Tag Archive: Turkija

Atlėpausio delfino nematėt?

andraika post on rugpjūčio 14th, 2015
Posted in hobiai Tags: , , , , , , , , ,

DPP_1749

Netikėtai kažkada toptelėjo, kad vienas iš mano begalinių talentų liko čionainas neužprotokoluotas, tai reikia šią nišą užkamšyt kuo skubiau, idant palikt ateities kartom savo sugebėjimų įrodymus, kad žinotų, koks šviesus ir sumanus žmogus kadais vaikščiojo šia žeme 🙂

Prieš kažkiek metų pabandžiau pažintinį scuba nėrimą Turkijoj, kuris, kaip galit permest akim, buvo ganėtinai tragikomiškas. Na gerai, tragedija buvo tik vidinė iš strioko, vat komizmo buvo gerokai daugiau. Anyway, tas kartas paliko tokį įspūdį, kad po pusmečio kontempliacijų ėmiau ir susipirkau įrangą. Pirmas įspūdis tai toks baisiai vyriškas – jautiesi kaip koks robokopas ar terminatorius su aibe įrangos, elektronikos, šlangom ir t.t., o dar tas audiotakelis besirengiant – visokie pššt, žlegt, čiaukšt. Nu kaip iš holivudinio filmo prieš final battle. 🙂 Kaip žinia, tikri vyrai mokosi praktikoj, o ne iš vadovėlių, tai pirmas savarankiškas nėrimas vyko Rössjön ežere ir, visa laimė, nebuvo užprotokoluotas iš šalies – beviltiškas vartaliojimasis vandens paviršiuj, susivokimas, kad trūksta svorių, galų gale komiškas žygiavimas atbulai ežero dugnu kojom aukštyn ir vos perkeliamu rieduliu glėby, kuris neleido iššaut aukštyn.

Nors malonumo tuokart ir nepatyriau, visgi tai buvo geras spyris imtis nardymo rimtai, bent jau dėl savo paties saugumo, nes čia rimčiau, nei girtam iš kaimo laukų bulvių maišą parsivažnyčiot iki trobos. Vasarą Lietuvoje išsilaikiau OWD (open water diver) licenciją (ateity ir daugumą kitų) nardymo centre Divemen.lt.

Keli nelabai vykę video, mat po vandeniu viskas labai kitaip tiek spalvom, tiek valdymu, o ir nesugalvoju, kaip čia kamerai stabilumo priduot. Paprasčiausias būdas nusipirkt tam pritaikytą, bet tai kainuoja didžiulį maišą pinigų, o aš, kaip visi žino, esu gobšuolis. 🙂

Žiemą jau laikiaus advanced OWD Kanaruose, Tenerifėj, kur finale prigėrė kamera.


Keli nėrimai Tenerifėj, Los Gigantes, 2013 gruodį

 

Sekančiais metais laikiaus EFR (emergency first response) ir Rescue diver licencijas.


Trumpas panardymas Galvės ežere, 2014 liepa

 


Nardymas Asvejos ežere, 2014

 

Na o šiemet pagaliau perėjau į garbingą profesionalų Divemaster lygį, kadangi buvo daug darbo ir dar daugiau strioko ir panikos, tai apie video nebuvo kada ir pagalvot 🙂
Štai čia, jau grįžus, paskutinis nėrimas Ostersunde, Švedijoj.


Nardymas Dagshög, 2015

 

Atradau, kad man tikrai labai patinka nardyt ir jau galvoju, kaip čia save patobulinus kitąmet 🙂

The Endless Story arba Jėsplyz turkiškai

andraika post on spalio 21st, 2012
Posted in pasivalkatavimai Tags: , , ,

Niekad nebuvau jokioj pietų šaly, net ir pačioj nuvalkiočiausioj. Ir štai. Turkija ant padėklo. Virgos siurprizas. Pencinykų rojus.

Na, bet apie viską nuo pradžių. O pradžia prasidėjo kelios valandos prieš išvykstant iš namų „chm, kur mano pasas? o jis galioja?..“ po neilgo įnirtingo tylaus streso viskas atrasta, sudėliota. Apie kelionę Danijon nėra ką daug ir rašyt, kai kas kai kur vėluoja, rodom per langus špygas lietui, čekinamės. Kadangi esu lietuvis, o gal kad nesikirpęs, o gal kad svastika ant diržo, lipu kontrolėj ant pjedestalo ir gerą minutę stoviu, it Kristus iš Rio, kol kruopštus pareigūnas patikrina net kalnieriaus siūles, vienu monentu net susinervinu, kad gal ras ką nors, apie ką aš pats pamiršęs?.. bet išsiskiriam gražiuoju ir kėblinam begaliniais koridoriais link savo tako. Duty free, kvepalai, šnapsas, cigaretės, dar bonbonkės kažkokios. Ir yra, kam visa tai vis dar įdomu, po perkūnais, asortimentas nesikeičia šimtmečiais, prabėgam, pasičiupę alaus, vandens ir šokolado lėktuvui, sulaukiam, įsėdam, kylam. Tuo momentu suvokiu, kaip aš nekenčiu lėktuvų, kaip aš norėjau likt namie, kaip tuoj nuluš sparnas ir visi eisim velniop, Julius džiūgauja kožnoj oro duobėj, kaip kokiose karuselėse, o aš koliuojuosi, prakaituotais delnais atsidaręs alaus skardinę, kurios pusė išbėga ant kelnių- slėgiai čia ar kas, bet ir su sekančiom skardinėm nutiko tas pats, bent jau sugebėjau profesionaliai putas nuleist vėmalų maišan.

Leidžiamės. Dunkst. Stabdom. Lauke balos. Sarkastiškai mintyse šaipausi, kad iš tokios pat vietos ir atskridom, cha cha, pamiršom botikus. Išlipus pasijaučia, kad visgi atskridom kur šilčiau ir gerokai tvankiau- sušuntam per kelias minutes, susigrūdę neaiškiose eilėse prie pasų kontrolės. Kadangi prieš tai mačiau kelias mažas eilutes prie vizų kioskų, tai susidiorginu, kad ten reikėjo susivairuot vizą ir dabar mane, kaip vienintelį neskandinavą su kažkokiu žaliu pasu, drėbs iš eilės. Už langelio sėdi rūstūs turkai, žaibo greičiu dalykiškai daužantys antspaudus į pasus, akmeniniais veidais pasitkidami kožną netikėlį. tuo momentu jaučiuosi mažas šūdinas storas europietis, atvažavęs išnaudot jų tautos. Ateina mūsų eilė. Paduodam pasus, kukliai sustojam prie langelio. Akmeninis Žmogus peržvelgia pasus ir, pakėlęs akis, pastebi Julių- tą akimirką ateina nušvitimas, kad štai jis ir bus mūsų good mood vizitinė kortelė Turkijoje- pirmąkart gyvenime mačiau tokią ofociozinio veido transformaciją į kažką labai šilto, bet tik sekundės daliai. Pykštpokšt sugriaudi antspaudas, ir mes jau Turkijoj legaliai.

Pirma, kas užkliūva išėjus lauk- keisti kvapai. Nebjaurūs, bet kitokie. Kitokie medžiai. Kitokie net paukščiukai, čirenantys tamsoj, eitų miegot, po paraliais. Ir daug turkų. Su geltonom maikėm ir šliūbinėm kelnėm iki pažastų, aiškiai medžiojančių tokius Bagotus Europiečius, kaip aš. Bet aš vėtytas. Prigąsdintas. Išdidžiai tarškinu pro visus savo plastmasinį lagaminą nesidairydamas, kas, kad nežinau, kur. Žinom abu su Virga, kad mus turi paimt autobusas, kuris nuveš iš Dalamano į Išmeler, kur ir apsistosim. Tik tiek. Aš nueinu ieškot autobuso dešinėn, Virga- kairėn, ji randa, aš ne, bet penkias minutes pasimetam ir net spėjam apsiriet, bo abu pervargę, o Julius išvis suraganėjęs.

Kelionė autobusu. Čia pirmąkart pasimato pietietiškas familiarumas- Julius patapšnojamas, paglostomas, pašposijama, vėl pasitapšnojama. susirabaždinam autobusan, atsidarom alaus ir norvegas gidas prainstruktuoja, kaip prisisegt diržus, kaip skiriasi skandinaviška ir turkiška vairavimo kultūros, ką daryt, apvirtus autobusui. Skandinavai, bailiai krizendami, prisiega saugos diržus, aš atsidarau alaus ir susikemšu ausines su neištariamais Uberzeugunstater ir, griaudžiant nacei/fašei maršam, įriedam į Artimuosius Rytus. Žodis „įriedam“ gal ir nėra visai tinkamas, mat susidaro įspūdis, kad visi rieda ant tiek, ant kiek gali- iš autobuso siūbavimo suvokdavau, kad posūkiuose stabdyt nereikia, tiesiog suki vairą ir a vdrug pasiseks, pasisekė visą kelią, bet gal ir gerai, kad važiavom tamsoj, bo jaučiau, kad važiuojam serpantinu, mačiau grėsmingai artėjančią ir nutolstančią apsauginę tvorelę, spygliuotas vielas, kažkokią daugiakilometrinę akmeninę sieną. Tarpuose- trobos, šabakštynai, kažkokie naktį veikiantys turgeliai, knaipės su tamsių žmogystų šaikom, kur niekad neišdrįsčiau prieit, gal jie ir geri, gal aš tiesiog bailys. Kas nors kam nors sakė, kad autobusas privalo stot prie raudonos šviesos? Cha. Melas ir provokacija. Autobusai nestoja. Jie tokie.

Privažiavom Marmarį, kur vidury nakties viskas veikia 🙂 Jei rašau „viskas“- tai tą ir turiu omenyje 🙂 aibės kioskų su maistais, louis vuitton terbom ir versace rankšluoščiais. Jūs netikit, kad už  20 vietinių pinigėlių galit įsigyt originalą? O jūs pasikonsultuokit su pardavėjais 🙂 Dar  minučių ir mes jau ištupdomi Išmeler. Kaimas, kuriame aidi muzika. Ir aidi tiesiai po mūsų balkonu, su vaizdu į jūrą. Registratūra, rankų paspaudimai, woohoo, mes laukiamiausi svečiai, pažnaibomas miegantis Julius, kaip viskas miela, bet miegot miegot miegot.

Rytas. Be manęs daugiau niekas nenori keltis. Julių išprovokuoju su Angry Birds meliodijom, besibaimindamas, kad pražiopsosim xaliavinius pusryčius. Sukylam, leidžiamės liftu kažkur ne visai ten, ir papuolam pas turkes babytes, kurios čia kažką valo ir Julių priima visiškai už savą, čiupina, maigo, kalba savo kalba, Julius kalba savo, visiem gerai, aš nesuprantu nieko, Virga supranta, kad babytė sako, kad ji panaši į Julių. Moterim matyt geriau, aš nesupratau nieko. Čiaumojant atšalusį pusryčių buffe, pasižadu sau daugiau nebevėluot.

Prasikėblinam pirmyn-atgal kaimo gatve, aš išgirstu turko komplimentą „I love you“, nurašau, kad jis nesuvokia, ką kalba, ir apsimetu kurčiu 🙂 galų gale, man atostogos, o ne kurortinis romanas su pederastais.

Paskui tiesiog all day long pliaže, Virgai burbant, kad aš čia vienintelis su šeimyniniais pantalonais. O ir kas, gal aš ir esu vienintelis. Tai vis geriau, negu šalia įsitaisęs moteriškos lyties kalnas be viršutinės rūbų dalies. Bet su kojinėm. Pradžioj buvo ir kažkiek nepatogu ir keista, bet paskui, pamatęs negudrų veidą, nusprendžiau, kad bobikei tiesiog trūksta šulo- matyt, žinojo, kad einant pliažan, reikia dėtis tokį ir tokį rūbelius, bet su triusikais- atspėjo, o toliau- nebesusigaudė, žinojo, kad trūksta dar kažko, tai užsimaukšlino ružavas kojinikes 🙂 Po daug metų tiesiog nebepamenu, kada gulėjau paplūdimy ir net vienąkart išsimaudžiau jūroj, visai šiltoj 28 laipsniai, plūduriuoji tokiam labai sūriam arbatos puodely ir tiek, keista, bet smagu. Nusipirkom iš kažkokio vietinio blūdijančio diedo vynuogių, nelabai apetitnai atrodančių, ale labai skanių, po kurių Julių trumpam sugriebė baisulinė tryda. Paskui pasivaikščiojimai pakrante, pasisėdėjimas su alum, gavau krūvą komplimentų, kokie gražūs mano plaukai ir kaip čia tokių nėra buvę. Kadangi pačios baisiausios bobos gauna x100 kartų daugiau komplimentų, tai priėmiau tiesiog kaip duotybę 🙂 nu bet visvien malonu. Virga pravizituoja Hamam- turkišką pirtį su masažais ir kitais pokštais, lieka sužavėta. Užsibukinam kažkokį lazy boat tripą. Ir va valanda rašymo balkone su alum, aidint karaokei. Turkai turi labai daug kondicionierių. Kaip koriai kybo ties kožnu langu, kas visai nekeista ir taip pat turi labai daug satelitinių bliūdų. Kas irgi principe nėra keista, keista tas, kad jie nenusikabinėja nenaudojamų, o tiesiog prisuka dar vieną papildomą, o į tą seną, atitinkamai pakreipę, sukrauna, tarkim, guminius batus 🙂 arba tiesiog palieka knapsot likimo valiai.. Summa summarum- vienas pamestas rankšluostis ir vienas pavogtas. Ir vienas nusipirktas. Versace 🙂 Pirmos  dienos pabaiga 🙂

Rytas su žadintuvu, kaip darban. Baisokoka, bet prisimenu, kad visgi dar atostogos ir laukia amazing boat trip, kur, kaip parašyta, it is the best, that you can get for you money. Tebūnie, tikim 🙂 staigiai papusryčiaujam, išsikratau iš batų smėlį tiesiai per balkoną gatvėn, motyvuodamas, jog „čia turbūt visi taip daro“, nulekiu nusipirkt naują Lacoste pliažo rankšluostį (nusideru nuo 25 iki 21 liros ir labai savim pasididžiuoju) ir žingsniuojam link taxi boat‘o, kaip maža breiviko šeimynėlė 🙂 dar pamiršau paminėt, kad belekokia skylė, prekiaujanti belekuo, užsikabinus išdidžią iškabą „supermarket“. Tegul tai bus tūkstantis akinių, ar 100 Rolex laikrodžių, ar kažkokie šūdniekiai pusvelčiui, viskas yra „supermarket“.

