Pradedančio mopedisto užrašai

Mintys rašyt šį tekstą subrendo su laiku, iš pradžių net negalvojau, tačiau transporto priemonė, teikianti tiek spalvingų emocijų, verta įamžinimo raide interneto platybėse 🙂

Taip gavosi, kad kurį laiką likau be teisių ir galimybės pasiekt darbą, esantį kitam mieste ir nepasiekiamą visuomeniniu transportu paryčiais ar po vidurnakčio. Viena ausim buvau girdėjęs, kad egzistuoja kažkokios motorinės transporto priemonės, kurioms nereikia teisių. Pasiguglinau- akurat- moped klass II iki 1 kW ir 25 km/h. Skamba liūdnokai, bet iki darbo 28 km, tai per valandą nubirbt galima. Savaitę paieškojęs, išsirinkau nuotraukoj dailiai atrodantį 2002 metų senuką YAMAHA Aerox. Už tiek pinigų buvo ir daug jaunesnių kiniečių ar italų, bet pagalvojau, kad senesnis japonas bus patikimiau, o kur dar jūtūbinės paauglių liaupsės 🙂 Didelis klausimas, ar nesuklydau, bet bent jau įsitikinau, jog detalės- ne problema 🙂 Rida- 13 700, tai reiškia, jog per mėnesį mopedas nuvažiuodavo approx 55 km arba 1,8 km per dieną. galima dvigubint, atmetant šaltąjį metų laiką. Pliusas buvo dar tas, kad išimtas kažkoks O-ring, ko pasekoje deklaruojami 25 km/h virsta į visus 60.

Taigi parsiboginau geltoną ristūną rugsėjo vidury ir, pirmu reikalu prisipūčiau priekinį ratą, nes buvo tuščias ir vaikis, iš kurio pirkau, sakė, kad kartą savaitėj reikia pūstelėt.

Pirmas rytas į darbą- pagal guglą susinavigavau dviračių takelius, kad nereiktų daryt bereikalingų kilpų, apsirengiau ir 04.00 tamsoje išjudėjau. Pradžią kelio žinojau- keli km asfalto, keli km žvyrkelio ir vėl asfaltas. Tas vėl asfaltas, pasirodo, pasibaigia už kelių šimtų metrų ir žvyrkelio duobės pateikia pirmą siurprizą- nusikrato lempa ir lieka tik gabaritai. Matomumas- kokie 2 metrai prieky. Po velnių. Negana to, žvyrkelis pamažu pereina į miško kelią, kuris pereina į kirtimą, išmaltą traktorių. Po eilinio akmens ar šaknies mopedas ima bliaut kaip skerdžiamas paršas- matyt, kaukštelėjau ir nutraukiau duslintuvą- pasigrabalioju, kad nepamečiau ir birbiu tolyn. Kirtimas pereina į apleistą miško taką- žolės iki kelių, eglišakės daužo per šalmą, krūmuose kažkas krebžda, baisu 🙂 Toliau- laukai, ganyklos, judu kažkokiais karvių takais tarp akmenų, kur net su dviračiu būtų reikalų, pravažiuoju fermas, galvodamas, kad dėl mano žviegiančio mopedo tą rytą užtrūkę karvės pieno tai jau tikrai neduos.

Pagaliau šiaip ne taip per aplink pasiekiau darbą. Uf. Įspūdingas startas. Popiet apsižiūrėjau, kad iš duslintuvo alkūnės išeina kažkoks alsuoklis, ant kurio užmauta guminė šlangutė, kuri buvo užkimšta, o dabar to kažko nebelikę ir karkia. apsidairęs nusilaužiau artimiausio krūmo šaką ir užkišau. Po kelių kilometrų šaką išspjovė ir vėl užkarkiau. Prie sekančio krūmo prisilaužiau pilną kišenę šakaliukų užkaišymui ir beveik tyliai grįžau 🙂 įsukau į vamzdelį medvaržtį ir viskas susitvarkė.

Lempą pasikeičiau į kinietišką LEDinę- ėmė šviest gražiai baltai, bet netoli. pilnai pakanka, kai važiuoji 25 km/h, bet kai važiuoji ant 60, tai visokias šakas ant kelio pamatai tik jau kaip post factum- po pirmo ryto pasirinkau kiek geresnį, bet žinomą kelią, bet vistiek bene pusė kelio- žvyrkeliai, neasfaltuoti dviračių ir miško takai. Yra ką veikt.

Nulūžo padsoso rankelnėlė- mopedas kaip turi būt- su karbu, be įpurškimo. Bet užtai su kardanu. ir skysčiu aušinamas. Bet kažkodėl dvitaktis.. Bala nematė, nereiks keist tepalų. Užsisakiau kartu su veidrodėliais, kurių nebuvo- būtinas daiktas viršijant greitį.

Po kelių dienų, važiuojant naktį namo, mopedas vėl ėmė klerkt. pasigrabaliojau- alsuoklis užkimštas, reiškia, kažkas kito. Kitą dieną atradau, kad pradegė tarpinė tarp bloko ir duslintuvo. Pasikeičiau.

Kelias savaites pavažinėjęs supratau, kad reikia galinio sparno, mat po kiekvieno lietaus nugara atrodo kaip po gero mud fight, purvas apšika net iki šalmo ir primeta už sprando. Bandžiau kažką lipdyt pats, bet, deja, teko pakratyt kišenę ir nusipirkt originalą 🙂 Investicija pasiteisino jau su pirma lietinga kelione.

Mėnesio reziume- 1000 km šūdinu oru ir prastais keliais, minimalūs remontai. 56 km per dieną čia ne 1,8 kaip kad mopedas buvo įpratęs, kad tik atlaikytų iki balandžio… Raminu save tuo, kad per televizorių vis parodo, kaip ten azijose važiuoja trise ir dar skersai gyvą kiaulę persimetę- gal kaip nors..

