Sušokom į išklerusį džipą ir nudardėjom. Atvykus man visai nepasirodė, kad ten kažkas ramiau, bet nu o ką aš žinau- sako, geriau, reiškia- geriau. Kol persirengiau, į molą ištiško kelios tokios galingos bangos, kad teko mikliai persirengt atgal ir kurnėt namo. Gal ir gerai, nes jūroj aplamai nesu nėręs, o čia dar banga paukšteltų į kokį akmenį..

Grįžus susiradau Virgą su Julium bandančius degintis prie baseinų ir nusprendėm, kad dar tik trys valandos ir galim susigalvot ką nors nuveikt. Partursenom namo ko nors krimstelt, mat ryte prisipirkau visokių neaiškių jūros gėrybių konservų o Virga pripirko kokių tai vietinių famous delikatesų. Mano dėžutėje apsireiškė kažkokios bjaurios mikrogeldelės smėlio padaže, davalgiau vien iš gobšumo ir žinau, kad daugiau tikrai nepirksiu, Virgos delikatesai irgi nebuvo geresni- trys skirtingai atrodantys dalykai su kažkokiais bjauriai saldžiais miltais viduj. Fe. Nors čia buvo kažkas labai tradiciško. Paskinis tradicinis desertas buvo turron pavadinimu Virginias- tas buvo visai nieko- tokia karamelizuota medaus ir pieno masė, kupina migdolų ir lazdyno riešutų ir įvilkta į valgomą ryžių popierių, kaip plotkelį kokį. Skanu, tik labai kieta.

Užkrimtę nusprendėm nuvykt į Los Americas (keisti tie pavadinimai, mačiau, kad yra ir Los Canadas kažkur- gal čia tokios bendruomenės anksčiau buvo?), staigiai susivyniojam, kulniuojam ligi autobuso stotelės, susimokam 8 pinigus, važiuojam. Gana ilgai, valandą gal. Atvažiuojam. Pučia. Šalta. Kurortinis miestas. Turistų nedaug, personalo nors tvenkinius tvenk. Ir visai kibūs tokie. Matėsi net ir valkatų bei labai juodų negrų, pardavinėjančių šlamštą, kelios negrės bandė siūlyt kažkokias neaiškias paslaugas, bet net nesileidom į kalbas. Nemiegojęs Julius ėmė raganėt, prasidėjo erzelis, barniai, nusprendėm, kad laikas namo, nes nieko nebus.

_DSC7461 _DSC7463 _DSC7464

Pakeliui krautuvėj radom stiklainį su Palmitos– jaunų palmių šerdys, tokie marinuoti balti stumbai. Gūžtelėjom, nusipirkom. Dar pasigriebėm tris bananus, pagalvoję, kad jei jau čia tokios plantacijos, tai turi jie būt kažkuo ypatingi. Autobusan susėdom jau sutemus ir kelionė atgal užėmė gerokai ilgiau, mat papuolėm į kitą maršrutą, kuris vežė ne greitkeliu, bet kaimais, turbūt buvo gražiau, bet nieko nesimatė. Paragavom bananų. Bet tikrai labai skaniau. Ne kažkokia krakmolinė masė su prieskoniu, o jautiesi it valgytum vaisių su daug skonio. Visai visai kitaip. Bananais reiks užsiimt. Važiuodami namo nusprendėm, kad pasigaminsim ką nors, ką rasim vietinėj krautuvėlėj ir visai neprašovėm- pasigaminom labai gardžių Fajitas. Paragavom tų palmių šerdžių- toks gaižus šūdas, stiklainis greičiausiai keliaus velniop, bet bent jau paragavom. Toptelėjo, kad palmė, kaip medis, yra visiškas šlamštas- nei statybinė medžiaga, nei malka nei maistas. Toks niekas tiesiog. Gerai, kad bent T. Hejerdalas rado keliom panaudojimą. Štai tokiom medinėm mintim užbaigiu dieną, mat ryt anksti keltis ir bandysim nert. Labanakt, kas skaitot.

Sekantis rytas prasidėjo liūdnai- „ujujujujuj, Luidži įkrito į sysiukąąąą“- Luidži- tai tokia maža mašinytė iš kindersiurprizo, nusprūdus Juliui tarp kojų rytinės tarnybos metu  🙂 toliau- pusryčiai ir maunu nardyt. Tiesa, viskas vėl užsibaigia ties ofisu- atslenka škvalas ir viskas atšaukiama iki šeštadienio 🙁 grįžtam, papusryčiaujam (aš- aštuonkojo konservais- skanu, bet galima ir skaniau) ir bandom eit pasivaikščiot ligi vaisių krautuvėlės, kurią Virga užmatė, važiuodama autobusu, planavom važiuot į Puerto de la Cruz, bet registratūroj įspėjo, kad nenutoltume nuo namų, bo bala žino, kas čia gali nutikt. Paklausėm. Užsibukinom nuo ryt mašiną trim parom, zonduosim salą. Po gero pusvalandžio kopimo aukštyn link krautuvėlės, nuomonės išsiskyrė ties žiedu, kurlink eit, abi galimos kryptys atrodė teisingos, pakilus virš miesto paaiškėjo, kad vėjas irgi yra visai teisingas, plėšiantis skrybėles nuo galvos. Pakeliui barstosi kažkokie maži lapeliai, su keletu žodžių. Nesuprantu nieko ispaniškai, bet turbūt kažkas antivalstybinio. Eitų dirbt, veltėdžiai, o ne politikuot.

_DSC7490

Pasirinkta kryptim neradom jokios vaisių krautuvėlės, bet radom blusturgį, kur, dideliam Juliaus džiaugsmui, radom personažų iš to sumauto The Cars multiko. Tiksliau- Makvyną ir jo sunkvežimį. Už 20 eur. Būčiau numojęs ranka, bet Virga pasakė, kad toks Švedijoj kainuoja per 1000 sek, tai prisiėjo nusipirkt iš gobšumo  🙂 Po to pasirodė, kad ten dar išsilanksto kažkoks transformeris su Big Benu ir gatvele, kur tos mašinytės gali važiuot ir šokinėt, nu vienžo. Galvos skausmas tėveliam, bo Juliui užteko tos mažytės mašinytės paskiau, kurią rado viduj. Papietavom namie kas kuo, aš- konservais kalmarų. Ir nusprendėm eit siestos. Aš nusprendžiau geriau pasikuist ties atvirukais, pabandyt pasitaisyt kamerą, mat gyvybės ženklų vis daugėja, bet panašu, kad mirus baterija. Pamoka kitam kartui kur nors važiuojant- įsidėt atsuktuvėlių rinkinuką. Pageidautina- ir testerį. Dabar gi tenka meistrautis padargus iš to, kas po ranka. Tarkim- USB laido ir testuot vos ne liežuviu. Paskui Julius užmigdo Virgą ir nusprendžiam eit pasivaikščiot. Kol sprendžiam, atsikelia Virga ir išeinam visi trise, Virga padūsauja, kad nepasiėmė kažko ten padam trint, bo padai pavirs kanopom,  bet taigi esam prie pat vulkano, iš pemzos beveik viskas aplink 🙂 ta proga nusibeldžiam į pajūrį ir pasirankiojam tinkamų akmenų. Gražiai krinta saulė, pafotkinu ir grįžtam namo pasikeist juostos, pasidėt akmenų ir nusprendžiam, kad reikia eit perkrimst. Vakar kaip tik kažkoks kinietis įbruko lankstinuką, kviečiantį pavalgyt už 18 pinigų, ir tada būna nemokama bonka vyno. Susigundom. Ir ne be reikalo- Virga užsisako anties su apelsinais (sako, kad baisiai skanu), aš, žinoma, krevečių su kurneištarsi pavadinimu. Irgi labai skanu. Julius kaip visada yra labai pigus- visad pakanka sulčių ir bulvyčių su kečiupu. Ačiū, sūnau, už tai. Kol pavalgom, ima lynot, bet o mum tai kas, šilta, grįžtam, dar kiek pakrapštau kamerą, pasikuičiam namie ir miegot. Štai tokia, niekam be mūsų neįdomi, diena.