Sugužėję iš boat taxi į pagrindinį laivą, milžinišką dviaukštę gondolą su valgykla apačioj ir deginimosi gultais viršuj suvokiam, kad atsidūrėm britų salyno gyventojų apsuptyje, kaip vėliau išsiguglinau, jie šiam kurorte vieni populiariausių.

Iš tikrųjų net ir nėra labai daug ką rašyt- plaukimas iš taško A į tašką B, Juliuko apčiupinėjimas, lėkšti pokštai galutinai nuvytusių bobų adresu ir taip toliau, sustojimas, pasipliuškenimas, plaukimas toliau. Iš į šiukšlių maišus įvyniotų dinamikų griaudi prieštvaninis šlamštas- Sabrina, Modern Talking, Joy et cetera. Labai Garsiai.. Buvo žadėta parodyt kažkiek privačių pliažų, kur šiaip nepapulsi. Sutinku, iki 40 kvm papilto žvyro stačių uolų papėdėj savom dviem tikrai neatkerėblinsi, bet ar tai galima pavadint pliažu- suabejočiau.. O vat kainos plauste jau kandžiojasi- mažiukas alaus- 9 liros, kas išeina apie 32 kr, imu jaustis, kaip Bagotas apiplėšinėjamas Europietis 🙂 bet žinau, kad laukia nemokami pietūs, kuriuos keps pats Laivo Kapitono Tėvas ant grilio, subudavoto laivo prieky ant kažkokių rąstigalių. Beklausant, kaip anglai reikalauja fish‘n‘chips, užjausdamas pagalvoju, kaip nyku būtų reikalaut Japonijoj kugelio, net jei jis ten ir egzistuotų..

Plaukiant pasimato ir kažkokių apleistų turistinių kompleksų, griuvėsių, nebenaudojamų sukęžusių švyturių, nedastatytų tarybinio stiliaus griūvančių poilsio namų, gaila, kad neišeina iki jų pačiam dasikrapštyt, stenografuoju viską juoston.

Priplaukiam vieną įdomesnių vietų su kažkokiu juokingu pavadinimu, kurio nepamenu, bet skambėtų maždauk „kulumbubuk“ ir kur yra grota- niekad nematęs, puolu ir ašen vandenin, kuris tikrai yra siaubingai žydras ir skaidrus- matosi velniažin kiek, gudrūs turkai, žinodami iš anksto, pasiūlo akvalangų po 20 vietinių pinigėlių, anglai prisiperka krūvom, mane dusina žaba, nes manau, kad krante tas šūdniekis kainuotų kokias 7 liras, aka 28 kr. Tiek to, pasiplaukiosiu ir taip, gražu, juolab kad ir taip planuoju į daivingą :). Grotoj irgi įdomu, jei niekad nesi buvęs, kažką nupasakot sunku, tiesiog reik įplaukt ir apsižiūrėt pačiam. Parplaukus laivan, Virga vėl bamba, kad aš idiotiškai atrodau su savo šeimyniniais, tačiau aš žinau, kad į mano liekną Apolono kūną moterys žvelgia su pasigėrėjimu, o vyrai- su pavydu 🙂 ką ten tie anglai, nukaušę ir berėkaliojantys jau pusiaukelėj 🙂  mintyse tyliai pasižadu, kad nusipirksiu, jei rasiu, breiviko plavkes. Čia pagaliau pirmu smuiku užgriežia Laivo Kapitono Tėvas- sudiržęs, rudas gerai išsilaikęs 60 metų diedas, primenantis aprūdijusią spyruoklę- laksto per uolas, daro špagatus, virveles, neria nuo labai aukštai į labai giliai. Plausto bobytės susižavėję ploja, pamiršę nusikratyt cigarečių pelenus, mat čia rūkoma visada ir visur. Atsiranda viena gluša rytų europietė, nukabinta turko ir atsirioglinus su vakariniu makijažu. Po maudynių išlipa visiškas ašarojantis helovynas, po pasitrynimų rankšluosčiais- pure living dead. Vaikštau ir prunkščioju 🙂

 

Nuplaukus ligi sekančio „privataus“ pliažo ir papietavus, sukam atgal, pakeliui valandai sustodami dar kažkokiam „privačiam“ pliaže (jie ten pasako pavadinimus, bet imu įtart, kad čia tik marketingas), kur vėl visi lenda pliuškentis, netgi kažkoks palaikis diedas, kuris nesugeba praplaukt 10 metrų nuo laivo iki kranto, kažkur trinkteli, apsižaloja, ir dūsaudamas parplukdomas su rescue team atgal už virvės su gelbėjimo liemene, griaudint aplodismentams.

Laivo Kapitono Tėvas vėl bėgioja su visokiais salto paplūdimiu ir ima primint dresuotą cirko beždžionėlę, bet slapčia viliuosi, kad jam pačiam smagu ir jis tai daro tiesiog pats sau.

Išsiropščiu krantan ir aš, mat toliau stūkso kažkokios trobos liekanos, spygliuotos vielos ir tos gražios pušys, apie vieną kurių jau svajoju savo kieme, taigi sliūkinu pasivogt gurgučio 🙂 griuvėsiai, matyt, visam pasauly vienodi- iš toliau atrodo paslaptingai, priėjus arčiau- šiukšlės ir prišikta. Bet reik turėt atkaklumo atplaukt prišikt tokion vieton, mat per brūzgynus kelio ar tako nepastebėjau, bet laiku pastebėjau kokių 10 metrų šulinį žolėse be jokio rentinio, apačioj giliai vandeny- tik šiukšlės, nuskendusio šikaliaus nepastebėjau. Nusistvėriau gurgutį ir parkuduliavau laivan, kur, ilgai nelaukę, pasuko finišo tiesiojon, link uosto. Prisišvartavom šalia panašios geldos su pavadinimu „captain bullshit“ ir pagalvojom, kad gerai, kad neplaukėm su tuo 🙂 na taip, pencinykiškai praleista diena, bet visai ir negaila..

Pamiegam kiek ir išeinam miestan pavalgyt, bo jau tamsu ir ekskursija iki užmatyto apleisto rajono kuriam laikui nusikelia. Vakarinis kabakų pasirinkimas ne toks ir didelis- nors visas miestelis griaudžia įstabiom meliodijom, tik šalimais esantis viešbutis gali pasiūlyt žaidimų aikštelę vaikam, kas visiškai atsiperka finansiškai- aikštelė knibžda vaikais, staliukai- tėvais. Šiandien nusprendėm vakarienei griebt kebabų, čia visgi Turkija, o ir kebabų kainos svyruoja 6-9 liros, kas visai ir nebaisu. Ateinam, atsisėdam, atkurna padavėjas, aš išdidžiai pareikalauju kebabų. Anas atverčia meniu ir aš liepiu ką nors parekomenduot, kas labai skanu. Ir čia staiga niūriai susivokiu, kad esu sušiktas Bagotas Europietis ir mokėsiu už kebabą 35 vietinius pinigėlius. Virga užsisako irgi kebabą, bet kiek kitokį ir bent jau žino, kad jai atneš kažkokius iešmelius su aviena. Išsaugodamas paskutinius savigarbos trupinius, palinksiu galva ir pasiimu eilinį Efes alaus- šis turkiškas pilsneris maloniai nustebino, tikėjaus, kad turkai gamina visiškai šūdiną alų, o čia še tau- visai neblogas, tikrai lenkiantis ne vieną skandinavišką ar lietuvišką. Atneša apetaizerį- grilintas krevetes, kadangi čia valgėm ir vakar ir nepaskūpijom, tai dar atneša kažkokių bulkų ir keistų padažų, iš kurių vienas primena dantų pastą, sumaišytą su tsatsziki. Nu gal ir nieko, bet tiek to. Aš protingai nusprendžiu, kad čia, matyt, kažkas prie kebabo, atnešta iš anksto. Kai nuneša apetaizerio lėkštutes, velniop iškeliauja visi padažai ir duonos. Negi vysiesi..

Atkeliauja Virgos kebabas- du mediniai iešmeliai, garnyras, daržovės, nieko labai stebuklingo, skanu ir tiek, mėsa kiek sausoka. Ant sekančio stalo susibūrę padavėjai kažką kaitina ant lempelių, mosuoja peiliais, daužo plauktukais ant viso rajono, pila lydytus sūrius ir rėkauja vienas ant kito. staiga imu suvokt, kad čia tuoj bus mano patiekalas ir neapsirinku- po nosim gaunu didžiulę lėkštę, pilną daržovių, garnyrų ir.. cielą ėriuko kojukę. Gražiai iškaulintą ir tobulai iškeptą- sultingą, minkštą, tirpstančią burnoje. Gaila, kad nepamenu pavadinimo, parekomenduočiau kiekvienam, tikrai labai skanu, jei būčiau karalius- valgyčiau ją kasdien pusryčiam, pietums ir vakarienei 🙂 Kas užkliuvo, tai kad garnyras susideda iš krūvos nederančių dalykų- jei jau davei ryžių, tai nedėk bulvių. O kad jau įdėjai, tai neprikrauk pommes frites, po paraliais. Aš neišmanau turkiškos maisto kultūros, gal čia priimta suvalgyt tik vieną, patikusią garnyro rūšį, tai susikemšu viską 🙂

Toliau tiesiog pasiblūdinėjam šėlstančio kaimo gatvėm- kožnam kabake- balius, kožnam supermarkete- tuščia, bet atvira ir esi laukiamas 🙂 nesiderėdami nusiperkam labai skanių vaisių iš diedo pajūry ir sukam namo, aš dar užlekiu į vietinį supermarketą šiek tiek efes ir julius gauna dovanų čiupačiupsą ir dar ledų nuo geriausio draugo Ali (supermarketo savininko sūnaus po langais). Beje, teko pastebėt, kad geriausia atsiskaitinėt vietinėm lirom. Priima eurais, doleriais ar svarais, bet kuo didesnis pinigas- tuo šūdinesnis kursas. Aplink zuja mopedai belekokiais greičiais ir beliakokiom vietom, panašu, kad KET čia labai skiriasi nuo lietuviškų- nei tau šalmo reik, nei tau greičio apribojimų laikytis nei tau išvis reik važiuot gatve 🙂 kur nori- ten ir važiuoji. Ir kaip nori. Kaip jie nenusivožia- nesuprantu. Žiūrint į mopedų ir neaiškių pusmotociklių jūrą, dingteli, kad su savo motociklu būčiau čia Labai Bagotas Europietis. Tiesa, iki pirmos kolonėlės, mat kuras čia- brangiausias Europoj. Dabar, sėdėdamas ir skrebendamas, besiklausydamas karaokės apačioj, pagalvoju, kad jei būtų mano valia- įsteigčiau Natų Policijos Departamentą, kuris galėtų šaudyt be teismo kožną bebalsį. Jei tesugebi baubt, kaip sudilęs reduktorius- eik pas save rūsin ir kauk, o čia žmones ilsisi.

Summa summarum- vienas rankšluostis nusipirktas, vienas pamestas rastas pliažo darbuotojų. Ir dar- kebabai- labai reliatyvi sąvoka, toli gražu ne tik lavašas, prikištas majonezu užlietų nuograužų.

Rytas prasidėjo traiškanotom akim, mat naktį Julius, atėjęs pas mus lovon, išdribo besivartydamas ir prasiskėlė smilkinį į spintutės kampą. Kaip tyčia, tą patį, kurį visai neseniai buvo prasiskėlęs į stalo kampą, tai buvo ašarų, kraujo bala, kompresai, pleistrai ir panašiai. Sukilom, papusryčiavom (Julius aptapšnotas, apglebėsčiuotas ir užjaustas viso sutikto personalo) ir išžygiavom zonduot apleisto turistinio komplekso, esančio pajūry iškart už miestelio. Eidami pajūriu atsirėmėm į kartono gabalais užtvertą krantinę ir pasukom atgal serpantinu aukštyn, vildamiesi, kad rasim kokius laiptukus žemyn. Apleistų statinių kvartalas išsidėstęs praktiškai stačiam šlaite, kurį kelias kerta per vidurį- vienoj pusėj- skardis žemyn, kur matosi kiauri stogai ir sąlyginai naujai sumūryta apsauginė tvora, kitoj pusėj- gal 10 metrų aukščio aklina akmens mūro siena (po paraliais, kažkas turėjo visa tai sumūryt!!!), kurios viršuje boluoja tuščios baltų namukų langų akiduobės.