Spalis pasitiko akumuliatoriaus keitimu- ties nuliu senasis jau ėmė streikuot, teko užsivedinėt kojele – visai kaip rusiški trantai jaunystėj 🙂 Kainavo nedaug, kaip steikas, bet va jau gruodis, o vis dar laiko.

Tada sugedo spidometras. Važiuojant darban ėmė blūdyt ir galų gale išvis nustojo. Pirma mintis- trosas. atsijungiau nuo rato, pasukau su grąžtu- spidometras nerodo. Užsisakiau trosą. Atėjo ne toks. Užsisakiau kitą- pajungiau. Nerodo. Velnias, reikalingas daiktas, kai baisu viršyt greitį. Užsisakiau dviračio spydiką, kad nors maždaug turėt supratimą, kokiu greičiu važiuoju. Negi reiks keist spidometrą? Brangus daiktas. Tada atėjo mintis pajungt grąžtą ir pasukt atgal- oplia, veikia! Reiškia, sugedęs perdavimas trosui nuo priekinio rato- detalė kainavo keliolika eurų, dabar rodo, turiu du ekstra trosus, galiu padovanot, jei kam reik 🙂 Atėjo ir ir dviračio spidometras, rodantis greitį pagal GPS, prisimontavau irgi ir atrodau mandrai jibitute.

Atskira kalba apie mielus miško žvėrelius- zuikučiai ir laputės daug bėdų nesukelia, kiek erzina stirnos, kurios pakelėj paskutinę sekundę apsisprendžia į kurią pusę mestis. Bet kai pusę penkių ryto skersai kelią prašnioja šernas visu greičiu per sprindį prieky nuo mopedo tai ir miego nesinori, ir nebešalta pasidaro. Ypač kai kolega paporija, kad toj pačioj vietoj šernas taip pylė mašinai į šoną, kad teko neremontuojamą nurašyt į šrotą. Nedaug trūko, kad ir aš būčiau nurašytas į šrotą.

Po kurio laiko ėmė čirpt priekinės stabdžių kaladėlės. Pasikeičiau. Atliko kažkokia blėkelė, kol išsiguglinau, kur ji turi būt- praganiau. Na bet stabdo ir be jos 🙂

Užsisakiau žiemines padangas, ir pagal taisykles reikia ir pačiam saugiau. Montavau kieme- užėmė visą dieną, visai dingę įgūdžiai. Atsiminiau senus laikus, kai Lietuvoj kažkur palei Jurbarką miškuose Suzukiui nuleido priekinį ratą- nusiėmiau, išsimontavau, prikišau žolės ir daklibėjau iki artimiausių mechanizatorių dirbtuvių, kur už bonką viskas buvo sutvarkyta 🙂 Kaip asilas, nepakeičiau ventilio priekiniam rate ir vėl tenka dapūtinėt..

Ėmė keistai elgtis posūkiai- veikia, bet su uždelsimu- įjungi ir ima mirksėt, kada sugalvoja- iškart, po kelių sekundžių, po pusės minutės. Net ir nežinau, kas čia gali būt blogai, bet kai ir nelabai juos naudoju, tai bala nematė. Kaip ir bala nematė užstrigusios stabdžių varlytės- galinė lempa šviečia pastoviai. Nieko, geriau matausi naktį 🙂

Praeitą savaitę nusprendžiau patikrint oro filtrą- gal ten reikia ką išplaut ar prapūst. Filtro dėžė- apačioj prieš galinį ratą. atsukau. Atlupau, nes buvo užsilikoninta ir iškračiau supuvusio porlono gabalus. Ką darysi, užsisakiau naują, pasižiūrėjau prognozes ir nusprendžiau kelias dienas pavažinėt be filtro- užvedžiau- veikia. ant įsiurbimo užmaukšlinau keturračio poroloninę kepurėlę dėl visa ko.

Kitą dieną važiuot- užgesau. ir taip kokius penkis kartus iš eilės. Išjudėjau su padsosu, galvodamas, kas čia yra- greičio nėra, traukos nėra, duodant gazo- dūsta. už kokių 5 km nusprendžiau, kad trūksta oro dėl tos poroloninės kepurėlės, sustojau, atsidariau, nuėmiau. Jokio teigiamo efekto- į menką kalniuką užrėpliojau pasispirdamas. Bemaigydamas pamečiau laikančią šaibą nuo padsoso rankenėlės ir liko tik ranka tampyt troselį.. Šiaip ne taip davažiavau. Visą pamainą galvojau, kas čia ne taip ir nusprendžiau, kad gal tas airboxas kažkur užsikimšęs, nes įsiurbimo anga nueina kažkur link variklio ir ten nieko nesimato. po darbo nusisukau visą boxą velniop ir.. stūmiausi jau į artimiausią įkalnę 🙂 Lygiam kely dar ėjo judėt varijuojant gazu ir padsosu laisvom apsukom, lyg grojant kokiu Stradivarijaus smuiku- tik milimetras ne ten ir mopedas jau dūsta. Linksmybės baigėsi Stidsvig kaime ties Söderåsenu- rodos, kiek tas mopedas tesveria, bet kai reikia stumt į kalną 1,3 km (išmatavau kitą dieną) visiškoj tamsoj po vidurnakčio miško šunkeliais- yra laiko pagalvot apie gyvenimą. Ir tada atėjo nušvitimas, kad galvojau apie problemą kaip apie įpurškimą- daugiau oro- kompas paskaičiuoja daugiau kuro = daugiau galios. O čia gi kaip žoliapjovė- oro daugiau, o kuro kiekis tai tas pats- mišinys gaunasi per kūdas. Vargais negalais parsiradau namo, kitą dieną susiradau tinkamą porolono gabalą (visgi turiu kažkur Pliuškino geną) ir išsipjoviau kažką panašaus. Išsibandžiau- valio, veikia!