Sekantis rytas prasidėjo, kaip ir žadėta, blogu oru. Tiksliau būtų brūkštelt, kad sekanti naktis pasibaigė štai taip- plyšimu. Jūs matėt, kaip plyšta per pusę dangus? Aš jau mačiau. Ėmiau budinėt nuo liūties šniokštimo ir grumėjimo, bandydamas susivokt, kiek valandų, kas vyksta ir ką čia daryt. Kai dangus ėmė blyksėt akinančiai, išsiritau iš lovos ir išsliūkinau terason. Jausmas nepakartojamas- šilta, nors paryčiai, vanduo griūva siena, viskas apačioj plaukia, viršuj elektros išlydžiai pliekia be sustojimo, tokia visur kaip ir migla, imu mąstyt, kad gal čia reikia atsinešt fotiką ir pabandyt kažką nufotkint, užverčiu galvą ir, nors visiškas bliuras akyse, matau, kaip plyšta dangus perpus. Skaisčiai baltai iki skausmo . Apžlimpu. Yra toks žodis?.. tiesiog keliom sekundėm prarandu regą, atgavęs amą susirenku drąsos likučius ir vėl vyniojuos į miegamąjį. Julius, kaip šventasis, pučia akin, nekreipdamas dėmesio, kad už lango maišosi dangus su žeme. Dar kelis kartus pabandom užmigt, paskui, supratę, kad viskas beviltiška, keliamės. Aš nukurnu ir atbukinu mašinos nuomą, nes nėra prasmės kur nors važiuot, lyja, pučia, visi išsislapstę pakampiais, pusryčiaujam ir planuojam mažą išvyką po miestelį. Santechnikas kieme tvarko klombas 🙂

_DSC7515

Pusryčiai, aš suvalgau kažkokį konservą iš jūros gėrybių bei daržovių, būtų skanu, bet kaip esu išlepintas kalmarų, tai skonis taip so so.

Einam ieškot batareikos mano videokamerai, ba ilgų tyrimų metu nustačiau, kad sugedo būtent ji, o ne kamera. Niekas neturi. Parduotuvėlės bando kažką prastumt, bet tik panašias forma kaladėles, su kontaktais išeinančiais į belekur. išmetam kelis atvirlaiškius

DSCN1621

Protarpiais vis nulyja. Sugalvojam eit į vaisių krautuvėlės paieškas, kuri atrodė labai gardžiai ir ganėtinai kažkur viršuje, kas garantavo eilinę treniruotę kojom. Rėpliojam viršun, ganėtinai toli, randam tą krautuvėlę, nusiperkam šiobeito ir kelis nematytus vaisius- turintį būt saldų guayabos pais

_DSC7628 _DSC7630

ir kažkokią spygliuotą šikną- trifidą chayote. Čia, sako, bus kaip kokia bulvė ar moliūgėlis, sriubosna.

_DSC7631

Dar kaptelim, kaip Virga konstatavo, skaniausio jos gyvenime ragauto vytinto kumpelio. Protarpiais nupila lietutis, nusprendžiam kulniuot ligi artimiausios stotelės, kur besėdint pravažiuoja autobusas nesustodamas. Atvažiuoja kitas. Nuvažiuoja. Pučia ir lyja.

DSCN1626

Po pusvalandžio atvažiuoja dar vienas. Energingais ženklais rodom, kad norim namooo, pagaliau sustoja ir nuveža 🙂 Vakaras paprastas- buritos gaminimas namie su skaniu ir sąlyginai brangiu Tenerifės vynu- raudonas, bet tokio.. eee… šilkinio?.. skonio. Švelnus ir visiškai nekerpantis liežuvio, gaila, kad nesu gurmanas ir nemoku apibūdint taip, kaip priguli. Pasiimu peilį ir einu rakaliuot batareikos, o vdrug kas paaiškės viduj. Preliminariai paskinį kartą įdedu į kamerą ir ooo, stebukle. Veikia. Tiesiog veikia. Džiaugsmui nėra ribų, filmuosiu nardymus, jei pavyks panert.Ta džiugia nata ir sakau labanakt.

Sekantis rytas pasigirdo niūria šniokščiančia lietaus rutina. Kadangi buvo užbukinta mašina, visus išridenau link pusryčių stalo ir ėmėm ruoštis važiuot į kur nors. Pakramsnojom ir foje susitikom su bernaičiu, kuris mums perleido kuklų viedrelį fiat panda su stikliniu stogeliu. Įsėdus suerzino, kad bakas nėra visiškai pilnas, o mums reikia palikt su pilnu, kad nepermokėt už kurą. Et, tiek to. Nusprendžam važiuot į priešingą salos pusę per viršų, Per Masca kaimelį, kuris minimas visuose turistiniuose giduose. Serpantinais kylant aukštyn pakelėse ėmėm pastebėt žuvusiųjų ženklus- minikoplytėles, tokias televizoriaus dydžio.

_DSC7516

Ant kelio ėmė pasitaikyt žemių. Asfalto danga pastebimai suprastėjo, kelkraščių vietom nebeliko visai, jau nekalbant apie tvoreles. Ant kelio ėmė vėl pasitaikyt žemių. Žvyro. Akmenėlių. Akmenų. Labai didelių akmenų!!! Riedulių, kurie mūsų mašinytę būtų nusviedę tarpeklin.

_DSC7532 _DSC7534 _DSC7535 _DSC7538 _DSC7541

Buvo tikrai nejauku ir tuo pačiu labai gražu, nes priešingoj pusėj matėsi didžiulės tolumos, apsmaigstytos haziendom beigi lūšnelėm.

_DSC7523 _DSC7527 _DSC7536 _DSC7537 _DSC7539 _DSC7540 _DSC7543 _DSC7546 _DSC7548 _DSC7549 _DSC7550 _DSC7551 _DSC7553

Befotografuodami užklupom kelininkų brigadą, kurie, užuot valę kelius, kramsnojo, pasislėpę mašinose o vieną netgi užklupom besiusijantį, garantuotai paskiniai lašai subėgo vidun 🙂

_DSC7522

Persiritom apačion į Buenavista del Norte, kokį tai miestuką ant jūros kranto, kupiną bananų plantacijų, golfo laukų ir sumauto lietaus, kuris niekaip nenorėjo baigtis. Nusukom kažkur ne ten ir plyšiais nuvažiavom ligi akligatvio, kur tvoros buvo padabintos spygliuota viela ir įmūrytom stiklo šukėm.

_DSC7554

Apsisukom, grįžom link vandenyno, kur pirmąkart pamatėm Tikrai Dideles Bangas. Tikrai. Labai labai dideles. Po velnių, žiūrėkit į nuotraukas, nėra kaip aprašyt tuos gniuždančius kiekius vandens. Kažkas gigantiško.

_DSC7557 _DSC7559 _DSC7562

Čia labai daug dalykų, apie ką galima pasakyt „gigantiška“. Gigantiškos bangos. Gigantiškos uolos. Gigantiški sukulentai (tokie augalėliai maži, kur Lietuvoj telpa vazoniuke), gigantiškos agavos (matėt kada agavos žiedą?.. sulyg maža pušele beveik, kokių 5 metrų, čia jum ne alijošius kaime pas bobutę). Gigantiški kaktusai, laukiniai ir dekoratyviniai.

DSCN1633

Nežinau, ar galiu sakyt, kad palmės irgi gigantiškos, mat kitur nelabai mačiau, o čia tikrai didelės.