Prieinam laiptus viršun- barikada iš šlamšto, tipo, eit ten negalima. Pamatau kelią apačion, bet nespėju apsidžiaugt- plevėsuoja turkų vėliava ir kažkoks mėlynas stendas su jų marmalyniškais užrašais, vartai pradaryti. Eik, suprask, žmogus, ką ten reiškia, gal parašyta „šaunu be perspėjimo“… Priėjus arčiau, matosi trys nedraugiški diedai, žiūrintys televizorių. Pirmadienį ryte. Dirba, matyt. Išvis pastebėjau, kad turkų diedai mėgsta būriuotis po tris kažkodėl, tiesiog Šventosios Trejybės šalis. O senesnės moterys vaikšto po vieną, bet visąlaik su kokiais nors rakandais ar dirbdamos- valydamos, pernešdamos, rodydamos. Žiūrint į tas tylias matronas, pamažu ateina suvokimas, kad va ant tokių bobų ir laikosi mūsų pasaulis, o vyrai- tik erzinanti dekoracija, generuojanti blizgančių šūdų ir buterbrodų verslus..

Rėpliojam aukštyn. Matosi, kad šis kelias turistam neskirtas- asfaltas apverktinos būklės, uolos aplink išrašinėtos užrašais „(turkiškas vardas kurio nepamenu) myli katią“ ir panašiai, pakelės nušiktos šukėm ir visom kitom įmanomom šiukšlėm. Galų gale atsiremiam į šlagbaumą (purviną virvę), ir siaubingai surūdijusius stendus, kuriuose parašyta (vienas jų- angliškas), kad toliau mašinom važiuot negalima, o praeit galima, tik gavus leidimą ofise. Ofisas- šalimai riogsantis surūdijęs jūrinis konteineris su keliais langučiais, dviračiu ir skalijačiu šunimi, viską apvainikuoja susiraukęs diedas, kuriam Bagotas Europietis aiškiai nedaro jokio įspūdžio. Tolumoj lyg matos visiškai neturistinis kaimas, kurį labai maga aplankyt, tačiau su Virga ir Julium toliau eit nesiryžtu, atidedu šitą projektą ateičiai, pasiklausinėsiu viešbučio personalo, kas ten ir kaip. Einant atgal, sutinkam neaiškios tautybės trenkto veido keistai beblūdijančią bobą, kuri laužytai angliškai paaiškina, kad vakar čia matė mažiuką benamį vaiką ir šiandien atnešė jam pavalgyt ir tikisi, kad jam nieko blogo nenutiko. Aš susinervinęs imu galvot, kad čia jau reikia kažką daryt, nes psichinė tuoj pareikš kokias nors pretenzijas į Julių, bet pasirodo, kad tiesiog blogai nugirdau- „kid“ vietoj „cat“ 🙂

Grįžtant sugalvoju nusipirkt akvalangą, mat vakar laive siūlė po 20 vietinių pinigėlių, bet pagalvojau, kad čia ir taip brangu ir nusipirksiu papigiąja vienam iš 1000 supermarketų. Užeinu, išsirenku, klausiu, kiek. Sako, 28 pinigai. Kokia, sakau, paskutinė kaina. Sako- 23.  Ėėė, tėvai, sakau, laive- 20, o ten- viskas brangiau. Tai ima man rodyt visokius, kurie po 20, kurie tipo kaip laive. Gal ir nemeluoja, bet aš jau jaučiuosi Nedurnu Bagotu Europiečiu ir sakau, kad jei nori- duodu 20, jei ne- einu. Tai jis atseit nori, bet kiša man tą paprastą 🙂 Nea, sakau, nieko nebus, einu kitur. Tas staigiai dingsta, aš imu eit. Atsiveja rėkdamas, kad gerai. Imu tą, kur nusižiūrėjau, pardavėjas grūda išpakuotą, aiškindamas, kad čia toks pat. Aš jam baksnoju, kad aš kalbėjau apie tą įmantresnį (nežinau, kuo, bet atrodo prašmatniau ir tiek), turkas, grieždamas dantim, sutinka. Išžygiuoju, širdy besididžiuodamas savo apsukrumu, turkas išlydi be „majfriend“ ir šypsenų, gal tikrai pavariau, kaip vietinis? 🙂

Likusią dienos dalį nenutinka nieko įdomaus- pasipliažinam, nusiperkam Labai Skanių Vynuogių (po šimts, grįžę namo, nebegalėsim valgyt parduotuvinių, čionykštės- tobulos), grįžtam ir visi sumingam kūdikio miegais, netgi užsiklojam- visgi šalta, gal kokie tik 23, ot tai greit pripratom..Pažadina kačių karaoke, šiuokart tiesiogine prasme- dvi katės rengia koncertą pačiam centre tiesiai po langais. Išsikuičiam vakarieniaut, šiuokart galvojam už pigiau, bo kasdien išmest po beveik 400 kr vakarienei ėmė darytis žaba. Nusukę į atokesnes gatveles, ėmėm skanuot visu meniu ir baigėsi vistiek tuo, kad gavom užsukt į tų pačių kainų kaboką, nes tiesiog nemokam pasakyt „ne“ įkyriam siūlymui užeit, kas keisčiausia, kad jis visai neatrodo įkyrus, bet toks. Na nežinau,. Paperkantis. Ir net išėjus norisi ten grįžt- nemokami apetaizeriai, milžiniškas dėmesys Juliui, po visko dar kaboko sąskaita kavos/arbatos, atsisveikinant- rankų paspaudimai ir pasiplekšnojimai. Jeigu visa tai- tik marketingas, po šimts, jis vistiek veikia 🙂 Po visko dar apsukom ratą per kaimelį- figmedžiai, granatmedžiai, kažkokie neaiškiamedžiai, prisikimšau kišenes gurgučių ir tujos sėklų (?), įsivaizduodamas tobulą spygliuočių sodą namie 🙂 Nusibeldę kitan kaimo galan, dar kartą įsitikinom, kad civilizacija baigiasi sulig turizmo zona- dingsta gatvių apšvietimas, grindinys, kepsnių aromatus pakeičia atliekų smarvė, vejas- prišiktos vištidės, o gyvatvores- spygliuota viela.. Nesaugumo jausmo neatsirado, tačiau grotos ant langų ir area 51 tipo tvoros suręstos turbūt ne be reikalo…

Summa summarum- su rankšluosčiais nenutiko nieko. Ir man patinka tos kelios nuo šeimos pavogtos valandos, skrebenant klaviatūra balkone. Jei turėčiau nors kokių literatūrinių sugebėjimų- būčiau rašytojas, gyvenantis Turkijos Balkone.

Rytas. Pusryčiai. Pliažas. Virgos burbėjimas, kad aš su savo šeimyniniais vėl griūnu iš konteksto. Kai, išlipęs iš vandens, eilinį kartą susisagstau guzikus, pasižadu, kad dabar tai jau nusipirksiu ką nors. Kai tik Juliui pabos kėpsot pliaže ir užsimanys ko nors kito. Užsimano gana greitai- šokoladinio pieno, kurį pamiršau viešbuty, kuris yra kitoj pusėj gatvės, praktiškai 2 minutės ėjimo. Jei būčiau Čingizas Aitmatovas- pasakyčiau, kad prasidėjo Ilga, Kaip šimtmečiai, Valanda. Ar kelios. Stenografuoju chronologiškai.

Kaip tik pradėjom vykdyt programą „Julius be pampersų“. Programa prasidėjo viešbučio kambary bala ant balkone ir šlapiom pėdom per kambarį. Ko nepasitaiko, aš visvien esu Šaunuolis Tėtis, viską sutvarkau ir patraukiam pirkt man plavkių. Artimiausiam supermarkete randu Labai Oranžinius Maišus ligi kelių. Kaip tik man. Prisimieruoju kelis (pasirodo, dar būna dydžiai skirtingi), nusideru kelias liras, nusiperku. Tada sugalvoju, kad reikia užsisakyt white raftingą (nežinau lietuviško termino, bet kai plaukiama kalnų upėm per slenksčius su visokiom valtim ir plaustais), žinau tik, kad tai- vienas pavojingiausių sportų ir per daug namie nesiafišuoju. Tuo pačiu imu derėtis, nes aš gi Nedurnas Protingas Europietis, tai finale pasiimu raftingą sau ir du daivingus (sau ir Virgai, kuri visai to nenorėjo ir pyks, bet gavau jai 50% nuolaidą) , pamiršau paminėt, kad diedas- rusakalbis turkas, ir kad lietuviai- jo draugai nu ir viskas ta pačia dainele. Tuo metu ima kažką balbatuot rusakalbio turko partneris turkakalbis turkas ir rodo į Julių, kuris šokinėja ant turkiškos sofos. Tik jis jau nebešokinėja. Jis daro sysiū. Jau padarė. Aš puolu vaizduot Mandagų Europietį, mintyse keikdamas antipampersinę programą. Mano Geriausias Draugas rusakalbis turkas mostaguoja rankom ir rėkia, kad čia viskas gerai, vaikai mūsų ateitis, aš koliojuosi, kad čia nieko gero, apsisiusinęs kaltininkas bando tyliai retiruotis iš teritorijos. Galiausiai turkas apverčia matracą ir rodo man- viskas ok, sausa. Nu, sausa, tai sausa, žygiuoju link bankomato. Lėtai, nes Juliui dar ir įsispiriamų kroksų programa, kuriuos jis pameta netikėčiausiose vietose, pvz, vidury gatvės. Kas buvo Turkijoj- žino, kad tai tas pat, kas būt sutrauktam mėšlungio ant bėgių prieš lokomotyvą. Palikę tapkutę, lekiam kelkraštin, paskui lekiam pasiimt. Kažkoks praeinantis turkas aptapšnoja Julių vėl, bala žino, gal kad šviesus jis?.. Neįsivaizduoju, kad čia kas nors kaip nors galėtų nuskriaust vaiką, jei nekalbėt apie eismą. Anyway, daeinam iki bankomato. Pirmos kortelės neima. Antros- irgi. Kadangi viskas suraizgyta dailia vietine kalba- atsitempiu Savo Geriausią Draugą turką. Nepavyksta ir jam. Pasiklausiu, kur dar yra bankomatų, gaunu painų nupasakojimą, einam, pasiklystam, randam. Pirmas bankomatas išspjauna abi korteles atgal. Niūriai primetu, kad pas mane grynų kokia 20, pas Virgą- koks 100 vietinių pinigų, su kuriais reiks maitintis virš 10 dienų. Antrasis, ačiū apvaizdai, sutarška ir išduoda prašomą sumą. Grįžtam atgal, turkas kažkur pasiplovęs, aš prisėdu ant apversto matraco palaukt, imu vartyt žurnalus, o Julius ima stangintis ir norėt kakū!!! Be pamperso. Joptararai, bandau dar kažką tartis, derint, galop pasisodinu ant kelių- tegul šika čia, jei jau taip nori, nu nepatogu prieš žmogų, kad va, Mūsų Ateitis vieną pusę matraco apmyžo, o kitą susiruošė aptriest. Vdrug dar nuolaidą nuims 🙂 Atėjo turkas, susitvarkėm reikalus, viskas sėkmingai liko Juliui kelnėse. Fuuu. Dar pasiklausiau, kas ten per kelias, kur praėjimo nėra link to kaimo. Tai mįslingai palingavo galva, kad nėra ten kelio, nėra ir tiek ir pamiršt. Mhm, intriga tik padidėjo 🙂

Grįžtant namo, truputį pasiderėjom, pasiėmėm pripučiamą čiužinį. Užėjom namo, Julius prisiusino kambary. Susitvarkėm. Išėjom. Atėję pliažan, susivokėm, kad pamiršom čiužinį. Grįžom, susirinkom, vėl atėjom pliažan, aš jau visiškai nebeiškrentantis iš konteksto- su pripučiamu čiužiniu, akvalangu ir Labai Oranžiniais ee… pantalonais? Whatever, dabar dar labiau atkreipiu visų dėmesį. Užsisakau alaus ir suplukęs prigulu. Begalinė valanda pasibaigia. Šalimais įsitaiso krūva pagyvenusių anglų, iš kurių vienas diedas imasi užiminėt lakstantį Julių- kalbasi kiekvienas savo kalba, vienas ploja, kitas šokinėja, aš, savo ruožtu, klausausi, ką diedas pliauškia, tiksliau- ne tiek klausau, ką, bet daugiau- kaip, labai graži ir taisyklinga šnekta, nesu dialektų specialistas, bet įsivaizduoju, kad Dikensas viešai turėtų būt skaitomas būtent taip.