Pusiaukelėj į darbą užsidegė lemputė, signalizuojanti apie per aukštą antifrizo temperatūrą. Kai lauke apie nulį. Blem, kaip ir daugoka tų bėdų, o dar tik trečias mėnesis. Likusius 10 km stojau 3 kartus aušint. Bėda ta, kad neatsidarysi kapoto ir nepapildysi, reik visą priekį nuardyt. Grįžtant pusiaukelėj po vidurnakčio, lygiai toj pačioj vietoj vėl užsidegė. Vėl reikėjo stot aušint. Bet jau ne tris, o trylika kartų- suskaičiavau. Kelionė prailgo, o paskui dar ir negalėjau užmigt, galvodamas, o kas, jei nusprogo pompa..

Kitas rytas pasitiko žvaliu minusu. Nulėkęs prie mopedo atradau, kad viskas užšalę- vairas, bakas, bagažinė, spynelė. Pripurškiau WD40 (durnas, reikėjo imt spiritą) ir nusiardžiau priekį. Antifrizo bakelis buvo tuščias- pripildžiau. šiaip ne taip išmiklinau spynelę, atsirakinau vairą. Bandau kurt- neišeina, užšalęs padsoso trosas ir tepk netepęs. Užsiėmiau baku- nė pro kur. maklinau maklinau kol pajutau, jog raktas sukasi ir…. rakto rankenėlė liko rankoj- nulūžo. Och tu velnias velnias.. Paskambinau į darbą kad neateisiu ir nuėjau guglint detalių. užsisakiau komplektą spynelių ir raktų- kainos svyruoja nuo 400 iki 1300 kronų.

ir kažkaip reikia nuardyt senas detales. Stebuklingai pavyko iškrapštyt nulūžusį raktą iš bako spynelės. apžiūrėjau- nu nėr kaip jos išardyt. Pasiėmiau didelį atsuktuvą – trekšt- ir prasukau, bakas atsidarė 🙂 Tada toptelėjo dar durnesnė mintis, bet o ką prarasiu- įkišau tą nulūžusį raktelio galą į užvedimo spynelę ir su rankenėle pabandžiau pasukinėt- oplia, pavyko, starteris suka! Paskambinau į darbą kad gal pasirodysiu, beliko kažkaip užvest su užšalusiu padsoso trosu. Ką jis daro? Pridaro oro srautą. Vaikystėj turėjau daug rusiško chlamo ir čia manęs nepagąsdinsi- vėl nusisukau oro filtrą ir oro srautą pridariau skuduru 🙂 Viskas pavyko, užsivedžiau, į darbą spėjau 🙂

Dabar ant stsalo guli naujas raktelių ir spynelių komplektas- reikia eit ardyt ir keist. Dar, kaip mandras, užsisakiau ne paprastą, o sportinį oro filtrą, ko pasekoje greitis krito iki 50 km/h- tikriausiai, vėl per didelis oro srautas ir reikia reguliuot karbiuratorių. Pirmiau pabandysiu pakeist paprastą žvakę į sportinę. O filtrą į paprastą.

Et, sako, kad gyvenimas eina spirale, bet negalvojau, kad sulaukęs pusšimčio metų po darbo vėl tepaluotas gulinėsiu aplink trantą. Jaunystėj garaže bent linksmybės su kompanija vykdavo kiaurą parą o dabar…

Na ką, lauke spirgina -10, o man reikia keist spyneles- lauke niekaip, reikia stumtis verandon, kuri irgi nešildoma, bet, atidarius duris iš namo ir užkūrus pečių, visai galima būt. Prasikuičiau visą vakarą- po paraliais, reikia nurinkt visą priekį, radiatorių ir t.t. Ir vyšnia ant torto- spynelė prisukta su specialiais varžtais, kurie… be galvučių. Teko nugręžinėt.

kaip matot nuotraukoj- pagrindiniai įrankiai- plaktukas ir grąžtas- su laiku nesikeičia ir privalo būt kiekvieno save gerbiančio motociklisto kuprinėj 🙂 Tpfu, vis dar priskiriu save aukštesnei kastai. Mopedisto kuprinėj. Pakeičiau pagrindinę spynelę, bako dangtį ir kur užrakina akumuliatorių. Užvedžiau- birbia. Ir žiūriu- nedega galinė lempa. Po šimts, ir ką daryt?.. Atsukau. Nulaužiau vieno varžto laikiklį viduj lempos. Nieko blogo neradau, bet lempa pasitaisė pati ir užšvietė. Vienas geresnių vakaro momentų.

Ryte sugalvojau pasikeist žvakę paprastą į sportinę, gal ims geriau važiuot? priėjimas šūdinas apačioj už oro filtro ir dar diametras 20 mm, eik, rask tokį raktą. Šiaip ne taip atsukau (pats durnas) ir atradau, jog žvakė turi būt su sriegiu, kad  užsimautų pypkė, o nauja buvo su tuo aliuminiu šūdeliu, kol storesnis. Jaunystėj tą gaidį būdavo galima nusukt, o dabar jie prikniedyti gamykliškai, tai šiaip ne taip įsukau seną vėl. Užvedžiau- veikia. Kažkaip ryt paryčiais reiks važiuot darban- ledas lauke toks, kad gražu pažiūrėt. Na bet blogiau, negu 2010 nebus, kai su savo dar Viktorija sugalvojau važiuot į Baikerių Viduržiemį sausio mėnesį- Švedijoj buvo minus pora, o Lietuva pasitiko su -17 Klaipėdoj 🙂 Vasarinės padangos, šalmas šerkšnija iš vidaus, viskas normaliai. Pralinksmino greitkely mašina, prisigretinus ir atsidarius langą, iškišo šnapso bonką- tipo, susišildyk 🙂 Davažiavau, Vilniuj dar ir pūga užklupo (kelininkus, garantuotai, netikėtai), keliai balti, griuvau keliskart. Tokie va atsiminimai. Matysim, kaip čia bus ryt.