Sugalvojom apvažiuot ratu visą salą, tuoj pat nurūkom iki Garachico, miesto šiaurės vakaruose, stačia uola besiremiančio į Atlantą ir padovanojusio daug gražių nuotraukų

_DSC7565 _DSC7566 _DSC7567 _DSC7568 _DSC7569 _DSC7570 _DSC7572 _DSC7576 _DSC7577

Grįždami po kelių valandų dar pripyškinom. Negalvokit, kad dedam visas nuotraukas iš eilės, oi, toli gražu 🙂

_DSC7590 _DSC7593 _DSC7599

toliau- Puerto de la Cruz, kur yra garsusis zoologijos Loro parkas su gyvu velniu visko, davažiavom, pasižiūrėjom, kad oras šūdas ir vidun nėjom, sugalvojom grįžt kitu keliu, pasiklydom kažkur priemiesčiuose, velniop serpantinus, važiuojam aukštyyyn!! Nevingiuojant, tiesiai!!! Aukštyn taip, kad antras bėgis nebetraukė, prisiėjo jungt pirmą tiesiu keliuku dangun, vietom rodės, kad mažina apsivoš aukštielnyka, atsisukau pasižiūrėt- Julius tikrai gulėjo savo kėdutėj, reikėjo ištempt kaklą, nes per kapotą nesimatė, kur važiuot. Gatvelės neremontuotos ir siaurutės, sankryžėlėse sėdi po dieduką su cigarete (nu bet tikrai, vyrai didesni tinginiai už moteris arba mūsų tiesiog daugiau (bet moterys kvailesnės, nes ten pat mačiau vos ne kailiniais apsirėdžiusias prie kokių +24)). Grįžom atgal, kažkaip papuolėm vėl į tą kelią, kur jau buvom ir nurūkom atgal, nusprendę, kad salos neįveiksim, mat jau po pietų ir norim valgyt. Užsizirziau, kad noriu stot pavalgyt kur nors autentikoj, sustojom prie pakelės baro pavadinimu, kaip vėliau pastebėjau, El Tequila. Užėjus vidun širdis uždainavo- jokio turistinio konfeti, prie baro labai stora pora ir pijokas, viskas tik vietine kalba ir nuotraukos ant sienų su žvejais. Iškart prisistatė padavėja su .. meniu? Juokaujat. Lapuku užsakymams. Staigiai išsiaiškinom, kad nesuprantam vienas kito. Ėmiau vaizdingai rodyt, kad esu alkanas, bet kontaktas neužsimezgė. Tuomet mergiotė ėmė mot man ranka į užkulisius, nuviliojo kažkur laiptais aukštyn keisto kvapo kamaron, kur, uždegus šviesas, parodė šaldytuvą, prikrautą kažko iš jūros. Pripuolęs artyn ėmiau baksnot, ji ėmė sakyt, vėl nuriedėjom iki nulinio bendravimo lygio, tada atsiminiau, kad planšetėj turiu kažkokį ispanų-anglų žodyną (būtinai susiinstaliuokit kokį, nepasigailėsit), šūktelėjau „ein moment“ – tipo moku vokiškai- ir nudardėjau pasiimt. Ir visai padėjo. Sutarėm, kad Julius nori bulvyčių fri, kad Virga nori vyno, o aš vandens ir kad valgysim žuvies. Ėmiau baksnot, kas čia kur yra. Pirmiausia bakstelėjau kažkokią geltonai rudą gyvatę, kuri pasirodė esą murena! Iškart užsisakiau dvi. Pirštais susitikrinom, kad dvi. Kai ištraukė pirmą, ėmiau mostaguot, kad kiek per daug, mat jau viena žuvis buvo kaip mano ranka ligi peties, surodėm, kad gal va tokią mažesnę, kad va per pusę ir ok. Grįžom ant suolų, kur atnešė užkandėlės, pakramsnojom ir atkeliavo maistas- druskoj keptos bulvės, salotos, vynas su raugintų kopūstų kvapu belekokiam buteliuke ir kepta murena gabaliukais.

_DSC7583

Skonis kaip ungurio? Aš nežinau. Bet buvo tobulai skanu. Labai labai skanu. Stalo įrankiai- mužikiški, servetėlių nėra, pučia, bet jauku, lyg būtum namie. Sugalvojau, kad reikia namo parsivežt žuvies, planšetėj išsiverčiu žodžius „atleiskit“, „žuvis“, „pirkti“. Kulniuoju link baro, ant kurio sėdi padavėja, pliaukšdama su girtuokliu. „si, si“, vėl einam viršun, pakeliui rikteli „mama!“ ir prisijungia guvi babytė. Dabar jau planšetę turiu po pažasčia. Išsirenku mureną, tada kokias tai apvalias dvi žuvis, kampe lyg kaip kokios sardinės, parodau, paklausiu, ar čia sardinės, mojuoja rankom, kad čia kažkas geriau. Paimu. Tada įvyksta ilgas dialogas, kurio metu dvi moterys ir aš niekaip nerandam bendros kalbos- aš noriu žuvies išsinešimui, ko jos nori- duktė ir mama- aš nesuprantu. Planšetė visiškai nepadeda. Sutariam, kad aš noriu tą žuvį išsinešt. Sutariam, kad tai suprantam, bet nesusigaudau, ko jos nori dar. Galų gale dukra stveria mane už rankos ir vedasi kažkur. Ne, gašlūnai, ne ten. Pasirodo, virtuvėn. Duria į priskretusią keptuvę. Aaaa, ar mum ją reikia iškept? Ne, saule, išsikepsim. Čia ir susidedam taškus ant “i“. Dar suderinu didelę bonką naminio vyno, atsisveikinam, atsifotografuojam ir išvažiuojam namo. El Tequila, nepamirškit.

_DSC7584 _DSC7586

Kelias namo turėjo būt paprastas ir trumpas- 35 km. Užbėgant už akių galiu pasakyt, kad jis užtruko virš 2 valandų, mat vėl kilom aukštyn, raitėmės serpantinais, buvom net užvažiavę į kapines, kurios čia ganėtinai savotiškos- nabašnykų žemėn nekavoja, kybo jie celėse tokiose sienose įmūrytose.

_DSC7600 _DSC7601 _DSC7602 _DSC7603 _DSC7609 _DSC7610 _DSC7612 _DSC7614 _DSC7613 _DSC7625

Grįžom, susiparkinom, nusimetėm daiktus, nubėgom pasifotkint prie audringo vandenyno, Julius suvalgė bjaurių ledų su želatinu (aš nugraužiau želatiną, o Julius suvalgė ledus), vėl grįžom, iškepiau gardžias žuvytes, kur nepamenu pavadinimo. Štai jum ir labanakt.

_DSC7626

Ryte prabudom su mintim „vulkanas“. Šiandien zonduojam Teidę, pasiguglinau, ji dar praeitą šimtmetį buvo atkutus ir grumėjo, bet dabar stūkso apsnigta. Apsitūlojam, sušokam į fietuką ir išdardam. Viskas atrodo visai ir gerai, jau įprasti serpantinai su kaktusais vyniojasi vos ne nuobodžiai. Šen bei ten iššokam papliauškėt nuotraukų, į juostinį rolėjų įsimečiau Edvardo dovanotą kodako technical pan su 25 iso, mat sugalvojau, kad ten labai aukštai bus pats tas. Pastebim, kad šiandien ir penktadienis ir 13 ir pasišaipom, kad jau dabar tai jau bus. Ryto rūke kalnai atrodo dvimačiai

_DSC7637 DSCN1636 DSCN1639 DSCN1642

Gamtovaizdis pamažu transformuojasi į kažkokį sunkiai priimamą smegenims- žema augmenija praktiškai nunyksta ir lieka tik labai ilgais spygliais pušelės (?) bei kažkokie krūmeliai.

_DSC7639 _DSC7642 _DSC7645 DSCN1640 DSCN1644

Anei žolytės. Anei smėlio ar žemės, juodi lavinės pemzos klodai, sukritę gurvuoliais, subirę žvirgždan ar pavirtę į smėlį. Juodi. Rudi. Raudoni.

_DSC7807 _DSC7808

Sako, Čia filmavo Žiedų Valdovą. Pilnai tikiu, nes dekoracijos čia nereikalingos- paleidai orkų armiją ir suk kameros rankenėlę 🙂 Kaip čia sugeba augt medžiai- nesuvokiama.. privažiavę paskutinę sankryžą, kur kertasi keliai iš Los Gigantes ir Santa Kruz pastebim, kad kelyje vyksta kažkokia kebeknė. Šiaip ne taip prisiparkuojam, Virga nukurna ir sužino, kad kelias link vulkano uždarytas, mat po audros viską užvertė sniegu.

DSCN1651 DSCN1652

Pakinkuojam galvom ir nusprendžiam, kad važiuosim link piramidžių, kurios turi stūksot kažkur ties miesteliu Guimar, rytinėj pakrantėj. Snieginu keliu leidžiamės žemyn

DSCN1653 DSCN1654 _DSC7656 _DSC7655 _DSC7657

Pasirenkam ne greitkelį, bet vingiuotą kelelį per kaimus ir klonius, kuris po kelių valandų duoda suprast, kad mes tuos keliasdešimt kilometrų važiuosim ligi tamsos. Visiškai neturistinis maršrutas nušiurusiais kaimais, lūšnynais, neaiškiom sudžiūvusiom plantacijom, šiukšlėm, keistais vandentiekiais ir nieko neveikiančiais diedukais.