Pagaliau išsipokuoju akvalangą ir užsirioglinu ant čiužinio, mat Virga užsikeberiot nesugebėjo, vis nuvirsdavo, Julių priplukdžiau ir užsimanė miego, tai praplūduriavau gerą valandą, pakišęs galvą po vandeniu- nieko superįspūdingo, bet keistos žuvys, kirmėlės, žolės ir šiukšlės pilnai kompensavo nuobodų svilimą ant gulto, akvalangas on the beach- must to have 🙂

Įmigusį ant kranto Julių teko kelt jėga, parėjom, persirengėm ir vėl išsirengėm pašliurinėt pakraščiais, kur tamsu, keistos knaipės su dešimteriopai mažesne kaina,be baltų kalnierių ir nesuprantamais patiekalais, gatvėse- katės, rakandai, per tvoras svyra granatai, figos ir kiti egzotiniai vaisiai, nors imk ir skink, bet jie gi už vagystę dar ranką nukirs..Nors tamsu ir visai niekas neaišku, bet saugumo jausmas keistai neapleido, o gal daugiau durnumo jausmas, bet kolei kas agresijos apraiškų nepastebėjom.

Grįžom į savo viešbučio restoraną iš lojalumo, bo visi labai mandagūs, o mes arbatpinigius pastoviai kitur pražarstom, užsisakėm turkish surprise (vis ragaujam ką nors nauja), Julių užima personalas, spoksom į jūrą, laukiam. Vėl ateina padavėja, gaunu komplimentų plaukam, net paprašo paliest. Kiba tikrai nemačius?.. Julius dūksta su katyte J Atneša tą surprise. Atveža ant ratukų. Tokią besikūrenančią viryklę, apsuktą folija, kur keptuvėj troškinasi aviena su daržovėm, iškrauna į lėkštes su ryžiais ir bulvytėm fri. Tebūnie tos bulvytės, bala nematė, čia jas turbūt ir su ledais paduoda.

Pasiklausinėju barmeno apie uždarytą kelią, aa, sako, tai ten uždarytas, bo tiesia  per aplink, o tas uždarytas, ba blogas. Kaip ir logiška, bet tie blynai su užrašais „no trespassing“ ant tiek aprūdiję, kad kelią, matomai, tiesia dar nuo Atatiurko laikų. Tiek jau to, šią dieną taip ir baigiam.

Summa summarum- ne visi anglai- kiaulės ir aš myliu turkišką virtuvę.

Rytas, šiandien pranašauja daug lietaus, todėl niekur neisim. Pavalgom pusryčius, kurie jau ima įkyrėt savo monotonija, grįžtam, susikuičiam ir žygiuojam miestan, nes šiandien- Turgaus Diena. Apsiniaukę, vėsu, bet nelyja, tvankuma. Daėję, kur, kaip supratau, turėjo būt turgus- nieko nerandam. Bet matosi, kad žmonės iš kažkur grįžta, nešini tokiais pilnais kaip šiukšlių maišeliais, pagal nenutrūkstamą srautą neblūdydami atrandam turgų, kurį galima padalyt į dvi dalis- autentiškas žemės ūkio gėrybių turgus ir šūdų gariūnų turgus, apie pastarąjį nėr ką ir sakyt- dolčegabana šliurės ir channel nr5 kvepalai, atmiešti kastetais ar vafliniais konversais.

Virga priperka kažkokių skudurėlių Juliui, sako, kad pigu labai, aš už labai pigiai nusideru HD bomberį, net negaila, jei ir suirs. O va daržovių turgus tai kažkas unikalaus- tokie tipažai, kad drąsiai būtų galima padaryt geriausias savo gyvenimo nuotraukas bet. et. Nedrąsu. Virga prisiperka maišiukų prieskonių už Labai Pigiai (maišelis šafrano- 15 pinigų, nepasakysiu gramais, bet tiek, kiek tilptų į cigarečių pokelį), dar maišą vaisių pas šaižiai „jesplyz“ rėkaujančią bobą . Jesplyz yra pagrindinis turgaus žodis, jį čia rėkauja visi visur ir garsiai, man kyla abejonių, ar jie išvis žino, kas čia do žodis. Dar labai rėkauja lavlydžiavly, į ausį praktiškai. Tik rūstūs kalniečiai tūno už savo neaiškių daržovių kalnų tyliai, gręždami akim judančią masę. Man pozuoja prieskoninis diedukas su skrybėle.

Jei ne pavargęs Julius- galėčiau čia būt iki pat vakaro, mintyse keikiuosi, kad  kažkas kadaise sugriovė Babelio bokštą- prie porcijos rakijos tikrai turėtume apie ką pasikalbėt..

Grįždami pagaliau randam priemiestinę skylę su pigiais trū kebabais, atsisėdam, užsisakom, atneša. Su tom sušiktom bulvytėm fri, kaip nesveiki kokie, nežinau, gal čia anglai juos taip išmokė?.. Pradžioj ta dešrelė už 9 pinigus pasirodė blozna ir sausa, bet finiše abu likom patenkinti- sotu, skanu ir per kraštus nedrimba, mūsų kebabistai galėtų pasimokint bent susukimo technikos. Kyštelim nosį į vietinį atrastą tikrą supermarketą- niekuo nekitaip, negu mūsų koks mažulis provincijoj, yra visko- nuo baby shampoo iki rakijos. Pasigedau rūkytų gaminių gausos ir žuvies skyriaus- yra, bet labai kukliai, gal kad kurortas?. Kainos brangios. Deep frost skyriaus nėra išvis. Alus- brangesnis, nei Sistemoj. Nusiperkam šio bei to, aš dar pagriebiu nematyto alaus ir basturmos (vytintos mėsos). Grįžinėjant įvyksta stebuklas, ko pasekoje imu įtikėt, kad Julius- būsimasis Mesijas. Jau pavargęs ima zyzt, kad nešt, to, ano, ant galo išstena „sadainiooo!!!“ tą pačią sekundę iš už nugaros išdygsta rankos, apsuka Julių ir kažkokia boba gatvėj Juliui įbruka čiulpinuką. Stovim apšalę 🙂 boba kažką subalbatuoja savo kalba ir nueina savais keliais. Kas, kad Julius nemėgsta čiupačiupsų, stebuklas užskaitytas 🙂

Pailsim, apsižiūrim pirkinius, suvalgom mėsą (man- pusė velnio, Virgai- neskanu). Pasisėdim prie internetų- Virga per Gmaps atkuičia, kas gi už to šlagbaumo, kur nebegalima nueit toliau. Satelito nuotrauka iš viršaus man primena kažką, susiijusio su karyba, Virgai- kažkokią privačią didelio biudžeto rekreacinę zoną. Ką čia, žmogus, žinai, gal kokio eilinio abramovičiaus vila. Šiaip ar taip, idėją papult anapus numetu lauk. Vakarop vėl išsiruošiam zonduot netyrinėtos miesto dalies, šiuokart užklystam, matomai, į bagočių rajoną- daug tykių didelių, gražių privačių namų. Didelių ir labai didelių. Man tas stilius nelabai prie širdies, bet, tenesupyksta tautiečiai melejonieriai, gražiau, nei pas mumi..Grįždami užsukam į kažkokį labai turkišką kabaką suvalgyt kažko labai turkiško be mėsos net (nepamenu pavadinimo), bet nepykstu, nes skanu ir jau noriu miegot. Už akių vėl užkliūva daili turkiškai angliška gramatika- famAus turkish meal – ir čia prašmatniam meniu su nuotraukom 🙂 klaidų ir keistų pavadinimų čia daug, bet tik dabar sugalvojom konspektuot, tai galvoj išliko tik keli, dar vienas iš jų- jachta „Mega Diana“ ir užrašas kažkokioj skylėj prie meniu „have a enjoy meal“ o kaip jum „hot drinks, gold drinks?“, dienos topas- „half price evertink“ 🙂. Ir mopedų pavadinimai neblogi, kaip antai Vesta ar HD 200 EVO…Summa summarum? Poilsis irgi vargina. Ir pastovus ėdimas irgi. Ir dar, kad visi rūko, kaip pasiutę.

Vėl rytas. Šiandien- daivingo diena, papusryčiaujam ir kutenamės į susitikimo vietą. Atvažiuoja kledaras dolmuš autobusiukas (čia taip vadinasi mikriukai, vairuojantys baisiau, nei kauniškiai), susėdam, pavažiuojam kilometrą iki mūsų vietinio molo, geriau jau būtume atėję pėsčiom 🙂 Laivas vadinasi „barakuda brothers“. Nu vis ne mega diana ar captain bullshit, čekinamės, ir čia paaiškėja, kad turkas mane apmovė dailiai 🙂 įklijavo ne nuolaidą daivingui dviem, o vieną daivingą ir vieną svečią už pusę kainos, sumoje gaunasi, kad plaukia Virga, kuriai visai neįdomu ir būtų neplaukus išvis, o turkas pliuse 25 pinigėlius, dar bandau aiškintis su kapitonu, katras gūžčioja pečiais ir nieko nežino, aš mintyse juokiuosi iš savo naivumo, kad padariau turką. Turko nepadarysi. Jis visada tave padarys. Laivas- be jokių turistinių šūdų, viršuj- primėtyta plonų čiužinių, apačioj- keli stalai, viskas gana spartietiška, kontingentas irgi neišgveręs. Laukia du nėrimai po pusvalandį, visa diena, nemokami pietūs, saulė nu ir kitos baikos. Tik išplaukus, suvokiam, kad laivas visiškai nepritaikytas Juliui, mat antram aukšte tvorelės labai simbolinės, apdengtos tik nepritvirtintu reklaminiu tentu, o Julius, misdamas beveik vien angliavandeniais, pasidaręs superaktyvus- rėkia, bėga, šoka, puola, kanda- galima būtų uždaryt į narvą ir už pinigus balagane rodyt. Nuo pat pradžių Virga puola tylion isterijon, bet laivas- ne troleibusas, neišlipsi. Praplaukiam tą mistinį uždarytą kelią- pasirodo, šlagbaumas saugo įvažiavimą į didžiulį nebaigtą statyt ir apleistą rekreacinį centrą. O gal privažiavimą prie tolėliau palmėse skęsatančios vilos ir prisišvartavusio dvistiebio burlaivio, jau net nebe jachtos. Susidomėjimo kažkiek lieka, bet jau visai nedaug. Senų išmintingų diedų prie avių bandos visvien ten nebesutiksiu.

Atplaukiam į vietą, išmetam inkarą, prasideda instruktažas. Kaip kvaila, jis galėjo įvykt plaukiant, bet matyt, labai patogu tempt laiką. dauguma- naujokų, vienas yra nėręs, Virgai, esant poreikiui, galima dapirkt nėrimą. Julius raganėja, maišo, varo stresą, stengiuos klausytis, ką aiškina ir tuo pačiu leist kitiem klausyt, surinkinėdamas Julių iš įvairių pakampių visą rėkiantį, Virga jau visai tyli. Lyg išklausom, leidžiamės į apatinį denį, renkamės ekipiruotę. Gaunu skirtingų dydžių ląstus. Sako, kad ok, nors vienas smukčioja. Nu  jiem geriau žinot. Ateina pasiūlyt nufilmuot, nufotografuot po vandeniu, sako- 75 liros tiem kitiem. Anie sutinka. Aš sakau, kad man nereik. Nueina. Aš tyliu. Grįžta ir pasiūlo už 30, bala nematė, tegu fotografuoja, nekasdien. Rengiamės toliau. Užkabina švininį diržą, pasidaro truputį spooky, atsisėdu, sumaukšlina visą equipmentą, įleidžia kažkierk oro į liemenę, kad nenuburbuliuočiau, liepia prisispjaudyt į akvalangą, kad nerasotų ir, įkišę burnon nepamenupavadinimovisai nu kur kvėpuot, įgrūda vandenin. Plūduriuoju. Per tą šūdą gaunasi kvėpuot visai. Bet labai sunku ir nepatogu, blogiau, nei tarybinė dujokaukė mokykloj. Pametu tą, kur per didelis bet ok, lastą. Dasikapanoju iki geldos ir išsireikalauju naują porą. Bandau kišt galvą gilyn- dar blogiau, kažkaip išvis užima kvapą, ar psichologija, ar sugedęs tas aparatas, bet esu jau ant panikos ribos, kaišioju galvą po vandeniu, koliojuosi mintyse rinktiniais žodžiais, niekas nesigauna, vos ne spazmai apima, atplaukia instruktorius ir klausia, ar viskas ok ženklais. Man niekas ne ok, visiškai niekas, man šūdai ir myžalai, aš noriu namo, į restoraną, alaus, gulėt ant smėlio, skaityt naujienas, beleką, bet tik nebūt šitam viduramžių riterio kosčiūmėly be oro ir galimybės eit, o ne plaukt, velniop žuvis ir kapitoną Kusto, aš noriu namooooooooooooooo!!!!!!!!!!! Vietoj to aš parodau ok ženklą ir tas svolačius, pasukaliojęs kažką ant mano liemenės, paleidžia mane dugnan. Neminėkit bloguoju. Pasižadėjau po mirties jam vaidentis ir žvangint grandinėm. Jei būčiau galėjęs- būčiau apsiverkęs, bet tai kaip tada žiūrėt per akvalangą?.. Ėmiau dust, krūtinę ėmė spaust, gerklėj prisirinko skreplių, ėmiau pergyvent, kad nepaklausiau, o kaip nusispjaut po vandeniu, nes ėmė kauptis tokie, kur nenuryjami, iš strioko, ėmė atrodyt, kad baigiasi oras, neužpildė sumauti turkai, paliko likimo valiai ir kitus gramzdina, mano blogas sukandimas, įkvepiu jūros vandenį, žuvys, eikit iš čia, čia miršta lietuvis toli nuo Tėvynės ir beprasmiškai, ausys, AUSYS!!!! Nežmoniškas skausmas ausyse, atsiminiau, kad reikia susimt už nosies ir pūst neišpūtus, padėjo.