Žadintuvas guviai užgrojo 04 valandą ryto, termometras rodė -10. Pirmu reikalu nukulniuoju į nešildomą verandą link mopedo- aišku, padsoso trosas vėl užšalęs, nejuda anei klibt. Negi reiks vėl ardyt lauk oro filtrą? Paskui pagalvojau, kad aną kartą užvedus, trosas atšilo per kelias minutes, reiškia, užšalimo taškas kažkur ties varikliu- nulėkiau, atsinešiau statybinį vėjelį ir, kol apsitūlojau, vualia- atšilo 🙂 Užsikūriau, išvažiavau. -10, pasakysiu jum, ne šposai. galvojau, kad imsiu šalt po kokių 5 km, bet užteko 1 km sustirt 🙂 trosas atšilo, vairuotojas sušalo 🙂 ypač rankos, kaklas ir klynas. Pati kelionė kažkokių fokusų daugiau neiškrėtė, tik labai šalta ir neatšyla.

antrą rytą paspaudė iki -12, atšildytas padsosas išstūmus iš verandos užšalo užtrauktas, tai toks kaukdamas ir išvažiavau, kiek slidu, bet ėmė erzint arklių ir briedžių šūdai- anksčiau apvažiuodavai arba pervažiuodavai, o dabar tai pili kaip į kokį akmenį..

trečiadienis pasitiko su -13. Nebloga tokia žiemos pradžia, sakyčiau. Susiradau kailinį tokį ankaklį, labai mačija. Erzina tik, kad šalmas iš vidaus šerkšnija. Nuo šalčio ėmė blūdyt elektra- priekinės lempos diodai ėmė random mirguliuot, o galinė išvis ėmė gyvent savo gyvenimą, mirksėdama abiem siūlais arba išvis išsijungdama. Taip tamsoj ir važiavau, kaip mini diskoteka. O va dabar vakare verčia sniegą, kurio niekas nevalo, tai rytoj kelionė nusimato įdomi, šiandien koja jau braukiau per asfaltą ant vieno posūkio kad nenuvirst.

vakaras atrodė taip

o rytas 04.00 taip. ir, blemba, -10.

Nevalyta, nebarstyta. Pasiremdamas kojom išvažiavau- galvojau, kad bus blogiau, visai smagu per sniegą lėkt- nešalta, yra ką veikt, kai šalta, tai sniegas lengvas, kaip pūkai- pasijaučiau, kaip važiuojantis su sniegopedu 🙂 Kiek nesmagu buvo lėkt per vėpūtinius laukuose, nes žiema kelininkus užklupo netikėtai, nelabai matėsi takas, galėtų, kaip kelius, irgi žymėt raudonais kuolais žiemą.  Darbe visi nustebo, kad pasirodžiau. Pff.

Važiuojant namo mopedas vėl ėmė streikuot- kažkas su tuo oru- trukteli padsosą- gerai, po kurio laiko vėl blogai. trūkčiojau, kaip uodo trūklio lerva, kol vėl pamečiau padsosą laikančią šaibą. Kaip vėtytas ir mėtytas, šaibų buvau prisigaminęs ir turėjau kišeniuj- minutė ir vėl kely 🙂 Čia atsiminiau istoriją iš jaunystės, kai vienu metu turėjau Uralą su pramušta vienos galvos vožtuvo įvore, kur vis šikdavo tepalą į cilindrą ir po keliolikos kilometrų užmesdavo žvakę. Kai vienas, tai sustoji, pasikeiti ir riedi toliau, bet kai važiuoji su kompanija, tai visus erzina- buvau išsimiklinęs keist žvakę nesustodamas- turėdavau išdegintų kišenėj, kai jau atsakydavo cilindras, numaudavau pypkę, turėdauvau ir žvakraktį ir, kol greitis visvien krisdavo iki nedaug, išsukdavau seną ir įsukdavau naują (vakar lauže išdegintą).

Vienoj atkarpoj pasirinkau dviračių taką nevalytą ir nevažinėtą per laukus, nors galėjau važiuot plentu- ai, galvoju, smagu bus 🙂 ir visai tikrai smagu- sniegopedas su žieminėm padangom kasasi ksaip turi būt. Prasilenkiau su priešpriešais klampojančiu žmogeliu- veidrodėliuose mačiau, kaip atsisuko ir stovėjo tiek ilgai, kiek matėsi..

Į savaitės galą atšilo iki -2 ,-5, vos ne su maike galima važiuot, respektas kelininkams, kelius kur spėja, kur nespėja, bet dviračių takučiai nuvalyti visur. Tiesa, iš puraus sniego danga pavirto į ledą, bet jei nestabdyt- važiuojasi. Jei stabdyt- važiuojasi tokiu pačiu greičiu, tik meta galą į šoną 🙂

Atėjo pirštinės iš Suomijos- kai pasiėmiau paketėlį iš pašto tai net susinervinau, kad 70 eur nieko nesveria, lyg balioną dėžutėj būtų padavę- pasvėriau namie

bet delnas/viršus- oda, viduj ranka jaučiasi jaukiai. Matysim, kitoj savaitėj vėl žada atšalimą, tai pirštinių recenzija netrukus 🙂

Na ką gi, sekanti savaitė pasitiko vėl su minus keliolika ir pirštinės pasiteisino visu 100%- negali sakyt, kad važiuoji ir prakaituoji, bet, palyginus su tuo, ką turėjau- skirtumas į gerąją pusę- didžiulis. Va tik į priekį praneša pliusą ir lietų, tai dienom prasideda polydis, o naktim duoda minusą- vakar ant posūkių čiuožtelėjau ne vieną kartą..