_DSC7664 _DSC7665 _DSC7667 _DSC7668 _DSC7669 _DSC7670 _DSC7671 _DSC7672 _DSC7673 _DSC7674

Niekur nemačiau tiesiog būnančių moterų, bet va diedukų- apsčiai pražioplinę kažkiek nusukimų grteitkelin, pagaliau išsukam į vieną ir, gurgiančiais pilvais, nušvilpiam link sostinės Santa Kruz.

Susiplanuojam, kad stojam užkrimst pirmoj pakelės knaipėj, kuri pasitaiko už kokių 10 km, stojam, ateinam, viskas tvarkoj, niekas nekalba angliškai, dienos pietūs- 7 pinigai, padavėjas (linksmas diedas metuose be jokios kalbos) paduoda, kaip užsieniečiam, prancūziškus meniu. Po trumpos bevaisės diskusijos pamojuoju pirštais, kad ateitų prie reklaminio stendo ir pabadau pirštu, parodydamas, kad du. Juliui jau žinau, kaip reikia sakyt- padadas y kečiup. Dar kažkaip susirodom pirštais, kad obuolių sulčių- piešiu pirštais obuolį, spaudžiu, lyg suprato, tada man aqua minerale, o Virgai- vino roso. Dienos pietūs patiekiami greitai. Taip ir turi būt. Negudri sriuba iš daržovėlių, kruopų ir jūros gėrybių. Iš ko gi dar, šalia juk Atlantas. Antras- gigantiškas šnicelis su bulvytėm ir guzu citrinos. Ką su ja daryt- Ponas Dievas težino. Julius suvalgo visai nemažai bulvyčių, mes su Virga neįveikiam savo porcijų, su visom paniruotėm, skonis primena tarybinę valgyklą, bet man visai skanu. Padavėjas sukasi aplink Julių, kedena plaukus, tapšnoja, duoda jam dar pavalgyt, atneša mandariną, Julius nenori, atneša jogurto, Julius nenori, išlydi ir atsibučiuoja su kažkokiais klientais (padavėjas, ne Julius), atneša kavos. Mažiukai puodeliai, apačioj balta. Virga susidomina, kaip čia taip jis sugebėjo supilt kavos. Aš pasisaldinu. Virga, kadangi geria be cukraus, savąjį supila man. Paskui paaiškėja, kad dugne- kondensuotas pienas su cukrum.. Šiaip ne taip išgeriu sirupą ir vyniojamės. Atsiskaitant paaiškėja, kad Julius pavalgė dykai (sąskaita buvo užpeckiota tušinuku ant staltiesės). Ačiū labai, štai jums ant arbatos, maunam link piramidžių, Julius šiltai atsisveikina su padavėju. Privažiuojam tą Guimar, nusiblūdijam, apsisukam, randam. Susimokam 24 pinigus ir. Ir ką? Tokių piramidžių pilna sala, ant kurių prisodinta kažkokių daržų, vynuogių, dar kažkokios velniavos.

_DSC7706 _DSC7705

Booooring. Piramidės, po velnių. 5 metrų aukščio. Pats tokią per pusdienį suręsčiau. Gerai, dar buvo mini botanikos sodas, kuris visai patiko. Tada priėjom kelias vietas, kurios reikalavo kažkokios kortelės ir kur negalėjom praeit. Pasiklausiau paskui registratūroj- reik damokėt 5 pinigus už access į nuodingų augalų sodą ( gal 10x10m ) sklypelis ir tie pat už palapinę ( kokie 5×20 m ) su kažkokiais indėniškais šūdais. Pasišaipom ir einam lauk. Pamiršau paminėt, kad čia auga gigantiškos Kalėdinės gėlės. Krūmai ir vos ne medžiai, šekit-

_DSC7713 _DSC7714

Nusprendžiam važiuot vėl link Teidės, nes jau kaip ir pavakarys ir grįžt per viršų. Kylam viršun, pasifotkinam

_DSC7719 _DSC7721

dar kylam, jau aukštai, posūkis link Teidės. Mašinų kamštis. Susivokiam, kad kelias vis dar uždarytas. Nieko nebus, imam žemėlapį, pasižiūrim, kad artimiausias kelias per Puerto de la Kruz, kur jau keliskart buvom. Tiek to. Važiuojant imam suvokt, kad riedam labai keistu mišku- eukaliptų ir pušų. Pušų, kurios meta spyglius (labai ilgus, todėl visas kelias atrodo kaip per šienapjūtę, ridinėjasi perekatipole ir panašus jovalėlis) ir eukaliptų, kurie, pasirodo, keičia žievę, kaip gyvatė odą- lupasi ir krenta žemėn.

_DSC7727 _DSC7728 _DSC7729 _DSC7730

Eukaliptų kvapo miškas? To dar nesu patyręs. Pakeliui kažkur sustojam nusipirkt atsigert, paprašau, kaip durnas, ko nors su burbulais, Virga nubėga ir atneša vandens, sulčių ir pepsikolos. Kaip kvailiai, duodam Juliui pepsikolos, tipo, kad gautų cukraus ir dar neužmigtų, ba svyrinėja, it girtas. Puerto de la Kruze užsipilam benzo, šokam greitkelin ir minam namo, nes jau temsta. Staiga užpakaly pasigirsta verksmas, dūsavimai, žiaugčiojimai ir Julius apsivemia fontanais, išpildamas ant savęs ir nuomotų sėdynių visą dienos racioną. Sukrušta pepsikola. Daugiau niekad gyvenime, nes jau ne pirmas kartas. Mašinoja panika, smarvė, triukšmas, chaosas. Spjaunu ir stoju greitkely su avariniu, kažkaip apsitvarkom, apsivalom ir smirdintys važiuojam tolyn, pakeitėm planus, važiuosim namo ne pro Icod de los Vinos, bet, kaip pirmą dieną, per Masca, nes jau žinom, kaip.

_DSC7731

Savaime suprantama, sutemo. Aš tikiu, kad šitie nuostabūs kloniai suteikia nepakartojamų pojūčių važiuojant giedrą dieną, bet mum prisiėjo važiuot čia dukart- vieną- per lietų ir užgriuvusius kelis ir aklinoj tamsoj, kas serpantinuose be kelkraščių drąsos nesuteikia. Ir dar- ispanai kaimuose neturi elektros? Taupo? Aklinos žaliuzės? Taip tikėjaus išvyst žaižaruonačius kaimelius tarpekliuose, o teko pasitenkint tik keliom valdiškom spingsulėm. Artėjam link namų. Tamaimo miestelis. Užmigęs Julius prabunda ir ima verkt. Ir vėl vėmalų fontanai. Pyp pyp. Tamsu, nieko nesimato, preliminariai apsivalom, iki namų keliolika minučių. Mašina dvokia net atidarytais langais. Kaip ją reiks poryt priduot- bala žino..

Grįžtam, pakeliui nuperku valgyt kažko. Pasirodo- paniruoti kalmarų žiedai, kurie atšyla, sukrenta į jovalą, kas prisvyla, kas nedakepa, neskanu, Julius jau linksmas vėl, bet nuovargis kerta per smegenis ir griūnam miegot. Toks vat 13 penktadienis.

Rytas. Vėlyvas. Pusryčiai. Kurnu į nardymo centrą, mat šiandien pažadėtas nėrimas, jėėė, bus, oras leidžia. Susimaukšlinam ant savęs kosčiūmus, visi sėdi ir švilpauja su valdiškais 5 mm, o aš atvykau su savu 8+8 ir dar hoodu, tai sėdžiu ir tušinuos viduj tyliai. Nersim šešiesie- norvegų pora, du stori anglai ir aš su vedliu. Pasidžiaugiu, kad turiu savo ekipiruotę, mat nuomojama tokia labai jau. nuomojama. Susėdam į palaikę geldą ir pypinam link uolų. Ką aš žinau, koks tas tinkamas oras Atlante, bet bangos tai sulyg sunkvežimiais, tik tokios tingios ir nepiktos.

