Kategorija: Be kategorijos

Mintys rašyt šį tekstą subrendo su laiku, iš pradžių net negalvojau, tačiau transporto priemonė, teikianti tiek spalvingų emocijų, verta įamžinimo raide interneto platybėse 🙂

Taip gavosi, kad kurį laiką likau be teisių ir galimybės pasiekt darbą, esantį kitam mieste ir nepasiekiamą visuomeniniu transportu paryčiais ar po vidurnakčio. Viena ausim buvau girdėjęs, kad egzistuoja kažkokios motorinės transporto priemonės, kurioms nereikia teisių. Pasiguglinau- akurat- moped klass II iki 1 kW ir 25 km/h. Skamba liūdnokai, bet iki darbo 28 km, tai per valandą nubirbt galima. Savaitę paieškojęs, išsirinkau nuotraukoj dailiai atrodantį 2002 metų senuką YAMAHA Aerox. Už tiek pinigų buvo ir daug jaunesnių kiniečių ar italų, bet pagalvojau, kad senesnis japonas bus patikimiau, o kur dar jūtūbinės paauglių liaupsės 🙂 Didelis klausimas, ar nesuklydau, bet bent jau įsitikinau, jog detalės- ne problema 🙂 Rida- 13 700, tai reiškia, jog per mėnesį mopedas nuvažiuodavo approx 55 km arba 1,8 km per dieną. galima dvigubint, atmetant šaltąjį metų laiką. Pliusas buvo dar tas, kad išimtas kažkoks O-ring, ko pasekoje deklaruojami 25 km/h virsta į visus 60.

Taigi parsiboginau geltoną ristūną rugsėjo vidury ir, pirmu reikalu prisipūčiau priekinį ratą, nes buvo tuščias ir vaikis, iš kurio pirkau, sakė, kad kartą savaitėj reikia pūstelėt.

Pirmas rytas į darbą- pagal guglą susinavigavau dviračių takelius, kad nereiktų daryt bereikalingų kilpų, apsirengiau ir 04.00 tamsoje išjudėjau. Pradžią kelio žinojau- keli km asfalto, keli km žvyrkelio ir vėl asfaltas. Tas vėl asfaltas, pasirodo, pasibaigia už kelių šimtų metrų ir žvyrkelio duobės pateikia pirmą siurprizą- nusikrato lempa ir lieka tik gabaritai. Matomumas- kokie 2 metrai prieky. Po velnių. Negana to, žvyrkelis pamažu pereina į miško kelią, kuris pereina į kirtimą, išmaltą traktorių. Po eilinio akmens ar šaknies mopedas ima bliaut kaip skerdžiamas paršas- matyt, kaukštelėjau ir nutraukiau duslintuvą- pasigrabalioju, kad nepamečiau ir birbiu tolyn. Kirtimas pereina į apleistą miško taką- žolės iki kelių, eglišakės daužo per šalmą, krūmuose kažkas krebžda, baisu 🙂 Toliau- laukai, ganyklos, judu kažkokiais karvių takais tarp akmenų, kur net su dviračiu būtų reikalų, pravažiuoju fermas, galvodamas, kad dėl mano žviegiančio mopedo tą rytą užtrūkę karvės pieno tai jau tikrai neduos.

Pagaliau šiaip ne taip per aplink pasiekiau darbą. Uf. Įspūdingas startas. Popiet apsižiūrėjau, kad iš duslintuvo alkūnės išeina kažkoks alsuoklis, ant kurio užmauta guminė šlangutė, kuri buvo užkimšta, o dabar to kažko nebelikę ir karkia. apsidairęs nusilaužiau artimiausio krūmo šaką ir užkišau. Po kelių kilometrų šaką išspjovė ir vėl užkarkiau. Prie sekančio krūmo prisilaužiau pilną kišenę šakaliukų užkaišymui ir beveik tyliai grįžau 🙂 įsukau į vamzdelį medvaržtį ir viskas susitvarkė.