Kitas erzinantis aspektas, kurio nesugebu išspręst- tas sumautas padsoso trosas- namie galiu atsišildyt vėjeliu, darbe- įstumiu sandėlin. Bet važiuojant, ypač naktį, užšąla. Tai sugalvojau lifehacką- pastatęs mopedą kur lauke, užtraukiu padsosą iki galo ir priveržiu gumyte prie vairo- tai užšąla užvedimo pozicijoj. Mokykitės, jaunimas, senolių išminties!

TO BE CONTINUED …

opa opa per Europą

Taip jau išeina, kad atostogas gaunasi planuot chaotiškai ir paskutinę minutę, dar prieš kelias dienas galvojant, kad ai, sėdim namie, nuotaika ne čemodaninė, garažus susitvarkysim, išsimiegosim.

Bet paskui taip krepšt krepšt ai važiuojam. Su 2 mocais? Su dviem. Kur? Pradžioj- Lenkija, mūsų favorite artima šalis- gražu, keliai (daugumoj) geri, skanu, žmonės (apie juos vėliau)- liuks, čia ne mūsų nusmurgę tuteišiai, rėkaujantys apie savo teises.  Paskui matysim, imam bilietus į vieną pusę. Karlskrona- Gdynia.

Susipakavom per kelias valandas- jokio turistinio inventoriaus, remkomplektas (ne su panasonikais važiuojam), higiena, rūbai ir preliminarus planas gal iki Čekijos? Bala nematė, planuosim pagal situaciją.

Pirma bėda nutiko neprivažiavus Karlskronos- sensorius baigė rodyt priekinės padangos slėgį- pasidovanojom sau tokius niekučius- važiuoji ir matai, koks slėgis padangose, smagu! Gal kada aprašysiu, ant kiek skaudžiai tai atsirūgo. Sustojom kuro, pasitikrinau daviklį- toks bumbuliukas ant ventilio- ogi apdilęs, pasirodo, važiuojant daužosi į stabdžių suportą ir užtatai nebeveikia. bet pastovėjus ir paklibinus ėmė vėl veikt ir lyg nesidaužyt, tai taip ir palikau.

Toliau- keltas, daug alkanų lenkų, golenka, šab ar  švab reiškia pas juos karbonadą- toks įspūdis, kad visi lenkai Švedijoj plaukia namo nešerti, bufetas apgultas, visi sotūs, riebaluoti ir laimingi 🙂

Aš niekad nemėgau dieduko Rodo Stewarto. Niekada jokiam kontekste, išskyrus tą rytinę “I am sailing” giesmę, nesikeičiančią lenkiškuose keltuose metų metais ir nuteikiančią būsimom atostogom (arba jų pabaigai). Keltuose paprastai miegu blogai arba nemiegu visai. tamsoj, su interneto nebuvimu ir girtais šūkaliojimais koridoriuj, laikas slinko velniškai lėtai, kol pagaliau ryte rūsti geležinė bobelė per radijo tašką pranešė, kad valandos bėgy turim atlaisvint kajutę- stumdėmės užpakaliais neskubėdami, kol pro duris ėmė kaišiot nosis valytojos, burbančios, kad vis dar neišsinešdimam, susirinkom manatkes, susipakavom ir su bendra kolona išbirbėm iš kelto į Gdanską- pirmai dienai neplanavom nieko labai toli, pernakvot kažkur mieste ir pasižvalgyt po apylinkes, nes visus kartus lankydavomės tik pravažiuodami.

Apmusiję nuvažiavom iki artimiausios kolonėlės kavos, perkąst ir link iš anksto suplanuoto punkto- apleisto torpedų fabriko Baltijos jūroje, vadinamo torpedownia. Galvojau, pafilmuosiu/pafotografuosiu su dronu, bet lenkai į savo pasienio zoną žiūri rimtai- sparkas net nebandė kilt, teko pasitenkint telefonu ir spoksot, kaip instruktorius muštruoja buvusius civiliokus.

Vėliau Nubirbėm link Gdynios krantinės, apžiūrėjom iš vidaus seną karinį garlaivį.

jum atrodo labai linksma vairuot laivą?

o kaip jum prietaisų skydelis ar vidaus degimo kamera?

Pasidėję Villa Zosienka apartamentuose daiktus, išrūkom pašliurinėt ir papietaut į Gdansko senamiestį. Užrakinėjant motociklus pastebėjau, jog nenori užsirakint viena šoninė dėžė, harlis ima pokštaut 🙂

Kas gali būt geresnė reklama, už nusidriekusią lauke gyvą eilę, kai aplinkinių kavinių terasose sėdinėja tik vienas kitas turistas? 🙂

Vakarui apsipirkom skanėstais Auchan prekybcentry ir miegot, susiplanavom, kad ryt maunam iki Lodzės. Beje, pamiršau paminėt, kad navigacijoj nustatėm vengt greitkelių ir mokamų kelių- rekomenduoju visiem, kas turi kantrybės ir laiko- pamatai tokių užkaborių, kur neužsuktum niekad gyvenime.

Lodzėn atvažiavom vakarop, apsistojom Botique Hotels, kiek pasivaikščiojom po miestą- gražus, bet restauratorių dar laukia labai daug darbo- tikri architektūriniai paminklai senamiesty stūksojo graudžiai aptrupėję dar, turbūt, nuo karo laikų, užkalti lentom, paramstyti pastoliais.

   Iškaba sukelia vienokias ar kitokias asociacijas, bet greičiausiai reiškia kažką apie kepinius

Sekantį rytą pažadino saulė ir gera nuotaika- nors kelias pastarąsias dienas buvo vėsoka, oras žadėjo šortus ir maikę- visgi važiuojam į pietus 🙂 Dienos tikslas buvo pasiekt Žemutinius Tatrus ir II Pasaulinio laikų vokišką tunelių kompleksą, pavadinimu Project Riese

Pakeliui sustojom atsipūst kažkokiam miestely.