Kažkuriuo momentu susivokiu, kad viskas ne taip ir tragiškai, matyt, būsiu perlipęs barjerą baimės- ir įdomu dugne, ir žuvų spalvotų daug, tik ką veikt? Instruktorius prikabina kiekvieną prie akmens- t.y., liepia laikytis ir paeiliui fotografuoja/ filmuoja su žuvytėm, na taip, įspūdinga, kaip pirmąkart- duoda batono rankon ir sulekia šimtai įvairiaspalvių, griebia, tempia, žnybia netgi, ir didesnių atplaukia, kilograminių, bet nepiktybinės tokios. Kažkam kažkas pasidarė negera, ištransportavo viršun. Ėmiau šalt ir pasidarė nuobodu sekt kitų fotosesijas, ėmiau dugnu slankiot aplinkui, staiga barbena kažkas į galvą- pasirodo, dar vienas instruktorius viršuj, dabojantis tokias paklydusias aveles, kaip aš. Grįžtu prie savo akmenėlio. Gražu ir įdomu jau ir nebedusina visai, pasiplaukiojam dar žąsele, instruktorius kažką kožnam pasukalioja, iškylam, it plūdės, nurengia, susirabaždinam geldon. Ragana Julius baigia į kapus nuvaryt Virgą. Nusprendžiam pradėt dietą be angliavandenių. Gaunam nemokamus pietus- po pusę batono, kur įkišta dešros ir pomidoras, gal dar sviesto. Atliekom visi maitina žuvis, nuo kurių vandens paviršius net verda.

Antras nėrimas, jau gilesnis, pirmas buvo, berods, iki 3 m, antras- iki 6 m. Pasiimu savo heavy duty videokamerą, kuri laiko, kaip parašyta, iki 1,5 m ir kažkur 4 m gyly užsilenkia mirgėdama. Dabar džiūsta, nu mažu veiks dar, panasonic visgi, jei ne- visvien buvo morališkai pasenus. Antras nėrimas buvo įdomesnis- nedrūnijom lygioj vietoj, plaukiojom žąsele, pūtėm užėmę nosį, landžiojom pro povandenis grotas ir panašiai, daug žuvų ir keistų dugno gyvių, visai nešalta, kai dirbi (pirmąkart sušalau kabot), turėjo būt pusvalandis, bet prabėgo, kaip 10 minučių (Virga sako, kad tiek ir prabėgo, nebūtų turkai). Ššššnypšššt ir aš jau vėl viršuj. Atiduodu įrangą, nuplaukiu link kopėtėlių, Juliaus batareikos jau į pabaigą, bet dar guvus.

Plaukiant namo Virgas deginasi, Julius kakoja, aš galvoju, kad visai nieko būtų turėt nardymo įrangą, bet gerai pinigų būtų gaila, o su bloga- nuskęsčiau ir t.t…

Grįžtam, olinkliūdinių šernų vada lieka laukt transporto, mes nužygiuojam namo, bo vos puskilometris paplūdimiu. Atsisukę už kelių šimtų metrų matom, kad vada mėžia molu- matyt, pasakė, kad reiks ilgai laukt. Whatever, grįžtam namo ir griūnam pasliki sieston.

Apie ką mes čia? Ai, prabundam ir sugalvojam važiuot į Turunč, jei lietuviškai. Bandom susigaudyt, kur ta dolmušų stotelė, perkėblinam su nedamiegojusiu Julium per kaimą, nerandam, paskui randam, laukiam, prisitato žvitrus taksistas, pasisiūlantis pavežt už 30 pinigėlių, bo kaina šiaip 50, bet mes labai faini. Mum netinka, bo dolmuš mikriukas tekainuoja kelis pinigėlius, dar kiek pastovim, aš užsizyziu, išeinam iš stotelės, žinoma, mikriukas užkart pravažiuoja, Virga burba, aš motyvuoju, kad nuotraukos visvien būtų šūdinos, bo jau temsta. Einam link Marmario greitkeliu (yra koks tai šaligatvėlis vienoj pusėj), užkilę kavon, randam trū vietinį kaboką su odejalais, kaljanais, analfabetiniu personalu ir panašiai, tiesiog turkiška pakelės užeiga vietiniams, kurie, aišku, žaidžia nardais. Nesusikalbėjęs pirštu surodau, kad to to ir ano. Atėjęs prie stalo, randu Virgą rodančią vėl, matyt, kažko nebuvo. Gaunam vėl po kebabą, imu įtart, kad čia viskas, kas su mėsa, yra kebabas. Ar buvo bulvyčių fri? O kaip gi 🙂 Šalta, pučia vėjas, kedenamės namo greičiau, Julius be perstojo rėkauja jėsplyz, manau, kad jei per sekantį turgų pastatyčiau Julių ant bačkos ir paleisičiau į marčias kokias senas tapkes- nueitume į pliusą. Grįžtant sugalvojam, kad dar nenorim namo ir kulniuojam į šalimais esantį restoraną su vaikų žaidimų aikštele. Mes sėdim lauke, knaibom seafoodą, o viduj- aibė žmonių, matyt, laukia kažkokio renginio. Išeina diedas su mikrafu ir kažką parėkauja, ir staiga paaiškėja, kad čia olinkliuziv kiaulių vada, viskas įskaičiuota, loviai patiekti, marš pagal komandą ėst 🙂 pagalvojam, kad niekad taip nenorėtume, mirk iš nuobodulio- valgyt pagal grafiką, ten pat ir žinot, ką. Ne ne. Mum atostogos, mes ne armijoj ir mes ne riebūs paršai. Anksčiau buvo keista, bet po Edvardo reprotažo (must to read) http://sillwio.wordpress.com/2012/10/09/turkija/  jaučiam tik pasigailėjimą 🙂 Pasėdėjom, psigrožėjom reginiu ir iškulniavom miegot. Dar galiu pasakyt, kad mūsų šeima- unikumas, mat visi perspėja saugotis trydos ir panašiai, o mes vaikštom titnaginiais viduriais, Juliui net žvakutes jau statėm, aš nebrokiju vandens iš krano ir visvien rezultatas prie prastesnių 🙂 kaip Julius nepasigauna kokios dizinterijos, čiulpdamas turėklus laivuose- protu nesuvokiama…Summa Summarum- Niekad niekaip nebūsi gudresnis už turką. Good Night.

Penktadienis, šiandien esam suplanavę zonduot Marmarį, pavalgom, susikuičiam ir išklebam su taxi boat‘u. Kelionė gondola neprailgsta, kepina saulė ir štai mes jau Marmario senamiesty. Smunkam pavėsin pro vietinius supermarketus- čia pirmą kartą imu respektint turkų tiesmukiškumą- kur dar pamatysi krautuvėlę su šimtais laikrodžių ir pavadinimu Original Fake? 🙂 Tikėjausi, kad tai bus tiesiog kažkoks miestas su krautuvėlėm, pliažu ir idiotišku trafiku, nusibosiantis per valandą, tačiau pataikėm iškart papult į senmiestį, kaip kokioj pasakoj apie Bagdadą- siauriausios gatvytės, krautuvytės, laiptukai apačion ir viršun, labirintai, tiesiog kažkas nenupasakojamo, padariau išvadą, kad europiečiai besiplėsdami miestuose, lipdo statinius vieną prie kito, o rytiečiai- palieka visur plyšius, tai tiesiog kažkas labai siauro, vingiuoto ir nenupasakojamo. Ir labai painaus, bet dvelkiančio magija. Net ir tie fliancai, styrantys iš aprūdijusių alyvuogių aliejaus bidonų ar aibė kačių.

Pagaliau, išsiblūdiję iš labirinto, patraukėm ieškot amfiteatro- pasirodo, yra ten ir toks, perėjom per kaitrą visą miestą, radom, nieko įspūdingo, butelių šukės, iškaba su klounais, kampe glamžosi kažkokie mokyklinukai. Po šimts, lauke virš 30, eidami pro kažkokią mokymo įstaigą pamatėm, kaip vietiniai moksleiviai žaidžia krepšinį. Su marškiniais ir megztiniais. Jie tikrai nesveiki. Užėjom į artimiausią knaipę pavalgyt, tradiciškai papuolėm į anglišką, tai teko pasitenkint anglišku maistu, nutarėm važiuot siestos namo ir grįžt vakare, nes Julius jau ėmė nuvarginėt. Julius atostogose išvis atrodo kaip kažkoks superherojus- eina kilometrų kilometrus su mumis drauge nezyzdamas, jau mes prisėdam pailsėt, o jis vis trypia ant savo dviejų laibų, toks mažas tylus geležinis žmogutis.

Susigavom vietinį mikriuką dolmuš, susimokėjom 5 pinigėlius ir išrūkom namo, į Išmeler. Išrūkom tiesiogine prasme, kavianski mikriukų šoferiai- sekmadieninės mokyklėlės berniukai, lyginant su patrakusiais turkais, kas keisčiausia, nėkart nemačiau jokios avarinės situacijos, kaip jie sukeba taip gazuot, nardyt ir dar pypint, renkant keleivius- kažkokia mistika, nesuvokiama.

Grįžom, nusnūdom, išsiruošėm atgal miestan. Nuėjom ligi artimiausios sankryžos, žiūrim- stovi Marmarin public bus- senas kledaras, kaip tarybinis Lviv, su entuziazmu šokam vidun, susimokam 3 pinigus senam, kaip pasaulis, šoferiui ir įsitaisom gale. Amortizatorių nėr, durys neužsidarinėja, kontingentas- vietinis. Dardam kažkokiom pakampėm, žmonių vis mažėja, man rodos, kad važiuojam kažkur ne visai ten. Galų gale belieka viena boba, kuri išlipdama susirieja su vairuotoju. Mostaguoja gerą laiką rankom, rėkauja, rodo ženklus ir visgi išsiskiria su šypsenom- tai apie ką buvo reikalas, taip ir nesupratom. Liekam autobuse tik mes, šaipomės, kad turim vipinį transportą. Pavažiuojam dar gabaliuką ir autobusas sustoja visiškoje tamsoje, atsisukęs šoferis sumarma kažką savo kalba. Aš garsiai ir raiškiai sakau „marmaris!“. „ŪŪŪūūū“ – nutęsia diedas ir mąsliai prisidega cigaretę. Suprantam, kad kažkas negerai 🙂 autobusas (arba, anot Juliaus, anabūsas) apsisuka ir lėtailėtai nurieda tamsiais skersgatviais atgal. Imam fantazuot, kad jau jis ims ir nuveš mus Marmarin, smardindamas savo dūmais, net imu neabejot, kad, jei rūkyčiau, galėčiau prisidegt cigaretę ir niekam neužkliūčiau. Po 15 min pasiekiam mūsų įlipimo tašką, diedas sustoja, pamoja ir, tiesdamas manuosius 3 pinigėlius, rodo į priešais atvažiuojantį dolmuš-„sorry my friend, marmaris“.Atiduoda pinigus, tą akimirką labai užskaitau diedą, kuriam, principe, dafeni, ten mes nuvažiavom, ar ne, bile tik važiavom, ale vat, grąžina. Suprantu, kad reik eit lauk ir persėst. Vairuotojai susipypsina, vidury sankryžos pakeičiam transportus, persėdam ir mes jau vėl Marmaryje. Pradžioj pasiklystam kažkokiuose supermarketuose, išlendam krantinėn, pasijaučiam nabagais prieš virtinę prisišvartavusių prašmatnių tikrų burlaivių, pro kilimų krautuvę smunkam į labirintą vėl. Be jokio tikslo, tiesog pablūdyt. Ir, aišku, pavalgyt. Kažkur užmatom kažkokį labai jau turkiško maisto trū kaboką, kur yra žuvies, aš imu labai norėt vietinės žuvies po daivingo. Einant metro pločio gatvele, žvilgteliu į vieną nišą- jovale prie lempelės sėdi gauruotas diedas ir spigina akim, kažkoks išprotėjęs valkata, o gal jų šventasis, baisiai norėčiau nufotkint, bet neišdrįsčiau. Praėjus dar kurį laiką girdisi kažkokie rėkavimai mūsų, o gal viso pasaulio atžvilgiu. Vienoj pusės metro pločio gatvelėj (?) užsiraunam ant babkos, kur gaunam nusipirkt du pagalvių užvalkalus, muilą ir dar gaunam dovanų kažkokius šūdniekius prisiegt. Paėję dar kažkiek laiko, išlendam kažkur ir nusprendžiam, kad reikia susirast tą patį kaboką, mat ten buvo visai nieko kainos. Aha. Imi ir susirandi. Sukom ratus gerą pusvalandį vienoj vietoj, woohoo, radom. Kabokas- virtuvė apačioj, terasa- viršuj, viskas labai autentiška, užsisakom po žuvies patiekalą- kažkokių sardinių ir red sniper žuvies 🙂 nu juokingas pavadinimas, tokie blynai, kaip maži raudoni karšiai, tik kaulų mažiau. Viskas labai faina, miela, taurė alaus ,kelios vyno, prašom sąskaitą- 129 pinigai. Net žagtelėjau. Tyliai susimokėjom ir išėjom.