Lempą pasikeičiau į kinietišką LEDinę- ėmė šviest gražiai baltai, bet netoli. pilnai pakanka, kai važiuoji 25 km/h, bet kai važiuoji ant 60, tai visokias šakas ant kelio pamatai tik jau kaip post factum- po pirmo ryto pasirinkau kiek geresnį, bet žinomą kelią, bet vistiek bene pusė kelio- žvyrkeliai, neasfaltuoti dviračių ir miško takai. Yra ką veikt.

Nulūžo padsoso rankelnėlė- mopedas kaip turi būt- su karbu, be įpurškimo. Bet užtai su kardanu. ir skysčiu aušinamas. Bet kažkodėl dvitaktis.. Bala nematė, nereiks keist tepalų. Užsisakiau kartu su veidrodėliais, kurių nebuvo- būtinas daiktas viršijant greitį.

Po kelių dienų, važiuojant naktį namo, mopedas vėl ėmė klerkt. pasigrabaliojau- alsuoklis užkimštas, reiškia, kažkas kito. Kitą dieną atradau, kad pradegė tarpinė tarp bloko ir duslintuvo. Pasikeičiau.

Kelias savaites pavažinėjęs supratau, kad reikia galinio sparno, mat po kiekvieno lietaus nugara atrodo kaip po gero mud fight, purvas apšika net iki šalmo ir primeta už sprando. Bandžiau kažką lipdyt pats, bet, deja, teko pakratyt kišenę ir nusipirkt originalą 🙂 Investicija pasiteisino jau su pirma lietinga kelione.

Mėnesio reziume- 1000 km šūdinu oru ir prastais keliais, minimalūs remontai. 56 km per dieną čia ne 1,8 kaip kad mopedas buvo įpratęs, kad tik atlaikytų iki balandžio… Raminu save tuo, kad per televizorių vis parodo, kaip ten azijose važiuoja trise ir dar skersai gyvą kiaulę persimetę- gal kaip nors..

Spalis pasitiko akumuliatoriaus keitimu- ties nuliu senasis jau ėmė streikuot, teko užsivedinėt kojele – visai kaip rusiški trantai jaunystėj 🙂 Kainavo nedaug, kaip steikas, bet va jau gruodis, o vis dar laiko.

Tada sugedo spidometras. Važiuojant darban ėmė blūdyt ir galų gale išvis nustojo. Pirma mintis- trosas. atsijungiau nuo rato, pasukau su grąžtu- spidometras nerodo. Užsisakiau trosą. Atėjo ne toks. Užsisakiau kitą- pajungiau. Nerodo. Velnias, reikalingas daiktas, kai baisu viršyt greitį. Užsisakiau dviračio spydiką, kad nors maždaug turėt supratimą, kokiu greičiu važiuoju. Negi reiks keist spidometrą? Brangus daiktas. Tada atėjo mintis pajungt grąžtą ir pasukt atgal- oplia, veikia! Reiškia, sugedęs perdavimas trosui nuo priekinio rato- detalė kainavo keliolika eurų, dabar rodo, turiu du ekstra trosus, galiu padovanot, jei kam reik 🙂 Atėjo ir ir dviračio spidometras, rodantis greitį pagal GPS, prisimontavau irgi ir atrodau mandrai jibitute.

Atskira kalba apie mielus miško žvėrelius- zuikučiai ir laputės daug bėdų nesukelia, kiek erzina stirnos, kurios pakelėj paskutinę sekundę apsisprendžia į kurią pusę mestis. Bet kai pusę penkių ryto skersai kelią prašnioja šernas visu greičiu per sprindį prieky nuo mopedo tai ir miego nesinori, ir nebešalta pasidaro. Ypač kai kolega paporija, kad toj pačioj vietoj šernas taip pylė mašinai į šoną, kad teko neremontuojamą nurašyt į šrotą. Nedaug trūko, kad ir aš būčiau nurašytas į šrotą.