Nuplaukiam ligi uolų, išmetam inkarą. Aišku, aš turiu virst į vandenį pirmas. Kodėl aišku? Todėl, kad su manim visąlaik taip būna. Mielai griūčiau paskutinis. Tiek to. Virstu. Apsivožiu, atsiverčiu. Prakeikta panika. Jos neįmanoma suvaldyt. Rodos, kad trenktum viską lauk ir eitum į krantą, kur sausa, nieko nebereikia. Gal ir gerai, kad pirmas. Kol kiti sugriūna vandenin, priepuolis praeina. Viskas ok, down. Kaip ir galvojau- svorių gavau per mažai. Kodėl manęs amžinai niekas neklauso??? Juk sakiau. Nepaneriu. Perpykęs griebiuos virvės ir žemyn galva kabarojuos dugnan, kur slėgis didėja ir jau galiu susitvarkyt. 12 metrų. Gražu, šviesu, sąlyginai skaidru. Dugne- daug jūros ežių, žuvų, keistos bazalto uolos, vingiuojam, matau tik savo buddy, stebiu kompo ir manometro parodymus, 15, 18, 20, 22, po velnių, čia jau dekompresinis gylis, 22,5, kaukė ima aktyviai leist vandenį, nežinau kodėl, reiks prasikonsultuot, sakė, kad nersim iki 18, kompas rodo 22,5, suvokiu, kad dekompresinio stopo aš nebegalėsiu atlikt, nes nesugebėsiu su tiek svorio išbūt reikiamam gyly, mane išspjaus viršun. Susinervinu, išjungiu kamerą, sūrus vanduo žiauriai graužia akis, oro likę jau ties raudona padala, rodau instruktoriui, rodo, kad ok, kas, po velnių, ok, mes turim būt viršuj su tokiu slėgiu jau, gal net BCD neišeis pripūst paskui. Randam aštuonkojį po akmeniu. Instruktorius rodo, kad kažką daryčiau. Ką aš žinau, ką galima daryt su gyvu aštuonkoju. Gal jie kandžiojasi. Arba daro kokias nors bjaurastis. Špygas rodo aštuonias. Paimu ir uždedu ant jo akmenį. Nenene, instruktorius rodo, kad reikia jį pačiupint, kiša ranką, tas sumautas aštuonkojis kažkur pasislepia ir bala nematė. Po šimts, aš vis dar 20 m gyly ir man reiks atlikt dekompresinį stopą, kuriam nebelieka laiko, imu džiaugtis, kad nusipirkau draudimą, nes man jo tuoj prireiks. Žuvys? Jūrų žvaigždės? Man graužia akis. Žiauriai. Užsiberkit druskos ir pamatysit, kaip. Kažko prifilmavau, bet nežinau, ar bus bent kiek naudos. Vėl rodau savo bendrakeleiviui manometrą, kur oro lieka apgailėtinai mažai, o mes vis dar pavojingam gyly. Anas linksi galva, kad jojo, jis žino, imu dugne grabaliotis akmenų, kad kažkaip gelbėt situaciją. Pasirodo, čia viskas dugne prikirmiję ir neatplėši, tik per filmus rėplioji sau ir renki perlus, lobių skrynias ir nuostabias kriaukles. viskas kaip pricementuota o augmenijos išvis nėra, gal kad vulkaninis dugnas ir irgi nesvetingas, velniai žino. Vargais negalais randu kažką sunkaus, išsikrapštau, instruktorius rodo mest. Gerai. Metu. Ant tavo sąžinės, vaikigali. Apkulsiu iškilęs. Betgi ne- matyt, jie čia jau žino dugno reljefą ir mes atsirandam tiesiai link inkaro grandine. Jėėė! Mikliai kabarojuos viršun ir ties penkiais metrais prakybau tris minutes žemyn galva, po ko kamščiu šaunu aukštyn.

Sulipam. Pakeliui atgal perkalbam su Šeila, kad gal man reikia imt advanced licenciją, jei noriu eit toliau (o noriu, planuoju iki tech daivingo bent jau paragavimui), nes reik primokėt sąlyginai nedaug pinigų ir vietoj tuščio panardymo gausiu kvalifikaciją. Pamąstau kažkiek ir sukertam rankom. Po sukirtimo paaiškėjo, kad pirmadienį ryte nersim į 40 metrų gylį. Žinia, atpalaiduojanti vidurius. Nueikit 40 didelių žingsnių ir pastatykit juos stačiai. Tiesus nekontroliuojamas iškilimas- kaip minimum- ligoninė su barokamera, maksimum- letalinė išeiga. Po velnių. Tiesiog baisu ir tiek. Bet čia poryt.

Toliau susirandu savo familiją ties baseinais šalia vandenyno ir vėl bandom šturmuot Teidę. Susikuičiam ir sutupiam į dvokiančią mašiną. Eina švilpt. Ką sakys kontora?.. gerai, važiuojam, nedavažiavę vakar dienos sankryžos, papuolam į kamštį. Didžiulį. Ojej, labai labai didelį. Nu ką darysi. 10 km kaip minimum. Čia susigraibau, kad nardymo kompas rodė „no fly“ ženkliuką, o aš jį pamiršau namie ir esu virš 2 km nuo jūros lygio. Telefonas jokio ryšio neturi. Mhm. Aha. Imu ieškot savy dekompresinės ligos požymių- niežulio, kraujosrūvų, svaigimo, pykinimo, sąnarių skausmo- lyg nieko nėra. Kaip matot nuotraukose, važiuot buvo verta.

_DSC7741 _DSC7742 _DSC7743 _DSC7749 _DSC7750 _DSC7751 _DSC7753 _DSC7754

Po truputį kalną užkloja debesų vilna, imu pergyvent, kad nieko nesimatys iš funukulieriaus, privažiuojam, o jis išvis neveikia 🙁 ar kad žiema? Ar kad kas?.. koks dabar jau skirtumas. Šalimais kalva, nuklota šviežiu sniegu, kur vietiniai lekia kaip išprotėję su užkandžiais, serfingo lentom (iš kur pas juos rogutės), kad nučiuožt ir panašiai. Ir išvis aplink tik vietiniai, sugalvojom išvadą, kad jiem labai smagu sniegas, bo nematę ir todėl tokie kamščiai.

_DSC7761 _DSC7764 _DSC7765 _DSC7766 _DSC7767 _DSC7768 _DSC7769 _DSC7770 _DSC7771 _DSC7773 _DSC7774 _DSC7778 _DSC7780 _DSC7781 _DSC7788 _DSC7789 _DSC7791 _DSC7794 _DSC7795

Solidžiai skandinaviškai apsisukam ir pypinam namo. Na, ne visai solidžiai, nes galvojom nuvažiuot ligi kažkokios observatorijos, bet Virgai dašuto, kad ispaniškas kelio ženklas rašo, jog eismas į kitą salos pusę vyksta tik viena kryptim. Sustojom, padavėm atbulinį, atsiprašėm darbininkų. Nes visvien ten buvo debesis.

Tada susiplanavom pavalgyt pakeliui, kur nieko nebuvo, tiksliau- buvo bet neveikė, susirentėm ant kapoto nediduką besmegenį, nes visi taip daro, o kiti, kurie dar pakeliui, džiaugėsi, pametėm paskui po kokių 8 km. Namooo namo namo. Parriedam, pastatom, namo. Kepam folijoj žuvis, be jokių prieskonių išvis, gavosi gardžiai, užgraužiam ir einam pasižmonėt.

_DSC7816

Julius nori eit aukštyn. Einam. Praeinam bažnyčią, kur groja trankus šūdpopsis ir būriuojasi pencinykai, programoj paskaitau, kad po valandos bus madų šou. Gerai, kerėblinamės aukščiau, lauk iš kaimo, randam patogius laiptus, pigią parduotuvę, vyniojamės atgal.

_DSC7823 _DSC7825 _DSC7826

O atgal papuolam į madų demonstraciją… bažnyčios šventoriuj. Ir pataikom ant pačio galo- pliažinių skudurėlių demonstracijos 🙂 Lietuvoj turbūt akmenim užmėtytų, o čia va visai kitokie tie katalikai.

_DSC7839 _DSC7841

Iš kažkur atsiranda net Senis Šaltis, apsitūlojęs visas ir renkantis aukas kažkam ten kilniam. Julius suberia mūsų variokus ir sužavėtas gauna už tai bonbonkę. Grįžtam namo, šiek tiek pasiskaitinėju apie nardymą ir miegot. Jau praėjo visa savaitė, įpusėjom čia. Labanakt.