Vienas geriausių dalykų keliaujant- šalmo interkomai, leidžiantys bendraut važiuojant iki kilometro atstumu be jokių telefonų- ir saugiau, ir smagiau.

Pasiekus Tatrus, atstumas tarp mūsų ėmė didėt- visgi raityt serpantinais, tegul ir ne aštriais, reikia kažkiek įgūdžių. Darja liko, liko ir atsiliko, kol prapuolė ryšys, nestojau vidury kalno, nusprendžiau palaukt viršuj, ties pirmu kelio išsišakojimu. Belaukiant suskambo telefonas ir tai iškart pasirodė negera lemiantis ženklas- ko gi skambinėt vidury pakilimo? ir akurat- Darja pranešė, kad kažkas negerai, barška ir tarška. Apsisukau ir užgesintu varikliu nuriedėjau atgal, pakeliui Darja pranešė, kad vėl atsisuko galinio rato diržo škyvas- šitą bėdą jau turėjom namie, kainavo daug laiko ir pinigų- atsisukus detalė nutraukia tvirtinimo prie galinio rato varžtus, sugadina sriegius ir pačią save. Krūva reikalų, kurių neįmanoma sutvarkyt Lenkijos provincijoj.

Išsiėmiau raktus ir parėpliojau link rato- varžtai išties kyšojo išsisukę ir jau daužėsi į rėmą, bet nė vienas nebuvo nutrauktas- sustojimas buvo labai savalaikis. Beverždamas tyliai meldžiausi, kad tik nebūtų sugadinti sriegiai, ir buvau išgirstas- viskas susitvarkė ir nuriedėjom toliau. Kodėl atsisuko- bala žino, gal temperatūrinis šuolis įtakojo. Bet įvedėm rutiną tikrint mazgą po keliskart dienoj.

Atvykom iki Project Reise- įspūdingi vokiečių kurmiarausiai po žeme, ale ir netingėjo..

Vėliau- nesėkmingos atidaryto restorano paieškos prapliupus lietuj apsiribojo Biedronkos asortimentu ir kuklia vakariene kalnų motely, planuojant rytojų.

Rytas pasitiko saule, išdžiūvusiais drabužiais ir gera nuotaika- šalimais aplankėm to paties karinio komplekso antžeminę dalį vietovėj, lenkiškai vadinamoj Mucholapka 🙂 – Keistas nebaigtas statinys, kartais vadinamas Hitlerio stounhedžu, kurio paskirtis taip ir neišaiškinta- anot pragmatikų, tai tiesiog nebaigto vandens bokšto grebėstas, skirtas aprūpint kareivines, anot sąmokslo teoretikų- nebaigtas Ahnenerbe projektas, skirtas oklultiniams tikslams. Čia, anot plepaus lenkų diedelio gido, net buvo kuriami vokiški NSO prototipai.

   

Dienos tikslas buvo Slovakijos sostinė- Bratislava. O tai reiškė, kad reiks griebt gabalą Čekijos- pliusiukas į kelionės žurnalą ir nieko daugiau- kaip tarėm- taip padarėm. Pakeliui sustojom pailsėt ir pasižmonėt čekiškam miestely pavadinimu Litomyšl- galbūt, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, tačiau miesto pilis buvo įspūdinga.

Išvykstant vėl nutiko techninis nemalonumas- buvau spynele užrakinęs motociklo vairą ir, atrakinus, spynelė pasisuko labai nenoriai, kažkas viduj subraškėjo ir…  niekas neatsirakino. Jau galvojau, kad strigsim, bet, nervingai pasukinėjus kelias minutes, viskas kažkaip susistatė į vietas ir pajudėjom toliau link Slovakijos sienos. Kas man patinka harliuose- tai, kad jie kaip patys sugenda, taip patys ir pasitaiso 🙂

Bratislavą pasiekėm mažais apkrautais keliukais jau gerokai vakarop, susiradom nakvynės vietą miesto pakrašty ir išrūkom į centrą. Keliskart už nugaros išgirdęs cypiančius Darjos stabdžius burbėjau po nosim, kad boba visai nežiūri į kelią. pasirodo, klydau- matyt, kažką kažkur užtrumpinau, besukinėdamas spynelę ir dingo visa galinė elektra- tiksliau, atvirkščiai- stabdžiai ir gabaritai švietė, it kalėdinė eglutė, neraguodami į nieką. Et. atidėjom problemos sprendimą rytojui. Pasivaikščiojom po naktinį, visada švenčiantį kompaktišką Bratislavos senamiestį- po 10 vakaro čia niekas nebevalgo, tik baliavoja, kad ir vidury savaitės. Rekomenduoju visiems alaus turistams- alaus pubų koncentracija kaip kokioj Britanijoj- per naktį galima užsiaugint pilvą 🙂

Nuo ko rytą ir pradėjom- guglas parodė, kad harlio dirbtuvės galbūt yra ten ir ten, bet gal ir neveikia, diagnostikos nelabai yra išvis ir nu jei ką, tai kreipkitės. Pagalvojau, kad gal kur koks laidas persimušė ir trumpina, nuėmėm sėdynę, šonines dėžes, ėmėm skambint laidus su testeriu- viskas kaip ir gerai. Galų gale Darja atrado problemą- saugiklį 🙂 Ir iš kur žinot, kad perdegus saugikliui šviesos ne išsijungia, o atvirkščiai- įsijungia? 🙂

Brūkštelėjom keliskart per dieninį miesto centrą, užsikabarojom į apžvalgos bokštą ir nurūkom link Vengrijos sostinės- Budapešto. Pamiršau paminėt, kad visuose didesniuose miestuose plevėsavo Ukrainos vėliavos, gatvėse irgi matėsi nemažai moterų su vaikais, besislepiančių nuo karo baisumų. Ir ne tik moterų- miestų centruose teko matyt tokių auto su UA registracija, kokius išvysi prabangiausiuose Europos kurortuose. Ką gi,  kiekvienam savo.