Priėjom stotelę, kuri turėtų būt mum namo- stovi public bus, woohoo, vėl šlakelis autentikos. Įlipam- tas pats diedas 🙂 supaisysi, atsimena jis mus ar ne, susimokėjom ir tarybiškai pardardėjom namo besikratydami. Yra problema su Julium- neįmanoma iškrapštyt iš jokios judančios transporto priemonės. Matyt, bus šoferis. Paskui grįžom ir griuvom miegot labai greit, nes man reikia pailsėt, mat rytoj laukia raftingas!!! Summa summarum- seni ir nebiznieriai turkai yra sąžiningi.

Pusė septynių, šoku į rūbus, susitvarkau, atsisveikinu su šeima, kad čia žino, gal paskutinį kartą matomės, kulniuoju link pick up pointo. Ateinu 10 min per anksti, turi paimt 7.00. 7.10 raminu save, kad visi turkai vėluoja. 7.20 imu galvot, kad iškoliosiu vairuotoją. 7.25 atguža olinkliūdinių kiaulių vada, aiškiai matosi, kad ekstremalūs sportai ne jiem, bet mintyse argumentuoju, kad gal turkai taupo ant transporto ir mane paims vėliau, kartu su jais. 7.30 atvažiuoja kažkokio akvaparko busikas ir išveža kiaules. 7.35 fotografuoju apmokėtą bilietą dėl visa ko ir kurpiu istoriją policijai, kaip mane, Žymų Švedijos Žurnalistą, apgavo sušikta kelionių agentūra 🙂 7.45 pririeda autobusas, kuriame pamatau tą patį turką, katras bogino daivingan. Privažiuoja, užgesina variklį. Suvokiu, kad nieko gero nebus, mat turkai variklių negesina. Išgeria dvi tabletes ir ateina. „Hello, my friend, taigi raftingas pakencelintas, mes gi pranešėm“. Stoviu, mirksiu. Kur pranešėt?.. Sako, kad registratūroj paliko žinutę. Teiraujuosi, kaip atgaut babkes. Tai taip sako ir taip, bet jei ką- gali pasiūlyt ir kitų eventų už tą sumą. Ačiū, sakau, noriu penegų 🙂 Sutarėm, kad 10 ryto ateisiu, kai veiks ofisas. Grįžtu, pavalgom, paržygiuoju piktai atgal ir.. atgaunu visus pinigus be jokių kalbų, nustembu net pats. Alka Tour vadinasi ta kontora, jei kas norės jų paslaugų ateity- pats durnas, pyktį laikau po šiolei ir niekam nerekomenduoju.

Šiandien nusprendėm pravizituot tą patį netolimą kaimelį Turunč, susirenkam pliažo šmutkes, sėdam į taxi boat‘ą ir minam, pusvalandis jūroj- ir mes jau vietoj, mažas kaimas, mažas pliažas, mažai žmonių, mažai įkyrumo. Užsirioglinu ant čiužinio su akvalangu ir minu jūron. Kadangi čia akmenys- žuvų įvairiausių- aibės, nuo mažų iki kilograminių, nuo apvalių, iki plokščių, tikrai, labai daug ir labai įvairių, guliu ir grožiuosi. Beplūduriuodamas ogi žiūriu. Ogi aštuonkojis!!! Pats tikriausias. Nebuvau prieš tai matęs gyvo anei akvariume, o čia- še tau, laisvėj, susirangęs prie akmens. Ir lyg negiliai, gal koja pasiekčiau, bet baisu, ką ten žinai tuos aštuonkojus, gal puls ir pasmaugs, nors lyg ir nėra pats didžiausias 🙂 Ilgai žiūrim vienas į kitą. Galų gale 8-kojis čiuptuvu iš po akmens susižvejoja plokščią nediduką akmenėlį ir užsideda ant savo galvos 🙂 Taip ir nesupratau, ar norėjo pasislėpt, ar pasipuošė skrybėle 🙂 Aišku, galų gale pabodo spoksot, nusiyriau pasiimt akmenukų užimt skrybėliuotį ir aišku, tos vietos neberadau. Toliau- saulė, kabakas (sea brass- visai nieko kepta žuvis), paskui- gimtas kaimas. Vienos krautuvėlės pavadinimas- „genuine genuine fake“…

Paskutinis vakaro akcentas- arbatpinigiai. Mes jų paliekam visur sąžiningai, nu tiek, kad būtų smagu grįžt. Virga išėjo šopintis po skudurynus, aš su Julium likau restorane su playgroundu, užsisakiau krevečių- neturėjo. Tada karališkų- neturėjo, tada kalmarų žiedų, turėjo. Sėdėjau su alum, skaitinėjau internetą, Julius davėsi po gumines pilis ir čiuožyklas, grįžo Virga, viskas ok, atneškit sąskaitą. Atnešė 49 pinigus. Pažiūrėjau, kad turiu 50 ir 50, 1 nepaliksi, gėda. Atbėga padavėjas „Jums pasmulkint?“ Aš- „daviau per mažai?“ Jis- „atsiprašau, pone, supratau“. Ir dingsta. Ir tą sekundę man dašyla, kad esu visiškai Tūpas Bagotas Europietis, davęs 51 pinigą ant arbatos. Kartėlį kiek mažina tai, kad aprašinėjant tai tautiečiams visvien suteiks pozityvo, bo jei parašytum „viska faina, buvo smagu“- niekas nė neskaitytų, o čia va še tau 🙂 vos ne kaimyno tvartas degantis. Ką veiksim rytoj? Dar nežinau. Summa Summarum- niekad nevaizduok milijonieriaus.

Prabudom be jokios konkrečios programos, pažvelgęs dangun, nusigandau, kad reiks voliotis pliaže 🙂 prie pusryčių stalo surezgėm planą rytoj plaukt į Turtle Beach- lazy all day boat tripas su maistais pažiūrėt vėžlių, bala nematė tų vėžlių, bet pakeliui plauksim pro kažkokias didžiules uolose išskaptuotas valdovų kriptas ir malsimės mažom gondolom po užpelkėjusias upes. Bent taip pasakoja. Pasirašom dviese + Julius už 90 pinigų. Tuo pačiu nušaunam du zuikius- nuginkluojam pasiūlymų kioską šalia viešbučio, patampu friend and brother. Tokiu pačiu būdu prieš savaitę buvo nokautuotas kioskas priešingoj viešbučio pusėj 🙂

Pas mus labai miela viešbučio registratorė, su kuria vis stojam pleptelt, tai ir dabar ramia sąžine žingsniuojam link jos pasiteiraut, ką gi čia mum aplankyt. Tuščiom neišeinam- parekomenduoja Akyaka kaimą, esantį kažkiek kilometrų už Marmario šiauriau. Pasiskambina ir pasiklausia, kaip ten papult- davažiuojam su dolmuš iki Marmario stoties, o iš ten jau važiuoja ligi ten 20 minučių. Primetu, kad per pusvalandį turim susisukt, jei netrypsim. Sėdam į dolmuš, kuris, kaip įsivaizduojam, turi važiuot iki autobusų stoties. Atvažiuojam Marmarin, visi išlipa vidury miesto. Mes sėdim. Šoferis kalba mum turkiškai. Aš jam kalbu angliškai apie autobusų stotį. Jis man kalba visvien turkiškai. Aš išraiškingai dėstau, kur mum reik. Jis palinksi galva kad suprato, ko mum reik. Ir rodo, kad va, kitoj pusėj gatvės važiuoja dolmuš į Išmeler. A, tiek to, lipam. Vėl sėdim Marmary ant šaligatvio, aš krapštau navigaciją, Virga užkadrina fastfoodo pardavėją, kuris atlekia su ciza dantyse, pasiryžęs padėt, sustabdo kažkokį palaikį vietinės reikšmės miukriuką, įsodina, paaiškina, kur mum reik vairuotojui ir gudbaj friends, po 5 min mes jau autobusų stoty. Čia irgi iškart gaunam šiltą globą ir esam įtupdomi autobusan, kuris paleis mus, kur reikia.

Toliau- gal 30 km serpantinais, pro visiškai neturistines vietas, romantika garuote išgaruoja, matant lūšnas, griuvėsius, dulkes ir perdžiūvusius daržus, taip, egzotikos tikrai daug, bet tik kaip stebėtojui 🙂 Prisiminiau net epizodą iš „Tykiojo Dono“ su „tycho, baby, vse pojedem“, kai prasilenkėm su traktorium, traukiančiu pilną priekabą bobų 🙂 O gal ten buvo epizodas iš Obuolių Pasakų?..

Mus paleidžia ant greitkelio. Be jokių stotelių. Apačioj toli matosi mūsų tikslinis kaimas, bet kadangi Virga vakar užmynė ant bitės, kelionė ima atrodyt begalinė. Reikalą gelbsti eilinis pyyyyp, sėdam į vietinį dolmuš, riedam apačion, pirštais susirodę susimokėt 2 pinigėlius. Atvykstam, pliažas, gražus smėlis, tik daug nuorūkų, nu viskas gražu, brangūs gultai po 5 pinigus, pučia vėjas, bet nešalta. Aplink vien vietiniai, susidomėjęs imu vartyt bukletėlį ir neapsirinku- pasirodo, čia rekreacinis turkų centras, kur praktiškai nebūna užsieniečių. Yra bobų, besimaudančių su kebabiniais kupalnykais- nailoninis maišas, iš kurio kyšo kojos, pėdos ir šviečia veido blynas. Išlipę tirta, susivynioję į rankšluoščius. Kažkokia beprotystė. Ir išvis čia pilna turkų, kurie neturi tau patarnaut ir žino, kad iš tavęs neuždirbs ir visai neatrodo draugiški, imam jaust kultūrinį diskomfortą, nors tam preteksto kaip ir nėr, į Julių visi žiūri su šypsena ir vis taikosi kepštelt. Visas paplūdimys nusėtas priskendusiom bitėm- kas čia per fenomenas- sunku paaiškint, bet jos ties vandeniu ropinėja apglušę būriais ir mielai kandžioja padus.

Pasibuvę kažkiek laiko, traukiam pietaut, meniu visur turkiški, eik, suprask, aišku, maga pabandyt, bet Julius raganėja, reik kažko aiškaus ir suprantamo, randam anglišką meniu, prisėdam, Virga užsisako sūrio salotų, aš kažkokio žuvies troškinio, gaila, nepamenu pavadinimo, atneša. Paragauju ir apsiverkiu. Dievų maistas. Skaniausia, ką esu valgęs šiemet, tiesiog kažkoks troškinys iš skirtingų žuvų su daržovėm, patiektas mediniam, pajuodusiam nuo vartojimo dubeny, menančiam Osmanų imperijos saulėtekį, paragaunu Virgos sūrio salotų ir vėl noriu apsiverkt, kaip skanu. Jei būčiau Napoleonas- norėčiau parsinešt tą kaboką namo ant delno, kaip Onos bažnyčią. O ir barmenas visai kalbus, pasiplepam apie šį bei tą, susimuliuoja, kad žino Lietuvą. Nu gal ir žino, ką čia supaisysi.. Pravažiuoja minivenas, prisikimšęs vietinių. Savaime aišku, visi spokso į Julių. Julius apsidžiaugia- „pontipinai!“ 🙂

Toliau einam apžiūrėt extremely beautiful spring. Jei tikrai papuolėm ten- nu teka tikrai labai skaidraus vandens upelis, dydžio kaip pusė Vilnelės. Kur efektas- nesusigaudėm, gal kad neišdžiūvęs?.. Tebūnie, vakaras ir laikas namo. Ateinam ten, kur galvojam, kad autobusų stotis. Nieko nėra. Net grafikų. Mhm, jau kažkas vėl ne taip. Užkalbinu du diedus, kurie, aišku, nemoka jokios kalbos. Po frazės „dolmuš+marmaris“, pasišūkauja tarpusavy ir pamoja sekt paskui, ko jau ko, o paslaugumo šiai tautai netrūksta. Paveda kažkiek kaip 2 aviniukus, parodo stotį ir ūbaudami prapuola skersgatviuose. Nueinam, randam savo autobusą, kuris, pasirodo, paveš tik ligi greitkelio, ačiū ir už tai. Renkasi žmones, autobusas pypina, kad ateitų dar, mūsų vidun neleidžia. Turkai lipa, o mes ne, imu įtart rasinę diskriminaciją. Galų gale tas svolačius nuvažiuoja, palikęs mus likimo valiai!! Jei ne Virgos koja- kulniuotume ligi greitkelio ant savų dviejų, dabar gi nuolankiai laukiam, kęsdami likimo smūgius 🙂 Autobusiukas pasisukinėja miestely, surenka likusius turkus ir tada jau teikiasi priimt mus, netikėlius. Susimokam  3 pinigus (apačion mokėjom 2- gal kad riedėjom?), ir sausakimši pakylam viršun, kur mus išspjauna lauk. Saulėlydis, greitkelis, mes velniai žino, kur, kažkur Turkijoj, laukiam kažko, kas mus galbūt parveš namo. Mašinos pamirksi lempom, papypina, ko jos nori- bala žino, važiuoja dolmuš, bet kažkur neaiškiais maršutais. Imam šaipytis, kad Bagoti Europiečiai važiuos namo su taksi 🙂 Jėėė, autobusas Marmarin!!! Sulipam ir atsipalaiduojam. Kokiai 10 km, kol sustabdo kareivių kordonas. Įlipa asaba su HK automatu ir surenka visų dokumentus, mūsų neprašo. Virga sako, kad mano fizionomija tapo angeliška. Po kažkiek minučių gaunam dokumentus atgal punde, išsidalinkit, kas kieno, ir važiuojam tolyn 🙂 Niekaip nesuvokiu, kaip funkcionuoja turkiška mokesčių sistema- niekur jokių bilietų ar čekių kavinėse, susimoki ir atia. Ir visiem gerai.