DSCN1694

Norit sekmadienio reportažo? Jo nebus. Duokit vieną dieną pailsėt. Protingose knygose rašoma, kad šventą dieną reikia švęst, tai tuo ir užsiėmėm, kiek gi galima duotis nuo ryto iki vakaro, taip grįšim labiau pavargę, nei prieš išvažiuodami. Pragulėjom visą dieną prie vandens su sangria ir knygom. Aš studijavau nardymo vadovėlį, Virga deginosi, Julius taškėsi. Nufotografavom tūkstantį didžiulių bangų, testuoju man naują juostą Ilford hp5+, tituluojamą „grūdo karaliumi“.

DSCN1590 DSCN1593 DSCN1684 DSCN1697 DSCN1704 DSCN1711 DSCN1718 DSCN1730 DSCN1731

Padabosim, kai išryškinsim. Knygoj randu, kad po dekomprtesinio nėrimo nerekomenduojama kilt aukščiau, nei 300 m. Oho. Viršijau ribą vakar visais dviem kilometrais. Gerai, kad buvo pusantros paros pertrauka tarp nėrimų iki dabar ir kad nieko nenutiko. Vakare- kelių km prasivaikščiojimas ligi naujai atrastos krautuvės, nusipirkimas keistų valgomų dalykų, paskui namo, iškepiau mureną, visai skaniai gavos, tik atrodo baisiai.

_DSC7848

Nuotaiką dar pataisė mūsų ex-mašina, prikimšta išsižiojusių turistų- reiškia, jog su kvapu buvo kažkaip susidorota
🙂 Pratestavau bene visus vietinius alus, nieko visai ypatingo. Kanarietiški pilsneriai eina po išdidžia dorado etikete, o iš ispaniškų priimtiniausias lageris, kaip ir buvo galima nuspėt, San Miguel. Ragavau dar kažkokio tamsaus buteliuką mažiuką, Mahou Negra, nieko labai skanaus, bet kažkiek geriau už visokius šūdų elius ir stoutus. Jei reiktų išskirt kažką vieno- laurus atiduočiau Cruzcampo Gran Reserva. Mažiukai buteliukai su stikliniais raitūzais- daug skonio, daug kvapo, dailus pateikimas. Daug įspūdžio. Dar ir 6,5%. Ta proga einam miegot. Jei čia bus paskinės mano raidės- reiškia, jog rytoj nebeišnėriau. Labanakt.

Rašau užkart už dvi dienas. Lėtai. Nes turiu tik vieną ranką o kompo klava apsilydžius ir be mygtukų. Balkone džiūsta šlapi batai. Įdomu? Ir man būtų įdomu. Taigi, vakar diena. Deep daivingas. Atsikeliu per anksti, trypčioju, ateinu, sulaukiu. Paaiškėja, kad be pertraukos darysim ir navigacinį nėrimą su kompasu, tik pasikeisim balionus. Ok, kaip tik jums geriau. Šiandien mano instuktorius- storulis šnekus anglas, susipokuojam, užsimetam ekipiruotę, išplaukiam. Tik išsukus iš uosto, pasitinka Didžiulė Banga sulig Dideliu Namu. Susigūžiu, nes suprantu, kad jau dabar tai viso gero. Bet čionykščiam tai, matyt, įprastas reikalas- elegantiškai perkopia per keterą ir nuplerpiam gilumos link. Šiandienos tikslas- Atlantis cave. Man tai kas, gerai. Bangos didžiulės. Išmetam inkarą, griūnam atbuli. Jau pripratau, kad tuo momentu pametu kaukę, laikau ir užsimaukšlinu, kaip kad turi būt. Leidžiamės. 10. 15. 20 metrų. Kaukė žiauriai leidžia vandenį, nespėju pūst lauk, prisipučiu vandens į akis, graužia, bet ką daryt, pastebiu, kad kameros hermetiškam housinge pilna vandens, matyt, būsiu blogai uždaręs, šūdas, diena nepavyko. Einam dar gilyn, nesusitvarkau su kauke, vanduo plūsta, akis graužia, iškilt negaliu, vėl reikalingas dekompresinis stopas, kur inkaras- nežinau. Esu beveik 30 m gyly, pabandau įjungt kamerą- oho, veikia. Filmuoju beleką. Sutinku žuvį su žirgo galva. Mažu latvis? 🙂 vėliau sužinau, kad tai kažkokia žuvis- trimitas. Tiek to, baigiasi mano 3000 litrų oro, reikia kilt, instruktorius dar įsuka kažkokion olon su prožektorium, aš sudvejoju, mat vakar užsižiopsojęs stuktelėjau baliono ventiliu, pralindinėdamas po kažkokia kabančia uola- pagalvojau, kas būtų, jei būčiau nulaužęs? Turbūt būčiau pakilęs virš kalnų kojom į priekį, visgi spaudimas per 200 atmosferų.

Iškylam, susižinau, kad neriam į navigacinį nėrimą už pusvalandžio. Ok, aš vėl vienas daugiau žmonių nėra, vėl didesnis 15 l balionas, man patinka. Šįkart neriam su Šeila, prie pat didžiulių uolų. Patarė atsilaisvint kaukės diržą, gal dėl jo man leidžia ir akurat- jokio vandens tekėjimo. Nuostabu. Įvykdau visas užduotis su kompasu, dar šiek tiek pasiblūdijam ir kylam, nėrimas pavyko maloniai, kaip reta. Dekompresinis stopas, paviršius, laivas, į uostą. Vėlyva popietė suplanuota mokytis, mat oras labai toks šiaip sau. Virga su Julium irgi tūno namie. Grįžtu, pavalgom, aš einu mokytis, šeima- siestos. Po pusvalandžio Julius užmigdo Virgą, padedu knygas šalin ir einam pasivaikščiot. Grįžtam, šis bei tas ir Julius išverčia vandens asotį ant Virgos laptopo. Sureaguojam žaibiškai- kompas apverstas, Julius aprėktas, feno registratūroj nėra, kažkas pasiskolinęs, patariu padžiovint virš elektrinės orkaitės. Padžiovina. Neilgai. Kol vieni klavišai susiraito ir nukrenta o kiti šiaip vos veikia. Abu labu tokiu. Gerai, kad neįkišo dukofkėn. Toliau vakaras beveidis, kurio neapsimoka ir aprašinėt, juolab kad ir labai nepatogu. va toks būna uostas gražią dieną

_DSC7855

Rytas. Pusryčiai. Ančiuviai, visai gardu, ačiū, kad klausiat. Nardymas. Nersim dar su dieduku anglu, kuris rokenrolina būgnininku kažkokioj grupėj ir 88 metais viešėjo Jionšiopinge. Apsirėdom, išplaukiam link Rolfs Cave, aš jau ten buvęs. Man Multilevel diving pamoka. Kaip visad, aš pirmas. Kodėl visur visada esu siunčiamas pirmas?.. tiek to, pirmas tai pirmas. Pūkšt, pametu kaukę, susirandu. Sugriūvam visi trise. Aš vėlgi pagal inkarą leidžiuos pirmas. Ties dugnu sukteli srovė, apsisuku atbulas, atsiremiu ranka ir… jaučiu kaip plaštakon sminga kažko daug ir aštraus. Labai labai skaudžiai. Taip ir yra- sumautas jūrų ežys. Pilna plaštaka ašakų. Kraujuoja. Peršti nuo sūraus vandens. Kraujas, jei nežinojot, rudas po vandeniu- rodos, jog iš delno vinguriuoja tepalas. O taip viskas aplink gražu. Randam wreck‘ą- seno laivelio griaučius, žuvų- gausybė. Dantis sukandęs, plaukiu. Gal mano kraujas jas vilioja?.. nėra kaip nupasakot, reikia pamatyt, tikrai labai labai viskas gražu ir labai skauda. Toliau- aukštyn, safety stopas, namo, baseinas prie vandenyno su sangria ir actu (liepė pilt ant rankos) ir visai jokių planų. Šiai dienai esu visiškas vienarankis. Turėjau su Search and Discovery programa plaukt popiet, bet kažkodėl nukėlė į ryt. Ir visai gerai.