Kelionė buvo netolima ir Budapeštą pasiekėm ankstyvą popietę be didesnių nuotykių, su didmiesčio koloritu- kamščiai, tramvajai, painus eismas, nesuprantama kalba. Visai nesuprantama. Jei visose kitose Europos šalyse gali sugraibyt bent vieną kitą žodį, tai vengriškai- absoliutus nulis. Apartementai, kuriuos buvom užsisakę, stūksojo netoli nuo centro, ūksmingoj medžių alėjoj. Vieta- super, kambarys- aptriušus blakinyčia, nuotraukos bookingui buvo darytos kaip minimum prieš 20 metų- aplūžus dušo kabina, pusiau veikiantis wc, lova, 2 kėdės ir nešiojamas ubago stalelis. Viskas. Tegul tik paprašo paskui kambario įvertinimo- gaus, ko nusipelnę. Bala nematė, ne miegot susirinkom, išsidėliojom daiktus ir į miesto centrą.

Budapeštas kiekvienąkart sudaro amžinai švenčiančio miesto įspūdį- nepriklausomai nuo  savaitės dienos, barai, suoliukai, pievutės nutūptos besilinksminančių žmonių- panašu, jog čia nėra nusikaltimas sėdėt viešoj vietoj su alaus buteliu. Užkandom centre nuostabių šonkauliukų, stebėdami apsmurgusį sutenerį su nuorūka burnoj ir dvi plaštakes, prie pat Parlamento stvarstančias vienišus diedus už skvernų- taip, čia tie dalykai legalu. Kadangi buvo ankstyva pavakarė, žvejyba aiškiai nesisekė. Nelaukėm, kaip reikalai vystysis toliau.

Kalbėt apie Budapešto architektūrą ne specialistui yra maždaug tas pats, kas man šokt apie dailę 🙂 Reikia pamatyt. Ir nuotraukos perteikia tik labai nedidelę dalį to, kaip viskas atrodo iš tikrųjų. Už kas antro kampo dar gali sutikt po siurprizą- tai skulptūrą, tai keistuolį. Norėčiau čia gyvent ir iš konteksto neiškrisčiau- centre ir senamiesty gatvėse girdisi kokios nori kalbos, tik ne vengrų.

Išmiegoję anksti ryte išmovėm link kito kelionės taško- pirmąkart gyvenime girdėto miesto Miškolc. Kodėl? todėl, kad ten yra terminiai baseinai, išrausti kalno urvuose. Skambėjo viliojančiai, todėl į vakarą netempėm, nes neplanavom nakvot dviejų naktų vienoj vietoj. Pakeliui sustojom pasižiūrėt gaisro- pasirodo, čia irgi, kaip Albanijoj, žmonės degina nuimtus pasėlius, liūdna žiūrėt…

Dar perkandom pigaus kuro paslaptį- kolonėlės tablo dega pigi kaina, o tau pila už brangiai. Džiaugsmas išgaravo po to, kai paaiškino, kad pigu yra vietinės registracijos transporto priemonėms, o europiečiai moka europietiškai. Lupikai 🙂

Miškolcas pasitiko didele mašinų eile ir geru oru, susiradom, kur nakvojam, glaudės, rankšluosčiai ir relaksuotis. Aprašinėt daug nėra ką- vienąkart pabūt verta. Pravažiuojant sustot- verta. Atvažiuot vien dėl to- ne.

Jei kas nežinojo, kur yra pragaras, tai va, prašau- netoli Budapešto netgi yra nuorodos 🙂

Sekančiai dienai buvom suplanavę mint skersai Slovakiją ir nakvot Lenkijoj. Kadangi navigacija rodė vengt greitkelių, tai nuvingiavom toookiais čigonynais link Lenkijos pasienio, kad net buvo baisu sustot- lūšnos, skudurai, kledarai, murzini rėkiantys vaikai, kiekvienam kaimely vidury arba pradžioj ant kalvelės vietinio barono rūmai ir skurdas, skurdas, skurdas- tokia kelionė laike. Keliai irgi atitinkamos kokybės. Pagaliau, abu lengvam strese ir atidaužytais per duobes užpakaliais, įriedėjom į Lenkiją. Širšė sugebėjo įskrist į šortus ir gerokai įgelt, vos susigraibiau sustot. Pasienietis pamojavo mums, mes pamojavom pasieniečiui 🙂 Daug aprašinėt daug nėra ką, ilgi kilometrai ir jaukus miestas Sandomierž, apie kurį anksčiau nebuvom nė girdėję. Gražus. Dušas, vakarienė, miegot.

Sekanti diena- skersai Lenkiją link Lietuvos per Via Baltica magistralę, košmaras, ne kelias net ir motociklu, su automobiliu būtų išvis pragaras. Kažkur laukuose Darja ėmė mojuot, kad reikia sustot. pasirodo, atsivibravo ir pasimetė bėgių kojelės varžtas, gerai, kad ne pati bėgių kojelė, kaip kad man kažkada yra buvę. Bandžiau internete žiūrinėt kokį servisą netoliese, bet beviltiškai- paprasčiau buvo susitabdyt diedą su mopedu, kuris nuaiškino, kad keliais kilometrais atgal kaime prie pašto yra gelažių krautuvė, kur visko yra. Nuvažiavom ieškot. Neradom, bet radom kitą diedą su dviračiu, kuris nurodė gelažių krautuvę biškį kitur, radom. Kol kuitėmės, atvažiavo pasižiūrėt, ar tikrai radom 🙂 Pravažiavo papypindamas diedas mopedistas. Atėjo pasismalsaut storas gelažių krautuvės savininkas. Pasiklausė, ar čia tikri harliai ar tik panašiai padaryti motociklai 🙂 Sužinojęs, kad tikri, nusifotografavo vaikam, paaiškino mum, kaip čia jį visi žino, kad pravardė jo ar Bulvė, ar Kopūstas. O gal Obuolys, jau nepamenu. Gavom varžtų, raktelių ir Darja susitvarkė/ Remontas vyko sekančiai 🙂

Paskutinė prieš Lietuvą nakvynė Augustave, naktinis senamiestis, gražus oras, nostalgija, kad didžioji dalis jau praeity.