Po kurio laiko ėmė čirpt priekinės stabdžių kaladėlės. Pasikeičiau. Atliko kažkokia blėkelė, kol išsiguglinau, kur ji turi būt- praganiau. Na bet stabdo ir be jos 🙂

Užsisakiau žiemines padangas, ir pagal taisykles reikia ir pačiam saugiau. Montavau kieme- užėmė visą dieną, visai dingę įgūdžiai. Atsiminiau senus laikus, kai Lietuvoj kažkur palei Jurbarką miškuose Suzukiui nuleido priekinį ratą- nusiėmiau, išsimontavau, prikišau žolės ir daklibėjau iki artimiausių mechanizatorių dirbtuvių, kur už bonką viskas buvo sutvarkyta 🙂 Kaip asilas, nepakeičiau ventilio priekiniam rate ir vėl tenka dapūtinėt..

Ėmė keistai elgtis posūkiai- veikia, bet su uždelsimu- įjungi ir ima mirksėt, kada sugalvoja- iškart, po kelių sekundžių, po pusės minutės. Net ir nežinau, kas čia gali būt blogai, bet kai ir nelabai juos naudoju, tai bala nematė. Kaip ir bala nematė užstrigusios stabdžių varlytės- galinė lempa šviečia pastoviai. Nieko, geriau matausi naktį 🙂

Praeitą savaitę nusprendžiau patikrint oro filtrą- gal ten reikia ką išplaut ar prapūst. Filtro dėžė- apačioj prieš galinį ratą. atsukau. Atlupau, nes buvo užsilikoninta ir iškračiau supuvusio porlono gabalus. Ką darysi, užsisakiau naują, pasižiūrėjau prognozes ir nusprendžiau kelias dienas pavažinėt be filtro- užvedžiau- veikia. ant įsiurbimo užmaukšlinau keturračio poroloninę kepurėlę dėl visa ko.

Kitą dieną važiuot- užgesau. ir taip kokius penkis kartus iš eilės. Išjudėjau su padsosu, galvodamas, kas čia yra- greičio nėra, traukos nėra, duodant gazo- dūsta. už kokių 5 km nusprendžiau, kad trūksta oro dėl tos poroloninės kepurėlės, sustojau, atsidariau, nuėmiau. Jokio teigiamo efekto- į menką kalniuką užrėpliojau pasispirdamas. Bemaigydamas pamečiau laikančią šaibą nuo padsoso rankenėlės ir liko tik ranka tampyt troselį.. Šiaip ne taip davažiavau. Visą pamainą galvojau, kas čia ne taip ir nusprendžiau, kad gal tas airboxas kažkur užsikimšęs, nes įsiurbimo anga nueina kažkur link variklio ir ten nieko nesimato. po darbo nusisukau visą boxą velniop ir.. stūmiausi jau į artimiausią įkalnę 🙂 Lygiam kely dar ėjo judėt varijuojant gazu ir padsosu laisvom apsukom, lyg grojant kokiu Stradivarijaus smuiku- tik milimetras ne ten ir mopedas jau dūsta. Linksmybės baigėsi Stidsvig kaime ties Söderåsenu- rodos, kiek tas mopedas tesveria, bet kai reikia stumt į kalną 1,3 km (išmatavau kitą dieną) visiškoj tamsoj po vidurnakčio miško šunkeliais- yra laiko pagalvot apie gyvenimą. Ir tada atėjo nušvitimas, kad galvojau apie problemą kaip apie įpurškimą- daugiau oro- kompas paskaičiuoja daugiau kuro = daugiau galios. O čia gi kaip žoliapjovė- oro daugiau, o kuro kiekis tai tas pats- mišinys gaunasi per kūdas. Vargais negalais parsiradau namo, kitą dieną susiradau tinkamą porolono gabalą (visgi turiu kažkur Pliuškino geną) ir išsipjoviau kažką panašaus. Išsibandžiau- valio, veikia!