Atvažiuojam, išlipam, aišku, ne ten, kur dauguma ir priversti kulniuot didžiulį ratą aplink kažkokią military zoną palei miesto pakraštį, apvyniotą vielom ir bauginančiais užrašais. Radę pirmus laiptukus, smunkam miestan ir papuolam į Turkiją vulgaris- keliaaukščiai daugiabučiai, skarmalai, paklodės, virtinės skalbinių, šiukšlės, katės, kvapai, purvini vaikai, gaila, kad jau prietema ir neišeis fotkint, nes nešu Julių o Virga vos šlubuoja, gatve teka srutos, smirdi konteineriai, aplink zuja bobos su vaikais ir vaikučiais, virš galvų užbaubia imamas iš minareto per išklerusius matiugalnykus, šiek tiek spooky, bet nebaisu. Vyrai. Kur vyrai? Nėra, kažkoks matriarchatinis pasaulis. Gaila, kad jau tamsu ir nebegaliu fotkint.

Toliau tiesiog vėl smunkam į turistėjantį senmiestį, gatvytės, Julius pameta kepurytę, diedukas atsiveja ir paduoda, imu tikrai jaust nuoširdžią pagarbą turkų diedukam, jie verti to. Ir batus jie valosi iki blizgesio. Išeinam į krantinę, čia daug Vyrų. Tų tikrų, su baltiniais prasegtais, ir niekur neskubančių. Mįslė įspėta 🙂

Dolmuš iki namų, nebeturim jėgų tūsintis, griūnam „v nomera“. Aš iškulniuoju į supermarketą supirkt rytojui atsigėrimų ir pakramsnojimų, nes jau žinom, kad nors ir „no extra charge“, visvien geriau apsidraust. Ir atrandu, kad jei žygiuoji per miestą su batonu saujoj- niekad neprikibs joks zazyvala, nes aš jau turiu pavalgyt. Gal reik imt nešiotis profilaktiškai? 🙂

Summa summarum- mes dar labiau mylim turkišką virtuvę. Ji tobula.

Šiandien šokam iš lovos kaip darban, mat nusimato boat tripas į vėžlių nerštavietę, už bilietą davėm 90 pinigų, viskas included, no extra fees, dar priklauso mud  ir thermal baths, pietūs trim. Susuvėlinę su pusryčiais, šuoliuojam link laivo, besiburbėdami vienas ant kito, bet nestipriai, ba trūksta kvapo 🙂 Suspėjam, įsirabaždinam.

Aišku, deniuose visi gultai užimti nutukusių anglų, randam tris gultus ant praėjimo pačiam prieky, išsipakuojam ir kelionė prasideda. Jau pirmom minutėm atrandam vietų privalumus- kadangi didžiumą turistų sudaro olinkliūdiniai paršai, natūralu, kad jie yra riebūs ir tingi judėt, jei maršrutas ne link lovio, nesigirdi denin skambančios šūdų muzikos ir pigių konferansjė pokštų. Tiesiog mėgaujamės jūra ir oru. Po valandos prasilenkiam su turkų povandeniniu laivu. Vualia. Pirmąkart matau in action, diena jau neprapuolė ir pirmąkart džiaugiuos, kad pasiėmiau kaladę su teleobjektyvu. Virga garsiai mąsto, ar čia karinis. Ką aš žinau, apie pramoginius lyg ir nesu girdėjęs..

Praeidamas konferansjė pasisako, kad jis irgi fotografas, good for him. Pastebim netoli laivo kažkokius mažus paukščiukus, skrendančius palei vandens paviršių ir paneriančius kas keliasdešimt metrų, paskui dašunta, kad tai kažkokios žuvytės, bet vienu metu jos tiesiog prapuola ir tiek, kas ten tokios- bala žino.. Greit atpauksim. Per matiugalnyką praneša, kad tuoj bus šėrimo metas, kukliai susispaudę laukiam, kol kaimenė garma į žemutinį denį, gaunam paskutinį stalą laivo gale, kuris, kaip paaiškėja, su geriausiu vaizdu jūron 🙂 Paskutiniai gaunam pavalgyt ir visai pusė velnio, kaip tarybinėj valgykloj, laive nieko neužsisakinėjam, bo jau seni vilkai ir žinom, kad geriau pasiimt visokių sultyčių su savim, negu kad mokėt trigubą kainą.

Atplaukiam į kažkur, sulipam į gondolas ir paplaukiam dar kelis šimtus metrų iki to turtle beach. Ten kažką papliauškia ir paleidžia aveles valandai, visi pūkščia link vandens, mes paeinam kiek toliau, paplūdimys dailus, smėliukas, žmonių praktiškai nėr, visur prirausiota kažkokių kurmiarausių, viliuosi, kad iš čia ritosi vėžliukai ir jaučiuosi labai egzotiškai. Vandens temperatūra- kažkokia nesąmonė, gal 30 laipsnių, turškiamės, Virga Juliui iš smėlio nulipdo automobiliuką. Tik jiem nuėjus tolyn, atkurna hiapy iksajted turistai ir išrakaliuoja su kojom statinį, įsivaizduodami, kad čia pasislėpė vėžliukas. Susigėdę nupėdina tolyn. Meet time, paplaukiam 50 metrų su 3 gondolom iki kažkokių švendrių, kur plūduriuoja sukęžus ir aprūdijus gondola su palaikiu stogu, adejalais ir kažkokia rūgščia boba, kurios vyras, matomai, turės būt visų mūsų linksmintojas. Ir akurat, prisirišęs už virvės žuvies uodegą, ima mėtyt ir viliot vėžlius. Gaunasi jam tikrai visai šūdinai, niekam ta uodega neįdomi, konferansjė rėkauja apie end of the season ir visi jau išplaukė Tailandan ir kaip čia sunku rast vėžlį dabar, bet visgi pamatom kelis, nea, ne prie uodegos skubančius, šiaip savo reikalais plaukiančius- didžiuliai tokie geldos, velniai žino, kas ten jų makaulėse, nardyt čia nenorėčiau 🙂 šiaip ar taip, turtle beach užskaitytas, judam toliau kažkokia pelke- užlieta lyguma tarp kalnų, kur švendrių jūroj išvagoti takai, jei ne tūpa muzika, būtų visai iksajted. Fotografas konferansje turkas visus fotkina. Mes atsisakom, dievagojasi, kad nevers pirk foto, tik hospitality, a, tegu fotkina, ma jį galas.

Atplaukiam į tas purvo vonias, prainstruktuoja, kas kur ir kaip, sušokam į laidarą, kokie 4×8 m, be mūsų grupės daugiau nieko nėra, bet kad ir mūsų kokia 50. Pasisemiu to pilko molio, užsitepu. Ir suvokiu, kad per dieną tą šūdą ant savęs tepa ir drebia atgal šimtai belekokių žmonių- gerų, blogų, sifilitikų, pedofilų ir panašiai. Ropščiuos lauk ir vienas pirmų spūdinu link dušų. Nusigramdęs einu link terminio baseino, ten geriau, kožnas apiplaunamas Šarko dušu, kad neprineštų purvo ir nedarytų jukinio, vandens temperatūra kiaurus metus +39, visai neblogai, jei neskaityt smarvės, lyg tūkstančio ką tik kietai išvirtų ir pramuštų kiaušinių. Įsimerkėm keliese, bet kai baseine kiekis viršijo 10, lipau lauk ir pačiu laiku- atplaukė kažkoks turistinis gondola-laineris ir kašio aikštelės dydžio teritorija užsipildė šurmuliuojančia minia, pagalvojau, kad jei papulčiau atplaukęs tokion mamrmalynėn- nebūčiau į tuos purvus nei kojos kėlęs..

Plaukiam upe atgal, sustojam prie kalne išskaptuotų valdovų kriptų, atrodo tikrai įspūdingai, tiesa, kiek apirę, mat gamintos prieš 2400 metų. Anot gido, 3000 vergų jas skaptavo 25 metus o paskui visi mirė nuo maliarijos 🙂 kažkodėl pasidarė juokinga, tokia minia balvonų per tokį laiko tarpą tikrai galėjo nuveikt šį tą naudingesnio..

Paskui konferansjė fotografas turkas visiem padalina fotkes, kurias kokiu tai būdu sugebėjo atprintint ant kažkokių klaikių šablonų su vėžliukais ir kaspiniukais, diedukai perka, mes, kadangi jis pažadėjo nepušint tiu baj, atsisakom. Nemandagiai paima ir įsimeta maišan atgal. Jaučiuosi nugalėtoju. Toliau- ilga kelionė namo, Julius miega, grįžtam tamsoj, einam į savo viešbučio restoraną valgyt, mat užsirezervavom staliuką kažkokiam vištienos vakarui netyčia. Kadangi antrai savaitei iš senesnių likom tik mes vieni, tai jaučiamės dembeliais, visi mus žino ir pažįsta, sveikinasi, žnaibo Julių, gaunam vipinį staliuką ir prasibūnam vakarą kaip kokie ponaičiai. Taip galima ir priprast.

Summa summarum- visgi įmanoma be sąžinės graužaties sakyt „ne“.

Šiandien pa mus- lazy day. Neveikiam nieko. Lauke karšta nuo pat ryto. Pavalgom, ir mūsų keliai išsiskiria- Virga išeina degintis, mes su Julium- miestan. Susigalvoju pretekstą, kad man reikia rolėjui juostų ir žygiuojam į kitą miesto galą. Žinau, kad jų ten nebus, tiesiog norisi kažkur prasivaikščiot, užuot svilus prie jūros.

Visai netoli nuėjus, pripuola eilinis majfriend ir tempiasi į kažkur kažką parodyt, kadangi niekur neskubu, leidžiuosi tempiamas ir papuolu.. pas Svynį Todą, kirpėją. Kur nebuvau beveik 29 metus. Ir… nusiskutu plikai. Na, bet nužbėkim įvykiams už akių. Viduj ima kažką tarkšt, ką jau jis man parodys ir suka ant pagalio kažkokią karštą žalią košę, pyst pyst užterlioja man nosį, aš protestuoju, sako, palauk kiek. Kas tas bus- bala žino. Kadangi norėjau išbandyt, kas tas turkish shave- paklausiu, ar daro, aišku daro ir aš, jau kaip trū klientas, sėdu kėdėn. Tada su ta pačia mentele išmozoja tarpuakį ir kaktą, sako, kad taip turi būt, gerai, galvoju, visvien nieks nemato, viena akim stebiu Julių, katras dėlioja kažkokias bonkutes ir visai komfortabiliai jaučiasi. Turkas sako, kad dabar jau jis nuims tą žalią plutą ir sėdėt ramiai, paima už nosies ir nutraukia su visa augmenija, bo prikišo, šmikis, ir ten. Net šokteliu nuo kėdės, skauda visgi, rodo man, kaip jau ten daug visa ko gero jis padarė, atsisėdu, lupa nuo kaktos, spėju apsižiūrėt, kad antakiai neužterlioti, tai liks, kaip kitaip į žmones išeit. Paskui išmuiluoja ir ima skust su pačiu tikriausiu skustuvu. Tą akimirką suvokiu, kad mano gyvybė yra visiškai nepažįstamo turko rankose ir gali užgest per kelias sekundes, gal jis koks teroristas ar šiaip nemėgstantis kiaulių kitatikių?.. Bet visgi jausmas visai įdomus. Nuskuta net ir sprandą, su žirklėm pačerškina ties ausim, labai nori ir galiukus pakirpt, nesileidžiu.

Tada užsidega kažkokį vatos tamponą ir ima kaišiot į ausis, jei nežinočiau, kad Edvardas išgyveno- pulčiau panikon 🙂 Sekantis etapas išvis įdomus- įsikanda kokį tai siūlą, sumaustytą keiston kilpon, suima jį į rankas ir tokiu keistu trikampiu ima brūžint man kaktą, sako, kad formuoja antakius. Imu jaustis tiesiog petruškevičium. Negana to, ištepa visą veidą kažkokiu siaubingai aitriu tepalu, kuris, kiek atsimenu, sudarytas iš citrinos, kažkokio trinto akmens ir pamiršau, ko, bet spėju, kad dantų pastos. Sėdžiu ir ašaroju, bo graužia akis, turkas pliauškia, kad pakabino lenkę Graikijoj.