Ryte susikrovėm daiktus ir baugiai įriedėjom Lietuvon- du motociklai su seniai pasibaigusia TA ir istorijos, kaip po kiekvienu krūmu kameros ir ilgadančiai policininkai, tykantys, ką čia nubaust. Finale viską susitvarkėm, aplankėm svarbiausius žmones, kyštelėjom nosį Grūto parkan, man dukart nuleido galinę  padangą, išbėgo tepalas iš sankabos, pasibuvom savaitę ir.. laikas atgal Skandinavijon.

Išrūkom iš Kauno ryte, krapnojant lietui, kuris palaipsniui jau Lenkijos pusėj peraugo į liūtį. Planavom nuvažiuot kuo toliau, kad paskutinei dienai liktų nedaug kilometrų ir daug laisvo laiko apsipirkinėjimams ir panašiai. Apsistojom Elblag kempinge, miesto centre prie upės. Ne, ne palapinėse, už labai prieinamą kainą gavom vieno kambario pilnai mus tenkinančius apartamentus.

Pasivaikščiojimas krantine, vakarienė, senamiestis- kiekvienas didesnis miestas Lenkijoj turi savo gražų senamiestį, bent jau aš kitokiam nesu buvęs. Smagu.

Kitą dieną laukė tik 80 km iki Gdansko, išsinuomavom kambarį viešbuty Ošrodek Warženko, kur tuo pačiu dar ir vyko soti stora lenkiška veselia su dainom, šokiais ir žaidimais 🙂 Grande Finale  apsipirkimas, daiktų pakavimas, mat keltas dieninis, anksti ryte. Užstrigo raktas galinio TopBoxo spynelėj. užsirakinus. Su daiktais viduj. Kainavo nemažai nervų iš pradžių atrakint, paskui nuardyt, o paskui kaižkaip išgadint lauk raktą- spynelę nusipirksiu, bala nematė, o va be raktelio neužsipilčiau net kuro.

Paskutinė atostogų diena tradiciškai liūdna- lėkimas iki kelto, kiurksojimas ir slampinėjimas iki pavakarių ir birbimas namo, galvojant, kad et, kaip visgi buvo gerai…

Sulipdžiau šiokį tokį video iš šalmo kameros- rodos, filmavau daug, bet gavosi tik visokie žabynai ir griuvėsiai 🙂 ir dar data liko netyčia sena nepakeista…


Pabaigai įkeliu kelionės maršrutą, padalintą į dvi dalis dėl guglo apribojimų. Pradžioj kelionės guglo žemėlapis rodo Stokholmą, bet kėlėmės iš Karlskronos į Gdynę tiesiai, bala žino, kodėl taip nupiešė ir ištrint neleido.

1 DALIS

2 DALIS

 

laiko mašina

Visgi internetas yra šaunus dalykas. kai niekadėjai nulaužė ir ištrynė buvusį puslapį su bene 10 metų sapalionėm, tai kaip ir atsisveikinau su turiniu visam laikui, atvirai pasakius, buvo gaila, bet pats kaltas, kad nedariau atsarginių kopijų. O pasirodo, kad dar dalinai galima jį atkrapštyt šita nuoroda.

Nuotraukos neišsissaugojo, bet tekstai (ne visi) daugiau mažiau išliko- yra va tokie va internetiniai resursai, kurie paslapčia seka ir kolekcionuoja viską, kas vyksta interneto platybėse. Šioj nuorodoj net atkasiau tai, ką rašiau prieš beveik 20 metų! Kraunasi lėtokai, bet geriau taip, negu niekaip.

Visuotinis sekimas ir informacijos rinkimas interneto platybėse yra jėga! Valio, taip ir toliau!

 

Nupūtus dulkes

Netoliese yra bažnytinis blusturgis. Didelis, vienas didžiausių, kiek teko lankytis. Viena iš jų ypatybių yra ta, kad tokios įstaigos priima mirusių žmonių gyviem nereikalingus rakandus, kurie atneša šiokį tokį pelną, jei taip galima išsireikšt. Ir ten galima rast, ko net nesugalvotum- nuo fajansinio naktipuodžio iki pirmos kartos Nintendo.

Už grašius radau albumėlį su 6×9 negatyvais, darytais 1931-1952 metais. Švedija/Suomija, kiek supratau iš turinio. Nuotraukos nebūtinai kokybiškos, bet dalį nuskenavęs nusprendžiau sudėt internetan. Be komentarų. Neabejoju, kad skaitmeniniam formate jos daugiau niekur neegzistuoja. Meninės ar išlikimo vertės gal ir nėra, tegul tiesiog išlieka fotoistorijos gabalėliai

 

 

Nauji vėjai

Kažko pabaiga visada būna kažko naujo pradžia. Taip jau gavosi, kad mano puslapį nulaužė kažkokie kiniečiai ar kiti tarakonai su hieroglifais, ta proga viską ištrynė ir net paleido kažkokius savo brukalų skriptus, ko pasekoje domenas išvis buvo blokuotas paskyros tiekėjo. Domeną atgavau. Duomenų- ne. Ar gaila? Gaila, taip, visgi bene 10 metų sapalionių bei nuotraukų. Na, bet pats kvailas, kad nedariau backupų. Reiks bandyt vėl trukt už vadžių ..