Pusiaukelėj į darbą užsidegė lemputė, signalizuojanti apie per aukštą antifrizo temperatūrą. Kai lauke apie nulį. Blem, kaip ir daugoka tų bėdų, o dar tik trečias mėnesis. Likusius 10 km stojau 3 kartus aušint. Bėda ta, kad neatsidarysi kapoto ir nepapildysi, reik visą priekį nuardyt. Grįžtant pusiaukelėj po vidurnakčio, lygiai toj pačioj vietoj vėl užsidegė. Vėl reikėjo stot aušint. Bet jau ne tris, o trylika kartų- suskaičiavau. Kelionė prailgo, o paskui dar ir negalėjau užmigt, galvodamas, o kas, jei nusprogo pompa..

Kitas rytas pasitiko žvaliu minusu. Nulėkęs prie mopedo atradau, kad viskas užšalę- vairas, bakas, bagažinė, spynelė. Pripurškiau WD40 (durnas, reikėjo imt spiritą) ir nusiardžiau priekį. Antifrizo bakelis buvo tuščias- pripildžiau. šiaip ne taip išmiklinau spynelę, atsirakinau vairą. Bandau kurt- neišeina, užšalęs padsoso trosas ir tepk netepęs. Užsiėmiau baku- nė pro kur. maklinau maklinau kol pajutau, jog raktas sukasi ir…. rakto rankenėlė liko rankoj- nulūžo. Och tu velnias velnias.. Paskambinau į darbą kad neateisiu ir nuėjau guglint detalių. užsisakiau komplektą spynelių ir raktų- kainos svyruoja nuo 400 iki 1300 kronų.

ir kažkaip reikia nuardyt senas detales. Stebuklingai pavyko iškrapštyt nulūžusį raktą iš bako spynelės. apžiūrėjau- nu nėr kaip jos išardyt. Pasiėmiau didelį atsuktuvą – trekšt- ir prasukau, bakas atsidarė 🙂 Tada toptelėjo dar durnesnė mintis, bet o ką prarasiu- įkišau tą nulūžusį raktelio galą į užvedimo spynelę ir su rankenėle pabandžiau pasukinėt- oplia, pavyko, starteris suka! Paskambinau į darbą kad gal pasirodysiu, beliko kažkaip užvest su užšalusiu padsoso trosu. Ką jis daro? Pridaro oro srautą. Vaikystėj turėjau daug rusiško chlamo ir čia manęs nepagąsdinsi- vėl nusisukau oro filtrą ir oro srautą pridariau skuduru 🙂 Viskas pavyko, užsivedžiau, į darbą spėjau 🙂

Dabar ant stsalo guli naujas raktelių ir spynelių komplektas- reikia eit ardyt ir keist. Dar, kaip mandras, užsisakiau ne paprastą, o sportinį oro filtrą, ko pasekoje greitis krito iki 50 km/h- tikriausiai, vėl per didelis oro srautas ir reikia reguliuot karbiuratorių. Pirmiau pabandysiu pakeist paprastą žvakę į sportinę. O filtrą į paprastą.

Et, sako, kad gyvenimas eina spirale, bet negalvojau, kad sulaukęs pusšimčio metų po darbo vėl tepaluotas gulinėsiu aplink trantą. Jaunystėj garaže bent linksmybės su kompanija vykdavo kiaurą parą o dabar…

Na ką, lauke spirgina -10, o man reikia keist spyneles- lauke niekaip, reikia stumtis verandon, kuri irgi nešildoma, bet, atidarius duris iš namo ir užkūrus pečių, visai galima būt. Prasikuičiau visą vakarą- po paraliais, reikia nurinkt visą priekį, radiatorių ir t.t. Ir vyšnia ant torto- spynelė prisukta su specialiais varžtais, kurie… be galvučių. Teko nugręžinėt.

kaip matot nuotraukoj- pagrindiniai įrankiai- plaktukas ir grąžtas- su laiku nesikeičia ir privalo būt kiekvieno save gerbiančio motociklisto kuprinėj 🙂 Tpfu, vis dar priskiriu save aukštesnei kastai. Mopedisto kuprinėj. Pakeičiau pagrindinę spynelę, bako dangtį ir kur užrakina akumuliatorių. Užvedžiau- birbia. Ir žiūriu- nedega galinė lempa. Po šimts, ir ką daryt?.. Atsukau. Nulaužiau vieno varžto laikiklį viduj lempos. Nieko blogo neradau, bet lempa pasitaisė pati ir užšvietė. Vienas geresnių vakaro momentų.