Nuplauna tą brudą nuo veido, pritepa kažkokių aliejų, ima masažuot, imu jaustis petruškevičium kvadratu ir primetinėt, kiek čia reiks susimokėt. Mačiau, kad turkish shave kainos mieste apie 10 pinigų, bet su tiek bonusų imu įtart, kad bus ir visi 20. po visko pasiklausiu, kiek. 65. Verkdamas širdy, kiūtinu prie automato ir keikiu save, kad nepaklausiau iš anksto. Jibitute, žaba dusina ligi sąmonės netekimo 🙂 Dar bando grąžą įpirdolint eurais savo lievu kursu, gordai nesutinku ir priverčiu bėgiot bent 5 minutes. Beje, apie nusiskutimą plikai buvo nepavykęs pokštas su vaisinės gumos prieskoniu 🙂 imu galvot, kad reikia pasisiūlyt savanoriu Discovery kanalui laidon „an idiot abroad“…

Toliau nieko per daug nenutinka, juostos negaunu, nusiperkam šio bei to ir čiuožiam pliažan, kur randam aliejuotą Virgą, kurią ka tik tiesiai paplūdimyje išmasažavo vietinis turkas, kažkiek išvaizda primenantis Banderų Antaną. Ot ir palik jas vienas. Ir dar liepia man sumokėt. Kaip paguodos prizą gaunu komplimentą, kad atrodau ant 10 metų jaunesnis, kurgi ne, gi aš beveik petruškevičius 🙂

Likusi dienos dalis tiesiog tikrai lazy pliaže, labai karšta, vakare išeinam pigiai pavalgyt pas kiniečius, randam meniu Pekino antį, pigumas baigiasi, bo neragavę, paliekam lygiai šimtą pinigų ir grįžtam namo miegot.

Summa summarum- čia sutaupyt tiesiog neįmanoma.

Šiandien- vėl turgaus diena.

Ir karščio- nuo ryto pleškina saulė, taigi mikliai pavalgom, susivyniojam ir pėdinam kitan kaimo galan. Nelabai yra ką ir parašyt apie tą turgų dar kartą- skudurai skudurais, aš išėjau be nieko, Virga Juliukui rado kelias maikutes, po agrikultūrinį skyrių pasisukaliojom ilgiau, gaila, kad kalniečiai nemoka jokios kalbos, visokių keistenybių pridėta ant stalų, bet žino, kad europiečių jos nesudomins, tai smakso sau už prekystalių. O sudomina. Tik vat kaip išsiaiškint, kas tas yr.. Vaikštau, fotkinu. Vaisių ir visokių batų pardavėjai kelia nežmonišką alasą su savo skanduotėm, bubena, čirena, plyšauja- field recordingui medžiagos čia per akis. Virga priperka vaisių už nebrangiai, mes jau pakalę vilkai Turkijoj. Aš už 5 pinigus nesiderėdamas nusiperku iš babytės džiovintų čili pipirų pynę- jei ir užsimetė, negaila anei kiek. Dar pasigriebiam saldėsių, arbatų, šio bei to ir smunkam namo pakampiais, kaip kokios žiurkės, ba šutra leidžia eit tik pavėsiais.

Pakeliui užeinam į travel agency pasiteiraut, kiek kainuoja kelionė į Rodą, mat norim išnaudot paskutines dienas ne dykai, pasižiūrėjau, kad vienam žmogui kainuoja 45 eur tuda siuda, jei bukint tiesiai, bet galbūt agentūros turi nuolaidas išsimušę?.. Užeinam- akurat, 40 eur žmogui + nemokamas suvežiojimas Marmarin. Sukertam rankom, paduodam pinigus, 187 vietinius už visus tris. Atsiskaičiuoja 30, kitus pastumia atgal- susimokėsim patys uoste. Jau ima nepatikt, bet nėr ką sakyt, matysim rytoj. Tris kartus perklausiam, ar viskas įskaičiuota, jojo, sako, viskas. Nulekiu namo pasų, pasižiūri, kas tokie ir.. užkalbina mane norvegiškai 🙂 pasirodo, turkas Norvegijoj 10 metų pragyvenęs, tai pasikalbam- jis man- norgiškai, aš jam- svenskai. Paaiškėja, kodėl mus visi laiko skandinavais- pasirodo, tarimas toks angliškas mūsų. Ir mes ne riebuiliai 🙂 Paaiškinu eilinį kartą, kur yra Lietuva ir kad ten ne Ukraina ir atsisveikijam.

Stoviu balkone ir žiūriu į žemai slenkančią klipatų masę. Tikrai, tiek daug paliegėlių, išgverėlių, persenėlių, tešlių ir kitų, neaišku, kaip sugebančių praegzistuot, žmogystų nesu matęs gyvenime vienoj vietoj. Kraupu. Nenustebčiau, jei turkai visus europiečius laiko prasigėrusiom tešlinom griuvenom ir greit duodančiom bobom.. Gaila, nesusiprotėjau pafotkint, būtų puiki reklama pašariniams taukų konservams..

vėl popietė pliaže. Plūduriuoju su akvalangu ant čiužinio ir staiga pamatau visai dailią kriauklytę, paneriu, gaunu vandens į žabtus, bo pamiršau, kad turiu triūbelę, nieko baisaus, kaip pasakytų Julius. Pasigriebiu kriauklytę ir dievagojuos, kad sekantį kartą imsim kažką su virtuve, mat apačioj tiek žuvų, kad imk sietą, semk ir neškis. Kapanojantis krantan, kriauklytė.. įkanda 🙂 ėgi ten užsislėpęs vėžys- atsiskyrėlis! Miniatiūrinis toks, už krevetę mažesnis.

Virga irgi užsigeidžia „pasnorklint“- taip vadinasi turškimasis su akvalangu ir dūdele. Grįžus raportuoja, kad matė.. tokį geltoną kaip ufonauto namelį su akim viršuj 🙂 Nu kaip nenusiirsi patikrint? Per stebuklą randu. Velniai žino, kas do tvarinys. Sakyčiau, kažkoks povandeninių termitų būstas?..tokių krūva sulipdytų krūvon apverstų piltuvų, geltoni, viršuj kaip kaminiukai. Dydis kaip vaikiško kibirėlio. Paneriu, o vdrug koks koralas?.. Baksteliu pirštu- stangriai minkšta. Bala nematė, palieku, maža kas ten iššoks iš vidaus, baisu 🙂 pakeliui susimedžioju dar kelis vėžius dėl jų kriauklių ir jau klebam namo.

Toliau nieko ypatinga- siesta, vakarinis pasivaikščiojimas, vakarienė kažkokioj turkiškoj knaipėj miesto pakrašty, kur viskas orientuota į vietinį kontingentą, visai smagu, rožės ant apmušalų, turkiška muzika, nebrangu, Julius sužavi ir seną ir jauną, vienas padavėjas praktiškai visą laiką prastumdo su Julium mašinytę, duodamas mum ramiai pasisėdėt.

Summa summarum- jei iš turkiškų turgų ir „supermarketų“ išmestum 4/5 prekių- visvien asortimentas išliktų tas pats. Pirmas įspūdis, kad čia visko labai daug- teisingas, bet tas „viskas“- visur besikartojantis šlamštas. Kaip pavyzdį galima pateikt tik vieno tipo visur parsiduodantį vaikišką setą- kibiriukas su grėbliukais ir kastuvukais. Visur vienas ir tas pats modelis, net spalvos tos pačios..

Nenorom išlenda Vairo priedainis-

Žolė ta pati,

Medžiai tie patys,

Laisvės troškimas tas pats…

 

Šiandien ragausim trupinėlį Graikijos. Eidami paryčiais link mytpointo, prasilenkiam su apmusijusiu mūsų restorano padavėju, apsikabinusiu europietišką pasiją, matyt, naktis veltui nenuėjo.

Autobusas, keltas (kažkoks superfast katamaranas) ir mes jau Graikijoj. Ir nesumokėjom daugiau, nei tarėmės. Net patiem keista.

 Karšta nuo pat ryto, susiplanuojam eit ten ten ir ten, dabar skamba viskas apgailėtinai, mat apėjom tik truputį „ten“, toliau- smukom į gatvyčių labirintą, susiplanavę greit pavalgyt, bet išgriuvom iš turistinio konteksto ir papuolę sienamiestin, apjuostam dviguba gynybine siena, blūdijom nuostabiais graikiškais koridoriais (gatvėm), kol leisgyviai radom „best view of the town“, su lonely planet dedikacija. Kaip nenueisi. Apšepę sofos aukštai ant stogo, kaboko šefas, su ciza kompe žiūrintis filmą. „velkam hie, sit daun, plyz“, paaiškėja, kad neturi to to ir ano. Fone kažkur toli skardi skanduotės, susivokiu, kad tai dar viena demonstracija už šviesų rytojų, bo čia gi nesibaigianti krizė. Nuo stalo pro griuvėsius matosi dar nenuskendę laineriai.

Virga ima  dvigubą graikiškos kavos, aš- kažkokį viščiuką. Julius piktybiškai neima nieko. Graikas iš mansardos visa gerkle rėkia mamai apačion, ką pagamint. Krimst krimst ir smunkam žemyn, į greece maze, vaikštom ir kaifuojam, ant tiek viskas kitaip, kad norisi čia likt dar bent savaitei, taip, neduota, bet norisi. Toks įspūdis, kad randamės milžiniškoj pily, tik be stogo.

Pradžioj kraupom nuo tų butukų, kurių durys išeina tiesiai į metro pločio gatveles- privatumo-0, ir ne tai, kad koridorius už tų durelių, o tiesiog gyvenamas kambarys, kur čiauška televizoriai, žvanga puodai ar kybo skalbiniai. Dažnas sėdi ant laiptelio ir spokso gatvelėn. Viskas tiesiog labai kitaip, bet kažkaip miela. Graikai, beje, kur kas geriau kalba angliškai ir ne tokie įkyrūs kaip turkai, visgi europiečiai 🙂 maisto kainos kavinėse, deja, didesnės, bet gi atostogos, tai bala nematė, kada dar pasitaikys proga pakramsnot kepto ant grilio aštuonkojo? 🙂 Ir visur dvelkia istorija- aptrupėję mūrai, patrankų sviediniai, atridenti paremt varteliam, apgriuvę tušti antikiniai baseinai, primesti šiukšlių.

Neva tai kažkas kažką restauruoja, bet daugiau simboliškai.. Ech, nevertina jie savo praeities. Aišku, užsimanom valgyt ir prisėdam gatvelėj prie staliukų- čia labai paprasta su kavinėm- išnešei stalą, pastatei gatvėj ir jau kavinė 🙂 Užsisakiau grilintą aštuonkojį, brangu, bet et. Vienąkart gyvenime, paskui graušiuos. Ledų neturi, bet ne problema, tuoj suras. Va čia yra servisas, negaila ir arbatpinigių.

Randam kažkokį šūdparkį ant grindinio su dviem medžiais ir keturiom bobom prie kažkokio susitaikymo paminklo

o toliau vėl viskas apgriuvę…

Pagrindinėse turistinėse gatvėse gyvenimas, aišku, kunkuliuoja, parduotuvytės mielesnės, nei Turkijoj- daug daugiau autentikos, tegul ir kičiavotos, bet vis ne dolčės su gabanom.. Teko konstatuot, kad aš su savuoju rolleiflexu sulaukiu daugiau dėmesio, nei kokia papinga Pamela nuo Endriejavo, vargiai buvo diena (išskyrus kelias pliažines), kai niekas nerodytų pirštais ir nesiciekavytų, kas čia do dyvas. Ir dar- graikai taip nemaigo svetimų vaikų 🙂

Tos kelios mums duotos valandos prabėgo žaibu ir štai jau reikia žiebt uostan, pervargęs Julius maišu kabo ant peties, ouzu 12 ir alaus apsipirkimas duty free krautuvėlėj, keltas, muitinė, namai. Dar pastebėjau skirtumą, kad čia imamai nebaubia iš savo minaretų, baltos ietys dangun stūkso tyliai, nors Turkijoj tai jau buvo tapę neatsiejamu dienos prieskoniu.

Summa summarum- mes įsimylėjom Graikiją su jos šutra ir nuostabia virtuve 🙂 Kažkokios ėdimo atostogos. Skanios atostogos. Gurmaniškos.

Et, apie paskinę dieną nelabai yra ką ir rašyt- lauktuvytės, čemodanų susipakavimas, pliažas, ba nebebėr kaip toli nueit, autobusas, aerouostas. Išlipęs nueinu karučio lagaminam- prirakinti. Vaikai rodo, kad vienas jau atvežė karučių link autobuso. Sako- 1 lira. O mes neturim grynų. Tai tada patikina, kad tiks ir 1 euras. Arba 1 svaras 🙂 Pašol von, jaunasis kraugery, nusitempsim porą lagaminų ir patys, nebūčiau mokėjęs, net ir turėdamas kapeikų už visur kitur nemokamą servisą.

Kylam, dėliojamės paskutines mintis, liūdnoka.. Viskas kažkada baigiasi ir šitos atostogos baigėsi greičiau, nei norėtųsi.. Tikim, kad pabuvom geros valios lietuviški ambasadoriai. Ir visai čia ne pencinykų rojus, jei tik pats to nenori..Jei reiktų apibūdint Turkiją vienu žodžiu- visais plaučiais riktelėčiau- JĖSPLYZ!!!

Laikykis, Turkija, mes dar sugrįšim.