DSCN1780DSCN1772DSCN1770

Tolumoje pasigirsta policijos sirena. Ir dar viena. Čia tai nebūdinga- girdžiu pirmąkart. Ir artėja- darosi įdomu- mažu ką papjovė?.. pralekia pro mūsų prūdelius uostan, matau skubančius žmones. Kurgi nepasiciekavysi, skrudintis nuobodu, kėblinu artyn. Prisijungia basas Julius, kurį reikia nešt. Uoste (nedidelis jis, mažos grimzdos kateriams ir jachtoms), sąmyšis- kažkas bėgioja, kažkas rėkauja, kažkas svarbiu veidu pliauškia telefonu ir niekas nieko nežino. Ties uosto vartais darbuotojai mostaguoja nuo molo laivams, kad tie neplauktų, kažkokie gelbėtojai bando išplaukt su skuteriais, kiti ant jų rėkia,visiškas ispaniškas chaosas. Suprantu, kad veiksmas vyksta pliažiuky už uosto ir per aplink tursenam tenainas. Spėju pamatyt rescue laivą, skubantį įvykio vieton. prie uosto esančiam suvenyrų kromely tvarstomi kruvini žmones. Virš galvų ratus ima sukt medikopteris. Uosto prieigos užstatytos policijos ir pirmos pagalbos automobiliais, einant vis dar lekia vietiniai gelbėtojai su mopedais ir keturračiais.

Turbūt, kad čia pietūs, tai nebuvo jokių ten kvailų „stop policija“ ženklų, praeinam visas pareigūniškas autospūstis, pilnas pliažas žmonių, ritasi didžiulės bangos, nešdamos krantan nuolaužas. Kažko nuolaužas. Pastebiu krante Šeilą, sūnų, dukrą, dar kažkokius žmones. Ot, galvoju, dabar ir susižinosiu, kas čia, po velniais, nutiko. Einu artyn ir atkreipiu dėmesį į nuolaužas. Mūsų valties nuolaužas. Su kuria turėjau popiet plaukt. Su kuria plaukė tie, kuriuos tvarstė kioske. Pasirodo, po nėrimo grįžtant uostan laivę apvožė banga su visu ekipažu ir kalė į molo akmenis. Va maždaug tokia banga

DSCN1746

Nepykit, galėčiau aprašyt vaizdingiau, bet neturiu kuo, klavišai išklypę. Buvom pliaže. Padėjau ištraukt laivės priekį atlūžusį. Paskendo ir mano BCD svorių kišenės. Julius džiaugsmingai laidė akmenukus vandenin. Et. Miegot. Visvien nepatogu rašyt, o gaila, įspūdžių daug, paskui nubluks.

DSCN1756 DSCN1758 DSCN1759 DSCN1764 DSCN1766

Ryte kėlėmės tiesiog kad keltis, numaniau, kad nėrimo nebus, bet dėl visa ko nukiūtinau, bent jau susirinkt mantos. Atradau visą crew kontoroj, dar neatsigavusią po šoko, žinoma, jokio nėrimo šiandien, bet pažadėjo, kad ryt neriu ir baigiu savo Advanced Open Water Diver kursą ir įgyju atitinkamą kvalifikaciją. Grįžtu, užsibukinam ekskursiją link banginių/delfinų, pliažas. Begulint ateina žinutė nuo Šeilos, kad nepavyks man išsilaikyt Search and Recovery sertifikato, mat visa įranga liko dugne. Pasirenku Peak Performance Buoyancy, juolab kad man ties tuo dirbt tikrai reikia. Ateina pietų metas, grįžtam numerin, susirenkam daiktus ir ekskursijon. Plauksim su senobiniu mediniu burlaiviu, besivadinančiu Flipero Uno ar kažkaip panašiai, kur nuotraukoj viršuje. Vaikam, žinokit, pats tas. Burlaivis su motoru, bet plevėsuoja burės ir piratų vėliavos, patrankėlių visokių pridėliota, įgula irgi apsirėdę it piratai, nemokamas maistas, vaisiai, gėrimai (alus) ir dar skandinaviški gidai. Nu ir nuplaukėm jūron ir pamatėm tuos banginius. Ar delfinus. Ar kas ten jie. Su skyle nugaroj. Nemaži, bet atrodė visai valgomi. Per mikrofoną pranešė, kad jie dabar čia miega. Laive blaškėsi ir vietinis operatorius, siūlantis savo paslaugas, pradžioj numojom ranka, bet paskui pagalvojom, kad Juliui bus smagu žiūrėt į save, tai nusprendėm paimt dvd. Apdairiai pasisakiau pačioj pradžioj, tai pasižadėjo į mus koncentruotis 🙂 julius paskui gavo net laivą pakyravot. Po tų žuvų nusibeldėm į Masca paplūdimį, kur visi norintys virve šokinėjo žemyn. Aš irgi buvau norintis, bet ką ten su viena ranka..

_DSC7857 _DSC7858 _DSC7864 _DSC7866 _DSC7877 _DSC7880 _DSC7890 _DSC7893 _DSC7896 _DSC7906 _DSC7935 _DSC7946 _DSC7903

Grįžimas uostan palei uolas, kulinarinis prasiėjimas iki krautuvės, kur viskas ispaniškai ir labai skaniai. Po paraliais, skandinaviška ir lietuviška virtuvės atrodo tokios skurdžios, lyginant su šiltesnėm šalim. Vakarienei pasitiekėm jautienos carpaccio su parmezano sūriu, užsigeriant kas alum o kas pina colada. Tiesiog nuostabu. Jautienos carpaccio turbūt galėčiau valgyt kasdien- skaidriai permatomi žalios mėsos pjausniai, apibarstyti sūriu ir pagardinti pesto. Taip taip, termiškai neapdorota mėsa, man irgi skambėjo klaikokai, o visai ir skanu. Vytintą gi irgi mėgstam. O štai dabar jums labanakt. Su išklypusia klaviatūra įgijau lakoniškumo, kas gal visai ir į naudą.

Vėl rytas, baisu suvokt, kad užporyt namo, kažkur į žiemą ir pliurzę, o čia taip šilta ir miela. Paskinis nėrimas- susikuičiu, pavalgom, iškurnu. Drauge dar neria rokenrolinis būgnininkas anglas ir susisukęs persisukęs rukna neaiškios tautybės. Ateina užsibukint nėrimų žmogus su tarybiniu akcentu (yra toks akcentas, yra, aš jį girdžiu), imu skersakiuot per petį, kol pildo doksus- ėgi tautietis 🙂 dabar beveik kaimynas, iš Bergeno. Persimetam keliais žodžiais, Šeila pavilioja mane į savo kamarą, woohoo, gaunu 18 litrų balioną!! Čia todėl, kad man amžinau pirmam baigiasi oras, su kuo benerčiau. Šeila per pusvalandį suvartoja 100 bar iš 10 litrų, o aš suvarau beveik 175 iš penkiolikos. Spaudimas, jei kas nežino, 200-220 bar balionuose. Plaukiam su skolintu laivu su kitais narais, valtis prašmatni, greita, tyliaeigė. Vėl atplaukiam prie Atlantis Cave, susimaukšlinam įrangą, aš gaunu svorių diržą, mat kišenės liko dugne. Nepatogu. Dar kažkur pametu anti-fog silikoną, a, tiek to, I‘m out, pūkšt. Inkaro virve leidžiamės žemyn, 10, 20 metrų. Kažkur skaičiau, kad devynaukštis yra 27 metrai. Atrodo gana aukštai. Kaukė žiauriai leidžia vandenį. Jaučiu, kad per mažai svorio ir stengiuos kapanotis ties dugnu, nes jei nesusitvarkysiu, tai plyšę plaučiai garantuoti. Kodėl, po velnių, niekas manęs amžinai neklauso. Juk sakiau, kad bus mažai. Matomumas žemas, taigi kamerą greit išjungiu, dugne pastebiu… kaukolę?. Priplaukiu peršikęs, pakrapštau, pasiimu. Bala žino, kas čia do daiktas, gal kaulas koks banginio. Kamštuką padėjau dėl mastelio.

_DSC7950 _DSC7949

Kaukė leidžia be perstojo. Pasižiūriu kompiuterin- 30,4 metro. Dingteli mintis, kad reik tiesiog tą kaukę nusiimt ir išsikratyt vandenį. Sekanti mintis perspėja, kad čia galbūt ir yra ta nitronarkozė, kai apkiautimą inspiruoja azoto molelulės, blokuojančios nervinius signalus riebiuosiuose audiniuose. taip ot protingai radau parašyta vadovėly. Matomumas prastas, ne daugiau 10 metrų. Matosi, kad ir žuvies daug ir kad gražu bet drumsta. Ir jau matyta, buvau čia užvakar. Šeilos plūdrumas tobulas- nieko neveikdama kybo vandeny ir spokso, kaip aš kepurnėjuos plaukmenim, kad išsilaikyt tam pačiam lygy. Neapsikentus pripuola prie mano nugaros ir kažką pareguliuoja, po ko nepasijuntu komfortabiliau. Imu įtart, kad 18 l yra per didelis mano BCD, nes įtartinai smukčioja, stuksi pakaušin ir kitaip blogai elgias. Ir jau baigias- pakako tik pusvalandžiui. Turbūt, jei duotų cisterną oro, ir tą iškvėpuočiau per pusvalandį. Nes oras labai skanu. Skamba kvailai? Panerkit ir pamatysit, kad žodžiai „oro gurkšnis“ įgis visai kitokią prasmę.Einu į safety stop, atbūnu, įsiropščiu valtin, kelias namo.