Ryte sugalvojau pasikeist žvakę paprastą į sportinę, gal ims geriau važiuot? priėjimas šūdinas apačioj už oro filtro ir dar diametras 20 mm, eik, rask tokį raktą. Šiaip ne taip atsukau (pats durnas) ir atradau, jog žvakė turi būt su sriegiu, kad  užsimautų pypkė, o nauja buvo su tuo aliuminiu šūdeliu, kol storesnis. Jaunystėj tą gaidį būdavo galima nusukt, o dabar jie prikniedyti gamykliškai, tai šiaip ne taip įsukau seną vėl. Užvedžiau- veikia. Kažkaip ryt paryčiais reiks važiuot darban- ledas lauke toks, kad gražu pažiūrėt. Na bet blogiau, negu 2010 nebus, kai su savo dar Viktorija sugalvojau važiuot į Baikerių Viduržiemį sausio mėnesį- Švedijoj buvo minus pora, o Lietuva pasitiko su -17 Klaipėdoj 🙂 Vasarinės padangos, šalmas šerkšnija iš vidaus, viskas normaliai. Pralinksmino greitkely mašina, prisigretinus ir atsidarius langą, iškišo šnapso bonką- tipo, susišildyk 🙂 Davažiavau, Vilniuj dar ir pūga užklupo (kelininkus, garantuotai, netikėtai), keliai balti, griuvau keliskart. Tokie va atsiminimai. Matysim, kaip čia bus ryt.

Žadintuvas guviai užgrojo 04 valandą ryto, termometras rodė -10. Pirmu reikalu nukulniuoju į nešildomą verandą link mopedo- aišku, padsoso trosas vėl užšalęs, nejuda anei klibt. Negi reiks vėl ardyt lauk oro filtrą? Paskui pagalvojau, kad aną kartą užvedus, trosas atšilo per kelias minutes, reiškia, užšalimo taškas kažkur ties varikliu- nulėkiau, atsinešiau statybinį vėjelį ir, kol apsitūlojau, vualia- atšilo 🙂 Užsikūriau, išvažiavau. -10, pasakysiu jum, ne šposai. galvojau, kad imsiu šalt po kokių 5 km, bet užteko 1 km sustirt 🙂 trosas atšilo, vairuotojas sušalo 🙂 ypač rankos, kaklas ir klynas. Pati kelionė kažkokių fokusų daugiau neiškrėtė, tik labai šalta ir neatšyla.

antrą rytą paspaudė iki -12, atšildytas padsosas išstūmus iš verandos užšalo užtrauktas, tai toks kaukdamas ir išvažiavau, kiek slidu, bet ėmė erzint arklių ir briedžių šūdai- anksčiau apvažiuodavai arba pervažiuodavai, o dabar tai pili kaip į kokį akmenį..

trečiadienis pasitiko su -13. Nebloga tokia žiemos pradžia, sakyčiau. Susiradau kailinį tokį ankaklį, labai mačija. Erzina tik, kad šalmas iš vidaus šerkšnija. Nuo šalčio ėmė blūdyt elektra- priekinės lempos diodai ėmė random mirguliuot, o galinė išvis ėmė gyvent savo gyvenimą, mirksėdama abiem siūlais arba išvis išsijungdama. Taip tamsoj ir važiavau, kaip mini diskoteka. O va dabar vakare verčia sniegą, kurio niekas nevalo, tai rytoj kelionė nusimato įdomi, šiandien koja jau braukiau per asfaltą ant vieno posūkio kad nenuvirst.

vakaras atrodė taip

o rytas 04.00 taip. ir, blemba, -10.

Nevalyta, nebarstyta. Pasiremdamas kojom išvažiavau- galvojau, kad bus blogiau, visai smagu per sniegą lėkt- nešalta, yra ką veikt, kai šalta, tai sniegas lengvas, kaip pūkai- pasijaučiau, kaip važiuojantis su sniegopedu 🙂 Kiek nesmagu buvo lėkt per vėpūtinius laukuose, nes žiema kelininkus užklupo netikėtai, nelabai matėsi takas, galėtų, kaip kelius, irgi žymėt raudonais kuolais žiemą.  Darbe visi nustebo, kad pasirodžiau. Pff.

Važiuojant namo mopedas vėl ėmė streikuot- kažkas su tuo oru- trukteli padsosą- gerai, po kurio laiko vėl blogai. trūkčiojau, kaip uodo trūklio lerva, kol vėl pamečiau padsosą laikančią šaibą. Kaip vėtytas ir mėtytas, šaibų buvau prisigaminęs ir turėjau kišeniuj- minutė ir vėl kely 🙂 Čia atsiminiau istoriją iš jaunystės, kai vienu metu turėjau Uralą su pramušta vienos galvos vožtuvo įvore, kur vis šikdavo tepalą į cilindrą ir po keliolikos kilometrų užmesdavo žvakę. Kai vienas, tai sustoji, pasikeiti ir riedi toliau, bet kai važiuoji su kompanija, tai visus erzina- buvau išsimiklinęs keist žvakę nesustodamas- turėdavau išdegintų kišenėj, kai jau atsakydavo cilindras, numaudavau pypkę, turėdauvau ir žvakraktį ir, kol greitis visvien krisdavo iki nedaug, išsukdavau seną ir įsukdavau naują (vakar lauže išdegintą).

Vienoj atkarpoj pasirinkau dviračių taką nevalytą ir nevažinėtą per laukus, nors galėjau važiuot plentu- ai, galvoju, smagu bus 🙂 ir visai tikrai smagu- sniegopedas su žieminėm padangom kasasi ksaip turi būt. Prasilenkiau su priešpriešais klampojančiu žmogeliu- veidrodėliuose mačiau, kaip atsisuko ir stovėjo tiek ilgai, kiek matėsi..

Į savaitės galą atšilo iki -2 ,-5, vos ne su maike galima važiuot, respektas kelininkams, kelius kur spėja, kur nespėja, bet dviračių takučiai nuvalyti visur. Tiesa, iš puraus sniego danga pavirto į ledą, bet jei nestabdyt- važiuojasi. Jei stabdyt- važiuojasi tokiu pačiu greičiu, tik meta galą į šoną 🙂

Atėjo pirštinės iš Suomijos- kai pasiėmiau paketėlį iš pašto tai net susinervinau, kad 70 eur nieko nesveria, lyg balioną dėžutėj būtų padavę- pasvėriau namie

bet delnas/viršus- oda, viduj ranka jaučiasi jaukiai. Matysim, kitoj savaitėj vėl žada atšalimą, tai pirštinių recenzija netrukus 🙂

Na ką gi, sekanti savaitė pasitiko vėl su minus keliolika ir pirštinės pasiteisino visu 100%- negali sakyt, kad važiuoji ir prakaituoji, bet, palyginus su tuo, ką turėjau- skirtumas į gerąją pusę- didžiulis. Va tik į priekį praneša pliusą ir lietų, tai dienom prasideda polydis, o naktim duoda minusą- vakar ant posūkių čiuožtelėjau ne vieną kartą..

Kitas erzinantis aspektas, kurio nesugebu išspręst- tas sumautas padsoso trosas- namie galiu atsišildyt vėjeliu, darbe- įstumiu sandėlin. Bet važiuojant, ypač naktį, užšąla. Tai sugalvojau lifehacką- pastatęs mopedą kur lauke, užtraukiu padsosą iki galo ir priveržiu gumyte prie vairo- tai užšąla užvedimo pozicijoj. Mokykitės, jaunimas, senolių išminties!

TO BE CONTINUED …