Toliau- formalumai, dokumentų tvarkymai, valio valio valio, įgyju Advanced Open Water Diver kategoriją, visgi susitvarkiau, laikas praėjo ne veltui, galiu nardyt ligi 40 metrų gylio. kiaušinienė namie, prasivaikščiojimas su Julium, baseinai, kažkiek alaus, namai. Smingam su Julium siestos neplanuotai, mat galvojom tik pagulėt. Prabudus Virga kepa žuvį, vardu merluza. Gardi. Daugiau nieko ypatinga. Nuotraukų peržiūra, apižiūrėjau, kad pamečiau silikoną O žiedam, et, tiek to. Labanakt.

Paskutinė diena. Prabundam su liūdesiu, nes čia tikrai labai smagu. Pusryčiai iš to, kas liko, kurnu į nardymo centrą, nusipaveiksluoju sertifikatui, šiltai atsisveikinam. Kelias valandas pasilepinam saulėj ir einam papietaut į restoraną „Saulės Sodas“, esantį pačiam centre, užsisakom prašmatniai- aš- šampane troškintos kardžuvės su ikrais, Virga- salotų su jūros gėrybėm ir geldelių, Julius tradiciškai. Bulvyčių fri. Su kečiupu. Kardžuvė neblogai, bet padarau ir skaniau, rūgštoka. Bet čia ir iš kailio besineriantis kelneris, ir alaus bokalai iš šaldiklio, ir pašildytos lėkštės ir net šiltas citrininis vanduo nusiplaut rankom. Taip ir yra, susimokam apie 70 pinigų, bet ai, visvien išvažiuojam, o daug dienų taisėmės paprastučius pietus. Virga maudosi aptarnaujančio personalo dėmesy ir alpėja euforijoj 🙂

Paskui pašmirinėjam po krautuvytes paskiniam kelionės apsipirkimui, namai, ilgas pakavimasis ligi sutemsta, paskutinis šiltas pasivaikščiojimas, juodas smėlis iš pajūrio, pinigėliai į rimstantį vandenyną, delnais liečiam šiltus akmenis naktyje. Paskutinė vakarienė restorane „Saulės Rojus“. Kadangi prieigos ceratinės, įtariu, kad kainos čia nesikandžioja. Taip ir yra- užsisakom troškintą kiškį (čia irgi vietinis delikatesas) su vietinėm sermėgėtom bulvėm, kažkokių sufritiūrintų miniatiūrinių žuveliokų, kurie dažos padažan ir valgos su galva, kaulais ir viduriais, salotų, alaus, vyno. Julius- tradiciškai. Susimokam dvidešimtkelis pinigus, padavėjas pasididžiuoja, kad moka pasakyt „ačiū“ švediškai ir lietuviškai. Pavalgom tikrai skaniai, tegul ir negausiai. Išėjimui gaunam po stiklelį romo vaišėm (pastebėjom, kad kas antram restorane taip, matyt, pietietiška tradicija). Išeinant paliekam arbatai ir padavėjas atsisveikina, rėkdamas per visą restoraną lietuvišką „ačiū“.

Kitas rytas išaušta tylokais pusryčiais ir liūdnais žvilgsniais į Los Gigantes uolas. Galbūt matom paskinį kartą gyvenime? O gal dar sugrįšim. Niekas nežino. Dyžiam link mytpointo, kur turi paimt aerouosto autobusas. Vos velku savo gigantišką kuprinę, kur prifarširavau daugiau, nei kad atvykau o ir nardymo reikalai dar ne visai sausi. Autobusas užvėluoja kelias minutes, sulipam, riedam tom pačiom mintinai išmoktom gatvelėm paskutinį kartą. Liūdna vos ne ligi ašarų. Vėl vingiuoti keliai pajūriais, sustojimai, bananų plantacijos, prašmatnūs viešbučiai, vilos ir lūšnos. Štai ir galinė stotelė, karučiai, eilė prie check-in. Tada kažkodėl paaiškėja, kad mano nardymo įranga priskiriama prie pavojingo bagažo ir nebežinia, kaip čia daryt. Įrodau, kad ten nėra jokių balionų, galinčių susprogdint lėktuvą ore, nes priekin atskridau be jokių problemų ar klausimų. Tada paaiškėja, kad mano kuprinė per sunki. Tai kad naujiena. Aš ir pats žinau. Bet mes skrendam trise, taigi turim 60 kg bagažui ir nebūtinai 3×20 kg. Po trumpo konsiliumo nusprendžia, kad tiek jau to. Gerai. Tada susizgrimba, kad jis per didelis gabaritais, ir esu priverstas kulniuot prie spec. krovinių skyriaus. Laimė, kad papildomai neapmokestina. Galų gale stovim prie rentgeno. Susikraunu daiktus, nusiimu batus, diržą, persitikrinu, praeinu vartus, apsauginis baksnoja susižavėjęs į mano rolėjų- „this is professional camera?“. Je, je, professional. Aš pavargau, karšta, noriu atsisėst. Anas bando pirštu į mano fotiką ir kažką energingai porina savo storam porininkui blyno veidu, iš kurio žvilgsnio aiškiai matos, kad jam kur kas mieliau būtų klausytis pasakojimo apie kokį nors didžiulį hamburgerį.

Susirandam savo vartus, tada dar greitai perkandam, likus penkiom minutėm, kadangi visi sėdi, atsistojam pirmi prie vartų. Sodinimas vėluoja dešimt minučių. Už mūsų visi jau sustoję ir ima erzeliuot. Dvidešimt. Už stiklo sėdi uniformuotos mergiotės ant stalo ir tabaluoja kojom. Po velnių, pusvalandis. Pagaliau ima leist. Susėdam. Tada pilotas praneša, kad pražioplinom savo oro koridorių ir dabar lėktuve reiks laukt kokią valandą, mat papuolėm į patį eilės galą. Tvanku. Dauguma buvo kažką užsisakę grįžimui namo ir ima barškint buteliais, rastais lėktuve. Mes gi neturim nieko, viskas bagaže. Keli vaikai užsiožiuoja, kad nebenori sėdėt, pencinykai okupuoja tualetus, kiti ima kuistis savo kuprinėse. Staiga pranešimas- visiem sėst, kylam, atsirado langas, sėdžiu ir nervuojuos, kad per tuos senus kledarus, tursenančius pirmyn ir atgal, vėl pražiopsosim ir liksim ant žemės. Betgi ne, viskas tvarkingai, kylam. Sužinom, kad Jonšiopinge lyja ir +5. Nuobodi kelionė namo, gana sudėtingas nusileidimas per rūką, lietų ir stiprų šoninį vėją, pilotas net gauna plojimų. Gal ir už tai, kad visą kelią pliauškė per garsiakalbius visokius niekus, matyt, irgi nuobodžiavo.

Pabaigai dar mesteliu šūsnelį nespalvotų nuotraukų

ir nuorodą į nardymus, kur nelabai yra ką ir žiūrėt

Viešint pas bičiulius su Murakamio mėgstamu Cutty Sark pagalvoju, kad reiktų kaip ir epilogo, bet nesugebu suregzt anei sakinio. Buvo smagu. Galima sakyt, kad iš dalies tai buvo ir kulinarinė išvyka, mat ragavau viską, kad buvo neskanauta ir negerta (kalbam, žinoma, apie vietinę virtuvę), kaišiojom nosį, kur tik leido galimybės ir visgi jausmas, kad nepamatėm ir nepalietėm dar daug daug.  Galvoje- aibė prisiminimų, fotoaparatuose- nuotraukų, saujoj- jūros ežio dyglių. Ir visvien prisiminimai daugiau, nei šilti. Todėl tikrai nesakom ¡Adiós Amigos!